Straipsnis Tautos kultūros herojai: Imantas Zieduonis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis

  • Bibliografinis aprašas: Gintarė Bernotienė, „Tautos kultūros herojai: Imantas Zieduonis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis“, @eitis (lt), 2016, t. 700, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Gintarė Bernotienė, „Tautos kultūros herojai – Imantas Zieduonis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis“, Darbai ir dienos, 2015, nr. 63, p. 11–27, ISSN 1392-0588.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Santrauka. Straipsnyje lyginamos XX a. trečiajame dešimtmetyje gimusių poetų – lietuvių Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio ir latvių Imanto Zieduonio – laikysenos kultūros lauke sovietmečiu ir jų pelnytas simbolinis kapitalas. Laikysenų lyginimo pagrindą sudaro šių poetų kultūrinis vaidmuo jų gyvenamo laikotarpio visuomenėje, jų kūrybos recepcija bei pačios jų kūrybos santykis su tautosakine tradicija. Marcinkevičius, Martinaitis ir Zieduonis savo kūryboje ne tik stipriai rėmėsi liaudies kultūra ir folkloru, bet ir angažavosi kaip prigimtinės kultūros tradicijos puoselėtojai. Bendralaikiai skaitytojai Marcinkevičių ir Zieduonį suvokė kaip svarbiausių tautos rūpesčių reiškėjus, kurie veikė ne tik literatūros, bet ir politikos lauke, savose visuomenėse atliko moralinio autoriteto vaidmenį. Straipsnyje gvildenamas klausimas, kokių pačių rašytojų ir to laikotarpio visuomenės moralinių kompromisų pareikalavo ši iš esmės pozityvi prigimtinės tautos kultūros puoselėjimo programa, kuri buvo realizuota valdžios sankcionuotame literatūros lauke ir, suprantama, pasirinkus lojalumo ir paklusnumo taktiką. Dauguma 1930-aisiais gimusių rašytojų, kurių žmogiška ir kūrybinė branda sutapo su sovietinio režimo pradžia, pabrėžė pozityvius bendradarbiavimo su valdžia dėl tautos kultūros išsaugojimo aspektus, dėl kurių oficialiajame literatūriniame diskurse kaip mažiau reikšmingi buvo paaukoti bendruomenės pasaulėvokos tęstinumui svarbūs tautą konsoliduojančio religingumo ir politiniai Lietuvos okupacijos bei sovietėjimo klausimai. Straipsnyje teigiama, kad viešų, valdžios palaikomų, o kartu ir didžiumai visuomenės atrodžiusių patikimų asmenų recepciją lėmė unikalus sovietmečio publikos gebėjimas tenkintis dalimi tiesos ir pasirinkta prisitaikymo, kad išliktum, strategija. Visuomenės daugumos apsisprendimas negalėjo neveikti ir jos autoritetų moralinės laikysenos, tad ir retrospektyvios kaltės bei atsakomybės paieškos galėjo ir privalo būti „dalinamos iš dviejų“, dalį atsakomybės perkeliant įbaugintai ir nepakankamai morališkai, politiškai, pilietiškai brandžiai to laiko lietuvių ir latvių visuomenei.

Pagrindiniai žodžiai: Justinas Marcinkevičius, Imantas Zieduonis, Marcelijus Martinaitis, sovietmečio literatūra, prigimtinė kultūra, prisitaikymas, simbolinis kapitalas.

 

Tautos balsu

Šis tekstas atsirado mąstant apie tris stambias XX a. latvių ir lietuvių poezijos figūras, jų, beveik vienkarčių, vaidmenis savo kultūroje ir pelnytą skirtingą simbolinį kapitalą. Stipriausias argumentas ir lyginimo pagrindas – visų trijų poetų angažavimasis puoselėti prigimtinės kultūros Šiame straipsnyje terminai prigimtinė kultūra, etninė kultūra, liaudies kultūra, tautos kultūra vartojami sinonimiškai. Tokios nuostatos laikomasi remiantis Daivos Vaitkevičienės straipsniu „Apie mūsų prigimtinę kultūrą“, p. 1–6. tradiciją, orientacija į liaudies kultūrą kaip į pamatinį tautos kultūros palikimą, apimantį plačiau nei tik žodinė liaudies kūryba, ir pačios jų kūrybos santykis su tautosakine tradicija. Lietuvių tautosakos kursą Vilniaus universitete dėstęs Marcelijus Martinaitis sau skirtuose užrašuose taip apibrėžė tautos kultūros sąvoką:

Tautos kultūra yra pasaulio matymo, buvimo ir veikimo jame būdas. Ji yra tautos tęstinumo laike veiksnys. Jos tradicijos kartu yra ir bendražmogiškosios kultūros šaltinis. Istorijoje žinoma daug pavyzdžių, kai bendražmogiškosios kultūros griovėjai savo juodą darbą pradėdavo nuo tautinių tradicijų persekiojimo. Marcelijus Martinaitis, Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001, p. 124.
 
Pastarasis sakinys nėra perteklinis šioje citatoje – sovietmečiu sukurtos lietuvių literatūros kontekste pastangos puoselėti tautos tradicijas buvo suvokiamas kaip vienas svarbiausių pačios literatūros kūrimo tikslų: konformistinę laikyseną kaip status quo priėmę ir ideologiniam valdžios diktatui paklusę bei jos normatyvų paisę literatai bent iš dalies save reabilituoti siekė įgyvendindami nerašytą kursą – vietoj prarasto ir nutylimo valstybingumo ir tendencingai klastojamos bei iškraipomos Lietuvos valstybės istorijos įtvirtinti nors susiaurintus lietuviškosios tapatybės sandus, etinę ir etninę tautos pasaulėvoką, – gyvą tradiciją, tai, į ką dar buvo galima kreiptis ir remtis. Tuose pačiuose sau skirtuose „Tylinčiuose tekstuose“ Martinaitis užfiksavo mintis apie etinio ir etninio paveldo sinkretizmą: „Tauta yra ne vien etninė, bet ir etinė bendrija, tam tikras būdas būti su pasauliu ir veikti jame“; „Didžiumą etninio paveldo sudaro mitinė bei religinė patirtis.“ Ten pat, p. 123; 252. O Justinas Marcinkevičius didžiulę įtaką lietuvių visuomenei dariusiame, eseistiniame į viešumą orientuotame „Dienoraštyje be datų“ kolektyvinį tapatumą, siejantį jo gyvenimo ir kūrybos plotmes, tvirtino labiau ne tautos, bet liaudies atžvilgiu (vertinant laiko ir dominavusios retorikos atžvilgiu šis skirtumas yra iškalbus ir istoriškai motyvuotas):
[Gavau – G. B.] visų liaudiškiausią meną: pasakas ir dainas, patarles ir mįsles, raudas ir apeigas, audinius, medžio drožinius ir keramiką… gavau visa tai ne kaip muziejaus eksponatus, o kaip gyvą liaudies gyvenimo enciklopediją, kaip amžiais susiklosčiusią kolektyvinę meninę patirtį, kaip universalią priemonę pasauliui pažinti ir jam vertinti. […] liaudies kūryba buvo mano pasaulėjauta, mano bendravimo forma su saule ir mėnuliu, su medžiais ir paukščiais, su žvėreliais ir žmonėmis. Ji buvo mano metraštis ir mano kalendorius, mano epas, lyrika ir drama. Be viso šito dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo literatūroje. Dar daugiau – liaudies pasaulėjautos pagrindai manyje nuolat palaiko ir maitina tą jausmą, kuriuo suvokiu save kaip tam tikros visumos dalį, kaip tam tikros žmonių bendrijos dalį ir istorinio vyksmo dalyvį. Justinas Marcinkevičius, Dienoraštis be datų, p. 14–15.
 

Įdomu, kad šie tvirtinimai nuo 1987 m. iš Dainos Avuotinios vertimo buvo prieinami ir latvių skaitytojui Žr. Justīns Marcinkevičs, Dienas grāmata bes datumiem, 1987. .

Santykis su tauta Marcinkevičių ir Imantą Zieduonį leidžia charakterizuoti beveik identiškai. Palyginkime: „Marcinkevičius, tituluojamas tautos sąžine, funkcionavo visuomenėje kaip teisingumo, moralumo instancija“ Rimantas Kmita, „Justino Marcinkevičiaus herojus“, p. 78. , tuo metu Zieduoniui suteikta tautos dvasinio lyderio aureolė; „Marcinkevičius yra kolektyvinis poetas tiek savo kūrybos tematika, tiek recepcija, bendruomenės, tautos telkimu, kūrimu“ Ten pat. – panašų visuomenę konsoliduojantį, naujų idėjų generatoriaus vaidmenį atliko ir Zieduonis; „Marcinkevičius kūrė ir palaikė sakralius lietuvių kolektyvinės sąmonės vaizdinius (duona, meilė, tėvynė, lietuvių istorija, žemė), pats tapo kone tradicijos sinonimu, tautinės tapatybės kūrėju ir simboliniu jos sergėtoju“ Ten pat, p. 80. , o Zieduonio atžvilgiu reikėtų pabrėžti identišką kolektyvinių sąmonės vaizdinių diegimą neordinarinėmis priemonėmis – pasitelkus ne paklusimo, o priešinimosi, atsparumo strategiją. Pastaruoju aspektu lietuvių literatūroje Zieduoniui kur kas artimesnis Marcelijus Martinaitis, ypač „Kukučio baladėse“ įkūnijęs veikiau spontaniško maišto prieš oficialią tvarką nei prisitaikymo strategiją, veikęs ne hierarchizuotame ir ideologizuotame kultūros lygmenyje, akcentavęs ne visuotinumą, o partikuliarumą, atskirybę ir individualumą. Individo pozicijų stiprinimas sovietmečiu buvo viena literatūros emancipacijos krypčių, ir ta gilioji priklausomybė dvasiniam tautos laukui, Martinaičio eilėse skleidusis kur kas intymiau ir ne taip deklaratyviai kaip Marcinkevičiaus eilėraščiuose, laidavo ilgametį Martinaičio baladžių ir eilėraščių populiarumą kameriškesnėje dainuojamosios poezijos atlikėjų ir klausytojų terpėje. Šis faktas parodo, kad tam tikra oficialiai fasadinei kultūrai oponavusi subkultūrinė suvokėjų grupė „mažuoju“ tautos dainiumi pasirinko Martinaitį. Zieduonis latvių kultūros ir literatūros lauke užėmė poziciją, mums lengviausiai įsivaizduojamą kartu sudėjus Marcinkevičiaus ir Martinaičio figūras: kaip ir Marcinkevičius, jis buvo tituluotas tautos poetu, jos tikslų kėlėju ir nuotaikų kamertonu, tačiau pasiliko sau veiksmų laisvę ir dažnai balansavo prie sprendimų neleistinumo ribos, o eižintį tautinį tapatumą siekė atkurti pradėdamas nuo mažmožių ir kasdienių dalykų, ir, skirtingai nei Marcinkevičius, heroizmą nukėlė nuo pjedestalų ant žemės.

 

Lietuvoje Zieduonis geriausiai žinomas kaip poetinių miniatiūrų knygos „Epifanijos“ (1971; 2 kn. 1974; 3 kn. 1994) autorius. 1971 m., kai išėjo „Epifanijos“, susidomėjimas neįprastos stilistikos kūriniu Lietuvoje buvo didžiulis: iki šiol sklando gandai, kaip lietuvių vertėjai nepasidalijo vertimų. 1984 m. išėjo didesnė jo eilėraščių knygelė „Skrajūnas akmuo“, versta Alfonso Maldonio, (deja, Zieduonio spontaniškumas joje atsispindėjo blankiai), kurią Pergalėje recenzavo įtakingas kritikas latvistas Kęstutis Nastopka Žr. Kęstutis Nastopka, „Akmens skraidinimas“, p. 173–175. . Zieduonį vertė Vidmantė Jasukaitytė, Silvestras Gaižiūnas, Alvydas Butkus, Arvydas Valionis, Zieduonio epifanijos iki pat šių dienų vis pasirodo lietuvių spaudoje.

Latvijos autorių susivienijimo duomenimis, Zieduonis iki šiol yra skaitomiausias latvių poetas Žr. Arvydas Valionis, „Atodangos“, p. 159. . Poetas, publicistas, vertėjas, literatūrinių pasakų autorius buvo ir Latvijos TSR rašytojų sąjungos pirmininkas, įtakingas atgimimo veikėjas, daugelio pilietinių iniciatyvų inspiratorius, Kultūros fondo pirmininkas, – gana oficiali ir iniciatyvi figūra sovietmečiu, dvasinio vedlio reputaciją išsaugojęs ir Latvijos laisvinimosi metais, ir vėliau. Tiksliai Zieduonio vaidmenį ir daugialypius veiklos barus Latvijoje konstatavo Janis Pėteris Cituoju pagal Vigmantas Butkus, „Imantas Zieduonis išėjo, prieš tai pasivaikščiojęs palei Lietuvą“, 2013. , ironiškai pabrėžęs, kad Zieduonio kūryba latviams buvo pagrindinis citatų šaltinis (šitai galime teigti ir apie Marcinkevičiaus kūrinių cirkuliaciją), ir tai, kad jo „Epifanijos“ skaitytojams tarsi atpalaiduodavo smegenų požievį, t. y. kūrė sveiką pojūčių ir suvokimo vientisumą. „Epifanijos“ ir šiandien skaitant atrodo kaip akibrokštas sovietinei retorikai ir privalomai to meto adoruojančiai leksikai. Pripratinti prie didžiųjų temų, grandiozinių užmojų ir optimistiškai suprojektuotos didžios ateities pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Epifanijų“ skaitytojai tarsi žvelgė kiton to laiko pusėn – kitokio matymo galimybę kūrė Zieduonio „Epifanijų“ ir kitų eilėraščių subjektas.

 

Kai paskutiniame XX a. dešimtmetyje, Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, literatūrinėje spaudoje tiesiog ištryško ypatingą individualų matymą ir gyvenimo patirtį įtvirtinantys esė, gal ir prisiminėme, kad artimoje mums latvių kultūroje jau aštuntajame dešimtmetyje buvo Imantas Ziedonis, „Epifanijų“ pratarmėje gynęsis nuo joms peršamo esė žanrinio apibūdinimo. Manau, jam tokią mintį siūlė psichologinis kūrybos momentas – jis epifanijas vadino blyksniais, per kuriuos nušvinta mažojo žmogaus subjektyvumas, pasirodo jo suvokiamas pasaulis. Sovietmečiu toks novatoriškas, išlaisvintas nuo įteigtų vaizdinių matymas jau savaime buvo iššūkis, neįmanomybė, kaip ir kreipimasis į žmonių sąmones dėl mažmožių, per kuriuos atsiskleidžia pamatinis dalykas – tarpusavio santykių moralumas „Atgimimo metais […] jis [Zieduonis – G. B.] tapo krikščioniu. Bet tame nebuvo falšo.“ Donata Mitaitė, „Donatos Mitaitės pokalbis su latvių poetu, vertėju Janiu Elsbergu“, 2014. Krikščioniškos tematikos yra ir Zieduonio poezijos rinkinys „Viegli“ (1993). . Zieduonis bandė be šūkių, nedeklaratyviai bent iš dalies atkurti saistančius tautą ryšius. Jo rašymas buvo vertybinis, teigiantis ir palaikantis vertybes, tai buvo balsas autoriteto, kuris nesididžiuoja, atvirkščiai – gali pasirodyti drėbtas iš molio, užaugęs iš tos pat dirvos, reaguoti impulsyviai ir todėl mažiausiai melagingai. „Epifanijų“ miniatiūrose maksimaliai sumažintas atstumas tarp besikreipiančiojo ir auditorijos; aptariamose situacijose susiduria rupus kasdienos paviršius ir gelminiai būties klodai, archetipinės situacijos. Skaitant Zieduonio epifanijas ryškėja pakaitinė jų prigimtis – tarsi būtų skaitomas Dekalogas nudievintiems, likusiems be Dievo ir turintiems susivokti, kad išliktų nors gimtoji žemė po kojomis ir šventi latvio ausiai žodžiai – agrarinės kultūros ženklai: daina, motina, saulė, medis, rugys. Išaukštinti iki simbolių ir pakylėti jie išreiškė pačią tautiškumo idėją. Aukštesnį bendruomenę telkiantį jausmą ir tikslą sovietmečio literatūroje įsivaizduoti buvo sunku.

 

Pakaitinė terapija nudievintiesiems

Tautą konsoliduojantis religingumas, vienas tradicijos ramsčių, viešai tegalėjo pasirodyti degradavusiu pavidalu – tik nuvokiant, kad yra aukštesnių jėgų, subtiliai veikiančių žmogaus būtį, bet konkrečiai nevaizduojamų. Diegta ateizacija labai nuskurdino ir prižemino pasaulėvokos horizontus, kuriuose aukščiausią iš Dievo einantį etinį imperatyvą sumanyta pakeisti ne tokiu režimui pavojingu, kompromisiškai sulygtu tautiškumo elementu. Zieduonio „Epifanijas“, šventumo blyksnius matau būtent šioje schizmos vietoje. Kaip rašo prisitaikymo, kolaboravimo ir priešinimosi modelius sovietinėje Lietuvoje tyrinėjęs istorikas dr. Valdemaras Klumbys,

[t]iems, kuriems buvo artimas nekonfesinis tautiškumas, buvo lengviau prisitaikyti, nes sovietmetis moderniojo tautiškumo elementų radikaliai neatmetė, nemažai jų įtraukė į oficialiai leistą tautiškumą“ Valdemaras Klumbys, „Požiūris į pasipriešinimą, prisitaikymą ir tautos išlikimą sovietmečiu“, p. 53. .

Leistos skelbti masėms tiesos laipsnis skaitytojų akyse nemaža dalimi kūrė oficialiai valdžios palaikomo rašytojo autoritetą, o „[r]ašytojų autoritetai galėjo padėti įtvirtinant nekonfesinį, sovietinės ideologijos paveiktą identiteto tipą“ Ten pat, p. 54. . Dauguma 1930-aisiais gimusių lietuvių rašytojų, kurių žmogiška ir kūrybinė branda sutapo su sovietinio režimo pradžia, linkę pabrėžti pozityvią tokio bendradarbiavimo su valdžia dėl tautos kultūros išsaugojimo pusę Plg., pavyzdžiui, Algimanto Baltakio dienoraščio ištraukų knygą Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščio, 2008. . Tad valdžios sankcionuotai kompromisinio tautiškumo paradigmai priklauso ir vienas bendras lietuvių bei latvių sovietinės poezijos bruožas – tautosakos ir agrarinės kultūros kaip nacionalumo prasmenų aktualizacija, subrandinusi etnocentrinį modernizmą Žr. Marcelijus Martinaitis, „Dešimtmečių sąvartoje“, p. 13. .

 

Trisdešimtųjų kartai (Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis) politinis santvarkos virsmas tapo neatšaukiama realybe, kurioje reikėjo gyventi ir bijant (1970 m. buvo nužudytas Marcinkevičiaus klasės draugas ir bendrakursis gabus kalbininkas baltistas Jonas Kazlauskas), ir prisitaikant. Vėlesnės kartos (ar santalkos, kaip pats vadina) atstovas Martinaitis biografinių užrašų knygoje „Mes gyvenome“ iš beveik 20 metų gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje distancijos kultūrologiškai apibendrino pasaulėvokos slinktis bei atskiro ir savo, individo ir visuomenės, kasdienės buities skirtumus subendrintame „niekieno“ gyvenime okupavus Lietuvą. Užrašuose Martinaitis ryškiai pabrėžia būtent prisitaikymą:

Miškas nutilo, sovietinė valdžia nuteikė, kad ji atėjo ilgam ir kad jau nėra jėgų ją galinčių pakeisti.

Tada girdėdavau tokį posakį: Reikia gyventi, juk gyvas į žemę nelįsi. Tas gyvenimas reiškė prisitaikymą. Tikriausiai daugelis žmonių šiandien, atgavus laisvę, nekenčia sovietmečio ne dėl to, kad tada nukentėjo, o kad prisitaikė, ėmė veikti pagal jo taisykles, dabar lyg ir jausdami savo kaltę. Tai žymu visokiuose to meto prisiminimuose, tikriausiai neišskiriant ir manęs. Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome: biografiniai užrašai, p. 173.
 

Ir, tęsdamas pasakojimą apie savo gyvenimą, priklausymo komunistų partijai faktorių mini kaip lemiamą lojalumo kriterijų, ironiška elipse dengdamas faktą, kad ne visi susitaikę su esama padėtimi rinkosi nuolankumą partijos tiesoms (užuomina į šiuo požiūriu atsparią savo paties ir artimų draugų rato poziciją):

Išvykau į Vilnių tuo metu, kada jau prasidėjo lyg ir kitas gyvenimas. Sustiprėjo vadinamieji kolektyviniai ūkiai. Jau reikėjo mažiau vogti, bet atsirado galimybė daugiau „gauti“. Prasidėjo riebesnis gyvenimas, atsirado daugiau galimybių prisitaikyti, o tai tuoj pat pavirto susitaikymu. […] Pasirodė daug žmonių, norinčių stoti į partiją. Susidarydavo net eilutės laukiančių, kada partijos komitetas gaus vadinamųjų limitų. Buvimas partijoje užtikrindavo gerą vietą, tarnybą.

Bet apie tai jau reikėtų rašyti kitaip ir kitur. Ten pat, p. 174.
 

Iš šių dienų perspektyvos matyti, kad 1930-ųjų karta santvarkos ir gyvensenos pasikeitimą išgyveno doros ir moralumo, t. y. etinių kategorijų, atžvilgiu. Tautos sąžine tituluotas Marcinkevičius vėlyvųjų retrospekcinių apmąstymų neparašė, o ankstesnėse jo autobiografijose tokių svarstymų negalime ir tikėtis. Viešasis Marcinkevičiaus įvaizdis buvo labai panašus į jo sukurtų herojų įvaizdį – puoselėjančio tradicijas, tautos kultūrai įsipareigojusio žmogaus (kaip Mindaugo, Mažvydo, Donelaičio – jo poetinių dramų herojų) Žr. Rimantas Kmita, „Justino Marcinkevičiaus herojus“, p. 80. , išpažįstančio darbo ir pareigos pirmenybę prieš subjektyvius žmogiškus išgyvenimus. Iš liaudies dainų perimti duonos – bendrybės jausmo, rugio žiemkenčio augalo simboliai ir kolektyvinės sąmonės vaizdiniai (Tėvynė, meilė, istorija) padėjo Marcinkevičiui sukurti pakylėto, ritualizuoto ir sakralią sferą imituojančio gyvenimo kaip gerumo programą, kurios herojams visiškai nebūdingas toks gyvumas, žaismė ir stiprus asmenybinis pradas kaip normas laužančio, naujus standartus steigiančio Zieduonio poezijoje. Veikdamas kolektyviame tautos sąmonės lygmenyje, pasirinkęs ne maišto, o atitikimo ir prisitaikymo prie daugumos ar tradicijos strategiją, Marcinkevičius sugebėjo iškilti kaip monolitinis tautos rūpesčių reiškėjas, ilgainiui tapo reikšminga figūra ir autoritetu, o ir po Atgimimo Lietuvoje turėjo tautos vedlio ambicijų. Marcinkevičius įsteigė kalbantįjį, kurio centrinis rūpestis tėvyne buvo sektinas imperatyvas, institucinė ir valdžios nedraudžiama religija. Jo posmas

Kažkas gal išgirs mane, / gal paskui mane pasakys: / Žengnokimės gimtine, / ja prasiplaukim akis, / kad būtų visi jos darbai, / visa ugnies Lietuva / sunki mūsų rankoms labai – / labai mūsų meilei lengva

tapo kasdieniu nesibaigiančiu rūpesčiu tėvyne, bet, paradoksalu, poezijoje Marcinkevičius visiškai ignoravo politinį Lietuvos okupacijos ir sovietėjimo klausimą. Pripažindami keičiantis ideologijoms neginčijamą Marcinkevičiaus įnašą į lietuvių literatūrą – stiprią jo gamtinę lyriką, apie sovietmečiu Marcinkevičiaus kurtą tautinę programą, kontroliuotą iš Centro komiteto, galime sakyti, jog tai buvo „protezuotas patriotiškumas“ be Lietuvos valstybingumo matmens. Didžiumai tautos tokia traktuotė tapo pateisinama elipse, savaime suprantamu status quo, kurį gerinti viešai deklaruojamų ambicijų neturėta.

 

Šioje vietoje derėtų viena išlyga. Kaip rodo pastaraisiais metais Justinui Marcinkevičiui skirtų monografijų ir straipsnių gausa Paminėsiu svarbiausius: Viktorija Daujotytė, Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus, 2012; Valentinas Sventickas, Apie Justiną Marcinkevičių, 2011; Guriniai: literatūros kritiko užrašai, 2013; Paulius Subačius, „Liminalios tapatybės Justino Marcinkevičiaus sovietmečio lyrikoje“, 2010. , Marcinkevičiaus „klausimas“ nuo pat 2003 m. nesitraukė iš svarstybų arenos. Nemaža visuomenės dalis, sovietiniais metais identifikavusis su jai patrauklia Marcinkevičiaus kaip tautos rūpesčių reiškėjo ir tautos kultūrinio epo kūrėjo pozicija (anksčiau ir kur kas deklaratyviau poetinę bei ideologiškai paženklintą lietuvių literatūros reviziją atliko Eduardas Mieželaitis knygoje „Čia Lietuva“), matyt, savikritiškai pripažino faktą, kad ne tik rašytojų, bet ir eilinių žmonių elgsena viešojoje sferoje netgi po chruščiovinio atlydžio buvo veidmainingai apgaulinga, nenuosekli ir klaidinanti. Paklūstant „iš aukščiau leidžiamos tiesos“ diktatui, kurios skleidėjų monopolį iki Sąjūdžio turėjo būtent rašytojai, egzistavo sąmokslininkiškas rašytojo ir skaitytojo savitarpio supratimas, pagal kurį dalis atveriamos teisybės priimta už numanomą ir neardomą tiesos kompleksą, nors kai kurios praeities reinterpretacijos, neišsakymai ir „negalėjimai pasakyti“ tuo pat metu viešajame diskurse kūrė valdžiai parankių klaidinančių interpretacijų klampynę. Nepaisant to, kad, kaip teigia Kmita,

literatūra buvo ideologijos įrankis, o populiarus poetas skaitytojus turėjo veikti teigiamai įtraukdamas sovietines ideologemas, skaitytojai (ir kritikai), priversti atlikinėti panašius prisitaikymo ritualus, šituos momentus atpažino, „iškupiūravo“ (išcenzūravo!) ir susikūrė sau tokį poetą, kuris atliktų moralinio autoriteto vaidmenį Rimantas Kmita, „Justino Marcinkevičiaus herojus“, p. 95–96. .
 

Taigi Marcinkevičiaus kaip viešo, valdžios palaikomo, o kartu ir didžiumai visuomenės atrodžiusio patikimo asmens recepciją lėmė unikalus sovietmečio publikos gebėjimas tenkintis kompromisiškai sulygta tiesos dalimi, o žvelgiant plačiau – pasirinkta prisitaikymo, kad išliktum, strategija. Visuomenės daugumos apsisprendimas negalėjo neveikti ir jos autoritetų moralinės laikysenos, tad ir retrospektyvios kaltės bei atsakomybės paieškos galėjo ir privalo būti „dalinamos iš dviejų“, dalį atsakomybės perkeliant įbaugintai ir nepakankamai morališkai, politiškai, pilietiškai brandžiai to laiko lietuvių visuomenei.

Recepcijos ašmenys

Tą liudija ir vienintelis iš sovietmečio išlikęs aštuntajame dešimtmetyje Skaitovo vardu pasirašytas dokumentas, kuriame išsakomi kaltinimai Marcinkevičiui padėjus kurti „nemoralumo triumfą, galutinę sovietizacijos pergalę“ Valdemaras Klumbys, „Požiūris į pasipriešinimą, prisitaikymą ir tautos išlikimą sovietmečiu“, p. 54. . Kituose pogrindžio leidiniuose tokio radikalaus įvertinimo ir nužeminimo nėra – pavyzdžiui, kad ir nevienareikšmiškai pačių pogrindininkų vertintame liberalios socialistinės ir tautinės pakraipos pogrindžio leidinyje Perspektyvos, kuriuo iš visos savilaidos labiausiai domėjosi intelektualiniai Lietuvos sluoksniai Žr. Valdemaras Klumbys, „Pogrindžio leidinys „Perspektyvos“ (1978–1981): intelektualiosios savilaidos pradžia Lietuvoje“, 2002. . Kita vertus, aiškėja ir pogrindininkų, kaip ir to meto visuomenės, konformistinis požiūris – tenkinimasis daliniu lietuviškumo restauravimu. 2003 m., kilus diskusijai apie Marcinkevičiaus vaidmenį mūsų kultūroje, Vytautas Kubilius dienoraštyje rašė:

Valdžia leido tautiškumą naudoti. Tai buvo ir jos atrama, nes socializmo nesukūrė, reikėjo žaisti nac[ionaliniais] jausmais. Bet literatūroje tas žaidimas ištrūko iš partinės ideologijos: tautos istorija, sakraliniai vaizdai, tautinė pasaulėjauta pasidarė vertybės pačios sau, aukštesnės už kitas. Marcinkevičius mokėjo puikiai iškelti, žaisti, nuoširdžiai tikėti, įvesti į žmonių sąmonę. Jis vykdė panašią misiją kaip ir Maironis. Bet su dideliais moraliniais kompromisais. Vytautas Kubilius, Dienoraščiai, 1978–2004, p. 474.
 

Marcinkevičius tapo sankcionuojančia figūra, kuri galėjo raginti „nešti Tėvynę“ Žr. Justinas Marcinkevičius, eilėraštis „Tėvynės nešimas“, p. 354. – steigti visuotinį rūpestį ir vėliau jį išpildyti. (Marcinkevičiaus eilėraštis „Laisvė“ tapo 1991-ųjų Sausio 13-osios himnu, o jis pats buvo ryški atgimimo metų politinio gyvenimo figūra Žr. Loreta Jakonytė, Rašytojo socialumas, p. 81. .) Tačiau ir pripažįstant didžiulę Marcinkevičiaus kaip simbolinės figūros reikšmę sovietmečiu niekur nedingsta faktas, kad jo, kaip ir Eduardo Mieželaičio, Antano Venclovos ir kitų „autoritetus sukūrė režimas, […] aš jo nežeminu, aš pripažįstu, kad savo dvasia jie buvo didesni už režimą, tačiau ir režimas su jais buvo didesnis, įtaigesnis ir valdingesnis“, – taip teigė 17 metų už Marcinkevičių jaunesnis prozininkas Petras Dirgėla Žr. ten pat, p. 154. , savo kūryboje gvildenęs istoriosofinius Lietuvos valstybingumo klausimus.

Zieduonis išvengė tokios recepcijos ašmenų, nors pagal daugelį formalių kriterijų (taip pat priklausė komunistų partijai, sovietmečiu buvo aktyvus literatūros proceso organizatorius, 1977 m. pelnė Tautos poeto vardą), atrodytų, buvo vertas tokio pat verdikto. Zigmunto Skujinio, beveik bendraamžio Latvijos prozininko, teigimu, Zieduonis

nuo vadinamųjų disidentų laikėsi atokiau. (Šis judėjimas, kiek tai susiję su latvių literatūra, mus aplenkė. Vienintelė galima išimtis – Maija Silmalė). Nepaisant to, daugelį metų jis surinkdavo pačias vertingiausias visuomenės mintis, idėjas, okupacijos metais balansavo ant teisėtumo ir neteisėtumo briaunos, skelbė laisvės siekį su tokiu pat rezonansu, kaip Hugo Prancūzijoje ar Ibsenas Norvegijoje jų šalių lūžio metais. Čia pirmiausia turiu omenyje atpažinimo ir susipažinimo su savąja gimtaviete judesį, judesį, kuris iš esmės pakeitė keleto kartų mąstymą. Šioje pavojingoje ir kritiškoje situacijoje visuomenė išniro iš ankstesnės apatijos ir indiferencijos kiauto. Zigmunds Skujiņš, “Imants Ziedonis Opens Clocks,” 1998 (versta mano – G. B.).
 

Vertėjos, žurnalistės Ievos Lešinskos kalbinamas latvių vertėjas, poetas, buvęs politinis kalinys Knutas Skujeniekas pabrėžia išskirtinį valdžios palankumą Zieduoniui, kuris inertiškai tęsėsi iki pat Zieduonio gyvenimo pabaigos, ir netgi ne per didžiausią jo poezijos novatoriškumą:

[Ieva Lešinska:] O kaip tu vertini Zieduonį?

[Knutas Skujeniekas:] Nebuvau ypatingas Zieduonio gerbėjas ir faktiškai dabar toks nesu. Yra toks dalykas: Zieduonis – šiltnamio augalas. Būtų galima pasakyti, kad jam pastatė specialų šiltnamį. Jis parašė daug labai gerų, gal net genialių eilėraščių, bet tai ne tie, kuriais jis didžiuojasi, jis juos paprasčiausiai užrašė. Beje, panašiai buvo ir su Ojaru [Vaciečiu – G. B.]. Bet Zieduonis iš tiesų sėkmingai ėjo konjunktūros keliu – jį galiu gana tiksliai susieti su visomis politinėmis permainomis. Mums dabar bandoma įteigti, kad jis buvo tarsi ledlaužis ir pirmeivis – nieko panašaus! Jis visada buvo pirmasis po – kaip seismografas, kuris registruoja įvykį. Labai artima analogija su Jevtušenka. Skirtybė yra tik tokia, kad Zieduonis neparsidavė. Tačiau jis niekada nė kiek nenukentėjo, nebuvo represuotas – taip, kaip vėliau jo mokinė Mara Zalytė. Ojarui juk irgi buvo draudimo tarpsnis, jau nekalbant apie Vizmą [Belševicą – G. B.]. Zieduonio adresu nebuvo jokios oficialios smerkiančios kritikos. Ir visa ta ąžuolų išlaisvinimo kompanija – tie adeptai, kurie ėjo kartu su juo, gana smarkiai nukentėjo nuo ČK, kitaip nei jis. Jis turėjo ypatingą, saugų režimą ir geriausias sąlygas, kokių neturėjo nė vienas jo kolega Latvijoje. Ir atrodo, kad jos tęsiasi iki šių dienų.

[Ieva Lešinska:] Bet juk negalima paneigti: jis mylimas iš tikrųjų.

[Knutas Skujeniekas:] Matai, čia yra vienas dalykas: kai paskaičiuoji, koks yra ilgalaikis propagandos rezultatas… Tai juk dešimtis metų sistemingai skiepyta – kaip tu nepradėsi mylėti? Kita vertus, jeigu žmogui suteiktas toks laisvo žmogaus statusas, jis gali daug ką užrašyti. Šiltnamy irgi galima gražias gėles užauginti, to aš jokiu būdu neneigiu. Ieva Lešinska, „Matai, toks reikalas yra…“: Knutą Skujenieką kalbino Ieva Lešinska“, cituojama pagal „Čia lengvo gyvenimo niekad nebus…: du pokalbiai su poetu (Knutui Skujeniekui – 75)“, p. 18–19.
 

Keletu metų vyresnės Zieduonio bendraamžės latvių poetės Vizmos Belševicos sūnus vertėjas Janis Elsbergas patvirtina, jog sovietmečiu susiklosčiusioje Zieduonio renomė artimas santykis ir lojalumas valdžiai buvo žymus:

Buvo tokia nuomonė ir apie Zieduonį, ir apie Pėterą, kad gal jie ir kolaborantai, bet jie niekada latvių tautai nieko blogo nedarė, kad tai buvo tokia jų politika, gal ir reikėjo taip, gal ir ne. Bet jie neturėjo kokių nors blogų ar egoistiškų motyvų. Mes nežinome, bet turbūt niekas negalvoja, kad jie būtų rašę kokius nors skundus, dėl kurių kas nors būtų sėdėjęs ar panašiai. Apie juos yra paplitusi nuomonė, kad gal tai nebuvo gera politika, bet kad asmeniškai jie blogų motyvų neturėjo. Donata Mitaitė, „Tada viskas buvo skaitoma“: Donatos Mitaitės pokalbis su poetu ir vertėju Jāniu Elsbergu“, p. 517.

Tačiau latvių egzodo rašytojų ir kritikų vertinimai apie sovietmečiu kurtą latvių literatūrą ir jos flagmanus Ojarą Vacietį ir Imantą Zieduonį nedviprasmiški: aiškiai pabrėžta politikos ir ideologijos įtaka jų kūrybai, poetai, iniciavę Kultūrinių ryšių komitetą su išeivija (KKS), laikyti sovietų tarnais, aiškiai suvokiant, jog šią organizaciją neišvengiamai kuravo KGB Žr. Eva Eglāja-Kristsone, Dzelsgriezēji: Latvijas un Rietumu trimdas rakstnieku kontakti, p. 330–339. . Išeivijoje Zieduonis traktuotas kaip dviveidis, įvairiomis privilegijomis naudojęsis prosovietinis veikėjas, o konkretesni kaltinimai jam buvo išsakyti būtent dėl religijos, bažnyčios, Kristaus niekinimo Žr. ten pat, p. 161. . Palankesni buvo egzodo rašytojai, kurie bendradarbiavo su Latvijoje kuriančiais poetais, pavyzdžiui, poetė Velta Toma Zieduonį yra pavadinusi etine ir estetine latvių literatūros viršūne, burtininku, dainiumi, genties vadu Žr. ten pat, p. 151. . Išskirtinis valdžios pasitikėjimas Zieduoniu, kai šis 1983 m. su žmona mėnesį viešėjo Toronte be privalomos trečiojo asmens (KGB informatoriaus) palydos ir netgi išdrįso dalyvauti šv. mišiose, neprasprūdo pro tautiečių užsienyje akis Žr. „Dzejnieks ar‚ antenām‘. Imants Ziedonis“ / ten pat, p. 263. .

 

Nepaklusnumo treneriai

Kad ir kaip žiūrėtume, Marcinkevičiaus ir Zieduonio kaip kolektyvinio tapatumo reiškėjų vaidmenys lietuvių ir latvių kultūrose sovietmečiu buvo veik identiški. Marcinkevičius ragino prisidėti prie pilietiško kasdienio Tėvynės kūrimo visus, Zieduonis liepė Dziediet, ja esat uzvarēti – dainuokit, jei esate nugalėti. Užtat Martinaičio poezijos, ypač „Kukučio baladžių“, herojus maksimaliai primena Zieduonio eilių subjektą – atvirakalbį, originaliai mąstantį regioninio kolorito perteikėją. (Martinaičio „Kukučio baladės“ išėjo 1977 m., tais pačiais metais Zieduonio „Epifanijų“ skaitymai buvo surengti Kanadoje ir JAV, Čikagoje, jis pelnė Latvijos TSR Tautos poeto vardą.) Marcinkevičiaus poezija iškilo dėl simboliais tapusių metaforų, o Martinaitis vengė plataus, apibendrinančio kalbėjimo, pasaulio darną ėmėsi atkurti iš mažų dalykų. Jo poezija atvėrė unikalią skirtingų tradicijų sintetinimo patirtį: agrarinės kultūros pasaulėvaizdis ir folklorinės situacijos buvo pajungti paradoksaliam giluminiam groteskiškam neatitikimui reikšti – kai pastovus tvarkos etosas išardytas, o naujieji santykiai pernelyg brutalūs. Čia reikėtų atsižvelgti į poetikų skirtumus (Marcinkevičiaus atramos – simboliai ir metaforos, Zieduonio poetikoje simbolinimas taip pat žymus, tačiau svarbi ir priešinga – konkretinimo, įžeminimo – kryptis, Martinaičio vektoriumi laikytinas partikuliarizavimas), kurios gali būti traktuojamos ir kaip formalūs kultūrinių vaidmenų požymiai. Konkrečiai, Martinaičio ir Zieduonio poezijoje apstu pavyzdžių, leidžiančių jų lyrinius subjektus apibendrintai įvardyti kaip triksterius – t. y. daugiaveidžius herojus, neapdairiai bylojančius savo tiesą, nepaklusnius, nepasitikinčius ideologinėmis duotimis Žr. Laura Laurušaitė, Tarp nostalgijos ir mimikrijos: Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai, p. 178. . Martinaitis eina dar toliau – „Kukučio baladėse“ išbando literatūrinį triksterizmą Skirsnelyje apie triksterį analitiką Laurušaitė teigia: „Mitinių ir folklorinių šaltinių, siužetų ir veikėjų panauda yra svarbus literatūrinio triksterizmo bruožas.“ Laura Laurušaitė, Tarp nostalgijos ir mimikrijos: Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai, p. 187. , o poetikos lygmenyje holistinį kolektyvinį pasaulėvaizdį, kuriuo operuoja Marcinkevičius ir Zieduonis, suskaido į asociacijų jungiamus fragmentus, kurie tarpusavyje susikalba kur kas didesnio reikšmės perkėlimu būdu – per alogikos, nonsenso stilistiką ir groteskišką vaizdo raišką. Martinaičio inovacija buvo poetinės kalbos reforma: užuominomis ir taiklių nepataikymų kalba išreikšti svetimą savo paties gyvenimui jauseną. Svarbiausi naujosios tvarkos sukeltą pasaulėvokos kolapsą lėmę įvykiai ryškėjo Martinaičio kūrinių potekstėse, tačiau labai reikšmingas buvo pats tokios postkatastrofistinės jausenos konstatavimo poezijoje faktas:

Nieko aš jau nemąstau, / nieko negirdžiu ir nematau: // Kad suprasčiau – proto netenku, / kad matyčiau melą – apanku. Marcelijus Martinaitis, Akių tamsoj, širdies šviesoj, p. 81.
 
Paradokso centre dar sveika žmogaus sąmonė, kad tokia ir išliktų, atsisakė nebepatikimo betarpiško juslinio patyrimo; tokioje situacijoje vertės netenka savo nekvestionuojamo turinio (panašiai Zieduonio „Epifanijose“ raginama prasmingai gyvent dėl mirties – tokio įtikinėjimo logika nurodo plyšį, įtrūkimą). Pasaulis tada susitraukia iki labai artimos aplinkos – sodybos ir jos apylinkių, ir tas tėvynės mažumas išgyvenamas kaip viso į ją sueinančio pasaulio kvintesencija: čia Lietuvą glosčiau grumste Žr. Marcelijus Martinaitis, Saulės grąža, p. 10. , kartų kaita reflektuojama ramiai, žinant, kad tėviškė lieka amžina tartum laikas čia gyvenusiųjų gyvenimų saugykla, o peizažas laukia žmogaus primindamas paprastus dalykus, darbus, kuriuos dirbdamas žmogus įsilieja į amžiną tvarką. Dar iki „Kukučio baladžių“ Martinaičio eilėraščių subjektas tapatinosi su kaip nors luošu, pažeidžiamu personažu – kupreliu, vienkoju kvaileliu ar tiesiog našlaičiu, jo kalbantysis užėmė mažojo nuošalės žmogaus ar stebėtojo poziciją. Toks vaidmenų pasirinkimas sukuria dramatišką perspektyvą, nuo kurios iki baladžių išdidinto jautrumo – tik žingsnis. „Kukučio baladėse“ Martinaitis atkūrė pasakų trečiojo brolio akimis matomą XX a. Lietuvos tragediją. Šitai alogiškai vizijai labai artima nonsenso ir absurdo stilistika, o grotesko elementai dera su rupiu ir reikmenišku archajišku valstietišku mąstymu. Martinaitis, kaip ir Bložė ar Geda, peržengė tas tautosakinės raiškos sugestijas, kurioms iš esmės pakluso Mieželaitis, Marcinkevičius, ir panaudojo tautosaką stipriai individualizuotai, sąlygiškai ir asociatyviai poezijai kurti, lygia greta maištaudami ir poetikos, ir socialinėje plotmėse Čia galima prisiminti autentišką dailininko Petro Repšio liudijimą: „Gerai pasivaišinęs, apimtas džiaugsmo ar liūdesio, Marcelijus eidavo Čiurlionio gatve, kur gyveno tuometinis elitas, ir lodavo. Uždaryti kambariuose šunys, praskleidę užuolaidas, lodavo jam atsakydami. Esantys kiemuose – taip pat. Dėl to lojimo buvo dukart areštuotas.“ Petras Repšys, Piešimas buvo tarsi durys: Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas, p. 186. Rizikingesnis viešasis Martinaičio kaip triksterio vaidmuo gali būti regimas kaip opoziciškas viešam Marcinkevičiaus įvaizdžiui ir vaidmeniui (mokytojo, išminčiaus), kurį minėtame straipsnyje „Justino Marcinkevičiaus herojus“ akcentuoja Rimantas Kmita: jau ištisa istorija apaugo 1962 m. A. Sutkaus daryta nuotrauka, kurioje Aušros vartų fone matyti rūkantys Laimonas Noreika ir Marcinkevičius. Faktą, kad rūko, kurdamas viešąjį įvaizdį Marcinkevičius buvo linkęs nutylėti, tad juo sunkiau įsivaizduoti jį, išgėrusį ir atvirai besityčiojantį, kaip nesyk išdrįso pasielgti įsilinksminęs Martinaitis. . Personažas Kukutis, vienakojis žemaitis, yra dar nesugadintas naujos santvarkos melo, todėl jai netinka. Jam dirbami žodžiai, kurie jį apsaugos nuo jo „palaido liežuvio“, jis mokomas, ko nereikia galvoti, matyti ir suprasti.
 

Atrodo, kad „politinį“ kursą, ko nereikia galvoti ir sakyti, kas nors turėjo išdėstyti ir Zieduoniui, kad atimtų jo sugebėjimą persikūnyti į gėlę, sriubą, kiaulių ėdalą, bet išlikti gyvastingu optimistu:

Tie, kas mane sukūrė, tie nebegali manęs gelbėt. Jie yra mane iš rankų išleidę ir nebegali atšaukti atgal. Imk, motin, mane atgal! Nebegali motina manęs pasiekt. Pagailėk manęs, motin! Nebegali motina manęs pagailėt.

Aš esu išlietas vanduo. Aš nebesusemiamas. Man reikia išeiti per gėlę, per sriubą, per kiaulių ėdalą.

Kai einu per gėlę, esu gyvas, ir man linksma. Aš lipu ir augu, aš darbuojuos. Aš esu spalva ir chlorofilas. Aš palaikau gėlės standumą. Mudu gyvenam.

Kai einu per sriubą, esu stiprus ir riebus. Aš su duona valgomas. Tvirti mano vyrai. Vaisingos – moterys.

Kai einu per kiaulių ėdalą, esu kiauliškai paprastas ir stiprus. Esu primityvus kaip kiaulė.

Bet ateina laikas, kai kiaulei išleidžia žarnas. Gėlė nuvysta, o sriubos atliekas suverčia į vieną indą. Aš esu išlietas vanduo, ir man baisu. Kažkokios nežinomos būsenos laukia manęs. Per suirimą, per pavirtimą ar kaip tai vadint. Kažkokie nauji nežinomi pavirtimai – gal sriubos, gal odekolonai. Man baisu. Kur būsiu aš?

Pirmojoj gėlėj, pirmojoj sriuboj, pirmojoj kiaulėj mes visi esam linksmi keliautojai. Mes esam optimistai. Po to išsigąstam ir norim būti vėl kaip vaikai: „Imk, motin, mane atgal!“ Bet nebegali motina mūsų susemt. Mes esam išlietas vanduo, ir todėl ateina baimė.

Ir tik už šitos baimės prasideda tikrasis optimistas: antrojoj gėlėj, antrojoj sriuboj. Kai daugelis jau būna prigėrę pirmosios sriubos pamazgose.

Neimk, motin, manęs atgal! Imants Ziedonis, Epifānijas, p. 144, iš latvių kalbos vertė Alvydas Butkus. Čia skelbiama vertėjui maloniai sutikus.
 

Kad rašydamas apie tik Latvijoje augančias aukštąsias pupas primintų už jas svarbesnį tikėjimą gyvenimo stebuklingumu, o kalbėdamas apie įžūlų alksnį, įbridusį į kitų įdirbtą žemę, užmintų daugiau nei peizažas Ši Lietuvoje žinoma Zieduonio miniatiūra apie alksnį įdomi dėl ezopiško kitų įdirbton žemėn lendančio medžio motyvo ir galimos įžvelgti vidinės kolonizacijos temos. Versta iš Liviu Damianu, Imants Ziedonis, Maize, p. 31–32. :

Eglė ir pušis auga prastoje
žemėje, o ten, kur auga alksniai,
žemė gera
(Liaudies tikėjimas)

Eglė žino savo vietą –
miško tankmėj, raistuose, kur
duona neauga.

Pušis žino savo vietą –
šile, baltoj smiltynėj, kur
duona neauga.

Ir nelenda įdirbton žemėn.

O alksnis lenda kitų
įdirbton žemėn.
 
Labai pasitikintys auga alksniai,
niekada neina po vieną,
tik pulkais, visi iškart ir
suryja žemę. Vos tik prisileisi
truputį arčiau –
kaip liepelei ar ąžuolėliui –,
vos tik neatkirsi jam,
tuoj šis per griovį, laukan,
ir dešimt mažų alksniukų aplink.
Neišdrįstum smerkti, kiekvienas medelis –
gyvas sutvėrimas,
tik nesu matęs kito tokio
išdidaus ir nepagarbaus medžio –
reikalauja pačios geriausios žemės.

Įleidžia toks šaknis į duonos kepalą,
ir tu rieki abišalę, nepastebi,
suvalgai mažą šaknies gabalėlį
ir vieną dieną junti, kad
širdis
alksniuoja, ir tu nebenori sėt ir eini
ieškot jau kitų įdirbtos žemės.