Straipsnis Agrarinių teritorijų naudojimo problemos ir jų sprendimas Lietuvoje

  • Bibliografinis aprašas: Pranas Aleknavičius, Audrius Aleknavičius, Daiva Juknelienė, „Agrarinių teritorijų naudojimo problemos ir jų sprendimas Lietuvoje“, @eitis (lt), 2016, t. 723, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Pranas Aleknavičius, Audrius Aleknavičius, Daiva Juknelienė, „Agrarinių teritorijų naudojimo problemos ir jų sprendimas Lietuvoje“, Žemės ūkio mokslai, 2014, t. 21, nr. 1, p. 78–88, ISSN 1392-0200.
  • Institucinė prieskyra: Aleksandro Stulginskio universitetas.
Santrauka: Straipsnyje pateikiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės būklės apžvalga ir pasiūlymai agrarinių teritorijų tvarkymo reguliavimui. Analizuojamos priežastys, sąlygojančios žemės naudojimo intensyvumo lygį. Pateikiami pasiūlymai žemės ūkio ir kaimo plėtrai, galintys užtikrinti efektyvesnį žemės ūkio paskirties žemės naudojimą. Siūlymai pagrindžiami strateginių dokumentų ir įstatymų nuostatomis žemės ūkio naudmenų, kaip išskirtinės reikšmės gamtos ištekliaus, išsaugojimui. Racionalaus žemės naudojimo klausimai Lietuvoje gali būti tinkamai sprendžiami patobulinus teisės aktus, rengiant mokslinėmis rekomendacijomis pagrįstus teritorijų planavimo dokumentus, apleistas žemes grąžinus ūkinei veiklai. Tai leistų stabilizuoti žemės ūkio naudmenų ploto mažėjimą.

Pagrindiniai žodžiai: žemės ūkio paskirties žemė, žemės ūkio naudmenos, žemės naudojimo intensyvumas, apleistos žemės, žemės našumas.
 

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu, žemės, kaip išskirtinio gamtos ištekliaus, racionalus naudojimas yra viešasis interesas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimas, 2006. . Tai įpareigoja valstybę imtis priemonių teisiškai reguliuoti privačios ir valstybinės žemės naudojimą. Lietuvos Respublikos ilgalaikės plėtros strategijoje Žr. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimas nr. IX-1187 „Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos“, 2002. numatyta, kad kaimo ir žemės ūkio plėtros srityje valstybės politika užtikrins ekonomikos, ekologijos ir socialiniu požiūriu tolygią plėtotę; bus sukurtos teisinės ir ekonominės racionalaus gamtos išteklių naudojimo prielaidos. Žemės ūkio šakos, kuri naudoja daugiau kaip 60 % šalies teritorijos, plėtros perspektyvinės gairės – į rinką orientuotas, konkurencingas žemės ūkis; valstybės parama žemės ūkiui; aplinkos apsauga, tausojamasis, dirvožemį gerinantis, biologinę įvairovę ir kraštovaizdį puoselėjantis ūkininkavimas; tolygi kaimo ekonominė ir socialinė plėtra, atitinkanti regionų ypatumus.
 

Administruojant žemės naudojimą, būtina sugebėti tinkamai derinti privačius ir viešuosius interesus, o numatomas priemones planuoti įvertinant specifines žemės, kaip ūkinių struktūrų komponento bei gamtinės aplinkos dalies, savybes. Žemės ūkio bei miškų ūkio veiklai naudojama žemė – tai ypatingas gamtos išteklius, pasižymintis derlingojo dirvožemio sluoksniu. Joje akumuliuotas daugelio žmonijos kartų darbas ir valstybės ar kaimo bendruomenių lėšos. Per šimtmečius naudojant žemę pasėliams, joje iškirsti krūmai ir sureguliuotas drėgmės režimas, išrinkti akmenys, dirvožemis organinių trąšų dėka praturtintas humusu. Socialistiniu laikotarpiu atliktiems žemės ūkio paskirties žemės kultūrinimo darbams priskirtina užmirkusių plotų nusausinimas, kelių, reikalingų privažiavimui į laukų masyvus, tiesimas, mechanizuotam dirbimui pritaikytų laukų suformavimas, kultūrinių pievų ir ganyklų įrengimas žolinių pašarų auginimui numatytose vietose. Ši žemė, tinkamai ją naudojant, nepraranda savo vertės. Žemės naudojimo ilgalaikis tikslas – gerinti žemės ūkines savybes, tausoti žemės ūkio naudmenas, miškus ir kitus gamtos išteklius. Šiam tikslui pasiekti būtina rengti teritorijų planavimo dokumentus, suderinančius gamtines bei ūkines sistemas, ir šių dokumentų pagrindu teisiškai bei ekonomiškai reguliuoti gamybos augimą.

 

Atsižvelgiant į maisto produktų poreikį didėjančiam pasaulio gyventojų skaičiui, žemės ūkio naudmenų išsaugojimas bei efektyvus naudojimas yra nacionalinės svarbos uždavinys. Tai pažymima ir tarptautiniuose strateginiuose dokumentuose. Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencijoje Rio de Žaneire (1992 m. birželio 3–14 d.) priimtame dokumente „Darbotvarkė 21: Subalansuotos plėtros veiksmų programa“ pabrėžtas darnaus, subalansuoto žemės išteklių planavimo ir naudojimo poreikis. Dokumente nurodoma, kad:

  1. siekiant racionaliai planuoti žemės išteklių naudojimą, būtina patikima informacinė sistema ir žemės apskaita;
  2. žemės naudojimo paskirtis turi būti nustatoma taip, kad jos naudojimas duotų didžiausią naudą, tačiau turi būti užtikrintas interesų balansas;
  3. ypač svarbus teritorijų planavimo vaidmuo; būtina rengti žemėtvarkos planus, numatančius žemės išteklių racionalų naudojimą;
  4. būtina išsaugoti ir pagerinti žemės ūkiui tinkamas žemes, užtikrinti dirvožemio derlingųjų savybių apsaugą:
Tam tikro lygio vyriausybinės organizacijos […] turi užtikrinti, kad politikos kryptys ir priemonės parems geriausią įmanomą žemės naudojimą ir žemės išteklių subalansuotą valdymą. Ypač daug dėmesio turi būti kreipiama į žemės ūkio paskirties naudmenas. Tam būtina: išnagrinėti priežiūros struktūrą – įstatymus, taisykles bei vykdymo procedūras, siekiant apibrėžti naujoves, reikalingas subalansuotam žemės naudojimui paremti ir žemės ištekliams valdyti, taip pat apriboti našios ariamosios žemės perdavimą kitokiems tikslams. Darbotvarkė 21: subalansuotos plėtros veiksmų programa, 2001.
 

Europos kaimiškųjų sričių chartijoje, priimtoje Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje 1995 m. liepos 28 d., nustatyta, jog pagrindinės kaimo vietovių funkcijos – ekonominė (žaliavos maisto produktams ir pramonei išauginimas), socialinė (žmogaus ryšio su natūralia aplinka išsaugojimas) ir ekologinė (gamtos išteklių racionalus naudojimas ir apsauga). Pažymima tai, kad būtina išvengti prasidėjusių neigiamų tendencijų – kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimo ir tradicinio ūkininkavimo būdo praradimo. Šiame dokumente pateikiamos bendrosios nuostatos Europos šalių kaimiškoms sritims vystyti. Nurodoma, kad regioninė (kaimo plėtros) ir žemės dirbimo politika turi būti derinama su integruota socialine ir ekonomine politika. Valstybės turėtų skatinti kuo racionalesnio dydžio ūkius, kurių funkcionavimas būtų ekonomiškai naudingas. Taip pat būtina garantuoti racionalų ir tolygų gamtos išteklių naudojimą, išsaugoti gyvenamąją aplinką, jos biologinę įvairovę, saugoti visą vertingą kraštovaizdį, tausoti miškus ir apsodinti nenaudojamas žemdirbystei vietas. Kaimas išliks patrauklia ir saugia gyventi vieta, jeigu jis turės gerą infrastruktūrą, gyvybingą žemdirbystę ir miškininkystę, bus patogus ne žemės ūkio ekonominei veiklai vystyti, turės sveiką ir patogią aplinką Žr. European Charter for Rural Areas, 1996. .

 

Pagrįsdamas valstybinio žemės naudojimo reguliavimo poreikį žemėtvarkos priemonėmis ir teisės aktų reikalavimais, Rusijos Federacijos akademikas S. N. Volkovas teigia:

Dauguma mokslininkų ir ekspertų mano, kad valstybinį žemės santykių reguliavimą užsienio šalyse reikia vertinti ne kaip valstybės įsikišimą į žemės ir kito nekilnojamojo turto rinkos procesus, o kaip vidaus socialinės-ekonominės politikos sudedamąją dalį, užtikrinant subalansuotą teritorijos vystymą. Dėl to kartu su įvairiomis finansinio-ekonominio reguliavimo priemonėmis taikomas teritorijų vystymo planavimo ir zonavimo mechanizmas ir kiti žemės naudojimo ribojimai. Praktika parodė, kad šalys, kuriose didinamas valstybės poveikis žemės rinkai, pasiekia esminės pažangos vystant žemės naudojimą, nei tos, kurios, įvykdžiusios žemės reformą, sumažino valstybės poveikį žemės santykių reguliavimui. Šalys, pastaruoju metu sustiprinusios valstybinį žemės santykių reguliavimą žemėtvarkos pagalba, išsaugojo optimalų skirtingų žemės grupių (žemės ūkio, miškų ūkio, saugomų teritorijų, gyvenamųjų teritorijų) balansą. S. A. Volkov, «Zemlyeustroystvo za rubyezhom», 2005.

Rengiant pasiūlymus tolesniam žemės ūkio ir kaimo plėtros planavimui, būtina atsižvelgti į žemės ūkio naudmenų racionalaus naudojimo reguliavimo galimybes. Šiame straipsnyje aptariamų tyrimų tikslas – ištirti valstybės žemės ūkio paskirties žemės naudojimo raidos tendencijas ir nustatyti pagrindines racionalaus žemės naudojimo kryptis. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai:

  • išnagrinėti strateginius dokumentus, įstatymus, kitus teisės aktus žemės administravimo klausimais;
  • išnagrinėti pagrindinius statistinius rodiklius šalies regionuose, apibūdinančius žemės naudojimą ir žemės ūkio sistemos raidos pokyčius nuo 2003 metų;
  • pateikti pasiūlymus agrarinių teritorijų naudojimo problemų sprendimui.
 

Tyrimų metodai ir sąlygos

Atliekant tyrimus panaudoti matematiniai statistiniai metodai, teisės aktų bei mokslinės literatūros analizė, statistinių duomenų analizė ir abstrahavimas.

Tyrimams panaudoti strateginiai dokumentai, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, Visuotinio žemės ūkio surašymo duomenys, žemės valstybinės apskaitos, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo duomenys, kiti statistiniai duomenys apie žemės plotus, gyventojų skaičių bei žemės ūkio gamybos apimtis kaimiškųjų savivaldybių teritorijose.

Tyrimų rezultatai ir jų aptarimas

Esamos tendencijos. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo efektyvumui esminę įtaką Lietuvoje turėjo žemės ūkio įmonių turto privatizavimas ir jų reorganizavimas į smulkesnius ūkinius vienetus, nuosavybės teisių į žemę atkūrimas, taip pat pakitusios rinkos ekonomikos sąlygos, ribotos galimybės skirti nacionalinio biudžeto lėšas sausinimo sistemų rekonstrukcijai bei kitiems pablogėjusių žemės ūkio naudmenų gerinimo darbams, kryptingai vykdomos ES fondų finansinės paramos priemonės.

 

Statistinių duomenų analizė rodo, jog per 40 metų laikotarpį (1949–1989) žemės ūkio paskirties žemėje esančių žemės ūkio naudmenų plotas Lietuvoje sumažėjo nuo 4 124,7 tūkst. ha iki 3 373,0 tūkst. ha, arba 741,7 tūkst. ha. 2009 m. naudojamų žemės ūkio naudmenų plotas sudarė tik 2 641,0 tūkst. ha, t. y. per 19 metų sumažėjo 732,0 tūkst. ha Žr. Audrius Aleknavičius, Pranas Aleknavičius, „Žemės ūkio naudmenų ploto pokyčių perspektyvos Lietuvoje“, 2010. . Be to, vertinant šį agrarinės reformos laikotarpį, pastebimos ir kitos neigiamos tendencijos: dirvožemio ūkinių savybių blogėjimas, javų ar kitų prekinių žemės ūkio augalų pasėliams tinkamų ariamosios žemės plotų ekstensyvus panaudojimas. Ūkininkavimo sistemos transformacija ir pakitusios ekonominės sąlygos turėjo įtakos žemės ūkio paskirties žemės naudojimo būklei. J. Jasaitis Jonas Jasaitis, „Neurbanizuotų teritorijų plėtros administravimas poindustrinėje visuomenėje“, 2008. nurodo tokias neigiamas agrarinės reformos pasekmes:

Anaiptol ne visi atgavusieji žemę turi galimybę ūkininkauti… Iš kaimo gyvenviečių išvyko jaunesni, labiau kvalifikuoti ir ekonomiškai aktyvesni asmenys. […] Daugiau kaip pusė kaimo gyventojų nebelaiko karvių ir kiaulių, du trečdaliai neturi jokio inventoriaus žemės ūkio darbams.
Analizuodamas žemės ūkio naudmenų plotų pokyčius žemės reformos laikotarpiu, G. Ribokas Gintaras Ribokas, „Šiaurės Rytų Lietuvos kaimo raidos perspektyvos“, 2010. konstatuoja, jog
didžiausią įtaką tiems procesams […] turėjo kolektyvinių ūkių bankrotas ar sunaikinimas, po kurio didelė dalis žemės liko mažiau prižiūrima. […] Dar prieš 20 metų efektyviai funkcionavusios melioracijos sistemos nebeatlieka savo funkcijų, todėl anksčiau drenuotos žemės pradėjo pelkėti ir apaugo krūmais ar medžiais.
 

Dėl Lietuvoje įvykdytos žemės reformos restitucinio pobūdžio šiuo metu ūkiai tik apie pusę savo naudojamos žemės ploto turi įsigiję nuosavybės teise (1 lentelė).

1 lentelė. Žemės priklausomybė nuosavybės teise (žemės ūkio naudmenų plotas tūkst. ha) 2013 m. / Table 1. Land dependence on ownership rights in 2013 (agricultural land area in thousand ha) Šaltiniai / Sources: VĮ Registrų centras; Nacionalinė mokėjimo agentūra / Center of Registers, National Payment Agency. Pastaba / Note: *duomenys pagrįsti apytiksliais skaičiavimais / data grounded on preliminary calculations.
Žemės savininkų ir (ar) naudotojų grupės
Groups of land owners and (or) users
*Turi nuosavybės teise ir
*Have ownership rights and
*Nuomoja žemės ūkio veiklai iš
*Are leasing for agricultural activity from
Iš viso naudoja
Use totally
naudoja patys
use themselves
nuomoja kitiems
lease to others
nenaudoja
do not use
valstybės
the state
kitų savininkų
other owners
Žemės ūkio veiklos subjektai (160 tūkst.)
Subjects of agricultural activity (160 thous.)
Fiziniai asmenys
Natural persons
1.300xx2808402.420
Juridiniai asmenys
Legal persons
160xx45175380
Kiti žemės savininkai (390 tūkst.)
Other land owners (390 thous.)
Fiziniai asmenys
Natural persons
x985400xxx
Juridiniai asmenys
Legal persons
x30xxx
Valstybė
The State
x325140xxx
Iš viso
Total
1.4601.3405403251.0152.800
 

Ūkininkų ūkių registre 2013 m. sausio 1 d. įregistruoti ūkiai pagal naudojamų žemės ūkio naudmenų plotą (įskaitant nuosavą ir išsinuomotą žemę) pasiskirstė taip: 747 ūkiai buvo stambesni kaip 300 ha; 3 358 ūkiai naudojo 100–300 ha; 5 235 ūkiai – 50–100 ha; 13 103 ūkiai – 20–50 ha; 20 453 ūkiai – 10–20 ha; 40 577 ūkiai – 3–10 ha; 31 153 ūkiai – iki 3 ha. Tai rodo, jog apie 1/4 ūkininkų neturi pakankamai žemės, reikalingos prekinei žemės ūkio produkcijai išauginti. Ūkių stambėjimas daugiausiai vyksta žemės ūkio veiklos subjektams perkant valstybinę ir privačią žemę.

Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės privatizavimo rodikliai: 2010 m. privačios žemės plotas padidėjo 52,8 tūkst. ha (iš to ploto parduodant valstybinę žemę – 36,2 tūkst. ha); 2011 m. – 67,0 (44,1) tūkst. ha; 2012 m. – 87,1 (49,9) tūkst. ha; 2013 m. I pusmetį – 43,6 (30,7) tūkst. ha. Iš 27,4 tūkst. pageidavimų (iki prašymų priėmimo sustabdymo 2011 08 24) pirkti 442 tūkst. ha laisvos valstybinės žemės per 9 metų laikotarpį patenkinta tik apie pusė: 2013 07 01 dar buvo neparduota 204 tūkst. ha. Be to, dar yra 200 tūkst. ha valstybinės žemės, kurią pirkti gali būti pageidaujama vėliau.

Privačios žemės perleidimų (pardavimų ir dovanojimų) vidutinės apimtys – apie 60–70 tūkst. žemės sklypų (150–170 tūkst. ha) per metus, t. y. apie 5 % kasmet nuo viso privačios žemės ploto. Didelė dalis šių žemės sklypų atitenka ne juos naudojantiems asmenims. Tai atvejai, kai žemės ūkio paskirties žemės sklypus supirkinėja fiziniai ir juridiniai asmenys, siekiantys pasipelnyti iš žemės perpardavimo ar nuomos.

 

2013 m. liepos 1 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota 591 tūkst. ha žemės, naudojamos pagal privačios nuomos sutartis, 207 tūkst. ha – pagal panaudos sutartis. Likusio ploto, kurį naudoja ne patys žemės savininkai (apytiksliais skaičiavimais – 200 tūkst. ha), naudojimui gali būti sudarytos trumpalaikės, neregistruotos nuomos ar panaudos sutartys. 93 tūkst. ha įregistruotas plotas naudojamas pagal valstybinės žemės nuomos sutartis, 9 tūkst. ha – pagal panaudos sutartis. Likęs naudojamos valstybinės žemės plotas (apie 220 tūkst. ha) įteisintas valdymo institucijų sprendimais dėl žemės suteikimo naudoti žemės ūkio veiklai.

Svarbiausios ūkininkų problemos, iškylančios nuomojant privačią žemę:

  1. nėra galimybių planuoti ūkio plėtros perspektyvas, ilgesnį laikotarpį negarantuojamas žemės naudojimo išsaugojimas;
  2. žemės savininkai neinvestuoja lėšų privažiavimo keliams ir sausinimo sistemų įrenginiams pagerinti, jų gautos lėšos iš žemės nuomos panaudojamos ne žemės ūkyje. Privačios žemės nuomos mokestis yra iki 10 kartų didesnis nei savininko mokamas valstybei žemės mokestis;
  3. žemės kainos ir nuomos mokestis kasmet didėja, todėl augančios žemės pirkimo ir nuomos išlaidos sulėtina ūkių ekonominį augimą;
  4. valstybės parama žemės gerinimo darbams yra tik minimali, neužtikrinanti infrastruktūros įrenginių renovacijos poreikio.
 

Naudojamų žemės ūkio naudmenų plotas Lietuvoje 1970–1989 m. sumažėjo 62,4 tūkst. ha, 1990–2010 m. – 766,1 tūkst. ha. Pagrindinis rezervas padidinti naudojamų žemės ūkio naudmenų plotą – apleistos žemės. Atmetus sodininkų bendrijų ir smulkiausių ūkių nedeklaruojamą žemę, statistinių žemės ūkio naudmenų plotas pagal žemės valstybinę apskaitą sudaro apie 3 300 tūkst. ha. Deklaruota žemės ūkio veiklai naudojamų žemės ūkio naudmenų 2004 m. – 2 572 tūkst. ha; 2008 m. – 2 615 tūkst. ha; 2009 m. – 2 636 tūkst. ha; 2010 m. – 2 677 tūkst. ha; 2011 m. – 2 715 tūkst. ha; 2012 m. – 2 763 tūkst. ha; 2013 m. – 2 803 tūkst. ha. Taigi, sąlyginai apleistų žemės ūkio naudmenų plotas 2005–2008 m. sumažėjo 64 tūkst. ha, 2009–2013 m. – 167 tūkst. ha ir šiuo metu sudaro apie 500 tūkst. ha. Siektina, kad tolesnis apleistų žemės ūkio naudmenų įjungimas į deklaruojamą žemę leistų padidinti (atkurti) naudojamus žemės ūkio naudmenų plotus tose vietovėse, kur yra našesni dirvožemiai ir įrengtos sausinimo sistemos, dar bent 250–300 tūkst. ha plote.

Šalyje susiformavo trys pagrindinės ūkių grupės: neprekiniai šeimos ūkiai, ūkininkų ir kitų prekinę žemės ūkio produkciją auginančių fizinių asmenų ūkiai ir prekinę žemės ūkio produkciją auginančių juridinių asmenų (žemės ūkio bendrovių bei kitų įmonių) ūkiai. Dėl vykstančio ūkių restruktūrizavimo proceso mažėja ūkių skaičius ir didėja vidutinis ūkio dydis. 2003–2010 m. smulkiųjų ūkių, turinčių iki 5 ha naudojamų žemės ūkio naudmenų (vidutiniškai po 2,7 ha), skaičius sumažėjo nuo 168,9 tūkst. iki 117,5 tūkst.; ūkių, turinčių 5–20 ha (vidutiniškai po 9,3 ha), sumažėjo nuo 85,4 tūkst. iki 61,4 tūkst., o fizinių ir juridinių asmenų ūkių, turinčių daugiau kaip 20 ha, padidėjo nuo 17,5 tūkst. iki 20,0 tūkst.; vidutinis jų ūkio plotas padidėjo nuo 70 iki 88 ha.

 

Žemės ūkio naudmenos šalyje panaudojamos skirtingu intensyvumu. Skaičiuojant vienam našumo balui, Vidurio Lietuvos regiono ūkiuose bendrosios augalininkystės produkcijos vertė siekia 42 Lt/ha, o Rytų Lietuvos ir Vakarų Lietuvos regionuose – tik 28–29 Lt/ha. Javų ir kitų prekinių žemės ūkio augalų plotas, skaičiuojant nuo visų naudojamų žemės ūkio naudmenų, atskiruose Vidurio Lietuvos rajonuose siekia 70–88 %, o kai kuriuose Rytų Lietuvos rajonuose jis tesudaro tik 9–13 % Žr. Pranas Aleknavičius, Audrius Aleknavičius, Daiva Juknelienė, „Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės naudojimo perspektyvos“, 2012. . Tai rodo, jog žemės ūkio naudmenų ir pasėlių struktūra ne visuose rajonuose atitinka rekomenduojamą ūkių specializaciją įvertinant dirvožemių savybes. Šie skirtumai priklauso nuo įvairių priežasčių, pavyzdžiui, stambiųjų ūkių reorganizavimo ypatumų, nevienodo kaimo gyventojų tankumo ir gyvenamųjų vietovių pasiskirstymo, sukurtos socialinės ir žemės ūkio infrastruktūros, gaunamų pajamų, valstybės paramos apimčių.

Pažymėtina, kad teritorijų tvarkymo bei teritorijų planavimo dokumentų rengimo teisinės ir metodinės nuostatos sudaro galimybę planuoti naujas statybas ir miško įveisimą našioje dirbamoje žemėje. Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis galimas tik išimtiniais atvejais, numatant už tai kompensuoti valstybei miško išauginimo ir kitas išlaidas. Žemės ūkio naudmenų su derlinguoju dirvožemiu panaudojimas statiniams nuo 2000 m. galimas nekompensuojant valstybei žemės ūkio gamybos nuostolių. Tai skatina žemės sklypų susmulkinimą, jų nenaudojimą pagal nustatytą paskirtį. Aktyviausia urbanistinė plėtra vyksta arti didžiųjų miestų ir rekreacinėse teritorijose. Nustatyta, jog per metus dėl urbanistinės plėtros žemės ūkio naudmenų plotas sumažėja apie 3 tūkst. ha Žr. Audrius Aleknavičius, Pranas Aleknavičius, „Žemės ūkio naudmenų ploto pokyčių perspektyvos Lietuvoje“, 2010. . Tam turi įtakos, kad naujos statybos dažniausiai vyksta buvusioje ariamoje žemėje, nes miškų ūkio paskirties ir konservacinės paskirties žemėje statybų planavimas daugeliu atvejų draudžiamas.

 

Gana svarbi problema yra ir melioracijos įrenginių bei žemės ūkio veiklai naudojamų kelių būklės blogėjimas. Pagal Žemės ūkio ministro įsakymais (2005 09 21, nr. 3D-447; 2008 12 08, nr. 3D-650; 2011 10 19, nr. 3D-772) tvirtinamas melioracijos programas, būtinas kasmetinis lėšų poreikis sausinimo sistemų rekonstrukcijai – apie 130 mln. Lt, tačiau gaunamas finansavimas sudaro tik apie 1/3 poreikio, rūgščios dirvos apskritai nekalkinamos. Žemėtvarkos planavimo dokumentų analizė parodė, jog 100 ha teritorijos ploto vidutiniškai tenka 0,7–1,0 km vietinės reikšmės viešųjų kelių, iš kurių su žvyro danga – 64,7 %, gruntinių kelių – 29,9 %. Tik 5–25 % kelių būklė gera, likusių – patenkinama ir bloga. Be šių kelių, dar iki 50 % viso kelių tinklo sudaro vietinės reikšmės vidaus keliai, naudojami privažiavimams prie gamybinių objektų, mažų gyvenviečių ir sodybų grupių. Juose reikalingų gerinti kelių poreikis yra dar didesnis.

Nors augalininkystės produkcijos rodikliai Lietuvoje nėra blogesni nei buvo iki 1990 m., tačiau gyvulių skaičius per agrarinių reformų laikotarpį šalyje labai sumažėjo: palyginti su 1989 m., ūkiuose 2012 m. karvių skaičius sudarė 39 %, kiaulių – 30 % buvusio kiekio. Tai ne tik stambiųjų ūkių likvidavimo, bet ir nepakankamos paramos smulkiųjų (šeimos) ūkių išsaugojimui padarinys. Pavyzdžiui, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje jaunųjų ūkininkų įsikūrimui skirta 294,9 mln. Lt, paramai smulkiesiems (pusiau natūriniams) ūkiams – 98,2 mln. Lt, o šių ūkių savininkų ankstyvam pasitraukimui iš prekinės žemės ūkio gamybos – 467,3 mln. Lt. Dėl šios priežasties bei blogėjančios demografinės situacijos 2003–2010 m. ūkių, laikančių karves, skaičius sumažėjo nuo 193,4 tūkst. iki 85,0 tūkst., ūkiuose laikomų sutartinių galvijų sumažėjo 21,9 %, kiaulių – 21,0 %.

 

Lyginant Lietuvos žemės naudojimo intensyvumo rodiklius su panašias žemės naudojimo sąlygas turinčių užsienio valstybių rodikliais galima teigti, jog Lietuva turi potencines galimybes atkurti buvusį žemės ūkio gamybos lygį. Moksliniais tyrimais Žr. Pranas Aleknavičius, Vaiva Stravinskienė, „Žemės savybių įtaka žemės ūkio plėtrai Lietuvoje“, 2011. nustatyta, kad pagal ploto vienete galimos išauginti žemės ūkio produkcijos vertę Lietuva iš kaimyninių valstybių aplenkia tik Latviją ir šios produkcijos gauna apie 3 kartus mažiau, nei vidutiniškai senosiose ES valstybėse (2 lentelė).

2 lentelė. Lietuvos ir kitų ES šalių žemės ūkio gamybos palyginamieji rodikliai 2007 m. Šaltiniai / Sources: Eurostat; The World Factbook. Central Intelligence Agency. The Work of a Nation Pastaba / Note: *1989 m. Lietuvoje, skaičiuojant pagal tuometinį žemės ūkio naudmenų plotą (3 514 tūkst. ha), 100 ha žemės ūkio naudmenų buvo laikoma 69 galvijai ir 78 kiaulės, iš viso šalyje prikulta 3 272 tūkst. t grūdų, o pieno gamyba siekė 0,92 t/ha / Calculating the Lithuania farming land area in 1989, 69 cattles and 78 pigs were kept in 100 ha, totally in the country there were harvested 3 272 thous. t of cereals, milk production was 0.92 t/ha / Table 2. Comparable indicators of agricultural production in Lithuania and other EU countries in 2007
Nr.
No.
Rodikliai
Indicators
15 ES valstybių
15 EU states
Lietuva
Lithuania
Estija
Estonia
Latvija
Latvia
Lenkija
Poland
Čekija
Czechia
Slovakija
Slovakia
Vengrija
Hungary
1.Žemės ūkio naudmenos tūkst. ha
Farming lands, thous. ha
137.364*2.6958231.83916.1774.2491.9305.807
2.Ariamoji žemė tūkst. ha
Arable land, thous. ha
70.2571.8355981.18812.50230321.3774.592
3.1 ha ariamosios žemės išauginta:
Production from 1 ha arable land:
– grūdų t / – cereal, t2,81,61,41,32,22,422,1
– bulvių t / – potatoes, t0,50,30,20,50,90,30,20,1
– cukrinių runkelių t / – sugar beets, t1,30,40,01110,60,4
4.Pagaminta 1 ha ž. ū. naudmenų:
Production from 1 ha farming lands:
– pieno t / – milk, t0,83*0,500,720,340,540,580,50,25
5.Laikoma 100 ha ž. ū. naudmenų:
Raising in 100 ha of farming lands:
– galvijų / – cattle55*29292133322612
– kiaulių / – pigs91*344623109634967
– avių / – sheeps60293241821
6.Žemės ūkio produkcijos vertė:
Value of agricultural production:
– mln. EUR / – mil. EUR269.6081.71755888018.3883.9531.7055.779
– EUR/ha ž. ū. naudmenų
– EUR/ha of farming lands
1.9636376784791.137930883995
– palyginimas su Lietuvos rodikliais
– comparison with Lithuanian indicators
3,0811,060,751,781,461,391,56
 

Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo intensyvinimas. Siekiant pagerinti žemės naudojimą, buvo analizuojamos priežastys, turinčios įtakos išauginamos žemės ūkio produkcijos apimtims. Gamtinėmis-ekonominėmis priežastimis laikytinas žemės našumo balas (B). Žemės našumas – tai žemės ūkio naudmenų dirvožemio gebėjimas išauginti augalų derlių. Žemės našumui turi įtakos dirvožemio gamtinės savybės (uoliena, tipas, granuliometrinė sudėtis), klimatinės sąlygos, žmogaus atlikti dirvožemio ūkines savybes gerinantys darbai (užmirkusių plotų sausinimas, rūgščių dirvų kalkinimas, akmenų išrinkimas ir kt.). Pagal VĮ Registrų centro duomenis apie Nekilnojamojo turto kadastre 2011 m. sausio 1 d. įregistruotų 1 056 tūkst. žemės ūkio paskirties žemės sklypų našumą, vidutinis našumo balas B atskiruose rajonuose kinta nuo 32,7–33,2 (Trakų r., Druskininkų sav.) iki 51,65–52,35 (Kėdainių, Pasvalio r.); vidutiniškai Lietuvoje – 41,85 balai. Našesnėse žemėse intensyvesnis žemės ūkio naudmenų naudojimas galimas ne tik dėl gaunamo didesnio derliaus esant toms pačioms sąnaudoms, bet ir dėl dirvožemių tinkamumo įvairesniems, prekinei žemės ūkio produkcijai skirtiems, pasėliams auginti. Organizacinėmis priežastimis laikytinos ūkininkavimo sąlygos: apsirūpinimas gamybos priemonėmis ir žeme. Žemės ūkio produkciją auginantys ūkiai vertinami kaip teritorinės gamybinės sistemos, kurių sėkmingas funkcionavimas priklauso nuo atskirų komponentų – gamybinių statinių, žemės sklypų, juos jungiančių kelių, žemės ūkio technikos, gyvulių, specializuotų tam tikrai veiklai dirbančiųjų apimčių ir išsidėstymo tarpusavio suderinimo. Ūkių reorganizavimo laikotarpiu dalis šių komponentų buvo sunaikinti, perskirstyti ar pradėti kurti naujai. Nustatyti vieną bendrą rodiklį, išreiškiantį ūkininkavimo sąlygas, sudėtinga, todėl priimta prielaida, kad šios sąlygos palankiausios tose vietovėse, kur išliko daugiau buvusių stambių žemės ūkio įmonių pastatų, įrenginių, žemės ūkio technikos ir gyvulių, o ūkio dydis leidžia taikyti intensyviai gamybai rekomenduojamas technologijas. Buvusių žemės ūkio įmonių turtą daugiausiai išsaugojo pagal naujus Lietuvos Respublikos įstatymus susikūrę žemės ūkio bendrovės ir kitų formų juridinių asmenų ūkiai. Todėl ūkininkavimo sąlygų rodikliu (U) priimtas stambiųjų ūkių išsaugojimo laipsnis, išreikštas juridinių asmenų valdomų žemės ūkio įmonių naudojamo ploto santykiu su visu naudojamų žemės ūkio naudmenų plotu (%). Rodiklio U reikšmės šalies rajonuose – nuo 0 iki 43,6 %, vidutiniškai Lietuvoje – 13,6 %.

 

Siekiant nustatyti, kokią įtaką žemės naudojimo intensyvumui turi gamtinės sąlygos ir kokią sąlygos, lemiančios žemės ūkio gamybą žemės reformos metu pertvarkytose ūkinėse struktūrose, atlikta vidutinių rodiklių koreliacinė analizė. Gauta daugialypės regresijos lygtis:

I = 2,1 B + 0,74 U – 45,07;
I – žemės naudojimo intensyvumo rodiklis;
B – žemės našumo balas;
Ū – stambiųjų ūkių išsaugojimo laipsnio rodiklis.​

Šios daugialypės koreliacijos koeficientas r = 0,8618, determinacijos koeficientas R2 = 0,7426, esant patikimumo lygmeniui t > 2 (99 %), Fišerio kriterijus – 64,9. Likusius 25,7 % lemia kiti tyrimuose neišnagrinėti veiksniai. Jais gali būti:

  • sparčiai mažėjantis gyventojų skaičius dėl migracijos ir mažesnio gimstamumo;
  • nepakankama valstybės parama žemės ūkio gamybos plėtrai ir ūkininkavimo sąlygų išlyginimui nenašių žemių rajonuose;
  • dominuojanti gyvulininkystės specializacija, reikalaujanti auginti daugiau pašarams skirtų pasėlių.

Gauti duomenys leidžia teigti, jog intensyviausiai žemė naudojama rajonuose, pasižyminčiuose našiais dirvožemiais, ir kuriuose yra išlikę daugiau stambių ūkių, išsaugojusių buvusių žemės ūkio įmonių gamybinį potencialą.

 

Lietuvoje, sudarius galimybes didinti žemės ūkio gamybą, o kai kur, atkūrus buvusį jos lygį, turėtų padidėti intensyviai naudojamų žemės ūkio naudmenų plotai. Galvijų skaičius turėtų didėti rajonuose, kuriuose dėl gamtinių sąlygų ar sėjomainos poreikio planuojamas žalienų (pievų, ganyklų ir daugiamečių žolių) plotas pagal normatyvus bus didesnis, nei jo reikia šiuo metu ūkiuose laikomų galvijų ir kitų ganomų gyvulių aprūpinimui žoliniais pašarais. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane Žr. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimas nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano“, 2002. nustatyta, kad šalyje yra 17 rajonų (savivaldybių), kuriuose dėl dirvožemio savybių ir kitų sąlygų rekomenduojama prioritetinė ūkių specializacija – kviečių ir rapsų auginimas, ir 12 rajonų (savivaldybių), kuriems rekomenduojama prioritetinė pieno-mėsos galvijininkystės specializacija bei jiems reikalingų pašarinių augalų auginimas. Prognozuojant žemės ūkio augalų pokyčius pagal optimistinį variantą galima priimti, kad dėl sėjomainos ypatumų daugiametės žolės, kiti ekstensyviai naudojami plotai ir pūdymai sudarys nuo potencialiai tinkamų ariamajai žemei plotų pirmosios grupės rajonuose (savivaldybėse) apie 22 %, antrosios grupės rajonuose (savivaldybėse) – 45 %, likusiuose rajonuose (savivaldybėse) – 35 %, o esamas pievų ir ganyklų plotas išliks nepakitęs. Be to, įsavinus dalį apleistų žemės ūkio naudmenų (nusausintoje žemėje ir kituose mechanizuotam dirbimui tinkamuose laukuose) padidės ir bendras visų žemės ūkio naudmenų plotas.

 

Esant dabartinėms žemės ūkio raidos tendencijoms intensyviai naudojamų žemės ūkio naudmenų plotas taip pat gali didėti dėl palyginti lengvesnių sąlygų augalininkystei plėtoti: Visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, 2003–2010 m. bendras šių pasėlių (javų, linų, rapsų, bulvių, daržovių, cukrinių runkelių ir pašarinių šakniavaisių) plotas vidutiniškai kasmet didėjo po 37,8 tūkst. ha arba 3,4 %. Tačiau galvijų skaičius per tą patį laikotarpį vidutiniškai per metus mažėjo po 22 tūkst., iš jų karvių – po 14 tūkst., todėl nesant radikalių valstybės priemonių padėčiai pagerinti, galvijų skaičiaus ir galvijininkystės produkcijos mažėjimą bus sunku stabilizuoti.

Tinkamas žemės klausimų sprendimas turėtų įtakos žemės ūkio veikla kaime užsiimančių šeimų išsaugojimui ir naujų ūkių sukūrimui, o tai leistų sustabdyti gyvulių skaičiaus mažėjimą, ypač nenašių žemių regionuose, kur pagal mokslines rekomendacijas tikslinga vystyti pienininkystę, galvijininkystę ir avininkystę. Dabartinė valstybės ir ES parama į tai neatsižvelgia. Nors Lietuvoje optimalus miškingumas jau pasiektas, be to, miškais savaime apauga apleistos žemės, miškų įveisimui dirbamose žemėse skiriama daugiau finansinės paramos, nei sausinimo sistemų rekonstrukcijai.

 

Žemės ūkiui palankios žemės politikos formavimas. Atsižvelgiant į bendruosius reikalavimus žemės, kaip išskirtinės reikšmės gamtos ištekliaus, racionaliam naudojimui Lietuvos Respublikos valstybės politika kaimiškųjų teritorijų naudojimo srityje turėtų vadovautis šiomis nuostatomis:

1. Žemės ūkio naudmenų, kaip išskirtinės svarbos riboto ploto teritorijų, išsaugojimas ir jų ūkinių savybių gerinimas, apleistų žemių su našiais dirvožemiais panaudojimas žemės ūkio veiklai. Naudojamų žemės ūkio naudmenų plotas Lietuvoje turėtų padidėti bent iki 3 mln. ha ir toliau išlikti saugomas, nemažinamas. Derinant žemės ūkio naudmenų ir miškų bei kitų natūralių naudmenų išsidėstymą, būtina siekti ekologinio balanso ir atskirų teritorijų miškingumo padidinimo. Tačiau, įvertinus mokslines rekomendacijas, miškų plotas Lietuvoje turėtų padidėti iki 2,3 mln. ha ir toliau išlikti stabilus nesikėsinant į žemės ūkio veiklai naudojamus plotus.

2. Intensyvus ūkininkavimas žemės ūkio paskirties žemėje auginant dirvožemio savybes geriausiai atitinkančius augalus tausojamajai žemdirbystei nustatytomis sąlygomis.

3. Kraštovaizdžio ekologinės įvairovės ir kultūrinio kraštovaizdžio formavimo reikalavimų užtikrinimas, planingai išdėstant kaimo vietovėje statinius, ariamosios žemės ir pievų sklypus, miškus ir laukų apsauginius želdinius, natūralias žemės naudmenas.

4. Ilgalaikių ūkinių struktūrų, turinčių stabilias žemės valdas ir užtikrinančių efektyvų žemės ūkio paskirties bei miškų ūkio paskirties žemės naudojimą, sukūrimas.

5. Perspektyvių kaimo gyvenamųjų vietovių, užtikrinančių gyvybingų ūkių funkcionavimą, išsaugojimas bei atkūrimas, taip pat žemės ūkio, miškų ūkio ir kitai veiklai reikalingos infrastruktūros (gerų kelių tinklas, melioracijos įrenginiai, gyventojų aptarnavimo įstaigos ir kt.) sukūrimas.

6. Skirtingas ūkininkavimo sąlygas turinčių šalies regionų gyventojų pajamų iš žemės ūkio veiklos išlyginimas ekonominėmis priemonėmis.