Straipsnis Aristotelis vs. Platonas: „μέθεξις“ sąvokos kritika

Viena vertus, akivaizdu, kad analitiškai artikuliuojant dalyvavimo sąvoką iškyla neįveikiamų problemų, ir Aristotelis, regis, yra visiškai teisus nurašydamas šią sąvoką poetiško tuščiažodžiavimo sričiai. Antra vertus, pats Platonas Parmenide nurodo dalyvavimo sąvokos keliamas problemas ir, nepaisant to, šios sąvokos neišsižada. Išeitų, kad jam ši sąvoka yra itin svarbi jo filosofavimo siekių kontekste. Aristotelis sprendžia esinių tikro, arba mokslinio, pažinimo (ἐπιστήμη) uždavinį ir aptinka dalyvavimo sąvokos pertekliškumą. Kadangi jo požiūriu ši sąvoka nepamatuotai dvejina pažinimo dalyką, tai papildomai nustatęs jos analitinį nekorektiškumą jis ir gali moti į ją ranka. Platonas dalyvavimo sąvoką pasitelkia artikuliuodamas pažinimo kaip anamnezės ontologines prielaidas, tad šios sąvokos svarbą Platonui turėtų lemti jo ontologiniai siekiai.

O ir pats pažinimas Platonui yra svarbus ne dėl jo paties, ne dėl juo pelnomos tiesos, bet kaip žmogaus, tapatinamo su siela, dorinio sukilninimo būdas. Šis, nūdieniškai kvalifikuojant, egzistencinis siekis numano vertybiškai konstituotos būties sampratą, kurioje prioritetas yra teikiamas ne tiesai, o gėriui. O čia jau turėtų iškilti klausimas, ar aristoteliškąją οὐσία dar galima sieti su parmenidiškąja ir platoniškąja būties arba esančio samprata? Nors οὐσία tenkina Parmenido suformuluotus formalius ontiškumo reikalavimus, tačiau ji akivaizdžiai ignoruoja būties vertybinės sandaros aspektą. Ir taip yra dėl to, kad Aristotelio filosofavime santykis tarp pažinimo ir ontologijos apsivertęs aukštyn kojomis: ne vertybiškai konstituota būtis yra filosofavimo atspirties taškas ir ne ji lemia prieigos, t. y. jos pažinimo, būdą, bet tikro, arba mokslinio, pažinimo būdas ἐπιστήμη numano ontinės esybės οὐσία’os prigimtį „Visais atvejais žinojimas telkiasi ties pirminiais [dalykais], su kuriais visa kita siejasi ir per kuriuos iškalbama. Jei tai yra οὐσία, tai οὐσία’ų filosofas turėtų siekti principų ir priežasčių (πανταχοῦ δὲ κυρίως τοῦ πρώτου ἡ ἐπιστήμη, καὶ ἐξ οὗ τὰ ἄλλα ἤρτηται, καὶ δι᾽ ὃ λέγονται. εἰ οὖν τοῦτ᾽ ἐστὶν ἡ οὐσία, τῶν οὐσιῶν ἂν δέοι τὰς ἀρχὰς καὶ τὰς αἰτίας ἔχειν τὸν φιλόσοφον)“ (Aristotle, Metaphysics, 4.1003b 17–19). .

 

Argi negalėtų Platonas, jei tik jis tokią galimybę turėtų, atsikirsti jį ne itin delikačiai kritikuojančiam Aristoteliui ir papriekaištauti, kad šis, išmainęs gėrį į tiesą, pametė kelią dėl takelio, t. y. nusisuko nuo to, kas antikiniame filosofavime yra svarbiausia, t. y. nuo būties? Gal ir teisus Aristotelis teigdamas, kad „(n)esant pirminėms οὐσία’oms, [būtų] neįmanoma jokiems kitiems dalykams būti? (ὥστε μὴ οὐσῶν τῶν πρώτων οὐσιῶν ἀδύνατον τῶν ἄλλων τι εἶναι)“ Aristote, Logique d’Aristote, 2a40–41. , t. y. kad pirminės οὐσία’os grindžia dar Hėrakleito sukompromituotų ir nuosavo ontinio statuso neturinčių esinių tikrumą. Gal ir sapnu virstų visa jusliškai patiriama, jei nebūtų οὐσία’ų. Tačiau Platonas, jei tik galėtų, čia vėl paklaustų: o kam žmogaus sielai buvojančių esinių tikrumas? O ir kokia nauda galėtų būti žmogui iš amžinų arba to paties mato reikalavimus tenkinančių οὐσία’ų, jei jos yra vertybiškai sterilios? Juk prigimtinė sielos vieta yra vertybiškai konstituota būtis ir tik ji gali būti egzistencinė atrama žmogaus sielai.

Jei pažintiškai žvelgiant dalyvavimo sąvoka yra perteklinė ar net beprasmiška, tai Platono dėmesys jai, nepaisant iškylančių jos analitinio artikuliavimo problemų, verčia daryti išvadą, kad šios sąvokos prasmės reikėtų ieškoti jo filosofavimo egzistenciniame užtaise. Jei Platonas sekdamas Sokratu priverstas susitelkti ties filosofavimo subjektu – etiškai konstituota siela ir dėl to jo filosofavime atsiranda egzistenciniai akcentai, tai ar tas susitelkimas nesudaro galimybės įvertinti dar vieną labai svarbų žmogiškosios egzistencijos aspektą? Argi dalyvavimo sąvoka neįvertina šio subjekto egzistavimo socialinio būdo nulemtos specifikos? Argi socialinės būtybės nesusitinka ir netarpsta joms visoms bendroje srityje? Argi to savaip nekonstatuoja dar Parmenidas, teigdamas: „Bendra yra tai, nuo ko aš pradedu, nes vėl aš čia pargrįšiu (ξυνὸν δέ μοί ἐστιν, ὁππόθεν ἄρξωμαι· τόθι γὰρ πάλιν ἵξομαι αὖθις)“ Hermann Diels, Walther Kranz, Die Fragmente der Vorsokratiker griechisch und deutsch, 28 B5. ?

 

O Platonas? Argi jis nesako, kad būtis visoms sieloms nėra ta pati? Tad argi sielos nesidalina ta pačia būtimi? Kaip nusakyti sielos ryšį su ta sritimi, kurioje jos visos susitinka ir esti? Argi μέθεξις sąvoka, reiškianti ir persiėmimą, ir pritapimą, ir dalyvavimą, nenusako šio ryšio prigimties? Argi nekrinta į akis šio ryšio būdas nūdienos gyvenime, kuriame nusitrina ribos tarp realybės ir virtualybės? Argi jis neapsinuogina išsikerojusios virtualybės srityje? Argi socialinių tinklų pamatinis aspektas, nusakomas anglišku terminu share, nėra tik kitas μέθεξις vardas? Tad argi neįžvalgus buvo dieviškasis Platonas taip sureikšmindamas šią sąvoką? Tačiau argi tiesai pirmenybę teikiantis Aristotelis visiškai ignoruoja šį žmogiškosios egzistencijos aspektą? Argi analitiškumo nuostata taip paveda šį filosofą, kad jis, susitelkęs ties esinio priežasties – οὐσία’os rekonstravimu, darosi visiškai aklas ne tik parmenidiškajai būčiai, bet ir ryšio su ja būdui?

 

Užuot pritariamai skėstelėję rankomis, įdėmiau įsiklausykime į tai, ką stagirietis mums byloja pačioje Metafizikos pradžioje, mėgindamas paaiškinti, kaip realizuojasi neva prigimtinis žmogaus troškimas pažinti. Sinoptiškai mąstant, neišvengiamai tenka konstatuoti, kad priešais tvyrančio dalyko pažinimas tegali prasidėti kaip jo juslinė pagava, kuri būdinga ne tik žmogui, bet ir gyvūnams. Aristotelis ne tik pritaria tokiam požiūriui, tačiau netgi neva prigimtinį žmogiškąjį troškimą pažinti grindžia ta aplinkybe, kad žmonės būtent jusles vertina pačias savaime, o ne tik dėl jų teikiamos naudos Žr. Aristotle, Metaphysics, 1.980a21–24. . Akivaizdu, kad Aristotelis, susiedamas pirminį pažinimo judesį su jusline pagava, iš karto susiduria su analitiškai neįveikiama problema. Juk jis puikiai žino, kad ne tik tikras, arba mokslinis, pažinimas (ἐπιστήμη), bet net ir visiškai klaidingas žinojimas yra bendrybiškos prigimties. Kadangi žino, tai ir rezga pasakojimą apie tai, kaip neva pamažu nuo (unikalios) juslinės pagavos, eksploatuojant atmintį, galima pereiti prie patirties (ἐμπειρίας), kuri jau potencialiai numano pasikartojamumo arba bendrybiškumo aspektą. Ir čia jis tarsi tarp kitko atkreipia dėmesį į tai, kuo skiriasi žmogiškoji patirtis nuo gyvūniškosios.

Kiti gi gyvūnai verčiasi vaizduote ir atmintimi, tačiau patirtyje dalyvauja menkai, tuo tarpu žmogiškoji giminė [verčiasi] konstruktyvia veikla ir samprotavimais. Iš atminties kyla žmogiškoji patirtis, nes to paties dalyko daug atsiminimų veikiai sukuria vienos [ir tos pačios] patirties efektą (τὰ μὲν οὖν ἄλλα ταῖς φαντασίαις ζῇ καὶ ταῖς μνήμαις, ἐμπειρίας δὲ μετέχει μικρόν: τὸ δὲ τῶν ἀνθρώπων γένος καὶ τέχνῃ καὶ λογισμοῖς. γίγνεται δ᾽ ἐκ τῆς μνήμης ἐμπειρία τοῖς ἀνθρώποις: αἱ γὰρ πολλαὶ μνῆμαι τοῦ αὐτοῦ πράγματος μιᾶς ἐμπειρίας δύναμιν ἀποτελοῦσιν). Ten pat, 1.980b26–30.
 

Ir nors čia Aristotelis, nuosekliai realizuodamas sinoptinio mąstymo požiūrį, mėgina išsamprotauti juslinės pagavos tapsmą apibendrinančios patirties sprendimu kaip pasyviai traktuojamam pažinimo subjektui psichiškai susiklostantį virsmą, tačiau argi atsitiktinai jis pamini ir išskiria kaip savitą žmogiškosios giminės išgyvenimo aspektą – τέχνῃ? Ar tik Aristotelis τέχνῃ reiškinyje nebus suradęs būdo pirmiau paminėtai (unikalaus) jusliškumo ir (bendrybiško) mąstymo sąsajai rekonstruoti? Argi τέχνῃ, numananti bendrybiško žinojimo dėmenį, nėra realizuojama priešais jusliškai tvyrančiame dalyke, tad argi šioje veikloje nesusiliečia mąstymas ir vaizduotė? Argi ką kita turi omenyje Aristotelis, kai sako, kad „patirtis yra atskirybių žinojimas, gi konstruktyvi veikla – bendrybių, o veiksmai ir visa, kas iš jų randasi, sietini su atskirybėmis (ἡ μὲν ἐμπειρία τῶν καθ᾽ ἕκαστόν ἐστι γνῶσις ἡ δὲ τέχνη τῶν καθόλου, αἱ δὲ πράξεις καὶ αἱ γενέσεις πᾶσαι περὶ τὸ καθ᾽ ἕκαστόν εἰσιν)“ Ten pat, 1.981a17–19. . Tiesa, analitiškai samprotaudami, matyt, teigtume, kad bet koks žinojimas operuoja bendrybėmis, tad ir Aristotelio teiginio apie patirtį kaip atskirybių žinojimą, matyt, neturėtume suprasti pažodžiui. Regis, ir jis perša tokią mintį, kai atkreipia dėmesį į tai, kad

panašiai manome, jog tikras žinojimas ir įgūdžiai veikiau jau sietini su konstruktyvia veikla, o ne su patirtimi ir kad konstruktyvios veiklos vykdytojai yra išmintingesni už vien patyrimu disponuojančius, […] mat pirmieji žino priežastį, o antrieji – ne (ἀλλ᾽ ὅμως τό γε εἰδέναι καὶ τὸ ἐπαΐειν τῇ τέχνῃ τῆς ἐμπειρίας ὑπάρχειν οἰόμεθα μᾶλλον, καὶ σοφωτέρους τοὺς τεχνίτας τῶν ἐμπείρων ὑπολαμβάνομεν […] τοῦτο δ᾽ ὅτι οἱ μὲν τὴν αἰτίαν ἴσασιν οἱ δ᾽ οὔ.). Ten pat, 1.981b25–28.
 

Taikydami aristotelinius žinojimo tikrumo matus, patirtį, matyt, turėtume suprasti vien kaip disponavimą riboto pritaikymo veikimo nuorodomis, t. y. formaliai žvelgiant visgi bendrybiškos prigimties žinojimu. Kadangi Aristotelis tikrą, arba mokslinį, žinojimą sieja su amžinų, t. y. to paties matą tenkinančių, priežasčių išmanymu, tai visai nuosekliai ir konstruktyvią veiklą sieja su priežasčių pažinimu: „patyrę težino, „kad“, o „kodėl“ nežino, gi šie [konstruktyvios veiklos vykdytojai] pažįsta ir „kodėl“, ir priežastį (οἱ μὲν γὰρ ἔμπειροι τὸ ὅτι μὲν ἴσασι, διότι δ᾽ οὐκ ἴσασιν: οἱ δὲ τὸ διότι καὶ τὴν αἰτίαν γνωρίζουσιν)“ Ten pat, 1.981b29–31. . Galiausiai Stagirietis tiesiogiai susieja τέχνῃ su tikruoju pažinimu.

Apskritai žinantį nuo nežinančio skiria gebėjimas mokyti, todėl konstruktyvią veiklą, o ne patirtį laikome tikru žinojimu; juk vieni [konstruktyvios veiklos vykdytojai] gali, o kiti [vien patyrimu besiverčiantys] negali mokyti (ὅλως τε σημεῖον τοῦ εἰδότος καὶ μὴ εἰδότος τὸ δύνασθαι διδάσκειν ἐστίν, καὶ διὰ τοῦτο τὴν τέχνην τῆς ἐμπειρίας ἡγούμεθα μᾶλλον ἐπιστήμην εἶναι: δύνανται γάρ, οἱ δὲ οὐ δύνανται διδάσκειν). Ten pat, p. 1.981b7–10.

Negana to, kiekvienoje τέχνῃ atmainoje nurodęs esant ir vadovaujančius vykdytojus (ἀρχιτέκτονας), šiuos laiko išmintingiausiais, t. y. jų žinojimą traktuoja kaip (su filosofavimu sietiną) išmintį Žr. ten pat, 1.981a31–32. , pagrečiui nurodydamas, kad jie yra „išmintingesni ne dėl praktinių gebėjimų, o todėl, kad turi teorijas ir pažįsta priežastis (ὡς οὐ κατὰ τὸ πρακτικοὺς εἶναι σοφωτέρους ὄντας ἀλλὰ κατὰ τὸ λόγον ἔχειν αὐτοὺς καὶ τὰς αἰτίας γνωρίζειν)“ Ten pat, 1.981b4–5. .

 

Mėgindami nuspėti Aristotelio intencijas apmąstant akivaizdžiai socialinės prigimties τέχνῃ reiškinį, paklauskime: o į ką nurodo kiekviena τέχνῃ atmaina ir su ja siejamas mąstymo dėmuo? Ar tik ne į žmogiškos veiklos konstruktyvumą? Tad ar τέχνῃ nėra savitas būdas įvertinti anonimiškai traktuojamo numanomo pažinimo subjekto konstruktyvią prigimtį? Argi ne todėl Aristotelis, aptardamas τέχνῃ, su ja siejamą žinojimą nurodo paminėdamas tuo žinojimu disponuojančius τέχνῃ vykdytojus? Argi ne mąstymo konstruktyvumą turi omenyje Aristotelis, kai sako: „τέχνῃ (t. y. konstruktyvi žmogiškoji veikla) randasi, kai iš daugelio patirties suvokimų panašių dalykų atžvilgiu susiformuoja pavienis bendrybiškas sprendimas (γίγνεται δὲ τέχνη ὅταν ἐκ πολλῶν τῆς ἐμπειρίας ἐννοημάτων μία καθόλου γένηται περὶ τῶν ὁμοίων ὑπόληψις)“ Ten pat, 1.981a4–5. .

Tiesa, sinoptinio mąstymo logika išprovokuoja Aristotelį apversti situaciją aukštyn kojomis, t. y. teigti, kad neva panašūs reiškiniai priešais tvyrančiame dalyke lemia tarsi savaiminį patirčių apibendrinimą. Tačiau argi mes, podekartiškai žvelgdami, neteigtume, kad tas apibendrinimas yra konstruktyvaus mąstymo subjekto valios sprendimas, kuriuo prokrustiškai suvienodinami hėrakleitiškai unikalūs reiškiniai? Ir nors Aristotelis negali iššokti aukščiau bambos, t. y. sinoptinio mąstymo struktūroje konstatuoti esant aktyvų pažinimo subjektą ir jo socialine prigimtimi grįsti bendrybiškąją pažinimo specifiką, tačiau argi τέχνῃ svarbos pažinime išdidinimas nėra antikai savitas būdas atsižvelgti į žmogiškojo pažinimo konstruktyvų būdą? Argi τέχνῃ nenurodo į socialinę, t. y. bendrybišką, žmogaus prigimtį? Argi τέχνῃ pačia plačiausiąja reikšme nėra tas būdas, kuriuo žmogiškosios būtybės dalyvauja socialinėje apyvartoje? Ar tik Aristotelis nepatikslina savo mokytojo dalyvavimo sąvokos reikšmės? Gal ir atsitiktinai Aristotelis net gyvūnų ryšį su ἐμπειρία numanomu mąstymo dėmeniu nusako jo kritikuojama platoniškąja dalyvavimo sąvoka Žr. ten pat, 1.980b26–27. , tačiau ar čia nešypteltų jo peikiamas Platonas? Argi ne todėl ir Aristoteliu pasekęs Heideggeris prabyla apie τέχνῃ kaip apie būties atverties būdą? Kadangi τέχνῃ įvertina tik formalųjį ryšio su socialumu aspektą, tai ar reikia stebėtis, kad paskui Heideggeris prabyla apie τέχνῃ kaip neadekvatų būties atverties, t. y. kaip jos užmaršties, būdą?

 

Literatūra

 

Aristotle vs. Plato: A Critique of the Notion of μέθεξις

  • Bibliographic Description: Skirmantas Jankauskas, „Aristotelis vs. Platonas: μέθεξις sąvokos kritika“, @eitis (lt), 2017, t. 799, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Skirmantas Jankauskas, „Aristotelis vs. Platonas: μέθεξις sąvokos kritika“, Problemos, 2017 91, p. 99–114, ISSN 2424-6158.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universitetas.
Summary: The paper deals with the assumptions and meaning of Aristotle’s criticism of Plato’s philosophy. The study is focused on the concept of participation (μέθεξις) which was very important to Plato and which was totally neglected by Aristotle. Assuming that radically different approaches of two philosophers should have objective grounds, an attempt is made to reconstruct the ontognoseological observations of the philosophers. The analysis of Plato’s concept of anamnesis reveals that the concept of participation is exploited to reconstruct the ontological assumptions of anamnesis. Further it is demonstrated that the concept of participation rests upon the analytically incorrect assumption about logical connection between perceptually experienced thing and intellectually perceived idea. Analytical inconsistencies of Plato’s thinking then are linked to the prevalence of the existential (ethical) intentions of his philosophizing. In the reconstruction of Aristotle’s philosophizing attention is drawn to the fact that the starting point of this thinker is the conception of true (scientific) knowledge (ἐπιστήμη), which predetermines his ontological conclusions. It is shown that Aristotle, as a more consistent analytical thinker, delimits perceptually experienced thing and its intellectually accessible reason – οὐσία – and in this way makes the Platonic concept of participation lose its meaning. At the end of the article an attempt is made to demonstrate that for Plato much higher significance of the concept of participation is determined by his existential intentions of philosophizing. The participation is interpreted here as a way in which a human being communicates with his existential media. Finally, Aristotelian concept of τέχνῃ is discussed and the arguments are put forward that it can be viewed as a clarification of Platonic concept of participation.

Keywords: participation, scientific knowledge, existences, essential entity, constructive activity.