Studija XVI–XVIII a. religiniai paminklai LDK: dokumentų liudijimai, paminklų funkcijos ir paplitimas

Koplytėlės ir kryžiai medžiuose

1593 m. dokumente nurodoma, kad Pavandenės valsčiuje, prie Ringės ar Ringio upelio, Alko pievoje (Telšių r.) augančiame ąžuole įkeltas kryžius Žr. Vykintas Vaitkevičius, Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija, p. 291. . XVII a. dokumentuose randame gausesnių liudijimų apie kryžiaus ženklo ar atvaizdo egzistavimą lietuvių ir žemaičių gyvenamojoje aplinkoje. 1618 m. sudarytame Kazliškėlio dvaro inventoriuje rašoma apie dvaro žemės paribyje stovinčius medžius su kryžiais. Prie Apaštėlės upelio netoli Raikėnų kaimo minimi beržas ir ąžuolas su kryžiais, o netoli Lakštenos ir Vyžuonos upių – didelis ąžuolas su kryžiumi Žr. Bronius Deksnys, „Senasis Onuškis, 400 metų vadintas Hanušiškiais“, p. 17. . Bronius Deksnys daro prielaidą, kad
vargu ar šie kryžiai medžiuose buvo naudojami dvaro žemių ribai žymėti, nes ir kitur prie ribų minimi ąžuolai, tačiau apie kryžius ar kitokius religinius simbolius juose nieko nesakoma. Lenkų istorikas Marcelis Kosmanas, aptardamas senojo lietuvių tikėjimo nykimą, rašė, kad akmenys, medžiai, šaltiniai, kurie senovės lietuvių buvo laikomi šventais, po Lietuvos krikšto buvo pradėti „krikščioninti“, pastatant prie jų kokį nors krikščionybės simbolį. Ten pat.
Kaip ten bebūtų, šis paprotys ant medžių tvirtinti kryžius ir koplytėles su šventųjų atvaizdais giliai įsišaknijo ir jo apraiškos Lietuvoje sutinkamos ne tik XX a. I pusėje, bet dar ir šiandien. J. Grinius straipsnyje „Lietuvos kryžiai ir koplytėlės“ rašė, kad „XX a. pirmoje pusėje [Kapsuose ir Zanavykuose] dar buvo gausių medinių koplytėlių, kabinamų prie medžių“ Jonas Grinius, „Lietuvos kryžiai ir koplytėlės“, p. 6. . XX a. I pusėje ne tik prie gyvų medžių buvo kabinamos koplytėlės, bet ir prie medžių ir gyvenamųjų trobesių kalami paprasti (neornamentuoti) lotyniški kryžiai ir maži kryželiai Žr. Teresė Jurkuvienė, „Suvalkijos kryžiai“, p. 57; „Suvalkijos kryždirbystės bruožai XX amžiuje“, p. 258–272. . Medžiuose pakabinamų koplytėlių palyginti nemažai išliko iki mūsų dienų. Jos aptinkamos įvairiose vietose: prie kelių, sodybų, šventoriuose ir kapinėse. Pavyzdžiui, tokios mažos koplytėlės kabo senojoje Ilguvos kapinių dalyje, Stumbriškių kaimo koplyčios šventoriuje Žr. ten pat. .
 

Neabejotina, kad ši tradicija, susiformavusi XVII a., turėjo būti puoselėjama per visą XVIII ir XIX amžius. Deja, apie šiuos privataus religingumo ženklus XIX a. žinių praktiškai nerasta. Apie juos nekalba nei bažnytiniai, nei trijų „lietuviškų“ – Vilniaus, Kauno, Suvalkų – gubernatorių kanceliarijų dokumentai. Prašymų pakabinti koplytėlę medyje Seinų gubernatoriaus kanceliarijos dokumentuose užfiksuota vos du. 1893 m. rugsėjo 22 (spalio 3) d. Antanas Radzevičius prašė leisti įkelti į liepos medį koplytėlę su Nukryžiavimo scena. 1891 m. be išankstinio prašymo į eglę Jono Senovaičio valdose buvo įkelta koplytėlė su šv. Jono Krikštytojo atvaizdu Žr. Gabija Surdokaitė, „XIX a. Užnemunės kryžiai: tarp tradicijos ir valdžios diktato“, p. 255. .

Pakelės kryžiai

Pakelių kryžiai būdingiausi katalikiškų šalių kraštovaizdžiui. Tikintieji juos ypač gausiai pradėjo statyti po 1095 m., kai popiežiaus Urbono II sušauktas Klermono susirinkimas išplėtė pakelės kryžiaus funkcijas, priskirdamas jam dvigubą – vedlio ir globos – funkciją. Vienas iš susirinkimo kanonų skelbė, kad kryžiai, pastatyti šalikelėse, kaip ir bažnyčios, apima teisę į prieglobstį Žr. Charles-Joseph Hefele, Histoires de conciles d‘apres documents originaux, p. 37. . Vis dėlto pakelės kryžių visuotinio paplitimo laiku Europoje laikomas XVI amžius. Europoje šie kryžiai dažniausiai sutinkami kelių sankryžose ir buvo statomi visos netoliese gyvenančios bendruomenės pastangomis.
 

Lietuvoje taip pat jau XVI a. statomi pakelės kryžiai. Jie buvo svarbūs nurodant vietos topografiją, tikslinant įvykių aprašymą, nusakant objektų padėtį. Antai 1561 m. gruodžio 17 d. rumšiškėnas Valys Pavilanis skundėsi, kad jį, grįžtantį iš turgaus su Mikalojumi Pavilaniu, Martynu Mikolajūnu ir Balčiumi Jurgianiu, prisiviję kažkokie tarnybininkai ir sumušę ant kalvos su kryžiumi Žr. Darius Antanavičius, Algirdas Baliulis (sud.), Kauno miesto aktų knygos XVI–XVIII a. Vaito knyga, 1561–1564, p. 170. . Turimi duomenys leidžia teigti, kad dar nebuvo susiklosčiusi XVIII a. I pusės situacija, kai šie religiniai ženklai sutinkami kas ketvirtį mylios Žr. Aubrey Motraye, The Voyages and Travels of A. de la Motraye, Vol. III, in several provinces and places of the kingdoms and dukedoms of Prussia, Russia, Poland, & c. … With remarks geographical, topographical, historical and political on the provinces and other countries through which the author traveled … Drawn, not only from his own observations, but also from the memoirs that have been communicated to him by persons of honor and credit, and the whole embellished with plans and cuts, curiously engraved on copper-plates. Translated from the French, p. 195. , ar kai XIX a. Žemaitijos ir Lietuvos aprašymuose minima, kad prie kiekvieno namo stovi po kryžių, o pakelėse jų tiek daug, kad vienas nuo kito nutolę per keliasdešimt žingsnių Žr. Ludwik Adam Jucewicz, Rysy Żmudzi, s. 183. .

 

XVII a. I pusėje Žemaičių vyskupijoje įsibėgėjusi Bažnyčios reforma paskatino kryžių statymą ne tik bažnyčių šventoriuose, bet ir pakelėse. 1639 ir 1644 m. Rietavo vicedekano parapijų vizitacijų nurodymuose sutinkama direktyva pastatyti kryžius prie kelių, išeinančių iš miestelio Žr. Liudas Jovaiša, Katalikiškoji reforma Žemaičių vyskupijoje, p. 250. . 1639 m. tokius kryžius nurodyta pastatyti prie Vainuto, Švėkšnos ir Žarėnų. 1644 m. nurodyta pastatyti Balsių ir Žvingių miestelėnams Žr. Liudas Jovaiša (sud.), Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611–1651 m.), p. 379, 380, 385, 394, 395. . Iš 1644 m. Rietavo dekanato vizitacijos matyti, kad tokie nurodymai buvo vykdomi. 1644 m., vizituodamas Vainuto parapiją, vicedekanas pažymėjo, kad po paskutinės vizitacijos 1636 m. šalia miestelio buvo pastatyti kryžiai, tačiau Vainuto klebonui liepta juos kuo greičiau aptverti, o gavus iš vyskupo leidimą ir pašventinti Žr. ten pat, p. 396; Liudas Jovaiša, Katalikiškoji reforma Žemaičių vyskupijoje, p. 250. . 1648 m. vizituodamas Nemakščių bažnyčią oficijolas Bliaškovskis nurodė vėl pastatyti pakelės kryžių lauke netoli kapinių Žr. „Item crucem penes viam non procul a cementerio in campo dirutam iterum erigi curet“. Liudas Jovaiša (sud.), Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611–1651 m.), p. 293. . Liudas Jovaiša pastebi, kad nelabai aišku, kokią prasmę turėjo tokie kryžiai.

Galima spėti, kad tai buvo sumanyta kaip sužadinti pamaldumą keliauninkui – paskata pavesti kelionę į Viešpaties rankas. Liudas Jovaiša, Katalikiškoji reforma Žemaičių vyskupijoje, p. 251.
 
Galbūt kryžiai miestelio paribyje statyti kaip procesijų (pvz., „kryžiaus dienomis“, t. y. Maldavimų dienomis, laidotuvių) sustojimo vieta. Apie gedulingų ar iškilmingų procesijų Šv. Morkaus, Maldavimų dienomis eisenas prie tokių kryžių byloja vėlesni XIX a. pab. Seinų vyskupijos dokumentai XIX a. žinių apie tokią tradiciją turime iš Seinų vyskupijos. 1898 m. aprašomos mirusiojo „eksportos“ nuo kryžiaus už miestelio iki bažnyčios ir iš bažnyčios iki kryžiaus Garliavos parapijoje. Tais pačiais metais aprašomos procesijos šv. Morkaus ir Maldavimų dienomis, kai einama prie pakelės kryžių Ūdrijos, Rudaminos, Simno, Alytaus, Rumbonių, Seirijų ir kt. parapijose (žr. Algimantas Katilius (sud.), Vyskupo Antano Baranausko anketa dvasininkams (1898 m.), p. 445, 452, 470, 477, 483, 497). , tačiau XIX a. caro valdininkų draudimai rengti procesijas už bažnyčios šventoriaus ribų praktiškai išnaikino šią tradiciją. Kaip bebūtų, akivaizdu, kad XVII a. „pakelės kryžių statymas – dalis bendros pasaulio sakralizavimo tendencijos, visą – laiką, erdvę, kasdieninį darbą – pašventinančios didesnei Dievo garbei“ Žr. Liudas Jovaiša, Katalikiškoji reforma Žemaičių vyskupijoje, p. 251. . Ženevos vyskupas šv. Pranciškus Salezas (1567–1622) 1617 m. antrojo Gavėnios sekmadienio pamoksle skelbė, kad Bažnyčia Viešpaties kančią primena ir atgaivina kiekvieną dieną visur – bažnyčiose, keliuose Žr. François de Sales, Œuvre de saint François de Sales, t. VIII: Sermons, vol. II, 1897. . Christianas Wildvogelis (1644–1728) rašė, kad akmeniniai pakelių kryžiai išreiškia krikščionių tikėjimo į Kristų Išganytoją tiesas bei suteikia saugumo Žr. Christianus Woldvogel, Sacer Christianorum Character Sive De Venerabili Signo Crucis = Vom Zeichen des H. Creutzes: Schediasma Juridicum, R3(5). . Apie keliauninko pamaldumo sužadinimą kryžiais ir šventųjų skulptūromis, pastatytomis pakelėse, kalba Kražių jėzuitų kolegijos studentas Paulius Zavistovskis Žr. Paulius Zavitovskis, „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino. Svarstomoji kalba dėl būtinybės sutrumpinti Žemaitijos mylias“, p. 173. .
 

Reikia atkreipti dėmesį, kad skatinimas statyti pakelės kryžius parapijos teritorijoje nebuvo išskirtinai tik Žemaitijai būdingas bruožas. 1605 m. Prahos arkivyskupijos sinodas paragino klebonus pastatyti varinius, akmeninius ar bent medinius kryžius šventoriuose arba aukštesnėse vietose: turgaus aikštėse, vieškeliuose, o ypač dviejų ar trijų kelių sankryžose Žr. Synodus Archidioecesana Pragensis. Habita ab Illustrissimo & Reverendissimo Domino Domino Sbigneo Berka, Dei [et] Apostol. Sedis Gratia Archi-Episcopo Pragensi, Principe Legato Nato, &c. Anno a Christi Nativitate M. D. C. V. In Festo S. Wenceslai Principis Martyris, Ac Patroni, p. 65. . Toks nurodymas buvo duotas nepaisant to, kad dabartinės Čekijos teritorijoje kryžiai buvo statomi nuo seno. Čia yra išlikusių XV–XVI a. pakelių ir laukų kryžių iš akmens Žr. Apie tai plačiau žr. Jaroslav Vít (ed.), Kamenne křiže Čech a Moravy: sbornik Společnosti pro vyzkum kamennych křižů, 2007; Valentin Urfus (ed.), Kamenne křiže Čech a Moravy, 2001. .

Lenkijoje pakelės kryžiai statyti jau XVI a. kovojant su protestantizmu. Pavyzdžiui, etmonas Janas Tarnowskis (1488–1561) sakė, kad Dievo kančios atvaizdas prie kelių yra krikščioniškos šalies ženklas Žr. Henryk Damian Wojtyska, „Męka Chrystusa w religijności polskiej XVI–XVIII w.”, s. 62. . Labai svarbu, kad kryžių statymas tapo svarbia visos potridentinės Bažnyčios mokymo dalimi. 1621 m. Krokuvos sinodo paskelbtame nutarime apie šventuosius atvaizdus rašoma, kad

lai klebonai rūpinasi ir atsimena, kad visuose kaimuose, priklausiančiuose jų parapijoms, šalia vieškelių būtų pastatyti Šv. Kryžiaus ženklai dėl to, kad parodytų, jog pamaldūs katalikai neturi nieko bendra su eretikais, žydais ir pagonimis, kad žmonės atmintų iš Dievo gautas geradarystes ir kad savo mintis kreiptų Dievop Žr. Teoretycy, pisarze i artyści o sztuce, 1500–1600, s. 431. .
 
1670 m. statomus pakelės kryžius Lenkijos Karalystėje aprašė prancūzų pasiuntinio Jeano Beauvalio misijos narys Ulrichas Werdumas Žr. Jan Gintel (oprac.), Cudzoziemcy o Polsce: relacje i opinie, t. 1, s. 296. . Tokie nurodymai, susiję su kryžių statymu ir priežiūra, buvo skelbiami ir kitose Lenkijos Karalystės vyskupijose. Pavyzdžiui, 1726 m. Varmijos vyskupijos sinodas uždraudė be vietos klebonų žinios laukuose ar pakelėse statyti netinkamus kryžius ar šventųjų asmenų atvaizdus Žr. Synodus Diocesana Varmiensis avthoritate celsissimi et reverendissimi Principis D. D. Christophori Joannis, comitis in Słupow, Szembek, Dei & Apostolicae sedis Gratia Episcopi Varmiensis & Sambiensis, Sacri Romani Imperij Principis, Terrarum Prussiae praesidis cum consilio Reverendisssimi capituli, Cathedralis in Archipresbyterali Ecclesia Heilsbergensi celebrata, […] Anno Domini MDCCXXVI [1726] die 14. & sequen: Mensis Julij, p. 77–78. . Įvairiais pakelių ir laukų kryžių klausimais nutarimai buvo priimti ir 1726 m. Lucko, 1733 m. Plocko ir Kulmo, o 1762 m. Kijevo vyskupijų sinoduose Žr. Zenon Chodyński, Edward Likowski (eds.), Decretales summorum pontificum pro regno Poloniae et constitutiones synodorum provincialium et diocesanarum regni ejusdem ad summam collectae, cum annotationibus, declarationibus, admonitionibus et additionibus ex historia, jure ecclesiastico universali et jure civili regni, t. 1, p. 191. .

Kalbant apie Žemaitiją reikia pasakyti, kad jau XVII a. II pusėje pakelių kryžiai iš tiesų buvo statomi parapijose, o apie tai netiesiogiai liudytų 1675–1677 m. vykusios Žemaičių vyskupijos vizitacijos aktai, kuriuose nurodymų pastatyti kryžių jau nebefiksuojama Žr. Mindaugas Paknys (sud.), Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675–1677 m. sudaryti vizitacijų aktai, 2011. . Be to, dvasininkijos pastangų dėka pasikeitusį kraštovaizdį liudija Šiaurės karo metų (1700–1721) Plungės 1703 m. (?) raižinio faksimilę žr. Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė (sud.), Lietuva žemėlapiuose, 2002, p. 106; Lietuva žemėlapiuose, 2011, p. 245; Liudas Jovaiša, Katalikiškoji reforma Žemaičių vyskupijoje, p. 251. ir Biržų 1705 m. raižinio faksimilę žr. Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė (sud.), Lietuva žemėlapiuose, 2011, p. 151. vaizdai, parodantys pakelės kryžių lokalizaciją ir jų išvaizdą.

 

1694–1695 m. Kražių jėzuitų kolegijoje retoriką studijavęs Paulius Zavistovskis (1672/1674 ar 1676–1715) ragino kiekvienos mylios pradžioje ir netgi tankiau pastatyti kryžius arba šventųjų skulptūras su akmeninėmis lentelėmis, informuojančiomis apie kelią. Jis teigė, kad tai pagelbės ne tik kalbos nemokantiems svetimšaliams, bet ir visiems keliautojams suteiks peno dievobaimingiems apmąstymams Žr. Paulius Zavitovskis, „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino. Svarstomoji kalba dėl būtinybės sutrumpinti Žemaitijos mylias“, p. 172–173. XVIII a. pab. rodyklės su šventųjų figūromis minimos stovėjusios XVIII a. pab. Lenkijos karalystės keliuose (Johano Josepho Kauscho 1791–1793 m. Lenkijos aprašymuose: žr. Jan Gintel (oprac.), Cudzoziemcy o Polsce: relacje i opinie, t. 2, s. 147). . Zavistovskis rašė, kad prieš reformaciją Žemaitijoje būta kryžių, kuriuos naikino reformatai ir kad dabar, t. y. XVII a. pabaigoje, atstatomi senieji pamaldumo ženklai Žr. ten pat, p. 174. .

 

Gausius Žemaitijos kryžius aprašė prancūzų keliautojas Aubrey de la Motraye. Tarp 1726 ir 1729 m. jis keliavo iš Peterburgo į Lenkiją Peterburge jis apsilankė 1726 m. . Šio kelionės metu aplankė Narvą, Revelį, Pernu, Gardiną, o taip pat vyko per Žiemgalą ir Žemaitiją. Kelionės įspūdžius publikavo 1732 m. knygoje Voyages en Anglois et en Francois d’A. de la Motraye Žr. Aubrey Motraye, The Voyages and Travels of A. de la Motraye, Vol. III, in several provinces and places of the kingdoms and dukedoms of Prussia, Russia, Poland, & c. … With remarks geographical, topographical, historical and political on the provinces and other countries through which the author traveled … Drawn, not only from his own observations, but also from the memoirs that have been communicated to him by persons of honor and credit, and the whole embellished with plans and cuts, curiously engraved on copper-plates. Translated from the French, 1732. Straipsnyje naudotasi anglišku knygos leidimu. . Jis rašo:

Žiemgaloje ir Žemaitijoje […] kas ketvirtį mylios Mylių būta labai daug ir įvairių (vokiška (apie 7,5 km), angliška (apie 1,6 km), itališka (apie 1,8 km), prancūziška (apie 4,4 km), prūsiška (apie 5,5 km)). Sunku pasakyti, kokia vadovavosi de la Motraye. Lietuvoje bene populiariausia buvo vokiška, bet ar de la Motraye skaičiavo, kaip įpratęs prancūziškai, ar buvo kokie nors vietiniai myliastulpiai, labai sunku pasakyti. mes susidūrėme su pašventintais kryžiais (paprotys taip pat paplitęs Lietuvoje ir Lenkijoje). Aš juos vadinu pašventintais kryžiais, kadangi ant jų yra Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdai, patalpinti dėžutėse, tokio dydžio kaip skrybėlės karūna. Aubrey Motraye, The Voyages and Travels of A. de la Motraye, Vol. III, in several provinces and places of the kingdoms and dukedoms of Prussia, Russia, Poland, & c. … With remarks geographical, topographical, historical and political on the provinces and other countries through which the author traveled … Drawn, not only from his own observations, but also from the memoirs that have been communicated to him by persons of honor and credit, and the whole embellished with plans and cuts, curiously engraved on copper-plates. Translated from the French, p. 195.
Šis keliautojo aprašymas leidžia teigti, kad jau XVIII a. I pusėje Žemaitijoje buvo statomi kryžiai su mažomis koplytėlėmis. Lyginant su vėlesniais XIX a. II pusėje ar XX a. pr. statytais kryžiais galima daryti prielaidą, kad koplytėlės su Nukryžiuotojo skulptūromis buvo tvirtinamos kryžiaus kryžmoje, o su Švč. Mergelės Marijos atvaizdais – ant kryžiaus liemens.
 

Motraye taip pat rašo, kad jis matė ir „mažas, katedros formos koplytėles“ Ten pat. , kurias tapatintume su dar ir XX a. Žemaitijoje itin populiariomis koplytėlėmis ant žemės. Vėliau, XIX a., Žemaitijoje tokios koplytėlės vis dar labai mėgtos, o apie jų egzistavimą liudija caro civilinės valdžios nurodymai ir draudimai jas statyti Žr. Gabija Surdokaitė, „Caro valdžios nurodymai dėl kryžių statymo XIX a. pabaigoje“, p. 44. . XIX a. II pusės – XX a. pr. medinių koplytėlių paplitimo riba Lietuvoje sutapo su dabartinio Žemaitijos regiono ribomis, o mūrinių sklaida dabartinės Lietuvos teritorijoje bemaž tolygi Žr. Ilona Burinskaitė, Lietuvos medinės koplytėlės: architektūra ir tradicija (XIX a. II pusė – XXI a. pradžia), p. 76. . Šią tradiciją žemaičiai išlaikė ir ji puoselėjama per visą XX amžių.

Aptariamame Motraye aprašyme labai svarbus paminėjimas, kad dauguma kryžių buvo įvairiai papuošti. Jėzus Kristus, be erškėčių vainiko, kuris visada būdavo nutapytas arba išdrožtas, papuoštas rozmarinais arba kitokiomis to sezono gėlėmis, o aplink juosmenį apjuostas prijuostėlėmis, kurios siekė jo pėdas. Švč. Mergelės Marijos atvaizdas buvo aprengiamas taip, kaip rengėsi žemaitės moterys Žr. Aubrey Motraye, The Voyages and Travels of A. de la Motraye, Vol. III, in several provinces and places of the kingdoms and dukedoms of Prussia, Russia, Poland, & c. … With remarks geographical, topographical, historical and political on the provinces and other countries through which the author traveled … Drawn, not only from his own observations, but also from the memoirs that have been communicated to him by persons of honor and credit, and the whole embellished with plans and cuts, curiously engraved on copper-plates. Translated from the French, p. 195–196. .

 

Rengiamųjų skulptūrų tradicija Europoje žinoma nuo XVI a. II pusės. Aprengiamųjų skulptūrų tradiciją LDK pirmiausia nužymi iš Italijos vežamų arba vietoje daromų Loreto Švč. Mergelės Marijos statulų rengimas, apie jį liudija XVII a. vid. bažnyčių vizitacijų ir inventorių aktai Žr. Plačiau apie tai: Gabija Surdokaitė, 2010. , tačiau Žemaičių vyskupijoje jau XVII a. pr. bažnytinių vizitacijų tekstuose esama užuominų apie medžiaginį Nukryžiuotojo perizonijų Žr. Liudas Jovaiša, Žemaičių vyskupijos parapinių bažnyčių pastatai XVII a. I pusėje“, p. 6, 10. . Apskritai tai buvo potridentinės dailės reiškinys, kai skulptūros rengimas medžiaginiais rūbais turėjo votyvinę prasmę, nes tokie drabužiai buvo aukojami kaip votai Žr. Gabija Surdokaitė, 2010, p. 148. . Anksčiau minėtas autorius Ulrichas Werdumas taip pat pastebėjo, kad Lenkijoje pakelėse ir kitose viešose vietose pastatyti kryžiai buvo dengti stogeliu, paprastai aprūpinti drobine užuolaidėle, o kartais ir visiškai aprengti Žr. Jan Gintel (oprac.), Cudzoziemcy o Polsce: relacje i opinie, s. 296. . Lietuviai skulptūrų rengimo paprotį išlaikė iki pat XX a. pab., ypač šis reiškinys būdingas Žemaitijai. Aprengtos religinės liaudies skulptūros šiame krašte gana dažnos. Rengiamųjų skulptūrų tradicija Lietuvoje vystėsi veikiama Europoje vykusių reiškinių. Tai susiję su potridentinės dailės įsigalėjimu ir yra vienas iš baroko kultūros bruožų. Atkeliavęs iš kitų kraštų, čia paprotys rengti skulptūras giliai įsitvirtino ir išsilaikė iki pat XXI amžiaus Žr. Gabija Surdokaitė, 2010, p. 150. .

 

Motraye aprašomas kryžių puošimas gėlėmis būdingas ne tik to meto Lietuvai, bet ir likusiam katalikiškajam pasauliui. Jau minėtas anglikonas Middletonas 1723 m. keliaudamas į Romą pastebėjo, kad valstiečiai katalikai prie kelių pastatytus didelius medinius kryžius puošia gėlėmis ir apkabinėja menkavertėmis dovanomis Žr. Conyers Middleton, The Miscellaneous works of the Reverend and Learned Conyers Middleton, D. D. Principal Librarian of the University of Cambrige. Containing all this pritings, exept the Life of Cicero. Many of which were never before Publisher, p. 96. . Kiek vėliau (1860) gėlėmis puoštus lietuviškus kryžius minėjo ir dailininkas Alfredas Romeris Žr. Alfred Römer, „Ubiory włościan i krzyże na Żmudzi”, s. 365. . Balys Buračas rašė:

Dažnai matome, prie kryžių kokių nors žolių užkišta. Tai ne visuomet yra tik kryžiaus papuošimas. Vienos žolės skiriamos kryžiams, kad Dievas saugotų nuo perkūnijų, audrų, badmečių ir kitų negerovių, kitos – prašant laimės, meilės, sveikatos ir kitokios gerovės. Balys Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, p. 482.
Katalikiškajame pasaulyje rozmarinas siejamas tiek su Švč. Mergele Marija, tiek su Jėzumi. Pasak vienos iš legendų, poilsio metu pakeliui į Egiptą Švč. Mergelė Marija užmetusi savo žydrą apsiaustą ant baltažiedžio rozmarino, todėl po kurio laiko jo žiedai nusidažę žydrai. Rozmarinas taip pat siejamas su Kalėdomis. Pagal kitą pasakojimą, Betliejuje Švč. Mergelė Marija ir Kūdikėlis Jėzus gulėję ant trijų ar keturių žolynų, iš kurių vienas buvęs rozmarinas.
 

Pačioje XVIII a. pab. Joachimas Schulzas kelionės metu iš Kuršo į Lietuvą pastebėjo, kad lietuviškoje dalyje pakelėse stovi daug kryžių. Tačiau jo pakelės kryžių aprašymas kiek kitoks nei Montraye. Schulzas teigė, kad keliaudamas nuo Joniškio iki Meškuičių (dvi su puse mylios) Nuo Joniškio iki Meškuičių yra apie 20 km, tai Schulzo mylia apima apie 8 km. Įvertinus paklaidą, galima teigti, kad jis atstumą skaičiavo vokiškomis myliomis. ir pervažiavęs kelis kaimus pastebėjo, kad kiekviename kaime stovi du ar trys kryžiai, aplink kuriuos žaidė vaikai, aprengti vienais marškiniais. Kai kurių iš tų kryžių skersiniai iki pusės buvo supuvę, nuo kai kurių nukritusi Kristaus skulptūra. Autorius svarstė, kad šioje šalyje tikriausiai trūksta vienuolių, kurie rūpintųsi tikėjimo pamatais ir neleistų kryžiams nykti. Jis taip pat galvojo, kad gali būti ir taip, kad gyventojai yra tokie neturtingi, jog neįstengia pasirūpinti naujais. Schulzas pabrėžė, kad, pavyzdžiui, Bohemijoje tokio dalyko jam neteko matyti, priešingai, kryžiai ten gerai užlaikomi ir bendruomenės nariai juos pasveikina nusiimdami kepurę Žr. Joachim Schulz, Voyage en Pologne et en Allemagne, fait en 1793, par un Livonien: ou l’on trouve des details tres-etendus sur la revolution de Pologne, en 1791 et en 1794, ainsi que la description de Varsovie, Dresde, Nuremberg, Vienne, Munich, p. 5. . Vis dėlto manytina, kad kryžiaus remontas ir priežiūra nesusijusi su žmonių turtingumu. Kodėl keliautojo pastebėti kryžiai nebuvo remontuojami, sunku atsakyti, bet apie išgriuvusius ir neprižiūrimus kryžius kalba ir caro valdininkai Žemaičių vyskupams siųstuose raštuose. Su tokiu kryžiaus traktavimu XVIII a. I pusėje susidūrė ir kitų šalių vyskupijų valdytojai. Antai 1726 m. Lucko vyskupijos sinodas nurodė iš laukų ir pakelių pašalinti ir sudeginti nugriuvusius ir supuvusius kryžius, o vietoje jų pastatyti naujus Žr. Zenon Chodyński, Edward Likowski (eds.), Decretales summorum pontificum pro regno Poloniae et constitutiones synodorum provincialium et diocesanarum regni ejusdem ad summam collectae, cum annotationibus, declarationibus, admonitionibus et additionibus ex historia, jure ecclesiastico universali et jure civili regni, t. 2, 463, 465. . 1745 m. Plocko ir Kulmo vyskupijų sinodai nurodė, kad dekanai klebonams primintų, jog senus kryžius su apgadintomis skulptūromis reikia taisyti ir atnaujinti, o jei tai neįmanoma, būtina pastatyti naujus Žr. Zenon Chodyński, Edward Likowski (eds.), Decretales summorum pontificum pro regno Poloniae et constitutiones synodorum provincialium et diocesanarum regni ejusdem ad summam collectae, cum annotationibus, declarationibus, admonitionibus et additionibus ex historia, jure ecclesiastico universali et jure civili regni, t. 1, p. 191. . Galime daryti prielaidą, kad tokia kryžiaus traktuotė ar net „elgesys su kryžiumi“ turėjo kitą prasmę, kurios nustatymas būtų tolesnių tyrimų tikslas.

 

Schulzas taip pat rašė pastebėjęs, jog žmonės, eidami pro šalį, nepagerbia kryžiaus nusiimdami kepures Žr. Joachim Schulz, Voyage en Pologne et en Allemagne, fait en 1793, par un Livonien: ou l’on trouve des details tres-etendus sur la revolution de Pologne, en 1791 et en 1794, ainsi que la description de Varsovie, Dresde, Nuremberg, Vienne, Munich, p. 5. . Tačiau Lietuvoje išlikusį paprotį pagerbti kryžių kepurės nuėmimu (vyrai) ar persižegnojimu (moterys) aprašo įvairūs XX a. I pusės – XXI a. autoriai Žr. Vaižgantas, „Daugiaus aistetikos nuo „dievdirbiu“!“, p. 78; Antanas Jaroševičius, „Mūsų kryžiai“, p. 244; Balys Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, p. 460; Skaidrė Urbonienė, „Šventųjų atvaizdai kasdienybėje: vieta, prasmė ir funkcijų transformacijos“, p. 160, 165–166. .

Aptariamuoju laikotarpiu kryžiai pakelėse buvo statomi ne tik Žemaitijoje, bet ir Vilniaus vyskupijoje. Bene žymiausia išlikusi 1762 m. dominikonų pastatyta Šv. Hiacinto koplytėlė prie kelio, vedusio iš Vilniaus į vakarus Žr. Vladislavas Sirokomlė, Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą, p. 30. . 1784 m. Ukmergės dekanato topografiniame aprašyme minimas mūrinis kryžius (turbūt koplytstulpis) prie kelio iš Kėdainių į Šėtą Žr. Sigitas Jegelevičius (sud.), Ukmergės dekanato aprašymas 1784 m., p. 394. . Dabartinės Baltarusijos teritorijoje, prie kelio į Lužkų rūmus, stovi XVIII a. barokinių ir klasicistinių formų pakelės koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus skulptūra Žr. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė (sud.), Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, p. 295–296. .

 

Žemės valdų riboženkliai ir sodybų kryžiai

Apie kryžius, kaip žemės ribų ženklus, liudijimų dokumentuose randame nuo pat XVI a. pradžios. Pavyzdžiui, 1513 m. kaip žemės ribų ženklas minimi kryžiai, stovėję Lunos dvarelio žemėse, šalia šienaujamų pievų (dab. Baltarusija, Gardino sritis) Žr. Darius Antanavičius, Algirdas Baliulis (sud.), Lietuvos Metrika, kn. 25: Užrašymų knyga (1387–1546), p. 247. . 1522 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Vilniaus miestiečiui Martynui Švarcui patvirtino teisę amžinai valdyti lauką už Neries prie Šeškinės. Sklypo ribų aprašyme kaip orientyras nurodomas kryžius, stovėjęs pakalnėje Žr. Darius Antanavičius, Algirdas Baliulis (sud.), Lietuvos Metrika, kn. 12: Užrašymų knyga (1522–1529), p. 138. . Toks riboženklis nurodomas 1568 m. LDK stalininkui Mikalojui Dorohostaiskiui duoto Pilionių kaimo aprašyme Žr. Algirdas Baliulis, Raimonda Ragauskienė, Aivas Ragauskas (sud.), Lietuvos Metrika, kn. 51: Užrašymų knyga (1566–1574), p. 129. .

1569 m. Merkinės miesteliui Žygimantas Augustas suteikė savivaldos teises. 1575 ar 1579 m. nustatytos miesto žemės ribos, tad greičiausiai tuo metu ir ribos pažymėtos mūriniais riboženkliais – stulpais Žr. Linas Kvizikevičius, Vykintas Vaitkevičius, „Merkinės miestas XV–XVIII amžiuje“, p. 115. , kurių pradinis skaičius nežinomas. Vėliau jų buvo 4, iš jų 3 – dešiniajame Nemuno krante, vienas – kairiajame. Du stulpai išliko iki šių dienų (briaunotas vakarinėje dalyje, Kauno gatvės tęsinyje prie kelio iš Merkinės į Subartonis Šis riboženklis 1967 m. rekonstruotas pagal architektės D. Čepienės projektą. , kitas, apvalusis, – rytinėje Merkinės dalyje, prie kelio į Vilnių). Deja, neaišku, ar apvalusis stulpas yra to paties laikmečio. Literatūroje nurodoma, kad visi stulpai buvę aštuoniakampiai, su bokšteliais viršuje (o bokšteliuose – varpai), papuošti valstybės herbais ir šventųjų paveikslais Žr. Petras Biržys-Akiras, Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 478; Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. II, p. 121. . 1787 m. Merkinės miesto ir priemiesčių namų ir sklypų sąraše minimas tik vienas riboženklis: „skersgatvis nuo malūno iki mūrinio stulpo“ Algirdas Baliulis (sud.), Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, p. 492. .

 

Kaip topografiškai svarbus ženklas 1526 m. mūrinis stulpas nurodomas prie Eišiškių miesto, šalia kelio į Vilnių Žr. Laimontas Karalius, Darius Antanavičius (sud.), Lietuvos Metrika, kn. 14: Užrašymų knyga (1524–1529), p. 248. . Jis, kaip ir vėlesni Merkinės stulpai, buvo miesto riboženklis, tik nežinome, ar jame taip pat buvo pakabinti šventųjų atvaizdai. Panašią funkciją kaip Merkinės stulpai turėjo 1534 m. Lietuvos Metrikoje minimi trys Onuškio kryžiai. Pirmasis kryžius stovėjo Trakų gatvės tęsinyje prie kelio iš Onuškio į Trakus, antrasis – tarp dviejų laukų, prie kelio į Daugus, trečiasis gi – Skundevičių gatvės gale prie kelio iš Onuškio į Dusmenis Žr. Antanas Stravinskas, „Krikščioniškoji lietuviškų kryžių simbolika“, p. 256. .

1647 m. kunigaikščio Jonušo Radvilos Svėdasų valdose buvo nuversti du kryžiai, stovėję prie per miestą einančių kelių: Užpalio, kuris vedė į Kuršą, ir Vilniaus. Anot Radvilos, šiuos kryžius perkėlė klebonas, kuris juos palaikė žemės ribų ženklais ir taip norėjo išplėsti savo valdas, todėl, kaip klaidingus žemės ribų ženklus, Radvilos įsakymu nugriovė miestiečiai Žr. Henryk Wisner, Jonušas Radvila (1612–1655): Kėdainių šešėlyje, p. 95–99. .

1700 m. Trakų vaivadijoje buvusio Giriotiškių (Girociszki) kaimo (dab. Prienų r., netoli Stakliškių) inventoriuje ir ribų aprašyme minimi dvidešimt du kapčiai Žr. Sukastas žemės kauburys (kaupas) lauko ribai, ežiai, sienai pažymėti, ežiaženklis (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). , penkiuose iš jų stovėjo kryžiai (ketvirtame minimas beržas ir kryžiai, aštuntame – ąžuolai ir kryžiai, vienuoliktame – obelis ir kryžiai, keturioliktame – šalia miško ąžuolas ir kryžiai ir dvidešimt antrame – pušis ir kryžiai) Žr. 1700 m. Giriotiškių kaimo inventorius ir ribų aprašymas. BCz, b. 1775 IV, l. 2493. . 1775 m. Stakliškių seniūnijos dvaro aprašyme užfiksuotas išmūrytas kryžius, arba stulpas, su koplytėle, stovėjęs miesto gale, įvažiuojant nuo vieškelio, einančio iš Leliūnų, kairėje gatvės pusėje nuo dvaro Žr. Raimonda Ragauskienė, „Istoriniai Stakliškių šaltiniai“, p. 11. Dabar Stakliškėse netoli bažnyčios stovintis mažosios architektūros paminklas panašesnis į aukštą koplytėlę. Ji rekonstruota 1856 ir 1928 m. Koplytėlėje stovinti Jėzaus, nešančio kryžių, skulptūra datuotina XX a. pr. (Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė, Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra, p. 84; Svetlana Poligienė (sud.), Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas, p. 294, 297). .

 

Nuo XVI a. aptinkami paminėjimai, kad tuo metu Lietuvoje jau statomi ir sodybų kryžiai. 1562 m. kovo 10 d. Kauno suolininkas Motiejus Eitvilaitis, pranešdamas apie parduotą sklypą, smulkiai nusakė jo padėtį. Jis buvo prie Nemuno, palei Prisevimovo namą, ir pagal kryžių, stovintį priešais Jadvygos Klikienės (Klikowei) namą „Tenze pliacz nad Niemnem liezący podlie domku Prisewimowego a wedlie krziza przeciw domku Klikowei Jadwigi”. Darius Antanavičius, Algirdas Baliulis (sud.), Kauno miesto aktų knygos XVI–XVIII a. Vaito knyga, 1561–1564, p. 190. . Tokie paminėjimai randami ir vėlesniuose XVII–XVIII a. dokumentuose. Pavyzdžiui, 1694 m. miestietis Jokūbas Bičius, apibūdindamas savo žemės sklypus Žagarėje, kaip vieną iš orientyrų mini pono Jodzevičiaus kryžių Žr. Vytautas Raudeliūnas, Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius (sud.), Žagarės dvaro teismo knygos (1670–1751), p. 264. . 1796 m. Kvėdarnos seniūnijos inventoriuje minima Andriejaus Stankaus sodyba su kryžiumi Žr. 1796 m. Kvėdarnos seniūnijos inventorius. LVIA, f. 443, ap. 2, b. 106, l. 23. .

Mauricijus Griškevičius (1801–1864) rašo, kad jėzuitų iniciatyva Joniškyje Stabili jėzuitų misija Joniškyje veikė nuo 1754 m. iki vienuolijos panaikinimo 1773 m. (Liudas Jovaiša (sud.), Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611–1651 m.), p. 243–244). , tikriausiai gatvių galuose, buvo pastatytos koplytėlės (Šiaulių g. – Šv. Onos, Upytės g. – Šv. Martinijono, Dvaro g. – Šv. Stanislovo, Livonijos g. – Šv. Morkaus, Žagarės g. – Šv. Jono Krikštytojo), kurios buvo lankomos su procesija per Šv. Morkaus dieną, Kryžiaus maldavimų dienomis ir, tikėtina, funkcionavo kaip miesto riboženkliai Žr. ten pat, p. 250. .

 

Net ir iš tokių fragmentiškų paminėjimų dokumentuose galime daryti išvadą, kad XVI–XVIII a. religiniai mažosios architektūros paminklai buvo svarbūs vietos topografijai nusakant objekto padėtį, naudoti kaip žemės ribų ženklai. Tačiau reikia pabrėžti, kad riba tarp kryžių-riboženklių miesteliuose ir pakelės kryžių yra labai trapi. „Grynaisiais“ kryžiais-riboženkliais galime įvardyti tik religinius paminklus, statomus laukuose riboms žymėti. Iš esmės aptartuosius Onuškio, Eišiškių, Merkinės ar Joniškio kryžius galima traktuoti ne vien kaip riboženklius, bet ir kaip pakelės kryžius.

Atminimo kryžiai

Atminimo arba memorialiniai kryžiai, kaip ir dauguma kitokios paskirties kryžių, paplito dar vėlyvaisiais viduramžiais. Pavyzdžiui, Anglijoje karalius Eduardas I pastatydino dvylika vadinamųjų Eleonoros kryžių savo 1290 m. mirusios žmonos atminimui (trys iš jų išlikę) Žr. William Wood Seymour, The Cross in Tradition, History and Art, p. 280–282. .

Lietuvoje atminimo kryžiai buvo statomi įvairioms progoms ar įvykiams paminėti. Jie statyti religinėmis intencijomis – krikščionybės jubiliejinių metų, liaudies misijų ir pan., o taip pat ir pasaulietiniams įvykiams paminėti. Tai galėjo būti nelaimingo atsitikimo, žūties vietos, mūšių, įvairių negandų (maro, bado) metams pažymėti.

 

Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio (1536–1555) rūpesčiu spėjamoje pranciškonų žūties ir palaidojimo vietoje 1543 m. buvo funduota ir pastatyta Šv. Kryžiaus koplyčia Vilniuje.

Vyskupo maldingumo sąlygota fundacija realizavosi konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Jo dėmesį patraukusi už vyskupo rūmų esančiame sode stovinti kolona su Nukryžiuotojo atvaizdu. Ši kolona buvusi pastatyta atminti tikėjimo platintojams pranciškonams, kurie „maždaug prieš šimtą metų“ dėl Kristaus vardo buvę žiauriai nužudyti. Vyskupas praneša, kad kankiniai palaidoti toje pačioje vietoje, kur stovi kolona, ir kad jų dėka įvyksta įvairių ženklų ir stebuklų. Darius Baronas, Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV–XX a., p. 148–149.

Nuo XVII a. LDK buvo plačiai vykdomos vadinamosios liaudies misijos. Jų metu būdavo organizuojamos procesijos prie kryžių. Paprastai iškilminga procesija vykdavo misijų sekmadienį: „būdavo einama už miesto ar miestelio prie specialiai pastatyto kryžiaus“ Liepa Griciūtė-Šverebienė, XVII–XVIII a. bažnytinės procesijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, p. 37. . Pavyzdžiui, 1762 m. penkias savaites Biržuose vyko misijos, kurias vedė devyni dominikonų ir keturi pranciškonų ordino kunigai misionieriai. Paskutinį sekmadienį, spalio 17 d.,

po pamaldų įvyko iškilminga procesija prie tam skirtoje vietoje už miesto pastatyto kryžiaus su drožėjo darbo Išganytojo figūra. […] Pirma ėjo liaudies minios, pirmiausia silpnoji lytis, o po to vyrai su vėliavomis, už jų – kunigai, tada ponai ir ponios, taip pat nuskurdusios bajoraitės, o užbaigė šią tvarką pareigūnai (dignitoriai), žemės ir pilies tarnautojai, riteriai ir bajorai su kun. dominikonais. Ten pat, p. 37, 57.
Tais pačiais metais gruodžio 5 d. Zietelos (Slanimo dekanatas) parapinėje bažnyčioje baigėsi Lietuvos dominikonų provincijos misija. Sekmadienio rytą procesija išėjo į laukus prie misijų kryžiaus Žr. ten pat, 57. . Tokias misijas rengdavo ir Lietuvos bernardinai. Išlikę 1763–1764 m. misijų aprašymai Valažine, Bienicoje ir Budslave, kur buvo pastatyti kryžiai Žr. AOBK, b. l16, l. 23, 33, 70. .
 

Misijų kryžiai buvo statomi iš įvairių medžiagų. Šias dienas pasiekė tik mūriniai koplytstulpiai, pastatyti jų atminimui. Skapiškyje 1787 m. pastatyta mūrinė koplytėlė pirmosioms misijoms atminti Žr. Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė, Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra, p. 84. . Pats kryžius, iki kurio eidavo procesija, būdavo įvairios formos ir skirtingų parametrų. „Pavyzdžiui, Budslave jo aukštis buvo dvylika, o Lentupyje tik trys sieksniai“, tačiau ant kryžiaus visada būdavo užrašas arba pritvirtinta lentelė su įrašu, liudijančiu čia įvykusią misiją Žr. Liepa Griciūtė-Šverebienė, XVII–XVIII a. bažnytinės procesijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, p. 58. . Antai Budslave ant kryžiaus lotynų kalba buvo užrašyta Crux Missionis PP. Bernardinarum expeditae, erecta A° 1763 die 13. Martij. (Tėvų bernardinų misijos kryžius, pastatytas 1763 m. kovo 13 dieną.) Žr. AOBK, b. l16, l. 23.

Katalikiškajam pasauliui labai svarbus buvo krikščionybės jubiliejinių metų šventimas. 1776 m., gavę popiežiaus bulę, jubiliejinius metus savo vyskupijose paskelbė Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis ir Žemaičių vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis. Vilniaus vyskupijoje jubiliejiniai metai buvo švenčiami nuo rugsėjo 29 iki gruodžio 29 dienos. Vyskupas Masalskis nurodė, kad, be parapinių bažnyčių, dar galima melstis prie jubiliejaus kryžių, kurie stovi nuo seno arba specialiai šioms iškilmėms nauji pastatyti Žr. Ksiąszka Jubileuszowa na dyecezyą Wilenską z rozku Jasnie oswieconego pasterza roku 1776, p. C1. . Apie tais metais Žemaičių vyskupijoje pastatytus kryžius liudija XIX a. publikacijos. 1870 m. Joanas Kotovičius mini, kad jubiliejiniai kryžiai tuo metu buvo labai reti, nes mediniai jau nugriuvę, o išlikę tik statyti iš akmens Žr. Іоанн Котовичъ, «Объ обычађ стабить кресты при дорогахъ, площадяхъ, наполяхъ и др. открытыхъ мђстахъ сђверно-заподнаго края Россiи», с. 887. . Po 1776 m. jubiliejinių metų šventimo ryškesnį pėdsaką paliko 1826 m. iškilmės, o po to dėl XIX a. kryždirbystės tradicijų suvaržymų krikščionybės jubiliejui atminti kryžiai statyti tik 1901 metais.