Studija XVI–XVIII a. religiniai paminklai LDK: dokumentų liudijimai, paminklų funkcijos ir paplitimas

  1. Kryžiais buvo žymimos vietos, kur stovėjo ankstesni bažnyčių pastatai. 1782 m. Birštono, o 1783 m. Adutiškio bažnyčios vizitacijos akte nurodytas kryžius, stovintis senosios parapinės bažnyčios vietoje
    Žr. Vytautas Jogėla (sud.), Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m., p. 503; 1783 m. Adutiškio bažnyčios vizitacijos aktas. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3505, l. 35.
    .
    Kryžių statymas buvo įprastinis įsimintinų įvykių įamžinimo būdas. Pavyzdžiui, dar ir XVI a. vid. prie Dauguvos buvo išlikę kryžių, pastatytų Vytauto žygių prieš Naugardą ir Maskvą atminimui.
    Šiaurės karo metu (1700–1721) net dvejus metus LDK siautė maras (1709–1711). Ant maro aukų kapelių buvo statomi ne tik mediniai kryžiai, bet mūriniai paminklai – koplytstulpiai, koplytėlės. Maro aukoms atminti 1749–1770 m. apskrita kolona su medine koplytėle ir su Dievo Motinos skulptūra pastatyta Vilniaus Šv. Dvasios dominikonų vienuolyno kluatre
    Žr. Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė, Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra, p. 117.
    . Maro aukoms atminti buvo pastatyta dviejų tarpsnių mūrinė koplytėlė Antakalnyje. Ji vadinta šv. Veronikos vardu
    Žr. ten pat. Koplytėlė nugriauta 1950 m.
    . Tokiomis intencijomis dar viena koplytėlė Vilniuje buvo pastatyta XVIII a. Šnipiškėse šalia Šv. Rapolo (jėzuitų) bažnyčios
    Žr. Rūta Janonienė, Dalia Klajumienė (sud.), Lietuvos vienuolynai: vadovas, p. 349.
    . Joje stovėjo vėliau XIX a. viena garsiausių stebuklais garsėjusi Jėzaus, nešančio kryžių, skulptūra.
     
  2. 1710 m., maro metu, Pikeliuose išmirė dauguma miestelio gyventojų. XIX a. pr. maro aukoms pagerbti prie Pikelių bažnyčios buvo pastatytas koplytstulpis
    Žr. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė (sud.), Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, p. 106.
    . Vietos gyventojų teigimu, koplytėlė Svėdasų kapinėse (Anykščių r.) statyta 1709–1711 m. maro aukoms atminti
    Žr. Svėdasų klebono kun. Ig. Šiaučiūno raštas. 1971 m. KPCA, b. atv–311, l. 1.
    . Koplytstulpis pastatytas tikriausiai keičiant senąjį paminklą nauju, nes manoma, kad pastarasis išlikęs paminklas kapinėse statytas po 1833 m. (tais metais generalgubernatorius išleido įsakymą gaminti 28 × 14 × 6,5 cm plytų. Iš tokio dydžio plytų ir sumūrytas pastarasis paminklas)
    Žr. TSRS istorijos ir kultūros paminklo Atv–311 pasas, 1983 m. KPCA, b. atv–311, l. 17v.
    . Tačiau koplytstulpio architektūrinės formos kartoja XVIII a. mažosios architektūros formas
    Žr. Koplytstulpis restauruotas 1974 m. KPCA, b. atv–311, l. 10, 20.
    .
    Sudėtinga LDK valstybės situacija pažymėta XVIII a. Radomo ir Baro konfederacijų kovomis. Baro konfederacijos metu (1768–1772) įvyko keli šimtai mūšių ir susirėmimų, kurių atminimui buvo statomi kryžiai ar mūriniai koplytstulpiai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje išlikę paminklai konfederacijai atminti Vepriuose, Šėtoje, Žeimiuose
    Žr. Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė, Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra, p. 85.
    . Vepriuose koplytstulpis pastatytas apie 1772–1798 m. Baro konfederacijai ir į šiaurę nuo miestelio Simono Kosakovskio vedamų konfederatų laimėtiems mūšiams prieš Rusijos kariuomenės dalinius atminti
    Žr. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė (sud.), Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, p. 164.
    . 1768 m. tarp Žeimių miestelio ir dvaro Teodoras Medekša pastatydino koplytėlę žuvusio sūnaus, Baro konfederacijos dalyvio, atminimui
    Žr. Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė, Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra, p. 82.
    . Su aptariamais istoriniais įvykiais susijusi šalia Bezdzežo kaimelio (dab. Baltarusija, Bresto sritis), ant kalvelės, stovinti koplytėlė, siejama su 1771 m. rugsėjo 21 d. mūšiu. Šioje vietovėje LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio vadovaujami Baro konfederatų kariuomenės daliniai sumušė Rusijos kariuomenę. Koplytėlė pastatyta toje vietoje, kurioje didysis etmonas esą pradėjo puolimą
    Žr. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė (sud.), Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, p. 217.
    . Itin sudėtingą LDK valstybės situaciją primena ir kolona, stovinti 1,5 km nuo Leonpolio. Ji skirta 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai atminti. Koloną XVIII a. pab. pastatydino Mstislavlio seniūnas Jonas Nikodemas Lopacinskis
    Žr. ten pat, p. 287.
    .
     
  3. Tikriausiai LDK nuo seno pradėti statyti ir kryžiai žuvusiųjų atminimui. Tokie kryžiai Lietuvoje statomi iki šių dienų. XVII–XVIII a. mediniai kryžiai neišlikę, tačiau keletas mūrinių koplytstulpių liūdnus šeimos gyvenimo įvykius žymi ir šiandieną. Literatūroje teigiama, kad 1667 m. Tirkšliuose dvarininkė Važinskienė pastatydino koplytstulpį savo sūnaus, nužudyto švedų karių, atminimui. Jis 1867 m. buvo restauruotas ir įgavo dabartinę išvaizdą
    Žr. ten pat, p. 142.
    . Biržuvėnų (Telšių r.) dvaro lauke 1764 m. pastatyta mūrinė koplytėlė dvarininko Gorskio žūties vietai pažymėti
    Žr. Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė, Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra, p. 77.
    .

    Išvados

    XVI–XVIII a. LDK statytieji kryžiai yra katalikiškajam pasauliui būdingas reiškinys. Galima teigti, kad jau XVI a. visoje Lietuvos teritorijoje sutinkami pakelių kryžiai, kurie buvo svarbūs vietos topografijai, objekto padėčiai nusakyti. XVI a. daugiausia kryžių paminėta kaip žemės valdų riboženkliai. XVI–XVIII a. riba tarp kryžių-riboženklių miesteliuose ir pakelės kryžių yra labai trapi, todėl griežtas šių kryžių funkcijų atskyrimas ir tipologizacija negalimi, išskyrus tada, kai kalbama apie kapčių ribų žymėjimą. Plačių XVI a. bažnyčių aprašymų neišlikę (arba dar nerasta), todėl apie tuo metu statytus ar nestatytus parapijų klebonų veiklos sričiai priklaususius kapinių ar šventorių kryžius galutinių išvadų negalime daryti.
    XVII a. I pusėje kryžių plitimas LDK kraštovaizdyje susijęs su potridentinės Bažnyčios mokymu. Tuo laikotarpiu pradėta plačiai statyti šventorių, kapinių, pakelių, atminimo ir kitus kryžius. XVII a. II pusėje kryžius tampa įprastine gyvenamosios vietos ar kelionės dalimi. Šiuo metu jau galima kalbėti apie pamaldumo išganytojiškai Kristaus kančiai įsišaknijimą.
     
  4. XVI–XVIII a. gana plačiai LDK statyti kapinių, bažnyčių šventorių, pakelės, sodybų, atminimo, maro, misijų kryžiai. Negausūs schematiški kryžių pažymėjimai žemės valdų planuose ir platesni kryžių aprašymai leidžia teigti, kad XVIII a. egzistavo jau įvairių formų religiniai paminklai – stogastulpiai, koplytstulpiai, stulpai su šventųjų atvaizdais, nedidelės koplytėlės medžiuose ir pan., tačiau apie konkretų religinių paminklų tipų paplitimą ir pasiskirstymą duomenų neturime. XVIII a. LDK statomi kryžiai su Nukryžiuotojo skulptūromis ir su prie jų pritvirtintomis koplytėlėmis su kitų šventųjų asmenų figūromis. XVIII a. LDK aprašymai byloja apie išplitusį paprotį koplytėles statyti ant žemės.
    1732 m. Aubrey de la Motraye publikuotas žemaitiškų kryžių aprašymas leidžia daryti išvadas apie giliai įsišaknijusį liaudišką pamaldumą. Remiantis XIX a. analogijomis, prancūzo minimas mažas koplytėles ir šventųjų skulptūras galime priskirti religiniai liaudies skulptūrai, apie kurios egzistavimą patikimesnių ir išsamesnių šaltinių neturime.
    XVII a. susiformavo ir įsitvirtino dauguma tradicijų, apimančių kryžių statymą, funkcijas ir intencijas. XX a. I pusėje ir net XXI a. pr. etnografų, etnologų, liaudies meno tyrinėtojų užfiksuotų papročių, kryžiaus bei šventųjų asmenų atvaizdų vieta ir prasmė kasdieninėje gyvenamojoje aplinkoje susiformavo XVII a. ir vėlesniu laiku mažai tepakito. Nuo XVII a. I pusės LDK bažnyčiose skulptūras pradėta rengti medžiaginiais drabužiais. XVIII a. I pusėje liaudiškame kultūros sluoksnyje šis paprotys tvirtai įsitvirtinęs. XVIII a. LDK plačiai paplitęs katalikiškajam pasauliui būdingas paprotys puošti kryžius gėlėmis ir kitais augalais.
     
  5. Santrumpos

    • AOBK – Bernardinų archyvas Krokuvoje (Archiwum OO. Bernardynow w Krakowie)
    • Ar. Łm. – Lomžos vyskupijos (Lenkija) kurijos archyvas (Archiwum Diecezjalne w Łomży)
    • BCz – Čartoryskių muziejaus (Krokuva, Lenkija) biblioteka (Biblioteka Czartoryskich)
    • KAKA – Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas
    • KPCA – Kultūros paveldo centro archyvas
    • LNMA – Lietuvos nacionalinio muziejaus Raštijos skyrius
    • LVIA – Lietuvos valstybės istorijos archyvas
    • VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius
    • SBA – Simno bažnyčios archyvas
    • ŠAM – Šiaulių „Aušros“ muzieju

    Šaltiniai ir literatūra

    • Antanavičius, Darius; Algirdas Baliulis (sud.), Kauno miesto aktų knygos XVI–XVIII a. Vaito knyga, 1561–1564, Vilnius: LII, 2013.
    • Antanavičius, Darius; Algirdas Baliulis (sud.), Lietuvos Metrika, kn. 12: Užrašymų knyga (1522–1529), Vilnius: Žara, 2001.
    • Antanavičius, Darius; Algirdas Baliulis (sud.), Lietuvos Metrika, kn. 25: Užrašymų knyga (1387–1546), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
    • Baliulis, Algirdas (sud.), Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, t. 5: Merkinė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007.
    • Baliulis, Algirdas; Raimonda Ragauskienė, Aivas Ragauskas (sud.), Lietuvos Metrika, kn. 51: Užrašymų knyga (1566–1574), Vilnius: Žara, 2000.
    • Baronas, Darius, Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV–XX a., Vilnius: Aidai, 2010.
    • Bieliūnienė, Aldona; Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė (sud.), Lietuva žemėlapiuose, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002.
    • Bieliūnienė, Aldona; Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė (sud.), Lietuva žemėlapiuose, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011.
    • Biržys-Akiras, Petras, Lietuvos miestai ir miesteliai, t. 1, Kaunas: J. Bačiūnas, 1931.
    • Buračas, Balys, Kryždirbystė Lietuvoje, Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.
    • Buračas, Balys, Lietuvos kaimo papročiai, Vilnius: Mintis, 1993.
    • Burinskaitė, Ilona, Lietuvos medinės koplytėlės: architektūra ir tradicija (XIX a. II pusė – XXI a. pradžia), daktaro disertacija, Kaunas, 2004.
    • Campbell, Archibald, The authenticity of the Gospel-History Justified: And the Truth of the Christian Revelation demonstrated, From the Laws and Constitution of Human Nature. In two volumes. By the late Archibald Campbell, D. D. Regius Professor of Divinity and Ecclesiastical History in the University of St. Andrew’s Edinburgh: Printed by Hamilton, Baltour and Neill, M, DCC, LIX [1759].
    • Chodyński, Zenon; Edward Likowski (eds.), Decretales summorum pontificum pro regno Poloniae et constitutiones synodorum provincialium et diocesanarum regni ejusdem ad summam collectae, cum annotationibus, declarationibus, admonitionibus et additionibus ex historia, jure ecclesiastico universali et jure civili regni, t. 1, Posnaniae: Sumptibus Jaroslai Leitgeber, MDCCCLXXXIII [1883].
    • Chodyński, Zenon; Edward Likowski (eds.), Decretales summorum pontificum pro regno Poloniae et constitutiones synodorum provincialium et diocesanarum regni ejusdem ad summam collectae, cum annotationibus, declarationibus, admonitionibus et additionibus ex historia, jure ecclesiastico universali et jure civili regni, t. 2, Posnaniae: Sumptibus et typis Jaroslai Leitgeber, MDCCCLXXXII [1882].
    • Deksnys, Bronius, „Senasis Onuškis, 400 metų vadintas Hanušiškiais“, Lietuvos lokaliniai tyrimai: istorija, 2010 03 01, p. 1–40 [žiūrėta 2014 m. gegužės 29 d.].
    • Firkovičius, Romualdas (sud.), Breslaujos dekanato vizitacija 1782–1783 m. atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2008.
    • Gintel, Jan (oprac.), Cudzoziemcy o Polsce: relacje i opinie, t. 1, 2, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1971.
    • Griciūtė-Šverebienė, Liepa, XVII–XVIII a. bažnytinės procesijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011.
    • Grinius, Jonas, „Lietuvos kryžiai ir koplytėlės“, Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, Roma, 1970, V, p. 1–182.
    • Grzybowski, Antoni, Skarb nieoszacowany oycow franciszkanow Litewskich w roli Chrystusowej zatajony… z pewnych dokumentow konwentu Wileńskiego oycow franciszkanow y z niektorych historykow wydający się, to jest ciała męczennikow franciszkanow na potrzebny sukkurs pod ziemią zachowane…, Wilno: druk. J. K. M. Akad. S. I., 1740.
    • Hefele, Charles-Joseph, Histoires de conciles d‘apres documents originaux, t. 7, Paris: Andrien Le Clere et Cis, Libraires Editeurs, 1872.
    • Jankevičienė, Algė; Marija Kuodienė, Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004.
    • Janonienė, Rūta; Dalia Klajumienė (sud.), Lietuvos vienuolynai: vadovas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998.
    • Jaroševičius, Antanas, „Mūsų kryžiai“, Lietuvių laikraštis, 1905, nr. 18, p. 243–244.
    • Jegelevičius, Sigitas (sud.), Ukmergės dekanato aprašymas 1784 m., Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2013.
    • Jegelevičius, Sigitas (sud.), Ukmergės dekanato vizitacija 1784 m. atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2009.
    • Jogėla, Vytautas (sud.), Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m., Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2001.
    • Jovaiša, Liudas (sud.), Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611–1651 m.), Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2011.
    • Jovaiša, Liudas,Joniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios istorija“ / Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, Dalia Vasiliūnienė (sud.), Lietuvos sakralinė dailė, t. 2: Šiaulių vyskupija, d. 1: Joniškio dekanatas, kn. 1: Balkaičiai–Joniškis, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 211–260.
    • Jovaiša, Liudas,Žemaičių vyskupijos parapinių bažnyčių pastatai XVII a. I pusėje“, Menotyra, 2006, t. 44, nr. 3, p. 1–11.
    • Jovaiša, Liudas, Katalikiškoji reforma Žemaičių vyskupijoje, daktaro disertacija, Vilnius, 2004.
    • Jucewicz, Ludwik Adam, Litwa pod względem starożytnych zabytkow, obyczajow skreślono przed Ludwika z Pokiewia, Wilno: Rafalowicz, 1846.
    • Jucewicz, Ludwik Adam, Rysy Żmudzi, Warszawa: Muzeum Domowe, 1839.
    • Jucewicz, Ludwik Adam, Wspomnienia Żmudzi, Wilno: nakład i druk T. Glucksberga, 1842.
    • Jurkuvienė, Teresė, „Liškiava: Paminklas su šv. Agotos skulptūra“ / Skirmantė Smilingytė-Žeimienė (sud.), Lietuvos sakralinės dailės katalogas, t. 1: Vilkaviškio vyskupija, kn. 3: Lazdijų dekanatas, Vilnius: Gervelė, 1998, p. 270–275.
    • Jurkuvienė, Teresė, „Suvalkijos kryždirbystės bruožai XX amžiuje“ / Skirmantė Smilingytė-Žeimienė (sud.), Užnemunė: visuomenė ir dvasinio gyvenimo procesai, Vilnius, 2005, p. 258–272.
    • Jurkuvienė, Teresė, „Suvalkijos kryžiai“, Menotyra, 2004, t. 36, nr. 3, p. 56–64.
    • Juzumas, Vincentas, Žemaičių vyskupijos aprašymas, parengė Mindaugas Paknys, Varniai: Žemaičių vyskupijos muziejus, 2013.
    • Karalius, Laimontas; Darius Antanavičius (sud.), Lietuvos Metrika, kn. 14: Užrašymų knyga (1524–1529), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008.
    • Katilius, Algimantas (sud.), Vyskupo Antano Baranausko anketa dvasininkams (1898 m.), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2012.
    • Kramer, Ernst, Kreuzweg und Kalvarienberg: historische und baugeschichtliche Untersuchung, Kehl-Strassburg: Heitz, 1957.
    • Ksiąszka Jubileuszowa na dyecezyą Wilenską z rozkazu Jasnie oswieconego pasterza roku 1776, Wilno, 1776.
    • Kultūros vertybių registras, „Šv. Jurgio koplytėlė“ [žiūrėta 2015 m. sausio 5 d.].
    • Kvizikevičius, Linas; Vykintas Vaitkevičius, „Merkinės miestas XV–XVIII amžiuje“ / Algimantas Černiauskas, Henrikas Gudavičius, Vykintas Vaitkevičius (sud.), Merkinės istorijos bruožai, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2004.
    • Lazutka, Stanislovas; Irena Valikonytė, Neringa Šlimienė (sud.), Lietuvos Metrika, kn. 227: 8-oji teismų knyga (1533–1535), Vilnius: Vilniaus universiteto spaustuvė, 1999.
    • Lites ac Res Gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum, t. 2, Posnaniae: Sumptibus Bibliothecae Kornicensis, 1892.
    • Mickūnaitė, Giedrė, Vytautas Didysis: valdovo įvaizdis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008.
    • Middleton, Conyers, The Miscellaneous works of the Reverend and Learned Conyers Middleton, D. D. Principal Librarian of the University of Cambrige. Containing all this pritings, exept the Life of Cicero. Many of which were never before Publisher, vol. III, London, MDCCLII [1752].
    • Miškinis, Algimantas, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. I, Vilnius: Savastis, 2002.
    • Miškinis, Algimantas, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. II, Vilnius: Savastis, 2005.
    • Motraye, Aubrey, The Voyages and Travels of A. de la Motraye, vol. III, in several provinces and places of the kingdoms and dukedoms of Prussia, Russia, Poland, & c. … With remarks geographical, topographical, historical and political on the provinces and other countries through which the author traveled … Drawn, not only from his own observations, but also from the memoirs that have been communicated to him by persons of honor and credit, and the whole embellished with plans and cuts, curiously engraved on copper-plates. Translated from the French, London, […], 1732.
    • Paknys, Mindaugas (sud.), Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675–1677 m. sudaryti vizitacijų aktai, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2011.
    • Paliušytė, Aistė; Irena Vaišvilaitė (sud.), Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.
    • Pietkiewicz, Michał, La Lithuanie et sa derniere insurrection, Bruxelles: H. Dumont, 1832.
    • Poligienė, Svetlana (sud.), Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas, Vilnius: Savastis, 2006.
    • Ragauskienė, Raimonda, „Istoriniai Stakliškių šaltiniai“, Lietuvos lokaliniai tyrimai: istorija, 2010 06 14, p. 1–21 [žiūrėta 2014 m. gegužės 29 d.].
    • Raudeliūnas, Vytautas; Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius (sud.), Žagarės dvaro teismo knygos (1670–1751), Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003.
    • Römer, Alfred, „Ubiory włościan i krzyże na Żmudzi”, Tygodnik Illustrowany, 1860, nr 40, s. 364–365.
    • Sales, François de, Œuvre de saint François de Sales, t. VIII: Sermons, vol. II, 1897 [žiūrėta 2015 m. sausio 17 d.].
    • Schulz, Joachim, Voyage en Pologne et en Allemagne, fait en 1793, par un Livonien: ou l’on trouve des details tres-etendus sur la revolution de Pologne, en 1791 et en 1794, ainsi que la description de Varsovie, Dresde, Nuremberg, Vienne, Munich, etc. A Bruxelles chez Weissenbruch, 1807, [t. 1].
    • Seymour, William Wood, The Cross in Tradition, History and Art, New York, London: G. P. Putnams sons, 1898.
    • Sirokomlė, Vladislavas, Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą, Vilnius: Mintis, 1989.
    • Synodus ArchiDioecesana Pragensis. Habita ab Illustrissimo & Reverendissimo Domino Domino Sbigneo Berka, Dei [et] Apostol. Sedis Gratia Archi-Episcopo Pragensi, Principe Legato Nato, &c. Anno a Christi Nativitate M. D. C. V. In Festo S. Wenceslai Principis Martyris, Ac Patroni, Praga, Typis Nigrinis Ani, Anno M. D. C. V. [1605].
    • Synodus Diocesana Varmiensis avthoritate celsissimi et reverendissimi Principis D. D. Christophori Joannis, comitis in Słupow, Szembek, Dei & Apostolicae sedis Gratia Episcopi Varmiensis & Sambiensis, Sacri Romani Imperij Principis, Terrarum Prussiae praesidis cum consilio Reverendisssimi capituli, Cathedralis in Archipresbyterali Ecclesia Heilsbergensi celebrata, […] Anno Domini MDCCXXVI [1726] die 14. & sequen: Mensis Julij, s. l., s. a.
    • Synodus dioecesana Ab Eminentissimo, et Reverendissimo D. D. Jacobo Tituli S. Maria in Via S. R. E. Presbytero Cardinali Boncampagno Bononiae Archiepiscopo, et Sacri Romani Imperini principe celebrata in metropolitana Bononiensi Diebus decima septima, decima octava, et decima nona junii, Anno Domini M. DC. IIC [1698], Bononiae ex typographia archiepiscopali, MDCIC [1699], Ex Typographia Archiepiscopali.
    • Synodus reatina Ab Illmo ac Revm Domino Bernardino Gvinisio Episcopo Reatino celebrata anno MDCCXVI, Apud Angelum Mancinum Typographum Episcopalem Superiorum Permissu, MDCCXVII [1717].
    • Stravinskas, Antanas, „Krikščioniškoji lietuviškų kryžių simbolika“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos darbai, 1996, t. 16, p. 255–264.
    • Surdokaitė, Gabija, „Caro valdžios nurodymai dėl kryžių statymo XIX a. pabaigoje“, Menotyra, 2012, t. 19, nr. 1, p. 37–46.
    • Surdokaitė, Gabija, „Rengiamųjų skulptūrų tradicija Lietuvoje“ / Juozas Bardauskas (sud.), Kultūros paminklai, t. 14, Vilnius: Savastis, 2009, p. 137–151.
    • Surdokaitė, Gabija, „XIX a. Užnemunės kryžiai: tarp tradicijos ir valdžios diktato“ / Skirmantė Smilingytė-Žeimienė (sud.), Užnemunė: visuomenė ir dvasinio gyvenimo procesai, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 238–257.
    • Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas, vertimas iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų, 3-iasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.
    • Teoretycy, pisarze i artyści o sztuce, 1500–1600, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1985.
    • Trimonienė, Rita Regina, „Kryžių kalnai Žemaitijoje XVI–XIX a.: liaudies christianizacijos problema“, Menotyra, 2010, t. 17, nr. 1, p. 37–50.
    • Urbonienė, Skaidrė, „Šventųjų atvaizdai kasdienybėje: vieta, prasmė ir funkcijų transformacijos“, Lietuvos etnologija, 2006, t. 5, nr. 14, p. 155–170.
    • Urfus, Valentin (ed.), Kamenne křiže Čech a Moravy, Praha: Argo, 2001.
    • Vaitkevičius, Vykintas, Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija, Vilnius: Diemedis, 1998.
    • [Vaižgantas], „Daugiaus aistetikos nuo „dievdirbiu“!“, Dirva-Žinynas, 1903, sausis, p. 78–81.
    • Vít, Jaroslav (ed.), Kamenne křiže Čech a Moravy: sbornik Společnosti pro vyzkum kamennych křižů: [katalog dodatků – 300 novych křižů], Aš: Muzeum Aš, 2007.
    • Wisner, Henryk, Jonušas Radvila (1612–1655): Kėdainių šešėlyje, Vilnius: Vaga, 2000.
    • Wojtyska, Henryk Damian, „Męka Chrystusa w religijności polskiej XVI–XVIII w.” / Henryk Damian Wojtyska, Jerzy Józef Kopeć (red.), Męka Chrystusa wczoraj i dziś, Lublin: Katolicki Unyversytet Lubelski, 1981, s. 61–72.
    • Woldvogel, Christianus, Sacer Christianorum Character Sive De Venerabili Signo Crucis = Vom Zeichen des H. Creutzes: Schediasma Juridicum, Jena, Apud. Ioh. Rudolph, Crokerum, 1733.
    • Zavitovskis, Paulius, „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino. Svarstomoji kalba dėl būtinybės sutrumpinti Žemaitijos mylias“, vertė Darius Antanavičius, Sigitas Narbutas / Živilė Nedzinskaitė, Darius Antanavičius (sud.), Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 159–175.
    • Котовичъ, Іоанн, «Объ обычађ стабить кресты при дорогахъ, площадяхъ, наполяхъ и др. открытыхъ мђстахъ сђверно-заподнаго края Россiи», Литовскiя епархiальныя ведомости, 1870, № 21, с. 877–891.
     
  6. The 16th–18th Century Religious Monuments in the Grand Duchy of Lithuania: Documentary Evidence, Functions, and Spread

    • Bibliographic Description: Gabija Surdokaitė-Vitienė, XVI–XVIII a. religiniai paminklai LDK: dokumentų liudijimai, paminklų funkcijos ir paplitimas, @eitis (lt), 2017, t. 821, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Gabija Surdokaitė-Vitienė, „XVI–XVIII a. religiniai paminklai LDK: dokumentų liudijimai, paminklų funkcijos ir paplitimas“, Menotyra, 2015, t. 22, nr. 1, p. 45–74, ISSN 1392-1002.
    • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Summary: The phenomenon of building crosses in the Grand Duchy of Lithuania in the 16th–18th centuries was characteristic of the entire Catholic world. One can assert that already in the 16th century, crosses were built at waysides and homesteads in the entire territory of Lithuania. They were important landmarks of local topography and were used to mark the land boundaries.

    In the 16th century, the majority of crosses were mentioned as the landmarks of domains. In the 16th–17th centuries, the boundary between crosses as landmarks in towns and crosses at waysides was very delicate. Therefore, strict differentiation of functions and typology of crosses is not possible, except where crosses were build on piles of ground as landmarks in fields. Detailed descriptions of churches of the 16th century have not survived (or have not been found yet). Therefore, final conclusions cannot be drawn about erection or not erection of crosses in the cemeteries and churchyards which belong exclusively to the activity field of the parson of the parish church.

    In the first half of the 17th century, the spread of crosses in the landscape of the Grand Duchy of Lithuania was related with the teaching of the Post-Trent Church. In that period, crosses began to be erected in large numbers at churchyards, cemeteries, homesteads, waysides as tokens of memory and on other occasions. In the second half of the 17th century, a cross became a customary attribute in a place of residence or on a trip. Today, we can already speak about the piety to the redemptive suffering of Christ that was established in the religious consciousness of all believers (Catholics).

    Like in the entire Catholic world, in the Grand Duchy of Lithuania crosses at cemeteries, homesteads, and waysides as well as commemorative, plague, and mission crosses began to be erected in the 16th–18th centuries.

    Sparse schematic markings of crosses on the maps of land domains and more extensive descriptions allow us to state that sacred monuments of different forms existed already in the 17th–18th century. Roofed pillar-type crosses (stogastulpiai), roofed crosses, shrines on the pillars, columns with statues of saints, and small wayside shrines (koplytėlės) in trees, etc. were built, but there are no data about the spread and distribution of concrete types of religious monuments. In the 18th century, crosses with sculptures of the Crucified with attached shrines containing figures of other holy persons were built in the Grand Duchy of Lithuania. According to the 18th century descriptions from the Grand Duchy of Lithuania, there was a widespread custom to build wayside shrines on the ground.

    A description of Samogitian crosses published by Aubrey de la Motraye in 1732 allows us to draw a conclusion about a deep-rooted folk piety. According to analogies of the 19th century, small wayside shrines and statues of saints mentioned by this Frenchman could be attributed to the sacral folk sculpture, about the existence of which we do not have any more reliable and comprehensive sources.

    The majority of the traditions related to the building, functions, and intentions of crosses formed and took root in the 17th century. The role and meaning of the custom of keeping crosses and images of holy persons in the daily living environment, recorded by ethnographers, ethnologists and researchers of folk art in the first half of the 20th century and even in the early 21st century, formed as early as in the 17th century and hardly changed in later times. From the first half of the 17th century, sculptures in churches of the Grand Duchy of Lithuania started to be dressed with fabric clothes. In the first half of the 18th century, this tradition took deep root in the folk culture. In the 18th century, a tradition characteristic of the catholic world to decorate the crosses with flowers and other plants became widely spread in the Grand Duchy of Lithuania.

    Keywords: cross crafting, cemetery crosses, church crosses, churchyard crosses, homestead crosses, wayside crosses, commemorative crosses, plague crosses, mission crosses, landmark, wayside shrine, roofed pillar-type cross, Bar Confederation.