Studija Socialinės organizacijos raida Dubingių mikroregione I a. – XVI a. viduryje: teorinis modelis

3 pav. Socialinės organizacijos, visuomenės tinklaveikos, ekonomikos ir socialinių normų sąsajos

Pateiktame modelyje pagrindiniu socialinę organizaciją lemiančiu veiksniu įvardijama visuomenės tinklaveika, kuri savo ruožtu sąveikauja su ūkine veikla ir visuomenėje įsigalėjusiomis normomis bei pasaulėžiūra. Socialinių struktūrų bei struktūrų ir socialinės organizacijos ryšiai yra abipusiai, tai yra modelyje vengiama taikyti tiesioginio determinizmo principą. Tolesniame straipsnio tekste, analizuojant socialinio kapitalo ir socialinės organizacijos raidą, nesiekiama aptarti visų įmanomų modelio ryšių ir jų variacijų. Kadangi straipsnio tikslas yra Dubingių mikroregiono bendruomenės socialinės organizacijos modelio pagrindimas, dauguma analizuojamų ryšių ir poveikių yra vienakrypčiai. Tai reiškia, kad daugiau domimasi, kokį poveikį, pavyzdžiui, ūkinė veikla turi visuomenės tinklaveikai ir per ją – bendruomenės socialinei organizacijai, nei, pavyzdžiui, kokį poveikį visuomenės tinklaveika turi ūkinei veiklai. Straipsnio pradžioje pasirinkta metodologinė paradigma bei daugiau materialinę praeities visuomenių kultūrą atspindintys I–XVI a. empiriniai duomenys stumia tyrimą lengvo determinizmo kryptimi, kai išeities tašku pasirenkama ūkinė veikla, skatinanti permainas visuomenės normų ir pasaulėžiūros erdvėje bei lemianti visuomenės tinklaveiką.

 

Socialinės organizacijos raida pirmuoju laikotarpiu (I–II, IV a.)

Pirmuoju laikotarpiu vyravusi ūkinės veiklos struktūra skatino visus bendruomenės narius veikti kartu siekiant išgyventi, bendruomenės buvo nedidelės, pakankamai mobilios ir išsibarsčiusios dideliuose plotuose, skirtingų bendruomenės narių (grupių) socialinė diferenciacija nebuvusi ryški, o paskiro individo ar nedidelės šeimos išgyvenimo galimybės atskirai nuo bendruomenės buvo menkos. Dėl bendrų veiklų ir santykinai nedidelio bendruomenės narių skaičiaus (apie 20–30 asmenų) asmeniniai ryšiai bendruomenės viduje turėjo būti labai stiprūs, o dėl didelių atstumų tarp bendruomenių šie ryšiai už bendruomenės ribų – decentralizuoti ir silpni. Dėl neryškios socialinės diferenciacijos asmeniniai ryšiai buvo vien horizontalūs (nehierarchiniai). Bendruomenės viduje vykusios socialinės interakcijos taip pat buvo horizontalios. Jos turėjo būti stipriausios asmeniniu lygmeniu, nes mažoji šeima (kaip asmenų grupė) dar nebuvo tapusi įtakingu socialiniu vienetu. Socialinės interakcijos tarp skirtingų bendruomenių taip pat turėjo būti horizontalios. Jos buvo silpnos, ritualinio (bendros šventės, vedybų ryšiai ar pan.) ar ekonominio (resursų mainai) pobūdžio Skirtingų bendruomenių socialinių interakcijų požiūriu gali būti įdomūs tyrimai, siejantys šias interakcijas ir kalendorines šventes. Bažnytiniai atlaidai, kaip skirtingų bendruomenių susitikimų vieta Lietuvoje, buvo svarbūs dar XIX a. pab. – XX a. pr. Vienas svarbių tokių susitikimų aspektų galėjo būti santuokinių ryšių užmezgimas, nes nedidelėms ir nutolusioms bendruomenėms santuokiniai ryšiai tik su savos bendruomenės asmenimis būtų pražūtingi. Su astronominiais ciklais (saulėgrįžos, lygiadieniai) susietos kalendorinės šventės, kurių metu nutolusių bendruomenių nariai susirenka vienoje vietoje, žinomos įvairiose kultūrose. Lituanistinių tyrimų erdvėje šiuo požiūriu būtų įdomus sakmių grupės apie raganų susirinkimus ant Šatrijos kalno Joninių naktį tyrimas (žr. Ant Šatrijos kalno Joninių naktį raganos renkasi, 2003–2013). .

 

Socialinės interakcijos su geografiškai nutolusiomis bendruomenėmis (kitų kultūrų žmonėmis) buvo atsitiktinės. Šiuo požiūriu romėniškuoju laikotarpiu suintensyvėjusius prekybos santykius su nutolusiomis bendruomenėmis (pavyzdžiui, gintaro prekybą su Romos imperija ar pagausėjusius Vidurio Europai būdingus radinius Rytų Lietuvoje Žr. Валентин Васильевич Седов, Древнерусская народность, с. 95–104. ) kažin ar galime laikyti socialinių interakcijų išdava. Romėnams, kaip ir šiaurinių Romos kolonijų (ar vėliau arabų) pirkliams, Baltijos pajūrio ar Neries pakrančių gyventojai buvę depersonalizuoti – tiesiog „aisčiai.“ Romėnų šaltiniuose nėra išlikę jokios informacijos apie aisčių „personalizaciją“ (nenurodomi jokių konkrečių asmenų asmenvardžiai), o germanai ir galai jau buvę personalizuoti (Gajaus Julijaus Cezario „Galų karo užrašuose“ paminėti vadų vardai – Vercingetoriksas, Ariovistas). Asmeninių ryšių ir socialinių interakcijų specifika suformuoja pirmajam laikotarpiui būdingą visuomenės tinklaveiką, kurios svarbiausias bendrasis požymis yra horizontalių asmeninių ryšių ir interakcijų vyravimas, bendruomenių homogeniškumas ir uždarumas, nedidelė geografinė aprėptis.

Horizontalios tinklaveikos vyravimas nereiškia, kad pirmojo laikotarpio visuomenė priminė komuną be lyderių ar administravimo. Priklausymas grupei ir paklusimas hierarchijai didino bendruomenės socialinį kapitalą, grupės atsparumą mutacinio pobūdžio poveikiams ir galimybes išlikti. Tačiau, skirtingai nei vėlesniais laikotarpiais, pirmojo laikotarpio grupės lyderystė buvusi bene labiausiai natūrali, priklausoma nuo asmeninių gebėjimų ir neturinti korporacinio uždarumo bruožų, o bendruomenės nariai traktuotini kaip laisvi nuo priverstinės teritorinės ar asmeninės priklausomybės. Socialinio bendruomenių kapitalo didžiausios vertės turėjo būti kuriamos nedidelių bendruomenių viduje, bendruomenių išoriniai ryšiai turėjo kurti tik nedidelę socialinio kapitalo dalį. Tai turėjo sąlygoti labai lėtą evoliucijos tempą, visuomenės konservatyvumą, nedidelį inovacijų kiekį, tačiau kartu tokios bendruomenės vidinės sutelkties dėka turėjo būti labai atsparios įvairiems sukrėtimams, „mutacinio“ pobūdžio situacijoms. Toks (uždaras, atribotas) socialinio kapitalo kūrimo mechanizmas iš dalies galėtų paaiškinti praeities kultūrų teritorinių ir laiko aprėpčių kaitą. Bendroji tendencija yra ta, kad ankstesnių laikų archeologinės kultūros apėmė didesnes teritorijas ir chronologiškai ilgesnius laikotarpius nei vėlesnių laikų archeologinės kultūros.

 

Visuomenės tinklaveika ir socialinis kapitalas suformavo pirmajam laikotarpiui būdingą socialinę organizaciją, kuri galėtų būti įvardyta kaip segmentuotos visuomenės Žr. Colin Renfrew, Paul Bahn, Archaeology: Theories, Methods and Practice, p. 174–189. atmaina. Segmentuotų visuomenių bruožų bei savybių apibrėžimas mokslinėje literatūroje yra pakankamai skirtingas, neretai painiojamas su genties ir vadystės apibrėžimu, todėl verta atkreipti dėmesį į šios tematikos klasikines Emilio Durkheimo Žr. Émile Durkheim, De la division du travail social, 1893. , Kalervo Obergo Žr. Kalervo Oberg, “Types of Social Structure among the Lowland Tribes of South and Central America,” 1955. bei Elmano Rogerso Service’o Žr. Colin Renfrew, Paul Bahn, Archaeology: Theories, Methods and Practice, p. 154–156. publikacijas. Anot E. Durkheimo, segmentiškumas nusako visuomenės struktūrą, sudarytą iš elementų (segmentų), kurių kiekvienas yra panašus į kitą. Taigi ir visuomenę sudaro įvairios socialinės grupės (segmentai), panašios struktūriniu požiūriu. Tai reiškia, kad asmenys iš skirtingų segmentų turi daugiau ar mažiau vienodas galimybes užimti skirtingus socialinius (pavyzdžiui, vadovaujančius) vaidmenis; skirtinguose segmentuose naudojami praktiškai vienodi socialinės integracijos modeliai, o darbo pasidalijimo lygmuo yra žemas ir dauguma darbų visi bendruomenės nariai atlieka kartu. Tai sąlygoja bendruomenės narių menkesnį individualumo ir didesnį bendruomeniškumo lygį, nes kiekvienas asmuo savo gebėjimais, žiniomis, įgūdžiais santykinai nedaug skiriasi nuo kito asmens.

 

Segmentuota visuomenė yra savotiškas šeimos ir politinės bendruomenės mišinys. Tai šeima, kurioje kiekvienas bendruomenės darys bendrauja su kitu kaip su giminaičiu (ir iš tikro dauguma jų yra kraujo giminės). Jų socialiniai santykiai su aplinka yra grįsti šeimos modeliu ir aprėpia kolektyvinę atsakomybę, kolektyvinį kerštą ir kolektyvinį nekilnojamojo turto valdymą bei paveldėjimą. Vis dėlto tai nėra šeima tikrąja šio žodžio prasme. Tam, kad taptum bendruomenės nariu, kraujo giminystė su kitais bendruomenės nariais nėra privaloma sąlyga. Tokios visuomenės socialinę integraciją užtikrina ne kraujo giminystė, o visiems bendros vertybės, elgesio normos, įsitikinimai. Kitos bendruomenės, pripažįstančios tas pačias vertybes, elgesio normas ir įsitikinimus, segmentuotos visuomenės modelyje gali būti traktuojamos kaip giminės Žr. Émile Durkheim, De la division du travail social, 1893. , juolab kad santuokos tarp skirtingų bendruomenių narių turėjo būti paplitęs reiškinys. Toks segmentuotos visuomenės apibrėžimas iš esmės atitinka Kalervo Obergo segmentuotos genties apibrėžimą, kuriame vienas svarbiausių akcentų yra bendruomenės narių giminystės ryšiai Žr. Kalervo Oberg, “Types of Social Structure among the Lowland Tribes of South and Central America,” p. 476–480. .

Giminystės ryšius, kaip vienus svarbiausių segmentuotoje visuomenėje, išryškina ir E. R. Service’as. Jo nuomone, paprastai šias visuomenes sudaro daugiau ar mažiau sėslūs žemdirbiai, gyvenantys kaimų gyvenvietėse, tarp kurių dar nėra dominuojančios gyvenvietės Žr. Colin Renfrew, Paul Bahn, Archaeology: Theories, Methods and Practice, p. 154–156. . Pagrindinis segmentuotos visuomenės uždavinys – užtikrinti efektyvų visiems bendruomenės nariams svarbių išteklių administravimą ir kartu bendruomenės išlikimą. Dėl prasto dirvožemio ir menkos žemės ūkio dalies bendroje ūkio struktūroje Dubingių mikroregione dar pirmaisiais amžiais po Kr. gyventojų turėjo būti nedaug, atstumai tarp gyvenviečių dideli, socialinė diferenciacija turėjo būti labai menka, o socialinė segmentacija įgyvendinama remiantis kitais, ne turto, kriterijais. Tokie kriterijai galėjo būti amžius ar lytis, kurie (ne vien kaip biologinės, bet ir kaip socialinės kategorijos) ryškūs ir vėlesnėje Rytų Lietuvos pilkapių kultūroje Žr. Laurynas Vytis Kurila, Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), p. 112–114. . Greta jų svarbiu kriterijumi galėjo būti individualūs gebėjimai (vartojant šiuolaikinius terminus – lyderystė, verslumas), taip pat fizinė jėga, greitis, kurie archeologijos tyrimo metodais nefiksuojami.

 

Socialinės organizacijos raida antruoju laikotarpiu (II–IV, XI–XIII a.)

Antruoju laikotarpiu pasikeitęs ekonominis gyvenimas sudarė sąlygas monogaminės šeimos kaip savarankiško ekonominio bei socialinio vieneto iškilimui (tam neprieštarauja laidosenos duomenys Žr. ten pat, p. 123. ), padidino perteklinės (pardavimui skirtos) produkcijos kiekį ir sukūrė prielaidas individualiai (ne bendruomenės) privatinei žemės nuosavybei bei visuomenės socialinei diferenciacijai. Privatinė (šeimos) žemės nuosavybė LDK, kai kurių autorių nuomone, įvardijama kaip viduramžių civilizacinis skirtumas, ženklinęs skirtingą LDK valstiečių padėtį nuo Maskvos kunigaikštystei ir Rusijai būdingų valstietiškų bendruomenių žemėvaldos Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 286–289. . Tokios žemės nuosavybės atsiradimą pirmiausia lėmė vienos šeimos galimybės įdirbti „savo“ sklypą dvilaukės ariamosios žemdirbystės būdu. Visa žemė, kurią šeima „išsikovodavo“ iš gamtos (miško), tapdavo potencialia tos šeimos nuosavybe. Esant santykinai nedideliam gyventojų skaičiui ir dideliam „laisvos“ žemės plotui Lietuvoje antruoju laikotarpiu nesuveikė bendruomenės, kaip resursų panaudojimo reguliatoriaus siekiant bendros visų naudos, funkcija. Tai sudarė sąlygas nykti bendruomeninei žemėvaldai ir kurtis individualiai, šeimų žemės nuosavybei, o šeimai tapti pamatine korporacine gardele, pagrindiniu socialinio kapitalo kūrimo vienetu, su kitomis šeimomis bendraujančiu per giminyste grįstus asmeninius ryšius ir šiais ryšiais grįstas socialines interakcijas.

 

Taigi ankstyvojoje viduramžių lietuvių (vėliau LDK) pagoniškoje visuomenėje, skirtingai nuo Vakarų Europos, nesant rašytine tradicija pagrįstos teisinės sistemos ir rašytiniais teisės aktais reglamentuotų korporacinių vienetų (ordinų, cechų, gildijų ir kt.), pagrindiniu korporaciniu socialiniu vienetu tampa neformalizuotais horizontaliais giminystės ryšiais susaistytų asmenų grupės (šeimos, giminės). Kai kurios šeimos / giminės ilgainiui įgijo turtinį bei ekonominį pranašumą (įdirbo ir valdė didesnius žemės plotus nei kiti). Tokios giminės per „priėmimo į šeimą“ tradiciją galėjo pasitelkti kitus mažiau turtingus žmones šiam potencialui didinti. Nuo XII a. pab. – XIII a. pr. Lietuvoje įsitvirtinusi individuali nuosavybė vienos šeimos, kaip savarankiško vieneto, privati (nebendruomeninė) žemėvalda vėlesniais laikais išskiriama kaip specifinis LDK ekonominės struktūros bruožas Žr. Artūras Dubonis, Darius Baronas, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III: XIII a. – 1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, p. 275–275. . Bajoras galėjo disponuoti valda tik pritarus giminaičiams, o tėvoninės valdos negalėjo virsti preke. XV a. pabaigoje atsiradus „trečdalio sampratai“, individualus bajoras galėjo laisvai, be giminaičių pritarimo, disponuoti tik 1/3 savo valdų Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 244. .

Antruoju laikotarpiu greičiausiai dvilaukė žemdirbystė davė postūmį socialinei organizacijai susiformuoti, kurioje ne žemė pati savaime, o ją dirbantys žmonės yra vertybė. Tai padėjo pagrindus asmenine priklausomybe grįstiems santykiams formuotis. Tačiau darbas pats savaime nesukurdavo žemės nuosavybės. Žinoma, kad vikingų laikų skandinavų kultūroje tam buvo skirtos specialios apeigos, kurių pagrindinis elementas buvusi ugnis Žr. Aronas Gurevičius, Viduramžių kultūros kategorijos, p. 202–203. . Neturime duomenų apie baltų žemės nuosavybės įteisinimo apeigas pirmaisiais amžiais po Kr., tačiau šiuo požiūriu galimos įdomios sąsajos tarp žemės nuosavybės ir mirusiųjų palaikų deginimo bei ankstyvųjų rašytinių šaltinių apie baltų pagonybę užuominos apie išskirtinę ugnies kulto reikšmę Žr. Norbertas Vėlius, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai: nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, p. 270–271, 316–317. . Remdamiesi palaidojimų medžiaga, bendro visuomenės turtingumo augimą ir išryškėjusią socialinę diferenciaciją romėniškuoju laikotarpiu pažymi praktiškai visi autoriai. Ypač šis procesas buvęs labai ryškus Vakarų Lietuvoje; čia III–IV a. atsirado ypač turtingi kapai bei padaugėjo importinės kilmės dirbinių Žr. Eugenijus Jovaiša, Aisčiai. Kilmė, 2012. . Tačiau socialinė diferenciacija pati savaime nepaaiškina, kaip turtinė nelygybė galėjo virsti politine nelygybe.

 

Dvilauke sėjomaina grįsta ariamoji žemdirbystė iš principo sudarė sąlygas daliai bendruomenės narių tapti „profesionaliais“, bendruomenės natūrinėmis dovanomis išlaikomais vadovais. Tačiau kas skatino bendruomenę dovanomis išlaikyti vadovus, keisti nuo seno nusistovėjusią tvarką? Bandydami atsakyti į šį klausimą turėtume ieškoti išorinių proceso priežasčių ir sustoti ties vadinamuoju tautų kraustymusi, kuris galėjo tapti mutacinio pobūdžio sukrėtimu. Esant nestabilumo laikotarpiui efektyviau hierarchiškai administruojama bendruomenė turėjo daugiau galimybių išlikti. Dėl ekonominių ir mutacinių procesų iš esmės horizontali socialinė struktūra turėjo keistis, grafiškai įgydama netaisyklingo paraboloido formą. Viena vertus, mažosios šeimos tarpusavio ryšiai ir šeimos narių ryšiai su kitais bendruomenės nariais turėjo hierarchizuotis šeimos vidiniams ryšiams stiprėjant ir daliai asmeninių ryšių transformuojantis į giminės vidinius (tos pačios giminės šeima su šeima) arba giminyste nesusietų grupių ryšius. Kita vertus, bendruomenės viduje vykstant socialinės diferenciacijos procesams ir formuojantis vadystei dalis horizontalių asmeninių ryšių bendruomenės viduje šiuo laikotarpiu turėjo vertikalėti ir (ypač laikotarpio pabaigoje) trūkinėti, tai yra asmeniniai ryšiai įgavo socialinės diferenciacijos pobūdį. Nepaisant visuomenės socialinės diferenciacijos, aukštesniųjų ir žemesniųjų socialinių sluoksnių bendravimas išlaikė daugumą tiesioginių asmeninių ryšių ir tiesioginių, net labai individualių interakcijų. Tokio socialinio tinkliškumo pavyzdžiu galėtų būti labai vėlyvas, žinomas net XVI–XVII a. (visiškai socialiai segmentuotos LDK visuomenės), bičiulystės reiškinys tarp valstiečių ir smulkiųjų bajorų Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 293. .

 

Kita dalis asmeninių ryšių (tarp to paties socialinio sluoksnio žmonių) bendruomenių viduje liko horizontalūs, kaip ir ankstesniu laikotarpiu. Tarp skirtingų bendruomenių ryšiai turėjo stiprėti (sudarydami pagrindą genčių formavimuisi), tačiau jų pobūdis keitėsi. Asmeniniai ryšiai tarp skirtingų bendruomenių įvairių socialinių sluoksnių šiuo laikotarpiu turėjo iš dalies nykti, tačiau jų vietoje turėjo rastis skirtingose bendruomenėse gyvenančių to paties socialinio lygmens asmenų asmeniniai arba grupių (šeimų / giminių) horizontalūs korporaciniai ryšiai. Šiuo laikotarpiu per karo žygius, vedybas, prekybos ryšius turėjo pradėti formuotis nuolatinių asmeninių ryšių tinklas su nutolusiais (kitos kultūros bendruomenių) nariais, tačiau šie ryšiai turėjo būti socialiai angažuoti, t. y. prieinami tik aukštesniojo socialinio statuso asmenims. Socialinės interakcijos bendruomenės viduje kito kartu su socialiniais ryšiais, tai yra dalis jų darėsi vertikalios, dalis liko horizontalios, formavosi ne tik asmeninės, bet ir grupių (šeimų, giminių) interakcijos. Savarankiška šeimų ekonominė veikla turėjo skatinti naujų ekonominių socialinių interakcijų (pvz., talkos, kuri ilgainiui virs lažu) atsiradimą. Socialinių interakcijų vertikalėjimo atveju jų nutrūkimas dėl turtinės hierarchijos buvo kur kas lėtesnis nei dėl asmeninių ryšių.

Net ir nutrūkus asmeniniams ryšiams tarp skirtingų socialinių sluoksnių žmonių, socialinės interakcijos galėjo vykti išlaikant senąsias tradicijas ar siekiant bendrų tikslų, tačiau jų pobūdis turėjo keistis, prarasdamas natūralioms socialinėms interakcijoms būdingą specifiką (pavyzdžiui, savanoriškos dovanos bendruomenės vadui transformuojasi į duoklę). Socialinės interakcijos tarp skirtingų bendruomenių turėjo segmentuotis pagal socialinius sluoksnius. Dėl stiprėjančios prekybos ir karo žygių silpnėjo bendruomenių „lokalus“ uždarumas, o socialinės interakcijos su kitų kultūrų bendruomenėmis prarado atsitiktinį (nereguliarų) pobūdį ir tapo reguliariais susitikimais iš anksto suderintose geografinėse erdvėse. Aptardami socialines interakcijas karo žygių kontekste turime pažymėti, kad užpuoliko ir besiginančiojo santykis nelaikomas socialine interakcija, karo žygiai skatino socialines interakcijas kitokiu, sąjungininkų paieškos, būdu. Asmeninių ryšių ir socialinių interakcijų specifika suformuoja antrajam laikotarpiui būdingą visuomenės tinklaveiką, kurios svarbiausi bendrieji požymiai buvo dalies asmeninių ryšių ir socialinių interakcijų vertikalėjimas, vertikaliųjų ryšių nykimas bei horizontaliųjų ryšių ir interakcijų tarp geografiškai nutolusių to paties socialinio lygmens grupių formavimasis.

 

Bendruomenių homogeniškumas ir uždarumas silpnėjo priklausomai nuo jų socialinio sluoksnio. Aukštesniųjų socialinių sluoksnių atvirumas augo kur kas greičiau nei žemesniųjų socialinių sluoksnių. Bendruomenių socialinio kapitalo verčių kūrimas transformavosi pagal hierarchinį modelį, tai yra daugiausia socialinio kapitalo buvo sukuriama mažojoje šeimoje, šeimų kuriamas socialinis kapitalas sudarė vieno socialinio sluoksnio kuriamą kapitalą, o visos bendruomenės kuriamas socialinis kapitalas priklausė nuo skirtingų socialinių sluoksnių sąveikos. Bendruomenių išoriniai ryšiai turėjo kurti gerokai didesnę socialinio kapitalo dalį nei pirmuoju laikotarpiu, ir tai turėjo ženkliai padidinti visuomenės evoliucijos tempą, mažinti (ypač aukštesniųjų socialinių sluoksnių) konservatyvumą, didinti (vėlgi ypač aukštesniųjų socialinių sluoksnių) perimamų inovacijų kiekį ir mažinti bendrą visuomenės atsparumą „mutacinio“ pobūdžio situacijoms. Socialinio kapitalo kūrimo mechanizmas iš dalies galėtų paaiškinti ir trilaukės sėjomainos atsiradimą antrojo laikotarpio pabaigoje – šio laikotarpio pabaigos visuomenė buvusi kur kas atviresnė inovacijoms nei laikotarpio pradžioje.

 

Visuomenės tinklaveika ir socialinis kapitalas suformavo antrajam laikotarpiui būdingą socialinę organizacijos formą – vadystę. Mokslinėje literatūroje vadystė yra apibrėžiama kaip socialinės ir politinės organizacijos forma, kai politinė valdžia ir ekonominė galia bendruomenėje yra sukoncentruotos ir įgyvendinamos vieno religinio, ekonominio ar karinio lyderio – asmens ar asmenų grupės. Paprastai ši valdžia nebuvo paveldima, nebent išskirtiniais atvejais. Remiantis Rytų Lietuvos pilkapių kultūros laidosenos medžiaga,

statuso paveldimumo požymius suaugusiųjų kapuose įžvelgti yra sudėtinga. Suaugusio asmens laidojimo būdą įgyta ir įgimta padėtis galėjo lemti vienodai. Netiesioginiu paveldimos padėties egzistavimo indikatoriumi galima laikyti pavienius išskirtinai turtingus pagyvenusių vyrų ir neturtingiausius jaunų suaugusiųjų kapus. Jie rodo, kad statusas ne visuomet buvo susijęs su amžiumi ir nuo jo priklausančiomis individualiomis savybėmis. Galbūt visuomenėje funkcionavusios socialinės normos kiek kitaip galiojo aukščiausio ir žemiausio sluoksnio atstovams. Tikėtina, kad aukščiausią statusą turintys asmenys sugebėdavo jį išlaikyti (ir perduoti palikuonims) netgi vyresniame amžiuje. Padėties paveldimumo požymiu galima laikyti ir turtingus moterų kapus – t. y. aukšto statuso vyrų gebėjimą perteikti savo socialinę padėtį šeimos nariams. Laurynas Vytis Kurila, Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), p. 118–119.
 

Vis dėlto kai kurių autorių teiginys apie socialinių klasių (socialinė struktūra užtikrina neatitikimą tarp individo galimybių užimti tam tikrą padėtį visuomenėje ir realiai užimamos padėties) egzistavimą antruoju laikotarpiu yra abejotinas. Lietuviška vadystės socialinė struktūra buvo atviresnė ir lankstesnė nei to meto Vakarų Europoje. Apie socialinės sistemos atvirumą (galimybę migruoti tarp socialinių sluoksnių) žinoma iš gerokai vėlesnių laikų (XV–XVI a.) LDK dokumentų Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 294–296. . Antrojo laikotarpio vadystės pagrindinės funkcijos greičiausiai buvo resursų perskirstymas, teisingumo vykdymas bei bendruomenės sutelktis resursams išsaugoti ir didinti (gynybai arba plėšikavimui). Dėl didelių atstumų nuo svarbiausių antrojo laikotarpio centrų ir dėl X a. prasidėjusios kultūrinės izoliacijos besiformuojančios LDK visuomenė atsidūrė savotiškoje „saloje“. Valstybės kūrimosi išvakarėse socialinės organizacijos požiūriu būsimoji Lituania propria erdvė turėjo būti panašesnė į geografinėje saloje buvusią anglosaksų erdvę iki 1066 m. Hastingso mūšio nei į kontinentinės Europos erdvę:

grėsmės atveju visi [laisvieji] vyrai [nepriklausomai nuo jų socialinės padėties] turėjo eiti kariauti […] ir kovojo jie pėsčiomis […] anglosaksai neturėjo kavalerijos […] taigi susidūrimas prie Hastingso buvo ne vien dviejų kariuomenių, bet ir dviejų skirtingų kariavimo taktikų susidūrimas […] senas anglosaksų kariavimo būdas neatlaikė susidūrimo su kontinentine kavalerija. Эварт Окшотт, Оружие и воинские доспехи Европы: с древних времен до конца Средневековья, с. 574.
 

Bandant identifikuoti antrojo laikotarpio visuomenės socialinę struktūrą yra svarbi šaltinių interpretavimo problema. Bene nuo XIX a. įsigalėjusi nuomonė apie tiesioginę pilkapio dydžio ir jame palaidoto asmens turtingumo priklausomybę Žr. Laurynas Vytis Kurila, Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), p. 52–55. yra koreguotina. Hipotetiniu lygmeniu galime kalbėti apie pilkapio dydžio ir jame palaidoto asmens (ar asmenų) socialinio statuso koreliaciją. Socialinio kapitalo požiūriu socialinį statusą lemiančių veiksnių grupės redukavimas iki vieno veiksnio – asmens turtingumo – būtų per daug didelis tikrovės supaprastinimas, pavojingas objektyviam praeities visuomenių supratimui. Rytų Lietuvos pilkapių kultūros atveju situaciją sunkina prielaida, kad monumentaliuose statiniuose – pilkapiuose galėjo būti laidojamas tik socialinis elitas (individualizuoti kapai), o kiti bendruomenės nariai galėjo būti laidojami bendruose „kapų laukuose“. Galbūt dėl šios priežasties „Rytų Lietuvos pilkapiuose ryškių ir aiškiai apibrėžiamų laidojimo būdo skirtumų, kuriuos būtų galima sieti su konkrečiomis socialinėmis klasėmis, nepastebima“ Ten pat, p. 130. . Prisilaikydami prielaidos, kad pilkapiuose laidoti tik aukštesnio socialinio statuso asmenys, šiuose kapuose socialinių skirtumų galėtume ieškoti pasitelkę skirtingus radinių kompleksus ar skirtingas radinių galimas socialines ir ekonomines vertes Pavyzdžiui, galime daryti prielaidą, kad kalavijo vertė buvusi didesnė nei ietigalio. Radinių santykines vertes galima bandyti nustatyti ir remiantis L. Jorgenseno (žr. Lars Jorgensen, Bakkegard and Glasergard: Two Cemeteries from the Late Iron Age on Bornholm, 1990) bei N. Ringstedo (žr. Nils Ringsted, Household Economy and Archaeology: Some Aspects of Theory and Applications, 1992) metodikomis. Socialinės organizacijos ir pasaulėžiūros kaitą taip pat galima būtų tyrinėti analizuojant kalavijo, kaip aukščiausiojo socialinio sluoksnio ginklo, radinių kiekybinį pasiskirstymą Lietuvos archeologijos medžiagoje. Intensyvėjant kovoms su Vokiečių ordinu, XIV–XV a. kalavijų turėjo būti naudojama daugiau, tačiau šio laikotarpio kalavijų tėra tik pavieniai radiniai. .

 

Teritoriniu požiūriu vadystė buvo natūraliai susiformavęs autonominis politinis ir ekonominis vienetas, apimantis kelis kaimus / bendruomenes (iš jų vienas kaimas pripažįstamas dominuojančiu centru), valdomus vieno asmens ar asmenų grupės Žr. Robert L. Carneiro, “The Chiefdom: Precursor of the State,” p. 53–55; Kalervo Oberg, “Types of Social Structure among the Lowland Tribes of South and Central America,” p. 478–480. . Savo teritorine aprėptimi Dubingių mikroregione vadystės turėtų daugiau ar mažiau atitikti teritorines archeologijos objektų grupes Žr. Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas, Renaldas Augustinavičius, Ramūnas Šmigelskas, „Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a.“, 2013. . Vadysčių centrų klausimas paprastai sprendžiamas sutapatinant juos su žinomais piliakalniais, ir tik gilesnė klausimo analizė leistų kalbėti apie kitokias centrų išskyrimo tendencijas. Laikydamiesi atviros vadystės socialinės organizacijos idėjos (kad žmogaus socialinį statusą bent iš dalies lėmė jo gebėjimai, o vado valdžia nebuvo paveldima) galėtume kelti prielaidą, kad centras buvo migruojantis: vadystės centru tapdavo socialinio ir politinio lyderio sodyba (nebūtinai pilis, gal kaimas, atvira sodyba ar dvaras), o vadui pasikeitus, centras galėjo persikelti į naujojo vado sodybą Tokių vietovių identifikavimui galėtume panaudoti vietovardžių etimologijos duomenis. Centrinės vietovės pavadinimas turėtų būti asmenvardinės (greičiausiai sudurtinis lietuviškas asmenvardis) kilmės. Dubingių regione tokio vietovardžio pavyzdžiu galėtų būti Jagomanto ežeras. . Šiuo požiūriu įdomi Jungtinėje Karalystėje taikoma gyvenviečių klasifikavimo schema Žr. National Monuments Record Thesauri, 1999–2013. , pagal kurią pilis yra vieno asmens (vienos šeimos) rezidencija, o gyvenvietė skirta keletui ar keliolikai šeimų. Toks nuosavybe grįstas kriterijus gali būti sėkmingai taikomas ir skiriant kaimą nuo dvaro. Vadystės centro ir „periferijos“ santykiai buvo grindžiami asmeniniais vado ir „jo žmonių“ ryšiais bei per šiuos ryšius atsirandančia teritorijos „nuosavybe“. Taigi žemės nuosavybė antruoju laikotarpiu buvo įgyvendinama per tiesioginės nuosavybės (tėvoninė, privati šeimos valda) ir asmeninius (besiformuojanti baudžiava) santykius. Vadui ir jo šeimai priklausė jų pačių nuosava ir „jo žmonių“ žemė. Tokios valdos tapo svarbia ekonominės ir politinės galios akumuliavimo priemone, kai sava žemė, turimų žmonių kiekis ir jų dirbama žemė tapo vienu svarbiausių vado išteklių. Asmeniniais, korporacinio pobūdžio asmeniniais ir šeimų ryšiais susijusių asmenų žemės valdos nors ir nebuvo tiesioginė vado nuosavybė, tačiau taip pat sudarė ir stiprino jo politinę ir ekonominę galią (stiprus tas, kuris turi daug draugų).

 

Vadystės laikotarpio socialinės struktūros kaitą Rytų Lietuvoje rodo pilkapių kultūros atsiradimas. Ši kultūra formavosi vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos kultūros pagrindu, veikiama gretimų rytų baltų (Bancerovo kultūros) ir vakarų baltų (Sūdūvių kultūros). Kaip rodo pats kultūros pavadinimas, laidojimas monumentaliuose statiniuose – pilkapiuose buvo vienas svarbių Rytų Lietuvos pilkapių kultūros skiriamųjų elementų. Literatūroje įsigalėjusi iš esmės teisinga nuomonė apie mūrinę statybą kaip civilizacijos požymį Žr. Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795, p. 80–83. gali būti išplėsta įtraukiant kitokius monumentaliuosius statinius. Pilkapių pylimo papročio atsiradimas gali būti vertinamas kaip vadystei būdingos monumentaliosios statybos Žr. Robert L. Carneiro, “The Chiefdom: Precursor of the State.” p. 53. faktas ir naujos socialinės organizacijos požymis Pilkapio kaip monumentaliojo objekto traktavimas įdomus ir kitokiu aspektu. Kultūroje pastebėta, kad monumentalieji statiniai laikui bėgant paprastėdavo (būdavo sudėtingesni konkrečios kultūros pradžios laikotarpiu nei pabaigoje). Panašių tendencijų galime atsekti ir pilkapių atveju, kai, pavyzdžiui: „ankstyvuoju laikotarpiu dauguma atvejų laidojant vaikus buvo pilamas naujas pilkapis, tuo tarpu vėlyvajame geležies amžiuje absoliuti dauguma vaikų kapų buvo įkasami į ankstesnius sampilus“ (Laurynas Vytis Kurila, Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), p. 72). . 2012 m. tirtame Jutonių pilkapyno pilkapyje buvo panaudota 120,86 m3 grunto Žr. Ramūnas Šmigelskas, Jutonių pilkapyno 2012 metų archeologinių tyrimų ataskaita, 2013. . Remdamiesi suaugusio žmogaus per dieną atliekamo darbo skaičiavimais Žr. Martti Parssinen, Denise Shaan, Alceu Ranzi, “Pre-Columbian Geometric Earthworks in the Upper Pur’us: A Complex Society in Western Amazonia,” p. 1086. ir tikėtinais pilkapynus supylusios bendruomenės dydžiais bei struktūra Žr. Laurynas Vytis Kurila, Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), p. 156. , galime teigti, kad vidurinio geležies amžiaus žmonėms supilant pilkapius reikėjo įdėti labai daug darbo ir pastangų. Minėtam Jutonių pilkapiui supilti 6 suaugusieji turėjo dirbti nuo ryto iki vakaro apie 20 dienų ir tik tokiu atveju, jei sampilui buvo imamas netoliese buvęs gruntas. Tokiems darbams yra būtinas centralizuotas vadovavimas ar (ir) administracinės struktūros.

 

Platesniame kultūriniame kontekste pilkapių kultūros ir kūnų deginimo papročio išplitimą antrojo laikotarpio Rytų Lietuvoje galime traktuoti kaip esminį pasaulėžiūros pasikeitimą, kurį galėjo lemti išorės poveikio ir / ar bendruomenės socialinės organizacijos kaita. III–IV a. Rytų Lietuvos archeologijos medžiaga nerodo tokio masto išorinės migracijos, kuri leistų teigti apie „mutacinio“ pobūdžio visuomenės sukrėtimus, panašius į totalią teritorijos okupaciją, įvykdytą iš esmės kitos kultūros žmonių (nepripažįstančių griautinio palaidojimo po žeme), kurie primetė savo papročius autochtonams. Tokio esminio papročių pasikeitimo priežasties turėtume ieškoti tų laikų visuomenės viduje – tai galėtų būti turtinės diferenciacijos atsiradimas, socialinės organizacijos kaita ir vadystės formavimasis. Viena vertus, pasaulėžiūros kaita turėjo būti susijusi su poreikiu bendruomenės nariams logiškai paaiškinti naujus ekonominius ir socialinius reiškinius (privatinę žemės nuosavybę, socialinę diferenciaciją ir pan.), kita vertus – sietina su vieno socialinio segmento (vadas ir asmeniniais ryšiais su juo susiję asmenys) praktikuoto dangaus dievų kulto stiprėjimu kitų dievybių atžvilgiu. Kaip rodo archeologijos duomenys, pilkapių pylimo paprotys atsirado anksčiau nei kūnų deginimas Žr. Александр Михайлович Медведев, Верхнее понеманье в железном веке и раннем средневековье, с. 244–247. .

Pasikeitusią kapo „architektūrą“ galima sieti su panašiais bendrakultūriniais procesais, kai į dangaus dievybes orientuotos kultūros savo papročiais „stiebiasi į dangų“ ir, užuot grąžinusios savo mirusiuosius į Motinos Žemės įsčias, tiesia jiems deginamosios aukos (dūmai kyla į dangų) ir piramidės ar pilkapio formos kelią aukštyn. Kita svarbi religinių papročių kaitos priežastis galėjusi būti antruoju laikotarpiu padidėjęs visuomenės atvirumas ir skirtingų kultūrinių bendruomenių ryšiai. Kitai kultūrai priskiriamų asmenų („svetimųjų“) net ir laikinas atsiradimas sukelia potencialią grėsmę homogeniškai bendruomenei, kurios nariai pažinojo vieni kitus nuo vaikystės, ir šios žinios apie kitą asmenį buvo vieno kertinių socialinio kapitalo akmenų – pasitikėjimo – pagrindas.

 

Šiuo požiūriu „iš kažkur“ atsiradę „svetimieji“ turėjo būti įtartini ir pasitikėjimo jais lygmuo – menkesnis. Tai kėlė aiškią grėsmę socialinio kapitalo kūrimui bendruomenėje ir bendruomenės nariams reikėjo naujų socialinių „klijų“, kurie ne tik padidintų pasitikėjimą kraujo giminyste ir „pažintimi nuo vaikystės“ nesusijusiais „svetimaisiais“, bet ir išlaikytų ryšius tarp besidiferencijuojančių skirtingų socialinių sluoksnių, neleisdami visuomenei „subyrėti“ turtiniu pagrindu. Moksliniai tyrimai pripažįsta, kad vienas stipriausių tokių socialinių „klijų“ yra religija, kai bendras dalyvavimas tose pačiose apeigose trina barjerus tarp „savųjų“ ir „svetimųjų“, tarp turtingųjų ir beturčių, didindamas tarpusavio pasitikėjimą Žr. Daniel B. Lee, “Ritual and the Social Meaning and Meaninglessness of Religion,” p. 14–17. . Galime teigti, kad formuojantis vadystei senoji pasaulėžiūra susidūrė su esminiais iššūkiais ir turėjo centralizuotis tapdama geresniais socialiniais „klijais.“ Naujų, labiau centralizuotų, religinių pažiūrų valdantysis elitas atkūrė ir padidino mąžtančias socialinio kapitalo vertes bei sukūrė sąlygas didesnės nei mikroregiono erdvės centralizacijai (valstybei) atsirasti. Dubingių mikroregione bandydami rasti atitikmenų vadystei būdingam bendram teritoriniam ceremonijų centrui Žr. Robert L. Carneiro, “The Chiefdom: Precursor of the State,” p. 89. turėtume atkreipti dėmesį į Alkos vietovę, įsikūrusią patogioje perėjoje per ilgą ir sunkiai įveikiamą Dubingių ežerą Žr. Vykintas Vaitkevičius, Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija, p. 193–194. .

Nederlingose Rytų Lietuvos žemėse antrojo laikotarpio socialinės organizacijos procesai galėjo turėti dar vieną specifinį požymį, svarbų tolesniam valstybės formavimuisi. Galime daryti prielaidą, kad nederlingose žemėse gyvenusios bendruomenės patyrė didesnį spaudimą verstis kitais, ne žemdirbiškais, verslais, o šių žemių valdantysis elitas karo žygius laikė priimtinesne turto kaupimo priemone nei pakankamai kuklias neturtingų jiems pavaldžių žmonių duokles ar prekybą menkais žemės ūkio sukuriamais ištekliais. Galime daryti prielaidą, kad prastesnėse (mažiau derlingose) žemėse gyventojų skaičiaus augimas labiau skatino organizuoti karo žygius nei toks pat gyventojų skaičiaus augimas derlingose žemėse. Tokia ūkio struktūra turėjo kurti didesnę socialinę atskirtį nei gerų dirvožemių regionuose, nes karo žygiuose nedalyvaujantys prastų žemių bendruomenės nariai turėjo kur kas mažesnius išteklius kurti pridedamąją žemdirbystės ir gyvulininkystės vertę nei gerų žemių ūkininkai. Karo žygiuose aktyviai dalyvaujantys bendruomenės nariai, pasisavindami kitur sukurtas (savo ir sau priklausančių žmonių neuždirbtas) pridėtines vertes, turėjo būti santykinai turtingesni nei derlingų žemių vadai.

 

Panašūs procesai fiksuoti Suomijoje atliktuose tyrimuose: pastebėta tendencija, kad mažiau žemdirbystei tinkamuose regionuose skirtingų visuomenės grupių socialinė atskirtis XVI–XVII a. buvusi didesnė nei žemdirbystei palankiuose regionuose Žr. Ilkka Nummela, “Regional Inequality,” p. 338–341. . Intensyvūs karo žygiai didino tų laikų bendruomenių atvirumą, plėtė asmeninius ryšius ir socialines interakcijas už bendruomenių ribų (su kitų kultūrų bendruomenėmis) bei atliko lemiamą vaidmenį kuriant inovacijų kapitalą (nederlingose žemėse inovacijų poreikis didesnis nei derlingose, nes ekstensyvi plėtra anksčiau pasiekia galimybių ribą). Mokslinėje literatūroje pastebima, kad aukščiausio socialinio sluoksnio ir mobiliausio asmens – valdovo – dvarai buvo vietiniai inovacijų centrai Žr. Artūras Dubonis, Darius Baronas, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III: XIII a. – 1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, p. 124–125. . Valdančiojo elito „priverstinis“ mobilumas ir atviresnė visuomenė, greičiausiai, yra viena priežasčių, kodėl būsimosios Lietuvos valstybės branduolys iškilo nederlingoje Rytų Lietuvos geografinėje erdvėje.

 

Socialinės organizacijos raida trečiuoju laikotarpiu (XI–XIII, XVI a.)

Trečiuoju laikotarpiu toliau vyko turtinės diferenciacijos ir ja grįstos socialinės diferenciacijos procesai, formavosi LDK viduramžių feodalinė visuomenė. Tačiau, skirtingai nuo feodalizacijos procesų krikščioniškoje Vakarų Europoje, besiformuojančioje LDK valstybės erdvėje nesusidarė aiškiomis, juridiškai apibrėžtomis korporacinėmis grupėmis (pirklių gildijos, amatininkų cechai, miestų komunos, vienuolių ordinai ir pan.) grįsta socialinė struktūra ir pamatiniu korporaciniu vienetu tapo iš antrojo laikotarpio „paveldėta“ šeima / giminė. Korporaciniu požiūriu šeimoje patriarchalinio pobūdžio „vyresniojo ir jaunesniojo“, „tėvo ir sūnaus“, „brolių ir seserų“ tarpusavio santykis yra lengviausiai atpažįstamas, o tėvo, motinos ir vaikų grupė (mažoji šeima) yra aiškiausia giminystės išraiška Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 241–243. . Greta mažosios šeimos yra išlaikomas platesnis giminystės laukas (iš pradžių kraujo, vėliau juridiniais saitais susieta giminė), kurio korporaciniams ryšiams ir „administravimui“ pritaikomi iš šeimos pažįstami modeliai. Galime teigti, kad LDK viduramžių socialinė specifika buvo ta, kad pagal patriarchalinės šeimos modelį buvo konstruojama absoliuti dauguma visuomenės struktūrų. Toks santykis ryškus Gedimino 1324 m. pareiškime popiežiaus legatams, kur Lietuvos valdovas išdėsto savo hierarchijos supratimą:

paskui jis [Gediminas] tvirtino, jog apaštališkąjį viešpatį jis norįs laikyti tėvu, kaip rašė, nes „jis yra vyresnis už mane; ir kitus tokius laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiai laikysiu tėvu, nes jis vyresnis už mane; o tuos, savo vienmečius, laikysiu broliais; jaunesnius už save – sūnumis. Norbertas Vėlius, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai: nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, p. 390.

Patriarchalinės šeimos modelis ryškus ir viduramžių LDK žemėvaldoje. Valdovas ar bajoras iš esmės valdė daugiau žmones, o ne preciziškai apibrėžtą teritoriją. Tarp kilmingųjų toks asmeninis pavaldumas buvo apibrėžiamas specifiniais, patriarchalinei šeimai būdingesniais „tėvo ir sūnaus“ ryšiais grįstais LDK besiformuojančiais senjoro ir vasalo santykiais Žr. Artūras Dubonis, Darius Baronas, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III: XIII a. – 1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, p. 251–255. , kurie ne tik LDK nesuformavo Vakarų Europai būdingos feodalinės piramidės Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 246. , bet ir stabdė Vakarų Europos tradicijoje žinomų uždarų korporacinių vienetų bei socialinių klasių formavimąsi. Nekilmingieji tarpusavyje ir su aukštesniaisiais socialiniais sluoksniais labiau buvo susieti „tėvo ir sūnaus“ ryšiu nei miestų privilegijomis ir formalizuota baudžiavine sistema. Žmogaus kaip resurso ir asmeniniais ryšiais grįstos žemės nuosavybės samprata yra labai ryški viduramžių LDK karų aprašymuose, kai grobikiško žygio metu buvo stengiamasi nužudyti arba, jei tai pavyksta, išsivaryti priešui priklausančius žmones į savo valdas.

 

Galime manyti, kad XIV–XV a. „atkirtis“ reiškė ne tiek įsiveržusios priešo kariuomenės sustabdymą ar sunaikinimą paties įsiveržimo metu, kiek plėšikišką žygį į priešo teritoriją ar kitas žemes ateityje, siekiant atkurti pirmojo žygio metu sunaikintus resursus. Juk paradoksalu, kad, pavyzdžiui, 1373 m. ir 1374 m. Livonijos ordino kariuomenė keletą dienų plėšikauja vos vienos dienos kelionės atstumu nuo Vilniaus, tačiau nesulaukia jokių LDK kariuomenės atsakomųjų veiksmų. Toks personalizuotas žmogaus ir žemės santykis užfiksuotas ir XV–XVI a. dokumentuose, kai neleista perleisti kitam savininkui valstiečio be jo žemės Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 292. . Dėl patriarchalinio modelio poveikio lietuvių ir kitų baltų genčių kilmingieji paprastai vaizduojami šeimos ir draugų apsuptyje Žr. Artūras Dubonis, Darius Baronas, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III: XIII a. – 1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, p. 249–251. . 1401 m. Vilniaus ir Radomo sutartyje Lietuvos bajorai dalyvauja kartu su savo giminaičiais Žr. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, p. 241. .

Pažymėtina, kad šeima grįstas korporatyvumas buvo būdingas ir platesniam Rytų Europos regionui (pvz., Lenkijai), ir tai ypač išryškėjo, kai po Lietuvos krikšto katalikiškoji LDK bajorija 1413 m. Horodlėje įgijo herbus ir vėliau tuos herbus perdavė LDK stačiatikių bajorijai ar kai XV a. bajorai į savo giminę priėmė ūkiškai stipresnius aplinkinių žemių nekilmingus gyventojus Žr. ten pat, p. 241–242. . XIV–XVIII a. LDK ir Lenkijoje nobilitacijos procesas visiškai skyrėsi nuo panašių procesų vokiškoje Šventosios Romos imperijos erdvėje ir iš esmės buvo grįstas „priėmimu į šeimą“, o ne abstrakčiu naujo herbo ar titulo suteikimu „pakeliant į riterius“. Patriarchalinės šeimos modelio taikymą LDK skatino ir tai, kad dėl besiformuojančios LDK politinio elito pagoniškos pasaulėžiūros buvo sukurta religiniu požiūriu tolerantiška aplinka idėjų mainams, o pagoniška religija nebuvo tokiu korporatyvumo formų katalizatoriumi, kokia buvo katalikybė. Pagoniškos pasaulėžiūros terpėje vykusi rytų ir vakarų krikščioniškų civilizacijų sąveika formavo specifinį LDK socialinį kraštovaizdį. LDK būdingas šeimos / giminės modelis nuo krikščioniškojo skyrėsi ne tik teisinio reglamentavimo nebuvimu, bet ir santykiu su laiko struktūromis.