Studija Kalendorinių švenčių diskursas sovietinėje Lietuvos periodikoje 1945–1990 metais

Poreikį įtraukti moteris į Sovietų Sąjungos ūkį, kuriam pokariu itin reikėjo darbo rankų, atspindi kovo 8 d. išskyrimas iš kitų kalendoriaus dienų Kovo 8 d. kilmė siejasi su kovomis už „moterų teises“. 1857 m. Niujorke streikavo fabrikų darbininkės, reikalavusios 10 valandų trukmės darbo dienos, kitų darbo sąlygų pagerinimo, taip pat lygaus atlyginimo su vyrais. 1910 m. tarptautinėje moterų socialisčių konferencijoje, vykusioje Kopenhagoje, K. Cetkin pasiūlė švęsti kovo 8 d. kaip moterų kovos už lygias teises dieną. Vėliau šios dienos paminėjimai vyko įvairiose šalyse. Sovietų Sąjungoje diena paskelbta valstybine švente, o nuo 1965 m. ši diena tapo nedarbo diena. . Pvz., 1947 m. išspausdintame VKP(b) CK nutarime „Dėl Tarptautinės moterų dienos – kovo 8-osios“ Tiesa, 1947 m. kovo 7 d. yra daug lozunginių kreipinių į moteris: „Tarybinės moterys! Glaudžiau sutelkite savo eiles apie Lenino-Stalino partiją! Kovokite dėl tolesnio Tarybų valstybės sustiprinimo, dėl naujo mūsų socialistinės Tėvynės suklestėjimo!“ Atitinkamą ideologiją atspindi ir tos dienos straipsniai (pvz., „Tarybinės moterys – didi socializmo šalies jėga“) Tiesa, 1947 m. kovo 8 d. , vėlesni „Tarptautinės Moters Dienos kovo 8-osios VKP CK nutarimai“ (pvz., „Komunistų partija ir Tarybų valdžia įvykdė visišką politinį bei ekonominį moterų lygiateisiškumą, įtraukė milijonus dirbančiųjų moterų į pirmosios pasaulyje socialistinės valstybės kūrimą“) Tiesa, 1948 m. kovo 8 d. . Norint parodyti šios dienos tarptautiškumą, publikuoti įvairūs straipsneliai tema „Tarptautinės moters dienos minėjimas užsienyje“ Tiesa, 1949 m. kovo 11 d. . Siekiant sukurti teigiamą laimingos dirbančios tarybinės moters įvaizdį, kaip ir kitų švenčių atveju, pasitelktas pats populiariausias sovietinis propagandinis metodas – „laimingų“ sovietinių moterų padėties lyginimas su negatyvia beteisiška kapitalistinių valstybių moterų padėtimi.

 

Išskirtinio dėmesio sovietiniuose ritualiniuose metuose sulaukė ir dienos, skirtos paminėti svarbias neseniai didelę pergalę Antrajame pasauliniame kare laimėjusios sovietų armijos atskirų padalinių dienas – Tarybinės artilerijos diena, TSRS Oro laivyno diena, Tankistų diena ir kt. Visoms šioms dienoms buvo skiriami specifiniai lozungai, padalinių svarbą iliustruojantys straipsniai, aprašomi paminėjimui skirti renginiai ir t. t. Tarybinės artilerijos dieną, žymėtą lapkričio mėnesį, lydėjo šūkiai „Tegyvuoja šaunūs stalininiai artileristai“ Tiesa, 1946 m. lapkričio 24 d. , „Šiandien – tarybinės Artilerijos diena“ Tiesa, 1947 m. lapkričio 23 d. , straipsniai „Artilerijos diena“ Tiesa, 1946 m. lapkričio 24 d. , „Tegyvuoja šaunioji tarybinė artilerija“ Tiesa, 1948 m. lapkričio 21 d. , „Stalininė artilerija“ Tiesa, 1949 m. lapkričio 20 d. , Stalino ir Vasilevskio įsakymai, atitinkamai progai parašytos eilės Pvz., A. Jonynas, „Mūsų artilerija“, Tiesa, 1947 m. lapkričio 23 d. ir kt. Liepos 18 d. pažymimą TSRS Oro laivyno dieną lydėjo šūkis „Šiandien tarybinė liaudis švenčia TSRS Oro laivyno dieną“, straipsniai „Galingoji tarybų šalies aviacija“, „Stalininė aviacija – tarybų šalies pasididžiavimas“ Tiesa, 1948 m. liepos 18 d. „TSR Sąjungos Oro laivyno diena“ Tiesa, 1949 m. liepos 17 d. ir t. t. Rugsėjo mėnesį, pažymint Tarybinių tankistų dieną, buvo akcentuojama tankų ir visos juos gaminančios pramonės svarba, piešti istoriniai pergales lėmusieji karo momentai, publikuoti straipsniai apie narsius tankistus ir t. t.

Kiek mažiau, palyginti su aptartosiomis sovietinėmis šventėmis, spaudoje buvo pažymimos ir kitos sovietiniu laikotarpiu minėtos dienos, kurių metu nepamiršta pasidžiaugti atitinkamais „sovietinės liaudies pasiekimais“, pavyzdžiui, tokiomis dienomis buvo Bolševikinės spaudos diena, Radijo diena, Geležinkelininkų diena ir t. t.

 

Greta visasąjunginių švenčių LTSR spaudoje buvo pažymimos ir specifinės sovietų Lietuvai „aktualios“ šventės, pavyzdžiui, vadinamosios „Tarybų Lietuvos išvadavimo dienos“ – sausio 28 d. – proga publikuoti straipsniai „Tarybų Lietuvos išvadavimo trečiosios metinės“, „Vokiškųjų grobikų sugriauta tarybinėje santvarkoje atstatyta“ Tiesa, 1948 m. sausio 28 d. ir kt. Vadinamųjų „Tarybų Lietuvos įkūrimo metinių“ proga paskelbti straipsniai „Šiandien mūsų respublikos darbo žmonės švenčia aštuntąsias Tarybų Lietuvos įkūrimo metines, Tegyvuoja ir teklesti Tarybų Lietuva“, „Su Lenino-Stalino vėliava lietuvių tauta žengia į laimę ir suklestėjimą“ Tiesa, 1948 m. liepos 21 d. ir kt., atitinkami eilėraščiai (pvz., T. Tilvyčio eilėraštis „Stalininiams Lietuvos kūrėjams“). „Pirmosios Tarybų valdžios paskelbimo Lietuvoje“ metines žymėjo straipsniai „Šiandien sukanka 30 metų, kai mūsų krašto darbo žmonės, vadovaujami bolševikų partijos, paskelbė Tarybų valdžią Lietuvoje“, „1918–1948“, „Tarybų valdžios įsikūrimo Lietuvoje trisdešimtosioms metinėms“ Tiesa, 1948 m. gruodžio 16 d. ir kt.

 

Be pastovių sovietinio kalendoriaus švenčių, nagrinėjamo laikotarpio spaudoje buvo pažymimos ir tam tikros proginės šventės, pavyzdžiui, visoje Sovietų Sąjungoje itin iškilmingai buvo paminėtas Maskvos 800-ųjų metų jubiliejus. Jam buvo skirta labai daug publikacijų ir Lietuvos spaudoje, pvz., 1947 m. rugsėjo 9 d. publikuotas Stalino sveikinimas, straipsnis „800 metų sukaktuvių dieną lietuvių tauta siunčia karščiausius sveikinimus mūsų šalies sostinei – Maskvai“, J. Baldžiaus straipsnis „Maskvos reikšmė lietuvių kultūroje“ ir pan. Daug dėmesio buvo skirta ir A. Puškino 150-osioms gimimo metinėms pažymėti Atitinkami straipsniai Tiesoje buvo spausdinami visą 1949 m. birželio mėn. . Minint K. Markso raštų šimtmetį, 1948 m. vasario 28 d. Tiesos antraštėje įrašytas šūkis „Tegyvuoja Markso-Engelso-Lenino-Stalino vėliava“, publikuotas straipsnis „Didžiojo mokslinio komunizmo dokumento šimtmetis“ ir t. t. Atitinkamai iškilmingai paminėtas komunistų partijos istorijos leidimo dešimtmetis: „Šiandien sukanka dešimt metų nuo stalinistinės mokslinės VKP(b) istorijos trumpojo kurso išleidimo“, „Nemirštamas Stalininis veikalas“ Tiesa, 1948 m. spalio 1 d. ir kt. Spaudoje išskirtinai buvo minimos ir trisdešimtos komjaunimo įkūrimo metinės: „Bolševikinis sveikinimas Lenino-Stalino komjaunimui“, paskelbta daug straipsnių po bendra antrašte „Šlovė didvyriškam Lenino-Stalino komjaunimui – daugiamilijoninio mūsų jaunimo avangardui“ Tiesa, 1948 m. spalio 29 d. ir t. t. Labai daug dėmesio 1949 m. buvo skiriama Stalino 70-mečiui pažymėti. Jam ruoštis žmones pradėta raginti jau nuo gruodžio mėn. pradžios: „Pažymėkime draugo J. V. Stalino gimimo 70 metines naujais gamybiniais laimėjimais“ Tiesa, 1949 m. gruodžio 7 d. , vėliau publikuota daug atitinkamų straipsnių apie savanoriškai plintantį socialistinį darbo lenktyniavimą (metalurgų, mechanizatorių ir kt.). Tam pranešti praktiškai buvo skirtas visas gruodžio mėnuo. Stalino gimtadienis iškilmingai paminėtas gruodžio 21 d., o gruodžio 22 d. publikuotas straipsnis apie šia proga įvykusį iškilmingą posėdį Maskvoje, gruodžio 23 d. – straipsniai, kaip visi Sąjungos žmonės visur šventė savo vado jubiliejų ir t. t. Atitinkamos progos išskirti tam tikras dienas metiniame cikle buvo įvairūs formalūs rinkimai (į vietines tarybas, į Aukščiausią tarybą ir pan.), pavyzdžiui, praėjus vietiniams rinkimams, rašomas straipsnis „Lietuvos darbo žmonių pergalės šventė“ Tiesa, 1948 m. sausio 19 d. ir kt.

 

Bendri kalendorinių švenčių diskurso bruožai 1953–1964 m.

Atitinkamas propagandinis, „iš viršaus“ nuleidžiamas švenčių vaizdavimas spaudoje liko ir postalininiu laikotarpiu, tik jame atsispindi šiek tiek kitokie ideologiniai uždaviniai, visų pirma klestinčio sovietinio ūkio vaizdavimas. Pavyzdžiui, straipsnyje „Tarybinės spaudos uždaviniai“ rašoma:

Spauda turi padėti partinių, tarybinių ir ūkinių darbuotojų kadrams, visiems darbo žmonėms giliau įsisąmoninti esmę partijos nubrėžtų priemonių liaudies ūkiui toliau išvystyti […]. Reikia ryškiau rodyti daugiapusišką tarybinių žmonių kuriamąjį darbą, didingą šalyje vykstančio masių gamybinio pakilimo vaizdą […]. Tiesa, 1954 m. gegužės 6 d.
Spaudoje buvo pristatomi įvairūs naujausi sovietinės ekonomikos pasiekimai, renginiai tiems pasiekimams pademonstruoti ir t. t.

Drauge suintensyvėjo dėmesio sportui, profesiniam ugdymui, meninei saviveiklai demonstravimas, tam tikrų liaudies meno formų (pvz., dainų švenčių) naudojimas propagandai. Tiesoje rašoma:

Meninė saviveikla yra viena iš svarbių ideologinio darbo sričių […] jos vystymusi turi rūpintis partinės organizacijos […] juo meninės saviveikla plačiau išvystyta, juo ji yra masiškesnė, tuo žymiai mažiau žmonių sąmonėje gali laikytis įvairūs prietarai ir praeities liekanos […]. Tiesa, 1954 m. rugsėjo 9 d.
Taip iš dalies buvo bandoma nukreipti dėmesį nuo realaus domėjimosi nacionaliniais klausimais. Kita vertus, 1959 m. Lietuvos KP suvažiavime vėl pasisakyta už nacionalinių liekanų naikinimą „stiprinant tautų draugystę“.
 

Nagrinėjamo laikotarpio laikraščiuose toliau buvo publikuojami prieš dvasininkus nukreipti straipsniai, laikytasi aktyvios antikrikščioniškos pozicijos Laikraščiuose toliau buvo publikuojami prieš dvasininkus nukreipti straipsniai, pvz., A. Rudzinsko straipsnis „Lietuvos tautos priešų tarnyboje“ (Tiesa, 1954 m. gegužės 6 d.). .

Ryškiau nagrinėjamo laikotarpio straipsnių tonas pasikeičia po 1956 m. vasario mėnesio XX komunistų partijos suvažiavimo bei po TSKP CK nutarimo „Dėl asmenybės kulto ir jo padarinių įveikimo“, publikuoto Tiesoje 1956 m. liepos 3 d., o vėliau pristatyto ir komentuoto kaip „didelės istorinės reikšmės dokumentas“. Tada iš viešojo diskurso dingo Stalino vardas ir Stalino citavimas. Spaudoje pradedama rašyti ir apie Maskvos atkurtus „kontroliuojamus“ ryšius su užsieniu. 1960 m. vykęs TSKP XXII suvažiavimas paskelbė, kad proletariato diktatūra atliko savo misiją ir socializmas Sovietų Sąjungoje jau yra sukurtas. Faktiškai tai reiškė, kad atsisakoma „klasių kovos“. Nepaisant to, sovietinė ideologija ir toliau liko vienintelė ir nekritikuojama.

Pagrindinės spaudoje vaizduojamos šventės N. Chruščiovo valdymo laikais liko tos pačios. Propagandiniai dalykai bei šioks toks realus materialių žmonių gyvenimo sąlygų pagerėjimas sąlygojo ir daugiau dėmesio švenčių aprašymams, spaudoje jų buvo kur kas daugiau nei anksčiau.

 

Konkrečių metinių švenčių diskursas 1953–1964 m. spaudoje

Pirmi metiniai laikraščių numeriai, kaip ir anksčiau, pažymėdavo Naujųjų metų dieną. Toliau buvo skelbiamas šūkis „Su Naujaisiais metais, draugai!“ Tiesa, 1954 m. sausio 1 d., 1956 m. sausio 1 d., 1959 m. sausio 1 d., 1961 m. sausio 1 d. ir kt. , aukštas pareigas užimančių asmenų oficialūs sveikinimai Pvz., „TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininko drg. K. J. Vorošilovo naujametinė kalba“, Tiesa, 1954 m. sausio 1 d.; „Tarybinei liaudžiai TSKP CK, TSRS AT Prezidiumo ir TSRS Ministrų Tarybos sveikinimai Naujų Metų proga“, Tiesa, 1961 m. sausio 1 d. ir kt. , naujus gerus laikus numatantys ar pristatantys apžvalginiai straipsniai (pvz., „Į naujas pergales“, „Linksmi ir džiaugsmingi Naujieji Metai Tarybų Lietuvoje“ Tiesa, 1954 m. sausio 1 d. , „Tėvynės saulėje stiprėjame kas metai“ Tiesa, 1956 m. sausio 1 d. , „Už džiaugsmą, už laimę, už komunistinę ateitį“ Tiesa, 1959 m. sausio 1 d. ir kt.), straipsneliai apie praėjusiais metais įvykdytus ir viršytus metinius planus Žr. Tiesa, 1954 m. sausio 1 d. ar skatinantys dirbti dar geriau ateinančiais metais Pvz., straipsnis „Į naują kolūkinio kaimo pakilimą 1954 metais“, Tiesa, 1954 m. sausio 1 d. , proginiai eilėraščiai Pvz., V. Valsiūnienė, „Kurantams aidint“, V. Reimeris, „Sutikimas“, Tiesa, 1954 m. sausio 1 d.; K. Kubilinskas, „Naujųjų metų naktį“, Tiesa, 1959 m. sausio 1 d.; E. Mieželaitis, „Šią naktį“, Tiesa, 1961 m. sausio 1 d. ir kt. , kitokio pobūdžio grožiniai kūriniai Pvz., R. Lukinsko apsakymas „Naujieji metai“, Tiesa, 1954 m. sausio 1 d.; J. Bulotos feljetonas „Naujametiniai manevrai“, Tiesa, 1959 m. sausio 1 d. ir t. t. , atitinkami paveikslėliai ir nuotraukos Pvz., nuotrauka „Plačiosios Tarybų šalies sostinė – Maskva nakties metu“, kurioje pavaizduoti Kremliaus bokštai (Tiesa, 1954 m. sausio 1 d.); nuotrauka, kurioje papuošta eglutė ir tolumoje apšviesta Gedimino pilis, fotomontažas su Seniu šalčiu (Tiesa, 1959 m. sausio 1 d.) ir kt.; „Senio šalčio ir snieguolės nuotrauka“, kurios paantraštėje įvardyti konkretūs jais persirengę artistai (Tiesa, 1959 m. sausio 3 d.) ir t. t. . Praėjus Naujųjų metų dienai, buvo publikuojamai straipsniai apie šios šventės sutikimo akimirkas Maskvoje ir atskirose Lietuvos vietose Pvz., „Naujųjų metų eglutė ir jaunimo balius-maskaradas Didžiuosiuose Kremliaus rūmuose“, Tiesa, 1954 m. sausio 1 d.; „Naujametinė eglutė Didžiuosiuose Kremliaus rūmuose“, „Jaunimo kaukių balius Didžiuosiuose Kremliaus rūmuose“, Tiesa, 1954 m. sausio 2 d.; „Naujų Metų sutikimas Kremliuje“, „Naujų metų eglutė Kremliuje“, Tiesa, 1959 m. sausio 3 d. ir t. t. .

 

Ypač daug dėmesio to meto ideologijoje ir atitinkamai spaudoje buvo skiriama naujamečių švenčių vaikams populiarinimui. Ne viename straipsnelyje rašyta apie komunistų partijos aktyvistų vaikams mokyklose, įmonių ir kolūkių klubuose bei kitur organizuotas Naujųjų metų šventes. Buvo pabrėžiamas šventės linksmumas, aprašomas švenčių scenarijus (nurodoma, kad buvo organizuojama meninė veikla, dovanojamos dovanos ir t. t.), publikuotos nuotraukos iš organizuotos šventės. Nuotraukose dažniausiai būdavo vaizduojami šventiškai aprengti vaikai prie papuoštos eglutės, taip pat ir senis šaltis, dėvintis balsvus drabužius ir rankoje laikantis ilgą lazdą Pvz., Tiesa, 1954 m. sausio 1 d. . Daug dėmesio buvo teikiama šventinių eglučių puošimui. Didžiuosiuose miestuose, ypač Maskvoje, stengtasi jų papuošti kuo daugiau, to siekta ir kitose Sovietų Sąjungos vietovėse Pvz., 1954 m. sausio 7 d. numeryje rašoma, kad Maskvoje buvo papuošta per 130 eglučių. . Beje, jeigu šventė buvo organizuojama Kremliuje ir skirta jaunimui, tada, rašant apie ją buvo pabrėžiama, kad šventės dalyviai, šokėjai buvo apsirengę nacionaliniais kostiumais, buvo pardavinėjami sovietinių tautų nacionaliniai suvenyrai ir pan. Žr. Tiesa, 1954 m. sausio 2 d. . Beje, prisimintina, kad tuo metu moksleivių atostogos prasidėdavo tik prieš naujus metus, taigi moksleiviai neturėjo laisvų dienų per Kalėdas Pvz., 1954 m. sausio 1 d. Tiesoje rašoma: „jau trečia diena kai prasidėjo mokinių atostogos…“. , ir tai taip pat turėjo padėti nukreipti žmonių dėmesį nuo krikščioniškų (kartu ir su tautiniu tapatumu susijusių) Kalėdų į pasaulietiškus Naujuosius metus. Kai kuriais metais apie ateinančius Naujuosius metus buvo kalbama ir jų išvakarėse, publikuoti atitinkami straipsniai Pvz., „Žengiant į Naujus Metus“, „Naujųjų Metų išvakarėse“, straipsniai po antrašte „1957 metus pasitinkant“, Tiesa, 1956 m. gruodžio 30 d.; „Darbo pergalėmis pasitikime 1960 metus“, Tiesa, 1959 m. gruodžio 31 d. ir kt. .

 

Chruščiovinio laikotarpio pradžioje, kaip ir Stalino laikais, dar buvo pažymima sausio 21 d. – V. I. Lenino mirties metinių diena: buvo publikuojama didelė Lenino nuotrauka, jo darbus šlovinantys straipsniai Pvz., „Lenino idėjos nemirštamos“, „Nenugalimoji leninizmo vėliava“ ir pan., Tiesa, 1954 m. sausio 21 d. , dienai skirti šūkiai Žr. „Šiandien sukanka 86 metai nuo tos dienos, kai gimė revoliucijos genijus, Komunistų partijos ir pirmosios pasaulyje socialistinė valstybės įkūrėjas, visų šalių darbo žmonių vadas ir mokytojas – V. I. Leninas“, „Lenino idėjos gyvena ir nugali“ ir t. t., Tiesa, 1956 m. balandžio 22 d. , kitą dieną ar šiek tiek vėliau – straipsniai apie Lenino mirties metinių paminėjimo renginius Maskvoje ir Lietuvoje. Palaipsniui nagrinėjamu laikotarpiu šią dieną pradėjo keisti Lenino gimimo dienos paminėjimas balandžio 22 dieną. Nuo 1956 m. balandžio 22 d. spaudoje pasirodo itin daug straipsnių, skirtų Leninui paminėti, atitinkamų Leniną šlovinančių kūrinių (pvz., T. Tilvyčio eilėraštis „Daina apie Leniną“), pareigūnų kalbų. Praėjus kelioms dienoms po šios dienos buvo skelbiama informacija apie iškilmingus posėdžius, skirtus Lenino gimimo metinėms Žr. Tiesa, 1956 m. balandžio 22 d. ir vėliau. Pvz., straipsniai „Leninizmas gyvuoja ir nugali“, „Dėl lenininių premijų paskyrimo“, Tiesa, 1961 m. balandžio 22 d.; „Leninizmas – mūsų epochos vėliava“, Tiesa, 1961 m. balandžio 23 d. ir t. t. , apie ta proga tam tikriems asmenims suteiktas Lenino premijas ir t. t.

 

Nagrinėjamo meto laikraščiuose visuomet išskirtinai buvo pažymima vasario 23-ioji. Laikraščių paantraštes lydėjo šūkiai „Tegyvuoja mūsų didžioji socialistinė tėvynė“ ir pan., publikuoti straipsniai apie sovietinę armiją Pvz., „Didžioji Liaudies šaunioji armija“, „TSRS Ginkluotųjų pajėgų 36-osioms metinėms“, Tiesa, 1954 m. vasario 23 d.; „Didvyriškosios liaudies didvyriškoji armija“, „Rytoj – Tarybinės Armijos ir Karinio Jūrų laivyno diena“, Tiesa, 1959 m. vasario 22 d. ir t. t. . Toliau buvo minima ir kovo 8 diena. Nutarimai šios dienos proga Žr. „TSKP CK nutarimas Dėl tarptautinės moters dienos“, Tiesa, 1954 m. kovo 7 d. , straipsniai apie dirbančių moterų nuopelnus publikuojami dar kurį laiką prieš kovo 8-ąją. Buvo skelbiami atitinkami lozungai (pvz., „Rytoj Tarptautinė moters diena – kovo 8-oji. Sveikiname tarybines moteris ir karštai linkime joms naujų darbo laimėjimų visose liaudies ūkio, mokslo ir kultūros šakose“) Tiesa, 1954 m. kovo 7 d. , oficialių asmenų kreipimaisi Pvz., „TSKP CK kreipimasis „Tarybinėms moterims“, Tiesa, 1961 m. kovo 8 d. bei šiai progai adaptuoti straipsniai Pvz., straipsnis „Darbininkėms, kolūkietėms, mokslo, technikos, švietimo, kultūros ir sveikatos apsaugos veikėjoms, visoms tarybų Sąjungos moterims“, daug straipsnių su bendra antrašte „Aktyvios kovotojos už komunizmo pergalę“, Tiesa, 1956 m. kovo 8 d.; straipsniai su antrašte „Aktyvios kovotojos už septynmečio įvykdymą“, Tiesa, 1959 m. kovo 8 d. ir t. t. . Šiek tiek dėmesio to meto spaudoje skirta ir gegužės 9 dienai, publikuoti pavieniai sovietų pergalę Antrajame pasauliniame kare primenantys straipsniai Pvz., „Didžioji Tarybinės liaudies pergalė“, Tiesa, 1954 m. gegužės 9 d.; „Istorinę tarybinės liaudies pergalę pažymint“, Tiesa, 1956 m. gegužės 9 d.; „Istorinė pergalė“, „Jie kovojo už pergalę“, „Taikos nelaukiama – taika iškovojama“, Tiesa, 1959 m. gegužės 9 d. ir kt. .

 

Ir toliau didžiausia sovietų pavasario švente vadinamojo „atšilimo“ laikais išliko Gegužės pirmoji. Nuo balandžio mėnesio laikraščiuose buvo publikuojami straipsniai, skatinantys socialistinį lenktyniavimą įvairiose veiklos srityse (pvz., „Vystykime socialistinį lenktyniavimą Gegužės pirmosios garbei“), iš anksto buvo skelbiami „TSKP CK šūkiai gegužės pirmajai“, kurie naudoti iki pat gegužės 1 d. (pvz., „Su Markso-Engelso-Lenino-Stalino vėliava, Komunistų partijai vadovaujant – pirmyn, į komunizmo pergalę“ Tiesa, 1954 m. balandžio 21 d. , „Tegyvuoja Gegužės pirmoji – darbo žmonių tarptautinio solidarumo diena, visų šalių darbininkų brolybės diena“ Tiesa, 1954 m. gegužės 1 d. , „Tegyvuoja Tarybų Sąjungos Komunistų Partija – didžioji įkvepianti ir vadovaujanti tarybinei liaudžiai jėga kovoje už komunizmo pastatymą“ Tiesa, 1956 m. balandžio 19 d. ir t. t.), atitinkamai girtasi įvairiapusiais naujais laimėjimais Pvz., daug straipsnių su antrašte „Tarybų šalies darbo žmonės su naujais laimėjimais pasitinka Gegužės pirmąją“, Tiesa, 1954 m. balandžio 30 d.; „Gegužės pirmosios garbei“, Tiesa, 1956 m. balandžio 18 d. .

Gegužės 1 dieną buvo publikuojami TSRS gynybos ministrų įsakymai, progai skirti straipsniai Pvz., J. Paleckio straipsnis „Žmonijos pavasaris“, Tiesa, 1956 m. gegužės 1 d.; „Su komunizmo vėliava“, Tiesa, 1959 m. gegužės 1 d.; „Pirmasis kosminis gegužis“, Tiesa, 1961 m. gegužės 1 d. ir kt. . Gegužės 1 dienos numeriuose buvo populiarūs ir įvairūs fotomontažai, kuriuose buvo vaizduojami džiaugsmingai nusiteikę lietuviai, apsirengę tautiniais drabužiais, Lenino paminklas, žydintys medžiai ir pan. Taip pat buvo skelbiami straipsniai, kuriuose kalbėta apie tai, kad diena „švenčiama visapusiško pakilimo sąlygomis“ Tiesa, 1954 m. gegužės 1 d. ir pan. Praėjus kelioms dienoms po Gegužės pirmosios, spaudoje buvo pateikiami reportažai apie tai, kaip iškilmingai ir džiaugsmingai ši šventė švęsta Rusijoje ir Lietuvoje Pvz., „Paradas ir demonstracija Raudonojoje aikštėje“, „Švenčių iškilmės Tarybų Lietuvoje“, Tiesa, 1954 m. gegužės 4 d.; „Gegužės Pirmosios paradas ir darbo žmonių demonstracija Raudonojoje aikštėje“, „Šalis Gegužės pirmosios dieną“, Tiesa, 1959 m. gegužės 5 d.; „Pirmyn, į komunizmo pergalę – šviesią žmonijos ateitį: Gegužės Pirmosios paradas ir darbo žmonių demonstracija Raudonojoje aikštėje“, „Vieningomis gretomis; Darbo žmonių demonstracija Vilniuje“, Tiesa, 1961 m. gegužės 4 d. ir t. t. , nurodomi pagrindiniai šventės akcentai – karinis paradas ir darbo žmonių demonstracijos.

 

Didžiausia laikotarpio metinė rudens šventė, kaip ir anksčiau, buvo Didžiojo spalio šventė. Spalio mėnesį pasipildavo straipsniai, raginantys sparčiau dirbti ruošiantis Spalio šventei, „Didžiojo Spalio garbei“ užbaigti visus rudens darbus. Iš anksto, kaip ir prieš gegužės 1-ąją, buvo skelbiami „TSKP CK šūkiai Didžiojo Spalio socialistinės revoliucijos metinėms“, kurie eksplikuoti iki pat šventės ir jos metu Pvz., „Tegyvuoja didžioji tarybinė liaudis – komunizmo statytoja“, Tiesa, 1956 m. spalio 25 d. . Iki šventės ir jos metu buvo giriamasi ir darbo žmonių laimėjimais Pvz., daug straipsnių su antrašte „Komunistų partijai vadovaujant – pirmyn į komunizmo pergalę“, Tiesa, 1954 m. lapkričio 6 d. 1959 m. šventei skiriamas Kauno HE atidarymas. , publikuoti įvairūs oficialių asmenų sveikinimai, o po šventės – pranešimai iš Maskvos Tarybos iškilmingo posėdžio šventei paminėti, straipsniai apie šventės garbei Maskvoje ir Vilniuje vykusius renginius, jų metu skaitytus atsakingų asmenų pranešimus ir t. t. Pvz., „Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 39-osioms metinėms. Draugo M. A. Suslovo pranešimas Maskvos Tarybos iškilmingame posėdyje 1956 m. lapkričio 6 d.“, Tiesa, 1956 m. lapkričio 7 d.; „Paradas ir sostinės darbo žmonių demonstracija raudonojoje aikštėje“, „Spalio metinių iškilmės Vilniuje“, Tiesa, 1956 m. lapkričio 10 d.; straipsniai su antrašte „Tarybų Lietuvos žmonės su pakilimu šventė Didįjį Spalį“, Tiesa, 1956 m. lapkričio 13 d.; „Vilniečiai šlovina Didįjį Spalį“, Tiesa, lapkričio 7 d. ir t. t. . Tokios publikacijos tęsdavosi daugmaž savaitę.

Kitoms sovietinėms metų datoms pažymėti šio laikotarpio spaudoje dėmesio skiriama palyginti nedaug. Buvo pažymima gruodžio 5 d., kurią lydėdavo lozungas „Šiandien Tarybinės Konstitucijos – demokratiškiausios konstitucijos pasaulyje diena“, publikuoti konstituciją šlovinantys straipsniai Pvz., E. Ozarskis, „Su Tarybinės konstitucijos vėliava“, Tiesa, 1954 m. gruodžio 5 d.; „Šiandien – TSRS konstitucijos diena“, Tiesa, 1961 m. gruodžio 5 d. ir kt. . Spaudoje šiek tiek buvo užsimenama ir apie kitas minėtinas dienas (pvz., liepos 25 d. – TSRS karinio jūrų laivyno dieną, liepos 31 d. – Visasąjunginę geležinkelininko dieną Tiesa, 1954 m.; 1959 m. ji paminima rugpjūčio 2 d. ir t. t.). 1954 m. iš Pravdos pagrindinio straipsnio perspausdinamas straipsnis „Tarptautinė vaikų gynimo diena“, kuri vėliau kasmet minima birželio 1 d. Pvz., „Tarptautinė vaikų gynimo diena“, Tiesa, 1956 m. birželio 1 d. . Dėmesys spaudoje taip pat buvo skiriamas mokslo metų pabaigai Pvz., „Pirmoji egzaminų diena“, Tiesa, 1954 m. gegužės 21 d. ir mokslo metų pradžiai.

 

Kaip ir ankstesniu periodu, taip ir „atšilimo“ laikų spaudoje specifinis dėmesys buvo skiriamas ir minint tam tikras konkrečias progas. Didelėmis progomis tapdavo įvairūs rinkimai (pvz., 1954 m. rinkimai į TSRS AT ir kt.). Daug dėmesio skirta ideologiškai svarbiems to meto TSRS KP XX Informacija apie suvažiavimą, jo metu sakytas kalbas publikuojama praktiškai visą 1956 m. vasario mėnesį. , 1959 m. TSRS KP XXI Tam skirti 1959 m. Tiesos sausio mėnesio antros pusės bei vasario mėnesio pradžios numeriai. Vasario 7 d. publikuojama suvažiavimo rezoliucija ir „septynmečio planas“ (1959–1965 metams). Beje, vėlesniuose straipsniuose teigiama, kad planą galima įgyvendinti kur kas greičiau: „Yra visos galimybės septynmečio planą įgyvendinti 2–3 metais anksčiau“ ir t. t. , 1961 m. TSKP CK XXII suvažiavimams pristatyti Jame kalbėta apie perėjimą iš socialistinės ekonomikos į komunistinę, nuo proletariato diktatūros valstybės prie visaliaudinės valstybės, apie nacijų suartėjimą ir tautų draugystės stiprėjimą ir t. t. ir kt. Naujas periodo ypatumas – didelėmis šventėmis virsdavo ir plačiai spaudoje buvo nušviečiami įvairūs ekonominiai, socialiniai bei kiti to meto „laimėjimai“ (pvz., 1954 m. Lietuvių literatūros ir meno dekada Maskvoje Jos reportažuose demonstratyviai rodomos nuotraukos žmonių, vilkinčių lietuvių tautinius kostiumus. , pirmos raketos paleidimas Žr. „Paleista tarybinė kosminė raketa“, Tiesa, 1959 m. sausio 4 d. , Gagarino skrydis Tam skiriami beveik visi 1961 m. balandžio mėnesio numeriai. ir t. t.).

Išvados

Sovietinė sistema ir sovietinė okupacija sau pateisinti sukūrė milžinišką propagandinį aparatą, plačiai naudotą ir okupuotoje Lietuvoje. Siekiant panaikinti lietuvių tautiškumą ir sukurti „bendrą“ sovietinį identitetą, plačiai pasinaudota ir kalendorinių metų restruktūrizavimu – naujai įvestomis kalendorinėmis šventėmis, kurių svarbiausios buvo Gegužės pirmosios ir Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos minėjimai.

Aptariamo sovietinio laikotarpio kalendorinių švenčių diskursui analizuotoje spaudoje būdingas absoliutus ankstesniais laikais bei realiai to meto visuomenėje švęstų švenčių ignoravimas ir kalbėjimas tik apie naujas sovietines šventes. Vienintelė išimtis buvo palikta krikščioniško atspalvio neturėjusiems Naujiesiems metams, kurių diskursas turėjo šiokį tokį tęstinumą su senesniais laikais (pvz., papuoštos eglutės, naujų metų šventimas ir t. t.). Tiesa, pats Naujųjų metų vaizdavimas, palyginti su tarpukariu, buvo specifinis. Naujųjų metų šventės šventimo propagavimas turėjo nukreipti žmonių dėmesį nuo vienos svarbiausių ir populiariausių krikščionių švenčių – Kalėdų.

 

Nagrinėto periodo naujai įvestų sovietinių švenčių diskurse galima išskirti keletą pasikartojančių siužetinių linijų: 1) lozungai, skirti ateinančiai bei jau atėjusiai šventei paminėti, drauge pašlovinti Staliną, komunistų partiją, sovietinę Rusiją ir pan.; 2) raginimai kuo našiau dirbti ir savo darbais pasitikti vieną ar kitą sovietinę šventę, taip pat atitinkamų darbo laimėjimų aprašymai; 3) publicistiniai ar grožiniai tekstai, pritaikyti vienai ar kitai sovietinei šventei, siekiantys pagrįsti jos prasmingumą bei jos proga šlovinantys sovietinę sistemą, komunistų partiją, Staliną ir pan.; 4) aukščiausių sovietinių pareigūnų sveikinimai darbo žmonėms vienos ar kitos šventės proga, kuriuose taip pat raginama šlovinti sovietinę sistemą, komunistų partiją, Staliną, dirbti dar našiau; 5) straipsniai, aprašantys įvykusius vienai ar kitai šventei skirtus renginius Maskvoje (karinius paradus bei darbo žmonių demonstracijas) bei Vilniuje, taip pat atskirose Lietuvos vietovėse, o kartais ir skirtingose Sovietų Sąjungos vietose ar (retkarčiais) socialistinėse užsienio šalyse (dažniausia tai karinių, darbo žmonių demonstracijų aprašymai), 6) privalomi „darbo žmonių“ dėkojimai Stalinui, partijai dėl sovietinės sistemos ir Sovietų Sąjungos sukūrimo.

Ne mažiau svarbų vaidmenį nei tekstai spaudoje atliko ir tam tikros šventėms parinktos iliustracijos. Greta to, kad Stalino (ir iš dalies N. Chruščiovo) valdymo laikais praktiškai kiekvienos metinės šventės proga buvo publikuojamas Stalino portretas, nuotraukos demonstravo išorines lietuvių „liaudies kultūros“ formas. Visų pirma tai pasireiškė stilizuota lietuvių tradicine apranga vilkinčių žmonių vaizdavimu sovietinių švenčių metu. Taip siekta viešai pademonstruoti esą palaikomą ir skatinamą sovietinį multikultūralizmą.

Nepaisant tam tikrų minimalių metinių švenčių J. Stalino ir N. Chruščiovo laikais diskurso ypatumų, bendras kalendorinių švenčių diskurso pobūdis spaudoje kito labai menkai. N. Chruščiovo valdymo laikais šiek tiek daugiau dėmesio skirta norimam ekonominiam Sovietų Sąjungos pakilimui pademonstruoti, dar išsamiau aprašomos sovietinės šventės.

 

II dalis: 1964–1990 metai

Įvadas

Kiekvienas istorinis politinis laikotarpis atsispindi viešajame diskurse, drauge viešasis diskursas palaipsniui formuoja ir tvirtina tam tikrą visuomenės požiūrį į pateikiamus dalykus. Straipsnyje aptariamas metinių švenčių vaizdavimas „brandžiojo socializmo“ ir „persitvarkymo“ laikotarpiais atstovavusiame oficialiame LKP CK, LTSR AT ir LTSR Ministrų Tarybos organe – dienraštyje Tiesa. Surinkta medžiaga sisteminta, lyginta su ankstesnio sovietinio laikotarpio atitinkama medžiaga, atskirai aptarti ir lyginti „brandžiojo socializmo“ ir „persitvarkymo“ laikotarpių diskurso ypatumai. Be abejo, turima omenyje, kad visą sovietmetį viešasis propagandinis diskursas apie to meto gyvenseną kaip reta smarkiai skyrėsi nuo realaus gyvenimo, o didesnė dalis žmonių turėjo imunitetą skleidžiamai propagandai, buvo susitaikiusi su viešojo ir privataus gyvenimo neatitikimu, apėmusiu įvairias gyvenimo sritis, tarp jų ir metinių švenčių šventimą. Vienos šventės buvo prezentuojamos ir švenčiamos viešai, kitas, apie kurias viešai nebuvo kalbama, tačiau tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, dauguma taip pat šventė. Kita vertus, visiškai negalima nuneigti ir to, kad propagandinės sovietinės šventės, net ir suprantant jų ideologinį turinį ir priežastis, ilgainiui buvo tapę natūralia to meto žmonių kasdienės gyvensenos dalimi.

 

Bendri diskurso bruožai 1964–1985 m. pr. spaudoje

1964 m. spalio mėnesį TSRS KP generalinio sekretoriaus pareigas iš N. Chruščiovo perėmė TSRS partinių konservatyviųjų jėgų statytinis Leonidas Brežnevas. Pagrindinis jo uždavinys buvo užtikrinti politinį stabilumą bei tvarką. Prasidėjo vadinamasis stagnacijos, arba, anot anuometinių ideologų, „brandaus socializmo“, laikotarpis Žr. Arvydas Anušauskas (red.), Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, p. 489. . Ilgainiui L. Brežnevo autoritetas bei jo partijos organizuojamas šlovinimas stiprėjo. 1970 m. gegužės pirmosios demonstracijoje Maskvoje L. Brežnevo portretai jau buvo didesni už kitų Politinio biuro narių portretus, o po kelerių metų paplito po visą TSRS ir tapo neatsiejama miestų bei visų valdžios įstaigų komunistinės atributikos dalimi Žr. ten pat, p. 490. . Vis dėlto toks asmens kultas kaip Stalino laikais nekilo.

To meto Lietuvos vidaus gyvenimas TSRS pareigūnų buvo nukreiptas viena linkme – kuo sparčiau ir labiau integruoti kraštą į TSRS Žr. ten pat. Lietuvoje aukščiausiu partijos pareigūnu iš pradžių buvo A. Sniečkus. 1974 m. sausio 22 d. jis mirė. 1974 m. vasario 19 d. Tiesoje paskelbta, kad nauju LTSR komunistų partiniu vadovu tapo P. Griškevičius (1974–1987 m.). . 1967–1981 m. pagal Maskvos nurodymus Lietuvoje buvo statomos didžiulės gamyklos, plečiamas kelių tinklas, energetikos sistema, naikinami tradiciniai vienkiemiai, prasidėjo rusakalbių kolonistų integracija į Lietuvą Žr. ten pat, p. 491. . Svarbiausi rusinimo židiniai Lietuvoje buvo LKP CK aparatas (ypač Propagandos ir agitacijos skyrius), Glavlitas, represinės struktūros ir kt. Žr. ten pat, p. 514. .

 

Drauge brežneviniu laikotarpiu sustiprėjo komunistinės ideologijos diegimas, siekis unifikuoti sovietinę imperiją. Nuolat buvo peršama „tarybinės liaudies“ dogma, aktyvinama „internacionalinė“ propaganda Žr. ten pat, p. 495. . Čia reikšmingą vaidmenį atliko spauda ir kitos masinio informavimo priemonės, kurias vienvaldiškai kontroliavo komunistų partija. 1969 m. Maskvoje buvo priimtas TSRS CK nutarimas „Dėl spaudos organų, radijo, televizijos, kinematografijos, kultūros ir meno įstaigų vadovų atsakomybės už spausdinamos medžiagos ir repertuaro idėjinį-politinį lygį padidinimo“ Žr. ten pat, p. 562. .

Lietuvos viešajame diskurse pasireiškė du tarpusavyje susiję komunistinės ideologijos aspektai: sovietinio socializmo kaip „istoriškai pažangios“ santvarkos pagrindimas ir Lietuvos inkorporavimo į TSRS ideologinis pateisinimas Žr. ten pat, p. 495. . Tam, kad mitas apie socializmą kaip pažangiausią raidos stadiją būtų kuo realesnis, siekta pademonstruoti, kad visi ekonominiai ir socialiniai rodikliai atspindi „tarybinės liaudies laimėjimus“ ir kad jie nuolat auga Žr. ten pat, p. 496. . Antrasis ideologijos diegimo aspektas rėmėsi bendrais TSKP postulatais apie TSRS tautų draugystę ir proletarinį internacionalizmą. Buvo propaguojamas mitas apie išspręstą nacionalinių santykių problemą, skelbiama, kad „harmoningus tautų tarpusavio santykius, remiantis proletariniu internacionalizmu, įkūnija tarybinė liaudis“ Ten pat, p. 513. . Kaip ir ankstesniais laikais (tik tai nebepabrėžiama), buvo demonstruojamos išorinės „broliškų tautų“ liaudies kultūrų formos, leidžiant suprasti, kad jos tėra senųjų tradicijų atspindžiai Atitinkamai šiek tiek laisviau žiūrėta ir į šios, jau tik kadaise egzistavusios, „tarybinei liaudžiai“ esą nebeaktualios kultūros (ypač materialių jos formų) tyrinėjimus ir prezentaciją, pvz., 1974 m. atidarytas Liaudies buities muziejus Rumšiškėse. .

 

Ne mažiau dėmesio nei anksčiau buvo skiriama ir ateistinės propagandos plėtojimui. 1966 m. duris atvėrė ir LTSR ateizmo muziejus, įrengtas Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, aukštosiose mokyklose pradėtos steigti mokslinio ateizmo katedros. Daugumą ateistinių straipsnių ir paskaitų, kaip ir anksčiau, parengdavo profesionalūs propagandininkai, dirbę „Žinijos“ draugijos ar LKP CK Propagandos ir agitacijos skyrių sudarytose lektorių grupėse Žr. Arvydas Anušauskas (red.), Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, p. 582. . 1979 m. LTSR buvo 1 470 ateizmo lektorių.

1970 m. TSRS AT sesijoje buvo priimti nauji „TSRS ir sąjunginių respublikų darbo įstatymų pagrindai“, kurių 31-as skyrius buvo skirtas „Švenčių dienoms“. Jame numatyta, kad įmonėse, įstaigose, organizacijose nedirbama šiomis švenčių dienomis: sausio 1 d. – Naujaisiais metais, kovo 8 d. – Tarptautinę moters dieną, gegužės 1 ir 2 d. – Tarptautinę darbo žmonių solidarumo dieną, gegužės 9 d. – Pergalės dieną, lapkričio 7 ir 8 d. – per Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metines, gruodžio 5 d. – TSRS konstitucijos dieną Įstatymas spausdintas ir Tiesoje 1970 m. liepos 16 d. . 1978 m., priėmus naują TSRS konstituciją (kuri paskelbta Tiesoje 1978 m. balandžio 21 d.), pastaroji stalininės konstitucijos diena iš šventinių dienų sąrašo buvo ištrinta.

 

1982 m. mirus L. Brežnevui, Sovietų Sąjungos vadovu tapo buvęs TSRS KGB vadovas Jurijus Andropovas. Kremliuje valdžią perėmė grupuotė, numačiusi administracinėmis priemonėmis modifikuoti (t. y. faktiškai sustiprinti) komunistinį režimą, kad būtų pagerintas TSRS ekonomikos funkcionavimas, tačiau smarkiai pažeidžiant žmonių teises Žr. Arvydas Anušauskas (red.), Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, p. 549. . 1984 m. mirus J. Andropovui, kurį laiką TSRS aukščiausioji valdžia atiteko brežnevinės tvarkos šalininkų grupuotei – TSRS KP generalinio sekretoriaus pareigas užėmė Konstantinas Černenka Žr. ten pat, p. 550. . Siekta dar labiau stiprinti ideologinį darbą, komunistinę cenzūrą, rusinimą. Žlungančioje ekonomikoje nenorėta nieko keisti, toliau buvo tęsiami gigantomaniniai planai Žr. ten pat, p. 550. . Tačiau šio asmens ir susijusios grupuotės valdymas tęsėsi trumpai – 1985 m. kovo 10 d. K. Černenka mirė. Nepaisant tam tikrų partinių ideologinių priemonių skirtumų, šie asmenys ir su jais susijusios TSRS KP grupuotės nepakeitė bendros sovietinės politikos, tuo labiau tai buvo neįmanoma ir dėl trumpo realaus jų valdymo laikotarpio.

Konkrečių metinių švenčių vaizdavimas 1964–1985 m. pr. spaudoje

Naujųjų metų vaizdavimas tęsia ankstesnę sovietmečio diskurso tradiciją. Sausio 1 d. laikraščiai pradedami virš pavadinimo esančiais tradiciniais tapusiais šūkiais-sveikinimais – „Su Naujaisiais metais, brangūs draugai!“ Tiesa, 1965 m. sausio 1 d.; 1975 m. sausio 1 d.; 1980 m. sausio 1 d.; 1985 m. sausio 1 d. ir kt. . Juos laikraštyje lydi TSKP CK, TSRS AT Prezidiumo ir TSRS Ministrų Tarybos naujametiniai sveikinimai tarybinei liaudžiai Žr. Tiesa, 1965 m. sausio 1 d.; 1970 m. sausio 1 d.; 1980 m. sausio 1 d.; 1985 m. sausio 1 d. ir kt. , atitinkamas Lietuvos KP, LTSR AT Prezidiumo ir LTSR Ministrų Tarybos sveikinimas „Tarybų Liaudies darbo žmonėms“ „Tarybų Lietuvos darbo žmonėms“, Tiesa, 1970 m. sausio 1 d.; 1975 m. sausio 1 d.; 1980 m. sausio 1 d.; 1985 m. sausio 1 d. ir kt. . Kartais sveikinimai dienraštyje buvo formuluojami ir šiek tiek kitaip, pvz., „Daug džiaugsmo ir laimės Naujaisiais metais, brangūs draugai!“ Tiesa, 1965 m. sausio 1 d. , „Tegu 1970-ieji praturtina tarybinio žmogaus gyvenimą darbo sėkme, asmenine laime. Naujų laimėjimų komunizmo statyboje!“ Tiesa, 1970 m. sausio 1 d. ir pan.

 

Praktiškai visuose naujametiniuose laikraščių numeriuose buvo publikuojami ir stilizuoti naujametinės eglutės piešiniai. Kartais būdavo pateikiama ir stilizuota senio šalčio iliustracija, kurioje senį šaltį dažniausiai vaizdavo senas žmogus, simbolizuojantis senus išeinančius metus, o šalia jo – berniukas, apsirengęs kaip senis šaltis ir vaizduojantis ateinančius naujus metus Žr. Tiesa, 1965 m. sausio 1 d. . Kai kada spaudoje buvo pasitelkiamas naujametinio Vilniaus vaizdinys (dažniausiai vaizduojamas Gedimino pilies bokštas, katedra po stilizuota eglutės šakele, papuošta „burbulu“) Pvz., Tiesa, 1975 m. sausio 1 d. .

Naujųjų metų šventė buvo dar viena eilinė proga ideologiškai pademonstruoti gerą sovietinį gyvenimą. Tam Naujųjų metų proga kai kada buvo pasitelkiamos karikatūros, kuriose kontrasto principu vaizduojamos pozityvios Naujųjų metų situacijos Tarybų šalyje ir negatyvios – kapitalistiniame užsienyje Žr. Tiesa, 1965 m. sausio 1 d. . Apskritai brežneviniu laikotarpiu spaudoje publikuota šiek tiek daugiau informacijos apie užsienio šalis nei anksčiau, atitinkamai ir Naujųjų metų dieną skelbiamos nuotraukos, kuriose – vaizdai iš užsienio šalių, vienaip ar kitaip susiję su žiemos šventėmis Pvz., nuotrauka „100.000 svečių“ – vaizdas iš VDR sostinės centre vykstančios naujametės mugės; nuotrauka „Viskas iš ledo“ – vaizdas iš tradicinio Japonijos ledo skulptūrų festivalio; nuotrauka „Suėmė Santą Klausą“, kurioje vaizduojamas su policininku einantis persirengėlis Santa Klausas (Tiesa, 1985 m. sausio 1 d.). . Praėjus dienai ar kelioms dienoms po Naujųjų metų, laikraščiuose buvo spausdinami reportažai apie šaunų Naujųjų metų sutikimą Sovietų šalyje (visų pirma apie šventes, organizuotas moksleiviams žiemos atostogų metu Žr. „Susitikimai su seneliu šalčiu“, Tiesa, 1970 m. sausio 4 d. ).