Straipsnis Nepadoriosios Sigmundo Freudo mintys: psichoanalizės gimimas

  1. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    • Bibliografinis aprašas: Aivaras Stepukonis, „Nepadoriosios Sigmundo Freudo mintys: psichoanalizės gimimas“, @eitis (lt), 2015, t. 90, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Aivaras Stepukonis, „Nepadoriosios Sigmundo Freudo mintys: psichoanalizės gimimas“, Logos, 2010, nr. 64, p. 75–86, ISSN 0868-7692.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Santrauka: Straipsnio pradžioje, pasitelkus vaizdingą analogiją, atkuriamas emocinis šurmulys, kurį Sigmundo Freudo psichoanalitinės hipotezės turėjo sukelti akademiniuose jo amžininkų kolegų psichologų ir psichiatrų sluoksniuose. Toliau kritiškai apžvelgiamos pagrindinės sąvokos, kuriomis Freudas grindžia savąsias psichikos ir asmenybės teorijas. Ypatingas dėmesys skiriamas dviems metodinėms įžvalgoms: 1) pasąmonė iškeltina virš sąmonės kaip pirmykštis ir pamatinis reiškinys; 2) lytinei energijai (libidui) suteiktina išskirtinė funkcinė reikšmė, ją laikant svarbiausiu veiksniu, lemiančiu, vadinasi, kartu ir paaiškinančiu žmogaus asmenybės raidą. Baigiamosiose straipsnio pastraipose pateikiamos apibendrinamosios pastabos apie intelektinį Freudo psichoanalizės teorijų poveikį filosofinėms, dar tiksliau, epistemologinėms diskusijoms apie žmogaus pažinimo prigimtį ir apimtį Vakarų mąstymo tradicijoje.

    Pagrindiniai žodžiai: Sigmund Freud, psichoanalizė, asmenybės teorija, id, ego, superego, psichikos teorija, pasąmonė, libido, malonumo principas, realybės principas, priverstinis atsižadėjimas, išstūmimas, epistemologija, žinojimo sociologija.
     
  2. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Įsivaizduokite: nei iš šio, nei iš to jus ima kamuoti nemiga, skauda galvą, sutrinka kvėpavimas, širdies veikla, dingsta apetitas, ima krėsti šaltis. Nejuokais susirūpinate savo sveikata ir kreipiatės į gydytoją, tikėdamiesi, kad pastarasis įvardys jūsų ligą ir skirs reikiamų vaistų. Bet įvykiai pakrypsta kita linkme. Jus apžiūrėjęs ir ištyręs gydytojas netikėtai pareiškia, kad jūsų negalios priežastys nesą grynai fizinės, ir siunčia jus apsilankyti pas psichiatrą. Išvarginti vis prastėjančios savijautos, bet drauge kupini vilties, jog netrukus išsiaiškinsite, kuo sergate, ir bematant pradėsite gydymą, išsiruošiate pas aną mįslingąjį psichiatrą – mįslingąjį, nes juk dorai nenutuokiate, kuo jis užsiima.
    Mandagiai pasibeldę į duris, žengiate į kabinetą, o ten jus pasitinka solidžios išvaizdos barzdotas vyriškis ir pasodina į minkštą kėdę. Ne, jis neprašo jūsų nusirengti ar iškišti liežuvį. Jis tik be perstojo klausinėja – klausinėja apie viską, kone kvočia, kaste kasasi į slapčiausius jūsų asmenybės klodus – troškimus, fantazijas, manijas, apnuogina netgi tas atminties kerteles iš jūsų gyvenimo, apie kurias vien pagalvojus užverda kraujas, darosi baugu ir kartu gėda, apima įniršis, žliaugia prakaitas. Po ilgo ir dirginančio pašnekesio pasigirsta psichiatro atsargi diagnozė: šitas nesveikavimas atsiradęs dėl perdėtos kastravimo baimės, tas – dėl vaikystėje justo didelio lytinio potraukio motinai, o štai anas – dėl slapto troškimo nužudyti savo tėvą. Beje, dar viena smulkmena! – staiga priduria psichiatras, krapštydamas apžėlusį smakrą – visi tie namai lygiomis sienomis jūsų sapnuose – tai užuomina apie jūsų tėvą, o balkonai ir kiti architektūriniai kyšuliai, kurių galima įsitverti – apie jūsų motiną, pagaliau anie kenksmingi vabzdžiai – tai jūsų broliai ir seserys.
     
  3. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Ką gi, jūs sukrėsti, priblokšti, netekę žado. Pažintis su šiuo įžūliu tardytoju atrodo kaip nevykęs pokštas, ar gal atvirkščiai, kaip pernelyg vykęs pokštas. Jūs – tai eilinis XIX a. pabaigos pacientas, anas kandus kvotėjas – tai genialusis Sigmundas Freudas (1856–1939), psichoanalizės pradininkas.
    Savaime suprantama, ką tik nutapytas epizodas yra karikatūriškai supaprastintas, tačiau įspūdis, kurį kadaise turėjo sukelti tiesmukas, kone begėdiškas Freudo dėstymas apie žmonėms intymiausius dalykus – jų giliausius lytinius potroškius ir aistras, – tas įspūdis daugeliu požiūrių ne tik pakirto tradicinės dorovės šaknis, bet ir stačiai glumino, siutino, kurstė įtūžį šių normų puoselėtojui – XIX–XX a. sandūroje gyvenusiam ir dirbusiam europiečiui.
    Į savo teorinius atradimus Freudas žvelgė kaip į milžinišką perversmą žmogaus dvasios tyrimuose. Jis įvardijo du sunkius smūgius, kuriuos „naiviai žmonijos savimeilei“ iki jo buvo sudavęs mokslas
    Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, p. 260.
    . Tai Mikalojaus Koperniko heliocentrinė sistema, atėmusi iš Žemės Visatos ašies vaidmenį, ir Charleso Darwino rūšių evoliucijos samprata, kildinusi žmogų, kaip ir visą kitą gyvūniją, iš tolydaus gamtos vystymosi, o ne ypatingo, dieviško kūrybos veiksmo. Bet trečiojo, skaudžiausio ir lemtingiausio, kirčio žmogaus puikybė susilaukė, kai psichoanalitiniai tyrimai – su Freudu priešakyje – atskleidė, jog ši išdidumu spindinti būtybė „nėra net savojo būsto šeimininkas“ ir „turi pasitenkinti apgailėtinomis žiniomis apie nesąmoningus savo psichikos gyvenimo vyksmus“
    Ten pat.
    .
     
  4. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Kur esama ūmaus perversmo, ten esama nuožmaus pasipriešinimo. Drąsūs ir šokiruojantys Freudo pareiškimai tuometinėje mokslo bendruomenėje įsiūbavo didžiulę ginčų bangą, pradedant atviru šaipymusi ir baigiant giliu įsiklausymu, susižavėjimu bei karštu noru bendradarbiauti. Freudas buvo užsispyręs teoretikas, niekam nenuolaidžiavo, stropiai laikėsi empirinių stebėjimų, kuriais grindė aiškinamąsias savo hipotezes, vengė viso to, ką pats vadino mokslui nederamu komerciniu paslaugumu. Didžiausią susierzinimą Freudo amžininkams kėlė du jo teiginiai: 1) tai, kad tiriant žmogaus psichiką pasąmonė yra pirmesnė ir pamatiškesnė už sąmonę ir 2) kad lytiniai potraukiai lemia didžiumą žmogaus minčių, jausmų bei poelgių. Netrukus sugrįšime prie šiųdviejų teiginių, gal daugiau prie pirmojo. Tačiau jau dabar svarbu pažymėti, jog Freudas, kaip tikras žinojimo sociologas, akylai numatė tuometinės kultūrinės ir socialinės aplinkos priešiškumą, kurį iš dalies, pernelyg neužsigaudamas, savo teorijomis ir aiškino:
     
  5. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Susipažinkime su pagrindinėmis psichoanalizės sąvokomis. Pradėsiu nuo to, nuo ko pradeda pats Freudas Psichoanalizės įvade, – elgesio riktų ir nakties sapnų aiškinimo. Kadangi elgesio riktų esama įvairių: šnekos, rašymo, skaitymo, klausos, maršos, nukišimo, pametimo ir panašiai, tai siūlau apsiriboti tik pirmąja grupe – šnekos riktais, kai pokalbio metu išsprūsta koks nepageidautinas žodelis ar posakis. Turbūt kiekvienas esame pakliuvę į tą, kartais linksmą, kartais itin nemalonią padėtį. Štai pora pavyzdžių iš asmeninės patirties: prieš kelerius metus, dirbdamas leidykloje, vienai pagyvenusiai redaktorei vietoj paginacijos nurodžiau „vaginaciją“ (mano akibrokštas, ačiū Dievui, buvo nuleistas negirdomis), o vėliau, su drauge filosofe aptardamas paties Freudo Psichonalizės paskaitas, jas netyčia pavadinau „psichoanalijos“ paskaitomis (šįsyk, kaip ir dera jaunajai kartai, abu prapliupome netvardomu juoku). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog man paprasčiausiai burnoje susipynė žodžiai, skiemenys ar kalbos garsai ir daugiau nieko. Taip įvyko netyčia, nenorom, tarsi prieš mano valią. Vadinasi, anie iš pažiūros visiškai atsitiktiniai mano poelgiai neatspindėjo manęs, nebuvo reikšmingi apibūdinant mano asmenybę.
    Kitaip galvotų Freudas. Pirmiausia jis atkreiptų dėmesį į aplinkybę, jog ir vienu, ir kitu atveju aš bendravau su moterimis, jog abu kartus mano pasakymuose įsivėlusios klaidos buvo susijusios su priešinga lytimi pačiu tiesmukiausiu požiūriu, tai yra su moters genitalijomis (makštimi) arba jų pakaitalu (išange); taip pat reikšminga ir tai, jog abu šnekos riktai pasireiškė klasikinėmis kalbomis, o ne gimtąja, bylodami apie įmantrų mano pažiūrų ir ketinimų dangstymą, ne mažiau reikšmingas buvo ir mano ryžtingas bandymas išsižadėti savo žodžių kaip svetimų ir atsitiktinių, liudijantis, jog mano santykis su savo pažiūromis ir ketinimais buvo prieštaraujamo, slopinamo pobūdžio. Vadinasi, turėjau (slaptą) ketinimą, jį mėginau savyje užgniaužti, tačiau per klaidą, nevalingai atskleidžiau, supainiodamas su tuo, ką iš tikrųjų norėjau pasakyti, dėl to gerokai sutrikau ir akimirksniu pasitaisiau, nieko nenutuokdamas apie ano ketinimo buvimą.
     
  6. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Štai kodėl Freudo nagrinėseną galima vadinti įžvalgumo metodu. Ten, kur eilinis žmogus yra linkęs sakyti „nėra“, Freudas sako „yra“; ten, kur pirmasis neužčiuopia jokios prasmės ir yra pasirengęs šalintis savo poelgio kaip ne savo, antrasis įžvelgia glaudų ir prasmingą ryšį.
    O kaip yra sapnų atveju? Ilgus amžius jie laikyti stebuklinga, daimoniška, nusavinama, pamišėliška žmogaus būsena, kurią valdo paslaptingos išorinės jėgos, nepaisančios žmogaus valios. Antai senovės žydai sapnus laikė vienu iš tiesioginių būdų, kuriuo Dievas ar jo angeliški pasiuntiniai kreipdavosi į žmones: užtenka prisiminti Jobo, Juozapo, pranašo Danieliaus pasakojimus Senajame, ar Juozapo, Marijos vyro, istoriją
    Žr. atitinkamai Job 33, 15–7; Pr 40, 8; Dan 2, 27-8; Mt 1, 20; 2, 12–13, 19, 22.
    Naujajame Testamente. Antikinis pasaulis sapnus siejo su Olimpiečiais, turėjo tam skirtas šventoves – orakulus, kur darbavosi etatiniai sapnuotojai ir profesionalūs sapnų aiškintojai: aiškiaregiai (gr. μαντις – beprotis) bei pranašautojai (gr. προφητης – skelbėjas). Prie sapnavimo kaip ypatingo vidinio atsimainymo šliejosi kitos mistiškos būsenos – poetiškoji ekstazė ir religiškasis įkvėpimas, kurį antikos teoretikai suvokė kaip laikiną Dievo įsikūnijimą žmoguje (gr. ενθυσιασμος – įsidievinimas). Ir vienu, ir kitu atveju sapnų turinys, kilmė ir susidarymo aplinkybės buvo suprantami kaip nežmogiški.
    Slenkant amžiams sapnus imta aiškinti ir kaip tikslingą gamtinę paskirtį atliekančius reiškinius, atkuriančius ir palaikančius dvasinę bei fizinę žmogaus pusiausvyrą. Pvz., Immanuelis Kantas sapnavimą laikė fiziologiškai tikslinga veikla, galvojo, kad sapnai miegančiame kūne išjudina gyvybinius procesus, kurie būtini, kad organizmas ne tik susigrąžintų jėgas, bet ir visai neužgestų
    Žr. Immanuel Kant, Sprendimo galios kritika, p. 234–235.
    . Freudas fiziologinę sapnų paskirtį irgi pabrėžė, tačiau pagrindinį dėmesį sutelkė į kitą jų savybę – turimą simbolinę reikšmę, kuri analitikui atskleidžianti ne dieviškus kuždesius, o giluminį dvasios posluoksnį – pasąmonę ir jos lemtingą poveikį įvairiapusei asmenybės raidai.
     
  7. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Sapną Freudas supranta kaip psichikos atsaką į dirginamus dienos išgyvenimus. Šio atsako tikslas – minėtus potyrius (dažniausiai neišsipildžiusius norus) patenkinti ne tiesiogiai, o haliucinaciniais vaizdiniais, tokiu būdu nukenksminant jų neigiamą poveikį žmogaus psichikai. Kertinė sąvoka čia yra noras, apie kurį sapnuotojas paprastai nieko nežino, jis nesąmoningas, nors reiškiasi ir dienos metu. Freudo įsitikinimu, išnagrinėjus sapno turinį, tiksliau, jo atpasakotą simbolinį pakaitalą, galima pažinti tuos nuslopintus norus, kurie yra esminiai siekiant suvokti asmenybę, jos formavimąsi praeityje ir raidos kryptį ateityje. Susapnuotas vanduo gali simbolizuoti gimimą, tolstantys geležinkelio bėgiai – mirtį; lazdos, skėčiai, kartys ar medžiai – vyrišką varpą, o duobės, urvo, lagamino, kišenės, laivo vaizdiniai sapne gali pakeisti moteriškus lytinius organus. Čia, kaip ir šnekos riktų atveju, Freudas atkakliai laikosi visuotinio reikšmingumo principo: „Mes nemanome, kad sapne yra atsitiktinių ar nereikšmingų dalykų, ir tikimės, kad jis paaiškės, išsiaiškinus kaip tik tokias nereikšmingas, nemotyvuotas detales“
    Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, p. 107.
    . Čia, kaip ir šnekos riktų atveju, žmogaus elgsenoje, jausenoje ir mąstysenoje Freudas aptinka gausybę įvykių ir darinių, kuriems pats žmogus arba neteikia prasmės, laiko atsitiktiniais, arba apskritai neigia jų buvimą.
    Freudo sistema išsišakoja į dvi – asmenybės ir psichikos – teorijas. Iš esmės abi jos gvildena tą patį dalyką – žmogų, tačiau skirtingais požiūriais. Tai šiek tiek apsunkins dėstymą, kadangi, vengiant raizgaus kalbėjimo ir nereikalingo pasikartojimo, teks kelissyk nuo vienos teorijos peršokti prie kitos.
     
  8. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Savo moksle apie asmenybę Freudas vaizduoja žmogų kaip rišlią dvasinių procesų sąrangą – rišlią teoriškai, nebūtinai faktiškai. Sekdamas tradiciniu žmogaus sandaros skirstymu į juslinę, jauslinę ir protinę, jis siūlo savaip išplėtotą, trigubą schemą, kurios apačioje randame Id, viduryje – Ego, o viršūnėje – Superego.
    Id sudaro visa tai, kas asmenybėje atiduota kūniškų potraukių, aistrų, lytinio geidulio (libido) valdžion. Id reiškiasi ikidoroviniame lygyje kaip pirmykštės, iš savęs trykštančios, nesąmoningos energijos indas. Freudas šią energiją daugiau ar mažiau tapatino su seksiniu akstinu, kurį buvo linkęs laikyti vieninteliu tikru potraukiu, nors tikrovės prispirtas vėliau pripažino ir kitas potraukių rūšis – pvz., Ego, taip pat mirties ir naikinimo paskatas.
    Kitas asmenybės klodas – Ego – susidaro, sąveikaudamas su Id užvaldžiusiais potraukiais, tačiau aklai jiems nebepaklusdamas, greičiau juos perprasdamas, įvaldydamas ar, reikalui esant, nuslopindamas. Ikidorovinis Id vergauja jusliniams instinktams, Ego tariasi su protu ir stengiasi tapti dorovingas. Tačiau ne visuomet Ego sekasi suvadelioti Id. Šių dviejų asmenybės sluoksnių santykį, turbūt vėl įkvėptas Platono
    Plg. Platonas, Faidras, p. 52 ir kitur.
    , Freudas palygina su raiteliu, kuris turi sutramdyti stipresnį už save arklį: „Lygiai kaip raiteliui, nenorinčiam išsiskirti su žirgu, dažnai nebelieka nieko kita, kaip tik vesti jį ten, kur šis nori eiti, taip ir Ego įgyvendina Id valią, tarsi tai būtų jo paties valia.“
    Sigmund Freud, Ego ir Id, p. 314–315.
    Išryškėja trys svarbūs dalykai: (a) turime vientisą asmenybę, (b) kuri vis dėlto susidvejina, pasidalydama į du atskirus pradus, vienas kurių remiasi biologinės rūšies bendrumu, kitas – atskiros sąmonės ypatumu, (c) šių dviejų pradų sąveika – tarsi mūšio laukas, kuriame tai vienas, tai kitas priverstas sudėti ginklus. Kai parklupdomas Ego, beatodairiškai tenkinami jusliniai potroškiai, kai pažabojamas Id ir sutramdomas kūninis geismas, atsiranda erdvės aukštesnėms kultūrinėms, meninėms ir socialinėms žmogaus dvasios vertybėms, susiklosto palankios sąlygos jaunos, bręstančios asmenybės ugdymui.
     
  9. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Priešingu atveju, t. y. „visiškai prasiveržus seksiniam potraukiui auklėjimo galimybės, – pasak Freudo, – praktiškai išnyksta“
    Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, p. 283, 18.
    , o sunkiai kurtas kultūros statinys palengva ima eižėti ir kiužti. Ego virsta asmenybės ir jos aplinkos tarpininku, mėgina tarpusavyje suderinti vidinio ir išorinio suvokimo atmainas, nutiesti tiltą tarp sąmonės ir daiktinio pasaulio. Tačiau ir šiame kelyje Ego sėkmė yra nepastovi ir permaininga. Freudo žodžiais: „Būdamas viduryje tarp Id [t. y. vidinio patyrimo] ir realaus pasaulio, Ego per dažnai neatsispiria pagundai ir elgiasi kaip meilikautojas, prisitaikėlis ir melagis – panašiai kaip nuovokus valstybės vadovas, kuris siekia įtvirtinti savo valdžią, įsigydamas viešosios nuomonės palankumą“
    Sigmund Freud, Ego ir Id, p. 331.
    .
    Tačiau Ego atsiduria ne tik tarp suvokimo-sąmoningumo sistemos ir išorinio pasaulio įtakos, bet dar ir patenka į kryžminę ugnį, kurią kursto brolžudiška Id ir Superego nesantaika ir kurią gesinti privalo pats Ego. Kas tas Superego? Tai Ego idealas
    Žr. ten pat, p. 319.
    , kurio susidarymo užuomazgos siekia ankstyvąją vaikystę, kai jauno žmogaus asmenybė dar tik pavidalinasi, čia šliedamasi prie tėvo, čia glausdamasi prie motinos, ir su vienu, ir su kitu mėgindama užmegzti tapatybės ryšį ir pirmąsyk gyvenime susidurdama su elgesio normomis bei jų kuriamomis prieštaromis tarp to, ko norima ir geidžiama, kas leidžiama ir skatinama, kas smerkiama ir griežtai draudžiama.
    Ego formuojasi drausmindamas Id, o Superego savo pavidalą įgauna ribodamas Ego. Trumpai tariant, Ego – tai Id kritika, tuo tarpu Superego – tai ir paties Ego, ir jam priklausančios Id kritikos kritika. Id būtų galima prilyginti pagoniškam hedonizmui, Ego – atlaidžiai katalikybei, Superego – skrupulingai ir negailestingai protestantiškai sąžinei. Superego – tai visų pirma nuolatinis priekaištavimas sau dėl to, koks esi, bet neturėtum būti, ir to, koks nesi, bet turėtum būti. Taigi asmenybę Freudas vaizduoja kaip trijų gana prieštaringų pradų tarpusavio kovą, kurios viduryje įsitvirtinęs ar, tiksliau, įstrigęs Ego. Jo tikslas – kiek galima sušvelninti įtampą tarp dviejų subjektyvių kraštutinybių – Id ir Superego bei dviejų kosminių polių – suvokiančio subjekto ir išorinio pasaulio.
     
  10. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Nuo sielos statikos pereikime prie jos dinamikos, tarytum nuo rymančio statinio – prie tekančios upės. Asmenybę sudaro daugiau ar mažiau pastovūs ir kintantys dėmenys. Pastarieji sąlygoja jos raidą. Freudas, kaip joks kitas psichologas iki jo, visomis išgalėmis pabrėžė pirmųjų žmogaus gyvenimo metų svarbą tolimesniam jo vystymuisi. Tyrinėdamas dinaminius asmenybės pokyčius, jis padarė intriguojamą išvadą, jog ketverių ar penkerių metukų mažylis „dažnai jau yra visiškai susiformavęs, vėliau jis tik palaipsniui atskleidžia tai, kas į jį įdėta“
    Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, p. 323.
    . Tad nenuostabu, kad jau pats kūdikio gimimas svarbus ne tik biologine, bet ir psichologine prasme.
    Pvz., neretai suaugusį žmogų persekiojančios baimės, ypač emocinio jos poveikio šaknys, ieškotinos gimimo akte, kai kūdikis, atskiriamas nuo motinos, patyrė mirtino pavojaus baimę. Ypatingai lemtingi berniukų ir mergaičių raidai yra jų santykiai su tėvais arba globėjais, nes šių santykių supratimu iš esmės remsis tolesnė jų savivoka. Jau ankstyvu laikotarpiu vaikai patenka į savotišką užburtą trikampį ir išgyvena vadinamąjį „Edipo kompleksą“. Pvz., berniukas dar žindymo laikotarpiu prisiriša prie motinos, drauge suartėdamas ir su tėvu. Kurį laiką santykiai su abiem tėvais vystosi lygiagrečiai, tačiau nubudus ir sustiprėjus seksiniam potraukiui, kaip savo geismo objektą berniukas renkasi motiną, siekia išskirtinio jos dėmesio, norėdamas užimti tėvo vietą, jausdamas jam priešystę ir netgi trokšdamas jį pašalinti. Ryšys su tėvu tampa dviprasmiškas – berniukas jį ir gerbia, ir niekina. Tuo pat metu berniuką persekioja baimė už savo piktus kėslus būti nubaustam kastravimu.
     
  11. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Kiekvienas jaunas žmogus vaikystėje įsinarplioja į panašias socialines pinkles ir kaip įmanydamas iš jų vaduojasi. Jis trokšta pasitenkinimo ir žino, kad jo negaus, ir todėl jau nuo pirmų dienų susiduria su tuo, ką Freudas vadina priverstiniu lytinių potroškių atsižadėjimu. Individualios psichikos pagrindinė varomoji jėga glūdi malonumo siekyje. Šiam prigimtiniam polinkiui įvardyti Freudas vartoja terminą malonumo principas. Vis dėlto labai anksti vaikai ima suvokti, jog anaiptol ne visuomet jie galės patenkinti savo užgaidas. Edipo komplekso atveju juos stabdo patys tėvai, bendraujant su aplinkiniais juos varžo visuomenė. Kaupiantis neigiamiems, kaustantiems išgyvenimams ir pakartotinai neišsipildant tam tikriems norams, siekį patirti malonumą keičia siekis išvengti nemalonumo. Nuo šiol vadovaujamasi realybės principu, o pats perėjimas nuo vieno principo prie kito, pasak Freudo, yra „vienas svarbiausių Ego raidos rezultatų“
    Ten pat, p. 324, 323.
    .
    Metas susipažinti su psichikos teorija. Pirmiausia apibrėšiu tris kertines sąvokas, kurių semantinėje paunksnėje Freudas nagrinėja ir rūšiuoja žmogaus vidinio pasaulio įvykius. Psichiką jis dalija į sąmoningų ir nesąmoningų reiškinių sritis. Sąmoningiems reiškiniams priklauso visi asmens išgyvenimai, kurių buvimas ir turinys – dedant didesnes ar mažesnes pastangas – jam atsiveria. Nesąmoningi reiškiniai išsišakoja į du porūšius: minties darinius, kurie esamu metu nėra pasiekę sąmonės paviršiaus, tačiau panorėjus gali būti įsisąmoninti, Freudas juo vadina ikisąmoningais arba latentiniais; bei tuos psichikos procesus, kurie dvasioje nusodinti taip giliai, jog sąmonė jų arba visai nekliudo, arba užčiuopia tik sunkiai ir kryptingai triūsdama, – tai pasąmoningi reiškiniai. Be šių trijų sąvokų – sąmonės, ikisąmonės ir pasąmonės – froidiška psichikos samprata neįkandama.
     
  12. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Jau sakiau, kad irdamasis prieš mąstymo srovę, kuri, išaukštindama sąmonę, kaip kilniausią ir tauriausią žmogaus būseną, nuo Platono laikų dominavo Vakaruose, Freudas teigė, kad „psichiniai procesai savaime yra nesąmoningi, o sąmoningi tėra tik paskiri psichikos gyvenimo aktai ir momentai“
    Ten pat, p. 17.
    . Sąmonė – tik ledkalnio viršūnė, o tikrasis psichikos pagrindas yra pasąmonė. Įtakingiausias ir lemtingiausias mūsų minčių, vaizdinių, jausmų, ketinimų bei siekių veiksnys – beje, Freudo supratimu, visiškai natūralus veiksnys – yra neįsisąmonintas, dažnai iš principo neįsisąmoninamas. Vadinasi, tai, ko apie save nežinome, visokeriopai pranoksta tai, ką žinome. Ir svarbiausia, daugeliu atvejų ši būklė yra nepakeičiama, jos nepatobulinsi auklėjimo ar švietimo pastangomis, ji slypi mūsų prigimtyje.
    Freudas ypač domėjosi tais pasąmoningais reiškiniais, kuriuos asmuo iš esmės gali įsisąmoninti, bet dėl jam pačiam nesuprantamų priežasčių išstumia į tamsiąją psichikos zoną, slėpdamas juos nuo savęs paties. Freudas prisipažįsta, jog „dalykai, valdantys nesąmoningą psichinį mūsų gyvenimą, labai jau svetimi mūsų sąmonei“
    Sigmund Freud, Dostojevskis ir tėvažudystė, p. 88.
    . Aure, mūsų dvasia įsirengusi slėptuvę nuo savęs pačios! O mes, raginami Freudo, tarsi per miglas jau numanome apie tos slėptuvės buvimą, bet vis dar nenutuokiame, kokie turtai arba atliekos, savigynos ar savęs kankinimo padargai ten suversti.
    Freudas skiria ontogenetines ir filogenetines pasąmonės ištakas. Pirmuoju atveju jis turi galvoje atskiros asmenybės priešistorę, ankstyvąją kūdikystę ir vaikystę, apie kurią galime sužinoti tik netiesiogiai, psichoanalitiniu būdu atkoduodami vėlesnės raidos bruožus. Kartu Freudas puoselėja drąsią hipotezę, pagal kurią „kiekvienas individas vaikystėje glaustai pakartojąs visą žmonijos rūšies raidą“
    Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, p. 181.
    . Jis spėlioja, kad mūsų laikais per analitinius seansus fantazijų pavidalu pateikiami išgyvenimai – pvz., vaiko tvirkinimas, lytinio potraukio nubudimas stebint tėvų sueitį, kastravimas – mūsų vaizduotėje taip dažnai šmėžuoja todėl, kad „pirmykštėje žmonių šeimoje [visa tai] buvo realybė ir kad fantazuojantis vaikas tiesiog užpildo asmeninės tiesos spragas priešistorine [giminės] tiesa“
    Ten pat, p. 337.
    . (Lieka tik pridurti, jog mūsų psichikoje užsilikusius rūšinio vystymosi pėdsakus arba „archajiškas liekanas“ – dar vienas froidiškas terminas – ypač nuodugniai tyrinėjo žymus Freudo mokinys ir bendražygis Carlas Gustavas Jungas, kuris vėliau pasuko savo keliu ir išplėtojo mokslą apie kuopinės pasąmonės „archetipus“ arba „pirmykščius vaizdinius“
    Žr. Karl Gustav Jung, Four Archetypes: Mother, Rebirth, Spirit, Trickster; Karl Gustav Jung, Žvelgiant į pasąmonę.
    .)
     
  13. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Asmenybė vystosi, grumdamasi su atšiauriu išoriniu pasauliu, taip pat įveikdama savo pačios prieštaras. Varoma malonumo principo ir kūniškos aistros, ji ieško progų savo instinktams pasotinti ar bent numaldyti. Tačiau iš medžioklės pernelyg dažnai parsineša tik menkutį laimikį, o neretai ir suvis jokio. Ego – alkanas ir nepatenkintas, sudirgęs ir prislėgtas. Panaikinti šios susikaupusios dvasinės įtampos perteklių ir yra psichikos darbas. Vieną iš būdų jau minėjau – tai perėjimas prie realybės principo, malonumo ieškojimą pakeičiant nemalonumo vengimu. Kitas mechanizmas, mažinantis trintį tarp Ego ir nenumalšinto lytinio poreikio – tai priverstinis atsižadėjimas ir išstūmimas.
    Priverstiniu kokio nors objekto (pvz., tėvo arba motinos) atsižadėjimu asmuo (pvz., duktė arba sūnus) pripažįsta, kad tam tikromis sąlygomis – pvz., visuomenėje vyraujant tam tikroms dorovinėms pažiūroms – jis privalo atsisakyti savo geidavimų. Šis atsižadėjimas įgyvendinamas energinį reikmės krūvį sutaurinant (sublimuojant) ir perkeliant į aukštesnį patyrimo lygmenį, kur neleistinas noras perkeistu pavidalu jau gali būti patenkintas – pvz., viduramžiais iš meilės širdies damai tampant riteriu ir atliekant žygdarbius kovojant su piktadariais, o ne ieškant rakto nuo jos miegamojo durų. Tai pats nekalčiausias perkeltinio pasitenkinimo būdas.
    Tačiau esama ir kitos priverstinio atsižadėjimo procedūros, kai siela nebeįstengia pergalėti ją apnikusio kartėlio, nusivylimo ar sąžinės graužimo ir griebiasi paskutinio savo ginklo – visą tą dvasinę kančią ir suirutę ji išstumia kuo toliau nuo savęs, į pasąmonę – tą neišspręstų problemų saugyklą, į kurią grūdama viskas, kas žmogui brangu ir drauge nepasiekiama, taip brangu, jog vien galvojimas apie tai gyvenimą daro nepakenčiamą! Anot Freudo, susidūręs su tokia, iš pažiūros nenugalima vidine prieštara, Ego neįstengia sukurti sintezės ir netenka vientisumo
    Žr. Sigmund Freud, Dostojevskis ir tėvažudystė, p. 81.
    .
     
  14. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Panaudojęs stebuklingą išstūmimo techniką, žmogus dažnai visiškai pamiršta apskritai kada nors patyręs kokių nors keblumų, tam tikru požiūriu jis nutraukia ryšį su savo istorija, nepripažindamas to, ką nugramzdino pasąmonėje, ima nebepažinti savęs, šalinasi to, kas pats yra – turinio, kurį slapta išgujo į pasąmonę, ištrėmė anapus sąmonės, vadinasi, į semantinę nebūtį. Išstūmimo padariniai ir tolimesnė pasąmonės veikla asmenybės gyvenime plečiasi, o tų padarinių ir tos veiklos suvokimas siaurėja. Žmogus galvoja esąs savo poelgių ir minčių šeimininkas, tačiau iš tikrųjų daugelį savo būsenų perleidžia pasąmoningų procesų savieigai. Jų paviršinė reikšmė nėra tikroji giluminė jų reikšmė.
    Tą paviršinę reikšmę Freudas vadina išstumto turinio požymiu arba simptomu. „Kažkoks psichinis procesas nesibaigė normaliai“, o tai, kas nepasiekė tikslo, pakeičiama simptomu
    Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, p. 267, 273, 313.
    . Psichoanalitiko požiūriu, simptomas yra svarbus, nes rodo kelią į pasąmonėje slypinčią konfliktinio įvykio atmintį, simptomo turėtojo požiūriu – nes tampa atsižadėto, tikrovėje nepatenkinamo noro pakaitalu. Pvz., vyro bejėgiškumas prieš viršininką darbo metu (tikrasis nepasitenkinimo šaltinis) pakeičiamas perdėtu valios primetinėjimu šeimos nariams – žmonai ir vaikams (pakaitalas). Kai tarp giluminės ir simptominės reikšmių atsiveria neperžengiama praraja – susidaro įvairios neurozės: tarkim, namų šeimininkė, įkyriai ir liguistai tvarkanti savo butą, į dieną kelissyk šluostanti dulkes ir siurbliuojanti kilimus, taip elgiasi ne kovodama su nešvara, o pasąmoningai atsiliepdama į vaikystėje patirtą smurtą ar seksualinę prievartą, kurių ji neprisimena, bet prisimena jos pasąmonė.
    Įsidėmėkime: (a) žmogaus psichika skleidžiasi tarp dviejų kraštutinybių – sąmonės ir pasąmonės, (b) pasąmonė yra sąmonės pagrindas, (c) dažnai už suvokiamo sąmonės turinio slepiasi kitas, nesuvokiamas pasąmonės turinys, kuris ir išreiškia tikrąją žmogaus minčių, jausmų ir poelgių prasmę, (d) dažnai sąmonė įkūnija ne aukščiausią tiesos apie save suvokimo pakopą, o įmantriausią šios tiesos nutylėjimo ir iškraipymo mechanizmą.
     
  15. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Jau minėjau, kad pernelyg griežtas sąmonės ir pasąmonės skilimas lemia neurotinį asmenybės susidvejinimą, kai neigiami sąmonės išgyvenimai tampa nebeįveikiami ir, slopinant kančią, tremiami ir sandėliuojami pasąmonėje. Susidarę simptomai – be to, kad jie virsta grįžtamuoju simboliniu ryšiu su pasąmonėje užrakintomis tikrosiomis nepasitenkinimo priežastimis – individualaus gyvenimo kokybei yra žalingi, daugiausia pertekliniai veiksmai, kuriais žmogus skundžiasi kaip priverstiniais, nemaloniais arba tiesiog skausmingais. Dažniausiai taip – objektyviai – sprendžia psichologas, tačiau pačiam žmogui atrodo, kad išstumdamas nemalonius potyrius, jis visiškai juos panaikina, nors iš tikrųjų tik pakeičia simptomais, kurie neretai sukelia dar daugiau nepatogumų. Freudo žodžiais, minėtieji veiksmai yra kenksmingi, nes
    Tačiau čia pat Freudas įspėja, jog sąmonės bėgimas į pasąmonę arba neurotiko – į psichinę negalią yra kone visuotinis procesas, vykstantis kiekviename žmoguje. Visi žmonės yra potencialūs neurotikai, o kai kurie, kovodami su žiauria lemtimi, tokie tampa neišvengiamai – nesirgdami jie jaustųsi dar blogiau arba išvis negalėtų išgyventi! Don Kichotui protas grįžta tik mirties patale, o šaunioji jo draugija, priešingai, nori perimti jo beprotystę…! Tad skirtumai yra laipsniniai, o ne rūšiniai, kiekybiniai, o ne kokybiniai. Sveikas žmogus gali sapnuoti košmarus, ligotas – miegoti ramiai. Pagrindinės sveikos ir liguistos psichikos skirtybės išryškėja dienos metu būdraujant, tačiau skiriamoji riba vis dėlto lieka neaiški ir tik praktiška. Freudas drįsta tvirtinti, jog palikus nuošalyje visus kiekybinius svarstymus, grynai teoriškai „mes visi esame ligoniai, t. y. neurotikai, nes simptomų atsiradimo sąlygos aptinkamos ir tiriant normalius žmones“
    Ten pat, p. 325, 417.
    . Kitais žodžiais, visi sveikieji yra daugiau ar mažiau ligoti, visi ligotieji yra daugiau ar mažiau sveiki. Freudas kalba negražindamas:
     
  16. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Šis prisipažinimas – labai jaudinantis, nuoširdus ir sąžiningas, podraug patvirtinantis, kad psichoanalizė remiasi ne tik klinikiniais atvejais, bet savo išvadomis aprėpia ir tai, ką jau kartą pavadinome rišlia dvasinių procesų sąranga. O pats psichoanalitinis metodas asmenybei tampa ne tik terapine, bet ir profilaktine priemone – taigi tarnauja ne tik susirgimui šalinti, bet ir sveikatai palaikyti.
    Vis dėlto jeigu neurozės susidarymas žmogui yra vienintelis būdas išgyventi, – šią mintį nesyk galima išgirsti ir iš Friedricho Nietzche’s lūpų, tik vietoj neurozės kaip būtinas išgyvenimo sąlygas jis nurodo melą ir saviapgaulę, – tuomet lieka atviras klausimas, kaip toli žmogus gali atitrūkti nuo išorinės tikrovės, įskaitant save patį, ir neprarasdamas savo prigimties (galutinio raidos tikslo)? Be abejonės, ligoti yra žmogiška, net jeigu ligoja siela, tačiau – būkime nuoširdūs – dažnai tai yra tik baikštus eufemizmas nenorintiems suprasti, jog psichinė negalia veda nužmogėjimo link, tiesa, veda žmogiškai, tačiau kažin ar tai kaip nors švelnina padėtį, žvelgiant iš esmės.
     
  17. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Tad pakalbėkime apie terapiją – būdą, kuriuo asmenybė, padedama psichoanalitiko, sugrįžta į pasaulį, įveikdama ydingas vidines nuostatas, iš naujo derindamasi prie savo aplinkos bei tą aplinką keisdama pagal savo poreikį, gebėjimą ir sumanumą. Štai čia visu savo skaistumu nušvinta mokslinis Freudo optimizmas. Psichoanalitikas siūlo ne saujelę piliulių, ne hipnozės svaigulį, o aibę skvarbių, kruopščiai apgalvotų, į dvasios gelmę nukreiptų pokalbių, kurių esmė – žmogaus sąmonėjimas, tamsiuose sielos užkaboriuose pradangintų vaizdinių iškėlimas į sąmonės paviršių. Freudas be atvangos tiki – tiesą sakant, tuo tikėjimu grindžiama visa jo teorija ir praktika, – jog bent dalį pasąmonės turinio galima sugrąžinti į sąmonę, išstūmimo eigą pasukti priešinga linkme ir iš naujo, stropiai viską permąsčius, atgaliniu būdu keisti pačią pasąmonę. Asmenybę alinantys simptomai gali reikštis tik nesąmoningai; pats faktas, kad jie yra simptomai, turintys perkeltinę prasmę, žmogui negali būti žinomas. Tačiau vos tik nesąmoningi procesai, kuriuos išreiškia simptomai, įsisąmoninami, neurozės požymiai privalo išnykti.
    Minėtas Freudo optimizmas – dvejopas. Pirma, tai įsitikinimas, jog pasąmonę galima bent iš dalies įsisąmoninti ir netiesiogiai valdyti. Antra, tai atkaklus tvirtinimas, kad šis įsisąmoninimas bei valdymas iš esmės pagrįsti ne gamtine būtinybe ar neišvengiama lemtimi, o dvasinėmis paties žmogaus galiomis bei daugiau ar mažiau laisvu apsisprendimu keistis iš vidaus. Išryškėja froidiškos terapijos humaniškumas. Anot mokslininko, „neurozė atsiranda dėl savotiško neišmanymo, dėl psichinių procesų, kurie yra žinotini, nežinojimo. Tai labai primena garsųjį Sokrato mokymą, pasak kurio net ydos atsirandančios dėl nežinojimo“
    Ten pat, p. 256.
    . Reikia tik pridurti, kad žinojimas, apie kurį šneka Freudas, nėra paprasčiausias sugebėjimas mintyse atkartoti kokią nors (vis dar svetimą) idėją. Norint pasveikti, būtinas tos – iš pradžių beveik visuomet maištavimą keliančios – idėjos įsisavinimas, lydimas vidinės permainos, kurią lemia tikslingas psichinis darbas. Visai suprantama, kodėl psichoanalitinį gydymą Freudas vadina savotišku perauklėjimu
    Žr. ten pat, p. 412.
    . Psichoanalizė nugriauna „suaugusiųjų“, t. y. „viską išmokusiųjų“, „suprantančiųjų“, „susiformavusiųjų“ kultą, ji, norėdama mus padaryti išmintingesnius, kviečia sugrįžti prie kvailystės ištakų, nes – kaip teigia ji – dvasios srityje tik išmintis laiduoja gerą sveikatą.
     
  18. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Norėčiau trumpai paminėti dar vieną verčiančią suklusti Freudo hipotezę. Savo psichoanalitiniam statiniui, kurį pats kartais vadindavo antstatu, Freudas ieško organinių pamatų. Nagrinėdamas aktualiąsias neurozes (tokias, kurių požymiai yra somatiniai)
    Žr. ten pat, p. 350.
    , jis aptinka sąsajų tarp šių liguistų būsenų ir neigiamo, intoksikacinio bei abstinencinio išorinių nuodingųjų medžiagų poveikio psichikai. Taip pat svarsto apie kūne veikiančio seksualinio toksino įtaką neurozių susidarymui, toksino, kurio išskiriamas kiekis priklauso nuo lytinės funkcijos ir su ja susijusios medžiagų apykaitos svyravimų
    Žr. ten pat, p. 351–352.
    . Čia nevalia leistis į smulkmenas. Svarbiausia įsidėmėti, jog Freudas užčiuopia glaudų priežastinį ryšį tarp žmogaus biologijos ir dvasios, drauge leisdamas suprasti, kad bent retkarčiais pirmasis veiksnys yra pajėgus nulemti antrąjį.

    Išvados

    Nors teoriniai Freudo samprotavimai sklidini vilties ir tikėjimo, jog tiesa yra prieinama ir dažniausiai visomis išgalėmis siektina ne tik mokslo, bet ir kiekvieno individo atveju, vis dėlto jie pasėja ne vieną dvejonę dėl mąstymo patikimumo, savarankiškumo ir teisingumo. Itin dažnai, norėdami suvokti kokią nors mintį, užuot gilinęsi į jos turinį, privalome dairytis už jos ribų: organinių medžiagų apytakoje, instinktyvioje Id veikloje ar lytiniame geidulyje, tamsiuose pasąmonės labirintuose ar priverstinio atsižadėjimo mechanizme. Trumpai tariant, mūsų žinojimas dažnai nėra tikras žinojimas, tėra kitos, gilesnės ir stipresnės paskatos požymis, neišsipildžiusio noro pakaitalas; mąstymas žmogaus gyvenime nėra pajungtas pačiam sau, jo paskirtis – ne idealiu būdu atspindėti tikrovę, o tarnauti gyvybinėms reikmėms, malonumo ir realybės principams, savisaugos instinktui, mirties baimei ir žūtbūtinėms pastangoms išgyventi. Norom nenorom peršasi metodinė išvada: kadangi mąstymas gimsta iš jo prigimčiai svetimų, kūniškų poreikių, tai siekiant jį pažinti, pažinti reikia ne jį patį, o juo prisidengusius realiuosius veiksnius.
    Greta Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio, Karlo Marxo, Friedricho Engelso, Friedricho Nietzche’s ir kitų XIX–XX a. didžių Vakarų mąstytojų Freudas iškyla kaip viena įtakingiausių asmenybių, tradicinę, į mąstymo turinį orientuotą epistemologiją pakeitęs šalutinių minties aplinkybių analize, kuri savo raidos viršūnę pasiekė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Maxo Schelerio ir Karlo Mannheimo žinojimo sociologijose, ilgainiui į humanitarinius bei socialinius mokslus įsismelkdama kaip daugiau ar mažiau visuotinė tyrimo prielaida bei metodika.
     
  19. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Literatūra

    • Freud, Sigmund, Dostojevskis ir tėvažudystė, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius / Bronius Kuzmickas (sud.), Grožio kontūrai, Vilnius: Mintis, 1980.
    • Freud, Sigmund, Ego ir Id, iš vokiečių kalbos vertė Juozas Križinauskas ir Marija Garbačiauskienė / Marija Garbačiauskienė (sud.), Psichologai apie žmogaus raidą, Kaunas: Šviesa, 1999.
    • Freud, Sigmund, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, Vilnius: ALK/VAGA, 1999.
    • Jung, Karl Gustav, Four Archetypes: Mother, Rebirth, Spirit, Trickster, translated by R. F. C. Hull, Princeton, N. J.: Princeton University Press, 1970.
    • Jung, Karl Gustav, Žvelgiant į pasąmonę, iš anglų kalbos vertė Jūratė Musteikytė, Vilnius: Taura, 1994.
    • Kant, Immanuel, Sprendimo galios kritika, iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1991.
    • Platonas, Faidras, iš graikų kalbos vertė Naglis Kardelis, Vilnius: Aidai, ALK, 1996.[/
     
  20. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    The Indecent Thoughts of Sigmund Freud: The Birth of Psychoanalysis

    • Bibliographic Description: Aivaras Stepukonis, „Nepadoriosios Sigmundo Freudo mintys: psichoanalizės gimimas“, @eitis (lt), 2015, t. 90, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Aivaras Stepukonis, „Nepadoriosios Sigmundo Freudo mintys: psichoanalizės gimimas“, Logos, 2010, nr. 64, p. 75–86, ISSN 0868-7692.
    • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Summary: The article begins by reconstructing the intellectual as well as emotional upheaval Freud’s psychoanalytical hypotheses must have stirred in the learned circles of his contemporary colleagues psychologists and psychiatrists. The next step is to critically review the main concepts that underlie Freud’s theories of psyche and personality. A special heed is paid to the elevation of the subconscious over the conscious as a primordial and fundamental psychic phenomenon and to attaching singular functional significance to the libido as a crucial factor determining and thus explaining the development of the human personality. The final paragraphs of the paper are concerned with the broader intellectual impact Freud’s psychoanalytical theories made on the philosophical, more specifically, epistemological discussion of the nature and extent of human knowledge.

    Keywords: Sigmund Freud, psychoanalysis, theory of personality, id, ego, superego, theory of psyche, subconscious, unconscious, repression, libido, pleasure principle, reality principle, epistemology, sociology of knowledge.