Straipsnis „Lietuviškas kryžius“ išeivijoje JAV: memorialinis paminklas, interjero atributas, dekoro elementas

Poskočimas ypač mėgo augalinius motyvus, labiausiai – tulpės motyvą, nes jo teigimu, tulpė yra pagrindinis ir gausiausiai sutinkamas lietuvių liaudies meno ornamentas Žr. Kevin Johnson, “Chi Lives: Antanas Poskocimas, Carver of Crosses,” p. 9. . Tulpes ar kitus augalinius motyvus jis komponuoja ant stiebo plokštumų, stiebų briaunas irgi puošia augaliniais ornamentais, tarpkryžmių spinduliai dažnai drožiami tulpių pavidalo. Beje, meistras kreipė dėmesį ir į tvoreles, kurių drožė tik fasadinę dalį – jose taip pat naudoja ne tik geometrinį, bet ir augalinį (dažnai tulpių) motyvus. Savo drožiniuose Poskočimas įpina ir vieną kitą krikščionišką motyvą (taurę su ostija, kryželius, angelus, Apvaizdos akį, Šventąją Dvasią balandžio pavidalu), tačiau dažnai jie „pasislepia“ gausiuose augaliniuose motyvuose. Stengdamasis sustiprinti kryžiaus „lietuviškumą“, meistras pasitelkia ir tradicinės tekstilės gaminiuose naudojamus raštus.

Tėvų Jėzuitų vienuolyne Čikagoje esantys kryželiai (14 vnt.) išsiskiria ypač kruopščia, subtilia drožyba, dėmesiu detalėms (6 pav.).

6 pav. A. Varno projektuoti, P. Laurinio išdrožti miniatiūriniai kryžiai ir stogastulpis. S. Urbonienės nuotr., 2012
6 pav. A. Varno projektuoti, P. Laurinio išdrožti miniatiūriniai kryžiai ir stogastulpis. S. Urbonienės nuotr., 2012
 
Autoriui pavyko atkartoti ne tik regioninius, bet ir lokalių vietovių kryžių bruožus. Gaila, kad šie subtilūs drožiniai jau pradeda byrėti – trūksta detalių, viršūnių, aplūžusios tvorelės. Dėka kun. Antano Saulaičio SJ nuorodos, kad šie kryželiai buvo kažkada publikuoti leidinyje Laiškai lietuviams Žr. Laiškai lietuviams, 1963. , pavyko nustatyti jų autorius, kurių yra du – juos projektavęs dail. A. Varnas ir juos išdrožęs – P. Laurinis Čikagoje kryželius kūrė Povilas Laurinavičius, tačiau ar Laurinis – jo pavardės santrumpa, nepavyko išsiaiškinti. . Nuoroda, kad tuos kryželius projektavo Varnas dar sukelia ir papildomų minčių. Varnas į Ameriką atvyko turėdamas tik vieną savo leisto albumo Žr. Adomas Varnas, Lietuvos kryžiai: 194-ios fotografiškai atliktos kryžių nuotraukos, 1926. egzempliorių, kurį jam dar DP stovykloje padovanojo lietuvis vienuolis, sužinojęs, kad Varnas neturi nei vieno egzemplioriaus: „Jums bus reikalingesnis“ „Nufotografavo 2 300 kryžių“, 1968. . Tad tikėtina, kad pasiremdamas šio albumo nuotraukomis, jis ir projektavo aptariamus mažuosius kryžių modeliukus.

Patyrinėjus drožinius ir palyginus juos su Varno albumo fotografijomis, matyti, kad vienus kryžius jis projektavo gana tiksliai prisilaikydamas pirmavaizdžio, kitus kiek supaprastino, dar kitus, matyt, sukūrė iš atminties. Keletas drožinių atitinka jo kartu su Kauno meno mokyklos mokiniais 1928 m. parengtų Nepriklausomybės kryžių projektus. Nėra įrodymų, kad Varnas būtų išsivežęs į Ameriką savo Nepriklausomybės jubiliejui skirtų kryžių projektų kopijas. Tačiau kai kurie Laurinio drožti kryželiai liudija, kad jis galbūt iš atminties bei vadovaudamasis savo turimu fotografijų albumu stengėsi atkurti Nepriklausomybės kryžių projektus. Tą paliudija ir anksčiau aptartas dviejų aukštų stogastulpis, dirbtas Poskočimo, prie Adomavičiaus namų Čikagoje. Sulyginus aptariamus kryžių ir stogastulpių modeliukus su Varno albumo nuotraukomis, aiškėja, kad buvo remtasi nuotraukomis, kuriose užfiksuoti Jonavos, Joniškio, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kupiškio, Plungės, Raseinių, Rokiškio, Šakių, Tauragės, Ukmergės, Utenos, Zarasų valsčiuose stovėję paminklai. Vadinasi, apimami visi etnografiniai Lietuvos regionai.

 

Antai 6 pav. matome kryžių, stogastulpį ir dvikryžmį kryžių. Pirmajam kryžiui identiškas atitikmuo yra Jonavos valsčiaus Skarulių kapuose stovėjęs kryžius Nuorodos pateikiamos pagal Lenkijoje perleistą A. Varno „Lietuvos kryžių“ albumą: Varnas, Adomas, Adomas Varnas: Krzyże litewskie, d. 2, il. 21. , o dvikryžmis kryžius kurtas vadovaujantis Tauragės kapinių kryžiais Žr. ten pat, il. 56. . Stogastulpis, matyt, projektuotas pagal Plungės ir Kulių kapinėse stovėjusių stogastulpių nuotraukas Žr. ten pat, d. 1, il. 13, 14, 16. ir labai primena Varno 1928 m. sukurtą stogastulpio projektą Žr. Brėžinys nr. 22, skirtas Telšių rajonui (VDKM, nr. I-657/22). . Iš šių drožinių matyti, kad Varnas siekė atskleisti įvairių regionų bruožus, o kartu išlaikyti ornamentuoto, t. y. lietuviško kryžiaus stilistiką. Matyt, dėl to projektavo tokius paminklus, kurių formos leidžia naudoti kuo daugiau ornamentų – tai kryžiai ir stogastulpiai, o žemaitiškų koplytstulpių čia nėra.

Lietuviškas kryžius kaip dekoro elementas

Išeivijos menininkai išskirtinai daug kur naudoja kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių motyvus. Juos pamatysime tapybos, grafikos kūriniuose, knygų iliustracijose Apie religinės tematikos išeivijos grafiką, tautodailės įvaizdžius joje išsamiai rašė Ingrida Korsakaitė. Ji taip pat paminėjo ir kalėdinius atvirukus bei religinius leidinius, kuriuose apstu kaimo kapinaičių, ornamentuotų kryžių, religinės liaudies skulptūros atvaizdų: Ingrida Korsakaitė, „Lietuvių išeivijos grafika ir tautinis tapatumas“, 2003. Freiburgo laikotarpio grafikų darbuose vyraujančius lietuviškumo įvaizdžius (ornamentuotus kryžius, koplytstulpius, liaudies skulptūros šventuosius) pamini Rasa Andriušytė-Žukienė, „Lietuvių dailininkai Freiburge ir Vakarų Europos meninė aplinka“, p. 73. . Nemažai šių motyvų naudojama išeivijos knygų ir periodinių leidinių apipavidalinime: viršeliuose, vinjetėse, užsklandose. Daug jų naudojama ir kuriant proginius (dažniausiai kalėdinius) atvirukus Žr. BLKM, v, Vijeikio fondas. . Taip pat kryžiaus, koplytstulpio motyvą architektai, dailininkai naudojo projektuodami lietuvių bažnyčių interjerą, altorius (J. Mulokas, V. K. Jonynas ir kt.) Žr. Rasa Andriušytė-Žukienė, „Dailininko V. K. Jonyno kūryba ir „lietuviško stiliaus“ paieškos JAV lietuvių bažnyčių architektūroje“, 2007; Algis Lukas (red.), Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje, 2009. .

 

Šiame straipsnyje trumpai aptarsiu tik lietuviško kryžiaus motyvo naudojimą antkapių puošyboje. Pasiremsiu Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinės buvo įkurtos 1903 m. Jų pavadinime ilgai laikėsi žodis „lietuvių“, tačiau nuo 1967 m. jis pamažu išstumiamas, kol 1995 m. visai išnyko. Tad dabar oficialus pavadinimas yra „Šv. Kazimiero kapinės“. Plačiau žr. Skirmantė Miglinienė (red.), Šv. Kazimiero lietuvių kapinėms 100 metų, 2007. ir Lietuvių tautinių kapinių Čikagoje pavyzdžiu. Išsiskiria po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusių asmenų (dipukų) akmens antkapiai, gausiai dekoruoti lietuviškais tautiniais motyvais, iš kurių vyrauja ornamentuoti kryžiai ir stogastulpiai. Dainauskas, aptardamas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse esančius paminklus, nurodo, kad „jųjų gausiausią grupę sudaro antkapiai su mūsų pakelės, priesodybio, kapinių medinio drožinėto kryžiaus piešiniu – graviūra“ Jonas Dainauskas, „Lietuvių kapinės senovėje ir dabar“, p. 28. . Lietuvoje irgi galima pamatyti antkapių su išraižytais kryžiaus, stogastulpio ar koplytstulpio motyvais, bet tai tik pavieniai atvejai. Čikagos lietuvių kapinėse turbūt vyraujantis motyvas antkapiuose yra dviejų ar trijų aukštų stogastulpis su raiškia saulės pavidalo viršūne, taip pat ir kryžius, kurio kryžma gausiai puošiama spinduliais. Taip pat mėgstamas vienaaukščio stogastulpio siluetas (dažnai tik stoginėlė) su tulpės pavidalo atramėlėmis. Rečiau vaizduojamas koplytstulpis ar maža koplytėlė.

Iš religinės liaudies skulptūros perimtas Rūpintojėlis yra vienas populiariausių atvaizdų antkapiuose: jis arba dominuoja antkapio kompozicijoje arba ją papildo. Taip pat populiarus ir vienos žymiausių Lietuvos šventovių – Aušros Vartų Švč. M. Marijos atvaizdas, komponuojamas kaip pagrindinis akcentas arba papildo antkapio ikonografiją. Dažniausiai vaizduojami aukštaitiškų bruožų turintys stogastulpiai ir kryžiai, nors kartais pavaizduojami ir dzūkiškos stilistikos kryžiai (su Kristaus kankinimo įrankių motyvais), taip pat ir žemaitiškas vienaukštis stogastulpis su tulpės formos stogelio atramėlėmis. Kitaip tariant, vyrauja stilizuotos kryžių, stogastulpių, koplytėlių formos, kurios buvo paplitusios ir šiame straipsnyje aptartuose lauko paminkluose bei interjerui skirtuose atributuose (7 pav.). Tai nestebina, nes antkapių projektus kūrė tie patys menininkai, kūrę ir lauko paminklus bei drožinėję mažuosius interjerui skirtus pakelės kryžių modeliukus (Daugvila, Gasparonis, Mozoliauskas, Mulokas, Vėbra, Vladas Vijeikis ir kt.).

 
7 pav. Lietuvių tautinės kapinės Čikagoje. S. Urbonienės nuotr., 2012
7 pav. Lietuvių tautinės kapinės Čikagoje. S. Urbonienės nuotr., 2012

Siekdami sustiprinti tapatumo išraišką, išeivijos antkapių kūrėjai pasitelkė ir tautinių juostų ornamentiką (kuri, beje, gana populiari buvo ir Lietuvoje, netgi sovietmečio (XX a. 6–7 deš.) antkapiuose), valstybinę atributiką – herbą Vytį, Gedimino stulpus, kitus simbolius (staugiantis vilkas, Gedimino pilis, kanklės, javų varpos). Šie tautiškumo, valstybingumo, Lietuvos istorijos ženklai, išraižyti antkapiuose, taip pat byloja apie išeivijos siekį pabrėžti savo tautinį identitetą.

Baigiamosios pastabos

Prievarta atskirti nuo tėvynės bei jausdamiesi atsakingi už lietuviškumo palaikymą, Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje, emigrantai lietuviai ieškojo įvairių tautiškumo išraiškos formų. Viena tokių tapo kryžiai – simboliniai objektai, jau nuo XX a. pradžios padedantys išreikšti tautinės kultūros savitumą, taip pat ir Lietuvos istorijos kataklizmus. Puošnus kryžius tarpukario Lietuvoje tapęs emblema, rodančia lietuviškumą, reikšmingas išliko ir išeivijoje (ypač dipukų kartai).

 

Šie lietuviški simboliai priminė lietuviams imigrantams kažkada paliktą tėvynę Lietuvą, palaikė siekius ir viltis, susijusias su tėvynės ir ten likusių artimųjų laisve. Toks lietuviškas objektas svetimame krašte tarsi simboliškai sujungė prarastą tėvynę su dabartine gyvenamąja vieta ir padėjo lengviau pritapti naujoje aplinkoje.

Lietuviškumui išreikšti geriausiai tiko du paminklų tipai – tai kryžmiškas kryžius ir stogastulpis, kurie gali būti gausiai dekoruojami ornamentais, būdingais lietuvių liaudies menui ir suprantamais kaip nacionaliniais. Ypač pamėgtas tulpės motyvas, deklaruojamas svarbiausiu lietuvių liaudies meno motyvu. Naudojami ir kiti Lietuvą, lietuviškumą primenantys elementai (gintaras, tradicinės tekstilės raštai). Vilties dėl Lietuvos laisvės idėją bei ryšį su vėl nepriklausoma Lietuva sustiprina šiuose objektuose vaizduojami valstybingumo simboliai (Vytis, Gedimino stulpai, Vyčio kryžius).

Lietuviškumo deklaracijos ikonografinei programai pasitelkiami ir skulptūros siužetai. Vyraujantys religiniai siužetai siejami su kenčiančios Lietuvos simbolika (Rūpintojėlis, Pieta), rūpesčio dėl lietuvybės išlaikymo įprasminimu (Rūpintojėlis), lietuvių religinio tapatumo, kartu ir Lietuvos simbolika – tai garsiausių Lietuvos šventovių stebuklingieji (Aušros Vartų Švč. M. Marija, Šiluvos Švč. M. Marija) bei dangiškojo Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atvaizdai. Tačiau Amerikos lietuviai meistrai siužetų įvairovę praplėtė ir suaktualino Lietuvai nusipelniusių asmenų atvaizdais (vysk. M. Valančiaus, arkivysk. J. Matulaičio, Lietuvos valdovų Vytauto ir Mindaugo bei kt.), taip pat ir istorinės temos siužetais (už Lietuvos laisvę kovoję partizanai, Sibiro tremtiniai).

Stengiantis įgyvendinti lietuviško kryžiaus ikonografinę programą, meistrai ir projektuotojai kaip pagrindiniu vizualiniu šaltiniu vadovavosi P. Galaunės knyga Lietuvių liaudies menas (1930), A. Varno albumu Lietuvos kryžiai (1926), albumu Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra (1970), kitais užsienyje ar Lietuvoje leistais leidiniais, kuriuose rasdavo kryžių fotografijų. Taip pat kryžius kūrė pasiremdami asmeniniais prisiminimais, konsultacijomis su kitais meistrais, dailininkais ar tiesiog nusižiūrėdami į pastatytus paminklus bei tautodailės parodose eksponuojamus dirbinius.

 

Šaltiniai ir literatūra

  • Andriušytė-Žukienė, Rasa, „Dailininko V. K. Jonyno kūryba ir „lietuviško stiliaus“ paieškos JAV lietuvių bažnyčių architektūroje“, Soter, 2007, 22(50), p. 159–171.
  • Andriušytė-Žukienė, Rasa, „Lietuvių dailininkai Freiburge ir Vakarų Europos meninė aplinka“, Oikos, 2007, nr. 3, p. 67–78.
  • Astašaitis, Algimantas, „Lietuviškų raižinių kūrėjas“, Draugas, 1953 05 23.
  • Bakšytė-Richardson, Milda, „Amerikos lietuvių kryžiai ir koplytėlės“ | Irena Regina Merkienė, Vida Savoniakaitė (sud.), Etninė kultūra ir tapatumo išraiška, Vilnius: Mokslo aidai, 1999, p. 260–276.
  • Bakšytė-Richardson, Milda, „Kapinės“ | Algis Lukas (red.), Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje = Lithuanian Cultural Legacy in America, Silver Spring Md.: Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros taryba, 2009, p. 198–200.
  • Bakšytė-Richardson, Milda, „Paminklai ir koplytstulpiai“ | Algis Lukas (red.), Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje = Lithuanian Cultural Legacy in America, Silver Spring Md.: Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros taryba, 2009, p. 180–181.
  • „Buv. augsburgiečių dėmesiui“, Dirva, 1982 10 14.
  • Čerbulėnas, Klemensas, „Tautinis elementas lietuvių kryžiuose“, Naujoji Romuva, 1937. nr. 4–5, p. 87–92.
  • Čibas, Daumantas, „Išdabino ir paliko“, Draugas, 1975 04 19.
  • Čiubrinskas, Vytis, „Transnacionalinis identitetas ir paveldas: lietuviškumas diasporoje“, Sociologija: mintis ir veiksmas, 2005, nr. 2, p. 41–54.
  • Dainauskas, Jonas, „Lietuvių kapinės senovėje ir dabar“ | Algimantas Kezys (red.), Palikę tėviškės namus: Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje, Chicago: Lietuvių fotoarchyvas, 1976, p. 3–42.
  • Galaunė, Paulius, Lietuvių kryžiai, Kaunas: [Čiurlionies galerija], 1926.
  • Galaunė, Paulius, Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai, Kaunas: L. U. Humanitarinių mokslų fakultetas, 1930.
  • Grinius, Jonas, „Lietuvos kryžiai ir koplytėlės“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1970, t. 5, p. 1–177.
  • Hoppe, Janice, “From Lithuania to Lemont,” Lemont Reporter, 2011 07 22.
  • Johnson, Kevin, “Chi Lives: Antanas Poskocimas, Carver of Crosses,” Chicago Reader, 1984 01 20, p. 6, 9.
  • Končius, Ignas, „Lietuviško meno bažnyčia“, Draugas, 1956 12 22.
  • Korsakaitė, Ingrida, „Lietuvių išeivijos grafika ir tautinis tapatumas“ | Ingrida Korsakaitė, Laima Laučkaitė (sud.), Išeivijos dailė: tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003: p. 19–82.
  • „Kryžius pasaulinėje parodos aikštėje“, Darbininkas, 1964 03 17.
  • Kulpavičienė, Nora (red.), Lietuvių tautodailės institutas išeivijoje, Toronto: Lietuvių tautodailės institutas, 2000.
  • Kuzmickaitė, Daiva Kristina, Tarp dviejų pasaulių: naujieji imigrantai lietuviai Čikagoje (1988–2000), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2004.
  • Laiškai lietuviams, 1952, nr. 12, p. 198; 1963, nr. 3.
  • „Lietuvišką kryžių stebės milijonai“, Draugas, 1964 04 12.
  • „Lietuviškas kryžius Mundelein seminarijoje“, Draugas, 1974 05 09.
  • „Lietuviškas kryžius prie dr. Adomavičiaus namų“, Naujienos, 1959 06 13.
  • „Lietuviškų drožinių kūrėjas“, Draugas, 1953 10 24.
  • Lukas, Algis (red.), Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje = Lithuanian Cultural Legacy in America, Silver Spring Md.: Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros taryba, 2009.
  • Merkienė, Irena Regina, „Etninė kultūra ir lietuvybės simboliai“ | Irena Regina Merkienė (sud.), Etninė kultūra ir tautinis atgimimas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1994, p. 55–69.
  • Miglinienė, Skirmantė (red.), Šv. Kazimiero lietuvių kapinėms 100 metų, Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2007.
  • Mulokas, Jonas, J. Muloko architektūra, redagavo Petras Celiešius, Los Angeles, 1983.
  • „Nufotografavo 2 300 kryžių“, Draugas, 1968 02 16.
  • Prunskis, Juozas, „Lietuviškų kryžių kūrėjas“, Draugas, 1981 03 27.
  • Rimkus, Vytenis, „Drožinėtojas Stasys Motuzas“ | Laimutė Varkalienė (sud.), Gruzdžiai, Vilnius: Žuvėdra, 1999, p. 255–258.
  • Rūkštelė, Antanas, Lietuvių tautodailė, Kaunas: Lietuvių dailės draugija, 1929.
  • „Skulptorius Petras Vėbra“, Draugas, 1956 05 09.
  • Tijūnas, Jonas, „Romuvoje pastatytas lietuviškas kryžius“, Draugas, 1973 02 22.
  • Urbonienė, Skaidrė, „Kryždirbystė išeivijoje: religingumo ir/ar lietuviškumo manifestacija“, Lietuvos etnologija, 2012, nr. 12 (21), p. 51–74.
  • Varnas, Adomas, Adomas Varnas: Krzyże litewskie, red. Joanna Ostaszewska-Nowicka, d. 1–2, Poznań: Księgarnia Świętego Wojciecha, 2005.
  • Varnas, Adomas, Lietuvos kryžiai: 194-ios fotografiškai atliktos kryžių nuotraukos, d. 1–2, Kaunas: autoriaus leidinys, 1926.
  • Vaškaitis, Bronius, „Įspūdinga lietuvių paroda eucharistiniame kongrese“, Draugas, 1976 08 16.
 

The Lithuanian Cross in the USA Emigration: A Memorial Monument, An Interior Attribute, and a Décor Element

  • Bibliographic Description: Skaidrė Urbonienė, „Lietuviškas kryžius išeivijoje JAV: memorialinis paminklas, interjero atributas, dekoro elementas“, @eitis (lt), 2017, t. 926, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Skaidrė Urbonienė, „Lietuviškas kryžius išeivijoje JAV: memorialinis paminklas, interjero atributas, dekoro elementas“, Menotyra, 2013, t. 20, nr. 1, p. 50–66, ISSN 1392-1002.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos istorijos institutas.

Summary. Emigrants that were isolated from their homeland and felt responsible for the preservation of their national identity and glorification of Lithuania’s name in the world were in the search for various forms of nationality manifestation. One of such manifestations were crosses – symbolic objects that already from the early 20th century helped to reveal the peculiarities of Lithuanian culture as well as cataclysms of the state’s history. The ornate cross which in the interwar Lithuania became a symbol of national identity sustained its status in emigration. These Lithuanian symbols – crosses – in private and public spaces reminded of the once abandoned homeland, supported the aspirations and expectations with regard to the freedom of homeland. Such Lithuanian objects in a foreign country as if symbolically united the lost homeland with the present place of residence and helped to adapt in a new environment.

Two types of monuments were best suited to expressing Lithuanianness – a cross and a roof-pillar which could be richly decorated with ornaments typical of Lithuanian folk art and understandable as national. Emigrant masters abundantly used geometric and floral motifs for decoration of crosses. A tulip motif was especially loved and declared as the main Lithuanian folk art motif. Some artists used other elements resembling Lithuanian national identity: amber, traditional textile patterns. The idea for the hope of freedom of the Lithuanian State and relationship with re-independent Lithuania reinforced depicting symbols of statehood (Coat of Arms of Lithuania, Gediminas’ Columns, Vytis’ Cross) in these objects.

To express the iconographic program of the declaration of Lithuanian identity, some specific sculpture stories and plots were used. The dominant religious stories were related to the symbol of suffering Lithuania (Pensive Christ, Pieta), aspiration to sustain one’s national identity (Pensive Christ) and religious identity (St. Mary of the Gate of Dawn, St. Mary of Šiluva and St. Casimir). It is noteworthy that the American-Lithuanian wood carvers supplemented the array of plots with portraits of famous Lithuanians (including Bishop M. Valančius and Lithuanian rulers Vytautas and Mindaugas) and episodes from history (such as partisans in their struggle for Lithuania’s freedom and exiles in Siberia).

Keywords: cross-crafting, Lithuanian cross, roof-pillar, pillared chapel, diaspora, Lithuanian identity.