Straipsnis Veikti, nedera ignoruoti: Prancūzijos reakcija į 1938–1939 m. Lietuvai įteiktus ultimatumus

Dėl Klaipėdos krašto Lietuvos vyriausybė nuolat palaikė ryšį su Prancūzijos užsienio reikalų ministerija. Lietuvos pasiuntinys P. Klimas informavo įtakingus jos pareigūnus apie ištisus metus vyriausybės darytas politines nuolaidas prisijungimo prie Vokietijos šalininkams Klaipėdos krašte. Tačiau nepaisant užsienio reikalų ministro G. Bonnet užtikrinimų, kad „niekas nepasikeitė“ 1938 10 17 Lietuvos pasiuntinio P. Klimo pranešimas „Pasikalbėjimas su Bonnet“, l. 202. , jau anksčiau gana santūri Prancūzijos pozicija dėl galimos paramos Lietuvai Klaipėdos krašto klausimu 1938 m. rugsėjo 29 d. pasirašius Miuncheno susitarimą tapo dar pasyvesnė. Tad Kaune „neturėta didelių iliuzijų“ 1938 09 26 Prancūzijos pasiuntinio Kaune G. Dulong pranešimas užsienio reikalų ministrui „Les rapports lituano–allemands et la question du Memel“, p. 2. dėl šios pajūrio teritorijos su uostu, labiau nerimauta dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybingumui Žr. Algimantas Kasparavičius, „1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos“, p. 22–23. . Prancūzijos ir Vokietijos santykių pagerėjimą Kaune mėginta tinkamai išnaudoti, prašant aukštų prancūzų pareigūnų subtiliai pasiteirauti Reicho pozicijos dėl Klaipėdos krašto J. von Ribbentroppo vizito Paryžiuje metu ir kitomis progomis Žr. 1938 12 02 Lietuvos pasiuntinio P. Klimo pranešimas „Klaipėdos reikalais“, l. 247; 1939 01 07 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Klaipėdos reikalais“, l. 2. .

1938 m. gruodžio 12 d. Lietuvos vyriausybės prašymu Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ambasadoriai Berlyne kreipėsi į Vokietijos užsienio reikalų ministrą J. von Ribbentroppą. Pabrėžę, kad jų atstovaujamos valstybės siekia Klaipėdos krašto statuto vykdymo, diplomatai paprašė paveikti vietos vokiečius, kad šie nepažeidinėtų teritorijos valdymą reglamentuojančio dokumento. Nesėkme pasibaigęs demaršas liudijo, kad G. Bonnet pažadas „ateity taip pat, jei būtų koks konkretus faktas, neatsisakys intervenuoti“ 1939 02 15 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Pasikalbėjimas su Bonnet Klaipėdos reikalais“, l. 17. diplomatinę retoriką suvokiantiesiems teikė mažai vilčių.

 

Vokietijos kariuomenės telkimas, rengiantis Čekoslovakijos okupacijai, skatino naujus Lietuvos mėginimus kuo tiksliau sužinoti Prancūzijos poziciją Klaipėdos krašto užėmimo atveju. Kovo 14 d. pasiuntinys P. Klimas apsilankė pas Politikos departamento Europos reikalų direktorių Charles’į Rochatą, vėliau – pas šio departamento direktorių Emille’į Charveriatą. Po poros dienų jį priėmė užsienio reikalų ministras. Net porą kartų pasiteiravęs, ar iš Vokietijos sulaukta naujos informacijos, ministras pakartojo, jog laiko „konvencijos ir statuto nustatytą Klaipėdos padėtį respektuotina ir privaloma“ […]. „Jei [Vokietijos – V. B.] pasiūlymai išeitų iš tos padėties ribų“, P. Klimas buvo paprašytas informuoti G. Bonnet. Ministras turbūt greičiau nei lietuvių diplomatas, jau tą pačią kovo 16 d., gavo informacijos, kad Adolfas Hitleris tuoj „atliks Klaipėdai tą patį veiksmą, kaip ir Čekoslovakijai“ 1939 03 17 Prancūzijos užsienio reikalų ministro G. Bonnet telegrama pasiuntiniu Londone Ch. Corbinui, l. 128. . Ši informacija vakare pasiekė ir Lietuvą. Kovo 17 d. skubiai mėginta sužinoti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos reakciją, tačiau tikslesnių žinių gauti nepavyko. Kovo 21 d. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybių atstovai suderino abiejų valstybių poziciją: sutarta neskatinti veikti Lietuvos, nebent tik atsargiai protestuoti Žr. Vygantas Vareikis, „Politiniai ir kariniai Klaipėdos krašto praradimo aspektai“, p. 80. .

 

Informuodamas A. Legerą apie Vokietijos pateikto ultimatumo Lietuvai priėmimą P. Klimas pabrėžė, kad pajūrio teritorijos netektis turės daugiau ekonominių nei moralinių pasekmių, nes nematoma siena visus penkiolika bendrabūvio metų skyrė Klaipėdą nuo Kauno Žr. 1939 03 23 Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus A. Legero pro memoria „Visite du Ministre de Lituanie“, p. 136. . Iš tiesų Lietuvos visuomenė daug jautriau reagavo į politines nuolaidas Lenkijai nei Vokietijai. Ši netektis paveikė tiek Lietuvos visuomenę, tiek vyriausybę. Europos demokratinių valstybių, Klaipėdos statuto signatarių, reakcija į šios teritorijos atplėšimą apnuogino mažos Baltijos valstybės vienišumą stiprėjant ginkluotos agresijos pavojui, neutraliteto iliuzija jai pasirodė realesnė už didžiųjų valstybių pagalbą. Kaip ir prieš metus, Lietuvos vardas maždaug savaitę margavo Prancūzijos spaudoje, kuri griežtai įvertino Vokietijos išpuolį prieš daug pastangų sureguliuoti nesutarimus įdėjusią šalį. Tačiau jau kovo pabaigoje prancūzų visuomenės dėmesį nuo Čekoslovakijos ir Klaipėdos krašto dramų atitraukė artėjantys prezidento rinkimai.

Išvados

Gana vangi reakcija į 1938–1939 m. Lietuvai įteiktus ultimatumus buvo Prancūzijos politinių interesų praradimo Rytų Europoje proceso dalis. Po Pirmojo pasaulinio karo atvirai deklaravusi skepsį dėl Lietuvos valstybingumo perspektyvų ir kartu gana atkaklų siekį ją panaudoti savo gyvybiniams interesams, Prancūzija, Antrajam pasauliniam karui artinantis, oficialiai rodė gerokai didesnį palankumą, tačiau veiksmais neretai liudijo abejingumą. Mažiau rizikuodama ir siekdama savų politinių tikslų ji buvo linkusi pagelbėti Lietuvai 1938 metais. Prancūzijos diplomatinė įtaka padėjo sušvelninti Lenkijos ultimatume keliamus reikalavimus. Lietuvos vyriausybei bei visuomenei buvo labai svarbi ir moralinė parama – viešosios opinijos ultimatyvaus ginčų sprendimo būdo pasmerkimas. Tačiau Prancūzijos vyriausybė vengė oficialių viešų politinių deklaracijų dėl šio ultimatumo.
 

Gana intensyvios politinės paramos epizodas greit baigėsi. Prancūzijos elgsena su sąjungininke Čekoslovakija, kilus pavojams šios valstybės teritoriniam vientisumui, o vėliau ir valstybingumui, pagrįstai skatino Lietuvą nepuoselėti iliuzijų 1939 metais. Nuostata vengti politinių žingsnių, kurie galėjo išprovokuoti Vokietijos karinį puolimą, skatino Prancūzijos vyriausybę pasyviai stebėti pastarosios siekį okupuoti Klaipėdos kraštą. Prancūzija faktiškai savanoriškai suspendavo savo, kaip Klaipėdos krašto konvencijos signatarės, galias.

Jei Miuncheno susitarimą galime pavadinti bent laikino tarptautinės įtampos atlydžio regimybe, kuria mažai tetikėjo ministras pirmininkas E. Daladieras Žr. Женевьева Табуи, 20 лет дипломатической борьбы, с. 291–292. , tai Čekoslovakijos okupacija ir Klaipėdos krašto aneksija išryškino karo artumą. Klaipėdos krašto užėmimas vis labiau dėl galimo puolimo nerimaujančią Lenkijos vyriausybę vėl suartino su Prancūzija. Tiesa, 1939 m. liepos pabaigoje lankydamasis Klaipėdos krašte Lenkijos karo atašė Kaune L. Mitkiewiczius padarė išvadas, jog nesunkiai įžvelgiami pasirengimo puolimui darbai vyksta ketinant pulti Lietuvą Žr. Michał Klimecki, „Polskie reakcje na zajęcie Kłajpedy przez niemcy w 1939 r.”, s. 95–96. . Iš Paryžiaus buvo matyti geriau. Dar 1938 m. kovą Lietuvos karo atašė J. Lanskoronskis pritarė prancūzų karininkų nuomonei:

Vokiečių-lenkų ginčo priežastys nėra pašalintos, bet tik yra suspenduotos. Kada nors tas konfliktas atsivers. 1938 03 19 Lietuvos karo atašė Paryžiuje J. Lanskoronskio pranešimas Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui, l. 183. .
1939 m. rugsėjo 1 d. abi neseniai ultimatumus Lietuvai pateikusios valstybės surėmė ginklus.
 

Šaltiniai ir literatūra

  • 1938 01 07 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Nusavinimai Klaipėdoj“, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 648, ap. 1, b. 29, l. 19–22.
  • 1938 03 14 Lietuvos ministrų kabineto posėdžio protokolas, LCVA, f 923, ap. 1, b. 1025, l. 49.
  • 1938 03 14 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Dėl naujo incidento administracijos linijoj“, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2099, l. 56.
  • 1938 03 15 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio pro memoria „Informacijų dėl 1938 m. kovo 11 d. incidento administracijos linijoje“, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 426.
  • 1938 03 16 Prancūzijos agentūros „Havas“ pranešimas apie Lietuvos ir Lenkijos pasienio incidentą, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2099, l. 47.
  • 1938 03 17 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio pro memoria „Dėl incidento su lenkais“, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 356.
  • 1938 03 19 Lietuvos karo atašė Paryžiuje J. Lanskoronskio pranešimas Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 183–185.
  • 1938 03 19 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo šifruota telegrama nr. 894 Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 193.
  • 1938 03 20 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio pro memoria „Informacijos lietuvių-lenkų įtempimo metu“, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 165.
  • 1938 03 20 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio pro memoria „Pasikalbėjimas su Prancūzijos pasiuntiniu p. Dulong“, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 171.
  • 1938 03 24, Varšuvos radijas, VSD spaudos dienynas nr. 76, LCVA, f 923, ap. 1, b. 1025, l. 49, l. 101–105.
  • 1938 03 25 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Dėl naujos santykių su Lenkija būklės. Žvilgsnis į ateitį“, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 29, l. 76–78.
  • 1938 03 28 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Lenkų-prancūzų ginčai ryšium su Lietuva“ užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 78.
  • 1938 04 05 užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio pro memoria „Dėl 1938 m. kovo 11 d. incidento administracijos palinijy ir Lenkų ultimatumo Lietuvai santrauka“, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 51.
  • 1938 04 08 Lietuvos pasiuntinio P. Klimo pranešimas „Vizitas Paul-Boncourui“, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 29, l. 87.
  • 1938 04 29 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Klaipėdos reikalai“, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 29, l. 101–102.
  • 1938 06 01 Lenkai. Valstybės saugumo departamento biuletenis nr. 135a, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 25–35.
  • 1938 09 19 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo šifruota telegrama nr. 896 Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 190.
  • 1938 09 26 Prancūzijos pasiuntinio Kaune G. Dulong pranešimas užsienio reikalų ministrui „Les rapports lituano–allemands et la question du Memel“, Archives de la Ministere des Affaires etrangeres et europeennes (toliau – AMAEEF), Affaires politiques, 1914–1944, Serie Z – Europe, Memel, d. 40, p. 2–4.
  • 1938 10 17 Lietuvos pasiuntinio P. Klimo pranešimas „Pasikalbėjimas su Bonnet“, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 29, l. 200–202.
  • 1938 11 17 Prancūzijos pasiuntinio Kaune G. Dulong pranešimas užsienio reikalų ministrui „L’Agitation nazie a Memel et la campagne electorale“, AMAEEF, Affaires politiques, 1914–1944, Serie Z – Europe, Memel, d. 40, p. 29–32.
  • 1938 12 02 Lietuvos pasiuntinio P. Klimo pranešimas „Klaipėdos reikalais“, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 29, l. 246–249.
  • 1939 01 07 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Klaipėdos reikalais“, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l. 1–2.
  • 1939 02 15 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Pasikalbėjimas su Bonnet Klaipėdos reikalais“, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l. 16–17.
  • 1939 03 17 Prancūzijos užsienio reikalų ministro G. Bonnet telegrama pasiuntiniu Londone Ch. Corbinui, AMAEEF, Affaires politiques, 1914–1944, Serie Z – Europe, Memel, d. 40, l. 128.
  • 1939 03 19 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l. 25–26.
  • 1939 03 20 Lietuvos ministrų kabineto posėdžių protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1080, l. 46.
  • 1939 03 20 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui „Klaipėdos reikalais“, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l. 27–29.
  • 1939 03 21 Prancūzijos pasiuntinio Varšuvoje L. Noelio pranešimas telefonu, AMAEEF, Affaires politiques, 1914–1944, Serie Z – Europe, Memel, d. 40, p. 131–133.
  • 1939 03 21–22 Lietuvos pasiuntinio Londone B. K. Balučio pro memoria rankraštis, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 174, l. 8–10.
  • 1939 03 22 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l. 30–32.
  • 1939 03 23 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l. 33–34.
  • 1939 03 23 Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus A. Legero pro memoria „Visite du Ministre de Lituanie“, AMAEEF, Affaires politiques, 1914–1944, Serie Z – Europe, Memel, d. 38, p. 132–136.
  • 1939 04 01 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l. 41–43.
  • 1939 04 24 Lietuvos pasiuntinio Romoje Stasio Lozoraičio pro memoria „Pasikalbėjimai š. m. kovo 21 d. dėl Reicho užsienio reikalų ministro von Ribbentroppo pareikšto Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui reikalavimo perleisti Klaipėdos kraštą“, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 54, l. 56.
  • Adlytė, Dovilė, „Prancūzijos požiūrio į Lietuvą atspindžiai lietuviškoje spaudoje (1936–1938)“, Lietuvos aidas, 2009 12 30, p. 1, 4.
  • Bartov, Omer, “Martyr’s Vengeance: Memory, Trauma and Fear of War in France” / Joel Blatt (ed.), The French defeat of 1940: Reassessments, New York: Berghahn Books, 2000, p. 54–84.
  • Beauvois, Yves, Leon Noel – de Laval a de Gaulle via Petain, 1888–1987, Villeneuve-d’Ascq: Presses universitaires du Septentrion, 2001.
  • Butkus, Zenonas, „Bendrininkų kėslai: Vokietijos ir SSRS požiūris į Klaipėdos problemą 1923–1939 metais“, Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, p. 193–211.
  • Butkus, Zenonas, „SSRS požiūris į Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metais“, Acta Historica Universitatis Klaipedensis XXI: Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai, 2010, p. 115–124.
  • De Kerille, H., « L’Europe au signe de la barbarie », L’Epoque, 1938 03 19, nr. 204.
  • Delebecque, J., « Contre des intererets francaises », L’action francaise, 1938 03 22, nr. 81.
  • Dutertre, Gilles, Les français dans l'histoire de la Lituanie (1009–2009), Paris: L’Harmattan, 2009.
  • Grison, Jean, « La France et l’Angleterre face aux Affaires Baltes, 1900–1990 », Revue Historique, 1990, nr. 575, p. 101–175.
  • Gueslin, Julien, « Les années de la première République lituanienne : la création de l’Etat et la lutte pour la survie » / Yves Plasseraud (dir.), Lituanie : Un millénaire d’Histoire (1009–2009), Paris: Armeline, 2010, p. 222–278.
  • Huker, Daniel, „French Public Attitudes towards War in 1938–1939: “Pacifism” or “War Anxiety”?, French History, 2007, no. 21, pp. 431–449.
  • Imlay, Talbot, “Paul Reynaud and France’s Response to Nazi Germany, 1938–1940,” French Historical Studies, 2003, vol. 26, no. 3, p. 497–538.
  • Imlay, Talbot, “Retreat or Resistance of France: Strategic Re-Appraisal and The Crisis of French Power in Eastern Europe, September 1938 to August 1939” / Kenneth Mouré, Martin S. Alexander (eds.), Crisis and Renewal in France, 1918–1962, New York, London: Berghahn Books, 2002, pp. 105–131.
  • « Incident a la frontiere lituanienne », Le Temps, 1938 03 14, nr. 27944, p. 2.
  • Young, Robert J., “The Aftermath of Munich: The Course of French Diplomacy, October 1938 to March 1939,” French Historical Studies, 1973, vol. 8, no. 2, pp. 305–322.
  • Jędrzejewicz, Waclaw (ed.), Diplomat in Paris, 1936–1939: Papers and Memoirs of Juliusz Łukasiewicz, New York, London: Columbia University Press, 1970.
  • Kasparavičius, Algimantas, „1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos“ / Arvydas Anušauskas, Česlovas Laurinavičius (sud.), Lietuva Antrajame pasauliniame kare, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007, p. 19–38.
  • Kasparavičius, Algimantas, „Lietuvos geopolitika ir diplomatija 1918–1940“ / Nelė Asadauskienė, Audronė Janužytė (sud.), Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, Vilnius: Vaga, 2000, p. 45–64.
  • Kissinger, Henry, Diplomatija, iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis, Vilnius: Pradai, 2003.
  • Klimas, Petras, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1918–1940, Vilnius: Mintis, 1991.
  • Klimecki, Michał, „Polskie reakcje na zajęcie Kłajpedy przez niemcy w 1939 r.”, Acta Historica Universitatis Klaipedensis XV: Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija, karinė istorija, archeologija, etnologija, 2007, p. 87–96.
  • « La contagion des coups de force. Sous la menace de l’ invasion Lituanie a du ceder », L’Humanite, 1938 03 20, nr. 14336.
  • Lacaze, Yvon, “Daladier, Bonnet and the Decision-making Process during the Munich Crisis, 1938” / Robert Boyce (ed.), French Foreign and Defense Policy, 1918–1940: The Decline and Fall of a Great Power, New York, London: Routledge, 2005, pp. 214232.
  • Laurinavičius, Česlovas, „Lemties ir garantijų apviltos: Baltijos valstybių dalia“, Darbai ir dienos, 2002, nr. 30, p. 7–15.
  • Liekis, Šarūnas, 1939: The Year that Changed Everything in Lithuanias History, Amsterdam, New York: Rodopi, 2010.
  • „Londonas tikisi taikingo įtempimo išsprendimo: Halifaxas priėmė Balutį“, Lietuvos aidas, 1938 03 19, nr. 123, p. 1.
  • Łossowski, Piotr, Kłajpeda kontra Memel: problem Kłajpedy w latach 1918, 1939, 1945, Warszawa: Wydawnictwo Neritan, Instytut Historii PAN, 2007.
  • Łossowski, Piotr, Stosunki Polsko-Litewskie 1921–1939, Warszawa: Instytut Historii PAN, 1997.
  • Łossowski, Piotr, Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku: studium z dziejow dyplomacji, Warszawa: Trio, 2010.
  • Mitkiewicz, Leon, Kauno atsiminimai 1938–1939, Vilnius: Baltos lankos, 2002.
  • Navickas, Konstantinas, TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais, Vilnius: Mintis, 1966.
  • Plečkaitis, Vytautas Petras; Jan Widacki (sud.), Lietuvos ir Lenkijos santykiai, 1917–1994: dokumentų rinkinys, Vilnius: Valstybės žinios, 1998.
  • „Prancūzų spauda apie lietuvių–lenkų konfliktą iki kovo 18 d.“, Lietuvos aidas, 1938 03 21, nr. 127, p. 6.
  • Thomas, Martin, “Appeasement in the late Third Republic,” Diplomacy and Statecraft, 2008, no. 19, pp. 566–607.
  • Turauskas, Edvardas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Kaunas: Šviesa, 1990.
  • Urbšys, Juozas, Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais, Vilnius: Mintis, 1988.
  • Vareikis, Vygantas, „Politiniai ir kariniai Klaipėdos krašto praradimo aspektai“, Acta Historica Universitatis Klaipedensis XXI: Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai, 2010, p. 6784.
  • Žepkaitė, Regina, Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m., Vilnius: Mokslas, 1980.
  • Žepkaitė, Regina, Lietuva ir didžiosios valstybės 1918–1939 m., Kaunas: Šviesa, 1986.
  • Žiugžda, Robertas, Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940, Vilnius: Mokslas, 1983.
  • Žostautaitė, Petronėlė, Klaipėdos kraštas, 1923–1939, Vilnius: Mokslas, 1992.
  • Табуи, Женевьева, 20 лет дипломатической борьбы, Москва: Грифон М, 2005.
 

To Act Not Recommended to Ignore: French Reaction to the Ultimatums Presented to Lithuania in 1938–1939

  • Bibliographic Description: Vilma Bukaitė, „Veikti, nedera ignoruoti: Prancūzijos reakcija į 1938–1939 m. Lietuvai įteiktus ultimatumus“, @eitis (lt), 2017, t. 935, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Vilma Bukaitė, „Veikti, nedera ignoruoti: Prancūzijos reakcija į 1938–1939 m. Lietuvai įteiktus ultimatumus“, Lituanistica, 2011, t. 57, nr. 2(84), p. 115–128, ISSN 0235-716X.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universitetas.
Summary: The foreign policy of Lithuania lived through two difficult challenges in the period of 1938–1939: it accepted Polish and German ultimatums. Being the most influential democratic power in continental Europe, France, which was addressed by Lithuania for assistance, took a different approach towards them. Its position was mostly affected by political interests and the specific relations with the countries presenting the ultimatums. The call for assistance expressed by the Government of Lithuania upon receipt of the Polish ultimatum of 17 March 1939 gave France the opportunity to demonstrate its discontent with the political flirt between its allies Poland and Germany. Although the French prime minister or the minister of foreign affairs did not express their official position on the ultimatum, Leon Noel, the French ambassador in Warsaw was assigned to organize two demarches to the Polish Ministry of Foreign Affairs. The interference of the Great Powers helped to mitigate the content of the document. Poland limited itself to the demand to establish the previously non-existing bilateral diplomatic relations, which the French Government factually supported by protesting against the ultimatum type of the demands and the threats to initiate armed hostilities in case they were rejected. The Government supported and probably unofficially promoted the stormy reaction of the French press towards the Polish ultimatum to Lithuania by demonstrating to its ally the limits of freedom to act independently. The Polish Government was well aware of the French hint. The wave of discontent with the French support to Lithuania highlighted the crisis of bilateral relations with the powerful ally.

The French reaction towards the ultimatum presented by Germany on 20 March 1939 demanding to give up the autonomous territory under Lithuania’s rule was identical to that demonstrated upon the delivery of German ultimatums to Austria and Czechoslovakia. Being one of the signatories of the Klaipėda Convention, France avoided to trigger a new world war and to face Germany in the battlefield. The French Ministry of Foreign Affairs followed the progress in the Klaipėda issue, but it was not planning on providing political support to Lithuania. Kaunas did not even expect its political commitment. Once informed about the presentation of the ultimatum, the French Government took a passive position. The signatory of the Klaipėda Convention took a voluntary step of refusing the powers to solve the fate of the Klaipėda Region entrusted to it by the stated legal instrument. Nevertheless, like a year ago, it did not restrict the freedom of the press to denounce the political aggression.

The French Government was aware of the inevitability of war as soon as March 1938. When the Munich Agreement was signed at the end of September, the French policy circles were inspired by the moods of the temporary thaw in relations with Germany. Czechoslovakia’s occupation and the annexation of the Klaipėda Region in March 1939 heightened the imminence of war without leaving any last illusions to keep peace.

Keywords: France, Germany, Poland, ultimatum, reaction.