Straipsnis Vladislovas Tiškevičius Italijoje: „Galleria Warowland“ ir milanietiškoji kolekcija

    • Bibliografinis aprašas: Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, „Vladislovas Tiškevičius Italijoje: „Galleria Warowland“ ir milanietiškoji kolekcija“, @eitis (lt), 2017, t. 947, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, „Vladislovas Tiškevičius Italijoje: „Galleria Warowland“ ir milanietiškoji kolekcija“, Menotyra, 2015, t. 22, nr. 4, p. 322–337, ISSN 1392-1002.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Santrauka: Straipsnis skirtas migracijos atvejo studijai. Jame kalbama apie priverstinę politinę emigraciją iš carinės Rusijos į Italiją XX a. pr. ir sėkmingą emigranto integraciją į vietinį kultūros lauką, konkrečiai – į kolekcionavimo ir antikvariato veiklos sritį. Tekste pateikiama nauja medžiaga apie dailės istorijos tyrimuose menkai žinomą grafo Vladislovo Tiškevičiaus tremtyje Italijoje praleistą 1907–1913 m. laikotarpį. Aptariamos išvykimo iš Lietuvos aplinkybės, patikslinamas kelionės laikas, nušviečiama Milane įkurto antikvariato „Galleria Warowland“ veikla, identifikuojama čia surinkta meno vertybių kolekcija ir kai kurių jos eksponatų likimas.

    Pagrindiniai žodžiai: Vladislovas Tiškevičius, „Galleria Warowland“, antikvariatas, Milanas, Salsomaggiore Terme, meno dirbinių kolekcija, XX a. pr.
     
  1. Migracija nėra vienareikšmiškai vertintinas reiškinys. Ją patiriantys žmonės ar jų grupės dėl tam tikrų priežasčių yra priversti keltis iš įprastos gyvenamosios vietos į kitą, ir tokia patirtis paprastai būna susijusi su trauminiais išgyvenimais. Kita vertus, migracija prisideda prie kultūrų įvairovės, praturtina tautų, valstybių, bendruomenių kultūrinį kapitalą. Bendriausia prasme kultūrinės migracijos sąvoka apima platų reiškinių spektrą – nuo menininkų ir kitų meno lauko dalyvių iki meno idėjų, stilių ar atskirų kūrinių migracijos. Šis straipsnis skirtas atvejui, kai priverstinė politinė emigracija iš carinės Rusijos į Italiją XX a. pr. virto sėkminga emigranto integracija į vietinį kultūros lauką, konkrečiai – į kolekcionavimo ir antikvaro sritį.
    Retas kuris nėra girdėjęs grafo Tiškevičiaus (1 pav.) vardo: populiariojoje spaudoje netyla diskusijos apie sudėtingą šiandienę Lentvario ansamblio būklę, o anuometį rezidencijos gyvenimą vis dažniau prisimena istorikai ir paveldosaugininkai. Dėmesį į šį asmenį dar 1991 m. atkreipė dr. Jolanta Širkaitė straipsnyje Vladislovas Tiškevičius – kolekcionierius bei Vilniaus mokslo ir meno muziejaus kūrėjas
    Žr. Jolanta Širkaitė, „Vladislovas Tiškevičius – kolekcionierius bei Vilniaus mokslo ir meno kūrėjas“, p. 1214.
    , rekonstravusi grafo tapybos darbų kolekciją, puošusią Lentvario rūmus, ir nušvietusi jo kultūrinę veiklą; lenkų tyrinėtoja Liliana Narkowicz pastaruoju metu išleido net dvi monografijas, skirtas Tiškevičiaus šeimai ir jos darbams: Tyszkiewiczowie. Rodem z Landwarowa (2013)
    Žr. Lilian Narkowicz, Tyszkiewiczowie: rodem z Landwarowa, 2013.
    ir Muzealnicy i kolekcjonerzy. Zbiory rodziny Tyszkiewiczówi ich rola w zaborze rosyjskim i miłośnicy (2013)
    Žr. Lilian Narkowicz, Muzealnicy i kolekcjonerzy; zbiory rodziny Tyszkiewiczów i ich rola w zaborze rosyjskim, 2013.
    ; Lentvario dvaro parko temą ne vienus metus nagrinėja Vaiva ir Steponas Deveikiai
    Žr. Vaiva Deveikienė, Steponas Deveikis, Lentvario dvaro parko istorinės ir meninės raidos apybraiža, 2010; Lentvario dvaro parko augalija, 2010.
    , o grafo dėka iškilusios Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios istorija buvo aptarta Giedrės Jankevičiūtės sudarytame kataloge Lentvario bažnyčia ir jos dekoras. 1905–1943 (2012)
    Žr. Giedrė Jankevičiūtė (sud.), Lentvario bažnyčia ir jos dekoras: 1905–1943, 2012.
    ir Małgorzatos Maksymiuk leidinyje Kościół pod wezwaniem Zwiastowania Najświętszej Marii Panny w Landwarowie pod Wilnem (2000)
    Žr. Małgorzata Maksymiuk, Kościół pod wezwaniem Zwiastowania Najświętszej Marii Panny w Landwarowie pod Wilnem, 2000.
    .
     
  2. 1 pav. Vladislovas Tiškevičius (18651936). L. Kowalskio nuotr. XIX a. pab. KMIF 6891
    1.jpg
     
  3. Šiuos bei kitus Tiškevičiaus biografiją vienaip ar kitaip atskleidžiančius šaltinius vienija tai, kad juose tarsi sutartinai aplenkiamas 1907–1913 m. laikotarpis, kurį Lentvario šeimininkas praleido tremtyje Italijoje. Tą paaiškinti nesunku – Lietuvoje itališkąjį periodą galinčių nušviesti šaltinių beveik nėra, Lentvario dvaro archyvas žuvęs, o su Italijoje esančia medžiaga iki šiol niekas nėra dirbęs (ją taip pat visų pirma reikia surasti). Vienintelė bent kiek plačiau apie jį papasakojusi iki šiol lieka grafo duktė Sofija Tiškevičiūtė-Potocka
    Žr. Zofia Potocka, „Antykwariat „Miniatiura”, 1967.
    , vėlesniems autoriams tapusi esminiu informacijos šaltiniu. Deja to, ką minėjo grafaitė, neužtenka: trumpai nušvietusi tėvo išvykimo ir antikvariato Milane įkūrimo aplinkybes, ji visiškai nieko nepasako apie jo paties tremtyje sukauptą meno dirbinių kolekciją bei jos likimą, mažai teužsimena ir apie tenykščius ryšius ar kultūrinės veiklos strategiją. Verta atkreipti dėmesį, kad prisiminimų autorė neretai painioja datas ar kitas ano meto įvykių detales, kas yra visiškai suprantama žinant, jog savo pasakojimus ji užrašė jau būdama garbaus amžiaus. Šios aplinkybės padiktavo ir straipsnio tikslą – kiek įmanoma užpildyti atsiradusią spragą. Tą padaryti padėjo nauji, Lietuvos mokslininkų iki šiol nenagrinėti šaltiniai. Svarbiausias iš jų laikytinas tyrimo metu surastas 1913 m. Sankt Morice, Šveicarijoje, vykusio meno dirbinių aukciono katalogas
    Žr. Vente a St. Moritz (Suisse) […], 1913.
    bei jį papildantis 1920 m. Milane organizuoto pardavimo katalogas
    Žr. Catalogo della vendita […}, 1920.
    . Šių leidinių dėka buvo identifikuota grafo Italijoje sukaupta kolekcija, apie kurią ilgą laiką nebuvo žinoma beveik nieko.
     
  4. Taip pat minėtinos pastarųjų metų publikacijos italų kalba, ypač Matteo Ceriana, Marco Creseri ir Cristinos Quattrini parengta Per Brera. Collezionisti e doni alla pinacoteca dal 1882 al 2000 (2004)
    Žr. Matteo Ceriana, Marco Cresseri, Cecilia Quattrini, Per Brera: collezionisti e doni alla pinacoteca dal 1882 al 2000, 2004.
    ir Fabio Masacci straipsnis La cappella dei Magi in San Petronio a Bologna: le vetrate su disegno di Jacopo di Paolo
    Žr. Fabio Masacci, “La cappella dei Magi in San Petronio a Bologna: le vetrate su disegno di Jacopo di Paolo”, 2009.
    , padėjusios ne tik patvirtinti prielaidą, kad Šveicarijoje buvo parduodamas būtent Tiškevičiaus rinkinys, bet ir nustatyti kai kurių jame buvusių vertybių likimą. Italų autoriai, pavyzdžiui, Silvia Cabassi ir Emilio Faroldi
    Žr. Emilio Faroldi, “La Pallazina Warowland: un museo per il “Museo delle Terme”, 1993.
    gelbėjo ir ieškant duomenų apie grafo Salsomaggiore Terme kurorte įsteigtą antikvariato padalinį. Taip pat rašant tekstą naudotasi vienalaike aprašomiems įvykiams kultūrine užsienio spauda, t. y. Mundo grafiko, L’Arte, Le Bulletin de l’art ancien et moderne, leidusia susipažinti su visuomenės nuomone apie salono veiklą. Naujai pažvelgta ir į Lietuvos mokslininkams jau žinomą medžiagą, pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomą Liucijono Uziemblos korespondenciją bei Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos dokumentus – jų dėka pavyko patikslinti grafo išvykimo į Italiją datą, kuri, kaip paaiškėjo, iki šiol buvo nurodoma klaidingai.
    19071913 m. laikotarpis ne tik atskleidė paties grafo meninį skonį, galutinai suformavo jį kaip kolekcininką, tačiau visų svarbiausia, kad tuo metu nuveikti darbai šiandien leidžia pristatyti beprecedentį atvejį to laikmečio Lietuvos kolekcionavimo istorijoje: kolekcininką – verslininką, galerininką, ne tik namuose pirkusį ir pardavinėjusį meno vertybes (tokiu būdu iš esmės veikė didžioji dalis vietinių meno mylėtojų), bet ir sukūrusį tam tikslui skirtą organizacinį tinklą, veikusį Vakarų Europos antikvariatų principais.
     
  5. Pirmiausia derėtų išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis ir kada vyko grafo persikėlimas į Milaną. Tiškevičius buvo pasiturintis XX a. pr. žemvaldys ir aktyvus Vilniaus bei Varšuvos visuomenės veikėjas: vadovavo Lenkų pramonės ir prekybos draugijos Varšuvos skyriui, įėjo į Vilniaus žemės ūkio draugijos valdybos sudėtį, turėjo teisininko išsilavinimą bei naudingų ryšių, tad netruko pradėti politinę karjerą. Jau 1905 m. Krokuvoje išleidžiamas vadinamasis „Tiškevičiaus memorialas“ (Memoriał złożony ministrowi spraw wewnętrznych w Petersburgu przez Władysława hr. Tyszkiewicza)
    Žr. Memoriał złożony ministrowi spraw wewnętrznych w Petersburgu przez Władysława hr. Tyszkiewicza, 1905. Nurodyta, kad memorialas Tiškevičiaus buvo surašytas 1904 m. gruodžio 10 (23) d. Peterburge.
    . Nedidelis, vos kelių puslapių leidinys puikiai apibrėžia grafo politinę mintį. Jis griežtai kritikuoja carinės valdžios vykdomą programą: prievartinį rusų kalbos vartojimą mokymosi įstaigose, katalikų kunigų veiklos ribojimą, pareigūnus, „nemokančius kalbos, neišmanančius žmonių poreikių“, trukdymą burtis mokslo ir visuomenės draugijoms, „draudimus ir persekiojimą privataus mokymosi, kurio tokiomis sąlygomis žmonės privalo griebtis“
    Ten pat, s. 17.
    . 1906 m. gegužę kaip Varšuvos apygardos atstovas Tiškevičius išsiunčiamas į I Rusijos Valstybės Dūmą. Nesunku numanyti, kad jo ir bendraminčių čia išreikštos idėjos valdžios simpatijų nesulaukė – Dūma buvo paleista, o jos nariai neteko neliečiamybės. Labiausiai neįtikusius, tarp kurių buvo ir Tiškevičius, nuspręsta išsiųsti į Archangelską. Kurį laiką kalintas grafas pažįstamų dvarininkų, Peterburgo teisės mokyklos bendramokslių, pastangomis gavo sušvelnintą bausmę – vietoje Archangelsko leista tiesiog išvykti iš šalies. Šia proga kaipmat pasinaudota – tiesiai iš kalinimo vietos Tiškevičius buvo pervežtas į pasienį Virbalyje, iš kur išvyko į Italiją. Pasak dukters Sofijos, tėvui neleista net užsukti į šeimos rezidenciją Lentvaryje – patys jį pasitiko traukinyje ir lydėjo iki Kauno
    Žr. Potocka z Tyszkiewiczów, „Z. Rezydencja Landwarów”, s. 32.
    .
     
  6. Taigi išvykimo priežastys pakankamai aiškios. Tuo tarpu klausimų ilgą laiką kėlė lemtingosios kelionės laikas, mat akivaizdu, kad istoriografijoje jis neretai nurodomas klaidingas. Dažnai teigiama, kad grafas gimtinę paliko 1906 m. ar net 1905 metais
    Žr. Giedrė Jankevičiūtė (sud.), Lentvario bažnyčia ir jos dekoras: 1905–1943, p. 19 [nurodoma 1905 m.]. Klaida greičiausiai atsirado dėl to, kad Tiškevičius nuolat vykdavo į Italiją, tačiau trumpam.
    . Vis dėlto istoriniai faktai ir keletas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų dokumentų leidžia šį laiką pavėlinti. Visų pirma I Valstybės Dūma posėdžiavo 1906 m. gegužės 10 – liepos 21 d., o tų pačių metų rugsėjo 26 d. laiške iš Lentvario Tiškevičius Liucijonui Uziemblai rašė ketinąs su juo po savaitės susitikti Vilniuje. Tada jis jau kelios dienos kaip buvo grįžęs iš Peterburgo ir planavo trumpam vykti į Varšuvą
    Žr. V. Tiškevičius L. Uziemblai iš Lentvario 1906 09 26, LMAVB RS, f. 151, b. 238, l. 12v.
    . Taigi tremties nuosprendis dar nebuvo vykdomas. Tiškevičiūtė-Potocka mini, kad po valdžios verdikto gimtajame krašte likę šeimos nariai pas jau tremtyje esantį tėvą išvyko 1907 m. vasarį
    Žr. Potocka z Tyszkiewiczów, „Z. Rezydencja Landwarów”, s. 32.
    . Rodos, to užtektų teigti, kad paties grafo kelionė įvyko 1906-ųjų gale ar pačioje 1907 m. pradžioje. Vis dėlto peršasi išvada, kad duktė, teisingai nurodžiusi įvykius, supainiojo jų laiką. Tą patvirtina ne tik Tiškevičiaus asmeniškai pasirašytas kvietimas Uziemblai į pirmąjį Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos posėdį vasario 20 d.
    Žr. V. Tiškevičius L. Uziemblai [iš Lentvario, b. d.], LMAVB RS, f. 151, b. 238, l. 12.
    ar dar tų pačių metų kovo 23 d. pastarajam iš Lentvario išsiųstas laiškas
    Žr. V. Tiškevičius L. Uziemblai iš Lentvario 1907 03 23, LMAVB RS, f. 151, b. 238, l. 34v.
    , bet ir 1908 m. Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos posėdžių protokolai, kuriuose aiškiai pasakyta, kad grafas į Italiją išvyko 1907 m. gruodį
    Žr. Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos posėdžių protokolai, 1908 m. LMAVB RS, f. 151, b. 289, l. 56.
    .
     
  7. Būtent tremtis suteikė progą Tiškevičiui atsiskleisti kaip kolekcininkui. Priverstinai atsiribojęs nuo gimtosios šalies aktualijų, jis galėjo bemaž visą savo laiką skirti darbui su meno kūriniais, ne tik gilinti jau turimas žinias, bet ir pomėgį paversti verslu, galinčiu bent iš dalies užtikrinti tuo metu taip reikalingą finansinį stabilumą. Vargu ar tą būtų pavykę padaryti Lietuvoje. Ir greičiausiai ne tiek dėl bendros situacijos, prekybos istoriniais paminklais apribojimo, t. y. 1864 m. draudimo Vilniuje prekiauti antikvariniais daiktais, pažymėtais Lietuvos, Lenkijos herbais, masoniška atributika, lietuvių, lenkų istorijos siužetų paveikslais, žymių veikėjų portretais
    Žr. Laima Laučkaitė, „Privačios meno kolekcijos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vilniuje“, p. 27.
    , kiek dėl paties grafo, kaip kolekcininko, interesų. Lentvario šeimininkas domėjosi išskirtinai Vakarų Europos XVXVIII a. daile, ypač tapyba. Galimybės papildyti savo kolekciją, kurios pagrindą sudarė XIX a. pab. iš pačios Italijos atvežti kūriniai, čia buvo labai ribotos: toli gražu ne visi vietiniai kolekcininkai galėjo jų pasiūlyti, tekdavo keliauti į užsienį patiems arba bendradarbiauti su ten besilankančiais. Maža žinių ir apie XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniuje nuolat veikusius ir tokio pobūdžio kūriniais prekiavusius antikvariatus (matyt, juos ribojo tas pas minėtas įstatymas). Aišku tik tiek, kad senienomis čia daugiausia vertėsi žydų tautybės asmenys, neretai jau kelintos kartos atstovai, pavyzdžiui, tikra Vilniaus garsenybė dėl savo ilgaamžiškumo Ševelis Kinkulkinas, Berko Kinkulkino sūnus (m. 1908, sulaukęs 98 metų). Taip pat žinoma Šv. Jono gatvėje buvus Lichtmacherio antikvariatą
    Žr. „Dla bibliofilów”, s. 3. Rašoma, kad antikvariatas ką tik įsigijo leidinių Lenkijos istorijos tema, turinčių antikvarinę vertę, taip pat gali pasiūlyti keletą komplektų „senų vilnietiškų raštų“.
    , parduotuvėles XIX a. pab. turėjo Morduchas Mendelsonas, Buna Trokiennicka, Sora Chamudes, Joselis Morgolis, Abraomas Kacenelebogenas, Kremeris, Abraomas Rejcheris, Icekas Funktas ir kiti
    Žr. Stefan Rosiak, Księgarnia „E. Orzeszkowa i S-la” w Wilnie 1879–1882, s. 15.
    . Tiesa, daugelis tokių prekeivių senienomis galėjo pradžiuginti labiau bibliofilą, nei Vakarų Europos tapybos gerbėją, o ką jau kalbėti apie tai, kad vietinė rinka nė iš tolo negalėjo prilygti Vakarų Europos pasiūlai, juo labiau Italijai, Tiškevičiui susižavėjimą kėlusius kūrinius galėjusią pasiūlyti „iš pirmų rankų“. Be abejo, rinkdamasis tremties kryptį grafas vargu ar galvojo apie savo kolekcijos papildymą – ši šalis laikinam prieglobsčiui greičiausiai buvo tinkama dėl jau seniau užmegztų ryšių. Tačiau pastarieji, beje, didžiąja dalimi atsirado būtent kolekcininko aistros ir ją palaikiusio bei Romoje gyvenusio dėdės Mykolo Tiškevičiaus dėka.
     
  8. Panašu, kad apsigyventi Milane, o ne jau pažįstamoje Romoje, nutarta dėl esamų ryšių. Nors Potocka tepasako tiek, kad sprendimas dėl vietos buvo priimtas šeimai tėvą lydint traukiniu į Kauną, taigi, paskutinę minutę, jos brolis Steponas teigia, kad tėvai šį miestą pasirinko dėl čia gyvenusios giminaitės Jadvygos Ževuskos, ištekėjusios už italo Giulio Cavalli
    Žr. Lilian Narkowicz, Tyszkiewiczowie: rodem z Landwarowa, s. 234.
    . Galbūt būta ir daugiau pažinčių. Nors neaišku, kada prasidėjusi ilgametė draugystė Tiškevičių siejo su aktyviu Milano lenkų bendruomenės veikėju, inžinieriumi ir dailininku Witołdu Rajkiewicziumi (m. 1939), knygos L’Arte e gli artisti in Polonia nei secoli passati (1933) autoriumi
    Žr. W. Rajkiewiczius (m. 1939) kartu su žmona W. Kossowska palaidoti Milane (Cimitero Monumentale). Jų kapaviete rūpinasi vietos lenkų bendruomenė.
    . Kartu su žmona Wittoria Kossowska (m. 1932), profesoriumi Nictopolionu Maffezzoli, Bołesławo Pruso ir Władysławo Stanisławo Reymonto tekstų vertėju, kompozitoriumi ir rašytoju Arrigo Boito (18421918)
    A. Boito dalyvavimas lenkų bendruomenės veikloje nėra atsitiktinis – jo motina buvo lenkaitė Józefina Radolińska.
    jie 1914 m. įkūrė organizaciją „Comitato Pro Polonia“, kuri leidiniais, atsišaukimais ir paskaitomis skleidė lenkų savarankiškumo idėją. Vėliau, jau tarpukariu, Rajkiewiczius su bendražygiais subūrė Milane gyvenančių lenkų draugiją „Circolo Polacco Milanese“. Tiškevičius, anot Narkowicz, vos apsigyvenęs Milane, pats ėmė energingai padėti lenkų atvykėliams
    Žr. Lilian Narkowicz, Muzealnicy i kolekcjonerzy; zbiory rodziny Tyszkiewiczów i ich rola w zaborze rosyjskim, s. 161.
    . Tad tikėtina, kad su Rajkiewicziumi arba jo rato žmonėmis pažinčių būta ir anksčiau.
     
  9. Akivaizdu, kad to neužteko, ir politiniu tremtiniu tapęs il conte polacco, „nuo jaunystės pratęs prie aktyvaus visuomeninio, politinio ir privataus gyvenimo, staiga likęs be jokios veiklos, nusprendė Italijoje, Milane, susikurti darbo vietą, atitinkančią jo pomėgį ir galimybes“
    Zofia Potocka, „Antykwariat „Miniatiura”, s. 199.
    . Ryžtą įkurti antikvariatą turėjo paskatinti ir ankstesnė patirtis: dar tik įrenginėjant Lentvario rūmus, XIX a. pab., grafas buvo dažnas svečias Romoje pas dėdę Mykolą Tiškevičių. Čia jis buvo supažindintas ne tik su vietiniais senienų žinovais, bet ir su itin populiaraus antikvariato „Galleria Sangiorgi“, įsikūrusio Borghese rūmuose (Via di Ripetta 117), savininku, filantropu ir mecenatu Giuseppe Sangiorgi (18501928), pradėjusiu ištisą meno žinovų dinastiją bei nuolat palaikiusiu ryšius su Rusijos, Austrijos-Vengrijos imperijų bei britų kolekcininkais
    G. Sangiorgi antikvariatą atidarė XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Po jo mirties veiklą tęsė sūnus Giorgio Sangiorgi (18861975) ir vaikaitis Sergio Sangiorgi. G. Sangiorgi taip pat buvo žymus filantropas, labiausiai pasižymėjęs vaikų prieglaudos „Pueris Sacrum“ ir fondo „Duonos namai“ („La case del pane“) įsteigimu 1903 m.
    . Taigi puikūs tokio darbo pavyzdžiai, o kartu atidus aukcionų katalogų studijavimas padėjo reikiamus pagrindus, ir netrukus grafas senoviniuose grafo Edouardo Ammano rūmuose prie pat „La Scala“ teatro Milane (dabar – Via Arrigo Boito 8) atidarė nedidelį meno kūrinių saloną. Už jam iš Tėvynės siunčiamus pinigus
    Žr. Zofia Potocka, „Antykwariat „Miniatiura”, s. 199.
    , o vėliau jau ir uždirbtus Italijoje
    Pasak Tiškevičių gyvenimo tyrinėtojos Narkowicz, naujoji grafo veikla pelną ėmė nešti labai greitai, ir šeima galėjo sau leisti gana prabangų gyvenimą Italijoje net ir be vilnietiškųjų pajamų (Lilian Narkowicz, Tyszkiewiczowie: rodem z Landwarowa, s. 234236).
    , jis supirkinėjo apleistose provincijos pilyse ir vienuolynuose likusias vertybes, ir labai greitai du nedideli, freskomis ištapyti antikvariato kambariai užsipildė rinktiniais darbais (2 pav.).
     
  10. 2 pav. V. Tiškevičiaus antikvariatas „Galleria Warowland“ Milane. L. F. Comerio nuotr. XX a. 1–2 deš. KMIF 7123
    2.jpg
     
  11. Salonui grafas davė nostalgišką „Galleria Warowland“ vardą, lenkiškojo Lentvario pavadinimo „Landwarów“ anagramą. Pasak dukters, tėvo salonas, „skoningai įrengtas, greitai sulaukė didelio atgarsio. Pradžioje vadovaujamas daugiau mėgėjiškai, su dideliu užmoju, nežiūrint į prekybinę pusę, kėlė apsilankiusiųjų nuostabą ir susidomėjimą“, o „tinkama reklama bei pažintys, Vladislovo Tiškevičiaus užmegztos įvairiose miesto sferose, greitai pritraukė gausią klientūrą“
    Zofia Potocka, „Antykwariat „Miniatiura”, s. 199.
    . Netrukus grafo veikla ėmė įgauti tokį mastą, kad prireikė didesnių patalpų ir patogesnės vietos. Tam tikslui puikiai tiko pačiame miesto centre, Allessandro Manzoni ir Gerolamo Morone gatvių kampe (Via Allesandro Manzoni 10 / Via Gerolamo Morone 3)
    Tokį adresą rasime ne tik grafo dukters prisiminimuose, bet ir Tiškevičiaus Uziemblai rašytuose laiškuose, pvz.: V. Tiškevičius L. Uziemblai 1912 05 08, LMAVB RS, f. 151, b. 238, l. 6.
    , bei Poldi Pezzoli muziejaus kaimynystėje buvęs automobilių salonas. Tiškevičiaus lėšomis jis buvo pertvarkytas ir pritaikytas naujai paskirčiai. Keturi didžiuliai ekspoziciniai langai, erdvus holas ir puiki laiptinė lankytoją vedė į pirmą aukštą, kuriame buvo net aštuoni kambariai, apstatyti įvairių epochų baldais su prie jų pritaikytais kilimais, paveikslais, sidabro, bronzos, porceliano dirbiniais ir kt. Čia pat buvo ir antikvariato biuras. Lankytojai, o kartu ir kviestiniai svečiai buvo priimami hole, kur juos aptarnavo specialiai antikvariato nusamdyti tarnai. Be jų, personalą papildė pasiuntinukai ir vežikas
    Žr. Zofia Potocka, „Antykwariat „Miniatiura”, s. 199.
    .
     
  12. Darbas ėjosi taip sklandžiai, kad jau 1912 m. buvo paruoštas galerijos filialo projektas
    Potocka prisiminimuose teigia, kad tėvas valdą nusipirko „su romaniško stiliaus rūmais“, tačiau iš tiesų būtent Tiškevičius užsakė jų projektą. Tai matyti iš jo parašo brėžiniuose.
    . Naujasis „Warowland“ paviljonas turėjo iškilti apie 100 km į pietus nuo Milano esančiame Salsomaggiore Terme kurorte, garsėjusiame mineralinio vandens gydyklomis ir kaip tik tuo metu išgyvenusiu savo pakilimo laiką. Tiškevičius šią vietą pasirinko neatsitiktinai – pasiturintys kurorto poilsiautojai buvo potenciali antikvariato pirkėjų publika. Idėjai įgyvendinti buvo pasikviestas milanietis architektas Orsino Bongi
    Architektas O. Bongi gimė 1875 m. Florencijoje. Pirmuosius mokslus baigė Pizoje, o vėliau išvyko į Milaną. Breros dailės akademijoje lankė profesoriaus C. Boito (1836–1914) architektūros paskaitas, o vėliau buvo Luigi Broggi (1851–1926) studentu. Akademiją baigė 1895 m., o po kurio laiko tapo ir jos garbės nariu. 1902–1911 m. dėstė dizainą Scuola di Elementi di Architettura bei savo Alma Mater. Savarankiška jo, kaip architekto, veikla siejama su 1905 m., kai kartu su bendraautoriumi Sebastiano Giuseppe Locati (1861–1939) pateikė projektą Tarptautinės parodos Milane paviljono konkursui ir jį laimėjo. Ši sėkmė lėmė, kad jis tapo ir 1911 m. Turine vykusios parodos paviljonų autoriumi. Po to keletą metų dirbo Milane, pelnė populiarumą tarp privačių užsakovų. Po 1912 m. dirbo beveik vien tik su projektais užmiestyje. Mirė 1921 m. ir buvo palaidotas Milane.
    . Su juo Tiškevičius dar prieš tremtį greičiausiai bus susipažinęs per jau minėtus Rajkiewiczių ir Boito: pastarojo brolis buvo garsus architektas Camillo Boito (1836–1914), o Bongi buvo vienas geriausių šio studentų Breros akademijoje. Abu jie 1905–1906 m. Tiškevičiaus užsakymu projektavo ir Lentvario bažnyčią
    Gana dažnai literatūroje broliai Boito yra painiojami: vietoj Camillo Lentvario bažnyčios projekto bendraautoriumi nurodomas Arrigo. Ši klaida galėjo atsirasti dėl to, kad pati Potocka architekto vardą nurodė klaidingai, o vėlesni autoriai rėmėsi daugiausia jos prisiminimais.
    . Salsomaggiore galerijos statybos darbus buvo numatyta baigti 1913 m. Pagal planą, pačiame kurorto centre iškilsiantis statinys turėjo talpinti senosios dailės galeriją, biurą ir prižiūrėtojo būstą. Pasak Silvios Cabassi, „būdamas ištikimas užsakovo pageidavimams, architektas skyrė ypatingą dėmesį numatytai pastato funkcijai“, kas galbūt ir nulėmė, kad įkvėpimo architektūriniam sprendimui semtasi iš Lombardijos vėlyvųjų viduramžių palikimo (3 pav.). Darbai vyko sparčiai ir netrukus įvyko iškilmingas atidarymas, pažymėtas iš Milano atvežtos grafo kolekcijos paroda. Beje, paprastai literatūroje nurodoma, kad galerijos padalinys pradėjo veikti 1914 m., tačiau tikėtina, kad tai nutiko kiek anksčiau – 1913 m. birželį, ką lyg ir patvirtina tuo metu Salsomaggiore vykusio ir „Warowland“ galerijos organizuoto aukciono katalogas.
     
  13. 3 pav. „Galleria Warowland“ padalinys Salsomaggiore Terme kurorte. Atvirukas pagal A. Mattioli nuotrauką. XX a. pr. Asmeninė autorės kolekcija
    3.jpg
    Duktė pasakoja, kad tėvas nuolat gilino žinias savarankiškai – savaitgaliais kartu su vaikais lankė miesto įžymybes, muziejus ir galerijas, itin daug keliavo po pačią Italiją. Vis dėlto plačių užmojų entuziastas pats vienas nebūtų pajėgęs įgyvendinti visų savo sumanymų. Akiračiui plėsti itin pasitarnavo esami ir nauji ryšiai, nuolatinis bendradarbiavimas su kitų salonų savininkais, restauratoriais ir kultūrinę veiklą vykdančiomis institucijomis. Iš atskirų asmenų galima paminėti tą patį Rajkiewiczių. Be to, kad buvo inžinierius ir dailininkas, jis labai domėjosi senąja daile, pats ją kolekcionavo, 1933 m. buvo Pirmojo pasaulinio meno rinkos kongreso dalyvis. Būtent jis, pasak dukters, buvo dešinioji tėvo ranka perkant, restauruojant ir atributuojant kūrinius. Platesnio masto bendradarbiavimo pavyzdžiu galėtų būti 1910 m. Permanente rūmuose surengta XVIII a. dailės paroda, kurioje eksponuotas ir grafo vadovaujamai „Galleria Warowland“ priklausęs Christiano Seyboldo darbas „Moteris su kūdikiu“
    Žr. Giulio Carotti, “La mostra di ritratti del settecento alla palazzina della “Permanente”, p. 226.
    . Su kitais garsiais Milano antikvarais ar galerijomis buvo dirbama rengiant aukcionus, pavyzdžiui, 1913 m. vykusius kūrinių pardavimus kuravo milanietis antikvaras Gustavo Gagliardi
    G. Gagliardi antikvariatas buvo įsikūręs adresu Via Fatebenefratelli 21 (Annuaire de la curiosité des beaux-arts et de la bibliophilie, Paris–département–étranger, 1937, p. 378).
    , o 1920 m. grafo salono vertybes buvo galima įsigyti Alfredui Geri priklausančioje „Galleria Geri“. Įdomu ir tai, kad be įprastinės antikvaro verslo praktikos, Tiškevičius vykdė ir privačius užsakymus – ieškodavo konkrečių kūrinių, kaip kliento atstovas dalyvaudavo aukcionuose
    Žr. Lilian Narkowicz, Tyszkiewiczowie: rodem z Landwarowa, s. 233.
    .
     
  14. Viena iš priemonių pasiekti reikiamą klientūrą buvo parduodamas vertybes pristatantys leidiniai. Šį kartą atskiro aptarimo vertas 1913 m. vasario 3–6 d. Šveicarijos kurorte Sankt Morice vykusio meno kūrinių aukciono katalogas
    Žr. Vente a St. Moritz (Suisse) […], 1913.
    (4 pav.).
    4 pav. Aukciono, vykusio 1913 m. vasarį viešbutyje „Savoy“ Sankt Morice, Šveicarijoje, katalogo viršelis
    4.jpg
     
  15. Viešbutyje „Savoy“ milanietiškosios „Warowland“ galerijos suorganizuotas ir Gagliardi kuruotas renginys interesantams siūlė neeilinį rinkinį: net 312 vienetų XV–XIX a. tapybos ir skulptūros darbų, priskirtų garsiausiems Vakarų Europos meistrams. Tarp jų buvo El Greco („Švč. Mergelės karūnavimas“ (5 pav.), Agnolo Bronzino („Damos portretas“, „Peizažas“, „Jaunas karininkas“, „Judita ir Holofernas“), Pietro Longhi („Kilmingos damos portretas“), Giambattista Tiepolo („Grupė šventųjų prie Madonos kojų“), Tiziano („Jėzus“) (6 pav.), Antonio da Correggio („Išminčių pagarbinimas“), Paolo Veronese („Vyro portretas“), Justo Sustermanso („Kardinolo iš Medičių portretas“, „Marija de Mediči“, „Karininko portretas“), Caravaggio („Šv. Agnesė“), Bernardo Strozzi („Šv. Cecilija“), Daniele Crespi („Šventojo ekstazė“, „Šventoji šeima“), Parmigianino („Madona“), Sebastiano Ricci („Apolonas: dienos alegorija“, „Diana: nakties alegorija“, „Karalius Saliamonas“), Scarsellini („Šv. Pranciškaus stebuklas“), Andrea Schiavone („Prozerpinos pagrobimas“), Gerbrando van der Eeckhouto („Merkurijus ir Argo“), Franso Snyderso („Keturi kurtai“), Gaspardo Poussino („Rudens peizažas“), Canaletto („Venecijos vaizdas“), Giambattisto Pittoni („Jėzus Emause“), Hanso Memlingo („Epizodai iš Šv. Martyno gyvenimo“), Jean-Auguste-Dominique Ingreso („Prometėjas“) ir daugybė kitų. Žinia apie kolekciją pasklido už Italijos ir Šveicarijos ribų: apie ją rašė Prancūzijos, Vokietijos bei Ispanijos kultūrinė spauda. Atskiro dėmesio sulaukė ir pavieniai rinkinio egzemplioriai, pavyzdžiui, ispanų žurnalo Mundo grafico korespondentas analizavo El Grecui priskirtą darbą „Švč. Mergelės karūnavimas“ (5 pav.), svarstė jo stilistines ypatybes ir tuo remdamasis priskyrė jį ankstyvajam dailininko kūrybos laikotarpiui
    Žr. J. Francés, “Un quadro del Greco”, 1913.
    . Ir vis dėlto apie tą, kuris nusprendė parduoti visas šias vertybes, nebuvo žinoma beveik nieko. Nurodyta tik tiek, kad visų jų savininkas yra „il comte L. T.“, taigi grafas L. T.
     
  16. 5 pav. El Greco „Švč. Mergelės karūnavimas“. XVI a. pab.
    Vente a St. Moritz (Suisse) […], nr. 13.
    5.jpg
     
  17. 6 pav. Tiziano „Jėzus“. XVI a.
    Vente a St. Moritz (Suisse) […], nr. 94.
    6.jpg
     
  18. Ar gali būti, kad ši vertinga kolekcija priklausė mūsiškiui Tiškevičiui? Turint omenyje, kad itališka Vladislovo vardo forma yra „Ladislao“, tokie inicialai gali būti jam priskirti. Bet to dar maža, tad tenka ieškoti kitų šaltinių, galinčių patvirtinti šią versiją. Yra žinoma, kad Giovanni Ricci (greičiausiai grafo patikėtinis) 1912 m. lapkričio 8 d. prašė oficialaus leidimo išvežti Tiškevičiaus kolekcijos dalį į Sankt Moricą
    Žr. Matteo Ceriana, Marco Cresseri, Cecilia Quattrini, Per Brera: collezionisti e doni alla pinacoteca dal 1882 al 2000, p. 114.
    . Tarp šio prašymo ir renginio Šveicarijos kurorte tik trijų mėnesių tarpas, taigi atrodo pakankamai įtikima, kad grafo kolekcija buvo gabenama būtent į minėtą aukcioną. Taip pat svarbi užuomina spaudoje: leidinyje Arte cristiana nurodoma, kad šiandien Jacopo di Paolo rankai priskiriamas darbas
    Šio kūrinio atribucija nuolat kito: 1913 m. jis priskirtas Ambrogio Lorenzetti, vėliau Guariento, o galiausiai apsistota ties Jacopo di Paolo. Paveikslas ne kartą keitė šeimininkus, pabuvojo Romoje, grįžo į Milaną, vėliau atsidūrė JAV ir galiausiai vėl pasirodė Italijos aukcionuose. 2003 m. birželį jis už pradinę 100 000 eurų kainą buvo parduodamas Milano Finante Semenzato aukcione, kur jį įsigijo Ernesto Trivoli. Labai greitai, jau 2007 m. kovo 18 d., šis XIV a. kūrinys vėl buvo siūlomas Venecijoje vykusiame aukcione. Dabartinio savininko nustatyti nepavyko.
    , vaizduojantis Madoną su angelais, „XX a. pradžioje buvęs grafo Tiškevičiaus kolekcijoje Milane, vėliau buvo parduotas aukcione, vykusiame 1913 m. vasario 3–6 d. Sankt Morice, Šveicarijoje“
    Fabio Masacci, “La cappella dei Magi in San Petronio a Bologna: le vetrate su disegno di Jacopo di Paolo”, p. 438.
    (7 pav.). Prie šių nuorodų prisideda ir 1920 m. Milane, „Galleria Geri“ vykęs „Warowland“ salono kūrinių pardavimas: dalis darbų, pavyzdžiui, Andrea del Sarto priskiriamas paveikslas „Šventoji Šeima“ sutampa su 1913 m. katalogo turiniu
    Žr. Catalogo della vendita […], 308.
    (8 pav.). Galiausiai, atsižvelgus ir į kolekcijoje dominuojančius autorius (tie patys, pavyzdžiui, Salvatoras Rosa ir Guido Reni sudarė ir Lietuvoje buvusio rinkinio pagrindą), galima drąsiai teigti, kad Šveicarijoje buvo parduodama ne kas kita, o Lentvario savininko Italijoje surinkti meno dirbiniai.
     
  19. 7 pav. J. di Paolo „Madona su kūdikiu ir angelais“. XIV a.
    Vente a St. Moritz (Suisse) […], nr. 6.
    7.jpg