Studija Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse

  • Bibliografinis aprašas: Kristina Rutkovska, Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse, @eitis (lt), 2017, t. 949, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Kristina Rutkovska, „Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse“, Acta Linguistica Lithuanica, 2012, t. LXVII, p. 52-77, ISSN 1648-4444.
  • Padėka: Studija buvo parengta vykdant tarptautinį projektą „Język polski pogranicza litewsko-łotewsko-białoruskiego na tle innych odmian polszczyzny północnokresowej“ (The Polish language of the Lithuanian- Latvian-Belorussian borderland in comparison with other variants of the Polish language in north-eastern Polish), finansuojamą Lenkijos Mokslo ir aukštojo lavinimo ministerijos (MNiSW – Ministerstwo Nauki i Szkolnictwa Wyższego), dabar Tautinio mokslo centro (NCN – Narodowe Centrum Nauki; an. Ministry of Science and Higher Education, currently National Science Centre); sutarties numeris: N104 056038.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Polonistikos centras.

Santrauka. Studijoje nagrinėjami leksiniai lituanizmai, vartojami lenkų kalbos tarmėse lenkų, lietuvių ir baltarusių paribio teritorijoje Lietuvoje. Leksiniai lituanizmai charakterizuojami pagal skolinimosi laikotarpį bei šių žodžių patekimo į lenkų tarmes būdus. Iš atliktos analizės daroma išvada, kad dauguma lietuvių kalbos skolinių, patekusių į lenkų kalbą, atėjo iš baltarusių kalbos, o tai gali liudyti apie baltarusių kalbos sudarytą pagrindą lenkų tarmėms formuotis Vilniaus regione.

Pagrindiniai žodžiai: lenkų tarmės Lietuvoje, tarmių sąveika, lituanizmai, Vilniaus kraštas.

 
Lenkų, lietuvių ir baltarusių paribio teritorijai būdingas daugiakultūriškumas ir daugiakalbiškumas, suformavęs sudėtingus etnolingvistinius santykius tolimoje praeityje, siekiančioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus. Pirminiai pasiskirstymai į baltų ir rusų žemes, taip pat žmonių antplūdis iš Karūnos ir kaimyninių valstybių įtakojo tai, kad Liublino Unijos (1569) ir Maskvos kariuomenės antpuolio (1655) laikotarpiu šioje teritorijoje gyvavo net septyni etnolektai: lietuvių kalba, baltarusių kalba, šiaurės rytų regiono lenkų kalba, Lietuvos totorių kalba, Trakų karaimų kalba, Lietuvos žydų dialektas, „Narevo pagonių šnekta“ Žr. Leszek Bednarczuk, „Stosunki etnolingwistyczne na obszarze Wielkiego Księstwa Litewskiego”, 1994. . Laikui bėgant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje įvairių etnolektų tik daugėjo. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų pradėjo stiprėti rusų kalbos įtaka šiose žemėse, pasikeitė kitų nuo seno funkcionavusių kalbų vartojimo statusas ir ribos Žr. Iryda Grek-Pabisowa, „Językowa rzeczywistość na Kresach pόłnocno-wschodnich”, 1997. .

Iki šiol iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų kalbinės situacijos aprašymo, atlikto analizuojant istorinius šaltinius, bei šių paribio teritorijų tarmių tyrimo nedaug žinome apie šnekamosios baltarusių kalbos Šiandien ši problema gvildenama tik kai kuriuose straipsniuose. Baltarusijos tyrėjas Anatolijus Aksamitovas rašo apie kiekybinę baltarusių persvarą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, platų baltarusių kalbos (šiaurės vakarų baltarusių tarmių) vartojimą kontaktuojant lietuviams, lenkams ir baltarusiams bei šio dialekto funkcionavimą kitose mažesnėse (žydų, karaimų, totorių) bendruomenėse, apsigyvenusiose Vilniaus ir Trakų apylinkėse (Анатоль Аксамитов, „Белорусско-литовская лексико-фразеологическая интерференция”, s. 91–92). funkcionavimo ribas praeityje bei lietuvių kalbos tarmių vartojimą Lietuvos kaimynų slavų teritorijose. Dėl to lenkų tarmių genezė Lietuvoje vis dar tebėra diskusijų objektas.

Pasitelkiant kalbinius duomenis, šiame straipsnyje bus analizuojami reiškiniai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti Vilniaus tarminio regiono lenkų tarmes suformavusį kalbinį pagrindą. Aprašomasis objektas – šiose tarmėse vartojami lituanizmai. Leksiniai lituanizmai bus charakterizuojami pagal jų chronologinių sluoksnių įvairovę (bei su tuo susijusius teminių grupių skirtumus) ir jų paplitimą įvairiuose tarminiuose arealuose. Be to, atsižvelgiant į dažnus sutapimus su analogiškais baltarusių tarmėse vartojamais žodžiais, bus siekiama pagrįsti šių žodžių patekimo į Lietuvos lenkų tarmes kelią per kalbą tarpininkę.

 

Šiame straipsnyje nebus apsiribota vien tik lietuvių kalbos skolinių, užrašytų Vilniaus krašto teritorijoje (le. Wileńszczyzna) Pavadinimą šiam tarminiam plotui pasiūlė Halina Turska, kuri tyrė ir aprašė lenkų kalbą teritorijose į šiaurę nuo Vilniaus, plačiai besidriekiančiose nuo Kernavės iki Naujųjų Švenčionių. Atskirdama Vilniaus plotą nuo kitų dviejų lenkakalbių teritorijų Lietuvoje – Smalvų ir Kauno – tyrė tik tas apylinkes, kurios prieš karą įėjo į Lenkijos valstybės sudėtį (Halina Turska, O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie, 1995). Šiandien būtų reikalinga nauja Lietuvos lenkų tarmių klasifikacija, nes jau ištirti visi šių tarmių arealai. Kiek plačiau siūlyčiau suvokti ir Vilniaus tarminio regiono ribas. , pateikimu. Bus atsižvelgta į tas teritorijas, kurios nutolusios nuo Vilniaus krašto, tačiau kurioms būdingi panašūs sociolingvistiniai situacijos ypatumai praeities ir dabarties kontekste. Toliau pateikiami lituanizmai buvo užrašyti Vilniaus rajone ir tam tikrose Širvintų ir Molėtų rajonų vietovėse, t. y. tose teritorijose, kurios nepriklauso Vilniaus kraštui, nes iki 1939 metų šios apylinkės buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat naudojama surinkta medžiaga iš Trakų rajono, kuriame šiandien dominuojanti kalba – lenkų, o kalbinė situacija labai panaši į Vilniaus krašto kalbinę situaciją. Taigi nagrinėjamos vietovės, kuriose lenkų kalba atlieka (bei kažkada atliko) pirmosios (primarinės) kalbos funkciją. Tyrimui atlikti pasirinkta leksika buvo pateikta informantų, kurie dažniausiai apskritai lietuvių kalbos nemoka ir jos nenaudoja kasdieniame gyvenime Išsamiau šių teritorijų kalbinė situacija aptariama keliuose mano straipsniuose (Krystyna Rutkowska, „Świadomość narodowa a język ludności wiejskiej na pograniczu polsko-białorusko-litewskim”, 2008; „Język a tożsamość na pograniczu polsko-litewskim”, 2008). .

Poreikis užrašinėti ir tyrinėti leksinius lituanizmus Lietuvos lenkų tarmėse kilo 2001 metais pradėjus rinkti medžiagą lenkų tarminiam žodynui. Pirminė žodynui Žodynas, kuriame pateikta leksika iš visų lenkų tarmių Lietuvoje paplitimo teritorijų, buvo išleistas Varšuvoje 2006 metais (žr. SPGL). sukauptos leksikos analizė atskleidė gana didelį lietuviškos kilmės leksikos sluoksnį (apie 10 proc.). Pasitelkus žodyno pagrindu sudarytą klausimyną, sukaupta medžiaga buvo tikrinama kiekvienos vasaros ekspedicijos metu (t. y. 2007–2012 metais). Leksikos apimtis vis didėjo, pavykdavo aptikti naujų leksemų arba užrašyti jau aptiktos leksikos morfonologinių variantų, frazeologinių žodžių junginių. Šiuo metu mano turima kartoteką sudaro daugiau kaip 700 leksinių lituanizmų. Manytina, kad naujų žodžių arba jų variantų dar įmanoma aptikti netirtuose lenkų tarmių plotuose, ypač Lenkijos ir Baltarusijos paribyje (pavyzdžiui, Šalčininkų rajone). Tai puikiai parodė ir šių metų ekspedicijos metu užrašyti žodžiai.

 

Straipsnio apimtis neleido pateikti visų tiriamame plote užrašytų lituanizmų. Iškeltai tezei pagrįsti buvo pasirinkti žodžiai, apimantys kiekvienos grupės leksikos įvairovę, gerai dokumentuoti tiriamojo arealo tarmėje ir turintys daug morfonologinių variantų. Žodžių analizė atlikta remiantis lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbininkų darbais. Daugiausia dėmesio iki šiol buvo skirta paribio baltarusių tarmėse paplitusiems lituanizmams Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, 1969; „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys)“, 1969; „Slavų kalbų pseudobaltizmai“, 1984; Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 1, p. 255–275; Lietuvių kalbos istorija, t. 2, p. 46–52, 61–68; Эляна Гринавяцкене, Юзефа Ф. Мацкевич, Елена М. Романович, Елена И. Чеберук, „Бытовая лексика литовского происхождения в Западной Белоруссии“, 1975; Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusių šnektose“, 1983. . Lenkų kalbos lietuviškus skolinius nagrinėjo šie autoriai: Jan Otrębski, „Lituanizmy słownikowe w dialekcie polskim na Wileńszczyźnie“, 1931; Alojzy Adam Zdaniukiewicz, Gwara Łopatowszczyzny: fonetyka, fleksja, słownictwo, 1972; Zigmas Zinkevičius, „Alojzy Adam Zdaniukiewicz, Gwara Łopatowszczyzny. Fonetyka, fleksja, słownictwo“, 1974; Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, 1977; „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, 1991; Krzysztof Tekielski, „Lituanizmy leksykalne w dialekcie okolic Podbrzezia i Niemenczyna“, 1980; Wojciech Smoczyński, Język litewski w perspektywie porównawczej, s. 445–460; Krystyna Rutkowska, „Lituanizmy leksykalne w gwarach polskich na Litwie“, 2006; „Z zagadnień chronologii zapożyczeń litewskich w gwarach polskich z terenu Litwy“, 2007; „O pojemności semantycznej zapożyczeń leksykalnych z języka litewskiego funkcjonujących w polszczyźnie gwarowej na Litwie“, 2010. Rašant šį straipsnį, naudotasi ir svarbiais bendresnio pobūdžio darbais: Виктор Владимирович Мартынов, „Типы лексических балтизмов в белорусских диалектах“, 1965; Валерий Николаевич Чекман, „К проблеме литовско-белорусских лексических связей“, 1972; Юрате Алоизовна Лаучюте, „Тематические особенности балтизмов в славянских языках“, 1973; „Терминология обработки дерева (заимствования из балтийских языков в славянские)“, 1975; Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 1, p. 255–275, Lietuvių kalbos istorija, t. 2, p. 46–52, 61–68; Jūratė Laučiūtė, „Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose“, 2007; Iryda Grek-Pabisowa, „O charakterze związkόw języka litewskiego z gwarami rosyjskimi i polskimi“, 1993; Elżbieta Smułkowa, Białoruś i pogranicza: studia o języku i społeczeństwie, s. 242–257, 272–283 Lituanizmų tyrinėjimų apžvalga pateikta mano studijoje (Krystyna Rutkowska, „Lituanizmy leksykalne w gwarach polskich na Litwie”, 2006). .

 

Leksinių lituanizmų grupės

Lietuvių kalbos skolinių analizė, atlikta remiantis istoriniais žodynais, turimais LDK šiaurės regiono kalbų leksikos aprašymais bei dabartiniais slavų tarmių žodynais, leidžia išskirti keturias skolinių grupes Šiame straipsnyje, aprašant lietuvių kalbos skolinius, vartojama plačioji lituanizmo sąvoka: lietuvių kalbos skoliniais laikomi lietuviškos šaknies žodžiai ir kitų kalbų skoliniai, kurie į lenkų kalbą pateko per lietuvių kalbą. Lituanizmais taip pat laikomos leksemos, kurios pateko į lenkų tarmes per kitą kalbą (šiuo atveju – baltarusių). Šis aprašymo būdas, atsirandantis iš vadinamojo leksikalizacijos proceso tiriant skolinių etimologiją, yra laikomas teisingiausiu. (Plg. Bogdan Walczak, „Z zagadnień etymologizacji zapożyczeń romańskich w języku polskim”, 1982). .

1. Pirma lituanizmų grupė

Gana didelę leksikos dalį sudaro senieji skoliniai, dokumentuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochoje, šių leksemų randama senuosiuose šaltiniuose, rašytuose lenkų arba senąja baltarusių kalbomis. Šie žodžiai, užrašyti XVI–XVIII a., yra plačiai vartojami ir paprastai išlikę keliose slavų (lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių) kalbose. Jie sudaro kelias temines grupes.

 
Fiziografiniai pavadinimai

dyrsa ʻvarpinių šeimos miškų ir laukų augalas, žiemkenčių piktžolė (Bromus); jo stiebas, grūdas’: W życie dużo dyrsy, ona rośni taka jak owies, mietlica taka, ot taka do owsa podobna Šv. Nu to dyrsa, ta sama żytnica, po polsku żytnica, a po prostemu dyrsa, to jeszcze po biełorusku dyrsa, nu ona ta tyko u jej ziarka nie ma, ona tyko łuseczka, ona nie ma ziarków, a że to już mówi: żytnica, chlebu pomocnica, że to jej źmielisz i razem do chleba. [A jak tu mówili?] U n`as i dyrsa, i żytnica, jeden mówi dyrsa, drugi mówi żytnica Lent. [A dyrsy nie było?] Dyrsy było, a jak że, rosła tak jak miatliczka w życie Vid. Dyrsa jest, jeśli jej dopuścisz, to na też kwitnie Miež. Ja nie wiem od czego ta dyrsa była. To ona od ziemi zachodziła, ci od jakiej powietrzy Intur. Žodį dyrsa užrašė Grinaveckienė Buivydžių apylinkėse Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p.50. ; dzirsa: Dzirsa czy dżyrsa, chyba coś takiego, co szkodziło dla zboża Virš; dirsa: Dirsa to już bardzo drennie, szkodliwa. Nu ona kwitnie niby, żółte, wyśpiewajo takie ostre dziubuczki, to też bardzo szkodliwa na zboża Šiaul. Senovės raštuose dokumentuojamas šiomis formomis: dyrsa, dyrsovaty (Jabl 65); užrašytas rusų, ukrainiečių, lenkų (Balstogės, Seinų) tarmėse (СБ 11); funkcionuoja taip pat baltarusių tarmėse: ды̀рса, гìрса (СБГ); lie. dìrsė;

 

dyrwan ʻapleista, nedirbama, sužėlusi dirva’: Nu na dyrwanie tylko krowy pasi sie, co na dyrwanie robić, tam na dyrwanie tylko rośni trawa i wiencej nic Šv. Gospodarz tak zaniedbał ta ziemia, dyrwanem zapuścił Virš. Dyrwany, już za mojo pamieńcio, to ja krowa jeszcze prowadziłam na dyrwany dalej, tam koniczynka tyko, dyrwanami stała ziemia. Teraz nie zapuszczajo Vid. Dyrwany byli, ale tu tylko ta góra o dyrwan był, a tak to wszystko urabiane było STarp. Dyrwanow nie była kiedyś, byli łonki Dub. Jak pobendzie jaki dyrwan, nu to potym żyta lepiej rosła Karv. U mnie to była dobrza żyć – sucha, dyrwany Kern. Vilniaus krašte žodį dyrwan užrašė Turska, Ničas, Šveikovska (TurNiSzw 138, 173), Buivydžiuose Dwilewiczius: dyrwan (Dwil 115); dyrwan užrašytas Buivydžių ir Aukštadvario apylinkėse Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 137; „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 50) ; dyrwanek ʻžolė’: Nu potym pośle festu na jakimś dyrwanku robio majówka Šv; zadyrwaniały ʻapie žemę: neapdirbama’: Nu zadyrwaniała taka [ziemia] Šv; dyrwanieć (SGP). Senovės raštuose nuo XVI a. dokumentuojamos šios formos: dyrvan (dervan, dirvan), dirvanec, dyrvanik, dyrvanowy, Lietuvos teritorijoje (Jabl 47, 66, 67, 117, 234, 311); Zofia Kurzowa pateikia žodį dyrwan ir traktuoja jį kaip lietuvišką skolinį, funkcionuojantį lenkų kalboje nuo XVII a., senojoje baltarusių kalboje – forma dzirwan nuo XVI a. (Kurz 353); jis taip pat dokumentuojamas ΓСБМ tokiomis formomis: дирванъ, дерванъ, дырвонъ, дырва, funkcionuoja Pskovo, Smolensko bei Seinų apylinkių lenkų tarmėse (СБ 29), taip pat paribio baltarusių tarmėse (СБГ); šį žodį baltarusių tarmėse analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, p. 58 ; lie. dirvónas Lietuviškų žodžių atitikmenys variantai kitose kalbose buvo atrinkti naudojantis lietuvių kalbos žodynu: LKŽe. Sudėtingesni atvejai nustatant žodžių lietuvišką kilmę buvo analizuojami remiantis etimologiniais žodynais: baltarusių kalbos (ЭСБМ), rusų kalbos (ЭСРЯ), lenkų kalbos (SEJP, SEJPSł), slavų kalbų (ЭССЯ) ir lietuvių kalbos (SEJL), žr. sutrumpinimus šio straipsnio pabaigoje. ;

 

dumbło ʻnusėdusios drumzlės, šlapias suplaktas purvas’: Ale jest takie dumbły, że jak przewali sie, możysz przewalić sie i przepaść tam Lent. A w wodzie nu też bywa dumbła, bywa, że tam twardo, a bywa że tam jeszcze taka, że tam nogi lazo, że tam taka dumbła jeszcze Šv. [Taki muł w jeziorze?] Dumbła Rud. Ledwie ja nogi z tego dumbła wyciągnął. Ryba wielka, ale czuć dumbłem WilJaszcz. Žodis senovės raštuose dokumentuojamas nuo 1671 m. (Raseiniai) (Jabl 295), taip pat kaip liūno pavadinimas Думъбль nuo 1596 m. (Ukmergė) (Jabl 121), neaptinkamas ГСБМ; funkcionuoja paribio baltarusių tarmėse: дỳмбла (СБГ), taip pat rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 54); lie. duĩblas;

krusznia 1. ʻakmenų krūva, krūsnis’: Nu taka kupa kamieni to tylko nazywali krusznia, nu pozwożone, do kuczy złożone i nazywali krusznia Šv. A to bywa krusznia kamieniow, to w kamieniach też tak samo zrobio gniazdy i siedzo (szeszki) Lent. Kiedyś majontek był, to zbierali kamieni i walili w kruszni te Padv; chruśnia: Jak kamieni gdzie nałożona, to nazywali chruśnia Karv; 2. ʻiš akmenų sukrautas šildomasis pirties ugniakuras’: Była krusznia i tam palili, palili w tej kruszni, była taka piec, ten piec był zrobiony z kamieni taki i nazywała sie to krusznia Šv; kruśnia: A ta piec, na piec, co złożona z kamieni, jak polejo wodo, żyby duch ten, to kruśnia nazywała sia, na kruśnia wody chluśnisz Šv. Krusznia w łaźni liczy sie piec ta, krusznia, on jak przepali sie, to tam tylko kamuszki te rozpadajo sie Rud. W łaźni podłoga i kruśnia taka była zrobiona z kamieniow, a woda nieśli sie z chaty Intur. Chruśnia była w łaźni, to na kamieni polewali Pab. W łaźni chruśni takie z kamieni byli, takie piecy, nu i tam nacieplo, te kamieni nagrzejon sie silna i potym wody lejo na te kamieni, pary nachodzi nu i tak myli sie Arn. Aukštadvario apylinkėse: Kruśnia Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 139. , kruśnia (SGP). Kurzowa šį žodį pateikia kaip lietuvišką skolinį senojoje baltarusių kalboje nuo XVI a., cituodama Bulyką Аляксандр Мікалаевіч Булыка, Даўнiя запазычаннi беларускай мовы, Мiнск, 1972 (cit. pagal Kurz, s. 378). 10 Lingvistinės geografijos duomenis naudoja savo darbuose ir Zigmas Zinkevičius, aprašydamas leksinių lituanizmų paplitimą rytų slavų ir vakarų slavų kalbose (tiksliau – šių kalbų tarmėse), žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 1, p. 256–274; Lietuvių kalbos istorija, t. 2, p. 46–52, 61–68. (Kurz 378); pirmoji reikšmė taip pat dokumentuojama ΓСБМ; dabartinėse baltarusių tarmėse (panašiai ir lenkų) vartojamas abiem reikšmėmis: крỳшня, крỳсня ʻ(akmenų) krūva, krūsnis; pirties ugniakuras’ (СБГ); taip pat Seinų tarmėse (СБ 46); lie. krū́snė ʻ(akmenų) krūva, krūsnis’; krósnis ʻiš akmenų sukrautas šildomasis pirties ugniakuras’;

 

kudra, mžb. kuderka ʻnedidelis augalais apaugęs tvenkinys’: To takie (miejsce), gdzie woda stoi, teraz już wodów nie ma. Ona może być i taka tyko woda, jak ta koła, ale tam błotnawa miejsca taka już, to krzaczek jaki rośnie, to co, to nazywali kuderki. Wiencej z białoruskiego już te nazwania pozostali sie Rud; Jak jedzisz od Wilna, jest na lewa renka tam taka koło błotka, jaziorka, kudra nazywała sie, kudra i bizulka nazywali jej STarp; kudra, kuderka, kudziarka mžb. (SGP). Žodžiai kudra, kuderka dokumentuojami senovės raštuose nuo XVII a. Lietuvos teritorijoje (Jabl 108, 313, 332); СБМ pateikia baltarusišką atitikmenį кỳдзерка ‘krūmokšniai, miškelis’ (dokumentuojamas Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose); vyrauja paribio baltarusių tarmėse (СБГ); taip pat užrašytas ukrainiečių kalboje Žr. СБ 37; Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, p. 62. ; lie. kū́dra;

lun ʻliumpsinti pelkė, klampynė’: W lesia taki lun był, to jezioro jest, to już tam i lun. Błota taka, kasza, ona kołyszy sie mocno. Żywioła ona do lunu tego popadnie, to nie wylezie Pab. U nas była taka łonka, nazywali luny, ale nie powiedziać, że tam bardzo taka mokra. Jak który rok, to tam koniem jechać nie można była, ale trawa tam rosła Karv. Luny byli, tylko luny byli koło rzek, tak jak idzisz, to lun ten chyla sie, można do jego wpaść. Koło rzeków byli te luny Lent; luń: Jak stanisz i kołyszy sia, to luń [Kar]. Žodis senovės raštuose dokumentuojamas Lietuvos teritorijoje nuo XVI a. (Jabl 121); taip pat paribio baltarusių tarmėse: люн, лю̀на, лю̀нi, лỳнi (СБГ) bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 32); lie. liū́nas;

 

rojst, dgs. rojsty ‘klampi pelkė, apaugusi krūmais ar medžiais, pelkė, lieknas’: Tam taki rojst był, to możesz noga wsunońć Pab. To była taki rojst, potym trocha osuszyli, malaracja jak przeszła Miež. Dalej w tamta strona rojsta, zbieramy tam żurawiny. Tam takie k`upawiny, tam jak stanisz, to można i zawalić sie Padv. Łonki, rojsta, była takich rojstow. Rojsty na polu byli, wrodzie jak sadzawka jaka Karv. O jak naszy dom, tu od razu był rojst. Tu nijakich łonek nie było, tu jedne rojsty byli STarp. Teraz u nas to rojsty wykasawali jak maliarawacja Pal. Rojsta najwiencej lesie bywa Kras. U nas w rojście ich było pełno, tych kali Lent. Nu tak przeważnie na rojście mokro, nu jak bardzo sucha lata, nu to tam nic, ale jak mokra, to żurawiny to po wodzie, bez gumowych butow nijak Šv. Żurawiny rośli na rojstach Virš. Nasza poli, rojsty, u nas bardzo mokre, olchi, bardzo takie rojst nazywali, bo inaczej w Polsce nazywajo, czy w ksionżkach, tundry, czy jak, a to u nas rojsty, po litewsku może Vid. Tam widzi była jeziorka kiedyś, taka niewielka, a potym ona pomału, pomału i wysechła, przeszła do drugiej jeziorki, w Zapolcach jest jeziorka, jak ona zeszła, tam taka rojst była Paež. Idź ty na rojsty ‘pažodžiui: eik tu raistan’: To tak możno śmiało w oczy mówić: a idź ty na rojsty, co ty tam wymyślił Šv. U n`as rojsty mokre takie, to i mówili [idź, ty na rojsty] Vid. Turska užrašė formą rojścik mžb. (TurNiSzw 176). Grinaveckienė pateikė iš Buivydžių ir Aukštadvario apylinkių: rojsteczek mžb. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 143. , rojstowy ‘raistinis’ Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 52. . Jablonskis dokumentuoja formas roist, raist, reist, roisto, roistro, roistvo nuo XVI a., Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose (Jabl 206–208, 323, 349); Kurzowa, cituodama Bulyką, dokumentuoja baltarusių kalboje nuo XV a. (Kurzowa 422); šio žodžio formos ройст, ройста dokumentuojamos paribio baltarusių tarmėse (СБГ), aptinkamos taip pat rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 33); lie. raĩstas;

 

szlina ‘glitus molis, tinkamas minklei’: Garki mieli, chto nie móg kupić, to takie z szliny zlepione, nie glina, a taka w jeziorach, błota taka siwa, to bardzo oni dobre byli te garki Miež; szlin. Žodį szlin užrašė Grinaveckienė Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 144. . Senovės šaltiniuose, rašytuose baltarusiškai, Lietuvos teritorijoje dokumentuojama tik žodžio forma šlina, nuo XVI a. pabaigos (1591 m.) (Jabl 233); baltarusių tarmėse funkcionuoja шлiн (СБГ); lie. šlýna, šlýnas;

wikswa ‘standi, šiurkšti, prasta pašarinė viksvuolių šeimos žolė (Carex)’: Nu taka wikswa też rośni. Nu i kosi sie, żywioły, krowy jedzo jej Šv, Lent. Wikswa kosili, suszyli na słoma do chlewa, na podściłka Miež. Wikswa to rośni w błotach, dobra trawa. Krowy barzdzu jedli Intur; wiksztwa: To taka trawa, w błocie rośnie, to drenna, niedobra, zakwita niektóra, ale taka ona niedobra trawa wiksztwa. A ta już dobra trawa, to nazywali kiedyś mur`ok, szaryniak, taka jeszcze gorsza Paež. Jablonskis randa dokumentuojamą istoriniuose šaltiniuose: viksva, viksovaty (apie pievas) (Jabl 263), darbartinėse baltarusių tarmėse вiкс(в)а (СБГ); aptinkamas Seinų tarmėse bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 28); šį žodį nagrinėja Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, p. 52. ; lie. viksvà.

 
Asmenų pavadinimai pagal jų veiklą, užsiėmimą ir įrankių, įtaisų pavadinimai

bitnik ‘kas su kitais turi bendrai bites’: On nie umiał, a ten bitnik on umiał, a nie miał za co kupić ich, to on jemu kupił dwie kłodki pszczołow jedna sobie, druga jemu, i on patrzał obydwie Lent. Po litewsku biczoli a po polsku bitniki Rud. Bitniki byli, to tego miodu necki nakrencali Dub. Bitnik, który dokłada sie do tego gospodarza, tam i może oni razem troszka stawio te ule, ale to już bitnik nazywajo. Mówi już i bitnikow tam ma, złożyli sie tam które Vid; bitnikowski ‘bitininko’: To bitnikowska pszczoły STarp; bitnikować ‘būti bitininku’ (SGP). Senovės raštuose dokumentuojama reikšmė ‘bitininkas; kas su kitais turi bendrai bites’ tik Lietuvos teritorijoje nuo XVII a. (Jabl 5, 303, 329); nedokumentuojamas ГСБМ, СБГ; užrašytas lenkų tarmėse (Augustavas) (СБ 27); lie. bìtininkas;

bucz ‘tinklelis žuvimis gaudyti’: A buczy do sadzawki, i nawat buczy stawio koło jeziora i nawat szczupaki zachodzo do tych buczów Miež. Bucz Most. I liny, zawsze liny, postawio buczy, to pełne buczy, a teraz nie m`a Lent. Bucz to był taki on na jednym kiju i tak zrobiony na takim łenku taka jak siatka, i to chyba nazywał sie bucz Šv. Te buczy postawio do wody w rzece przy brzegu i przywionżo jego, to pełna tych rakow była Pal. Buczy takie byli, robili szydełkiem, a potym wykrencali z leszczyny takie kołki i nadziawali ta i beńdzie bucz STarp. Buczy takie robili, pośla takie miroży, ryby kiedyś była barzdzo dużo Intur. Bucz Auštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 137. ; Buiv (Dwil 114), Buivydžių šnektoje: bucz Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 50. ; buczki dgs. (SGP); buczanka ‘tinklelis šienui dėti’: Jeszcze buczanki takie robili, wrodzie jak siatka, wionzali takie. Duże te oczki, to te buczanki siana napchniesz, jeśli w droga jedzie dla konia tego siana brać, położo i przez te kratki koń dostaje i je Karv. Senuosiuose raštuose žodis buč dokumentuojamas nuo XVII a. (Jabl 19–20, 308–309; ΓСБМ); aptinkamas taip pat dabartinėse baltarusių tarmėse: буч (СБГ); žodžio analizę pateikia Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, p. 51–52. ; lie. bùčas;

 

skierdź ‘vyriausiasis piemuo’: Skierdź Šv, Lent. Krowy trzymali i skierdzia najmowali, któren nie ma ziemi, czy nie ma czym pracować, był skierdziam, nu to godzi sie wiela tam płacić jemu, zbożam płacili. Nu jak kolejka u kogo dwie krowy, dwa dni jego karmi tego szkierdzia Kar. Skierdź zatrombi w ta tromba, już wszystkie na past`u baby i wypendzami krowy STarp. Skierdź to pastuch tak nazywał sie, to po rusku liczy sie Kras; skierdziała ‘niekin. piemuo’ (TurNiSzw 156); skierdziowy ‘skerdžiaus’ Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 143. . Senovės šaltiniuose, rašytuose senąja baltarusių kalba, nuo XVII a. paliudytos šios formos: kerd, kerdz, tik Lietuvos teritorijoje (Jabl 323, 358), XVI a. funkcionuoja reikšme ‘skerdikas, mėsininkas’ (Jabl 212); dokumentuojamas Seinų tarmėse bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 33); taip pat paribio baltarusių tarmėse: скèрдзь, скèрць (СБГ); lie. ker̃džius, sker̃džius ‘vyriausiasis piemuo’; taip pat sker̃džius ‘skerdikas, mėsininkas’;

sklut ‘kirvis plačiais ašmenimis rąstams tašyti’: Skluty takie to oni wiencej szczepać drzewa. Tam bywa i gruba bierwiona tak o piło zapiłujo i tym sklutam obbiwali, taka gruba trzaska. A potym siekiero poprawywali Karv. Sklut Aukštadvario apyl. Žr. ten pat, p. 143. . Formos skliut, sklut, škliut dokumentuojamos senovės šaltiniuose, rašytuose baltarusiškai (Lietuvos teritorijoje nuo XVI a. pabaigos – 1599 m.) ir lenkiškai nuo XVII a. (Jabl 298); žodis dokumentuojamas rusų ir ukrainiečių tarmėse (СБ 22–23); taip pat paribio baltarusių tarmėse: склюд, склют (СБГ); Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys)“, p. 152–153. pateikė ir veiksmažodinę formą baltarusių tarmėse: склютаваць; lie. skliùtas.

 
Mėsos (rūkytos mėsos) ir duonos pavadinimai

Raštuose dokumentuojami pavadinimai tų maisto produktų, kuriais buvo atliekama mokėjimo funkcija, t. y. maisto produktai, buvę mokesčio dalis, arba atlyginimas už darbą:

kumpiak ‘šlaunis, kulšis (ppr. kiaulės); šlaunies, kulšies mėsa’: Nu przyszli gości, trzeba pokroić kumpiaka Šv. Szynki i kumpiaki mówio Karv. Kumpiaki solili, poweńdzisz i wisi do jesieni Most. Parsiuka jak zakolo, to i kińdziuki mielim i kumpiaki Kern. Monż to zawsze jak jest ten k`umpiak, to weńdzili, solili Padv. Kumpiaki to my sami swoje solim Pal. Szynki, tak, zostawiali całymi kumpiakami Lent. Kumpiak Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 139. ; kumpiaczek: A już kumpiaczek to kości wybierali, potym solili jego Lent; kump: Kumpi te robili, teraz to robio te winiotini, a kiedyś prosto tak kumpi. Łaźni byli, nu i wendzo tam Intur. Takie swirny byli, te kumpi powieszo, takie soczyste. W świrnie najwiencej trzymalim Alion. Senovės raštuose žodis datuojamas nuo XVI a., tokiomis formomis: kump, kąp, komp, kunp, Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose (Jabl 109, 212, 275, 313); Kurzowa nurodo lenkiškuose raštuose nuo XVII a. (Kurz 380); gausi morfologinių variantų įvairovė dokumentuojama ГСБМ; funkcionuoja dabartinėse baltarusių tarmėse: кумпя̀к, кумпячо̀к (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, p. 63. ; lie. kuĩpis;

 

ragojsza 1. ‘grikių miltų duona’: Na Wszystkie Świenty ragojszy pieko, zaduszny dzień, to wszystkie na mogiły ido świczki stawio, chto idzi, to niesi tego ragojszy. Nasza mama to nie piekła. Ragojszy żytnia monka, potym gryczana monka sypie, ciemny i nazywajo sie ragojszy Kar. Ragojszy z gryczanej monki piekli, tak jak chleb zaroszczyniajo i potem takie bochenki piekli z gryczanej monki STarp. Ragojszy piekli z gryczanej monki Pal. Piekli taka ragojsza, robili taka słoducha parzona żytnia monka, a potem do dzieży takaj chlebnaj i dobawiali, miesili gryczano monka zamieszali, ona była z dwóch zbożów Rud; 2. ‘ruginė duona’: Ragojsza to pszenna monka i w żarnach mleta. Ragojsza nazywalim [chleb], że ona taka gruba monka Alion. Ragojszy piekli, we młynie mleli, a jeżeli nie, to w żarnach mleli na ragojszy Dub; rogojsz (SGP). Šaltiniuose dokumentuojamas nuo XVII a. pabaigos (1692 m.), forma rogoiš tik Lietuvos teritorijoje (Jabl 297, 353); dabartinėse baltarusių tarmėse раго̀йш, раго̀йж СБГ; šį žodį analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys)“, p. 149. ; lie. ragaĩšis ‘rupių kvietinių ar miežinių miltų duona, ragaišis’;

skiłańdź ‘kapotos ar maltos mėsos, sukimštos į kiaulės skrandį, rūkytas gaminys’: Skiłandzi na żniwo trzymali, tedy już jedli Nem; skiłandzia Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 143. . Šaltiniuose, rašytuose senąja baltarusių kalba, nuo 1506 m. ir lenkų kalba nuo 1615 m. įvairiose Lietuvos teritorijose dokumentuojamos formos: skilond, skilądz, skiliond, skilondja, skilondz, škilądz (Jabl 65, 109, 212); baltarusių tarmėse скiлỳндзi Lietuvos teritorijoje (Ignalina) (СБГ); taip pat įvairiuose tarminiuose plotuose Baltarusijoje bei lenkų tarmėse (СБ 35); šį žodį analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys)“, p. 156. ; lie. skilándis.

 
Važiuoklių ir ūkinių padargų bei reikmenų pavadinimai

razginie dgs. ‘virvelių tinklas su dviem lankais pašarui nešioti’: A latam w razginiach, pierw nosili tak i teraz tak nosza, do ich nałoża, stodoła nie blisko, siana czy słoma, podściłka, mnie w ich lepiej, trzy pary mam razgini, jeszcze dawniejszych tych, bogata Šv. Razgini to bierzysz łenk, najwiencej leszczynowy i wyplatali Karv. To razgini jeden niesi, u nas i teraz jest te rezgini Pal. Razgini wyplatali sznurkami i niesisz tymi razginiami. Jeszcze my byli tu zrobiwszy, ale porwali sie i wyrzucili Alion; rezginie: Jak nakosisz, nu to jak przez taka błota żesz nie weźmisz nieść, bo bardzoż cienżko, nu to na takie zrobisz jak rezgini, założy sie i końmi, i koniam wyciongujisz na brzeg Lent. Rezgini Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 143. . Rezgini Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 52. ; reźginie: Reźgini takie byli, łuczek taki z jednej strony i z drugiej strony, i szniury takie, i tedy nosili siano Padv. Reźgini (TurNiSzw 155); rozginie (SGP). Senovės raštuose dokumentuojamas žodis rezgini 1779 m. (Jabl 194), СБМ žodyne: рèзвины; žodis užrašytas rusų, ukrainiečių, baltarusių ir lenkų kalbose; darbartinėse baltarusių tarmėse рэ̀згiны (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys)“, p. 150. ; lie. rẽzginės;

szłaje ‘darbinės rogės miškui, malkoms vežti’: Szłaji to drzewa wozili Pol. Szłaje (SGP); szłaji (TurNiSzw 157); szłajki: Dzewniane takie i płozy, a tedy żelazem podkute i boki, ładne te szłajki wyrobione na zima Most. Szłajki (SGP); szłajka ‘rogės žmonėms vežti’: Jak u n`as o była taka szyrokowata, i teraz ona jest w dole, tak trzech siondo z tyłu jak ta siedzenia już o zrobiona tam, jaka tam siedzenia, sienik taki wielki uszyty i napchany pełny siana czy tam czego i taka była siedzenia i czasem ławeczka jeszcze na przedzie jest, bywa zrobiona, a nie, to tam też jaki worek kładno, jak sani nie małe, to tam i pieńciu-sześciu siońdzisz i swobodnie do tej szłajki Šv. Lenkiškuose raštuose vyrauja nuo XVIII a. vidurio tokiomis formomis: šlaje, šlajki (Jabl 233, 325); nedokumentuojamas ГСБМ; baltarusių tarmėse: шлài, шлàйки, шлàнки (СБ 35); lie. šlãjos.

 
Pastatų ir jų dalių pavadinimai

świren ‘trobesys, kur pilami grūdai; didesnė klėtis’: Nu w świrnie zboże leży, monka Šv. To jak dużo kto miał ziemi, to u ich świrny wielkie byli Lent. W świrnie zasieki byli, do zasieków wszystko sypali, żyto osóbnie, jenczmień, owies osóbnie Kar. Takie swirny byli, te kumpi powieszo, takie soczyste. W świrnie najwiencej trzymalim Alion. U mojego menża to byli dwa świrny Vid; świron: Silniejsze gospodarzy takie byli, to świron taki był, zasieki i zboża sypali Bars. Świron (TurNiSzw 176); świran Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 52. ; świreń, świrna (SGP); świronek mžb.: Gdzie jakie świronki byli, to pozabierali Pal. Świrny byli, o teraz tu naszy jest świronak, to tu malutki, a kiedyści był wielki świron Ūta. Świronek SGP. Šaltiniuose, rašytuose senąja baltarusių ir lenkų kalbomis, dokumentuojamos formos: sviren sveren, svieren, sviron, svirzen, švieren, šviernia, švirenec, svirenok (daugybė panašių žodžių), nuo XVI a., Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose (Jabl 217–229, 270, 370–371); kaip XVII a. skolinį pateikia Kurzowa (Kurzowa 439); СБМ dokumentuoja baltarusiškas formas свùронъ, свиро̀нок, taip pat aptinkamas paribio baltarusių tarmėse: свìран, свiро̀нак (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys)“, p. 152. ; lie. svir̃nas;

torp ‘šalinė kluone javams ar šienui sukrauti’; W stronicy mogli być po jednej stronie i dwa torpy, w tym torpie siana złożona, w drugim torpie słoma złożona Šv; Tata poleciał z torpa, ale nie zabił sia Kern. Trzebyła deptać torpy te, nogami trzebyła deptać (siano) Bars. Zboże do torpu kładli Padv. Torp Buiv (Dwil 123). Torp Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 53. ; torpa: Torpa (WilJaszcz, SGP); torf: Torfy byli, w tych torfach tok, próżny taki plac. Na tym toku młócili wtedy Ūta; 2. ‘į šalinę telpantis kiekis javų ar šieno’: Torp to jest nałożona zboża Paež. Raštuose dokumentuojamas nuo XVI a. pradžios (Jabl 238–240, 325); taip pat rusų ir baltarusių tarmėse торп (СБГ, СБ 33–34); šį žodį analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys)“, p. 153–154. ; lie. tárpas.

 
Žmogus, jo išvaizda

Istoriniuose šaltiniuose dokumentuojama pavienių žodžių, apibūdinančių žmogaus išvaizdą, tiksliau – pabrėžiančių žmogaus neįgalumą. Mūsų medžiagoje toks pavyzdys – žodis kliszawy, kurio reikšmė šiandienos tarmėse pakitusi:

kliszawy ‘šleivas, kreivas’; senovės raštuose dokumentuojami žodžiai, reiškiantys: Kliszawy to nogi tak nosi, nu tak stopy stawi tak od siebie, tak nu na zewnontrz tak te stopy jakość, nu palcy tak, nogi to jak kliszawy, to nogi mogo być proste, tylko że kliszawy ich tak stawi, stawi tak na ukos te nogi Šv. Kliszawy to takie krzywe nogi, z angielki nieraz majo ludzi, na angielka dzieci jak chorujo, z niedopatrzenia Vid. Kliszawy Šiaul. Kliszawy to jak nogi zarzuca jak idzie Kras. A kliszawy, to który chodzi kliszawie, już on człowiek i idzi ten kliszawie, on ma prosta noga, u jego nie ma pod nogo o tak o bywa Lent. Kliszawy Buiv (Dwil 117). Kliszawy Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 51. . Formą kłyszawy ‘luošas; šlubas; luošys’ nuo XVI a. antros pusės pateikia Kurzowa (Kurz 371); žodis dokumentuojamas ukrainiečių ir Seinų apylinkių lenkų tarmėse; baltarusių tarmėse: клышавы, клышавàты, клiшавы, клiшавàты ‘klišis’ (СБГ); lie. klìšas.

 

2. Antra lituanizmų grupė

Žodžiai, sudarantys šią gausią lietuvių kalbos skolinių grupę, nedokumentuojami nei senovės raštuose, nei istoriniuose žodynuose, todėl gana sudėtinga nustatyti konkretų jų patekimo į slavų (taip pat – į lenkų) kalbas laikotarpį. Kai kurios leksemos yra plačiai vartojamos, funkcionuoja ne tik paribio baltarusių tarmėse, bet ir lenkų tarmėse, besiribojančiose su lietuviakalbėmis teritorijomis. Siekiant nustatyti šios gausios, tačiau menkai dokumentuotos lietuvių kalbos leksikos laikmetį itin pagelbėtų lingvistinės geografijos duomenys Lingvistinės geografijos duomenis naudoja savo darbuose ir Zigmas Zinkevičius, aprašydamas leksinių lituanizmų paplitimą rytų slavų ir vakarų slavų kalbose (tiksliau – šių kalbų tarmėse), žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 1, p. 256–274; Lietuvių kalbos istorija, t. 2, p. 46–52, 61–68. . Daroma prielaida, kad dauguma šių skolinių pateko į lenkų kalbos tarmes XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Baltarusiški šių žodžių variantai aptinkami dabartiniame šiaurės vakarų baltarusių tarmių žodyne. Surinkti leksikografiniai duomenys leidžia teigti, kad dauguma šių žodžių nėra plačiau dokumentuojami LDK šiaurės regiono lenkų kalboje. Jie gali būti netiesioginiai skoliniai, patekę į lenkų kalbos tarmes per baltarusių kalbą, arba negausi tiesioginių skolinių grupė, savo morfonologine struktūra besiskirianti nuo atitinkamų skolinių baltarusių kalboje.

Šie žodžiai apibūdina šiek tiek kitas kaimo žmonių gyvenimo ir veiklos sritis.