Nugrimzdimas į gelmes, judėjimo „pulsas iš gelmių“ (puantilistinė melodinė „vizija“), išėjimas į grynųjų kvintų valios gestą yra pagrindiniai inovaciniai „švytėjimo tamsoje“ bruožai, atliepiantys ir archetipo Savasties kontūriškumo koncepciją. Čia itin svarbus folkloristinis didžiosios sekundos intervalas, tampantis intonaciniu judėjimo impulsu ir integruotas į leitmotyvinį kvintų fanfarų segmentą (bet ne kaip skausmingoji mažoji sekunda, o jos užpildytoji „jėgos“ versija). Tirštėjantis (prisidedant bosuose) ir sustojantis ties aidais judėjimų srautas išveda „Kvaterniją“ iš lamento (katastrofinio modernizmo poetikos) į folklorizmo versmių energijos atsivėrimo lygmenį, artimą jau F. Bajoro ar B. Kutavičiaus atradimams ir archetipų prigimties galios proveržiams. Tai galima prilyginti muzikiniam grafikos ritmui, kai iš tamsos linijų kartojimo susidaro šviesos impulsų blyksniai, properšos ir amžinojo pagoniškojo „akmens imuniteto“ dariniai. Būtent šių atsinaujinimo koncepcijų siekis, kaip išėjimas iš katastrofinio modernizmo netekties gelmių, ryškėja Apkalnio „Latviškos kvaternijos“ dramaturgijoje.

III scempiato – „supaprastinant“ yra tikrasis katastrofinio modernizmo transformacijos į minimalizmą, meditacinį-folkloristinį vienaplaniškumą, pirmykštį stilių, segmentaciją iki subyrėjimo į taškus, pavyzdys. Keturdalumas čia akcentuoja kvaterniškąją ženklų sistemą: nuo kvartos, kaip melodinio dainos, motyvo rėmo ir jo palydėjimo figūracinio pagrindo, iki metrinio keturių ketvirtinių schematiškumo, išryškinančio ir deklaratyvią supaprastinimo iki suprimityvinimo semantiką, mechaniškąjį kartojimosi pradą. Atvedanti iki statikos, pauzių ir tuštumos (o ne begalybės kaip vėlesniame minimalizmo „dvasios“ stiliuje) atsivėrimo.

Taip grįžtama prie raudos – lamento – giesmės IV dalyje mozione lugubre (liūdnas judėjimas). Melodijoje – latviškoji folkloro priegaidė, ryškėja aimanos, dejonės, atodūsio posūkis. Tai vėlgi kvarta, kuri aprėpia didžiąją terciją, nusileidžiančią į friginę mažąją sekundą, tarsi velkančią iš paskos užlaikytą skausmo šešėlį. Lėtas slinkimas chromatiškai žemyn, keistas sustingęs judėjimas, kuriame tirštėja klasterinio gausmo žemojo diapazono „tamsa“ – suteikia paskutinei daliai vis gilėjantį vidinį kulminacinį katastrofos fatalizmą, sekvenciją „be išeities“. Tai muzikos kalbos atsitraukimas – tamsos, statikos ir tylos epizodas – „baigties scena“, paruošia ir užleidžia vietą gestui reprizine I dalies transformacija – leitmotyvine kylančio klasterio „fanfara“, sugestyviai ištraukiančią „liūdnojo judėjimo“ dramaturgiją iš „nebūties sindromo“. Šis tuštumos ir šūksnių segmentinis tūris savaip atkartoja Mackaus maldų sekvencijas, nutraukiamas katastrofos fanfarų – egzistencinio finalizmo ženklo:

Neornamentuotą kalbą –
išsunktą akių mėlynumą,
užgriautą žaislų apvalumą
prieš dangaus sulėtėjimą –
užgniaužk. Algimantas Mackus, Poezija, p. 70.
∗∗∗
Dabar tu esi kaip laivas,
užplaukęs ant seklumos:
nuskuba upė pro šalį, nekeitus
neklaidingumo vagos.

Dabar tu esi išvargęs
egzilės beprotiškumo:
įteikei dokumentus
monarchinei santvarkai. Ten pat, p. 153.
∗∗∗
Ir lygiai septintą valandą ryto,
iškilus neriančio žodžio fanfarui,
tikėjimų reprezentantai
∗∗∗
trompetėm ir trombom paskelbė –
Dievo nėra! Algimantas Mackus, Trys knygos, p. 148.

Spustelėjus išskleisti...

Apkalnio „Liūdnas judėjimas“ irgi nutraukiamas finališkųjų destrukcinio triumfo fanfarų, (Gedulingo maršo atgarsiai tarsi iš R. Wagnerio „Dievų sutemų“, daugiagarsės akordikos – aštuoni garsai) su iškreipta (padidinta / sumažinta) intervalika, vėlgi besileidžiančia į šešėlį. Pustonių slinktis žemiausiam diapazone h-b-bb-as-g-ges-f-e itin patikslina šį iliustratyvumą: tamsėjimo, baigties, artėjančios tuštumos, šešėlio valdas – egzistencinio finalizmo įvaizdį. Jo iškalbingumas minimalistiškai aiškus ir tiesus, nutraukiantis retorikos retroversiją. Tai kitas, alternatyvus pokarinės muzikos diskursas – finalizmas, čia susijęs su Baltijos tautomis. „Latviškosios kvaternijos“ pabaiga – liūdnas judėjimas pasiekia savotišką vidinio sprogimo dimensiją – antiretorinę kulminaciją, tęsiamą vis tolstančiu maldos – giesmės – segmento aidu. Intervalinės mažųjų sekundų – tercijų – slinktys projektuoja čia poetinių Mackaus sekvencijų analogiją:

Ir aš nenoriu matyti
egzilo tuštėjančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
jų finalinio šauksmo krypties.
∗∗∗
ir aš nenoriu matyt
baimės, kur būta drąsumo
ir aš nenoriu matyti
absurdo, kur būta prasmės
ir aš nenoriu matyti
užspaudžiamo skausmo krypties. Ten pat, p. 150.

Spustelėjus išskleisti...

Tragedijos dimensija ir muzikoje kaip ir poezijoje „užspaudžiama“ nuo unisoninės chromatinių šešėlių slinkties į baigtinę vienumą: „Liūdnas judėjimas“ ateina į vieną tašką: c-cis-d. Minimalistinė raiška čia pasiekiama transformacijose: nuo klasterinio nervo akordinių fanfarų sekvencinio echo principu vyksta subyrėjimas į segmentus, atsitraukimas, susiaurėjimas į vienos linijos ribinę situaciją – apokaliptinės krizės išdavą. Ši faktūros kitimo kreivė iliustruoja sustingusio archetipinio peizažo grafiką, jos tamsą ir šviesos properšas ir „detonuoja“ folkloristinį baltiškąjį minimalizmą. Pažymėtinas skirtumas nuo folkloristinės krypties, kuriai Lietuvoje tuomet jau atstovauja Bajoras, emigrantų stilistikos pagrindu tvirtai išlieka malda, sonata da chiesa (bažnytinės sonatos) dramaturgija su didžiųjų pasaulio katastrofų išgyvenimo dimensija, būdinga religinei muzikai, kai tuomet okupuotoje Lietuvoje kūrybingi kūrėjai turėjo ieškoti kito kelio – per modernistinį folklorizmą, kuris galiausiai irgi atveda į maldos paradigmą, – minimalizmo stilių. Tuomet šie keliai suartėja. Tačiau yra itin svarbu pažinti vieno jų ištakas kaip katastrofinio modernizmo atspindį ir galimas minimalizmo, tapusio maldų metafora, ištakas.

Tyrinėjant šią kūrybą išryškėja gili takoskyra tarp išeivijos ir okupuotų Lietuvos, Latvijos kūrybinės sąmonės dimensijų, atvirumo, būties refleksijų amplitudės. Ši takoskyra yra kone apokaliptinės prigimties (sugriaunanti viską iš vidaus), bet ir atverianti tautų tragedijos mastą. Būtent šios takoskyros prarajoje plyšta, atsiveria žemė ir ima ryškėti archetipai – tautų gyvybės saugai, ištiesiantys ir muzikoje savo rankas, iššaukiantys trimitų fanfaras, atsigręžiantys į vizijų idealizmą. Vidinis ir transcendentalus ryšys su didžiausiais vokiečių romantikais išlieka tarsi kalnų šešėlis latviškajam katastrofinio pokario stiliui. Apie šią alternatyvą – filosofinės sąmonės pasaulyje išlikimą išeivijoje ir sunaikinimą tėvynėje byloja Kudinšo latviškojo romantizmo tyrinėjimai. Muzikologas pažymi, kad „1940 ir 1950 metais Latvijos kompozitorių muzikoje vyravo primityvios plakatinės formos […], totalitaristinis Sovietų Sąjungos režimas […] naikino visa, kas neatitiko jo ideologijos ir turėjo […] bent kokį modernizmo bruožą“ Jānis Kudiņš, „The Tendency of Neo-Romanticism in the Symphonic Music of Latvian Composers in the Last Third of 20th Century“, p. 162. . Galima tik įsivaizduoti, kokią prarają čia bandė įveikti muzikos archetipai – maldos gestai, Savasties sugrįžimo kelio impulsai savo pirmojoje gelmės ir antrojoje sąlyčio su tamsa fazėje, kurią iliustruoja emigranto Apkalnio „Latviškoji kvaternija“, kupina nevilties, griūties, struktūros (valstybės) žlugimo atspindžių. Itin sugestyvus šių atspindžių mostas – „Liūdno judėjimo“ (IV dalies) kulminacinis „Dievų sutemų“ atgarsio eisenos maršas ir baigiamoji „formos išformavimo“ koda – aimana bei užgniaužta skausmo gaida, atvedanti į vieną tašką. Kvaternijos tarsi atitraukia muziką, kaip beprasmišką veiksmą, iš niūrios sustingusio archetipinio peizažo (folkloro intonacinės „aimanos“) „scenografijos“. Palieka tik ženklą. Tai baltiškasis peizažas – šešėlyje (romantizmo) lūkestis (minimalizmo).

Lietuviškos muzikos tapatybės stiliaus tyrinėjimuose irgi yra paradigminė žemės–lauko, lygumų scena. Čia būtina pasitelkti kiek galima daugiau ir ne muzikinių, ir ne lietuviškų veiksnių, kad palygintume ir apčiuoptume skirtingų parametrų dvasinio lygmens atitikimus. Todėl kalbant apie muzikos kūrybą istorinio lūžio aplinkybėmis yra itin svarbu įvertinti alternatyvią erdvę – emigrantų kūrybą, iš jų ir poezijos, kurios apibūdinimuose glūdi stiprus epochos veiksnys – vadinamasis katastrofinis modernizmas.

Pats emigracijos fenomenas neretai atskleidžia ypatingų maldos archetipo prigimties bruožų. Apie tai rašo ir lenkų muzikologė Aleksandra Kłaput-Wiśniewska, tyrinėdama Stanislawo Janta-Połczynskio emigracijos kūrybos provaizdžius Žr. Aleksandra Kłaput-Wiśniewska, „Emigracyjna twórczość Stanisława Janty-Połczynskiego”, 2006. . Muzikos ir poezijos susiliejimas, vedanti žodžio reikšmė čia iššaukia itin jautrų pažeistojo, išstumtojo laiko sugrąžinimo kontūriškumą, jo tekstualinę virsmo intenciją. Arba neornamentuotą archetipų peizažą, kuriame išsiskiria paskiri fragmentai, sustingę gestai, finalistiniai ženklai. Muzikologė sutelkia dėmesį į pokarinio sindromo universaliuosius archetipus, kurie čia nesusieti su laiku, o visuotini, skaudūs ir aštuntajame dešimtmetyje. Žmonijos tragedija, tebekreipianti likimus, išsilieja Janta-Połczynskio Psalmėse anksti išėjusio brolio tekstais: Praėjusio laiko psalmė, Nelaisvės psalmė, Kasdienio liūdesio psalmė, Kaltės psalmė, Paskutinioji psalmė, Istorijos kelias, Baladė apie traukinį ir t. t.

Nenuneigiamą artumą su Mackaus poezija, Gaidelio ir Apkalnio muzika patvirtina Kłaput-Wiśniewskos įžvalgos: simbolistiniai lėto judėjimo, užslėpto emocinio bloko, baimės, skausmo ir nerimo, ugnies ir mūšio įvaizdžiai, paremti chromatika, atonalumu ir polimetrija. Sustingimas fiksuojamas fermatomis, intervalų subyrėjimu į smulkius fragmentus, atonalumo „kryžkelėm“, diminuendo. Muzika pažymi čia prarastojo peizažo ilgesio simboliką, siekiančią atkurti ilgus nenusakomus kelius į negrįžtančią praeitį, jausti audros artėjimą, linijų tinklą, vedantį į niekur Žr. ten pat, s. 251. . Sustingusio peizažo šauksmas – liūdesys, persmelkiantis prisiminimais iš visiems laikams prarastos tėvynės. Tą patį savo „psalmėse“ išlieja ir Mackus, taip sukaupia erdvės kodus į gedulingo maršo amžinybės segmentus ir Apkalnis „Latviškosios kvaternijos“ finale. Ir ypač čia gerai girdimas Gaidelio „Vakaro meditacijos“ tritonis – transformuotas „namų ilgesio psalmės“ melodinis gestas – virsmas iš grynos kvartos „tobulojo archetipo“ į „sužeistąjį“, atstumtąjį (nerimo tritonį), reikalaujantį sugrįžimo! Apie savo vėlyvojo kūrinio „Karo vaikystė“ rezignacinį stilių Janta-Połczynskis rašė:

Muzika yra tokia liūdna, kad norint ją suvokti, reikia išgirsti keletą kartų. Ten pat, s. 253.

Spustelėjus išskleisti...

Tai reiškia, kad grožio estetika čia yra persmelkta katastrofinio modernumo sandų, amžinybės ostinato – pasakalijos bosų slinkčių – liūdnojo judėjimo ir kintančios metrikos netikrumo, fragmentacijų postūmių. Už šių fragmentų glūdintis archetipų peizažas – vizijinis „Dievų sutemų“ saulėlydis – tai katastrofos paliestųjų Apokaliptinio diminuendo slinktys žemyn iki chromatikos gausmo, garso vienatvės ir pauzių tylos. Tokį emigrantų muzikos ir poezijos diskursą yra būtina reflektuoti, pažinti ir įvertinti XX a. muzikos kontekste.

Šis diskursas remiasi keliais postulatais:

1. Kita dimensija: emigracija ir su ja susijusios socialinės bei išstūmimo patirtys.

2. Ryšys su prarasta tėvyne atstatomas atrandant jos tikrąją dvasinę Savastį – archetipus, reikšmes, tapatybių universumą.

3. Kūryba reiškiasi kaip Malda: tiek poezijoje, tiek muzikoje kalbama liturginėmis psalmių frazėmis, jos gali būti traktuojamos laisvai, transformuotos pagal situaciją, tačiau visada „iš netekties gelmių“ tragedijos rimties nuostatoje.

4. Maldos transformacijos, jų ypatingai figūruotas diskursas (ironija, sarkazmas, kartėlis, nihilizmas, protesto įniršis ir esmių apsivertimai) iškyla Mackaus poezijoje. Būtent čia atsiveria visas katastrofinio modernizmo tragiško santykio su tikrove mastas.

5. Katastrofinės poetikos bruožai atsispindi ir muzikoje: Gaidelio, Apkalnio vargonų kūryboje, kuri savaip vėlgi yra Maldos („Vakaro meditacijos“, „Latviškosios kvaternijos“) transformacija. Maldos provaizdį čia liudija universalūs sakralumo išgryninimo, šviesos blyksniai, tamsos segmentų kaitos, meldimo žodžių kartojimo bruožai – archetipinės gelmės (chromatikos klasterio), šauksmo – gesto (kvarta, tritonis), kilimo, ostinato judėjimo (procesijos žingsniai), fanfarų (gedulingo maršo finalinė kulminacija), giesmės–himno–raudos atgarsiai.

6. Emigrantų muzikos ir poezijos kūryba įtvirtina naują psalmės (amžinybės simbolio) diskursą kaip prarastąjį sakralinį kosmiškumą.

Išvados

Emigrantų kūryboje glūdi krikščionybės dimensijos, kultūrinės tapatybės beribiškumo paradigma ir globalus pojūtis. Santykis su Lietuva čia yra be apribojimų, ideologinių spaudimų, išsigrynina lūžio parametru. Jo dėka galima kalbėti apie kalbos ir muzikos tekstualumo „griuvėsius“, (ne)ornamentaciją, subyrėjusius faktūros fragmentus, sustingusius peizažus. Ir išstumtų archetipų sugrįžimą šių griuvėsių tuštumos vienatvėje, tamsos chaose – archetipų, būdingų visoms okupuotoms tautoms – lamento / raudos / maldos / finalo „trumpetų“ fanfarų ir „atšaukto prisikėlimo“ (Mackus).

Šio diskurso išdava:

1. Nauja, dar nepažinta 6 deš. prasmės liturgija – katastrofinė meldimų poetika, nuo žodžio ir garso gestų, tekanti į finalistinį begalybės peizažą.

2. Poezijoje – tai Mackaus kūrybos „psalmės“ – nuolatinis Dievo, Angelo, Prisikėlimo, Išganymo, Šiaurės ir šauksmo grįžti leitmotyvas, persmelkiantis atstumtųjų tautų sąmonę tragedijos visuotinumo slėpiniais.

3. Muzikoje įsitvirtina lamento – raudos ir psalmės (choralinės faktūros) dimensijų „grafika“, Dievo „iš netekties gelmių“ šaukiniai, vedantys į maldos paradigmą – minimalizmą.

4. Ypatingo dėmesio nusipelno archetipo Savastis (Jung) parametrų atkūrimo strategija, kuri pastebima pirmiausiai latvio Apkalnio vargonų kūryboje. Jo Quaternio latviensis (1968) sugrąžina tautos įvaizdžio sampratą: latvišką folkloro melodijų grandinę desperatiškos kovos su likimu erdvėse. Tai tragedijos reikšmių atsitraukimas į šešėlį – į minimalistinę supaprastintą subyrėjusių segmentų faktūrą, kur itin svarbu yra laiko sustabdymas: liūdnas judėjimas, sustingusių peizažų, tuštumos pauzių slinktys sugestijuoja laukimo sceną artėjančiam atgimimui, kurio būsimi ženklai kol kas slypi fragmentuose ir taškuose, „švyti tamsoje“.

5. Atsiranda nauja gesto semantika muzikoje, dar vadinama „archetipo pasirodymo blyksnis“, terpė, kur faktūra įgyja „lauko lygumos“ vaidmenį, lauko, kurio gelmėse turi atsirasti prasmės ryšiai, sugestijuojantys „pastovumo ir tėkmės“ (A. Mickūnas) srautą, tampantį gausmo ir blyksnio muzikiniu „scenovaizdžiu“.

Galima teigti, kad katastrofinės poetikos bruožai emigrantų kūryboje vargonams ne tik giliai transformavo maldos žanrą, bet ir įkėlė jį į lietuvio sąmonę, tolygų lygumų ir kalvų (Kalvarijų) Savasčiai.

Literatūra

• Apkalns, Longins, Quaternio latviensis, rankraštis, 1968. (Rankraštį saugo straipsnio autorė. L. Apkalnio kūrinių rankraščiai ir leidimai yra Latvijos nacionalinėje bibliotekoje ir Latvijos valstybiniame literatūros ir muzikos muziejuje (Biezaičio archyvo kopijos.)
• Bradūnas, Kazys (red.), Žemė: naujosios lietuvių poezijos antologija, įvadą parašė Juozas Girnius, Vilnius: Vyturys, 1991.
• Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Kūriniai fortepijonui: visuma, sudarė ir redagavo Vytautas Landsbergis, Kaunas: J. Petronio leidykla, 2004.
• Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Visi kūriniai vargonams, sudarė ir redagavo Jūratė Landsbergytė, Kaunas: J. Petronio leidykla, 2005.
• Dzieło muzyczne: archetyp (2), Akademia Muzyki w Bydgoszczu, Bydgoszcz, 2006.
• Gaidelis, Julius, Vakaro meditacija, rankraštis, 1966. (Vienintelį rankraštį saugo straipsnio autorė. Kiti J. Gaidelio kūrinių rankraščiai yra Lietuvos teatro ir muzikos muziejuje bei Lietuvos valstybiniame literatūros ir meno archyve.)
• Jung, Carl Gustav, Psichoanalizė ir filosofija, sudarė Antanas Andrijauskas, Antanas Rybelis, vertė Zigmantas Ardickas ir kt., Vilnius: Pradai, 1999.
• Kavolis, Vytautas, „Žodis“ | Algimantas Mackus, Trys knygos, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 162–165.
• Kłaput-Wiśniewska, Aleksandra, „Emigracyjna twórczość Stanisława Janty-Połczynskiego” | Dzieło muzyczne: archetyp (2), Akademia Muzyczna im F. Nowowiejskiego w Bydgoszcz, 2006, s. 247–256.
• Kudiņš, Jānis, „The Tendency of Neo-Romanticism in the Symphonic Music of Latvian Composers in the Last Third of 20th Century“ | Muzikos komponavimo principai, t. 11: Tautinis romantizmas ir šiuolaikinė muzika, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2011, p. 152–165.
• Landsbergytė, Jūratė, „Europos giesmės taikai“, Krantai, 1999, nr. 2, p. 18–21.
• Mackus, Algimantas, Poezija, Vilnius: Vaga, 1972.
• Mackus, Algimantas, Trys knygos, Vilnius: Baltos lankos, 1999.
• Mickūnas, Algis, Pastovumas ir tėkmė = Permanence and Flux: kultūros fenomenologijos apybraižos, vertė Vygandas Aleksandravičius, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007.
• Nagys, Henrikas, Prisijaukinsiu sakalą, Chicago, Ill.: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.
• Naujalis, Juozas, Kūriniai vargonams, sudarė ir redagavo Vida Prekerytė, Vilnius: Muzika, 1993.
• Palionytė, Dana, Julius Gaidelis – namų ilgesio dainius, Vilnius: Petro ofsetas, 2008.

Prayer Transformations in Emigrant Works: Gestures of Catastrophic Modernism in the Poetry of A. Mackus and the Organ Music of J. Gaidelis and L. Apkalnis

Summary. Lithuanian occupation undergone in the Lithuanian emigration in the USA opened an alternative space. It is ideologically not constrained by the art of the post-war epoch. It is described as catastrophic modernism. Now we accept this style as an essential break of Lithuanian literature, which is the brightest in dramaturgy, prose, poetry and partially in music. Its leitmotif is the Prayer – for the mother-country, for the nation’s survival, for the destiny of brothers and sisters, the existential concern of which is felt only by the nations which are marked by the state’s loss and which lost the space of identity. The Prayer became almost the main form of poetry – it is entrenched in the poems of B. Brazdžionis, H. Nagys, A. Mackus as if a response to the Mass, church songs, praying, protest, screams and gestures of bitter irony. In this sense, the Prayer is also reflected in the creation of emigrant music, where it is also in the medium of church music or the nostalgia of its reminiscences. The article compares the poems of USA emigrants – poet A. Mackus (1932–1964) and the work for organs of composer J. Gaidelis “Evening’s Meditation” (“Vakaro meditacija”) created for the dedication of Shiluva Chapel in Washington Captive nations Cathedral (1966). In parallel, the 6th decade of the 20th century as the tragedy of the nation is also reflected by the work for organs of a Latvian emigrant Longins Apkalns “Quaternio latviensis” (1968). The expression of the affected self and praying is unclosed. The Prayer as an archetypical scream from the depths to the light is an essential gesture of spiritual eternity leading the nations behind the limits of local loss.

Keywords: Prayer, emigration, catastrophic modernism, poetry, music, lament, scream, gesture, archetype, Self, light-darkness processes, Algimantas Mackus, Julius Gaidelis, Longins Apkalns.