Beje, Vydūnas savo vertinimais yra labai susijęs ir su vokiškąja kultūra – „Dievų žlugimu“, su R. Wagnerio ir politinio blogio įvaizdžiais, apie kuriuos daug rašė Žr. Vacys Bagdonavičius, Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną, p. 143. . Galima teigti, kad Vydūnas kreipė meną iš vagneriškojo į čiurlioniškąjį esmingumą – tą savo kūryboje subtiliai išskleidė ir M. Urbaitis. Todėl šio dabarties kompozitoriaus romantizmo recepcijos nepasimeta naujųjų meno kelių estetizmo srautuose, o išlieka kartu su pagrindiniais, mūsų santykį su pasauliu tebeformuojančiais Titanų šešėliais. Skaidriame M. Urbaičio partitūrų minimalizme, kur tarsi vis dar laukiama deklaruojamo romantizmo aistros, išlieka jo cituojamos muzikos genijų aura. Santykis su genialumu čia grynas, žmogiškas, nuolankus, nepervertinantis savęs, išbalansuotas, ir tai leidžia titanams sugrįžti, išsigryninti, išsivaduoti iš destrukcijų naštos ar netgi fatališko blogio įvaizdžio, kaip kad tenka R. Wagneriui. Taigi M. Urbaitis čia eina (sąmoningai ar ne – kitas klausimas) Vydūno keliu, kuris manė, kad net ir vokiečių tautos tragedija, jos praradimai turi sukelti dar gilesnį humanizmo švytėjimą, kurį atskleisti yra šiuolaikinio meno užduotis. Lietuvoje šią paradigmą nuolat naujai atveria M. K. Čiurlionis, kuriam, priešingai nei R. Wagneriui, skirtas itin pozityvus, harmonizuojantis, tvarkantis pasaulį, tautą brandinančio veiksnio vaidmuo. Atitinkamai turime įvaizdį ir atkuriamajam minimalizmui – tai M. K. Čiurlionio „Rex“, kuriame glūdi, pulsuoja aukuro, ugnies, taip pat ir R. Wagnerio mitų transformuotos kodinės įžvalgos.

 

Išvados

1. Muzikos istorijoje yra tik keli kompozitoriai, nenutrūkstamai veikiantys žmonijos dvasinį turinį, valstybių gyvenimą, ateities vizijas, kitaip tariant, dalyvaujantys „pasaulio kūrime“. Neabejotinai jiems priklauso ir R. Wagneris, ir M. K. Čiurlionis. M. K. Čiurlionio minčių sklaida tik intensyvėja, įgauna pagreitį dabartyje, idėjine prasme transformuojasi į N. Rericho Taikos Pakto, M. Gandi, Vydūno filosofijos ir pasaulėtvarkos idėjas. Tuo tarpu didžiulė R. Wag nerio įtaka XX a. filosofijai, politikai ir valstybių santvarkoms yra diskutuotina, vertinama kaip tragiška klaida, aistringai ir kontroversiškai ginama arba puolama. Šiuos du didžiosios įtakos kūrėjus suvedė XX a. pabaigos baltiškasis muzikos posūkis – minimalizmas, sugėręs jų vienatvę, nerimą ir vidinį kūrybinį pasaulėtvarkos vizijų ritmą, išskleidęs jį vertybėmis virš rekreatyvizmo ištroškusios „pokarių žemės“ – Baltijos pakrantės, Lietuvos.

2. Titanų – muzikos genijų – grįžimas yra natūralus visuomenės laukiamas procesas. Minimalizmui tai yra pagrindinė jo vertybinių sferų versmė, nes minimalizmas dėl savo prigimties (minimali raiška, intonacinė mažuma ir jos kartojimas, sustabdytas vystymas) yra linkęs sugerti idealizmo ženklus, romantizmo didybės idėjas ir jas transformuoti į savąjį baltiškąjį „amžinosios bangų mūšos“ peizažą. Jis maitinamas jų syvais ir kaip medialus stilius, nes perduoda, įdiegia idėjas į naują lauką – nacionalinį mentalitetą. Todėl ir R. Wagneris, ir M. K. Čiurlionis – savąją vietą ir atnaujintą įvaizdį bei jo aktualią reikšmę atradę autoriai.

3. Antra vertus, germaniškojo ir baltiškojo pradų sąlytis meno kūryboje yra labai produktyvus, intelektualios gyvybės atsinaujinimą žadinantis veiksnys. Čia tokį reikalingą dvasingumą jau M. K. Čiurlionyje įžvelgė Vydūnas, vienintelis tuomet kalbėjęs apie lietuvio meno rekreacinę reikšmę pasaulio kultūrai, o per ją ir Lietuvos tautos bei valstybės gyvybei. Dabar jis tapo dar aktualesnis dėka giliai apčiuoptų hinduizmo, budizmo ir minimalizmo sąsajų, galiausiai visuotinai įsitvirtinusiu globaliu nacionaliniu stiliumi (paradigminis orientalistinis minimalizmas).

 

4. Idealizmo ir minimalizmo sąveika M. Urbaičio kūryboje vis dėlto (nepaisant kritikos priekaištų dėl „savęs atsisakymo“ kuriant stilių) yra labai perspektyvi. Tą liudija jo kūrinių sėkmė, integracija į koncertinį gyvenimą, kitoks, aktyvesnis, atlikėjų dėmesys kūrybai nei, pavyzdžiui, konstruktyviųjų postminimalistų – R. Kabelio („Tan–tris–tan…“), R. Mažulio, Š. Nako. Tą lemia vis dar neišblėsusi ir gal naujai aktuali romantizmo tradicija, etinė vertybinė meno skalė. Apie tai būtent kalbėjo Vydūnas savo estetikoje Žr. ten pat. , vertindamas M. K. Čiurlionį.

5. Intelektualizmo jungtis M. Urbaitis apčiuopia muzikos tradicijos ir modernizmo atžvilgiu, šių jungčių kūrybinį potencialą ir perspektyvas „sugrąžinti muzikai gyvenimą“, o kartu ir tautos, kitų tautų gyvybingumo šaltinius, futuristinį amžinos muzikos aspektą, kylantį iš praeities vertybinių inspiracijų ir virsmo sustabdymo minimalizme.

6. R. Wagnerio ir M. K. Čiurlionio sugretinimas M. Urbaičio kūryboje nėra atsitiktinis – tai atrastų traukos centrų – naujosios muzikos atraminių karkasų ir gelmių įžvalgos – europietiško dvipolio simbolis, skvarbus dabarties įvertinimas.

7. Grįžtant prie Vydūno filosofijos perspektyvų Lietuvai, galima teigti, kad jos iš naujo yra aktualios, paradigminės. Mene atgyja humanistinis aspektas, tampa svarbus jo postūmis į viršūnes – tiek romantizmo, tiek jo iliuzijų ir tragedijų, transcendentinio veržlumo į darnią horizontalę ir vertikalę, minimalizmo sustyguotą, išlygintą pasaulio visumą. Atgyja „Rex“ – kosminis čiurlioniškųjų idėjų triumfas aukurų ir mitų harmonijose – konfigūracijose. Ir kaip antitezė – „Dievų žuvimo“ raudonų saulėlydžio gaisrų nutvieksta vagneriškoji scena, žmonijos drama, jos sfinksas dabarty.

 

Literatūra

  • Bagdonavičius, Vacys, Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną, Vilnius: Gervelė, 2008.
  • Bagdonavičius, Vacys, Sugrįžti prie Vydūno: straipsniai, esė, pokalbiai, Vilnius: Kultūra, 2001.
  • Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai, sudarė Valerija Čiurlionytė-Karužienė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
  • Gaidamavičiūtė, Rūta, „Minimalizmo įtaka pominimalistinio laikotarpio lietuvių muzikai“, Menotyra, 2010, t, 3, nr, 17, p, 241–260.
  • Köhler, Joachim, “Preface XVI” | Joachim Köhler, Richard Wagner: The Last of the Titans, trans, by Stewart Spenser, New Haven and London: Yale University Press, 2004.
  • Kurth, Ernst, Romantische Harmonik und ihre Krise in Wagners Tristan, Bern, 1920.
  • Marks, Martin Miller, Music and silent Films: Contexts and Case Studies, 1895–1924, New York, Oxford: Oxford University Press, 1997.
  • Muhler, Ulrich; Peter Wapnewski (eds.), Wagner Handbook, transl, by John Deathbridge, Cambridge, London, Massachusetts: Harvard University Press, 1992.
  • Nietzsche, Friedrich, Der Fall Wagner, Turin, 1888.
  • Wagner, Richard, Briefe, herausgegeben von Werner Otto in Henschenwerlag, Berlin, 1986.
  • Zubovas, Rokas, „Po Čiurlionio ženklu“, Muzikos barai, 2005, nr, 9/10, p, 7–9.
 

M. K. Čiurlionis and R. Wagner – The Two Semantic Codes of M. Urbaitis’ Minimalism

  • Bibliographic Description: Jūratė Landsbergytė-Becher, „M. K. Čiurlionis ir R. Wagneris – du M. Urbaičio minimalizmo prasminiai kodai“, @eitis (lt), 2017, t. 953, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Jūratė Landsbergytė, „M. K. Čiurlionis ir R. Wagneris – du M. Urbaičio minimalizmo prasminiai kodai“, Menotyra, 2011, t. 18, nr. 3, p. 243–256, ISSN 1392-1002.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. Minimalism has played a very important role in Lithuanian music. It absorbed the features of folklore and myth and became a national style. One of its originators, the composer Mindaugas Urbaitis (b. 1952) distinguished for intellectual musical insights, created minimalism retroversion to Western music geniuses: J. S. Bach, W. A. Mozart, L. van Beethoven, F. Schubert, F. Chopin, and A. Bruckner. Romanticism was particularly widespread among minimalists, the authors of the new simplicity. It seems that M. K. Čiurlionis was the most popular figure as a large part of compositions of Lithuanian authors, being “under the sign of Čiurlionis” (R. Zubovas) is related to him. However, M. Urbaitis’ entering minimalism may be considered as a special bringing of the titan’s shadow, whose influence is still alive in the world, to the Baltic landscape. For his piece of music M. Urbaitis takes the title of F. Nietzsche’s book “Der Fall Wagner” (“The Wagner Case,” 1888, Turin) in which the philosopher unburdens his heart by demonstrating his adoration and criticism with respect to Wagner. Meanwhile Urbaitis dissociates himself from this and purifies Wagner (even the composition of the performers is minimal: flute, violin and viola), concentrates on spirituality and transcendence of his music and by using the Tristan and Lohengrin leitmotifs as well as the minimalism method (highlighting and repetition of details, openness of form, “sound of silence”) leads them to eternity and light.

Another composition by M. Urbaitis, dedicated to M. K. Čiurlionis, is “Ramybė” (“Stillness,” 2000). It was named after the well-known Čiurlionis’ painting depicting the mountain reflected in the water and is not less popular and outstanding than “Der Fall Wagner” (1999). Here Urbaitis uses the motifs from Čiurlionis’ Nocturne (VL 183) cis-moll and Prelude (VL 239) d-moll which are especially romantic with the figurative impulses of “waves,” giving vitality to the static lucid and harmonious state of stillness. “Ramybė” is a composition of restrained piano stylistics (for piano and string quartet) representing spiritual harmony between Čiurlionis and Lithuania in the best way.

Keywords: Richard Wagner, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Mindaugas Urbaitis, Tristan chord, minimalism, art transformation, myth, pulse of time, idealism, spirit, self-identity.