Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose

Tam tikrų terminų suderinamumo aspektas

Terminų suderinamumas filosofiniame vertime reiškia, kad vertėjas turi užtikrinti, jog filosofinių tekstų terminai ir sąvokos būtų nuosekliai ir tinkamai interpretuojami bei pateikiami tiek originaliame tekste, tiek jo vertime. Ši aplinkybė ypač svarbi, kadangi filosofiniai tekstai dažnai disponuoja specializuota terminologija, kuri gali turėti skirtingų prasmių įvairialypiuose kontekstuose ar kultūrose. Kultūrinis dėmuo ir kalbinių terminų atitiktis formuoja teksto prasmių lauką, tad jų negalima atskirti. Kaip pabrėžia Wittgensteinas, „kalbėjimas yra tam tikros veiklos arba gyvenimo formos dalis“ Ludwig Wittgenstein, „Filosofiniai tyrinėjimai“, p. 130. , o šis principas galioja ir filosofinių terminų vertimui, kuriam reikalingas nuoseklus konteksto ir prasmės išlaikymas.

2024 m. publikuotame šaltinių publikacijų rinkinyje „Apie filosofijos ir žmogaus būties prasmę“ sunkiausia buvo versti „Apie filosofijos esmę ir filosofinio pažinimo moralinę sąlygą“. Šis veikalas priklauso brandžiam Schelerio mąstymo etapui, kai pagrindiniai veikalai, išskyrus „Apie žmogaus padėtį kosmose“, jau yra parašyti. Tačiau pats teksto reikšmių audinys labai kinta, kadangi pamažu mainosi filosofo intelektinės pažiūros: nuo monoteizmo mintis palaipsniui pereina prie panteizmo, artimo šiuolaikinio kosmocentrizmo nuostatoms, kurios oponuoja tradiciniam religiniam mąstymui. Kaip pažymėjo Scheleris, „mes gyvename pasaulyje, kuris yra nuolatinio kūrybinio proceso centre“ Max Scheler, On Feeling, Knowing and Valuing, p. 101. ir šis kūrybinis procesas yra neatsiejamas nuo to, kaip mes interpretuojame ir išreiškiame filosofines sąvokas.

Visa tai siejama su aukštesnių filosofijos tikslų, susijusių su dvasiniu susivokimu, teminių grandžių gvildenimu. Pamatinės tekste vartojamos sąvokos, kurių prasmes itin svarbu suderinti – tai Wesen (esmė, būtybė), moralische Bedingung (moralinė sąlyga), Wert (vertybė, vertė), philosophisches Erkennen (filosofinis pažinimas). Remiantis Georgu Wilhelmu Friedrichu Hegeliu, „esmė yra ne tai, kas buvo prieš laiką, bet tai, kas kyla iš proceso“ Georg Wilhelm Friedrich Hegel, Phänomenologie des Geistes, S. 32. . Ši samprata atsispindi Schelerio požiūryje į Wesen, kuriame prasmė nėra statiška, bet dinamiška ir istoriškai formuojama.

Vokiečių idealizme Immanuelio Kanto ir Johanno Georgo Hamanno filosofijose Wesen labiau nusako žmogaus pažinimo galimybes nei žmogaus ontologinę situaciją pasaulyje. Mano galva, į Schelerio filosofiją Wesen šėleriška prasme atkeliauja iš Hegelio filosofijos, kurioje ši sąvoka ne tiek išreiškia epistemologinę mąstymo kategoriją kaip Kanto filosofijoje, bet veikiau atskleidžia absoliutą, įkūnijantį dialektinės pažangos procesą. Hegeliui kaip ir Scheleriui atrodo, kad universalaus idealo esmė priklauso nuo Zeitgeist, vadinasi, Wesen išryškėja tam tikrame istoriniame kontekste. Scheleris panašiai kaip Hegelis nagrinėja esmę kaip gilią, universalią, subjektyvią ir objektyvią būtį, kuri apibrėžia daiktų ir reiškinių prigimtį. Jis pabrėžia, kad derinant fenomenologiją su etika, „Wesen apibūdina ne tik daiktų esminį turinį, bet ir jų prigimties struktūrą“ Max Scheler, Wesen und Formen der Sympathie, S. 66. .

Diskutuojant moralische Bedingung (moralinės sąlygos) termino suderinamumą filosofijoje svarbu suprasti pokyčius XIX a. pab. psichologijoje, kurios kontekstus plačiai aptarė ir pats Scheleris. XIX a. psichologijoje dar nebuvo visiškai atsiskyrusi moralės teorija, žmogaus elgesio kognityvinių aspektų stebėjimas ir psichiatrija, tad visi šie teminiai blokai virė bendrame katile. To meto psichologijoje (Wilhelmo Wundto, Gustavo Fechnerio, Theodoro Lippso, Jacques’o Loebo kognityvinėse teorijose) buvo pabrėžiama, kad individai suvokia moralines sąlygas sutinkamai su tam tikrų sąmonės bei emocinių turinių įsisavinimu. Šiuos moralinius niuansus išplėtoja Scheleris, kuris moralinius žmogaus supratimo aspektus arba vadinamąją moralės sąlygą sieja su moralinių sprendinių ir emocijų priežastiniu ryšiu. Kaip teigia Scheleris, „moralinė sąlyga nėra tiesiog racionalus principas, bet jausmų ir emocijų padarinys“ Max Scheler, Wesen und Formen der Sympathie, S. 24. . Tik skirtingai nuo psichologijos, kuri moralės pažinimo prioritetu laiko empirinių tyrimų bei eksperimentinės analizės kelią, Scheleriui atrodo, kad moralinės sąlygos atsiranda iš žmogaus patirties, o ne iš biologinio determinizmo ar biheivioristinio priežastingumo. Jis nagrinėja, kaip vertybės, jausmai ir įvairios jausenos formuoja moralinius sprendimus ir kaip šios moralinės sąlygos yra susijusios su esminėmis vertybėmis. Scheleris pabrėžia, kad moralinės sąlygos yra glaudžiai susijusios su individų gebėjimu jausti ir vertinti. Vadinasi, „emocijos ir vertybės formuoja moralines sąlygas ir leidžia individui priimti teisingus sprendimus“ Max Scheler, On Feeling, Knowing and Valuing, p. 38. . Galima sakyti, kad moralische Bedingung neatsiejama nuo Wert (vertybės). Scheleriui vertybės nėra tik išoriniai moraliniai imperatyvai, bet nusako vidinius moralinio gyvenimo dalykus, kurie formuoja žmogaus jausmus ir elgesį. O štai moralinė sąlyga, akcentuodama ne formalų etinį elgesį, bet emocinį moralumo pagrindą, leidžia suprasti, kaip žmogus priima tinkamus etinius sprendimus. Vadinasi, iš tiesų egzistuoja aktyvus savitarpio ryšys, kuriame konkreti moralinė sąlyga leidžia atpažinti ir suvokti vertybes, o vertybės įkūnija moralinio elgesio idealų turinį. Kaip teigia Kantas, „vertybės tampa moralės pagrindu, kai jos priimamos kaip aukščiausi principai“ Immanuel Kant, Kritik der reinen Vernunft, S. 12. .

Filosofinio pažinimo konceptas (philosophisches Erkennen) apima ne tik intelektinį supratimą, bet lygiai taip pat tam tikrą fenomenologinę viziją, leidžiančią suvokti esminius tikrovės dalykus. Filosofinis pažinimas apima tiek racionalų, tiek emocinį atžvilgius, įgalinančius interpretuoti vertybes ir moralines sąlygas. Tuo būdu individai geba sąmoningai reflektuoti savo moralinę patirtį. Vadinasi, pažinimas apima moralinių sąlygų ir vertybių atskyrimą bei jų išaiškinimą, todėl morališkai mąstantis žmogus tobulėja, kai šia linkme plečiasi pažinimas.

Kultūrinio konteksto gijos „Meilėje ir pažinime“

Kiekviena filosofijos disciplina ir ją atspindintys tekstai ar gyvos diskusijos nusako konkrečią kultūrą. Būtų sunku įsivaizduoti antikos filosofų laisvų pašnekesių su skirtingų įsitikinimų žmonėmis be Atėnų demokratijos klasikinės kultūros modelio ar mokinio ir mokytojo santykio puoselėjimo Rytuose be senųjų konfucianistų, daoistų vienuolynų dvasinių praktikų bei pasaulėžvalgų. Šia prasme nėra išimtis ir visos XX a. bei šiuolaikinės filosofijos srovės, kurias formuoja tam tikra istorinė aplinka, joms būdingos vertybės, dažnai skirtingi požiūriai bei metodai. Schelerio filosofijai kultūrinis kontekstas taip pat yra svarbus, kadangi filosofas nagrinėja žmogaus egzistenciją, vertybes ir socialinius santykius. Šie tyrinėjimo laukai atskleidžia akivaizdžią tiesą, kad žmogaus prigimtį ir vertybes formuoja konkreti kultūra, kurioje išsitenka tiek tradicijos, tiek tam tikros socialinės normos. Vertėjas tokiame lauke turi išlikti tarpininku, kurio misija nepamiršti verčiamo filosofo tekstą sukūrusios kultūrinės terpės ir tinkamai ją perteikti vertime. Šiuos dalykus norėčiau pailiustruoti išversto Schelerio teksto „Meilė ir pažinimas“ pavyzdžiu.

Versdamas „Meilę ir pažinimą“ šaltinių publikacijų rinkiniui „Apie filosofijos ir žmogaus būties prasmę“ supratau, kad šiame procese labai svarbu atskleisti paties Schelerio pagrindinę teksto intenciją: meilė formuoja ir keičia asmeninius bei socialinius santykius. Scheleris teigia, kad „meilė yra ne tik jausmas, bet ir dvasinis aktas, kuris yra susijęs su aukštesne individo autotranscendencija, išsilaisvinimu iš egoistinių ribų“ Max Scheler, On Feeling, Knowing and Valuing, p. 134. . Siekdamas šio tikslo, Scheleris neapsiriboja grožinės literatūros sąjūdžio Sturm und Drang suformuotu romantiniu meilės kontekstu, apimančiu stiprų patrauklumą, aistrą ir įvairias emocijas, kurios mezgasi dviejų žmonių santykiuose. Dėl to į meilės sampratos lauką jis, be romantinės meilės, įsileidžia dar altruistinę ir draugišką meilę, kurios interpretacija grindžiama graikiškos meilės supratimo triada: eros, filia ir agape. Vis dėlto paties Schelerio meilės, kurios daugialypiškumą puikiai patenkina die Liebe termino universalumas, apimantis šias trejopas meilės prasmes, interpretacija neapsistoja tik ties Platono „Puotos“ tezių apie meilę kartote. Aiškinančiam meilės fenomeną filosofui daug svarbiau atskleisti asmeninę idėjinę nuostatą, kuri krypsta link kiekvieno mylinčio individo autotranscendencijos, kurią įgalina meilės ir pažinimo ryšys. Scheleris aiškina, kad „meilė išveda individą iš jo paties egoistinių ribų ir leidžia jam suprasti kitą tokiu būdu išplečiant savo paties dvasinį horizontą“ Max Scheler, Wesen und Formen der Sympathie, S. 103. .

Scheleriui apskritai autotranscendencija – tai žmogaus nepasitenkinimas savo egzistencija: siekimas vis aukštesnių tikslų, vertybių, viršijančių savanaudiškus atskiro individo interesus. Jis teigia, kad „autotranscendencija yra nuolatinis žmogaus siekis prasiskverbti už savo ribotos ir savanaudiškos egzistencijos ir siekti atsiskleisti aukštesnėje dvasinėje realybėje“ Ten pat, S. 176. . Meilė kaip ir pažinimas yra viena iš autotranscendencijos formų. Ji išveda žmones iš jo paties uždarumo bei skatina žmonių solidarumą, verčia juos mąstyti ne tik apie save, bet ir apie kitus bei bendrą pasaulį. Pažinimas, kaip erdvė, kurioje žmogus gali išplėsti savo galimybes ir pasiekti aukštesnę tikrovės sampratą“, atveria naujas žmogaus santykio su pasauliu ir kitais žmonėmis perspektyvas.

Erkenntnis (pažinimas) Kanto filosofijoje įkūnijo tam tikrą pažinimo struktūrą, glaudžiai susijusią su kategorijomis, formuojančiomis žmogišką patirtį. Kitaip sakant, visas tikrovės pažinimas Kantui atrodė glaudžiai susijęs su atskira subjektyvybe ir jos pergalėmis bei pralaimėjimais tikrovės bei savęs suvokimo ringe. Kaip teigia Kantas, „žmogaus pažinimas, peržengiantis jo subjektyvų patyrimą, neįmanomas be atitinkamų kategorijų, kurios formuoja mūsų suvokimo galimybes“ Immanuel Kant, Kritik der reinen Vernunft, S. 102. . Hegeliui pažinimas – tai dialektinis procesas, kuriame po truputį tirpsta solipsistinio suvokimo migla, gaubianti subjektą ir objektą: jie sąveikauja tarpusavyje teigdami vienas žinias, prieštaraudami kitoms, kad suformuluotų personalią intelektinę savastį. Scheleris integruoja abiejų pirmtakų patirtį ir susieja ją su emocijų pažinimu. Jam kito asmens supratimas nėra tik kognityvinis procesas, bet taip pat emocinis, kuriame kiekviena vertybė įgyja esminį atspindį kitame žmoguje. Šiame procese ne informacijos kaupimas yra svarbiausia, bet gilesnis kito supratimas, moralės ir vertybių atpažinimas. Scheleris pabrėžia, kad „meilė išryškina vertybes, kurių nepastebi vien racionalus mąstymas. Be meilės, protas praranda autentišką ryšį su tikrove ir pasilieka savo imanencijoje“ Max Scheler, Wesen und Formen der Sympathie, S. 210. . Dirbant su Schelerio tekstais, kuriuose gvildenama jo emocijų teorija, tokių sąvokų kaip meilės ir pažinimo ryšys, autotranscendencijos samprata, suvokimas leidžia pagrįsti kultūrinio konteksto ryšius šaltinių publikacijų aiškinimais. Galiausiai tinkamas filosofinių konceptų išmanymas leidžia siekti perteikiamo kultūrinio konteksto autentiškumo vertime.

Filosofinio stiliaus paisymo gairė

Kiekvienas filosofas savo minčių pasaulį rutulioja remdamasis savita mąstysena, kurioje glūdi specifiniai gyvenimo patyrimai, puoselėjami idealai ir požiūris į save bei pasaulį. Visi šie prasminiai sandai atsispindi konkretaus mąstytojo intelektiniuose debatuose bei veikaluose. Polemika su Kanto etika įkvepia Schelerio vertybių teoriją. Dirbdamas Kelne, kur buvo stipri katalikiškų idėjų įtaka, Scheleris suformuoja religijos fenomenologijos pagrindus, o triūsdamas Frankfurte prie Maino plėtoja žinojimo sociologijos samprotavimus. Rašydamas laikraščiui Weisse Blätter jis pasineria į socialinių reiškinių (augančio antisemitizmo, pensijų reformos) bei emocijų teoriją. Visi šie mąstytojo autobiografijos aspektai suformuoja savitą Schelerio rašymo stilių.

Pažintis su fenomenologijos pradininku E. Husserliu ir jo idėjomis Schelerio žvilgsnį nuleidžia iš abstrakčios objektyvybės tyrinėjimų srities ir nukreipia link asmeninio suvokimo. Tas ypač akivaizdu Schelerio sielvarto emocijos tyrinėjimuose, kuriuose atsiskleidžia netekties skausmo fenomeno refleksija, kai susiduriama su mirties neišvengiamybe, o taip pat svarstomos tokios unikalios būsenos, kaip svaigulys, nurodantis personalią paties Schelerio situaciją, kai sąmonę slegiantis nuovargis didžiulis, bet mintis ir toliau nepailstamai audžia vis naujų samprotavimų voratinklį nepaisydama racionalaus vidinio raginimo „Liaukis dirbti“, „Eik miegoti“ Max Scheler, Apie filosofijos ir žmogaus būties prasmę, p. 89. . Vargu ar asmeninio patyrimo perteikimo filosofijoje galima išmokti iš šeimos ar universiteto aplinkoje. Greičiausiai visa tai kyla iš konkrečių gyvenimo aplinkybių, nusėda žmogaus atmintyje ir tokiu būdu tiesiogiai lemia filosofo pasirinkto gyvenimo fenomeno aiškinimą bei jame atsiskleidžiančias idėjų aiškinimo ypatybes. Tad dirbant su Schelerio tekstais vertėjui svarbu suvokti unikalius Schelerio intelektinės sedimentacijos aspektus, tinkamai juos susieti su konkrečios filosofinės mokyklos metodika ir tiksliai išversti tekste matomus sąryšius.

Kaip fenomenologo Schelerio rašymo stilius yra deskriptyvus. Filosofiniame pasakojime jis stengiasi kuo išsamiau išaiškinti, kaip individai interpretuoja pasaulį. Pavyzdžiui, veikale „Žmogaus padėtis kosmose“ Scheleris prabyla apie metafizikus egzistuojančio pasaulio sąrangoje, reginčius visų gyvybės formų buvimo šioje žemėje dėsningumus, ir biheivioristus bei evoliucionistus, kurių pasaulėžvalga grindžiama gyvūnų bei žmonių elgesio stebėsena. Scheleris akivaizdžiai simpatizuoja metafiziniam mąstymui, gimusiam antikinės kultūros terpėje. Siekdamas pagrįsti savo požiūrį jis pasitelkia dialektiką. Tuo tikslu jis lygina skirtingas filosofines tradicijas bei idėjas tam, kad parodytų savo požiūrio pranašumus ir konkuruojančio požiūrio trūkumus. Dialektikos elementus Schelerio rašymo stiliuje reikėtų kildinti iš graikiško agono (kovos), bylojančios apie pathos (aistrą), siekiančią žūtbūt įrodyti savo požiūrio teisingumą konkrečioje diskusijose.

Schelerio filosofinis stilius jo filosofiniuose rašiniuose išlieka ganėtinai nuoseklus dėl jau minėto priklausymo fenomenologijos krypčiai. Tuo tikslu vartojami specifiniai terminai. Dažnai pasitelkiamas Erfahrung (patirties) terminas. Juo Scheleris nusako žmogišką būklę, pabrėžiančią asmeninio tam tikros situacijos suvokimo bei gelminio apmąstymo svarbą. Jis taip pat naudoja Phänomen arba Erscheinung (reiškinio) terminą. Tuo būdu filosofas nusako dalykus, kurie pasirodo sąmonės akiratyje, o įvardijęs daiktus beveik iš karto imasi rutulioti konkrečių samprotavimų grandinę. Be to, Scheleriui kaip fenomenologui būdingas įvairių Strukturen (struktūrų) pasitelkimas kalboje. Visų pirma savo tekstuose jis kalba apie sąmonės bei patirties struktūras, kurios formuoja žmogaus savivoką ir santykį su pasauliu. Itin svarbus šiame kontekste yra Bewusstsein (sąmonės) terminas, kuriuo Scheleris nusako žmogišką mąstymą. Mąstymo savitumas ryškėja iš skirtingų individų tarpusavio ryšių. Taigi filosofinis galvojimas neapsiriboja vien abstrakčios minties stichija, bet pereina į gerokai platesnio dialoginio suvokimo erdvę. Kalbama apie tai, kad pasitelkdamas specifinius mokyklinius terminus filosofas atsiveria diskusijai su kitais mąstytojais – tiek su fenomenologais, tiek su kitų tradicijų filosofais. Galiausiai pasitelkiami terminai yra svarbūs pačiam mąstytojui, kadangi juos vartodamas Scheleris savaip analizuoja moralinius bei etikos klausimus, nusako savo mąstymo specifiką. Savo ruožtu ši aplinkybė tik patvirtina Schelerio kūrybinio stiliaus vientisumą, kuriame susilieja paties filosofo savastis ir mokslinės mokyklinės tradicijos tęstinumo ne tiek formali, kiek kūrybinė pretenzija.

Pilkojo kardinolo funkcija vertime

Prancūzijos XVII amžiaus politikas, tuo metu ėjęs pareigas, atitinkančias šių dienų ministro pirmininko padėtį, Armand’as Jeanas du Plessy Richelieu turėjo reikalų patikėtinį Jules’į Mazzarinį, kuris Richelieu patardavo šalies ūkio, finansų, teisėtvarkos klausimais, tačiau pats niekada nefigūravo viešojoje erdvėje, nenorėdamas pelnyti laurų, kurie jam nepriklausė pagal užimamas gerokai kuklesnes pareigas. Pagal vertimo teoriją, tokia situacija vertėjui primena, kad nors verčiamas tekstas nėra jo, vis dėlto vertėjui tenka pagrindinė atsakomybė tam, kad jis tinkamai perteiktų autoriaus mintis.

Mano supratimu, labai panašioje situacijoje atsiduria ir vertėjas, kuriam tenka pareiga svetimą tekstą perteikti gimtąja kalba. Nors verčiamas darbas yra ne jo, tačiau vertėjui tenka pati didžiausia atsakomybė tekstą išversti taip, kad jis būtų suprantamesnis kuo didesniam žmonių skaičiui. Vertėjui, kaip pažymi Nida, svarbu nepamiršti, kad „vertimo tikslas yra ne tik išversti žodžius, bet ir išlaikyti autoriaus ketinimus, stilių ir kontekstą, taip užtikrinant, kad skaitytojas gautų tą pačią prasmę“ Eugene Albert Nida, Language and Culture: Contexts in Translating, p. 34. . Ši aplinkybė ypač aktuali šiuolaikinėje filosofijoje, kurioje atskirų mokyklų įvairovė ir toms mokykloms būdingas skirtingų metodų taikymas bei iš to kylantis nesusišnekėjimas hermetizuoja konkretaus dalyko išmanymą ir suabsoliutina iki galo nereflektuotas žinias tam tikros tradicijos ribose. Siekiant priešingo veiksmo, konkretaus klausimo atverties, gilesnio supratimo, vertėjui neužtenka apsiriboti pažodine teksto vertimo prasme, bet būtina jį aiškinti išsamiais teksto komentarais, įvadiniu tekstu.

Šiame kelyje vertėjas, kaip kardinolas Mazzarinis, virsta savotišku tarpininku tarp originalaus bei gana sudėtingo Schelerio filosofinio teksto ir skaitytojo, kuriam vertėjas turi stengtis perteikti autoriaus tekstų prasmes, stilių bei kontekstą. Tokiu būdu jis, „ne tik perduoda žodžius, bet ir interpretuoja juos pagal skaitytojo kultūrinį ir intelektinį kontekstą“ Eugene Albert Nida, The Theory and Practice of Translation, p. 48. . Taigi versdamas Schelerio kūrinius šaltinių publikacijų rinkiniui „Apie filosofijos ir žmogaus būties prasmę“ turėjau interpretuoti jo mintis rinkdamasis būtent tokias žodžių ar atskirų posakių reikšmes, kurios geriausiai perteikia rutuliojamų samprotavimų prasmę.

Be to, kaip vertėjas buvau atsakingas už įvairių kultūrinių bei filosofinių niuansų paaiškinimą. Scheleris filosofinei antropologijai, emocijų teorijai ir religijos fenomenologijai skirtuose darbuose naudoja nemažai lotyniškų bei graikiškų žodžių, apeliuojančių į antikos intelektinį paveldą bei į Viduramžių scholastinę teologiją, į Martino Lutherio mokymo skirtumus, priešingus Katalikų bažnyčios katekizmui. Kadangi šios patirties neturėjau asmeniniame ugdymo procese, tų dalykų turėjau mokytis, kad skaitytojui tinkamai atskleisčiau Schelerio mintį.

Galiausiai, būdamas pilkuoju verčiamo teksto kardinolu, stengiausi išlaikyti besimainantį Schelerio stilių. Kaip pastebi Lefevere, „vertėjas, kaip kultūrinis mediatorius, turi galvoti apie tai, kaip perteikti ne tik autorių žodžius, bet ir jų kultūrinius niuansus, tuo pačiu išlaikyti originalaus kūrinio ypatybes“ André Lefevere, Translation, Rewriting, and the Manipulation of Literary Fame, p. 29. . Tarsi graikų dievas Protėjas, Scheleris tame pačiame tekste geba prabilti kaip filosofas, aistringai biologija besidomintis žmogus, sociologas, neabejingas visuomeninių vertybių pokyčiams, kaip teologas, ieškantis Dievo idėjos atspindžių kintančiame didmiesčio pulse. Galiausiai, kaip Mazzarinis turėjęs užleisti vietą Richelieu, taip ir Schelerio tekstų vertėjas tam tikru metu turi savikritiškai pajusti, kada jam reikia atsitraukti ar netgi atsisakyti savo pastabų, nutylėti asmeninę nuomonę tam, kad skaitytojas pats susivoktų, kurioms filosofo pažiūroms pritaria ir kurios jam atrodo nepriimtinos.

Išvados

Scheleris, būdamas reikšmingas fenomenologijos atstovas, pateikia unikalų filosofinį požiūrį, stimuliuojantį nuoseklumo ir aiškumo siekimus filosofinėse diskusijose. Jis pabrėžia, kad emocijos ir intuityvus pažinimas yra tokie pat svarbūs pažinimo šaltiniai kaip ir racionalus mąstymas. Schelerio filosofijoje nuoseklumo samprata neapsiriboja tik loginiu mąstymu, bet ji apima emocinį ir vertybinį aspektus, kurie lemia žmogaus elgesį bei sprendimus. Norint išgryninti šiuos dalykus, vertimo procese itin svarbu užtikrinti terminų suderinamumą ir konteksto laikymąsi, kad būtų tiksliai perteiktas Schelerio minčių turinys. Skirtingos vertimo teorijos, pavyzdžiui, dinaminių ekvivalentų ar interpretacinis vertimas, gali prisidėti prie gilesnio tekstų supratimo, kai yra atsižvelgiama į Schelerio filosofijos kontekstą bei stilistiką. Diskutuojamu rakursu vertėjas turi būti ne tik kalbos specialistas, bet ir mąstytojo minčių ir jausmų hermeneutas. Scheleris nagrinėja žmogaus prigimtį ir vertybes, susijusias su kultūriniais kontekstais, todėl vertimas tampa ne tik kalbine, bet ir kultūrine veikla.

Schelerio vertime labai svarbus ir tinkamas filosofinių terminų išvertimas. Jis tarnauja deramam filosofinio teksto prasmių atskleidimo vyksmui, nurodančiam originalo autentiškas prasmes ir jų tarpusavio ryšį su konkrečia kultūrine tradicija. Taip Schelerio filosofijos vertimai gali veikti tiek kaip tam tikras filosofijos istorijos informacinis naratyvas, tiek kaip intelektinių diskusijų arena, skatinanti skaitytoją reflektuoti savo pažiūras bei vertybes.

Literatūra

• Catford, John Cunnison, A Linguistic Theory of Translation, Oxford University Press, 1965.
• Frege, Gottlob, Begriffsschrift und andere Aufsätze, Hildesheim: Hildesheim Edition, 2020.
• Gadamer, Hans-Georg, Wahrheit und Methode, Tübingen: Mohr Siebeck, 1993.
• Hegel, Georg Wilhelm Friedrich, Phänomenologie des Geistes, Frankfurt am Main: Suhrkamp Taschenbuch Verlag, 1986.
• Husserl, Edmund, Ideen zur einer reinen Phänomenologie und phänomenologischen Philosophie, Hamburg: Felix Meiner Verlag, 2009.
• Kant, Immanuel, Grundlegung zur Metaphysik der Sitten, Stuttgart: Recklam, 1986.
• Kant, Immanuel, Kritik der reinen Vernunft, Hamburg: Felix Meiner Verlag, 1998.
• Lefevere, André, Translation, Rewriting, and the Manipulation of Literary Fame, Singapore: Routledge, 2017.
• Newmark, Peter, A Textbook of Translation, London: Prentice Hall, 1988.
• Nida, Eugene Albert, Language and Culture: Contexts in Translating, Amsterdam: John Benjamins Publishing Company, 2001.
• Nida, Eugene Albert, The Theory and Practice of Translation, Leiden: E. J. Brill, 1974.
• Nida, Eugene Albert, Toward a Science of Translating, Leiden: E. J. Brill, 1964.
• Scheler, Max, Apie filosofijos ir žmogaus būties prasmę, iš vokiečių kalbos vertė Žilvinas Vareikis, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024.
• Scheler, Max, Formalism in Ethics and Non-formal Ethics of Values: A New Attempt Toward the Foundation of an Ethical Personalism, translated by Manfred S. Frings, Roger L. Funk, Evantson: Northwestern University Press, 1973.
• Scheler, Max, On Feeling, Knowing and Valuing, translated by John A. H. Reeve, Chicago: The University of Chicago Press, 1992.
• Scheler, Max, Wesen und Formen der Sympathie, Frankfurt am Main: Verlag G. Schulte-Bulmke, 1948.
• Venuti, Lawrence, The Translator’s Invisibility: A History of Translation, London: Routledge, 2017.
• Wittgenstein, Ludwig, „Filosofiniai tyrinėjimai“ | Ludwig Wittgenstein, Rinktiniai raštai, iš anglų kalbos vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius: Mintis, 1995, p. 25–112.
• Wittgenstein, Ludwig, „Tractatus Logico-Philosophicus“ | Ludwig Wittgenstein, Rinktiniai raštai, iš vokiečių kalbos vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius: Mintis, 1995, p. 113–394.

Some Aspects of the Concept of Consistency in the Translation of Max Scheler’s Philosophy

Summary. The author of the presentation analyzes the concept of philosophical consistency in the Lithuanian translation of the German philosopher Max Scheler. The meanings of the translated texts are linked to scientific logic and different thinking traditions. The presentation places significant emphasis on cultural context and writing style. The cultural context reflects the philosopher’s creative journey and the meanings that emerge in his texts, while the philosophical style points towards a more in-depth analysis of the meanings of the text. Finally, the presentation discusses the best translation strategies for rendering Scheler’s texts and how to understand the translator’s role in the process of translating philosophical texts.

Keywords: philosophical translation, translator, Max Scheler, phenomenology, theory of translation.

Pranešimo svarstymas

Jūs paliečiate labai atpažįstamas problemas. Manau, kad jos aktualios ne tik verčiant filosofijos ar konkrečiai Schelerio tekstus, bet ir grožinę literatūrą – ypač ateinančią iš mažiau lietuviams pažįstamos kultūros. Visiškai pritariu minčiai, kad

Žilvinas Vareikis:

dirbant su Schelerio tekstais vertėjui svarbu suvokti unikalius Schelerio intelektinės sedimentacijos aspektus, tinkamai juos susieti su konkrečios filosofinės mokyklos metodika ir tiksliai išversti tekste matomus sąryšius.

Spustelėjus išskleisti...

Matyčiau ir dar vieną dėmenį – jau esamus to paties autoriaus, kitų jo mokyklos ar gretutinių mokyklų filosofų vertimus į lietuvių kalbą. Ar versdamas Schelerį naudojotės kolegų jau išverstais tekstais, kurie turbūt taip pat patenka į jūsų minimą „skaitytojo kultūrinį ir intelektinį kontekstą“? Ar šiuo atveju svarbiau sukurti nuoseklumą vieno konkretaus teksto pasaulyje?

Gerb. Dalia, dėkoju už Jūsų klausimus.

Dalia Švambarytė:

Ar versdamas Schelerį naudojotės kolegų jau išverstais tekstais, kurie turbūt taip pat patenka į jūsų minimą „skaitytojo kultūrinį ir intelektinį kontekstą“?

Spustelėjus išskleisti...

Negaliu tvirtai teigti, kad versdamas Schelerį tiesiogiai rėmiausi kitų kolegų jau išverstais Schelerio tekstais kaip šaltiniu ar orientyru savo vertimo procese. Man svarbesnis buvo „mano paties darbas su Schelerio tekstų vertimu“. Kas sufleruoja labiau asmeninį įsigilinimą ir sprendimų priėmimą, apvainikuotą konkrečios publikacijos leidyba. Tekste minimi Ludwigo Wittgensteino ir Aristotelio vertimai (Rolando Pavilionio, Vosyliaus Sezemano) veikia tarsi skirtingų vertimo strategijų (lingvistinės, literalios) iliustracijos, bet ne kaip tiesiogiai naudoti šaltiniai verčiant Schelerį. Dėl to tai yra tarsi pavyzdžiai, kaip kiti vertėjai sprendė įvairių filosofų tekstų perkėlimo į lietuvių kalbą iššūkius. Galima sakyti, kad versdamas Schelerio tekstus tenkinausi „pilkojo kardinolo“ paveikslu, žvelgdamas į patį originalo tekstą ir tuo pat metu mėgindamas jį atverti lietuviakalbiam skaitytojui, atsižvelgdamas į dabartinį gyvenamą kontekstą, o ne derindamasis prie potencialiai egzistuojančių ankstesnių to paties autoriaus vertimų.

Dalia Švambarytė:

Ar šiuo atveju svarbiau sukurti nuoseklumą vieno konkretaus teksto pasaulyje?

Spustelėjus išskleisti...

Absoliučiai pritariu Jūsų išsakomai pozicijai. Nuoseklumo verčiamo teksto viduje steigtis yra vienas iš pamatinių vertimo tikslų, kuris yra tiesiogiai susijęs su paties originalo supratimu ir perteikimu. Tekste šį požiūrį stengiausi perteikti aiškiai nurodydamas, kad logikoje (ir filosofiniame mąstyme) nuoseklumas yra „būtina loginės sistemos savybė“, be kurios „teksto supratimas pasidaro neįmanomas“. Vertimo tikslas yra perteikti originalo prasmę, o, jei originalas logiškai nuoseklus, vertimas privalo atspindėti šį nuoseklumą, kad būtų suprantamas. Šį požiūrį rutuliojau gvildendamas terminų suderinamumo ir autoriaus stiliaus aspektus. Juk nuoseklumas yra tarsi siūlai, kurie neleidžia teksto audiniui suirti bei užtikrina, kad „palaipsniui augtų tyrėjo“ pasirinkta kryptis. Savo ruožtu vertėjui belieka būtinoji misija – atkurti šį audinį gimtąja kalba.

Labai ačiū už atsakymą ir už originalų „pilkojo kardinolo“ įvaizdį:

Žilvinas Vareikis:

versdamas Schelerio tekstus tenkinausi „pilkojo kardinolo“ paveikslu, žvelgdamas į patį originalo tekstą ir tuo pat metu mėgindamas jį atverti lietuviakalbiam skaitytojui, atsižvelgdamas į dabartinį gyvenamą kontekstą […]

Spustelėjus išskleisti...

Ačiū, daugiau klausimų neturiu.

Žilvinai, ačiū už pranešimą, skirtą Maxui Scheleriui – mąstytojui, kurį pats labai gerbiu! Vis dėlto akimirkai Schelerį palikdamas nuošaly, norėčiau teirautis kiek bendriau.

Žilvinas Vareikis:

Pamatinės tekste vartojamos sąvokos, kurių prasmes itin svarbu suderinti – tai Wesen (esmė, būtybė), moralische Bedingung (moralinė sąlyga), Wert (vertybė, vertė) […]

Spustelėjus išskleisti...

Žilvinas Vareikis:

moralische Bedingung neatsiejama nuo Wert (vertybės).

Spustelėjus išskleisti...

Sakykite, kuo jums skiriasi sąvokų vertė ir vertybė reikšmės lietuvių kalboje?

Dėkoju už taiklų klausimą, Aivarai. Mano galva, šios sąvokos skiriasi savo vaidmeniu ir gyliu. Nors abi sąvokos, vertė ir vertybė, gali atitikti vokišką Wert, tekste renkuosi nuosekliai vartoti vertybę. Vertybė tampa objektyviu dvasiniu idealu, formuojančiu moralinę sąlygą, jausmus ir elgesį. Vertė, nors paminėta kaip galimas vertinys, vis dėlto mano tekste neįgyja savarankiškos ar priešingos reikšmės, tad ji pasilieka bendresniu toliau neplėtojamu terminu. Vadinasi, tekste vertybė yra gyvas analizuojamo autoriaus minties esmę atskleidžiantis filosofinis konceptas, o „vertė“ daugiau potencialus, bet šiame kontekste mažiau reikšmingas kalbinis pasirinkimas.