Ačiū už atsakymą! Vis dėlto tai – ne visai, ko teiravausi. Kol kas neklausiu nei apie Schelerį, nei apie vokiečių kalbą, nei apie vertimą. Primirškime šią trijulę valandėlei, susitelkdami į lietuvių kalbą. Vadovaudamasis asmenine, filosofiniu išsilavinimu ir atida praturtinta lietuvių kalbos pajauta, ar skirtumėte sąvokų vertė ir vertybė reikšmes? Jei taip, kaip?
Diegti programą
Kaip diegti programą iOS
Žiūrėkite vaizdo įrašą, rodantį, kaip pradiniame ekrane įsidiegti mūsų tinklavietę kaip saityno programą.
Pastaba: Kai kurios naršyklės šios ypatybės gali neturėti.
Naudojate pasenusią naršyklę, kuri šią ir kitas tinklavietės gali atkurti neteisingai.
Naršyklę reikėtų naujinti arba naudoti kitą.
Naršyklę reikėtų naujinti arba naudoti kitą.
Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose
- Temos kūrėjas Aivaras Stepukonis
- Pradžios data
-
- Gairės
- aštuoni atmintinos datos avies medžioklė bejėgis mąstymas biblistika dailės terapija daśapadārthaśāstra devyni epistemologija fenomenologija filosofinis vertimas george orwell hermeneutika ikonografinė analizė individualios patirties atsklaida istorinė periodizacija japonų fonetika keturi ketveriopa reikšmė kinų hieroglifai kinų kalba konvencionalizmas literatūrinė kritika mąstymo pneumatika matai max scheler murakami haruki paauglystė pajėgus mąstymas pneuminė mąstymo galia polisemija realizmas sanskritas senoji lietuvių raštija simbolinės reikšmės skaičius skaitmuo šventasis raštas vaiśeṣika vertėjas vertimas vertimo teorija žmogaus amžius žvilgsnio motyvo kaita
ar skirtumėte sąvokų vertė ir vertybė reikšmes? Jei taip, kaip?
Dėkoju už patikslintą klausimą, kadangi citatos kreipė mintį į tekstą. Taip, šių sąvokų reikšmės skiriasi tiek asmeninėje patirtyje, tiek filosofijoje, tiek apskritai kalboje. Remiantis kasdiene asmenine patirtimi vertė man dažniausiai reiškia tam tikro daikto kainą, o vertybė suponuoja tai, kas man asmeniškai brangu, pirmiausiai dvasinius dalykus, pavyzdžiui, tėvynės meilę. Filosofiškai vertė dažniausiai nusako dalyko ypatingumą, o vertybės suponuoja tam tikrus idealus, kuriais žmonės vadovaujasi savo gyvenime. Kalbinės pajautos prasme man vertė yra tai, kas siejasi su daiktu, ji tarsi prisiklijuoja prie paties daikto, o štai vertybės gali būti daiktų esmės.
Iš pradžių norėjau išgirsti kuo natūralesnį jūsų požiūrį, nepaveiktą mano paties prielaidų. Ačiū, supratau! Skirdamas sąvokų vertė ir vertybė reikšmes, pirmiausiai remiatės savo patirtimi, semantiniais įpročiais, prasmių lauku, kuriame driekiasi jūsų gyvenimas, įskaitant akademinę veiklą. Šie reikšmių įsisavinimo šaltiniai – išties svarbūs. Greta jų, esama dar vieno, ypač pravartaus tiek filosofui, gryninančiam ar tikslinančiam terminiją, tiek filosofinės literatūros vertėjui, išnaudojančiam visas gimtosios kalbos galimybes. Tas šaltinis yra kalbos morfologija – daugybė judesių, kuriuos protu galime atlikti, valdydami žodžių formas įvairioms reikšmėms gauti.
Kitados esu pastebėjęs, kad daiktavardžiais su priesaga -ybė lietuvių kalboje paprastai žymimi būtent daiktai (griežčiau tariant, atskirybės), apibrėžiami viena kuria nors esmine savybe. Antai būtis žymi atsietinį būvimą, o būtybė – kas yra, šitą arba tą esantį daiktą, atskirybę. Tapatumas žymi, ką abstrakčiai reiškia būti tapačiam, o tapatybė – tapatų daiktą arba reiškinį. Panašiai ir kalbotyroje visos tos anglybės, rusybės, lenkybės ir pan., reiškia ne abstrakcijas, o pavienius kalbos atvejus – tai yra konkrečius žodžius arba posakius, išskiriamus ir apibrėžiamus angliškąja, rusiškąja ir lenkiškąja kilmėmis.
Priesaga -ybė daiktavardžių daryboje priskiriama ypatybių (!) pavadinimams, arba vardažodžių abstraktams. Štai ką Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos autoriai rašo apie tokios sandaros abstraktus:
Vytautas Ambrazas:priesagos -ybė vediniais neretai ypatybė yra išreiškiama konkrečiau, apčiuopiamiau negu tų pačių būdvardžių priesagos -umas vediniais; kartais priesagos -ybė vediniai žymi jau ne tiek abstrahuotą ypatybę, kiek patį ypatybę turintį daiktą, plg.: banalýbė „nuvalkiota, niekuo neišsiskirianti nuomonė, nuvalkiotas posakis“, bjaurýbė „bjaurus daiktas; netikėlis, nenaudėlis“, vertýbė „vertė; vertas, brangus daiktas“. Vytautas Ambrazas (sud.), Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 101.
Taigi morfologai tyrimais liudija, kad lietuvių kalboje priesagą -ybė telkiamės, judėdami nuo bendresnių prie atskiresnių reikšmių ir galiausiai pasiekdami pačius daiktus, kuriuos išskiriame ir apibūdiname viena ar kita esmine ypatybe.
Esama dar vieno požymio, kurio minėtoje citatoje morfologai nemini, rodančio, kad priesagos -ybė daiktavardžiais mąstymas konkretėja, o ne abstraktėja. Pamenate anglybes, rusybes ir lenkybes? Atkreipkite dėmesį, kaip noriai vartojame priesagos -ybė vedinius daugiskaita. Kur kas noriau nei abstraktesnius priesagos -umas vedinius! Reikšmių abstraktumo skalėje esama loginės sąsajos tarp reikšmės abstraktumo lygio ir skaičiaus: kuo abstraktesnė reikšmė, tuo dažniau ji vartojama vienaskaita, vengiant daugiskaitos. Matyt, dėl to, kad abstrahuodamas protas linkęs bendrinti, o bendrindamas, kaip ir likęs organizmas, taupo jėgas: viena bendrybe įvardija daugybę atskirybių. Sėkmingai išsigryninęs bendrybę, protas ją vartoja vienaskaita, nes sėkmingai išgryninta bendrybė daugybės atskirybių atžvilgiu tėra viena.
Žilvinai, ar sekate mintį? Galbūt su kuo nors nesutinkate, arba norėtumėte ką nors patikslinti? Klausiu, nes šioje vietoje turbūt grįžčiau prie Schelerio, susiedamas tai, ką pasakiau, su vertimo klausimu.
Žilvinai, ar sekate mintį?
Kiek suprantu, Aivarai, norite pasakyti, kad lietuvių kalbos daiktavardinė priesaga -ybė veikia tarsi kalbos lęšis, orientuojantis mąstymą nuo abstrakcijų link konkrečių daiktų ar labai aiškių fenomenų.
Galbūt su kuo nors nesutinkate, arba norėtumėte ką nors patikslinti? Klausiu, nes šioje vietoje turbūt grįžčiau prie Schelerio, susiedamas tai, ką pasakiau, su vertimo klausimu.
Pabrėždamas artėjimą nuo abstrakcijų prie konkrečių daiktų, kalbant apie priesagos -ybė vartojimą, Aivarai, išsakote priešingą požiūrį negu aš. Savo ruožtu aš kalbėdamas apie vertybę akcentuoju objektyvų dvasinį idealą bei filosofinį konceptą, o ne konkrečius daiktus ar reiškinius. Dėl to labiau palaikydamas idealus ir regėdamas vertybėje slypinčius aukštus dvasinius turinius nenorėčiau sutikti su paties požiūriu, kad priesaga -ybė – tai žengimas konkretėjimo linkme, kurioje abstrakcijos yra viso labo konkrečių vertybę turinčių daiktų pavadinimas. Scheleris greičiausiai irgi palaikytų šiuo klausimu požiūrį, apibrėžiantį vertybę kaip objektyvų dvasinį idealą, kadangi jam vertybės yra aprioriniai vienetai, kurie nepriklauso nuo kalbos struktūros ar daiktų.
Kiek suprantu, Aivarai, norite pasakyti, kad lietuvių kalbos daiktavardinė priesaga -ybė veikia tarsi kalbos lęšis, orientuojantis mąstymą nuo abstrakcijų link konkrečių daiktų ar labai aiškių fenomenų.
Iš esmės, taip, tik gal ne „norėjau pasakyti“, o argumentavau, kodėl taip yra.
Pabrėždamas artėjimą nuo abstrakcijų prie konkrečių daiktų, kalbant apie priesagos -ybė vartojimą, Aivarai, išsakote priešingą požiūrį negu aš.
Kažin, ar tikslu mano argumentus vadinti „požiūriu“, nes daugiausiai remiuosi lietuvių kalbos morfologų išvadomis. Raginu ir jus tą daryti – drausmingiau domėtis lietuvių kalba.
Savo ruožtu aš kalbėdamas apie vertybę akcentuoju objektyvų dvasinį idealą bei filosofinį konceptą, o ne konkrečius daiktus ar reiškinius.
Betgi mudu kol kas nefilosofuojame. Kol kas mokomės lietuvių kalbos. Objektyvūs dvasiniai idealai ir filosofiniai konceptai – gerokai paskiau.
abstrakcijos yra viso labo konkrečių vertybę turinčių daiktų pavadinimas.
Daiktas turi vertę, o ne vertybę. (Pavyzdžiui, ant stalo padėta duonos riekė. Imate ir valgote. Ji turi juslinę vertę – gardėsį, kurį su malonumu ragaujate. Ji turi gyvybinę vertę: be jos sektų jėgos, silpnėtumėte. Ji turi žmogiškąją, bendruomeninę vertę, nes ją kepė jūsų močiutė. Ji turi religinę vertę: melsdamasis, už ją dėkojate Dievui, sukūrusiam gamtą, jus ir visa, kas jus supa.)
Neįprastai vartojate vertybė ir čia:
vertybė suponuoja tai, kas man asmeniškai brangu, pirmiausiai dvasinius dalykus, pavyzdžiui, tėvynės meilę.
Vertybė yra tėvynė, o ne tėvynės meilė. Meile vertybę suvokiame. Įsidėmėkite, kad šiuo atveju jūsų vertybė – ne idealas, o daiktas.
Prabilęs apie vartosenas, paminėsiu dar šitą atvejį:
pasaulėžvalga grindžiama gyvūnų bei žmonių elgesio stebėsena.
Stebėjimu, o ne stebėsena. Lietuvių kalboje priesaga -sena žymime veiksmo atlikimo būdą, o jūs šnekate apie atliekamą veiksmą. (Tie „stebėsenos komitetai“, apie kuriuos dažnai girdime biurokratiniuose kontekstuose, kilę iš pastangų kurti terminiją, dorai nemokant lietuvių kalbos. Turėtų būti „stebėjimo komitetai“. Tiesiog prastas angliškojo monitoring vertimas. Čia prisiminiau ir savo ankstesnįjį pokalbį su Rasiumi Makseliu apie Lietuvoje išplitusį angliškojo sustainable vertimą į klaidingą darnus, o ne teisingą tvarus Žr. Odeta Žukauskienė, Rasius Makselis, Aivaras Stepukonis, Stanislavas Mostauskis, „Pranešimo svarstymas: Rasius Makselis, „Biologinė ir kultūrinė įvairovės: filosofiniai ir politiniai analogijos aspektai“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, nr. 34–35. .)
Iš minėtų terminijos vartosenos pavyzdžių sprendžiu, kad jums būtų į naudą papildomas dėmesys lietuvių kalbos darybai. Verčiant filosofinę literatūrą, įgytos žinios leistų taikliau rinktis kalbos formas terminijai.
Grįžtant prie Schelerio, atmintina, kad mąstytojas vartoja ne tik Wert, bet ir Wertding, būtent siekdamas pabrėžti skirtumą tarp sąvokų vertė ir vertybė. Šiuodu žodžius ir raginčiau vartoti verčiant minėtąją vokiškųjų terminų porą. Teisingiau ir šėleriškąją aksiologiją suprasti kaip verčių, o ne vertybių teoriją.
Šiame pokalbyje klausimo, žinoma, neišspręsime. Tenorėjau jus sudominti viena galima tobulėjimo kryptimi – lietuvių kalbos morfologija.
Pereisiu prie antrojo klausimo:
geriausia Schelerio tekstų vertimo strategija turėtų balansuoti tarp dinaminio ekvivalento atverties ir teksto interpretacijos būtinybės.
Ar šiedvi vertimo strategijos kelia kokių nors rimtesnių rizikų metodologiniu požiūriu, – rizikų, kurių vertėjui privalu saugotis?
Šiame pokalbyje klausimo, žinoma, neišspręsime. Tenorėjau jus sudominti viena galima tobulėjimo kryptimi – lietuvių kalbos morfologija.
Dėkoju už Jūsų pastabas ir požiūrį, Aivarai, į kurį būtinai atkreipsiu dėmesį.
Ar šiedvi vertimo strategijos kelia kokių nors rimtesnių rizikų metodologiniu požiūriu, – rizikų, kurių vertėjui privalu saugotis?
Dėkoju už klausimą. Mano galva, kalbama apie pernelyg didelį subjektyvumą atliekamo vertimo atžvilgiu ir su tuo susijusią tam tikrų verčiamo autoriaus kalbos prasminių elementų prarastį jau atliktame vertime.
Mano galva, kalbama apie pernelyg didelį subjektyvumą atliekamo vertimo atžvilgiu ir su tuo susijusią tam tikrų verčiamo autoriaus kalbos prasminių elementų prarastį jau atliktame vertime.
Ar versdamas Schelerį susidūrėte su atvejais, kai dėl šių – pvz., pernelyg subjektyvios ar laisvos pradinės traktuotės – priežasčių teko save drausminti, taisyti ar tikslinti? Jei taip, gal galėtumėte pateikti konkrečių pavydžių?
Ar versdamas Schelerį susidūrėte su atvejais, kai dėl šių – pvz., pernelyg subjektyvios ar laisvos pradinės traktuotės – priežasčių teko save drausminti, taisyti ar tikslinti?
Teko, ir tikslinti, ir taisyti, ir drausminti. Tokio autoriaus kaip Scheleris, kuris yra tikras filosofas, ir jo tekstų vertimas bei interpretavimas yra nesibaigiantis procesas.
Jei taip, gal galėtumėte pateikti konkrečių pavydžių?
Galiu. Nuo 2013 m., kai pradėjau versti Žmogaus padėtis kosmose, kuris publikuojamas tekstų rinktinėje Žr. Max Scheler, Apie filosofijos ir žmogaus būties prasmę, iš vokiečių kalbos vertė Žilvinas Vareikis, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024. , skirtoje Scheleriui, teko taisyti ir naujaip peržiūrinėti patį tekstą daugybę kartų. Panašiai ir verčiant Apie filosofijos esmę ir filosofinio pažinimo moralinę sąlygą.
Teiraudamasis:
gal galėtumėte pateikti konkrečių pavydžių?
tikėjausi išgirsti konkrečių pavyzdžių sąvokų ar terminų, kurių vertinius teko tobulinti ir kas tiksliai vertė tai daryti. Tarkim, vertime pradėjote nuo X, bet vėliau X taisėte į Y, nes… Konkretūs pavyzdžiai gelbėtų aiškiau ir žemiškiau suvokti, kuo rizikuojame, balansuodami:
tarp dinaminio ekvivalento atverties ir teksto interpretacijos būtinybės.
Galbūt ko nors panašaus teirausis kiti konferencijos dalyviai. Ta proga ir patikslinsite. Tariu širdingą „ačiū“ už pašnekesį! Daugiau klausimų neturiu.
Archajinis realizmas ir vertimo negalimybė
- Bibliografinis aprašas: Rasius Makselis, „Archajinis realizmas ir vertimo negalimybė“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose, @eitis (lt), 2025, t. 2056, nr. 115–144, ISSN 2424-421X.
- Recenzentai: Liucija Černiuvienė, Vaida Almonaitytė Navickienė, Valdas Jaskūnas.
- Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Santrauka. Pranešime siekiama identifikuoti archajinio realizmo filosofines prielaidas Platono dialoge Kratilas ir aptarti šio reiškinio liudijimus įvairiose vertimo negalimybės situacijose. Pasitelkus istorinius liudijimus, tokius kaip Septuagintos vertimo, šv. Petro grandinių relikvijų, Martino Lutherio Šventojo Rašto vertimo, Martyno Mažvydo Katekizmo, Mikalojaus Daukšos Postilės vertimų, taip pat ir nekalbinės šiuolaikinės buitinės patirties pavyzdžius, siekiama išgryninti vertimo galimybę panaikinančius arba apsunkinančius realizmo elementus. Šios diskusijos fone aptariamas gana specifinis lietuviškojo žodžio „vertimas“ semantinis kontekstas, kuriame, ko gero, paradoksaliai išryškėja to paties, vertimą komplikuojančio, realizmo galimybė.
Pagrindiniai žodžiai: vertimas, realizmas, konvencionalizmas, hermeneutika, senoji lietuvių raštija.
1. Archajinis realizmas „posūkio į kalbą“ perspektyvoje
Šioje diskusijoje apie vertimą bus nurodyti keli savo istoriniu kontekstu ir filosofinėmis implikacijomis itin kontrastingi šaltiniai, taip pat bus bandoma apibūdinti vertimo reiškinį pasitelkus kelias nekalbines analogijas. Visą diskusiją norisi judinti daugiau mažiau nuoseklia orbita aplink atskirus vertimo negalimybės (angl. untranslatability) atvejus, kai vertimo pastanga susiduria su tuo, ką Platonas savo dialoge Kratilas vadina vardų teisingumu arba tiesiog „teisingais vardais“ (ἀληθῆ ὀνόματα). Dialoge Herakleito filosofinį panlogizmą išpažįstantis Kratilas tiki, kad esama natūralaus esminio ryšio tarp vardo ir daikto, kurį tas vardas žymi. Kratilas ginčijasi su Hermogenu, kuris, įkvėptas Parmenido, gina tai, ką būtų galima pavadinti konvencionalistine kalbos samprata, pasak kurios, visi vardai yra sutartiniai ir neturi jokio esminio ryšio su daiktais, kuriuos žymi.
Nors gali pasirodyti egzotiška ir istoriškai neteisinga bandyti svarstyti vertimo reiškinį referuojant Platono Kratilo dialoge glūdinčias filosofines prielaidas, tačiau šį mėginimą pateisina tai, kad mūsų diskusijai tiesiogiai įdomus būtent pats dialogo archajiškumas ir galimi jo reliktai šiuolaikinėje kultūroje. Lietuviškajam Kratilo vertimui įvadą parašęs Mantas Adomėnas pastebi, kad „klausimas apie vardo teisingumą neabejotinai prasmingas archajinės, „maginės“ kalbos sampratos kontekste ir iš jos kylančioje vardo aiškinimo, prasmės ieškojimo varduose tradicijoje“ Mantas Adomėnas, „Įvadas“, p. 32–33. . Maginė kalbos samprata suponuoja ne tik esminį kalbos ir tikrovės, vardų ir daiktų atitikimą, bet ir traktuoja žodžius, kaip realius daiktus tarp kitų daiktų. Galima sakyti, kad toks „magiškasis realizmas“ neatskiria kalbos ir ja įvardijamos tikrovės kaip dviejų semantiškai atskirtų sferų, jos sudaro vientisą ir bendramatę simbolinę visumą. Hermogeno opozicija šiai kalbos sampratai skamba labiau šiuolaikiškai: nėra „jokio kito vardų teisingumo, negu susitarimas ir sandėris“ (384d). Parmenido proto-metafizinės nuostatos pagrindžia konvencionalistinę kalbos sampratą, kadangi skirtumo ir kaitos nepatirianti Būtis yra mąstoma intelektine žiūra, priešingai, kalbos pasaulis – tai nepatikimų jutimų kuriamos kismo iliuzijos sritis, kurioje gyvenantiems žmonėms belieka tik susitarti dėl vartojamų vardų ir kartu pripažinti jų referencijos ribotumą, kadangi jie iš esmės negali turėti pretenzijų adekvačiai išreikšti nei Būties, nei regimai kintančios juslinės tikrovės.
Kratilo pozicija pateisina vadinamąsias liaudiškas etimologijas, kurios žodžiuose, jų daryboje ir tariamoje kilmėje mėgina aptikti esminius jais nusakomų daiktų, reiškinių, elementus. Jeigu paklaustume Kratilo, kaip būtų galima išversti taip suprantamos kalbos žodžius iš vienos į kitą kalbą, jis tikriausiai turėtų pripažinti, kad adekvatus vertimas iš esmės neįmanomas, nes pakeisdami žodį kitos kalbos žodžiu mes pametame tą esmę, kuri tame žodyje glūdėjo būdama neatsiejama nuo paties žymimo daikto. Vienintelė galima išimtis būtų žodžiai skoliniai, kuomet perimamas pats žodis, ar jo dalis, skolinių etimologijos Kratilo kalbos filosofijoje būtų įmanomos, tačiau skoliniai yra ne vertimas, bet vienos kalbos žodžių įterpimas į kitą.
Šiuolaikiniai vertėjai vertimo negalimybės situacijas patiria susidurdami su tikriniais vardais, onomatopėja, žaidimu žodžiais, unikaliomis idiomomis, unikaliais kultūros reiškiniais, grožinėje literatūroje, ypač poezijoje, aptinkamais estetiniais sprendimais, susijusiais su formaliomis kalbos savybėmis (kuriamu ritmu, rimu, aliteracija Antonio Tabucchis pasakoja apie tai, kaip susidūrė su poreikiu išversti iš portugalų kalbos subjunktyvo nuosaka parašytą pasakojimą į italų kalbą, kurioje analogiška priemonė negali būti pritaikyta tokiu pat būdu (žr. Antonio Tabucchi, “Some Reflections on Translations,” pp. 168–169). ). Kratilo kalbos, kaip atitinkančios tikrovę, samprata tarp formalių lingvistinių vertimo negalimybių išryškina tas, kurios susijusios su magiška arba kvazimagiška daiktų realumo galia. Vertėjas susiduria su sąžinės priekaištu, jam atrodo, kad jis išduoda daiktus, nuo kurių tenka „nuplėšti“ originalo kalbos vardus, pakeisti kitais ir juos sukomponuoti taip, kad jie perteiktų tą pačią ar jai artimą mintį, vertimo kalbos vardus organizuojant jau pagal visiškai kitą tvarką, kuriant kitą daiktų pasaulį.
Archajiškas Platono Kratilo realizmas čia aiškiai kontrastuoja su šiuolaikinėmis vertimo negalimybės teorijomis, kurios, būdamos sukurtos po vadinamojo XX a. filosofijos „posūkio į kalbą“ Plg. Richard Rorty, The Linguistic Turn: Recent Essays in Philosophical Method, 1967. vertimo negalimybės priežasčių ieško visu pirma pačios kalbos imanentinėje erdvėje, pačios kalbos, kaip ženklų skirtumu pagrįstos reikšmėdaros proceso taisyklėse ir dėsniuose. Jacques Derrida skirtumo ir atidėjimo (différance) koncepcija vertimo negalimybę sieja su nuolatiniu ženklo reikšmės atidėjimu, kuris skaitant ir juo labiau verčiant bet kokį tekstą iš principo neleidžia priartėti prie to, ką būtų galima laikyti išsamiu, „autentišku“ teksto prasmės suvokimu. Jei net vienoje kalboje nėra adekvataus ženklo-referento atitikimo, tai perkelti tokią reikšmę per vertimą tampa juo labiau neįmanoma. Straipsnyje „Des tours de Babel“ Derrida dekonstruoja biblinį Babelio bokšto mitą, kuriame Dievas sumaišo žmonių kalbas, tad jiems nepavyksta užbaigti bokšto statybos Žr. Jacques Derrida, « Des Tours de Babel », 1985. . Straipsnyje Derrida kritikuoja Walterį Benjaminą, kuris vertimo negalimybę sieja su t. t. nepasiekiamos transcendentinės arba metafizinės kalbos samprata. Pasak Benjamino, vertimas negali tobulai išreikšti originalo, bet pačioje pastangoje tai daryti atsiveria galimybė priartėti prie „grynosios kalbos“ “Rather, all suprahistorical kinship between languages consists in this: in every one of them as a whole, one and the same thing is meant. Yet this one thing is achievable not by any single language but only by the totality of their intentions supplementing one another: the pure language. Whereas all individual elements of foreign languages-words, sentences, associations—are mutually exclusive, these languages supplement one another in their intentions” (Walter Benjamin, “The Task of the Translator,” p. 257). , kuri yra istorijoje gerai žinomos pirmapradės, Adomo, kalbos analogas ir kurios idėja, akivaizdu, iš esmės yra nesuderinama su Derrida kalbos ir teksto koncepcijomis.
XX a. pabaigoje „grynosios kalbos“ koncepcija paradoksaliu būdu rezonuoja su „pasaulio literatūros“ idėja, kurią kritikuoja Emily Apter savo monografijoje Against the World Literature: On the Politics of Untranslatability Žr. Emily Apter, Against the World Literature: On the Politics of Untranslatability, 2013. pateikdama solidų pluoštą argumentų prieš pasaulio tautų literatūrų vertimų pasekmėje formuojamos universalios „pasaulio literatūros“ korpuso galimybę. Argumentai susiję su neišverčiamais atskirų kalbų niuansais ir esmiškai heterogeniškais kultūriniais kontekstais. Įdomi autorės pastaba, kad vertimas yra galios raiška ir kolonijinės galios politikos dalis. Kaip matysime vėliau, būtent tame vertimo negalimybių paribyje, kuriame gyvena archajinio realizmo rudimentai, galios raiška yra itin ženkli.
Paminėtos šiuolaikinės vertimo negalimybės teorijos operuoja kalbos ir suponuojamos (arba paneigiamos) metakalbos lygmenyse. Platono Kratilo teorinė perspektyva mums leidžia, kad ir trumpam, į akiratį sugrąžinti kalbos ir tikrovės, vardo ir daikto ryšio idėją, kuri, nepaisant „posūkio į kalbą“, atsispindi ir kvazimagiškoje horoskopų, ir kitokių prietarų realybėje, bei, kas itin ženklu, asmeninėje vertėjų praktikos patirtyje. Gali būti, jog būtent šio ryšio sutraukymo kaltę juntame ir Lietuvoje tradicinę šv. Jeronimo vardo vertėjo premiją 2005 m. atsiimančio vertėjo Prano Bieliausko kalboje, kai jis cituoja italų rašytoją ir Fernando Pessoa kūrybos vertėją iš portugalų į italų kalbą Tabucchį:
Pranas Bieliauskas:Antonio Tabucchi’s yra perspėjęs: „Negalima nebaudžiamai sakyti kai kurių žodžių, nes žodžiai – daiktai“. Žodžiai įvardija daiktų pasaulį, jie buria vaizdus ir skirtingose kalbose vis savaip. Virš jų ir tarp jų sklando dar vienas pasaulis, aiškiai neįvardytas. Pranas Bieliauskas, „Prano Bieliausko, 2005 m. šv. Jeronimo premijos laureato kalba, pasakyta rugsėjo 30-ąją – Tarptautinę vertėjų dieną – premijos įteikimo proga“, 2005. Pačioje premijos pagrindo formuluotėje skamba italų posakį „traduttore, traditore“ atitinkantis kontrastas tarp „polėkio“ ir „sąžiningumo“: „P. Bieliausko vertimuose išlaikoma derama pusiausvyra tarp kūrybingumo ir tikslumo, kitaip tariant, tarp polėkio ir sąžiningumo“ (Diana Bučiūtė, „Dianos Bučiūtės, šv. Jeronimo premijos vertinimo komisijos pirmininkės, Laudatio, pasakyta Tarptautinės vertėjų dienos minėjime 2005 m.“, 2005). Kyla įspūdis, kad pusiausvyra galima tik padarius kompromisą – šiek tiek apvaldžius polėkį ir šiek tiek nusižengiant sąžinei.
Skleisti: