Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose

∗∗∗​

Pirma mintis girdint žodį vertimas paprastai siejasi su lingvistikos nužymėtu lauku ir jame vykdomais vertimais iš vienos kalbos į kitą. Kita vertus, kiek atidesnis požiūris verčia žengti anapus lingvistikos lauko, tapatinant vertimą su komunikuojančių turinių slinktimis ir virsmais pasitelkus bet kurias medijas, gebančias nešti bei skleisti pageidaujamus turinius. Atitinkamai plečiamos kalbos sąvokos ribos Akademiniame diskurse neretai kalbos sąvoka keičiama teksto terminu, atliekančiu giminingas, bet kurios medijos komunikatyvumą pabrėžiančias funkcijas. : šiuo terminu žymimas bet kurios medijos gebėjimas užtikrinti vieną ar kitą komunikacijos Suprantama, nuo pat rašytinės tradicijos pradžios fiksuotos įvairios komunikacinių medijų priklausomybės ir disonansai, gretinantys, pavyzdžiui, gyvos kalbos ir teksto, teksto ir vaizdo kontekstus, taip pat komentuojantys jų sukeičiamumo idėjas, pagrįstas plačiai suprantama vertimo pastanga. formą, o vertimo galimybė grindžiama tokių medijų priklausomybės, perteikamumo ir sukeičiamumo idėjomis. Šiame pranešime dėmesys telktas į vizualių ikonografinių formų gebėjimą teikti arba reikšti jų autoriaus patirties turinius, taip pat tų turinių vertimą į interpretacinį tekstą. Naudotasi plačiai suprantama vertimo sąvoka, supinant komunikacinius, nominatyvinius, ekspresinius ir kitus pasirinktų medijų aspektus. Pranešime tęstas ir gilintas tyrimas, pradėtas vadovaujant kolegei Aivai Janonienei Dailės terapijos antros pakopos studijų metu.

Detalesnės pranešimo prielaidos skamba taip: a) pasirinkti individualios patirties turiniai paversti komunikatyvia informacija; b) ta informacija įkelta į viena kitą pildančias vizualias (piešinių ciklas) ir verbalias (piešinių refleksijos) medijas; c) atlikta pirminė šiose medijose pateiktos informacijos interpretacija Tiek duomenų rinkimo, tiek pirminio jų interpretavimo etapai aprašyti šių eilučių autoriaus ir jo vadovautos studentės Aivos Janonienės magistro baigiamajame darbe. Pagal Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vidaus tvarką, magistro baigiamojo darbo autoriais laikomas tiek magistrantas, tiek jo vadovas. Esu dėkingas kolegei Janonienei už sutikimą šiame pranešime naudoti bendro tyrimo metu surinktus duomenis. . Piešinių ciklu vadinta trylikos piešinių grupė, sukurta per dvylika dailės sesijų, vykusių pagal iš anksto numatytą planą. Piešinių refleksijos – tai kiekvieną piešinį lydėjusių autorės komentarų visuma, taip pat atliepusi numatytą dailės sesijų tvarką. Minimas dailės sesijų ciklas vadintinas empirine tyrimo duomenų rinkimo priemone, o ciklo metu sukurti piešiniai ir jų refleksijos – tokios priemonės taikymo rezultatais. Aktualus pranešimas pirmiausia telktas į informacijos rinkimo rezultatus, ir nežymia dalimi – į jau publikuotas gautų duomenų interpretacijas Žr. Aiva Janonienė, Paauglių, patiriančių elgesio ir emocijų sunkumus, patirtys dailės sesijų metu, 2024. . Pastarąsias galima vadinti atskaitos tašku ir pirminiais čia pateikto tyrimo apmatais, pareikalavusiais gilinančios interpretacinės pastangos. Kitaip tariant, duotas pranešimas yra ankstesnio tyrimo metu surinktų duomenų permąstymas, tikslinanti ir gilinanti reartikuliacija, nukreipta į vienos tyrimo dalyvės Dėl suprantamų priežasčių pranešime nepateikti jokie duomenys, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai nurodyti tyrimo dalyvės tapatybę. Pakaks pasakyti, kad tai paauglė mergaitė, tyrimo metu lankiusi vidurinę mokyklą. patirtis, pristatytas piešinių ciklo ir jį lydėjusių komentarų pavidalu. Pranešimo tikslas – apibūdinti paauglės patirtis, išryškėjusias jos piešinių ikonografijoje bei ją lydėjusiose refleksijose dailės sesijų Dailės sesija buvo juridiškai pageidautinas terminas renkant duomenis. Tačiau aktualaus tyrimo metu šis terminas de facto atstovauja dailės terapijos dvasiai ir metodams. metu. Didžiausias dėmesys skirtas žvilgsnio ikonografijai ir tiems pavidalams, su kuriais tapatinosi piešinių autorė.

Vertimas tokio tyrimo kontekste tapatintinas su dviem pernešto turinio virsmo etapais, taip pat dviem jį realizavusiais autoriais. Pirma, tyrimo dalyvės patirtis versta į vizualaus meno kalbą ir ją pildančius komentarus dailės sesijose. Tai individualią patirtį suišorinęs vertimas neprofesionalios meninės saviraiškos pavidalu. Jo autorė ir tyrimo dalyvė yra minima paauglė, lankiusi minėtą dailės sesijų ciklą. Antra, vertimas prilygintas pranešime pateiktai tyrimo pastangai, veikusiai priešpriešine kryptimi. Tai tarsi „vertimas atgal“ Kabutės – autoriaus, jei nenurodyta kitaip. , suišorintų medijų ekrane bandant įžvelgti jas maitinusį šaltinį. Čia vertėjas buvo išorinis stebėtojas, šio pranešimo autorius. Gali atrodyti, kad pranešimo dėmesys sutelktas tik į piešinių ikonografijos analizę, tačiau tuo pat metu tai bandymas užmegzti piešinius inspiravusios gyvos patirties ir ją interpretavusios pastangos dialogą, pasitelkus tą patirtį suišorinusias vizualias ir verbalias medijas. Dialogą, bandantį rišti skausmingų išgyvenimų ir kuklių svajonių patirtį su tariamai objektyvaus Žodžiai tariamai objektyvi pozicija reiškia, kad net įtarpintas kontaktas su šio pasakojimo heroje neleido būti abejingu jos išgyvenimų atžvilgiu, nors tyrimo logika to reikalauja. tyrėjo pozicija.

Pranešimo logika išauga iš dviejų prielaidų: „išverstų“ patirties duomenų akivaizdumo arba atsidavimo interpretacijai ir tuo pat metu tų duomenų priešinimosi atsklaidai, priešinimosi, reikalaujančio papildomos vertimo pastangos Vizuali piešinio kalba jungiškosios terapijos požiūriu grindžiama žmogui būdingu kūrybingumu – gebėjimu teikti formą vidinių išgyvenimų, sąmoningų ir nesąmoningų, minčių, troškimų visumai (žr. Tessa Dalley (sud.), Dailė kaip terapija: dailės taikymo gydymui įvadas, p. 17). Todėl tokio tipo tyrimai kalba ne tik apie vizualios kalbos interpretaciją, bet ir pastarosios atveriamą vidinių patirčių dinamiką. . Tyrimu siekta nauju lygiu grįžti į išeities tašką, tapatinamą su tyrimo dalyvės vidinės patirties atsklaida. Ši atsklaida realizuota pasitelkus savitą aplinkkelį: pirmiausia individuali patirtis buvo išversta į suišorintas komunikatyvias medijas, po to pastarosios buvo paverstos interpretacinės pastangos objektu grąžinant tą patirtį į save nauju, išoriniam stebėtojui atvertu pavidalu Tai vertimas, tapatintinas su: a) suišorinimu, neregimus individualios vidujybės turinius prilyginusiu vizualiomis saviraiškos formomis; b) komunikacija, turinio slinktį iš vienos medijos į kitą siejančia su galimybe sustiprinti turinio atsklaidos galimybes; c) interpretacija, suponuojančia, kad pasirinkta medija nepakankamai komunikatyvi be papildomos aiškinančios pastangos. . Nebandyta analizuoti, kuo savitas patirties vertimas į vizualius vaizdinius ir „atgal“, į tos patirties atvertis teksto pavidalu. Tyrimas telktas veikiau į prasmės kaitą, turinius, atvertus tokios kaitos procese, nei į patį procesą, atsietą nuo prasmės mainų funkcijos.

∗∗∗​

Prieš pradedant pranešimo dėstymą, trumpai pristatykime jo struktūrinę logiką. Pranešimą sudaro dvylika dalių, atliepiančių dvylika dailės sesijų, kurias lankė mūsų tyrimo dalyvė. Kiekviena dalis pateikta chronologine tvarka, pradedant paryškintu sesijos numerio ir jai priskirtos temos įvardijimu. Reikia pridurti, kad kiekvienoje dailės sesijoje tyrimo dalyvė piešė piešinį pagal nurodytą temą, taip pat išsakė to piešinio komentarus. Todėl kiekvienoje šio pranešimo dalyje pateikti atitinkamoje sesijoje sukurto piešinio Nurodytą tvarką laužo tik ketvirtoje dailės sesijoje sukurti du piešiniai, vadinasi, ir dvi tų piešinių nuotraukos, pateiktos atitinkamoje pranešimo dalyje. ir, jei reikia, jo elementų atvaizdai. Taip pat kiekvienoje pranešimo dalyje kursyvu arba iškeltiniu tekstu išskirtos piešinio autorės refleksijų citatos, komentuojančios tik tos sesijos piešinį. Tyrėjo įžvalgos, viena vertus, apibūdino kiekvienoje pranešimo dalyje pateikto piešinio ikonografinius elementus, su jais sietus turinius, kita vertus, ryškino įvairių piešinių ikonografiją rišančias sąsajas, atskleidusias interpretuojamos patirties turinių giminingumą ir slinktis po skirtingos ikonografijos kaukėmis. Suprantama, visais atvejais rodyta neprofesionali saviraiška, kurią interpretuojant į estetinės kokybės kriterijus neatsižvelgta.

Pirmoji sesija: Laisvas piešimas. Piešinio autorė rodo vietą, kurioje norėtų būti, saugią gamtos aplinką be ją stebinčių žmonių. Ji jaučiasi saugi ten, kur nėra į ją nukreiptų žvilgsnių.

Labiausiai bijau aplinkinių stebėjimo, vertinimo.

Spustelėjus išskleisti...

Piešinyje svajojama apie saugią vietą, ir tuo pat metu pripažįstama, kad iš tiesų tokios vietos nėra. Gamtos pasaulis turėtų būti tolimas nuo socialinės scenos keliamos įtampos, bet ir čia veikia tos įtampos šaltinis – nuasmeninta, kontroliuojanti galia, įterpusi save į paauglės gyvenimą net svajonėje. Akivaizdu, paauglė jaučiasi įkalinta viešumos scenoje, kuri reikšminga dalimi yra įvidujintos būklės dalis, tai yra, stebinčio žvilgsnio baimė lydi ir ten, kur tokio žvilgsnio nėra. Piešinys atskleidžia ir esamos, ir pageidaujamos tikrovės struktūrų sanpyną, saugumą, neatsiejamą nuo įtampos šaltinio.

Koks motyvas vizualina šią įtampą? Tai saulė danguje, su gerokai išdidintomis akimis arba ratilais Saulės žvilgsnis, tiksliau, jos akys labai neįprastos – tai tiesiog du dideli ratilai, niekuo daugiau neprimenantys akių. Netrukus pamatysime, su kuo šie požymiai gali sietis. . Svarbi jos pozicija, ji visada viršuje, ir būtent todėl jai priskirta nekvestionuojama galia stebėti arba teisti. Mergaitė save aptinka tos saulės kontroliuojamoje erdvėje, nors ir stengiasi to išvengti (1 pav.).

Saulė yra akivaizdžiai ambivalentiškas motyvas, ji skiria šilumą, dėmesį, šypsosi, ir tuo pat metu, tai svarbiausias grėsmės šaltinis, stebėjimu realizuojantis kontrolės galią. Stebinčios akys piešinio visatoje yra grėsminga, aiškiai įsisąmonintą baimę kelianti galia, įakivaizdinanti kitų žvilgsniams priskirtą valdžią. Iš kur šis paauglės nepasitikėjimas, iš kur tokia akivaizdi negatyvaus vertinimo baimė? Ar tai situatyviai susiklosčiusių aplinkybių pasekmė, ar artimos aplinkos anksčiau išugdytos savybės, atsakyti sunku.

Danguje kybantis arba stebintis žvilgsnis jo atveriamą erdvę pavertė išoriškai apžvelgiama scena, o mūsų heroję – tos scenos įkaite su neišvengiamai ribotu privatumu. Nenuostabu, kad piešinio autorė save tapatina su baikščiu gyvūnu. Kita vertus, to gyvūno ragai gana išsišakoję, nukreipti į stebinčios saulės pusę. Ir tik ragai piešinyje meta šešėlį, neabejotinai surišantį elniuką su saule, tampantį paslėpto konflikto užuomina.

∗∗∗​

Antroji sesija: Mano šeima. Piešinio ikonografinė struktūra nedviprasmiškai nusako šeimoje egzistuojančius galios santykius: virš visų iškilusi mergaitės mama, jos galva it saulė yra trikampės kompozicijos viršūnėje. Ji laiko visus apkabinusi, tai gali būti tiek artimų santykių, tiek stiprios kontrolės ženklas (viena kito neneigia). Jos vyras, atrodantis kaip vienas jos vaikų, taip pat nurodo, kas yra „šeimos galva“. Akivaizdu, mamai šeimoje priskirta dominuojančios galios pozicija, visi kiti yra tos galios orbitoje (2 pav.).

Kuo ypatingas mamos žvilgsnis? Ji vienintelė su akiniais, primenančiais ankstesniame piešinyje matytas saulės akis arba ratilus. Tą panašumą stiprina akys už akinių, neryškios, užmerktos ar labai primerktos, stipriai kontrastuojančios su plačiai atvertomis kitų šeimos narių akimis. Kitaip tariant, mamos portrete išryškinti akiniai, bet ne akys. Be to, visų šeimos narių žvilgsnio kryptys lengvai identifikuojamos, o štai mamos žvilgsnio kryptį labiau išduoda akiniai nei akys už jų. Jos žvilgsnis tarsi nuasmenintas, tarsi niekam neskirtas ir tuo pat metu jis nukreiptas į piešinį stebintį žiūrovą. Labai tikėtina, kad tas žiūrovas yra piešinio autorė, jungianti savo ir mamos žvilgsnius išorinio stebėtojo pozicijoje. Kiti du šeimos nariai žiūri į mūsų heroję, bet ne į nematomą žiūrovą. Vargu, ar tai atsitiktinumas. Mergaitė savo žvilgsnį piešinyje nukreipia į išorinio stebėtojo poziciją. Tarsi nuasmenintu žvilgsniu, tik iš viršaus, iš už plačių akinių stiklų į ją žvelgia mama. Žvelgia ne į tą, kuri nupiešta (kaip kiti šeimos nariai), o į tą, kuri piešė ir dabar tą piešinį stebi. Šis aplinkkelis sukuria lengvą šalčio dvelksmą, mažų mažiausiai išskiria mamos santykį jos atžvilgiu. Mama yra iš viršaus stebinti instancija, tuo pat metu tas stebėjimas yra tarsi prislopintas, tarsi paslėptas ir įtarpintas akinių motyvu, tarsi paauglė pati sau nepripažintų ar nebūtų tikra, kad būtent mama yra ją žeidžiančios kontrolės šaltinis.

Nors mama pasitikiu, tačiau nesijaučiu, jog ji visais atvejais gali mane suprasti.

Spustelėjus išskleisti...

Kita svarbi detalė, rodanti mamos ir dukros santykių išskirtinumą, yra gimininga akinių ir ausinių semantika. Mama yra su akiniais, tarsi prislopinančiais jos žvilgsnį, nuasmeninančiais jos atstovaujančią galią. Paauglė taip pat save vaizduoja su ausinėmis, kurios gali rodyti tiek privatumo, alternatyvios erdvės poreikį, tiek norą arba galimybę atsiriboti nuo dėmesio. Kiti šeimos narių portretai tokių „įtarpinančių“ detalių neturi. Be to, visų šeimos narių lūpos pažymėtos nežymiais brūkšneliais, ir tik mamos lūpos – išskirtinai didelės. Tai gali būti realių veido ypatumų atgarsis, o gali būti ir įsimbolintas mamos žodžio arba nuomonės svoris. Vėlesniuose piešiniuose burnos ir iš jos išlekiančių žodžių galia bus vizualinama gana išskirtiniu būdu, todėl šis spėjimas nebūtinai yra be pagrindo Vaikai piešiniuose neretai pasirinktu būdu paryškina tą organą, su kuriuo susijusios jų negatyvios patirtys (žr. Inger Brochmann, Vaikų piešinių paslaptys: vaikų piešinių aiškinimas, remiantis Rudolfo Šteinerio pedagogika, p. 134–139). Atrodo, kad paauglio vizualioje komunikacijoje šis ryšys taip pat veikia, tik įgyja sudėtingesnius pavidalus. .

Pirmosios sesijos piešinyje buvo rodytas pageidaujamos ir esamos erdvės persidengimas: ten buvo daug detalių, atskleidžiančių pageidaujamos aplinkos pozityvumą, tam tikru mastu atsvėrusių stebinčio žvilgsnio keliamą grėsmę. Antros sesijos piešinyje nėra nei vienos aplinką apibūdinančios detalės, tai akivaizdžiai esamos erdvės apibūdinimas, kurioje visas dėmesys sutelktas į šeimos narių tarpusavio santykius. Pastarieji pirmiausia reikšti žvilgsniais, todėl buvo piešti veidai, jų detalės, šiek tiek viršutinės kūno dalys.

∗∗∗​

Trečioji sesija: Mano pyktis. Šiame piešinyje paauglė priskiria sau galią į jai keliamos grėsmės šaltinį žvelgti iš viršaus, tai yra, rodomas gebėjimas aiškiai lokalizuoti ir tam tikru mastu kontroliuoti šią grėsmę. Grėsmės kontrolės įspūdį stiprina mergaitės ranka, spaudžianti delne pyktį simbolizuojantį rutulį.

Mano pyktis – tai visas pasaulis.

Spustelėjus išskleisti...

Viena vertus, grėsmingas yra visas mergaitę supantis pasaulis, nes jis yra scena, kurioje neįmanoma pasislėpti nuo galimybės būti stebimai. Kita vertus, visas šis pasaulis sugriebtas, spaudžiamas delne ir apžvelgiamas iš viršaus (perimta dangaus šviesulio arba super galios pozicija). Tokia kompozicija yra tarsi revanšo pareiškimas: dabar aš esu ta, kuri žvelgia iš viršaus, vadinasi, perima kontrolės vadžias, o tai, kas apžvelgiama, kas spaudžiama delne, yra man baimę kėlęs pasaulis, ankstesniuose piešiniuose regėtas dangaus šviesulys (3 pav.).

Šiame piešinyje išlieka aktuali viršaus – apačios kryptis, ir tai krypčiai paklūstantis žvilgsnio įveiklinimas. Žvilgsnio motyvo, jam priskirtos galios išskirtinumą pabrėžia autoportreto teikimas profiliu, jungiantis ir priešpriešinantis žemyn smingantį žvilgsnį su delne spaudžiamu „rutuliu“. Kaip ir antrame piešinyje, nerasime jokių paauglės aplinką, realią ar įsivaizduojamą, iliustruojančių detalių: nuo peizažinio komponavimo pirmame piešinyje, apimančio plačias erdves, pereinama prie makroplano, priartinančio tik kelis esminius objektus. Visa kita lieka už „rėmų“. Kalbama ne apie vietos, o įsimbolintos emocijos vaizdinį.

Svarbus pokytis: nerimą ir baimę keliantis žvilgsnis susilaukia atsako, aktyvią poziciją užimančio pykčio, išvedančio paauglę iš galios poveikio objekto į tam poveikiui besipriešinančio subjekto poziciją. Pykčio emocija yra sveikos reakcijos požymis, bent laikinai ji prislopina įtampą, reikalauja ne tiesiog priimti, slėptis, o permąstyti susiklosčiusios situacijos prielaidas.

Norėčiau žinoti, ką aš padariau, kodėl viskas taip pasikeitė.

Spustelėjus išskleisti...

Pyktį papildo ir kitos emocijos, refleksijose neminimos, bet akivaizdžios piešinyje: paryškintas ašarų upelis veide, ir, žinoma, kraujuojanti ranka, vienintelė padengta chromatine spalva.

Svarbu pridurti, kad ranka, spaudžianti nerimo ir pykčio šaltinį, reiškia veikiau įvidujintą, nei išoriškai demonstruotą revanšą. Kol kas tai vidinių slinkčių požymis, neišreikštas socialiniu konfliktu ar bent išoriškai rodytu pasipriešinimu aplinkai, kuri nuo ignoravimo perėjo prie patyčių paauglės atžvilgiu. Galbūt todėl net menkiausiu brūkštelėjimu nepažymėtos paauglės lūpos – kol kas tai nebylaus pykčio portretas.

∗∗∗​

Ketvirtoji sesija: Kas mane liūdina – kas mane džiugina? Šios sesijos metu buvo nupiešti du piešiniai, nes tai numatė sesijos tema. Pirmas piešinys atveria tunelinę erdvę, sukonstruotą aplink rodomo kambario gilumoje įkomponuotą paauglės žvilgsnį. Tai jos namai, jos kambarys, jos lova, galų gale, ji pati, pasislėpusi po patalais toje lovoje. Matome tik mažytį veiduką, atvertą žiūrovo žvilgsniui (4a pav.).

Visa kita paslėpta. Būtent šis slėpimo judesys rodo, kad vėl grįžtama prie išorybės arba scenos vaizdinio, gaubiančio mūsų heroję: tai slinktis nuo vidujybei atstovaujančio makroplano prie vidujybę dengiančios išorybės. Akivaizdu, poreikis slėptis signalizuoja nesaugumą, taip pat faktą, kad išorinio žvilgsnio spaudimas nedingo, tik jis rodomas netiesiogiai, pasitelkiant mergaitės negebėjimą ar nenorą organizuoti ją supantį pasaulį, netgi pačią artimiausią aplinką Neurotiškai nuspalvintos jausena, ar susiformavusi neurozė dažniausiai atspindi sąmonės negebėjimą emociškai integruoti dabartyje išgyvenamas problemas, nors ankstesnių patirčių poveikis taip pat nemažareikšmis. Psichikai ginantis išgyvenama kančia atskeliama nuo sąmonės, atverdama erdvę įvairioms disociacijoms ir jų programuojamiems konfliktams (žr. Jean Knox, Archetype, Attachment, Analysis: Jungian Psychology and the Emergent Mind, pp. 88–90). . „Baisi“ netvarka kambaryje, tikėtina, rodo vidinių resursų stoką imantis iniciatyvos išorybės scenoje tvarkyti savo „likimą“. Akivaizdi skirtis tarp ankstesniame piešinyje rodytos vidinio pykčio kontrolės ir tuo metu išlaisvintos energijos nepritaikymo išorybės scenoje, matomoje šiame piešinyje. Pati herojė žvelgia į grindis, į netvarką ant grindų, ji suvokia, kas vyksta, bet negali – bent kol kas – nieko pakeisti.

Taip atrodo kiekviena mano diena, kuomet grįžtu iš mokyklos. Tiesiog guliu lovoje ir nenoriu nieko daryti, niekur eiti, nenoriu su niekuo bendrauti.

Spustelėjus išskleisti...

Kita vertus, mergaitės žvilgsnis žemyn yra kai kas daugiau – tai žingsnis iš saugios vidujybės arba slėptuvės į nesaugią, menkai kontroliuojamą išorybės sceną, kuklus bandymas apmąstyti tos scenos situaciją. Minimas „kai kas daugiau“ yra sutikimas priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, o toks sąmoningumas yra būtina bet kokių pokyčių prielaida. Prisiminkime, pirmos sesijos piešinyje matėme ne realios, bet alternatyvios, pageidaujamos erdvės konstruktą. Šiame piešinyje, akivaizdu, rodoma tai, kas yra, o ne ko norėtųsi.

Antrasis sesijos piešinys yra makroplanu rodomas paauglės katino portretas (4b pav.).

Katinas žvelgia į nematomą žiūrovą arba autorę, žvilgsnis tvirtas ir ramus.

Katinas yra vienintelis, kuris mane supranta, ir kuriuo aš pasitikiu. Jis visuomet mane išklauso.

Spustelėjus išskleisti...

Ar katinas džiugina savo šeimininkę, nes tarnauja pakaitalu tarpasmeniniams santykiams? Taip, bet, ar tai vienintelis ir pakankamas aiškinimas? Įsižiūrėkime į abu piešinius. Bent keli požymiai nedviprasmiškai jungia katino ir mūsų herojės portretinius motyvus. Abu jie iškišę galvas iš slėptuvių, abiejų galvas dengia panašūs, tos pačios spalvos „dangalai“, nors kitiems motyvams ši spalva beveik nenaudota. Na, ir abu portretai nupiešti tuo pat metu. Prisiminkime, jau pirmos sesijos piešinyje paauglė save tapatino su elniuku, kuris, viena vertus, vadintas baikščiu, kita vertus, apdovanotas dideliais ragais, kurie vieninteliai visame piešinyje metė šešėlį, neabejotinai surišantį ragus ir grėsmę keliantį šviesulį. Ar deklaruotas baikštumas ir ragais rodytas gebėjimas priešintis nėra du to paties portreto aspektai, kuriuos matome ketvirtoje sesijoje? Ar nuo visų besislepianti mergaitė ir ramus, savimi pasitikintis katinas nauju lygiu neatkartoja skirtingų to paties portreto aspektų?

Beveik neabejotina, kad katinas yra daugiau nei „įsivaizduojamas draugas“, nors pastarasis prasminis aspektas taip pat svarbus. Katinas yra vidinių herojės resursų metafora, įakivaizdinta stiprioji prigimties pusė, nors pati paauglė nebūtinai tai įsisąmonina. Katino motyvo įveiklinimai vėlesniuose piešiniuose, akivaizdu, rodys ne tik jo svarbą, bet ir bandymus realizuoti gal ir kuklius, bet pozityvius pokyčius paauglės visatoje. Du ketvirtos sesijos paveikslai – tai dvi to paties portreto versijos, rodančios netapačius, bet vienas kitą pildančius išgyvenamos patirties aspektus. Galima tarti kitaip: katino motyvas reprezentuoja tuos autorės prigimties resursus, kurie kompensuoja ar bent riboja kitų, negatyvesnių patirties aspektų poveikį.

∗∗∗​

Penktoji sesija: Mano baimė. Šiame piešinyje vėl kartojamas iš viršaus stebinčio žvilgsnio motyvas:

virš manęs tai mėnulis, jis mane stebi,

Spustelėjus išskleisti...

neabejotinai susijęs su paauglės išgyvenamomis baimėmis Nors viešumos baimė ir akrofobija toli gražu netapačios, bet kas pasakys, kokiu būdu jos sietinos psichikos procesuose žemiau sąmonės slenksčio? Akivaizdu, piešinio logika tokią sąsają indikuoja. . Kita vertus, rodomas dangaus kūnas jau „nebe tas“, tai ne saulė, kuri viską mato, o mėnulis, suponuojantis daugiau saugių šešėlių, juolab tai ne pilnas, o tik pusė, mėnulis delčios fazėje. Jo akys nesimetriškos, mažesnės nei anksčiau matytos saulės, be to, tos akys įkomponuotos vertikaliai, tarsi prislopinant faktą, kad jos gali stebėti (5 pav.).