Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose

Ne kartą ir ne du esu regėjęs, kaip pokalbio metu supratę tai, kas jiems sakoma, pašnekovai karpydavo ausimis, raudonuodavo, ar net pašokdavo nuo kėdės. Ne valia ir ne potraukiai krutindavo ar net šokdindavo juos, o mintys! Tokios pajėgios ir smarkios jos gali būti, kai yra tikros!

Pranešimą pradėjau nuo Don Kichoto, juo ir baigsiu. Mums, intelektualams, triūsiantiems protinės veiklos srityje, iš pareigos mąstantiems nesaikingai daug, taigi ne pagal sveikus kūno poreikius, norom nenorom vystosi profesinės ligos, įskaitant netikrą ir bejėgę mąstysenas. Nepamirškime: išmoningasis bajoras Lamančietis išprotėjo nuo knygų, o pasveiko nuo tikrų nuotykių pasaulyje, savo prisiskaitytas literatūrines paikybes išsivertęs į poelgius, pasitikrinęs visapuse kūno sąveika su daiktais ir taip išsiblaivęs.

Literatūra

• Alexander, Philip S., “History of Interpretation: Jewish Interpretation” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 305–310.
• Bratcher, Robert G., “Translations: English Language” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 758–763.
• Brock, Sebastian P., “Translations: Ancient Languages” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 752–754.
• Brown, Peter, Augustine of Hippo: A Biography, Berkeley: University of California Press, 1967.
• Brown, Raymond Edward, “The History and Development of the Theory of a Sensus Plenior,” The Catholic Biblical Quarterly, 1953, vol. 15, no. 2, pp. 141–162.
• Brown, Raymond Edward, The Sensus Plenior of Sacred Scripture, Baltimore: St. Mary’s University, 1955.
• Cervantes Saavedra, Miguel de, Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis, t. 2, iš ispanų kalbos vertė Vladas Petrauskas, Vilnius: Vaga, 1995.
• Collins, Randall, The Sociology of Philosophies: A Global Theory of Intellectual Change, Cambridge (MA), London (EN): The Belknap Press of Harvard University Press, 1998.
• Dodd, Charles Harold, “Introduction to the New Testament” | The New English Bible: The New Testament, Oxford, Cambridge: Oxford University Press, Cambridge University Press, 1970, pp. v–viii.
• Eco, Umberto, Menas ir grožis viduramžių estetikoje, iš italų kalbos vertė Jonas Vilimas, Vilnius: Baltos lankos, 1997.
• Engels, Friedrich, „Laiškas K. Šmitui, 1890 m. spalio 27 d.“ | Karl Marx, Friedrich Engels, Rinktiniai raštai dviem tomais, t. 2, Vilnius, 1950, p. 446–447.
• Fernández, Andrea, “Hermeneutica” | Albertus Vaccari (ed.), Institutiones Biblicae Scholis Accommodatae, vol. 1: De S. Scriptura in Universum, Rome: Pontifical Biblical Institute, 1925, pp. 293–429.
• “Foreword” | Good News Bible: Today’s English Version, Swindon: The Bible Societies, Collins, 1976, p. v.
• Froehlich, Karlfried, “History of Interpretation: Early Christian Interpretation” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 310–315.
• Gordon, Robert P., “Translations: Targums” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 754–755.
• Harrington, Daniel. J., Interpreting the New Testament, Collegeville (MN): The Liturgical Press, 1990.
• Heinegg, Peter D., “Literature and the Bible: European Literature” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 446–454.
• “Introduction” | The Holy Bible: Revised Standard Version: Catholic Edition, San Francisco: Ignatius Press, 1966, pp. v–ix.
• Jeffrey, David Lyle, “Literature and the Bible: English Literature” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 438–445.
• Jonas, „Evangelija pagal Joną“ | Naujasis Testamentas, antrasis pataisytas leidimas, iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas, antrąjį leidimą parengė Vaclovas Aliulis, Kaunas–Vilnius: Lietuvos vyskupų konferencija, 1988, p. 221–285.
• Kavaliauskas, Česlovas, „Evangelijos ir jų tyrinėjimai“ | Naujasis Testamentas, antrasis pataisytas leidimas, iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas, antrąjį leidimą parengė Vaclovas Aliulis, Kaunas–Vilnius: Lietuvos vyskupų konferencija, 1988.
• Loh, I-Jin, “Translations: Asiatic Languages” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 773–775.
• Marx, Karl; Friedrich Engels, Vokiečių ideologija, iš vokiečių kalbos vertė Algirdas Kanapeckas, Vilnius: Mintis, 1974.
• Marx, Karl, „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ | Karl Marx, Friedrich Engels, Rinktiniai raštai, t. 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949–1950, p. 303–304.
• Nakamura, Hajime, Ways of Thinking of Eastern Peoples: India–China–Tibet–Japan, Delhi: Motilal Banarsidass Publishers, 1964.
• Nida, Eugene A., “Translations: Theory and Practice” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 750–752.
• Plato, Meno, translated by Benjamin Jowett, with an introduction by Fulton H. Anderson, Indianapolis, New York: Bobbs-Merrill, 1949.
• Plato, Protagoras, translated with notes by Christopher Charles Whiston Taylor, Oxford: Clarendon Press, 1976.
• Platonas, Gorgijas, iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė, Vilnius: Žara, 2019.
• Platonas, Valstybė, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1981.
• “Preface” | Good News Bible: Today’s English Version, Swindon: The Bible Societies, Collins, 1976, pp. vii–ix.
• “Preface” | The New Jerusalem Bible, New York, London, Toronto, Sydney, Auckland: Doubleday, 1985, pp. xi–xv.
• Rhodes, Erroll F., “Translations: Modern European Languages” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 763–771.
• Scaff, Lawrence A., Veržiantis iš geležinio narvo: Maxas Weberis ir moderniosios sociologijos atsiradimas, vertė Zenonas Norkus, Vilnius: Pradai, 1995.
• Scheler, Max, On the Eternal in Man, 2nd German edition, translated by Bernard Noble, Hamden (CT): Archon Books, 1972.
• Scheler, Max, „Probleme einer Soziologie des Wissens“ | Max Scheler (hrsg.), Versuche zu einer Soziologie des Wissens, München, Leipzig: Duncker & Humblot, 1924.
• Scheler, Max, Problems of a Sociology of Knowledge, translated by Manfred S. Frings, London: Routledge & Kegan Paul, 1980.
• Specht, Walter F., “Chapter and Verse Divisions” | Bruce M. Metzger, Michael D. Coogan (eds.), The Oxford Companion to the Bible, New York: Oxford University Press, 1993, pp. 105–107.
• Stepukonis, Aivaras, „Teksto vertimas – tarp Biblijos ir flamandų kilimo“, Logos, nr. 25, 2001, p. 155–169; „Teksto vertimas – tarp Biblijos ir flamandų kilimo“ | Antanas Andrijauskas (sud.), Žydų kultūra: istorija ir dabartis, Vilnius: Kronta, 2009, p. 33–52.

Biblical and Philosophical Hermeneutics: How to Translate Sense into Action?

Summary. The presentation makes a compelling case for the importance of the nexus between thinking and behavior for theoretical knowledge. The argumentation unfolds in two steps. The first introductory part of the presentation surveys the long-standing tradition of translations of the Holy Scripture, with its refined tools of literary criticism, theory of polysemous interpretation, and general hermeneutical provisions and strategies in translation practices. The second main part of the presentation develops a philosophical heuristic, capturing and more accurately defining the focal point in the translation of thought into action. The examination distinguishes between artificial and true thinking, and within true thinking, between powerless and powerful thinking. To illustrate the problem of powerless thinking, examples from the history of philosophy (Socrates, Plato, Karl Marx, Friedrich Engels, and Max Scheler) are given and discussed. Finally, drawing on the epistemic experience gained in biblical exegesis, a phenomenological insight is put forth, namely, that sound thinking, on its path to behavior, along with its semantic and logical faculties, exhibits a special pneumatic power—that is to say, such thinking is indeed capable of pushing from within outwards and giving impetus to the other links in the chain of the volitional psychosomatic transmission of the self into the external world.

Keywords: Biblical studies, Holy Scripture, translation, hermeneutics, literary criticism, polysemy, fourfold sense, epistemology, powerless thinking, powerful thinking, pneumatics of thinking.

Pranešimo svarstymas

Labai džiaugiuosi susipažinusi su jūsų pranešimu, kuris vertimo aktui suteikia kitokią dimensiją – visiškai netikėtą man kaip tekstų vertimo praktikei. Bet kaip tik pranešime pasikartojantis žodis „praktinis“ man ir sukėlė daugiausia klausimų. Pavyzdžiui:

Aivaras Stepukonis:

Filosofinę euristiką, į kurią netrukus leisiuosi, kreipiu būtent į mąstymo dinamiką, tą teorinį judesį, kuriuo mąstymas verčiamas–verčiasi–virsta į praktinį judesį.

Spustelėjus išskleisti...

Jūsų pasitelktas terminas „euristika“ antikinėje filosofijoje suvokiamas kaip „teorinio tyrimo, tiesos ieškojimo loginių būdų ir metodinių taisyklių visuma“ Valdemaras Kvietkauskas (sud.), Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Vyriausioji encikopedijų redakcija, 1985, p. 148. . Tačiau jis turi ir kitų reikšmių – „mokslas, tiriantis kūrybinę veiklą; specialūs kūrybos, atradimų, išradimų metodai“ Ten pat. . Kitaip tariant, jis apima ir kūrybiškumo klausimą. Pastaruoju metu į vertėją imama žvelgti kaip į kūrėją, kurio pavardei paliekama vietos knygos viršelyje; prestižinėmis literatūrinėmis premijomis vertėjai apdovanojami kartu su išverstų kūrinių autoriais (The International Booker Prize). Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai įgyja ir meno kūrėjo statusą. Vertėjas tampa asmenybe su savu stiliumi, savu skoniu, savu „valingu“ santykiu su tekstu. Man kyla klausimas, kiek vietos „inžinerinėje“ platoniškojo filosofo ar Šventojo Rašto egzegeto mąstysenoje, „sveikame mąstyme“, „medžiaginiame sprendinyje“ paliekama vietos kūrybiškumui ir meniškumui?

Aivaras Stepukonis:

sveikas teorinis mąstymas išsipildo elgesyje, siekdamas įsikūnyti, būti įgyvendintas daiktinėje aplinkoje, kartu mokydamasis iš atgalinės, grįžtamosios patirties.

Spustelėjus išskleisti...

Aivaras Stepukonis:

Soteriologinė mąstysena yra inžinerinės mąstysenos atmaina. Tokiu mąstymu egzegetas ieško egzistencinio, praktinio, galiausiai medžiaginio sprendinio savo kūno ir sielos išganymui.

Spustelėjus išskleisti...

O gal jam galima prilyginti „gaivalinį psichikos veržlumą“?

Aivaras Stepukonis:

Pneumine mąstymo galia arba tiesiog mąstymo pneumatika kaip tik ir apibrėžiu šį gaivalinį psichikos veržlumą, likusiame kūne primenantį raumenų veiklą, nepainiotiną su išties bejėgėmis semantinėmis-loginėmis mąstymo gebomis.

Spustelėjus išskleisti...

Dalia Švambarytė:

Bet kaip tik pranešime pasikartojantis žodis „praktinis“ man ir sukėlė daugiausia klausimų.

Spustelėjus išskleisti...

Žodį praktinis pranešime daugiau ar mažiau vartoju taip, kaip įprasta prakseologijoje, kiek ši skiriasi nuo etikos, – tikslingai empirinei žmogaus veiklai apibūdinti. Praktinė veikla – žinoma, galėdama turėti ir teorinių ištakų – įtraukia likusį kūną ir sąveikauja su išoriniu daiktų pasauliu.

Problema – štai tokia:

Aivaras Stepukonis:

kaip versti reikšmę į poelgį, esant galimybei neversti, paliekant tik reikšme.

Spustelėjus išskleisti...

Įsidėmėkite aplinkybę, „esant galimybei neversti, paliekant tik reikšme“. Kas nenutinka, kai tai nutinka? Žmogus nebemezga ryšio su tikrove; gaminasi reikšmes, kurių turėjo semtis iš sąveikos su tikrove, be sąveikos su tikrove. Tas reikšmes taip gamindamas, tarsi veisiasi, dauginasi į save, be objektyvios atskaitos, netramdomas fizikos (gamtos) dėsnių. Daug mąstymo, bet jokio pažinimo!

Priešingai, mąstomos reikšmės praktinimu, arba vertimu į poelgį psichikos galios drausminamos, auklėjamos, nuolat prižiūrimos, įsitikinant, jog reikšme ne svajojamas įsivaizduojamas, o pažįstamas tikrasis pasaulis. Tai ypač aktualu mokslinėms mąstysenoms, įskaitant filosofinę, kurią, pavyzdžiui, Williamas Jamesas netgi sieja su radikaliojo empirizmo nuostatomis Žr. William James, Essays in Radical Empiricism: A Pluralistic Universe, New York, London, Toronto: Longmans, Green and Co., 1912. .

Dalia Švambarytė:

Man kyla klausimas, kiek vietos „inžinerinėje“ platoniškojo filosofo ar Šventojo Rašto egzegeto mąstysenoje, „sveikame mąstyme“, „medžiaginiame sprendinyje“ paliekama vietos kūrybiškumui ir meniškumui?

Spustelėjus išskleisti...

Skulptoriauti galima išmanant medžiagines akmens savybes ir neišmanant. Abi pastangos – kūrybiškos. Katrą prieigą rinksimės? Pats linkčiau išmanyti akmenį, o jūs? Arba imkime šokį: ar turėčiau derinti asmeninės saviraiškos laisvę su porininko kūno judesiais? Taip! Išties kūrybiškam ir meniškam poriniam šokiui tokia atodaira yra privaloma!

Bėdą regiu kitur. Grįžkime prie Don Kichoto. Tarkim, kad nuo riterių romanų išmoningasis bajoras išprotėjo, pirma juos išsivertęs – dargi itin kūrybiškai ir meniškai! Kaip tai keičia faktą, jog išprotėjo? Psichika ligojasi mąstant. Kuo daugiau, tuo labiau:

Miguel de Cervantes Saavedra:

Mūsų bajoras taip įgulė į knygas, jog skaitė kiauras naktis nuo žaros lig žaros ir kiauras dienas nuo tamsos lig tamsos, ir taip, menkai bemiegant ir daug beskaitant, sudžiuvo jam smegenys, ir jis galop išėjo iš proto. Miguel de Cervantes Saavedra, Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis, t. 1, iš ispanų kalbos vertė Vladas Petrauskas, Vilnius: Vaga, 1995, p. 25.

Spustelėjus išskleisti...

Išoriniu Don Kichoto beprotystės padariniu Cervantesas laiko sprendimą tapti klajojančiu riteriu. Iš pirmojo žvilgsnio – taip ir yra. Iš antrojo – klajojančio riterio nuotykiais knyginė Lamančiečio beprotystė kaip tik baigiasi: pamišėliui ėmus daryti tai, ką mąstė, protas pradeda sveikti.

Man vis dėlto atrodo, kad svajojimą ir psichinę ligą skiria slidi riba. Ar donkichotišką pasinėrimą į fantazijas galima laikyti klinikiniu atveju? Kartu visiškai pritariu, kad amato išmanymas yra pamatinis dalykas bet kokioje profesijoje, taip pat ir kūrybinėje, juo labiau kai kalbama apie vertimą iš vienos kalbos į kitą, nors ir čia būta didžiulį kultūrinį poveikį turėjusių tekstų, kuriuos savo šalies skaitytojams pristatė su originalu itin laisvai elgęsi (pavyzdžiui, iranietis Zabihollah Mansouri) arba apskritai niekada jo neskaitę vertėjai (pavyzdžiui, visą Vakarų klasiką išvertęs ar „išvertęs“ kinas Lin Shu, kurio paskutinis darbas, be kita ko, buvo pirmąkart kinų kalba pristatytas Don Kichotas). Labai įdomi jūsų paliesta tema yra mąstymo (svajojimo?) ir pažinimo priešprieša, verta ir platesnės diskusijos. Gal į ją norės įsitraukti ir kiti dalyviai? Aš pati norėčiau padėkoti už labai išsamų ir įdomų atsakymą. Kol kas daugiau klausimų neturiu, ačiū.

Mielas Aivarai, labai ačiū už pranešimą, buvo labai įdomu skaityti! Manau, kad kažko galėjau nesuprasti ar nepakankamai įsigilinti, tad mano klausimai ir pasitikslinimai būtų tokie: žinodamas, kad daug laiko tyrėte Maxo Schelerio darbus ir idėjas, norėjau paklausti, ar Geist–Trieb dialektika, ar kokios nors kitos Schelerio idėjos prisidėjo prie „bejėgio ir pajėgaus mąstymo“ sąvokų suformulavimo, kaip stipriai šio straipsnio sukūrimą įkvėpė Maxo Schelerio idėjos?

Tadas Snuviškis:

Mielas Aivarai, labai ačiū už pranešimą, buvo labai įdomu skaityti!

Spustelėjus išskleisti...

Malonu girdėti, Tadai!

Tadas Snuviškis:

žinodamas, kad daug laiko tyrėte Maxo Schelerio darbus ir idėjas, norėjau paklausti, ar Geist–Trieb dialektika, ar kokios nors kitos Schelerio idėjos prisidėjo prie „bejėgio ir pajėgaus mąstymo“ sąvokų suformulavimo, kaip stipriai šio straipsnio sukūrimą įkvėpė Maxo Schelerio idėjos?

Spustelėjus išskleisti...

Maxas Scheleris drauge su Immanueliu Kantu – tai tiedu mąstytojai, kuriuos nuodugniausiai tyrinėjau praeityje. Iš abiejų mokiausi mąstyti. Iš Kanto – analitinės ir sintetinės prieigų derinimo, iš Schelerio – fenomenologinės įžvalgos. Kartais akivaizdžiai, kitąsyk patyliukais, abu filosofai tebeveikia mano galvoseną, nors pastaruoju metu esu paniręs į kitus dalykus.

Tą dvasios–potraukio ryšį, kurį minite ir kurį vaizduoju mąstymo psichosomatinės sąveikos su išoriniu pasauliu schemose, – taip, jį išties galima suprasti kaip Schelerio antropologijos pėdsaką. Vis dėlto formuluodamas bejėgio mąstymo problemą, turiu galvoje ir kitus mąstytojus, taip pat tam tikrus pokyčius intelektinėje Vakarų tradicijoje. Šiame kontekste – ypač svarbūs: Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, Karlas Marxas, Friedrichas Engelsas, Friedrichas Nietzsche ir Sigmundas Freudas. Ilgus amžius filosofai mąstymą nagrinėjo turinio (kas teigiama) ir formos (kaip teigiama) požiūriais. O šie mokslininkai mąstymą ėmė tirti funkciniu požiūriu (kokios yra istorinės, socialinės ir psichofiziologinės to, kas teigiama, priežastys), tradicinę epistemologiją keisdami šalutinių mąstymo veiksnių analize. Scheleris šiame fronte davė pradžią naujai tarpdalykinių tyrimų krypčiai – žinojimo sociologijai.

Reikšminga aplinkybė – ir tai, kad mes, nūdienos filosofai, labai skiriamės nuo antikos filosofų – skiriamės savo padėtimi visuomenėje, buitinių įsipareigojimų lygiu, laisvalaikio kiekiu ir kokybe; skiriamės pačiomis mąstymo dingstimis ir paskatomis. Sokratas nevargo intelektinio darbo, mąstydamas leido laisvalaikį – σχολή (tariama „scholei“, iš šio žodžio Viduramžiai nusikalė scholastika, anglai – school, vokiečiai – Schule, rusai – школа). Sokratui tai, ką mąstė, rūpėjo taip, kaip skrandžiui – kąsnis. Iš tikrųjų mąstymas jam buvo apetitas, mąstė iš alkio!

O ką dabartinis intelektinis darbuotojas, teoretikas, tyrėjas? – tas pats, kurį Nietzsche gardžiuodamasis traukia per dantį:

Friedrich Nietzsche:

„kritikas“ be entuziazmo ir galios, Aleksandrijos kultūros žmogus, iš esmės bibliotekininkas ir korektorius, kuris nuo knygų dulkių ir korektūros klaidų, vargšas, baigia apakti. Friedrich Nietzsche, Tragedijos gimimas, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: ALK/Pradai, p. 132.

Spustelėjus išskleisti...

Jis – Don Kichotas, tik jo būklė daug blogesnė: prisiskaitęs knygų šits nesiryžta tikriems nuotykiams, oi ne! Šits, prisiskaitęs knygų, toliau smunka į krėslą – tiek, kad ir kranu neiškelsi. Kodėl? Nes mąsto ne savo mintis, ne iš savo poreikių, ne apie savo pasaulį. Kemša galvon, kaip senoliai kimšdavo žąsims.

Tiek linksmos prozos, o rimtuoju: samdomas protas nustoja mąstyti iš patirties, nes užsakytas mąstyti tai ir tiek, ko ir kiek neįstengia – paskiau ir nesistengia – patirti. Kai samdomas protas taip elgiasi ilgą laikotarpį, ima sunkiai sirgti (viena iš priežasčių, kodėl kai kuriose šalyse mokslininkus leidžia metinių sabatinių atostogų).

Ačiū, Aivarai, už atsakymą! Pereisiu prie kito klausimo. Ar teisingai supratau, kad vienas pagrindinių pranešimo argumentų yra analogija tarp Eugene’o Nidos formal equivalence ir dynamic equivalence su minties perėjimu į veiksmą: formalus (gramatiškai ištikimas) vertimas ≈ bejėgis mąstymas, dinaminis (pragmatiškai paveikus) vertimas ≈ pajėgus mąstymas? Jeigu tai tiesa, ar nėra taip, kad kyla minties nuskurdinimo rizika? Jeigu pasirinkus dinaminį atitikmenį mintis sėkmingai virsta veiksmu, ar kartu neiškyla grėsmė, kad pradinė semantinė „pilnatvė“ pranyks, nes praktiškai neįmanoma atlikti tokio vertimo, kur būtų suderinta formal ir dynamic equivalence; reikia rinktis vieną arba kitą, ar galbūt tai suderinti būtų vertėjo siekiamybė, kitaip sakant, siekti kiek įmanoma labiau minties išvertimo į veiksmą jos nenuskurdinus?

Tadas Snuviškis:

Ar teisingai supratau, kad vienas pagrindinių pranešimo argumentų yra analogija tarp Eugene’o Nidos formal equivalence ir dynamic equivalence su minties perėjimu į veiksmą: formalus (gramatiškai ištikimas) vertimas ≈ bejėgis mąstymas, dinaminis (pragmatiškai paveikus) vertimas ≈ pajėgus mąstymas?

Spustelėjus išskleisti...

Deja, neteisingai. Tai – turbūt mano, pranešėjo, riktas, nepakankamai išplėtojus vieną ar kitą argumentavimo grandį. Dėl to skaitytojui gali pasimesti ar suvis nutrūkti minties grindimo verpstė.

Pradėdamas pranešimą, glaustai įspėjau:

Aivaras Stepukonis:

Norint deramai suvokti teorines prielaidas, iš kurių rutulioju minėtąjį klausimą [kaip versti reikšmę į poelgį], būtinas glaustas biblistinės hermeneutikos įvadas, paskesniam filosofiniam apmąstymui tapsiąs svarbiu analitiniu įkvėpimo šaltiniu.

Spustelėjus išskleisti...

Kursyvu paryškinau ryšio tarp pirmosios („Kaip versti kalbą į kalbą“) ir antrosios („Kaip versti reikšmę į poelgį“) pranešimo dalių pobūdį. Tas ryšys – ne loginis, o fenomenologinis. Loginiu ir teminiu požiūriais pirmasis ar antrasis klausimai yra palyginti savarankiški, nukreipti į dvi skirtingas vertimo rūšis: kalbinę ir psichosomatinę. Iš pirmosios dalies į antrąją tiesiu ne argumentinį, o patirtinį tiltą.

Pirmojoje dalyje atkreipiu dėmesį į polisemijos svarbą biblistinėje hermeneutikoje. Šventojo Rašto egzegezių metu mąstymu kopinėdamas keturiais – tiesioginės, alegorinės, tropologinės ir anagoginės reikšmių – lygiais, kadai pastebėjau (turbūt daugiau kaip filosofas, nei teologas), jog kartu su akivaizdžiais semantiniais ir loginiais judesiais, atlieku dar vieną, slaptesnį pneuminį judesį: mąstymą patiriu kaip psichofiziologinę galią.

Tada, perėjęs į antrąją pranešimo dalį, šią fenomenologinę pneuminio mąstymo patirtį telkiuosi, ryškindamas vieną iš skiriamųjų požymių tarp bejėgio ir pajėgaus mąstymo atmainų. Ar kiek aiškiau, Tadai?

Ačiū, Aivarai, dabar jau gerokai aiškiau. Norėčiau dar patikslinti: ar, Jūsų manymu, kalbą į kalbą verčiantis vertėjas gali praktiškai pasinaudoti įžvalga apie „pneuminį“ mąstymo–veiksmo judesį? Kitaip tariant, ar šis vidinis veržlumas turi analogą ir lingvistiniame vertime (pavyzdžiui, padeda apsispręsti, kada palikti pažodinį atitikmenį, o kada rinktis dinamiškesnę formuluotę) ar vis dėlto kalbinis ir psichosomatinis vertimai yra dvi griežtai autonomiškos sritys, kurias sieja tik bendras kodavimo–dekodavimo principas?

Tadas Snuviškis:

ar […] kalbą į kalbą verčiantis vertėjas gali praktiškai pasinaudoti įžvalga apie „pneuminį“ mąstymo–veiksmo judesį?

Spustelėjus išskleisti...

Mąstymo pneumatikos tikslas – veržtis į daiktus, siekiant juos patirti; veržtis ne iš gurgiančio skrandžio, ne iš lytinio geismo, ne iš pykčio, ar kitos gaivalinės būsenos, net ne iš valios, o iš paties mąstymo! Pasiekęs daiktus, tapęs patyrimu, mąstymas išsipildo, virsta pažinimu. Ar vertimui reikia daiktų pažinimo? Štai kur klausimas! Turbūt nėra vienareikšmio atsakymo, nes ir tekstų, ir vertimo dingsčių esama įvairių. Tačiau pažindamas daiktus ir, žinoma, būdamas laisvas, vertėjas tikriausiai kitaip rinktųsi, ką versti.

Supratau, dėkui už atsakymą, Aivarai! Daugiau klausimų neturėčiau, gal dar kiti spės įsijungti į diskusiją.

Patirtis vertimuose, arba Trumpa mergaitės istorija, papasakota piešiniais

Santrauka. Pranešimas skirtas piešinių ikonografinių motyvų analizei telkiant dėmesį į jų gebėjimą reikšti autoriaus patirties turinius, taip pat tų turinių vertimą į tyrėjo siūlomą interpretacinį tekstą. Naudotasi plačiai suprantama vertimo sąvoka, supinant komunikacinius, nominatyvinius, ekspresinius ir kitus pasirinktų medijų aspektus. Pranešime pasitelkti tyrimo duomenys, gauti vadovaujant kolegės Aivos Janonienės baigiamajam magistro darbui Dailės terapijos studijose. Siūloma interpretacija yra minėto tyrimo metu surinktų duomenų permąstymas, tikslinanti ir gilinanti reartikuliacija, nukreipta į vienos tyrimo dalyvės patirtis, pristatytas piešinių ciklo ir jį lydėjusių komentarų pavidalu. Pranešimo tikslas – pateikti tikėtiną paauglės patirčių interpretaciją, išryškėjusią jos piešinių ikonografijoje bei išsakytuose komentaruose dailės sesijų metu. Didžiausias dėmesys skirtas patirtims, sietoms su žvilgsnio motyvais, ir tais ikonografiniais pavidalais, su kuriais tapatinosi piešinių autorė. Pirmuose dailės sesijų piešiniuose autorė save vaizdavo kontroliuojančio, negatyvias patirtis inspiruojančio žvilgsnio erdvėje, matė save tokio žvilgsnio akimis; palaipsniui slegiančio žvilgsnio galia prislopo, jo vietą užėmė neutralus arba palaikantis žvilgsnis, indikavęs pozityvias slinktis tyrimo dalyvės savivokoje. Vėlesniuose piešiniuose skaudi tarpasmeninių santykių patirtis ir jos inspiruotas poreikis atsiriboti nuo socialinės scenos virto atsargiu bandymu žengti pirmus žingsnius tos scenos link; vidinę būseną atspindintį žvilgsnį keitė su žiūrovu kontakto ieškantis, tegul ir pabrėžtinai atsargus.

Pagrindiniai žodžiai: dailės terapija, paauglystė, individualios patirties atsklaida, ikonografinė analizė, žvilgsnio motyvo kaita.