Pasak Herakleito, tikrovė arba prigimtis egzistuoja ir veikia vadovaudamasi „dėsniu“, „principu“ arba „žodžiu“ – kaip būtų galima versti graikų kalbos žodį logos. Svarbūs trys aspektai: 1) logos kaip principas, taisyklė, savo prasme yra artimas žodžiui nomos (įstatymas), kuris, būdamas žmogiškosios arba dieviškosios kilmės savo ruožtu yra artimas mythos, kuris taip pat gali būti verčiamas kaip „žodis“ arba „pasakojimas“. 2) Lygiai kaip ir mythos, logos prigimtis dinamiška, jis dalyvauja kosmoso genezėje ir palaiko jo tvarką, jis skleidžiasi pasakojimu, ritualu, o Herakleito filosofijoje – prigimčiai būdingoje kaitoje, kurios esmė – priešybių dialektika. 3) Logos taip pat gali būti verčiamas kaip „protas“, tai reiškia, kad jis semantiškai apima ir žmogaus intelektinio pažinimo gebėjimus. Norint gyventi pagal logos, neužtenka žinoti mitinį pasakojimą arba paklusti įstatymui, reikia įsiklausyti į prigimties žodį ir mokėti jį suprasti. Taigi, prigimtis byloja, tačiau, mėgdama slėptis, ji byloja neaiškiai, prieštaringai, būtinos intelektinės pastangos norint jos žodį suprasti (gali būti, kad Kratilo liaudiškų etimologijų analizė yra kaip tik tokių intelektinių pastangų suvokti prigimties žodį „hermeneutikos“ pratimai).
Parmenido filosofija mąstymo ir kalbos atžvilgiu žymi radikalesnę tradicijos transformaciją. Parmenidas su Būtimi tapatina ne žodį, o būtent intelektinę žiūrą – to noein. Parmenido Būtis nebyloja, joje nėra jokio pasakojimo, jokios dialektikos, ji tiesiog yra, o kadangi ji tapati mąstymui, tai žmogus savo mąstymo galia gali ją suvokti ir pažinti. Kalbai tenka žmonių iliuzijų pasaulio plotmė, kur ji padeda jiems susikurti „darbines“ tikrovės versijas, teikiančias situatyvinį pažinimą ir padedančias išgyventi, susitarti dėl sąvokų, vardų ir įstatymų.
