Ačiū už puikią analogiją apie pravardes – jose tikrai glūdi magiškoji paniekinimo galia transformuoti pravardžiuojamąjį.
Pravardžiavimo pavyzdį traukiau iš mūsų visuomenės intelekto koeficiento skalės apačių, bet nesunkiai aptinku pavyzdžių ir viršūnėse, pavyzdžiui, koncepcinis automobilis (angl. concept car) arba prototipas, kai ir vienu, ir kitu žymimi daiktai, nors pačios sąvokos, griežtai imant, reiškia mintis. Archajiška, pernelyg archajiška!
Kamantinėju jus toliau, pereidamas prie realizmo. Pastarąją sąvoką pranešime vartojate suprantamai ir nuosekliai, tačiau skyrium jos neaiškinate. Tiesa, suprantamai ir nuosekliai – filosofų auditorijai, bet nebūčiau tikras, ar platesnei humanitarų auditorijai.
Šiek tiek vėliau, diskusijoje su Žilvinu Vareikiu, tariate:
Bet aš čia nekonstruoju opozicijos „realizmas“ vs. „idealizmas“ – ji būtų labai klaidinanti, juk, ko gero, pats Platonas save laikytu tikruoju realistu, nes įžvelgė tai, ką laikė realiais tikrovės pradais. Šia prasme kiekvienas filosofas yra realistas, nes kalba apie realybę.