Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose

Experiences in Translation, or a Short Story of a Girl Told in Pictures

Summary. The presentation is dedicated to the analysis of the iconographic motifs of a set of drawings, and considers their ability to express the contents of the creator’s experience, as well as the translation of the contents into the interpretative text proposed by the researcher. The broad concept of translation was used, bringing together communicative, nominative, expressive and other aspects of the selected medium. The presentation is based on the research data obtained during the supervision of a master’s thesis in the Art Therapy study program by my colleague Aiva Janonienė. The proposed interpretation is a rethinking of the data collected during the thesis research, a refining and in-depth re-articulation, with the focus on the experience of one of the participants of the research, presented in the form of a series of drawings and accompanying comments. The aim of the presentation is therefore to present a likely interpretation of the teenager’s experiences as revealed in the iconography of her drawings and expressed in her comments during art therapy sessions. The focal point was the experiences associated with the creator’s perspective and the iconographic forms with which the creator identified. In the drawings made during the earlier art therapy sessions, the participant depicted herself in the space of a controlling gaze, inspiring negative experiences and saw herself through the eyes of such a gaze. Gradually, the power of the oppressive gaze diminished and was replaced by a neutral or supportive gaze indicating positive shifts in her self-perception. In the subsequent drawings, the painful experience of interpersonal relations and the need to distance herself from the social scene inspired by this experience turned into a cautious attempt to take the first steps towards it. The gaze reflecting the inner state was replaced by a gaze seeking contact with the viewer, albeit an emphatically cautious one.

Keywords: art therapy, adolescence, disclosure of personal experience, iconographic analysis, change of gaze.

Pranešimo svarstymas

Ačiū už įdomų pranešimą. Mano pirmas klausimas susijęs su šeštąja sesija. Jūs nustatėte, kad tyrimo dalyvė ikonografinį monstro motyvą pasiskolino iš filmo Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai (pati piešinio autorė, kaip suprantu, šio filmo neprisimena). Ar, jūsų nuomone, intertekstinio šaltinio atsekimas tiek šiuo, tiek kitais atvejais gali padėti tiksliau interpretuoti vizualiąją piešinio kalbą galbūt susiejant ją su piešinio autoriaus arba autorės patirtimis ir interesais (nebūtinai jo arba jos įsisąmonintais)? Pavyzdžiui, pirmoje sesijoje naudojamas elnio motyvas galėtų būti interpretuojamas kaip nuoroda į Harį Poterį ir jo globėją (tėvą).

Geras klausimas, ačiū, Dalia.

Dalia Švambarytė:

Jūs nustatėte, kad tyrimo dalyvė ikonografinį monstro motyvą pasiskolino iš filmo Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai (pati piešinio autorė, kaip suprantu, šio filmo neprisimena).

Spustelėjus išskleisti...

Iš tiesų, mergaitė nebuvo tikra, ji kažkur matė monstro motyvą ir todėl susapnavo, ar tik jį susapnavo. Bent taip ji teigė reflektuodama piešinį. Kitaip tariant, ji nei patvirtino, nei paneigė tokią galimybę. Mano nuomone, vizuali piešinio ikonografija beveik neleidžia abejoti, kad išskirtinius paauglius medžiojantis monstras iš filmo Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai ir aptariamos paauglės susapnuota košmariška figūra yra to paties motyvo variacijos. Kita vertus, negaliu atmesti galimybės, kad su šio monstro vaizdiniu ji buvo pažįstama ir per kitus šaltinius. Mat Panelės Peregrinės namų visatoje monstro figūra sukurta adaptavus jau anksčiau popkultūrinėje vaizdinijoje susiklosčiusį Slendermeno (Slender Man) motyvą, giminingą tiek vizualiai, tiek semantiškai: jis labai lieknas, aukštas, plonomis galūnėmis, jo galva lygi it kamuolys; jis seka vaikus, pirmiausia mergaites, o pagavęs veda į miškus ir žudo.

Galime tarti, kad tai tik siaubo žanro personažas, bet jo įtakingumą iliustruoja jau dokumentinio žanro istorija: dvi dvylikametės paauglės, norėdamos būti Slendermeno vertos pasekėjos, nusivedė savo draugę į mišką ir, siekdamos nužudyti, subadė peiliu. Buvo suduota 19 smūgių. Auka, specialistų teigimų, išgyveno tik per stebuklą. Tai nutiko 2014 m., Viskonsine, viename Milvokio priemiestyje (JAV). Kas geriau už tokias istorijas rodo kultūrinių vaizdinių galią ne tik atstovauti paauglių patirties elementams, bet ir aktyviai juos formuoti?

Dalia Švambarytė:

Ar, jūsų nuomone, intertekstinio šaltinio atsekimas tiek šiuo, tiek kitais atvejais gali padėti tiksliau interpretuoti vizualiąją piešinio kalbą galbūt susiejant ją su piešinio autoriaus arba autorės patirtimis ir interesais (nebūtinai jo arba jos įsisąmonintais)?

Spustelėjus išskleisti...

Taip, esu tuo tikras. Jei mums reikia iliustruoti savo mintis arba išgyvenimus, mes sąmoningai ar nesąmoningai, bet kone neišvengiamai pasitelkiame jau pažintus vaizdinius, o ne kuriame naujus, čia ir dabar susitapatindami bei įteikdami atstovavimo teisę. Tai, beje, sakytina ne tik apie vaikus arba paauglius, bet ir suaugusius žmones. Tiek aukštosios, tiek masinės kultūros vaizdiniai vartojami tam tikru mastu su jais tapatinantis – nenuostabu, kad pastarieji tampa mums atstovaujančiais motyvais. Gal tik saviraiška užsiimantys menininkai iškrenta iš šios taisyklės: ryšys su jiems atstovaujančiais vaizdiniais paprastai yra labiau komplikuotas. Suprantama, kone visada toks vaizdinių pasitelkimas yra „poprodukcija“, tai yra, jau turėtų ir naujai priskirtų požymių arba prasmių derinys. Todėl savaime atsekti pasitelkto motyvo šaltinį dar nereiškia tinkamai – ar pakankamai išsamiai – jį interpretuoti.

Mano išsakytą įsitikinimą patvirtina ne tik vizualus motyvų tapatumas, pačios paauglės žodžiai, bet ir kiti, ne tokie akivaizdūs niuansai. Pavyzdžiui, pasak paauglės, nupieštas monstras yra ją šmeižusios draugės, būtent todėl šiame piešinyje žeidžiančią žvilgsnio galią perima burnos arba liežuvių motyvas. Kartu ryškėja dar viena sąsaja, kurią, labai tikėtina, pasiūlė paauglės pasąmonė: Slender Man fonetiškai artimas žodžiui slander, ką tik minėtam šmeižtui, semantiškai sutvirtinančiam garsinį panašumą. Pridursiu, mūsų jaunoji herojė gerai žino anglų kalbą, ir net savižudiškas mintis sėdint ant stogo krašto ji užrašė angliškai, o ne lietuviškai.

Dalia Švambarytė:

Pavyzdžiui, pirmoje sesijoje naudojamas elnio motyvas galėtų būti interpretuojamas kaip nuoroda į Harį Poterį ir jo globėją (tėvą).

Spustelėjus išskleisti...

Man patinka jūsų minčių eiga, Dalia, bet šiuo atveju su tokiu spėjimu nenorėčiau sutikti. Scena su švytinčiu elniu tamsiame miške, kurios metu nuo kone neišvengiamos mirties Harį Poterį vėl išgelbsti jo tėvai (labiau išryškintas, jei gerai atmenu, motinos indėlis) nurodo Poterio gebėjimą įveikti baimę, ryžtą kovoti ir pasiaukojančią tėvų globą net iš anapus. Kitaip tariant, jaunasis burtininkas čia kovotojas, o elnias – jį lydinčios tėvų meilės simbolis. Gi mūsų jaunoji herojė tapatinasi su baikščiu elniuku, kuris net sau įprastoje aplinkoje nesijaučia saugus. Taip, tas elniukas turi ragus, bet jie nukreipti motinos arba saulės link, rodant gan dviprasmį, gal net neakivaizdžiai konfliktišką santykį motiniškos globos atžvilgiu. Ta globa atrodo ne visai globa, ir galime tik spėlioti, ar joje daugiau meilės, ar našta tapusios kontrolės. Paauglės tėvas, kaip rodo visos šeimos portretas, pats yra tos „globos“ lauke, ir, beje, niekur kitur paauglės piešiniuose nebepasirodo.

Labai ačiū už tokį išsamų atsakymą ir įtikinamus argumentus. Norėčiau užduoti ir dar vieną klausimą, – šįkart susijusį su spalvomis. Nemažai jūsų nagrinėjamų piešinių yra juodai balti, todėl bet kuri pasirodžiusi spalva siunčia svarbią žinią (ypač tai išryškėja trečiojoje sesijoje).

Stanislavas Mostauskis:

Pyktį papildo ir kitos emocijos, refleksijose neminimos, bet akivaizdžios piešinyje: paryškintas ašarų upelis veide, ir, žinoma, kraujuojanti ranka, vienintelė padengta chromatine spalva.

Spustelėjus išskleisti...

Aštuntojoje sesijoje geltona spalva jūsų interpretuojama kaip „pozityvi“, o juoda – kaip „depresyvi“.

Stanislavas Mostauskis:

pozityvios savijautos pusėje šviečianti saulė rodosi esanti „tik saulė“, be anksčiau regėtų kontroliuojančios instancijos atributų, be akių, burnos, įgijusi pozityvią geltoną spalvą. Tačiau net ir čia liko paryškintas juodos spalvos kontūras, toks pat, koks naudotas „depresyvios pusės“ debesų siluetams brėžti.

Spustelėjus išskleisti...

Tokia interpretacija, be abejo, visiškai pateisinama mūsų kultūriniame kontekste. Vis dėlto dėl geltonos spalvos reikšmės Vincento van Gogho kūryboje tebesiginčijama, – kai kuriose interpretacijose ji traktuojama kaip klinikinės psichinės būsenos išraiška ar jo santykių su tėvu simbolis. Jūsų pranešime vartojamas terminas „dailės terapija“. Mano žiniomis, egzistuoja ir terminas „spalvų terapija“. Ar išnagrinėjus vienos ar kitos spalvos reikšmę konkretaus autoriaus dailės darbuose, galima būtų šią informaciją panaudoti taikant individualizuotą „spalvų terapiją“? Ar tai visiškai nesisiejantys dalykai?

Smagu jums atsakinėti, Dalia, ačiū.

Dalia Švambarytė:

Nemažai jūsų nagrinėjamų piešinių yra juodai balti, todėl bet kuri pasirodžiusi spalva siunčia svarbią žinią (ypač tai išryškėja trečiojoje sesijoje).

Spustelėjus išskleisti...

Visiškai su jumis sutinku, tik pridursiu, kad svarbus ne tik konkrečios spalvos pasirodymas, (minimu atveju atsiranda „kraujo spalva“); svarbus bet koks kolorito, taip pat kitų formos elementų pokytis, indikuojantis taip reiškiamos patirties ypatumus ir (ar) jų kaitą.

Dalia Švambarytė:

Aštuntojoje sesijoje geltona spalva jūsų interpretuojama kaip „pozityvi“, o juoda – kaip „depresyvi“.

Spustelėjus išskleisti...

Taip, tačiau tai lemia ne tik ir ne tiek konkrečios spalvos, kiek jų priešpriešinimas bei lokacija; aptariamas piešinys yra emocinės patirties žemėlapis, išduodantis vietą, su kuria tapatinasi mūsų herojė, taip pat „teritorijas“, iš kurių ji norėtų pasitraukti ir kur norėtų patekti. Kitaip tariant, „geografinė“ emocinio tapatinimosi logika čia svarbesnė, nei spalvinė: jei depresyviai patirčiai atstovauja tamsus koloritas, tai pozityviai – šviesus ir atvirkščiai. Koks konkrečiai šviesus, gelsvas ar kitas – antrinės svarbos klausimas, nors tikrai ne bereikšmis.

Dalia Švambarytė:

Jūsų pranešime vartojamas terminas „dailės terapija“. Mano žiniomis, egzistuoja ir terminas „spalvų terapija“.

Spustelėjus išskleisti...

Be abejo, abu terminai vartojami, jų nurodomi laukai šiek tiek persidengia, bet yra keli esminiai skirtumai. Dailės terapija apibūdina oficialios Vakarų medicinos įteisintą neinvazinės psichoterapijos rūšį su jai priskirtu aprobuotų metodų ir kitų instrumentų rinkiniu (tokiu pavidalu ji egzistuoja ne šimtmečius, o dešimtmečius, ir bent kol kas – ne visose Vakarų šalyse). O štai spalvų terapija, nepaisant gana didelio dėmesio spalvų poveikiui, neturi jokio įteisinto statuso, bent jau medicinos lauke. Ne todėl, kad nepripažįstamas spalvų poveikis, bet todėl, kad to poveikio iniciacija ir kontrolė oficialios medicinos priemonėmis kol kas neatrodo efektyvi. Dailės terapija paremta medicininės praktikos patvirtintais įrodymais, spalvų terapija – tik miglotu, metodiškai neformalizuotu poveikio pripažinimu. Kodėl tam skiriu tiek dėmesio? Nes taip vedu jus prie atsakymo į tikrąjį jūsų klausimą.

Dalia Švambarytė:

Ar išnagrinėjus vienos ar kitos spalvos reikšmę konkretaus autoriaus dailės darbuose, galima būtų šią informaciją panaudoti taikant individualizuotą „spalvų terapiją“? Ar tai visiškai nesisiejantys dalykai?

Spustelėjus išskleisti...

Konkreti spalva, greta kitų prasmę spinduliuojančių piešinio elementų, neabejotinai teikia tam tikrą „diagnostinę informaciją“ apie autorių. Ką būtina pabrėžti? Ta informacija priklauso ne tik nuo spalvos, bet ir jos santykio su kitais piešinio elementais. Štai kodėl kiek aukščiau pabrėžiau ne spalvos konkretumą, bet su ja sietinus priešpriešos momentus. Be to, tokia informacija labai individuali: darbas dailės terapijos lauke rodo, kad ta pati ar labai panaši spalva skirtingų autorių piešiniuose gali reikšti labai skirtingus dalykus, ypač kai kinta juos supantis formalių elementų kontekstas (o ar būna, kad jis nekistų?). Ir, svarbiausia, tos informacijos ryšys su perteikiamu patirties turiniu labai situatyvus. Vieną dieną piešėjas, pasitelkia, tarkime, geltoną spalvą išsakyti šiems turiniams, kitą dieną tą pačią spalvą – kitiems. Ir kaip tokiomis aplinkybėmis pasirinktą koloritą paversti jūsų minimu „individualizuotu“ terapiniu instrumentu norimam poveikiui išgauti? O kur dar pripratimas prie spalvinio dirgiklio?

Atsakant į klausimą: žinoma, tai susiję dalykai, tačiau bent kol kas nėra patikimo algoritmo, leidžiančio konkretaus spalvinio derinio siunčiamą žinią (ar įtikinančią interpretaciją dailės terapijos lauke) panaudoti kuriant terapinio poveikio priemonę, tokias spalvas naudojančią. Individualumas, situatyvumas ir kitos mūsų reakcijos kintamosios kol kas efektyviai priešinasi spalvų įtraukimui į oficialios terapijos lauką. Kita vertus, jūsų keliamas klausimas neatsitiktinis: daug kur, pavyzdžiui, skirtinguose interjero ar dizaino sprendiniuose numatomas spalvų poveikis aktyviai išnaudojamas, todėl galima spėti, kažkada spalvos poveikis bus palenktas ir oficialios medicinos reikmėms.

Esu labai dėkinga už tiek suteiktų žinių! Perskaičiusi jūsų atsakymą, manau, ėmiau geriau suprasti ir Dereko Jarmano knygą Chroma Žr. Derek Jarman, Chroma: A Book of Colour – June ‘93, London: Century, 1994. , kur spalvos išauga viena iš kitos, priešinamos viena kitai (kaip ir jų sukeliamos aliuzijos), įtraukiamos į pačias įvairiausias situacijas ir atspindi labai individualias autoriaus patirtis. Todėl itin taikli, apibendrinanti ir Jarmano knygos kadaise paliktą įspūdį, man pasirodė jūsų įžvalga, kad:

Stanislavas Mostauskis:

ta pati ar labai panaši spalva skirtingų autorių piešiniuose gali reikšti labai skirtingus dalykus, ypač kai kinta juos supantis formalių elementų kontekstas (o ar būna, kad jis nekistų?). Ir, svarbiausia, tos informacijos ryšys su perteikiamu patirties turiniu labai situatyvus. Vieną dieną piešėjas, pasitelkia, tarkime, geltoną spalvą išsakyti šiems turiniams, kitą dieną tą pačią spalvą – kitiems.

Spustelėjus išskleisti...

Minčių taip pat sukėlė jūsų pateikta informacija apie dailės terapijos ir medicinos santykį.

Stanislavas Mostauskis:

Dailės terapija apibūdina oficialios Vakarų medicinos įteisintą neinvazinės psichoterapijos rūšį su jai priskirtu aprobuotų metodų ir kitų instrumentų rinkiniu (tokiu pavidalu ji egzistuoja ne šimtmečius, o dešimtmečius, ir bent kol kas – ne visose Vakarų šalyse).

Spustelėjus išskleisti...

Nutariau pasigilinti į panašias praktikas Japonijoje, tačiau išsiaiškinau tik tiek, kad medikų, kurie specializuotųsi dailės terapijoje, jie kol kas nerengia, nors kaip tam tikra psichologinės pagalbos priemonė tokia terapija yra pripažįstama. Turbūt galima teigti, kad Lietuva šia prasme yra pažengusi toliau.

Ačiū, daugiau klausimų neturiu.

Stanislavai, savo pirmuoju perdėm subjektyviu, ikonografiniu požiūriu neįgudusiu žvilgsniu paveikslą „Mano šeima“ suvokiau kitaip nei jūs. Tiek dailėtyroje, tiek psichoterapijoje mano išmonė – itin ribota. Juo įdomiau bus išgirsti jūsų komentarą.

Dalinuosi keliomis jūsų profesionalių ir mano mėgėjiškų žiūrų, įžiūrėjimų ir suvokimų takoskyromis:

Stanislavas Mostauskis:

Kuo ypatingas mamos žvilgsnis?

Spustelėjus išskleisti...

Kaip tik tuo, kad jo nėra, išjungtas. Mama užsimerkusi, nepriima jokių optinių dirgiklių. Šeimą junta ne akimis, o likusiu organizmu, daugiausiai terminiu artumu, lytėjimu ir čiuopimu. Būdama stipri, valdinga, įkūnydama šeimos egocentrą, kitus narius verčia savo organizmo funkcijomis (jie klauso jos taip, kaip jos klauso jos pačios kūnas: jie – tai jos savijauta, jos savijauta – tai jie). Ar nekilo pagundos į piešinį pažvelgti kaip į aštuonkojį (mama), patenkintą savo galūnėmis (kiti šeimos nariai)?

Stanislavas Mostauskis:

mamos portrete išryškinti akiniai, bet ne akys.

Spustelėjus išskleisti...

Išryškintos kaip tik akys, o ne akiniai. Šie mamai ant nosies kabo tik dėlto, kad turbūt nuolatos juos nešioja ir iš jų išoriškai yra atpažįstama. Bet jos akys – jetau, jos aiškiai rodo, kad užsimerkusi iš malonumo. Akys yra daugiau vidaus nei išorės organas (čia ilga tema). Kai viskas gerai, kai saugu ir sotu, natūralesnė būsena akims užsimerkti: mama – namuose, visi – namuose, viskas tvarkoje, viskas vietoje; taip, kaip ji nori; jai nieko netrūksta, ji užsimerkia.

Stanislavas Mostauskis:

visų šeimos narių lūpos pažymėtos nežymiais brūkšneliais, ir tik mamos lūpos – išskirtinai didelės.

Spustelėjus išskleisti...

Nes ji, lyginant su kitais, vaizduojama ypač patenkinta. Kaip akys, būdamos vidaus organas, iš malonumo merkiasi ir drėksta, taip lūpos, būdamos išorinis organas, iš malonumo brinksta ir pučiasi.

Suprantama ir natūralu, kad dirbdamas su vaizduojamaisiais menais, šiuo atveju – piešiniais, savo analitines jėgas pirmiausiai kreipiate į tai, kas suvokiama rega, bet juk piešti galima ir tai, kas neregima, ar ne? Gal mergaitė mamos atvaizde pabrėžia kaip tik tuos mamos ryšio su namiškiais būdus, kurie remiasi ne rega, o kitomis juslėmis (juk akiniai, be kita ko, išduoda prastą regėjimą)?

Aivaras Stepukonis:

Dalinuosi keliomis jūsų profesionalių ir mano mėgėjiškų žiūrų, įžiūrėjimų ir suvokimų takoskyromis […]

Spustelėjus išskleisti...

Pradedate nuo koketavimo, kolega? Tebūnie tai smagus įvadas į dar smagesnį jūsų klausimą. Dailės terapijos sesijose dalyvaujančių žmonių piešiniai retai būna vienaprasmiai, net jei atrodo tokie, tad versti jų kalbą galima įvairiai, ryškinant vienus ar kitus aspektus, jungiant juos į skirtingas pasakojimo linijas. Šiuo požiūriu bet kuri interpretacija neatmestina, jei randama ją remiančių argumentų. Man patinka jūsų vertimas, matyt, dėl „apčiuopiamai“ ir taikliai nusakyto kūniškumo, bet sutikti su juo (vertimu) galiu tik iš dalies.

Aivaras Stepukonis:

Mama užsimerkusi, nepriima jokių optinių dirgiklių. Šeimą junta ne akimis, o likusiu organizmu, daugiausiai terminiu artumu, lytėjimu ir čiuopimu. Būdama stipri, valdinga, įkūnydama šeimos egocentrą, kitus narius verčia savo organizmo funkcijomis (jie klauso jos taip, kaip jos klauso jos pačios kūnas: jie – tai jos savijauta, jos savijauta – tai jie).

Spustelėjus išskleisti...

Jei aptariamą piešinį būtų sukūrusi mama, jai taikomi jūsų apibūdinimai skambėtų įtikinamai, nes galimai atspindėtų hipotetinę piešinio autorės būklę. Gi dabar turime kitą autorę, „depresijoje“ paskendusią paauglę, kuri pasakoja apie save, pasitelkusi santykius su artimaisiais. Tam tikra prasme nesvarbu, ką vaizduoja paauglė, namą, medį ar saulę, iš tiesų ji vaizduoja save, tiksliau, sau aktualius turinius, tegul ir susietus su kitais personažais. Ar tikrai ji vaizduoja iš malonumo prisimerkusią mamą, kuriai nieko netrūksta, nes viskas yra taip, kaip mama nori? Priminsiu, mūsų herojei sunku su buvusiomis klasės draugėmis, ji kenčia nuo jų šmeižto ir patyčių, nori keisti mokyklą, bet mama nesutinka, reikalauja baigti bent šiuos mokslo metus. Man nelengva įsivaizduoti paauglę, kuri tokiomis aplinkybėmis pasakotų apie mamą (vadinasi, ir apie save), pabrėždama taktilinį susiliejimą su kitais šeimos nariais ir tuo metu patiriamą pasitenkinimą.

Aivaras Stepukonis:

Ar nekilo pagundos į piešinį pažvelgti kaip į aštuonkojį (mama), patenkintą savo galūnėmis (kiti šeimos nariai)?

Spustelėjus išskleisti...

Ir taip, ir ne. Akivaizdu, galios požiūriu mama neabejotinai yra aštuonkojis, bet jos čiuptuvai ne kiti šeimos nariai (bent jau ne piešinio autorė), veikiau tuos narius apkabinusios rankos. Kitaip tariant, tai labiau kontrolės, nei tapatinimosi ryšys, nors viena kito neneigia. Taip, būdama šeimos centru, ji neišvengiamai su tais nariais tapatinasi, bent tam tikru mastu. Ir esu beveik tikras, kad mama norėtų, jog jos santykiai su artimaisiais būtų tokie, kokius aprašėte jūs (šiuo požiūriu tai taiklus šūvis). Ir galbūt ji patiria tam tikrą pasitenkinimą, kurį teikia kontroliuojančios galios pozicija ir pastarosios grindžiamas ryšys su šeima. Tačiau svarbu nepamiršti, tai paauglės, o ne mamos pasakojimas, kitaip tariant, tai paauglė piešiniu teigia, kad mama yra valdinga, ir kad gal būt mamai tai teikia pasitenkinimą (kaip teigiate jūs). Bet pati paauglė su tuo pasitenkinimu nesitapatina, veikiau priešpriešina save, atimdama iš pasitenkinimo bent dalį pozityvumo.

Aivaras Stepukonis:

Bet jos akys – jetau, jos aiškiai rodo, kad užsimerkusi iš malonumo. Akys yra daugiau vidaus nei išorės organas (čia ilga tema). Kai viskas gerai, kai saugu ir sotu, natūralesnė būsena akims užsimerkti: mama – namuose, visi – namuose, viskas tvarkoje, viskas vietoje; taip, kaip ji nori; jai nieko netrūksta, ji užsimerkia.

Spustelėjus išskleisti...

Išties, jei žiūrėti tik į šį piešinį ir tik į mamos akis, pirma, kas ateina į galvą, tai jūsų minimas „užsimerkusi iš malonumo“. Bet, pakartosiu, to nepatvirtina paauglės komentarai, labiau pabrėžiantys paslėptus disonansus, neakivaizdžius konfliktus su mama, nei šilumą teikiančią bendrystę (kasdien, grįžusi iš mokyklos, mergaitė nesiglaudžia prie mamos, nepasakoja jai savo bėdų, o užsidaro kambaryje ir tiesiog guli lovoje, pasislėpusi nuo viso pasaulio). To nepatvirtina bendra vizualaus pasakojimo logika, ryškinanti slegiančią, nerimą, o ne bendrumą inspiruojančią žvilgsnio galią. Ir, svarbiausia, jūsų versijai tiesiogiai prieštarauja keli kiti mergaitės nupiešti personažai, išimtinai neigiami, turintys tokias pat akis ir lupas, kokias autorė priskyrė mamos portretui (bet ne sau ar kitiems šeimos nariams).

Štai trys skirtingų piešinių fragmentai: a) jau pažįstamas šeimą apkabinusios mamos veidas, b) paauglę šmeižusios buvusios draugės profilis (iškirptas iš apšilimo piešinio, neaptarto pranešime) ir c) pikto, anot paauglės, paukščio portretas, kabantis ant jam priklausančių namų vartų devintos sesijos piešinyje (kadangi ten matomas tik portreto fragmentas, teko jį rekonstruoti atkuriant visumą). Paauglė tame piešinyje save tapatina su pelėda, o piktą paukštį – su savo mama. Priimkime jūsų versiją, tebūnie visų trijų portretuojamųjų akys primerktos iš malonumo, bet tas akis nupiešusiai paauglei tai siaubą ar bent nerimą keliantis malonumas, kurio ji labai norėtų išvengti.

Aivaras Stepukonis:

Suprantama ir natūralu, kad dirbdamas su vaizduojamaisiais menais, šiuo atveju – piešiniais, savo analitines jėgas pirmiausiai kreipiate į tai, kas suvokiama rega, bet juk piešti galima ir tai, kas neregima, ar ne? Gal mergaitė mamos atvaizde pabrėžia kaip tik tuos mamos ryšio su namiškiais būdus, kurie remiasi ne rega, o kitomis juslėmis (juk akiniai, be kita ko, išduoda prastą regėjimą)?

Spustelėjus išskleisti...

Be jokios abejonės, tiek mano polinkis kartais pasitaškyti dažais, tiek pati vizualios kalbos specifika reikalauja pasitelkti regą; be regos jokia analitinė piešinio interpretacija neįmanoma, net jei ta interpretacija nukreipta į kitų juslių apraiškas piešinyje. Akivaizdu, bet kokia neregimybė (piešiniu siųsta žinia, atstovautas požiūris, perteikta emocija ar jūsų minėtas taktilinis bendrumas arba pasitenkinimas) piešinyje išsakoma pasitelkus regimas formas, jų derinius. Tiesiogiai atsakant į jūsų klausimą: taip, mama apsikabinusi šeimą, ji vienintelė turi rankas ir neabejotinai įkūnija „taktilinę“ bendrumo logiką. Taip pat ji vienintelė turi paryškintas lūpas arba burną, tikėtinai paauglės asocijuojamą su žodžio galia, vadinasi, ir klausos jusle. Galų gale vienintelė mama nupiešta su akiniais, ir jos vienintelės akys pavaizduotos pasitelkus siaurą liniją (apie tai jau kalbėta). Sutikdamas su jumis turiu pridurti: minimi mamos portreto išskirtinumai neleidžia man griežtai priešpriešinti regos ir kitų juslių, kurias pasitelkusi paauglė iliustruoja šeimos ryšius.

Stanislavas Mostauskis:

Priimkime jūsų versiją, tebūnie visų trijų portretuojamųjų akys primerktos iš malonumo, bet tas akis nupiešusiai paauglei tai siaubą ar bent nerimą keliantis malonumas, kurio ji labai norėtų išvengti.

Spustelėjus išskleisti...

Toks ir buvo mano pirmasis įspūdis, žiūrint į „Mano šeimą“: slegianti ir sekinanti iš arti alsuojančios, globojančios, besišypsančios švelniosios galios pajauta. Kuo tokia galia pranašesnė, tuo rafinuotesnė, pergalingai švytinti, manieringa, šilta, šypsni. Auka tuo lipšnumu hipnotizuojama, siurbiama į savąjį biolauką, negalėdama vystytis, savarankiškėti, laisvėti. O negalėti tai daryti jaunam augančiam organizmui, vadinasi, nykti. Suprantama, tai kelia kančią ir kraupulį. (Tas sugretintas šypsenas fragmentuose vienija „rūgštelė“, tuo galbūt užsimenant apie santykiuose jaučiamą klastą, pasalą, nuodus?)

Tačiau žmonių rūšis šioje planetoje yra pati plėšriausia ir žiauriausia. Ji nenustoja tokia būti net ir tuomet, kai jaučiasi silpna. Ir plėšri ji yra ne tik kitų rūšių atžvilgiu, bet ir savo pačios gretose. Kaip suprasti pagalbos šūksnį iš tokios rūšies jaunos patelės ar patino lūpų, m-m-m, dargi apsėstų (taip praeities kartos suprasdavo psichikos ligas)? Būtent tokie niūrūs analitiniai debesys kartkartėmis pritemdydavo mano vaizduotę, godojant apie tą, kuri jūsų tyrime turėtų būti pacientė (lot. patiens, „kenčiantis“). Kodėl?