Straipsnis Lietuvių kalbos mokymasis XX a. pradžioje: liudijimai Vytauto Civinskio „Dienoraštyje“ (1904–1910)

  • Bibliografinis aprašas: Veronika Girininkaitė, „Lietuvių kalbos mokymasis XX a. pradžioje: liudijimai Vytauto Civinskio Dienoraštyje (1904–1910)“, @eitis (lt), 2018, t. 1 109, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Veronika Girininkaitė, „Lietuvių kalbos mokymasis XX a. pradžioje. Liudijimai Vytauto Civinskio Dienoraštyje (1904–1910)“, Žmogus ir žodis: didaktinė lingvistika, 2017, t. 19, nr. 1, p. 38–49, ISSN 1392-8600.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos edukologijos universitetas.
Santrauka: Remiantis egodokumentiniu šaltiniu, tyrime aptartas XX a. pirmojo dešimtmečio lietuvių kalbos mokymosi atvejis. Agronomijos ir veterinarijos studentas Vytautas Civinskis (Witold Cywiński, 1887–1910), rašęs Dienoraštį studijų metais, be kitų patirčių, fiksavo ir savo lietuvių kalbos mokymąsi. Iš šaltinio parinkti duomenys apie Civinskio įsigytus vadovėlius, žodynus, skaitytą spaudą, taikytus kalbos mokymosi būdus. Taip pat išanalizuoti keli dienoraštininko lietuviškai užrašyti fragmentai. Atlikta atvejo analizė leidžia papildyti aptariamo laikotarpio lituanistinio pasaulio vaizdą.

Pagrindiniai žodžiai: lietuvių kalba, kalbų mokymasis, egodokumentai, anykštėnų patarmė, bendrinė kalba.
 

Pratarmė: tyrimo medžiaga, metodas, uždaviniai

Įprasta, kad sociolingvistai tiria šnekamąją kalbą. Rengiamos anketos, kalbinami informantai, surinkti duomenys analizuojami ir vertinami statistiškai. Tai dažniausias tyrimų būdas, tinkantis tiriant šių dienų kalbą. Tačiau ne mažiau svarbu tirti ankstesnius laikotarpius. Praėjusių amžių kalba gali būti pažinta tik iš raštų, todėl istorinės sociolingvistikos tyrėjai telkia dėmesį į rašytinius šaltinius. Ne visi dokumentai tiksliai atspindi praeities gyvąją kalbą. Įsitikinta, kad žmonės jaučiasi ne tokie suvaržyti, mažiau linksta į autocenzūrą ar hiperkorekciją, rašydami artimiausiems draugams ar tik sau. Todėl spontaniškai, šnekamajai kalbai artimiausi yra privačiosios raštijos šaltiniai: laiškai, dienoraščiai, kitokie užrašai, neskirti viešinti Žr. Stephan Elspass, “The Use of Private Letters and Diaries in Sociolinguistic Investigation,” p. 158. . Minėti šaltiniai gali būti apibendrinti XX a. viduryje olando istoriko Jacques’o Presserio pasiūlytu terminu – egodokumentai Plačiau apie šį terminą žr. Vytautas Berenis, „Egodokumentų tyrimai: ištakos, metodai, perspektyvos“, p. 13. .

Tokiu šaltiniu laikytinas ir šiam tyrimui pasirinktas dienoraštis. Vytautas Civinskis (Witołd Cywiński, 1887–1910) kilo iš lenkakalbės kilmingos šeimos. Jo tėvas Jeronimas Civinskis dirbo geležinkelio inžinieriumi Rusijoje, todėl ten Vytautas gimė ir baigė realinę mokyklą. Lietuvoje vasarodavo giminių Okuličių dvare Latavėnuose Latavėnai – šiandien sunykęs dvaras tarp Troškūnų ir Andrioniškio. Šis dvaras priklausė Civinskio giminėms iš motinos pusės Okuličiams. . Studijavo Vokietijoje: Leipcigo universitete, vėliau Berlyno karališkoje veterinarijos akademijoje. Mokslus tęsė Tartu (tuo metu – Dorpato) veterinarijos institute. Studijų metu jaunuolis lenkų, rusų, lietuvių kalbomis rašė Dienoraštį (1904–1910). Tai sudėtingas raštijos kompleksas, vieno asmens archyvas, kuriame kasdieniai įrašai dera su atsiminimais ir kelionių, aplankytų muziejų, perskaitytos literatūros, klausytų koncertų įspūdžiais. Į tuos pačius sąsiuvinius jaunuolis įklijuodavo gautus laiškus, nurašydavo išsiunčiamų laiškų tekstus. Daugiau nei 3500 lapų Dienoraštis šiuo metu yra Vilniaus universiteto bibliotekos (toliau – VUB) rankraščių skyriuje, kita, ne tokia gausi jo dalis, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (toliau – LMAVB). Rankraščiai atkeliavo į šias institucijas XX a. viduryje iš uždaryto Kauno Vytauto Didžiojo universiteto. Sąsiuviniuose matomi ir Juozo Tumo-Vaižganto įkurto Literatūros muziejaus žymenys (Rš – Rašliavos muziejus). Neįvardyto Okuličių giminės atstovo rankraštis buvo perduotas saugoti, turbūt, tarp 1923 ir 1930 m. (muziejaus gyvavimo laikas).

 

Šio tyrimo tikslas – surinkti ir apibūdinti bent kai kuriuos pasirinktame šaltinyje esančius duomenis apie lietuvių kalbos mokymosi būdus XX a. pradžioje. Dienoraštis iki šiol nepublikuotas, todėl tyrimas yra aktualus, atskleidžia naujų faktų ir gausina žinias apie amžiaus pradžios buitį ir edukacijos galimybes. Per šešerius metus, kol rašė Dienoraštį, Civinskis neblogai išmoko lietuvių kalbą. Akivaizdi yra jo lietuviškos rašybos raida nuo nenorminio fonetinio rašto (rašoma taip, kaip tariama) su ryškia rytų aukštaičių anykštėnų patarmės įtaka link bendrinės lietuvių kalbos. Vertingi autentiški mokymosi dokumentai, tarp kurių – ištaisyto diktanto tekstas, redaguotas straipsnio juodraštis, užrašyti draugo patarimai dėl lietuvių kalbos tarties. Tyrimo uždaviniai: remiantis vieno asmens dienoraščiu ir korespondencija apibūdinti asmens strategijas mokantis lietuvių kalbos tam ne itin palankiomis sąlygomis, pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje, apžvelgti asmens pasitelktus mokymosi išteklius.

Straipsnyje taikomas atvejo analizės metodas. Lietuvių kalbos mokymosi galimybės XX a. pradžioje aptartos, pasirėmus vieno asmens egodokumentų liudijimais. Individuali istorija neleidžia daryti globalių apibendrinimų, tačiau, anot tyrimų metodologijų teoretiko Johno Gerringo, atvejo analizė visuomet turi sinekdochos savybių „[T]he case study approach to research is most usefully defined as an intensive study of a single unit or a small number of units (the cases), for the purpose of understanding a larger class of similar units (a population of cases)”; “synekdochic nature of case study” (John Gerring, Case Study Research: Principles and Practices, pp. 37, 83). : atsispyrus nuo unikalaus atvejo arba keleto tokių atvejų, įmanu samprotauti apie bendrus dėsnius, apie visuotiną šio tipo fenomenų raidą. Kita vertus, kai prieš akis yra konkretus, dokumentuotas atvejis, mažėja rizika paklysti nepagrįstų teorijų ir apibendrinimų migloje.

 

Lietuvių kalbos vieta Dienoraštyje

Kilęs iš lenkiškos dvarininkų šeimos, Vytautas Civinskis su giminėmis – tėvu, broliais, močiutėmis – susirašinėjo vien lenkų kalba. Kartais laiškus tekdavo rašyti ir rusų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Būta ir korespondentų, Civinskiui rašiusių lietuviškai: pas Civinskį (tėvą) Tambove dirbęs vaikystės draugas Petras Pietkūnas, bendraamžė kaimynė Kotryna Jonelytė Plačiau apie Jonelytę: Pasaulio anykštėnų bendrija, „Kotryna Repčienė“, 2017. , Vokietijoje ir Tartu sutikti studentai, keli skapiškėnai.

Ne tik korespondencijos, bet ir Dienoraščio kalbos įvairios. Pradėtas rašyti vien lenkiškai, rusų ir lietuvių kalbos atsiranda kiek vėliau (fragmentiški įrašai lietuvių kalba dažnesni nuo 1905 m.). Tačiau nuo pirmųjų eilučių juntama, kad dienoraštininkui lietuvių kalba artima: Latavėnų dvaro kiemą saugojo šuo Puikis (Pujkys szczeka, lenk. „Puikis loja“), 1905 m. balandį Civinskis iš močiutės gavo vardadienio atviruką su lietuvišku eilėraščiu ir jaunesniųjų brolių parašais Pasirašė Jurgiukas, Vaciukas ir kt. F1-D1030, 31. ,1904 m. vasarą Civinskis užrašė dainavęs „Birutę“ Žr. F1-D1024, 22. . Nors įrašyta lenkiškai, suprantama, kad dainavo Silvestro Valiūno sukurtą dainą „Valiūno eilėraštis „Birutė“ virto net liaudies daina“ (Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, p. 255), daugiau apie šią baladę: Paulius Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė: tautinio išsivadavimo kultūra, p. 54. . Kitąkart vakarodamas dvaro kepykloje su tarnais, užrašė kelis lietuviškus rekrūtų dainų tekstus Žr. F1-D1024, 100. . Dienoraštyje Civinskis keliskart pažymėjo truputį skaitęs lietuviškai Pvz. „czytałem z wujenką po-litewsku“, lenk, „su teta skaičiau lietuviškai“, F1-D1024, 13, dar F1-D1025, 73. .

1896–1907 m. skaitymo užrašuose Žr. LMAVB RS, F194-3. Civinskis žymėjosi perskaitytų knygų autorius ir pavadinimus. Matyti, kad lietuviškai daugiau skaitė nuo 1906 m. Tuo metu pradėjo užrašuose rašyti netrumpintus ir jau lietuviškus mėnesių pavadinimus (gruodžius, rugiapiutis, rugsieis…). Pakitusi lektūra ir pastangos dažniau rašyti lietuviškai įrodo, kad tuo metu Civinskis tvirtai pasiryžo išmokti kalbą. Vėliau lietuviškų įrašų daugėjo ir Dienoraštyje.

 

Studijų Vokietijoje metu: Leipcigas, Berlynas

Išvykęs studijuoti į Vokietiją, Civinskis aktyviau mokėsi lietuvių kalbos: stengėsi susitikti ir pasikalbėti su lietuviais, įsigijo vadovėlių. Pakeliui į Leipcigą sustojęs Tilžėje, matė dvikalbes iškabas gatvėse; bandė bendrauti lietuviškai, tačiau išgirdę jo tartį pašnekovai kaskart mandagiai atsakydavo lenkiškai. Apsistojęs Leipcige, prenumeravo ir nuo pirmojo numerio gavo Vilniaus žinias. Į vaikystės draugo Petro Pietkūno laišką pasistengė atsakyti lietuviškai Žr. Petro laiškai F1-D1026, 19, 32, Civinskio lenkiškas juodraštis F1-D1026, 5, lietuviškas juodraštis 1025, 9. . Lenkišką laiško juodraštį lietuviškai perrašyti padėjo Leipcige sutiktas studentas Dominykas Šidlauskas (1878–1944). Civinskis rašė, kad su juo dažnai pasišnekėdavo, iš jo gavo ir lietuviškų knygelių Žr. F1-D1025, 6. . Palikę Leipcigą, abu kurį laiką susirašinėjo. 1906 m. kovo pradžios atviruke Šidlauskas paragino: „Kodėl nerašai man lietuviškai – reik vaikel pratintis“ Dominyko Šidlausko tik vardu pasirašytas atvirlaiškis iš Vilniaus į Latavėnų dvarą, 1906 kovo 3 d., LMAVB, F194-13. .

Dienoraštyje išliko į Šveicariją Jonui Biliūnui adresuoto laiškelio juodraštis Žr. F1-D1025, 36v. , kurį Civinskis parašė tikriausiai taip pat Šidlausko patartas. Laiške prašoma atsiųsti Miežinio žodyną Žr. Mykolas Miežinis, Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, 1894. ir kokią lietuvių kalbos gramatiką. Tikriausiai šis laiškelis liko neišsiųstas, nes apie šių knygų gavimą Civinskis nieko neįrašė. Gramatiką netrukus pirko pats: Leipcigo knygyne įsigijo Oskaro Videmano vokiškai rašytą Handbuch der litauischen Sprache Paminėta F1-D1026, 54. Knyga: Oskar Wiedemann, Handbuch der litauischen Sprache: Grammatik. Texte. Wörterbuch, 1897. . Rašė močiutei, kad ši gramatika jam kainavusi 9 su puse markių, atrodė perdėm mokslinė, bet kitokios negavo Žr. F1-D1026, 77. .

Miežinio žodyną Civinskis vėl užsisakė po poros metų, kartu su Vaičaičio eilėmis. Šios knygos jam atsiųstos tikriausiai iš Elenos Bražaitytės ir Šlapelių knygyno Vilniuje. Civinskis susirašinėjo su šio knygyno darbuotoju Anicetu Pietkūnu Žr. F1-D1044, 30 ir 38. . Vėliau Civinskis pažymėjo Panevėžyje už vieną rublį nusipirkęs Kriaušaičio gramatiką Žr. F1-D1040, 54. Knyga: Petras Kriaušaitis, Lietuviškos kalbos gramatika, 1901. Tai Jono Jablonskio patobulinta Petro Avižonio XIX a. pab. parengta gramatika. . Beje, Civinskis mini ir susitikimą bei pokalbį su autoriumi, Jonu Jablonskiu Žr. F1-D1042, 61. .

 

Pakeitęs karjeros planus, 1905 m. Civinskis paliko Leipcigą, o nuo 1906 m. pradėjo studijuoti Berlyno karališkojoje veterinarijos akademijoje. Čia peržiūrėjęs paskaitų prospektą Civinskis pastebėjo, kad lietuvių kalbos seminarui vadovauja profesorius Schulze (Gavou Vorlesungsverzeichniss „Uebungen in der litauischen grammatik“ prof. Schultze… F1-D1037, 44. Profesorius Friedrich Schulze skaitė teologijos ir kalbotyros kursus Berlyno universitete. ). Šio seminaro daugiau neminėjo, matyt, būsimam veterinarui jo lankyti neteko. Berlyne daug bendravo su ten studijavusiais lietuviais, tarp jų su kunigu Antanu Viskantu (1877–1940), būsima oftalmologe Veronika Janulaityte (1883–1971). Dalyvaudavo ir Berlyno lietuvių draugijos susirinkimuose, aprašė šios draugijos išvyką garlaiviu Žr. F1-D1040, 85. . Gyvas bendravimas praturtino Civinskio žodyną (pvz., užrašė, kaip vakarėliui baigiantis draugas reikalavo dar „vieną į barzdą įmesti“ F1-D1040, 82. ).

Lietuvių Dorpato studentų draugijoje

Tartu universitete nemažai lietuvių mokėsi jau nuo pirmosios XIX a. pusės. Dauguma lietuvių Tartu studijavo mediciną. Bandymų kurti savo draugiją būta nuo 1895 metų. Oficialiai Lietuvių Dorpato studentų draugija (toliau – LDSD), suvienijusi visus Tartu lietuvius, gyvavo 1906–1918 m. Turėjo butą, chorą, orkestrą, veikė keli būreliai, kartą per dvi savaites vykdavo susirinkimai, buvo skaitomi referatai Žr. Antanas Tyla, Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 18021918 metais, p. 67. . Antrojoje amžiaus pusėje Tartu susiklostė ir lituanistinių studijų tradicija. 1883–1893 m. dirbusiam Janui Boduenui de Kurtenė (Jan Niecisław Ignacy Baudouin de Courtenay, 1845–1929) talkino jo mokinys Aleksandras Aleksandrovas (Aleksandr Aleksandrov, 1861–1918), Oskaras Wiedemanas (Oskar Johann Videman, 1860–1918). Civinskiui studijuojant, daugelis šių mokslininkų nebedirbo Tartu universitete, tačiau lietuvių kalbos kursai liko. Kalbos dalykus dėstė Leonardas Mazingas (Gotthilf Leonhard Masing, 1845–1936) ir Aleksandrovas, folklorą – Jakovas Lautenbachas (1847–1928), Lietuvos istoriją – Ivanas Lappo (Ivan Lappo, 1869–1944) Profesorius Lappo, tyręs LDK XVI a. istoriją, vėliau dirbo Kauno universitete (K. Sijlivaska (red.), Istoriya Tartuskogo universiteta, 1632–1982, p. 161). .
 

Civinskis mokėsi ne universitete, tačiau gyvai bendravo su universiteto studentais, lietuvaičiais iš įvairių etnografinių regionų. Įstojęs į Lietuvių Dorpato studentų draugiją lavinosi ir kitaip: tapęs draugijos sekretoriumi, tobulino rašymo įgūdžius Rodos, gėrėdamasis savo nauju sugebėjimu įrašė: iš, kaip pradejau gražei rašyti!, F1-D1041, 46. , turėjo lavinti tartį, ruošdamasis deklamuoti lietuviškas eiles studentų vakaruose Pvz., F1-D1050, 30. . Civinskis užrašė, kad Tartu lankė lietuvių kalbos paskaitas. Deja, nepatikslino, kur ir pas kokį dėstytoją. Galbūt dėstė Dienoraštyje ne kartą paminėtas profesorius J. Lautenbachas, o gal tai buvo LDSD rengtos neformalios lietuvių kalbos pamokos. Keliskart Civinskis minėjo, kad lietuvių kalbos patarimų sulaukė iš Kazimiero Jokanto (1880–1942, būsimo Lietuvos švietimo ministro): Jokantas pasakė, jog reikia sakyti nė nuo, oi š… Posakyje „gauti įskaitą iš profesoriaus x“. F1-D1041, 97. . Dienoraštyje užrašyti keli lietuviško tarimo pavyzdžiai, paaiškinti rusiškų garsų atitikmenimis (žr. pav. 1). Yra ir daugiau įrašų, susijusių su bendrinės kalbos mokymuisi, tarkime, aš pradesiu dabar kaikur rašyt Infi nitivus „ti“ Vietoje tarminės sutrupėjusios bendraties formos. F1-D1048, 6. ; Tai Daukanta, ne Daukantas (Kriaušaitis) F1-D1049, 33v. .

 
Pav. 1. Lietuvių kalbos balsių tarimo paaiškinimas; studento Kazimiero Jokanto patarimai (F1-D1041, 111v)

e = maždaug я; metaiгодъ; metas = пора; ne нѣтъ
(ē) ė = maždaug э; tėvas отецъ; mėnuo – мѣсяц
ę = ē; męs – мы; tęvas = тонкiй
gen. mėnesio = мѣсяца
Kurš. wёnas = dabar víenas
ne = нѣтъ; nė = nei ни

Greta šiuolaikinio tarimo supaprastinto kodavimo kirilicos raidėmis matomas ir kalbos istorijos aiškinimas: Kuršaičio Žr. Friedrich Kurschat, Wörterbuch der littauischen Sprache, 1870–1883. žodyno rašyba lyginama su šiuolaikiška ortografija (Kurš. wёnas = dabar vienas). Sąrašas apatiniame dešiniajame kampe, tikėtina, yra Civinskiui rekomenduoti skaitiniai.

 

Nesitenkindamas vienu žinių šaltiniu, jam rūpimais kalbos klausimais Civinskis konsultavosi su kambario draugu Ignu Niauroniu (Neuronis sako pas juos genitivus Neuronio sako F1-D1048, 78. ), laiškuose – su draugu gimnazistu Kazimieru iš Panevėžio. Pastarasis, atsakydamas į klausimą dėl taisyklingo pavardės linksniavimo, teigia, kad „reikėtų sakyti Maironies“, o ne Maironio, kaip kad sakoma Suvalkų gubernijoje; paaiškina, kad Suvalkų gubernijoje tokių pavardžių beveik nėra, dėl to ten galūnių variantai niveliavosi Žr. F1-D1045, 73. Rašyta 1908 m. rugsėjo 26 d. Veikiausiai rašė vyriausias Jono Jablonskio sūnus Konstantinas Jablonskis, Panevėžio gimnaziją baigęs 1909 m. (Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė (sud.), Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, p. 73). .

Bestudijuodamas Tartu, Civinskis imasi įgyvendinti kitą ilgai puoselėtą svajonę – mokytis latvių kalbos. Pasiteiravęs Janio Endzelino Civinskio laiško su užklausa nuorašas (F1-D1044, 106); J. Endzelyno atsakymas (F1-D1044, 114). , kuris vadovėlis parankesnis vokiškai skaitančiam studentui, parsisiunčia austrės Marijos Rafaelos Brentano gramatiką Žr. Maria Rafaela Brentano, Lehrbuch der lettischen Sprache für den Selbstunterricht, 1907. . Šį vadovėlį gavęs ir pavartęs nustemba: Glupia Brentano litwinów do wymierających nacyj zalicza, lenk. „kvaila Brentano lietuvius priskiria nykstančioms tautoms“ F1-D1046, 105v. . Savikritiškai užrašo:

O jau dievini puslapai gatavi Graitai geriau pažinsiu latvių Nėgu lietuvių kalbą Nelaime! Tas dar nereikš – gerai. Ten pat.
 

Lietuviškos rašybos pokyčiai

1905 m. revoliuciniai įvykiai Rusijos Imperijoje smarkiai sujaudino ir paveikė Civinskį ir jis nusprendė grįžti iš Leipcigo į Lietuvą. Kita istorinio lūžio pasekmė – tuo metu Dienoraštyje vis dažniau rašė lietuviškai (nuo F1-D1033, 117). Toks pasiryžimas iš pradžių lėmė „makaroniškos“ kalbos atsiradimą. Ortografijos normos buvo dar neišmoktos, žodynas menkas, tad be skolinių negalėjo išsiversti. Pavyzdys iš 1905 m.:
Mačiou „unmenge“ visuokių karetų su generolais, deputatais, diplomatais, ministrais. Nusipirkou „песочные часы“. […] Ką tavi vielnięi, Скука! Rus., vok., „Mačiau gausybę visokių karietų… nusipirkau smėlio laikrodį… kad tave velniai, nuobodu“, F1-D1037, 26.

Užrašyta taip, kaip tarta: sudvibalsinti kirčiuoti balsiai (visuokių, ką tavi vielniai). Galima spėti, kad kirčiuotą balsį Civinskis tardavo taip, kaip buvo įprasta jo gimtųjų Latavėnų apylinkėse (kiek šiauriau nuo Anykščių). Toks kirčiuotų balsių dvibalsinimas yra būdingas aukštaičiams Žr. Žaneta Markevičienė, „Anykštėnų patarmės diferenciacija“, p. 308. . Anykštėnai ir kupiškėnais iš kitų aukštaičių taip pat išsiskiria rotininkavimu, t. y. kirčiuoto negalūninio a siaurinimu. Balsis a virsta pusilgiu, mažai labializuotu o tipo garsu: vosara „vasara“, vokar „vakar“; kupiškėnai dar ir dadininkuoja, t. y. balsius e, ė prieš kietą priebalsį ir galūnėje verčia a: margoita „mergaitė“ Žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos dialektologija, p. 68. . Remiantis Žanetos Markevičienės sudaryta anykštėnų patarmės variantų perskyra, Civinskio raštuose fiksuota tarmė atrodo priskirtina viduriniam (pakinta ir kirčiuotas balsis a ir e), arba pietiniam arealui (abu pakitę balsiai virsta diftongais uo ir ie) Žr. Žaneta Markevičienė, „Anykštėnų patarmės diferenciacija“, p. 311. . Poros pirmųjų metų Civinskio rašybai būdingas veiksmažodžio pirmojo asmens galūnės užrašymas su o raide (mačiou, nusipirkou); galūnės -au, -iau atsiranda gerokai vėliau, matyt, rašančiajam įsiskaičius ir įsidėmėjus rašybos taisykles. Matyti, kad apie nosinės raidžių egzistavimą rašantysis žino, tačiau kartais jos pamirštamos arba užrašomos nenuosekliai.

 

Anykštėnų patarmei yra būdingos trečiojo asmens įvardžio formos anas, ana, anys, anos Žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, p. 70. . Šiame sakinyje Civinskio pavartotas būtent toks įvardis: Vorwärts’o ekspedicijoj buvou, bet be reikalo, onis ir be to toliau siustu Rašoma apie apsilankymą laikraščio Vorwärts redakcijoje (F1-D1036, 101). .

Žodyje onis pirmasis balsis pakitęs dėl rotininkavimo, o nekirčiuotą daugiskaitos galūnę, Civinskis, matyt, netarė ilgai. Pastebėta, kad pietiniai anykštėnai „nekirčiuotus ilguosius balsius trumpina iki trumpųjų“ Žaneta Markevičienė, „Anykštėnų patarmės diferenciacija“, p. 310. .

Netikėtai atrodo sakiniai, kuriuose kaitaliota ne tik kalba, bet ir grafika. Tarkime, 1906 m., rašydamas apie artėjantį egzaminą, kuriam jaučiasi nepasiruošęs, Civinskis pavartojo rusišką žodį провалюсь (провалиться, rus. „susikirsti, neišlaikyti“). Rusų kalbos žodžio inercija paveikė sakinio pabaigą, todėl ji užrašyta kiriliškomis raidėmis: Ot, jei rytō провалюсь – бус скандалас Rus. „Et jei ryt susikirsiu – bus skandalas“, F1-D1042, 42. .

Lenkų kalbos V. Civinskis neatsisakė. Tačiau dabar jau ji kartais atrodo makaroninė dėl įterpiamų ryškių lituanizmų. Tarkime 1909 m. kovo 21 d. jis užrašo apie LDSD veiklą:

Tai Rodkiewicz Rymkiewicz ma być svetys’em / A potem može i Paliulionytė? / V. Ž. w tym miesiącu więcej nie wychodzą […] I nowych dwóch narys’ow / Jašunas’a i Kelpš’a (veter.) wciągamy. Lenk., „Tai Rodkevič Rymkevičius turbūt bus svečiu / o vėliau gal ir Paliulionytė? / V.Ž. [Vilniaus Žinių] šį mėnesį daugiau nebeleis […] Ir naujus du narius / Jašiūną ir Kelpšą (veter[inarą]) įtraukiame. F1-D1047, 64.
 

Pagal LDSD įstatus, tikraisiais jos nariais galėjo būti tik Tartu universiteto studentai. Kitų mokyklų ir institutų studentai (tarp jų ir veterinarai, kaip Civinskis) dalyvaudavo susirinkimuose svečių teisėmis. Pacituotame sakinyje matome abu terminus, įkomponuotus į lenkišką sakinį: być svetys’em, dwóch narys’ow; lietuviškos taip pat dalelytė tai, merginos pavardės priesaga Paliulionytė.

Dienoraštyje išliko pora diktantų, Civinskio rašytų lietuvių kalbos pamokose. Štai vienas jų (žr. 2 pav.).

Pav. 2. V. Civinskio Tartu rašyto diktanto fragmentas su ištaisymais (F1-D1045, 63v)
 

Diktanto tekstas atskleidžia tiek mokinio, tiek mokytojo rašybos gebėjimus, diktantą taisiusio asmens bendrinės kalbos normų interpretaciją. Panašu, kad priimtini buvo bet kurie priebalsių diakritikai (š ir č su rutuliukais; du skirtingi š variantai nedideliame tekste); kirčiuotą balsį Civinskis suvokė kaip nosinį (trįsdešimt), tikriausiai, nežinodamas taisyklių, kur nosinės turėtų būti žymimos. Išliko aukščiau jau minėtas tarmės vokalizmas: nepaisant ištaisymų matyti, kad norėta rašyti pašveisti, par Sibiro tundrą, šunemis. Balsio pakitimą priešdėlyje per galima interpretuoti, kaip kupiškėnų dadininkavimą (kai e ir ė virsta a žodžio pabaigoje ar prieš kietą priebalsį), i ir e nekirčiuotame skiemenyje neutralizuojasi, neskiriami.

Civinskis mokėsi kalbos pasyviai (skaitydamas) ir aktyviai (mokydamasis iš gramatikų ir konsultuodamasis su draugais), todėl jo rašymo įgūdžiai greitai tobulėjo. Štai 1910 m. pavasario įrašas.

Kada tai sakė: religija reikalinga vien tik liaudžiai. Tą patį sakau sulyg filosofijos: reikalinga ji dvasios mažuoliams. Gyvenimas parodys, ar aš ir toks mažuolis, ar man geriau butų manijaku tapti. Nes kartais ir dvasios mažuoliai kelia maištą ir išsiliuosuoja – bet savo gyvenimui tuom pamatą sugriauna. F1-D1050, 18.
 

Šiame fragmente beveik nėra akivaizdžių nukrypimų nuo bendrinės kalbos. Vns. galininko galūnėse (tą patį, maištą, pamatą), veiksmažodžio tariamosios nuosakos formose (butų) rašomos nosinės raidės. Krenta į akį nebent mūsų laikais nedažna forma mažuolis ir svetimybe pripažintas liuosas; rusų kalbos kalkė yra kada tai. Žodžio manijakas rašyba tai epochai yra beveik norminė: „nusistovėjęs XIX a. paskutiniais dešimtmečiais buvo j rašymas žodžio pradžioje prieš dvibalsį [ie] […] ir tokiuose tarptautiniuose žodžiuose kaip materijalistas, patrijotas, socijalizmas, socijologija Jonas Palionis, Lietuvių rašomosios kalbos istorija, p. 241. .

Palengva įgavęs daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, Civinskis pradeda rašyti į lietuvišką periodinę spaudą. Keli jo straipsniai, publikuoti Vilniaus žiniose ir Lietuvos ūkininke, sulaukia teigiamo įvertinimo. Tyrą pripažinto autoriaus triumfą žymi šauktukų gausa šio sakinio pabaigoje:

Buselis Juozas Buzelis (1888–1967), Dorpato universiteto medicinos studentas, LDSD narys. sakė, kartu su Būga skaitęs mano korespondencija. Tasai ją pagyrė, patarė tiktai tobulinties kalboj. !!!!!! F1-D1044, 102.
 

Išvados

Tyrime biografinė informacija apie lietuvių kalbos mokymąsi buvo papildyta kelių Civinskio lietuviškai rašytų fragmentų analize. Civinskis lietuvių kalbos mokėsi pats. Studijuodamas Vokietijoje agronomiją ir veterinariją, dienoraštininkas pirko lietuvių kalbos gramatikas, žodynus, uoliai skaitė to meto literatūrą ir periodiką lietuvių kalba, o pradėjęs studijuoti Tartu ir tapęs studentų draugijos nariu galėjo lankyti lietuvių kalbos paskaitas. Rašybos mokėsi tiek iš vadovėlių, tiek ir iš pažįstamų lietuvaičių. Studentų susirinkimuose deklamuodavo lietuvių poetų eiles.

Dar ortografijos nepramokusio dienoraštininko iš klausos užrašytuose lietuviškuose fragmentuose pastebima rytų aukštaičių anykštėnų tarmės bruožų. Tačiau aktyviai bendraudamas su studentais, kilusiais iš įvairių Lietuvos etnografinių regionų, ir pats stropiai besilavindamas Civinskis pasiekė neblogą bendrinės lietuvių kalbos išmanymo lygį. Pastebėta, kad Civinskis sumaniai išnaudojo kiekvieną galimybę lavintis: daug skaitė, pasitaikius progai drąsiai bendravo lietuviškai, studijavo specialią literatūrą, išbandė savo jėgas rašydamas. Nepaprastas šio asmens aktyvumas mokantis antrosios kalbos nulėmė puikius jo pasiekimus.

Straipsnyje paminėti tik keli ryškesni pavyzdžiai, įrodantys, kad egodokumentai laikytini vertingais šaltiniais, tiriant kalbos ir edukacijos istoriją.

 

Šaltiniai

  • LMAVB RS, F194-3, „Przyjaciel dzieci…”, [V. Civinskio 1896–1907 m. perskaitytų knygų sąrašas].
  • LMAVB RS, F194-13, Dominyko Šidlausko 1906 kovo 3 d. atvirlaiškis iš Vilniaus į Latavėnų dvarą.
  • Vytauto Civinskio Dienoraštis, VUB RS saugomos bylos F1-D1024, F1-D1025, F1-D1026, F1-D1027, F1-D1028, F1-D1029, F1-D1030, F1-D1031, F1-D1032, F1-D1033, F1-D1034, F1-D1035, F1-D1036, F1-D1037, F1-D1038, F1-D1039, F1-D1040, F1-D1041, F1-D1042, F1-D1043, F1-D1044, F1-D1045, F1-D1046, F1-D1047, F1-D1048, F1-D1049, F1-D1050, F1-D1051, F1-D1052.

Literatūra

  • Berenis, Vytautas, „Egodokumentų tyrimai: ištakos, metodai, perspektyvos“ | Arvydas Pacevičius (sud.), Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XIX amžiuje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 13–26.
  • Brentano, Maria Rafaela, Lehrbuch der lettischen Sprache für den Selbstunterricht, Wien, Leipzig: A. Hartleben, 1907.
  • Elspass, Stephan, “The Use of Private Letters and Diaries in Sociolinguistic Investigation” | Juan Manuel Hernández-Campoy, Juan Camilo Conde-Silvestre (eds.), The Handbook of Historical Sociolinguistics, Chichester: Wiley-Blackwell, 2012, pp. 156–169.
  • Gerring, John, Case Study Research: Principles and Practices, Cambridge: Cambridge University Press, 2007.
  • Kriaušaitis, Petras, Lietuviškos kalbos gramatika, Tilžė: Otto v. Mauderode, 1901.
  • Kurschat, Friedrich, Wörterbuch der littauischen Sprache, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses, 1870–1883.
  • Lukėnaitė-Griciuvienė, Eglė (sud.), Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009.
  • Markevičienė, Žaneta, „Anykštėnų patarmės diferenciacija“, Lituanistica, 2011, t. 57, nr. 3 (85), p. 303–315.
  • Miežinis, Mykolas, Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Tilžė: J. Schoenke, 1894.
  • Palionis, Jonas, Lietuvių rašomosios kalbos istorija, II pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995.
  • Pasaulio anykštėnų bendrija, „Kotryna Repčienė“, Anykstenai.lt [žiūrėta 2017 m. sausio 5 d.].
  • Sijlivaska, K. (red.), Istoriya Tartuskogo universiteta, 1632–1982, Tallin: Periodika, 1983.
  • Subačius, Paulius, Lietuvių tapatybės kalvė: tautinio išsivadavimo kultūra, Vilnius: Aidai, 1999.
  • Tyla, Antanas, Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 18021918 metais, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013.
  • Wiedemann, Oskar, Handbuch der litauischen Sprache: Grammatik. Texte. Wörterbuch, Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1897.
  • Zinkevičius, Zigmas, Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslas, 1978.
  • Zinkevičius, Zigmas, Lietuvių kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
 

Learning Lithuanian at the Beginning of the 20th Century: The Case Study of Vytautas Civinskis’ Diary (1904–1910)

  • Bibliographic Description: Veronika Girininkaitė, „Lietuvių kalbos mokymasis XX a. pradžioje: liudijimai Vytauto Civinskio Dienoraštyje (1904–1910)“, @eitis (lt), 2018, t. 1 109, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Veronika Girininkaitė, „Lietuvių kalbos mokymasis XX a. pradžioje. Liudijimai Vytauto Civinskio Dienoraštyje (1904–1910)“, Žmogus ir žodis: didaktinė lingvistika, 2017, t. 19, nr. 1, p. 38–49, ISSN 1392-8600.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos edukologijos universitetas.
Summary: The article aims at outlining the methods and strategies of learning the Lithuanian language as described in the unique egodocument, written in 1904–1910 by the student Vytautas Civinskis (1887–1910). Born in a wealthy Polish-speaking family, which had an estate in Lithuania, Civinskis made a decision to study the “language of his ancestors,” as he called the Lithuanian language, on his own. He practiced his reading skills successfully, bought textbooks and dictionaries he needed, tried to communicate in this language as much as possible, as well as enrolled in the society of Lithuanian students. The Diary shows that his effort enabled his better knowledge and command of the language. A good evidence of it is that he managed to switch from his local dialect to what can be recognized as the emerging standard language in his writing. The investigation also shows that the egodocuments may be considered highly informative sources for the history of education.

Keywords: Lithuanian language, language learning, ego documents, Anykščiai subdialect, standard language.