Straipsnis Etniškumas kaip socialinis kapitalas migracijos kontekste

  • Bibliografinis aprašas: Giedrė Blažytė, „Etniškumas kaip socialinis kapitalas migracijos kontekste“, @eitis (lt), 2019, t. 1 238, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Giedrė Blažytė, „Etniškumas kaip socialinis kapitalas migracijos kontekste“, Socialinių mokslų studijos, 2015, t. 7, nr. 2, p. 394–410, ISSN 2029–2236.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institutas.

Santrauka: Straipsnio tikslas – apžvelgti etniškumo kaip socialinio kapitalo svarbą migracijos kontekste. Atlikus antrinių šaltinių analizę, straipsnyje pristatoma socialinio kapitalo koncepcija, etniškumo sąvokos interpretacija iš skirtingų teorinių požiūrių perspektyvos, taip pat analizuojama etniškumo svarba migracijos kontekste bei pateikiami teigiami ir neigiami etninio socialinio kapitalo aspektai. Teoriniai duomenys papildomi 2013–2014 m. atlikto kokybinio tyrimo, įgyvendinto projekto „Trečiųjų šalių piliečių integracijos trajektorijos ir vertinimo mechanizmai“ rėmuose, duomenimis.

Pagrindiniai žodžiai: etniškumas, socialinis kapitalas, migracija.

 

Įvadas

Etniškumo kaip socialinio kapitalo arba etninio socialinio kapitalo tyrimai yra nauja ir mažai išplėtota tyrimų sritis. Tačiau etninis socialinis kapitalas vis dažniau tampa migracijos problematikos tyrimų objektu, o jį analizuojantys mokslininkai pabrėžia tokių tyrimų svarbą tiriant migrantų mobilumo ir integracijos priimančioje visuomenėje procesus. Straipsnio tikslas – apžvelgti etniškumo kaip socialinio kapitalo svarbą migracijos kontekste bei aptarti probleminius šio reiškinio aspektus.

Pirmame straipsnio skirsnyje pristatoma socialinio kapitalo sąvoka, reiškinio analizės kryptys ir funkcijos bei socialinio kapitalo tyrėjų įžvalgų pritaikomumas migracijos tyrimuose. Socialinis kapitalas laikomas tam tikru ištekliu, pasiekiamu per socialinius saitus. Pastebima, kad migracijos kontekste ypač svarbiu aspektu tampa etninio socialinio kapitalo vaidmuo migrantų integracijos galimybėms priimančioje visuomenėje. Tad antras straipsnio skirsnis yra skiriamas etniškumo koncepcijos iš įvairių teorinių požiūrių perspektyvos pristatymui bei etniškumo sąvokos migracijos kontekste pritaikymui. Etniškumas migracijos kontekste įvardijamas kaip situacinis, kuris pasitelkiamas kaip savęs identifikavimosi forma situacijose, kai šis yra būtinas arba naudingas.

Etniškumo kaip socialinio kapitalo vaidmuo migracijos kontekste yra aptariamas trečiame straipsnio skirsnyje. Čia iškeliamas tokio pobūdžio tyrimų problemiškumo klausimas bei pristatomi teigiami ir neigiami etninio socialinio kapitalo aspektai. Teorinė analizė papildoma pavyzdžiais iš pokalbių su Lietuvoje gyvenančiais ne Europos Sąjungos piliečiais. Interviu buvo atlikti 2013–2014 m. kokybinio tyrimo, įgyvendinto projekto „Trečiųjų šalių piliečių integracijos trajektorijos ir vertinimo mechanizmai“ rėmuose, metu.

 

1. Socialinis kapitalo koncepcija ir jos vaidmuo migracijos procesų kontekste

Literatūroje kapitalas apibrėžiamas kaip tam tikri ištekliai, kurie mobilizuojami ir investuojami siekiant gauti naudą Žr. Nan Lin, Social Capital: A Theory of Social Structure and Action, 2002. . Moksliniai šaltiniai išskiria keturias kapitalo teorijas – klasikinė kapitalo (Marksistinis požiūris į kapitalą); žmogiškojo kapitalo (Johnson, Schultz, Becker); kultūrinio kapitalo (Bourdieu); socialinio kapitalo (Bourdieu, Coleman, Putman, Lin). Šiame straipsnyje dėmesys skiriamas pastarajai kapitalo teorinei krypčiai, kurios atsiradimui įtakos turėjo žmogiškojo ir kultūrinio kapitalo teorijos.

Žmogiškojo ir kultūrinio kapitalo teorijos kapitalą interpretuoja kaip investiciją į žmogiškuosius išteklius, tačiau jos skiriasi tiek rezultato kilme (įgūdžiai ir žinios prieš vertybes ir normas), tiek nauda (ekonominis pelnas prieš dominuojančios kultūros plitimą) Žr. ten pat. . Šios kapitalo teorinės kryptys yra svarbios pristatant socialinio kapitalo koncepciją, nes būtent iš šių perspektyvų, bėgant laikui, buvo išplėtota ir įvesta nauja kapitalo, pasiekiamo per socialinius ryšius sąvoka – socialinis kapitalas.

Socialiniuose tyrimuose socialinio kapitalo sąvoka vartojama kaip socialinių išteklių sinonimas. Pagal šį požiūrį, kapitalas laikomas socialiniu ištekliu, kuris priklauso nuo veikėjų ryšių galios ir prieigos prie išteklių socialiniuose tinkluose arba grupėse, kurioms priklauso veikėjai Žr. ten pat. .

 

Moksliniuose šaltiniuose išskiriami du pagrindiniai socialinio kapitalo tyrimų veiksniai. Pirma, analizuojamos socialinių santykių struktūros ir jų plėtra. Antra, socialinis kapitalas lyginamas su kitomis kapitalo rūšimis (dažniausiai ekonominiu ir žmogiškuoju), kai aptariami ištekliai ir jų pasiskirstymas bei įtaka, užtikrinantys individo socialinę, ekonominę arba kitą gerovę Žr. Vida Beresnevičiūtė, Etniškumo studijos: etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, 2005. .

Socialinio kapitalo analizė skirstoma į dvi kryptis – sisteminę ir funkcinę. Funkcinis požiūris daugiausia siejamas su JAV sociologo James Coleman tyrimais, kuriuose jis akcentavo, jog socialinis kapitalas susideda iš socialiniuose santykiuose ir socialinėse struktūrose esančių išteklių Žr. ten pat. . Tačiau daug svarbesnė ir šio straipsnio kontekste aktualesnė yra sisteminė socialinio kapitalo analizės kryptis, kurią pateikė prancūzų sociologas Pierre Bourdieu. Šis mokslininkas laikomas pirmuoju pristačiusiu iki šių dienų vartojamą socialinio kapitalo sąvokos reikšmę Žr. Alejandro Portes, “Social Capital: Its Origins and Applications in Modern Sociology,” 1998. .

Bourdieu (kaip ir vėliau šią sritį nagrinėję mokslininkai) socialinio kapitalo sąvoką taiko, pirmiausia akcentuodamas naudą, „kurią individai, grupės arba kiti socialiniai veikėjai gauna, dalyvaudami socialinėje sferoje bei konstruodami socialinius išteklius“ Žr. ten pat, p. 35. .

 

Pasak Bourdieu kapitalas gali įgyti įvairias formas, o tai tampa svarbu, kai norima paaiškinti „išsisluoksniavusių visuomenių struktūrą ir dinamiką“ Vida Beresnevičiūtė, Etniškumo studijos: etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, p. 32 pagal Bourdieu, 2003. . Mokslininkas, išskirdamas socialinio kapitalo dimensijas, dėmesį atkreipia į skirtingus socialinės sferos aspektus, kurių analizė glaudžiai susijusi su socialinės integracijos pagrindiniais veiksniais. Remiantis Bourdieu skirstymu, individai gali disponuoti ekonominiais (susijusiais su materialine gerove), socialiniais (susijusiais su realiais arba potencialiais ilgalaikių santykių tinklais) ir simboliniais ištekliais (susijusiai su prestižu, garbe ir simboline galia) Žr. ten pat. .

Pastarąjį dešimtmetį socialinio kapitalo tyrimai siejami su JAV sociologų Robert Putman ir Nan Lin tyrinėjimais. Putman yra laikomas kaip bene labiausiai išpopuliarinęs socialinio kapitalo sąvoką, o Lin pristatomas kaip sociostruktūrinės socialinio kapitalo analizės atstovas.

Anot Putman, socialinis kapitalas – tai tokie „socialinio gyvenimo bruožai kaip socialinių santykių tinklai, normos ir pasitikėjimas, kurie leidžia individams efektyviau veikti kartu bei siekti bendrų tikslų“ Stephen Baron, John Field, Tom Schuller, Social Capital Critical Perspectives, 2000. . Pasak Putman, pagrindinė socialinio kapitalo idėja ta, kad socialinių tinklų turėjimas yra vertingas ir paveikus individų ir grupių produktyvumui Žr. ten pat. . Putman savo tyrimuose akcentuoja socialinio kapitalo, paremto siejamaisiais (bonding) ir jungiamaisiais (bridging) ryšiais, svarbą.

 

Lin Žr. Nan Lin, Social Capital: A Theory of Social Structure and Action, 2002. kaip ir Putman pabrėžia socialinių tinklų svarbą ir teigia, kad socialinis kapitalas laikomas socialiniu ištekliu, kuris priklauso nuo veikėjų ryšių galios ir prieigos prie išteklių socialiniuose tinkluose arba grupėse, kurioms priklauso veikėjai. Pasak Lin,

socialinis kapitalas nesukaupiamas tik per tiesioginius ryšius arba diadinius santykius. Tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai ryšiai suteikia prieiga prie išteklių. Ten pat, p. 44.

Ištekliai gali būti pasiekiami per tiesioginius arba netiesioginius ryšius, taip pat gali būti pakeisti nuosavybe (t. y. asmeniniais ištekliais) arba socialine pozicija (t. y. socialiniais ištekliais). Asmeniniais ištekliais, pasak Lin Žr. ten pat. , laikomi individo turimi materialūs ir simboliniai ištekliai, tuo tarpu socialiniai ištekliai prieinami per individualius socialinius ryšius.

Daugumos individų asmeniniai ištekliai yra riboti, tad didesnė tikimybė yra prieiti prie išteklių per socialinius ryšius. Socialiniai ištekliai arba socialinis kapitalas yra pasiekiamas per tiesioginius arba netiesioginius socialinius ryšius. Tiek socialiniai, tiek asmeniniai ištekliai gali apimti materialias priemones, tokias kaip žemė, namai, automobilis arba pinigai bei simbolines priemones, tokias kaip išsilavinimas, narystė organizacijoje, šeimos vardas ir pan. Žr. ten pat.

Literatūroje išskiriami trys socialinio kapitalo elementai: asmenų skaičius viename socialiniame tinkle, kurie yra pasiruošę arba yra įpareigoti padėti, kai prireikiama pagalbos; socialinių santykių intensyvumas rodo pasirengimą padėti; žmonių, priklausančių socialiniam tinklui ir pasiruošusių arba įpareigotų padėti, turimi ištekliai Žr. ten pat. .

 

Svarbu paminėti ir literatūroje išskiriamas socialinio kapitalo funkcijas – socialinės kontrolės (grindžiama glaudžiais ryšiais, tarpusavio įsipareigojimais ir pan.); paramos arba palaikymo (dažniausiai grindžiama pirminiais (šeimos) ryšiais) ir socialinių tinklo formavimo Žr. Alejandro Portes, “Social Capital: Its Origins and Applications in Modern Sociology,” p. 9. .

Socialinių tinklų formavimo funkcija dažniausiai vartojama socialinės stratifikacijos srityje. Šiame kontekste socialinio kapitalo sąvoka pasitelkiama aiškinant asmens galimybes rasti darbą, jo socialinį mobilumą bei įvairių socialinių sandorių sėkmę arba nesėkmę Žr. Vida Beresnevičiūtė, Etniškumo studijos: etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, p. 33. . Pažymima, kad „socialiniai veikėjai socialinėje erdvėje pasiskirsto pagal socialinio kapitalo apimtį ir sudėtį“. Netolygus socialinio kapitalo pasiskirstymas tampa ypač svarbiu klausimu migracijos tyrimuose, kurių objektas susijęs su migrantų integracija ir socialiniu mobilumu. Kaip aptariama trečiame straipsnio skirsnyje, migracijos problematikos tyrimai taip pat atskleidžia ir paramos arba palaikymo funkcijos svarbą migrantų integracijos procese.

Socialinio kapitalo svarbą migracijos tyrimuose akcentuoja ir užsienio mokslininkai Žr. Maja Cederberg, “Migrant Networks and Beyond: Exploring Values of the Notion of Social Capital for Making Sense of Ethnic Inequalities,” 2012; Louise Ryan, Rosemary Sales, Mary Tilki, Bernadetta Siara, “Social Networks, Social Support and Social Capital: The Experience of Recent Polish Migrants in London,” 2008. . Tačiau jie pastebi, kad suprasti imigracijos, socialinės sanglaudos ir socialinio kapitalo ryšį yra gana sudėtinga, nes šios sąvokos yra susijusios su galios, klasės ir rasizmo apraiškomis tiek tikslo, tiek kilmės šalyse Žr. Pauline Hope Cheong, Rosalind Edwards, Harry Goulbourne, John Solomos, “Immigration, Social Cohesion and Social Capital: A Critical Review,” pp. 24–27. .

 

Literatūroje daug kritikos klasikinių socialinio kapitalo tyrėjų Coleman ir Putman idėjoms ir jų pritaikomumui migracijos reiškiniams analizuoti. Moksliniuose darbuose Žr. Maja Cederberg, “Migrant Networks and Beyond: Exploring Values of the Notion of Social Capital for Making Sense of Ethnic Inequalities,” 2012; Louise Ryan, Rosemary Sales, Mary Tilki, Bernadetta Siara, “Social Networks, Social Support and Social Capital: The Experience of Recent Polish Migrants in London,” 2008. kaip alternatyva minėtų JAV sociologų tyrimams yra siūlomas Bourdieu, kurio socialinio kapitalo konceptualizavimas ir netolygus socialinio kapitalo pasiskirstymo akcentavimas yra laikomas reikšmingesniu migracijos problematikos tyrimams.

Pirmiausia, pasak kai kurių kritikų Žr. ten pat. , Coleman ir Putman idėjos sunkiai pritaikomos migracijos tyrimams, nes jų tyrimai atliekami šeimos, vietinių bendruomenių ir kaimynystės lygmenyje. Teigiama, kad dėl šios priežasties socialinio kapitalo pritaikomumas šiame kontekste tampa probleminiu, ypač kai kalbama apie naujai atvykusius imigrantus, nes neatsižvelgiama, kad jų atskirtį ir nepasitikėjimą jais gali lemti ne tik vietinės bendruomenės nariai, bet ir šiai bendruomenei nepriklausantys asmenys Žr. Louise Ryan, Rosemary Sales, Mary Tilki, Bernadetta Siara, “Social Networks, Social Support and Social Capital: The Experience of Recent Polish Migrants in London,” 2008. . Svarbu ir tai, kad migrantų socialiniai tinklai neapsiriboja tik vietos lygmeniu, o neretai apima ir daug platesnį transnacionalinį kontekstą. Socialinius tinklus reikėtų atskirti tiek erdvėje, tiek pažinti, kaip šie kinta laike Žr. ten pat. .

Dar vienas Putman ir Coleman darbų pritaikomumo migracijos tyrimams problemiškumas yra susijęs su tuo, kad šie mokslininkai dėmesį sutelkia į socialinių santykių stabilumą ir tęstinumą. Tačiau priešingai Putman ir Coleman išvadoms, būtent socialinių tinklų dinamiškumas yra ypač svarbus tiriant migrantų socialinius ryšius. Socialiniai tinklai yra dažnai nestabilūs ir besikeičiantys dėl poreikių kaitos ir įvairių laiko tėkmėje kylančių aplinkybių Žr. ten pat. .

 

Bourdieu idėjų pritaikomumas migracijos problematikos tyrimuose laikomas pranašesniu dėl šio mokslininko naudojamų migrantų santykių įvairovės socialiniuose tinkluose analizės instrumentų. Šiame kontekste ypač akcentuojama centrinė Bourdieu tyrimų idėja, kad skirtingų formų kapitalai (socialinis, kultūrinis, ekonominis ir simbolinis) tarpusavyje yra susiję Žr. Maja Cederberg, “Migrant Networks and Beyond: Exploring Values of the Notion of Social Capital for Making Sense of Ethnic Inequalities,” 2012; Umut Erel, “Migrating Cultural Capital: Bourdieu in Migration Studies,” 2010. . Pasak Bourdieu, individo galimybės priklauso ne tik nuo turimų finansinių išteklių (ekonominis kapitalas), taip pat turimų socialinių ryšių (socialinis kapitalas), išsilavinimo ir kultūrinio pažinimo (kultūrinis kapitalas), taip pat kaip nuo to, kaip savo statusą jis pristato visuomenei (simbolinis kapitalas) Žr. Maja Cederberg, “Migrant Networks and Beyond: Exploring Values of the Notion of Social Capital for Making Sense of Ethnic Inequalities,” 2012. . Migracijos kontekste taip pat labai svarbiais aspektais tampa ir tikslo šalyje įgyvendinama migracijos politika, ir visuomenės požiūris Žr. Louise Ryan, Rosemary Sales, Mary Tilki, Bernadetta Siara, “Social Networks, Social Support and Social Capital: The Experience of Recent Polish Migrants in London,” 2008. . Anot Bourdieu, socialinis kapitalas priklauso nuo galimybių turėti socialinius tinklus ir jų dydžio. Socialinių tinklų ir netolygaus jų pasiskirstymo akcentavimas laikomas vienu pagrindiniu Bourdieu pranašumų prieš kitus socialinio kapitalo tyrėjus. Tačiau Bourdieu tyrimai taip pat sulaukia kritikos, ypač akcentuojama, kad mokslininkas nepakankamai kreipia dėmesio į dėl lyties ir klasių galios santykių kylančius socialinių tinklų pasiskirstymo skirtumus Žr. Umut Erel, “Migrating Cultural Capital: Bourdieu in Migration Studies,” 2010. .

 

Kaip pastebi Bertaux ir Thompson Žr. Daniel Bertaux, Paul Thompson, Pathways to Social Class: A Qualitative Approach to Social Mobility, 1997. , socialinis kapitalas, kuriuo pasinaudoja migrantai, gali būti segmentuotas ir stratifikuotas, taip pat skirtis per esamus socialinius tinklus, ypač naujai atvykusiems migrantams. Dalis naujų migrantų neturi informacijos apie tikslo šalyje egzistuojančius socialinius tinklus arba tiesiog neturi galimybės prie jų prieiti ir pasinaudoti jų teikiamais ištekliais. Dėl šios priežasties dažnai dauguma naujų migrantų kuria savo pačių tinklus ir tai daro skubiai užmegzdami naujus santykius. Jie kuria socialinius tinklus tokiais būdais, kaip įsiliedami į asociacijų veiklą, užsirašydami į vakarines kalbos mokymosi klases, kviesdami kaimynus arba bendradarbius užsiimti bendra veikla. Pastebima, kad tokios intensyvios ir neretai daug streso sukeliančios pastangos patvirtina Bourdieu įžvalgas, kad „socialinis tinklas yra nesibaigiančios pastangos, […] individualių ir kolektyvinių investicijų strategijų rezultatas, siekiant sukurti arba atkurti socialinius santykius, kurie būti naudingi trumpesnį ar ilgesnį laiką“ Ten pat, p. 215. .

Kai kalbama apie socialinius tinklus migracijos kontekste, paprastai plačiau aptariamas etninių socialinių tinklų vaidmuo bei etninio socialinio kapitalo įtaka imigrantų galimybėms Žr. Vida Beresnevičiūtė, Etniškumo studijos: etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, 2005. . Etniškumas pasitelkiamas kaip tam tikras išteklius, siekiant prisitaikymo ir pranašumo priimančioje visuomenėje. Plačiau šis klausimas aptariamas trečiame straipsnio skirsnyje, tačiau prieš tai pristatoma etniškumo sąvoka ir jos interpretacija iš skirtingų teorinių požiūrių perspektyvos.

 

2. Etniškumo sąvokos interpretacija iš skirtingų teorinių požiūrių perspektyvos

Pirmame skirsnyje plačiau buvo pristatoma socialinio kapitalo sąvoka bei apžvelgtas šio kapitalo vaidmuo migracijos kontekste. Jau minėta, kad etniškumo kaip socialinio kapitalo vaidmuo yra svarbi migracijos ir su ja susijusių procesų tyrimų dalis. Prieš išsamiau aptariant, kokį vaidmenį atlieka etniškumas migracijos kontekste, šioje dalyje plačiau pristatoma etniškumo sąvokos interpretacija iš skirtingų teorinių požiūrių perspektyvos.

Etniškumą ir šio reiškinio problematiką tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia etniškumo sąvokos problemiškumą. Vieni sąvokos apibrėžimo sunkumus aiškina dėl pačios sąvokos naujumo, kiti dėl termino kaitos ir egzistuojančių skirtingų požiūrių į šį reiškinį Žr. Thomas Hylland Eriksen, Ethnicity and Nationalism: Anthropological Perspectives, 1993; John Hutchinson, Anthony D. Smith (eds.), Ethnicity, 1996; Richard Jenkins, Rethinking Ethnicity: Arguments and Explorations, 1997. . Be to, mokslininkai pastebi, kad etniškumo tyrimuose egzistuoja įvairių sąvokų samplaika, o šios apibrėžiamos nevienodai: „beveik greta aptinkamos, o kartais ir tapatinamos tokios sąvokos, kaip antai, etninė grupė, bendruomenė, nacionalizmas, rasė, tautybė, tauta, tautinė mažuma ir kt.“ Vida Beresnevičiūtė, Etniškumo studijos: etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, p. 17. . Etninių reiškinių problemai painiavos įneša ir paplitęs požiūris, kad etninės grupės arba bendruomenės būtinai yra maža visuomenės dalis ir laikoma kaip mažuma tautoje arba tautinėje valstybėje Žr. Thomas Hylland Eriksen, Ethnicity and Nationalism: Anthropological Perspectives, p. 18. .

Ilgą laiką vyravo kultūrinis požiūris į etniškumą ir etninį identitetą, o etninė grupė „buvo suvokiama kaip besidalijanti bendrą kultūrą“ Žr. Darius Daukšas, Vytis Čiubrinskas, „Etniškumas ir nacionalumas: antropologinis požiūris“, 2008. . Socialiniuose moksluose etniškumas dažniausiai aiškinamas iš dviejų – primordialistinio ir instrumentalistinio (konstruktyvistinio) požiūrių perspektyvos.

 

Primordialistiniam požiūriui, pagal kurį etniškumas traktuojamas remiantis bendros kilmės suvokimu, atstovauja Clifford Geertz ir David Schneider. Šie mokslininkai „atskiria socialinę realybę nuo kultūrinės sistemos“, o kultūrą „mato kaip raktą, padedantį suprasti visuomenę“ Vytis Čiubrinskas, Jolanta Kuznecovienė (sud.), Lietuviškojo identiteto trajektorijos, 2008. . Pagal šį požiūrį etniškumas aiškinamas kaip duotybė „suprantama gimimu tam tikroje religinėje bendruomenėje, kalbėjimu tam tikra kalba ar net dialektu ir dalyvavimu tam tikroje socialinėje praktikoje“ Ten pat, p. 31. .

Laikui bėgant, primordialistinį etniškumo aiškinimą keitė šiuo metu vyraujantis instrumentalistinis (konstruktyvistinis) požiūris. Šio etniškumo modelio sukūrimui didelės įtakos turėjo 1969 m. publikuotas Fredrik Barth darbas Ethnic groups and boundaries, kuriame etninės grupės įvardijamos kaip socialinės organizacijos formos. Barth atkreipia dėmesį į „galimybę pereiti iš vienos etninės tapatybės į kitą, t. y. ją pakeisti“ Ten pat, p. 29. , o kiekvienas individas įvardijamas kaip racionalus veikėjas, pasirenkantis etninę priklausomybę, atsižvelgdamas į palankias ekonomines, politines arba kitas sąlygas. Šis Barth požiūris turėjo įtakos instrumentalistinio požiūrio į etninį tapatumą susiformavimui. Šio požiūrio atstovai pabrėžia paties individo etninės priklausomybės pasirinkimą, o „etninis tapatumas suprantamas kaip socialinis, politinis ir kultūrinis resursas kovoje dėl išteklių“ Ten pat pagal John Hutchinson, Anthony D. Smith (eds.), Ethnicity, p. 8. .

 

Instrumentalistiniam požiūriui apie etninį tapatumą taip pat atstovauja ir antropologai Thomas Eriksen ir Richard Jenkins. Eriksen akcentuoja, kad etniškumui svarbus ne tiek priklausomybės grupei aspektas, bet pats ryšys tarp veikėjų.

Etniškumas yra socialinių santykių aspektas tarp veikėjų, kurie laiko save kultūriškai skirtingais nuo kitų grupių narių bei su kuriais jie turi bent minimalią sąveiką. Thomas Hylland Eriksen, Ethnicity and Nationalism: Anthropological Perspectives, p. 12.

Mokslininkas pastebi, kad etninis elementas socialiniuose santykiuose atsiranda tuomet, kai kultūriniai skirtumai turi įtakos skirtingų grupių narių socialinei sąveikai. Eriksen teigia, kad etniškumas reiškia tiek sąveikos atsiradimą, tiek jos praradimą, taip pat identiteto kūrimą.

Tokioje situacijoje jis turi tiek politinę, tiek organizacinę bei simbolinę išraišką. Ten pat.

Jenkins, remdamasis ankstesnių autorių darbais, etniškumo sąvoką taip pat pristato kaip socialinį konstruktą, kuris kuriamas socialinės sąveikos metu. Apibendrindamas socialinėje antropologijoje vyraujantį etniškumo modelį, autorius išskiria, kad etniškumas yra susijęs su kultūriniais skirtumais, taip pat su socialine sąveika, kurios rezultatas jis yra. Pasak Jenkins, etniškumas kaip ir kultūra nėra pastovus, o kintamas. Galiausiai „etniškumas kaip socialinis identitetas yra tiek kolektyvinis, tiek individualus, išreiškiamas socialinės sąvokos metu ir internalizuotas į asmeninį savo paties suvokimą“ Richard Jenkins, Rethinking Ethnicity: Arguments and Explorations, p. 14. .

 

Tiek primordialistinis, tiek instrumentalistinis požiūriai sulaukia kritikos. Primordialistinis požiūris kritikuojamas daugelio šiuolaikinių etniškumo ir jo problematikos tyrėjų Žr. Thomas Hylland Eriksen, Ethnicity and Nationalism: Anthropological Perspectives, 1993; Richard Jenkins, Rethinking Ethnicity: Arguments and Explorations, 1997; Natalija Kasatkina, „Etniškumo tyrimai: tendencijos ir esminės sąvokos“, 2007. . Literatūroje akcentuojama, kad „bendrų šaknų įsivaizdavimas dažnai esti mitologizuotas ir nepagrįstas“ Natalija Kasatkina, Tadas Leončikas, Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga, p. 23. . Teigiama, kad etninės tapatybės daugeliu atveju būna sukonstruotos, o tokios savybės kaip „kalba, religija, kultūra arba bendra istorija ne visuomet nusako asmens etniškumą, svarbūs yra subjektyvūs veiksniai arba savęs tapatybė“ Ten pat, p. 3. . Be to, etniškumas sutampa ir su kitomis tapatybėmis. Kritikuodama primordialistinį požiūrį, mokslininkė akcentuoja, kad

nepaisant sunkiai apibūdinamos (ne visuomet akivaizdžios) etninės tapatybės, individai lengvai jos nekeičia, susiedami ją su etnine kilme. Etninės tapatybės ne tik pasižymi stabilumu ir ilgalaikiškumu, bet ir tampa pastebimos […], o tai savo ruožtu gali būti įvardijama kaip struktūra, kuri suvokiama kaip tarpusavyje susijusių ir sąveikaujančių socialinių grupių ir socialinių institutų visuma.

Vis tik plėtojantis etniškumo ir nacionalizmo problematikos tyrimams, nuo radikalios primordializmo kritikos susilaikoma, taip pat pastebima, kad mokslininkai savo tyrimuose „ėmė derinti situacinių ir prigimtinių veiksnių analizę“ Ten pat, p. 23. .

 

Tuo tarpu instrumentalistinis požiūris pirmiausia kritikuojamas dėl etninės organizacijos interpretavimo kaip kovos dėl išteklių. Anot Eriksen Žr. Thomas Hylland Eriksen, Ethnicity and Nationalism: Anthropological Perspectives, 1993. , toks požiūris mažai skiria dėmesio simboliniam etniškumo ir etninio tapatumo aspektui. Antra, laikantis šio požiūrio, ribojamas galios pasiskirstymą tarp visuomenės narių aiškinimas ir supratimas. Jenkins akcentuoja, kad „nors socialinėje antropologijoje taikomas etniškumo modelis, geriausias būdas suprasti etniškumą, tačiau jis nepakankamai ištirtas ir neadekvačiai suprantamas“ Richard Jenkins, Rethinking Ethnicity: Arguments and Explorations, 1997. .

Kita svarbi Jenkins pastaba – tai nuolatinis etniškumo tapatinimas su kultūra. Visų pirma, nes įspėjama, kad reikėtų atkreipti dėmesį į kultūros sąvokos vartojimą, kai kalbame apie etniškumą ir jo sąsajas su kultūra. Pasak autoriaus, numanomas kultūros suvokimas yra susiaurintas ir laikomasi nuomonės, kad kultūra apima socialinius skirtumus remiantis kalba, religija, morale arba ideologija. Toks požiūris kritikuojamas, nes pagal jį kultūra skiriasi nuo politinės arba ekonominės veiklos, nors iš tiesų jos yra kultūriniai reiškiniai. Anot Jenkins, svarbu atsisakyti minties apie etniškumą ir kultūrą kaip materialų dalyką, nes etniškumas nėra tai, ką žmonės gali turėti arba kam priklausyti.

Etniškumas ir kultūra yra daugiau reiškiniai, kuriuos žmonės patiria, naudoja, mokosi ar veikia kiekvieną savo gyvenimo dieną, per kuriuos konstruoja jausmą apie save ir supratimą apie tuos, kurie juos supa. Vienintelė tokio etniškumo ir kultūros tapatinimo pasekmė yra etniškumo priskyrimas arba net vienintelis supratimas kaip „kitokio“. Tokiu atveju etniškumas tampa kažkuo, kas apibūdina daugiau kitus žmones nei mus pačius. Ten pat, p. 14.

Jenkins teigia, kad visi visuomenės nariai vienaip ar kitaip dalyvauja etniškume – vieni priklauso etninėms grupėms, kiti kilę iš etniškai pažymėtų teritorijų ir pan. Žr. ten pat.

 

Apibendrinus abu požiūrius, tarp tyrėjų vyrauja nuomonė, kad etniškumo kaip socialinio kapitalo tyrimų kontekste tinkamesnis sąvokos aiškinimas iš instrumentalistinės (konstruktyvistinės) perspektyvos. Ši perspektyva akcentuoja

situacinį arba procesinį etniškumo pobūdį, pagal kurį etniškumo bruožai (bendra kilmė, kultūra, kalba, tradicijos, istorija, bendra teritorija, struktūriniai skirtumai, priklausymo jausmas, solidarumo lygmuo ir kt.) kitų grupių atžvilgiu yra naudojami kaip išskirtinumo kriterijai. Vida Beresnevičiūtė, Etniškumo studijos: etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, p. 19 pagal Giordano, 2000.

Migracijos reiškinius analizuojantis Stephen Castles ir kt. Žr. Stephen Castles, Mark J. Miller, The Age of Migration: International Population Movements in the Modern World, 1998. , kalbėdamas apie etniškumą migracijos kontekste, etniškumą taip pat įvardija kaip „situacinį“. Anot mokslininko, tam tikros grupės nariai nusprendžia pasitelkti etniškumą kaip savęs identifikavimo formą tokiose situacijose, kai šis yra būtinas arba naudingas. Dėl šios priežasties dažnai pasireiškia etninių ribų nepastovumas ir kaita. Pasirinkimas daromas pasirenkant etnines ribas, kurios pasižymi tokiais kultūriniais bruožais, kaip kalba, bendra istorija, papročiai, religija ir kt. Žr. ten pat. (Pagal šį požiūrį nėra skirtumo, ar ribos brėžiamos dėl kultūrinių, ar dėl fenotipinių skirtumų).

 

Panašiai kaip Castles Žr. ten pat. , kai kurie sociologai etniškumo pasirinkimą interpretuoja kaip racionalių elgesį, „sukurtą tam, kad būtų padidinta grupės galia rinkos konkurencijos sąlygomis“ Ten pat, p. 31. . Etniškumo ir jo problematikos tyrimų lauke Michael Hechter Žr. Michael Hechter, “Rational Choice Theory and the Study of Race and Ethnic Relations,” 1986. išskiria galimus racionalaus pasirinkimo teorijos pavyzdžius, tokius kaip, teorijos panaudojimą aiškinant rasinės diskriminacijos darbe apraiškas arba etninio kolektyvinio veiksmo atsiradimo sąlygas. Pastarasis galėtų būti taikomas ir migracijos tyrimuose, kai kalbama apie migrantų pasirinkimą dalyvauti etninės grupės veikloje, siekiant gauti praktinės naudos tikslo šalyje. Pagal kolektyvinio veiksmo aiškinimą etninės grupės nariai „prisideda prie kolektyvinio veiksmo tik tuomet, kai jie tikisi gauti individualios naudos“ John Hutchinson, Anthony D. Smith (eds.), Ethnicity, p. 92. .

Kai kalbama apie etniškumo pasirinkimą pagal situaciją, siekiant juo pasinaudoti kaip kapitalu, reikėtų prisiminti Barth Žr. Fredrik Barth, Ethnic Groups and Boundaries: The Social Organization of Culture Difference, 1969. etninių grupės bruožų tipologiją. Pagal vieną jų struktūrinių etninių grupių skiriamųjų bruožų aiškinimą, etninė grupė egzistuoja tik tuomet, kai individai priskiria save jai. Kaip pastebi Kasatkina ir Leončikas, pagal struktūrinį aspektą svarbus ir išorinio pasaulio požiūris, nes „savęs laikymas tam tikros grupės nariu ir kitų atliekamas priskyrimas – logiškai skirtingi veiksmai“ Natalija Kasatkina, Tadas Leončikas, Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga, p. 33. . Savęs priskyrimas tam tikrai grupei arba, kaip tai įvardijama literatūroje, saviidentifikacija yra laikoma

šiuolaikinėje visuomenėje etniškumą lemiančiu veiksniu. […] Subjektyvusis etniškumo kriterijus taip pat reiškia, kad žmonės vienai ir tai pačiai grupei gali priklausyti dėl skirtingų priežasčių: kilmės, gyvenamosios vietos, religinių arba politinių įsitikinimų, karjeros sumetimų, šeimos ryšių ir t. t. Ten pat.
 

Apžvelgus skirtingus etniškumą aiškinančius požiūrius, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vieningos teorinės etniškumo perspektyvos nėra. Tad, kaip teigia Žr. Vida Beresnevičiūtė, Etniškumo studijos: etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, 2005. , dėl įvairių etniškumo interpretacijų egzistavimo, etniškumo reiškinius reikėtų analizuoti pasitelkiant ir derinant skirtingus požiūrius, teorines perspektyvas ir empirinius metodus.

3. Etniškumas kaip socialinis kapitalas migracijos kontekste

Pirmuose šio straipsnio skirsniuose išsamiau buvo pristatytos dvi pagrindinės šio straipsnio – socialinio kapitalo ir etniškumo sąvokos. Šiame skyriuje analizuojama etniškumo svarba migracijos kontekste bei pateikiami teigiami ir neigiami etniškumo kaip socialinio kapitalo aspektai.

Mokslininkai pastebi, kad socialinio kapitalo tyrimų literatūroje etniškumui dėmesio skiriama ribotai Žr. Venetia Evergeti, Elisabetta Zontini, “Introduction: Some Critical Reflections on Social Capital, Migration and Transnational Families,” p. 1028. . Vis tik etniškumas kaip socialinis kapitalas yra svarbus migracijos ir etniškumo reiškinius analizuojančių tyrimų objektas. Šiuose tyrimuose etniškumas interpretuojamas kaip tam tikras išteklius, taip pat laikomas svarbiu komponentu atkuriant ir palaikant šeimos, nacionalinius ir transnacionalinius tinklus.

 

Migracijos problematikos tyrimuose socialinio kapitalo tyrimai neatsiejami nuo socialinių tinklų koncepcijos. Pasak sociologo Douglas Massey Žr. Douglas S. Massey, Joaquin Arango, Graeme Hugo, Ali Kouaouci, Adela Pellegrino, J. Edward Taylor, “Theories of International Migration: A Review and Appraisal,” 1993. , migracijos tinklo ryšiai vertinami kaip socialinis kapitalas, o tinklų struktūrinė pozicija turi įtakos prieigai prie geresnių socialinių šaltinių ir pasiekti aukštesnį socialinį statusą. Teigiama, kad

socialinių tinklų analizė socialinio kapitalo aspektu yra naujausia analizės kryptis, kuri remiasi socialinio kapitalo teorijos pradininkų […] teorinėmis įžvalgomis apie individų ir jų grupių […] socialinį kapitalą, kuris sukuriamas ir didinamas pasitelkiant socialinius tinklus. Ingrida Gečienė, „Socialinių tinklų analizė migracijos studijose“, p. 135.

Etninių socialinių tinklų vaidmuo yra svarbus socialinio kapitalo įtakos migrantų galimybėms tyrimų objektas. Kaip pastebi Monica Boyd Žr. Monica Boyd, “Family and Personal Networks in International Migration: Recent Developments and New Agendas,” 1989. , tyrusi šeimos socialinių tinklų svarbą tarptautinės migracijos kontekste, etniškumas laikomas tam tikru socialiniu kapitalu, turinčiu daugialypių vaidmenų migracijos ir migrantų integracijos procese. Žmonės, turintys tam tikrų bendrybių ir saistomi panašių charakteristikų, jungiasi kartu, siekdami bendros naudos; informacijos, paramos, ekonominės gerovės ir kt. Žr. Vida Beresnevičiūtė, Etniškumo studijos: etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, 2005. Tačiau etniškumas gali pasireikšti netgi tais atvejais, kai nėra aiškiai apibrėžtos aiškios nuolatinių ryšių ribos.

Etniškumas taip pat gali pasireikšti ir per etninių ryšių tinklą, kurį gali sudaryti aibė decentralizuotų ryšių, siejančių tam tikrai etninei kategorijai priklausančius žmones. Natalija Kasatkina, Tadas Leončikas, Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga, p. 19.
 

Pastebima, kad migracijos tyrimuose dažniausiai aptariami pozityvieji etninio socialinio kapitalo aspektai. Vieni autoriai pastebi, kad etniškumas veikia kaip kanalas, kuriuo cirkuliuoja informacija, tarpusavio pagalba ir pan. Kiti teigia, kad etniniai ryšiai tampa prisitaikymo pranašumo šaltiniu, o

etniškumas naudojamas kaip tam tikri ištekliai. Etniniai ryšiai suteikia socialinio saugumo tinklą užtikrinant materialinius ir socialinius poreikius. Vida Beresnevičiūtė, Etniškumo studijos: etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, p. 34.

Etninių socialinių tinklų vaidmuo ypač svarbus atvykimo į tikslo šalį pradžioje. Migracijos tyrimų atstovai pastebi, kad asmeniniai, ypač neformalūs tinklai (asmeniniai šeimos ryšiai, draugai, etninės bendruomenės, kt.) gali suteikti finansinę pagalbą, maisto, būstą, informaciją, susijusią su socialine rūpyba arba sveikatos institucijomis, taip pat pasidalyti žiniomis apie įsidarbinimo galimybes, kitais kontaktais Žr. Monica Boyd, “Family and Personal Networks in International Migration: Recent Developments and New Agendas,” 1989; Stephen Castles, Mark J. Miller, The Age of Migration: International Population Movements in the Modern World, 1998. .