Straipsnis Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rašinių stiliaus problemos

Vertintojas žymi stiliaus klaidą, nes sakinyje mano esant aiškumo trūkumą (trūksta žodžio: vartojama Liudas, o ne Liudas Vasaris). Tačiau, kaip matyti iš pateikto pavyzdžio, neatsižvelgiama, jog tekste Liudas Vasaris jau buvo paminėtas, tad stiliaus pažeidimo (vartoti tik veikėjo vardą) nėra Stiliaus pažeidimais laikomi nemotyvuoti, nežinomi sutrumpinimai; žodžio ar frazės stygius (kai nepasakytas būtinas žodis, frazė), pvz.: „Lietuviams gerai žinomas poetas Adomas (?) yra tikras fenomenas, rašęs apie Lietuvą ir jos grožį lenkiškai.“ . Plg.
(2) Meilė gali būti įvairi: meilė šeimai, meilė tėvynei, meilė vyrui ar moteriai. Tačiau, kad ir kokia ji būtų, tai prisirišimo, atsidavimo jausmas, dėl kurio žmogus tampa […] doras, taurus.
Kaip žinome, stiliaus pažeidimu laikytinas nemotyvuotas, įkyrus tų pačių ar bendrašaknių žodžių, frazių, sintaksinių konstrukcijų kartojimas tame pačiame arba gretimuose sakiniuose Pvz.: „Ne vien M. Katiliškio kūryboje galime atrasti atlaidumo. A. Škėmos kūryboje taip pat yra atlaidumo. Jo kūrinyje „Balta drobulė“ galima atrasti atlaidumo.“ , tačiau pateiktame pavyzdyje vartosena yra motyvuota, galima. Tai anafora. Kaip teigia R. Koženiauskienė,
geriausias anaforos (kaip ir daugumos kitų retorinių figūrų) variantas […] yra du ir ypač trys pakartojimai – klasikinis aukso vidurys. Trinarės konstrukcijos padeda išlaikyti saiką, darną, malonų sakinio skambesį. Regina Koženiauskienė, Retorika: iškalbos stilistika, p. 257.
 
Plg. dar:
(3) Mes kiekvienas esame ar buvome ką nors įsimylėję: gal tai darželio laikų meilė, gal slapti ir užgniaužti dabarties jausmai, apie kuriuos nedrįstame prasitarti, gal tai dviejų širdžių liepsnojantys, atviri ir nuoširdūs išgyvenimai.
Stiliaus klaida – nemotyvuota tautologija (pleonazmu) Stiliaus pažeidimais (kalbos glaustumo trūkumais) laikomos nemotyvuotos tautologijos, pleonazmai, plg. „Šiandien vis svarbesnė tampa supanti aplinka, kurioje žmogus gimsta, auga, gyvena ir kartu ją keičia.“ – vertintojai neretai laiko ir tokias rašinyje pavartotas kalbos priemones, kuriomis linkstama tikslinti ar akcentuoti (pateikiama konkretesnė aprašomo dalyko charakteristika). Pavyzdžiui,
(4) Mus supanti aplinka tampa vis kupinesnė pykčio, pavydo, kančios scenų.
Plg. dar:
(5) Tik suprasdami, kaip svarbu kartais pamiršti save ir atkreipti dėmesį į mus supantį pasaulį, į esančius šalia, ir stengdamiesi daryti gera, galime pasijusti kilnūs.
 

Minėtina tai, kad brandos egzamino darbų vertintojai pernelyg griežtai žvelgia į rašiniuose atsiskleidžiančias mokinių kūrybingumo išraiškas. Stiliaus klaidą skubama žymėti įžvelgus tam tikrą pavartoto kalbos reiškinio emocinį atspalvį, visiškai neatsižvelgiama į pavartotos kalbos išraiškos priemonės ekspresyvumą, į vartojimo sferos stilistinį registrą ir pan. Norisi akcentuoti, kad mokiniai, kaip ir visi kūrėjai, gali rinktis vartoti netradicines, vaizdingas išraiškos priemones (be abejonės, atsižvelgus į stilistinio registro dermę) Tropai (ar kitos meninės raiškos priemonės) laikytini stiliaus pažeidimais tik tada, kai jų vartojimas nemotyvuotas, kai jais įmantraujama ir pan., pvz.: (1) „Taip atsitinka, jog kartais žmogus, tauta, šalis tampa gėrio kruopa blogio statinėje ir norint išsivaduoti tenka maištauti.“ (2) „Tokių gerų žmonių, kaip Jonas Paulius II, yra išlikę labai mažai. Juk ne kiekvienas sugebėtų atleisti tam, kuris per plauką atėmė tavo gyvybę.“ . Pavyzdžiui:

(1) Likusi be šeimos, namų, ji viena neša nepakeliamą kančią ir toliau, nesuvokdama savo vyro mirties, ieško jo.
(Vartosena motyvuota, galima. Tai metonimija (kartu ir hiperbolė), neretai vartojama religinės tematikos tekstuose.)
(2) Vis dažniau tenka sutikti žmones, kurie yra pasiklydę savo jausmuose, noruose, nežino gyvenimo siekių.
(Vartosena motyvuota, galima. Tai metafora, kai remiantis dalykų panašumu, vieno dalyko ypatybės perkeliamos kitam.)
 

Kaip matyti iš empirinės medžiagos, stiliaus klaidomis vertintojai laiko ir įasmeninimus (pavyzdžiui, „Žmogaus atmintis yra unikali, nes joje gali išlikti ne tik faktai, bet ir gyvenimo potyriai, žmonių bei vietovių, kurios kelia sentimentų, paveikslai“), ir vaizdingus palyginimus (pavyzdžiui,

(1) Iš pirmo žvilgsnio teisingas, kitos išeities nepaliekantis veiksmas lyg tiksinti bomba pradėjo naikinti jį iš vidaus. (2) Romane „Vakarų fronte nieko naujo“ karas parodomas kaip negailestinga gyvenimo mėsmalė, kuri negrįžtamai pakeičia žmonių gyvenimus. (3) Simbolinę prasmę kūrinyje įgauna kunigo sutana. Juodas apdaras Liudui Vasariui yra tarsi kalėjimas.),
kt. Minėtinos ir sintaksinės figūros, pavyzdžiui, pridūrimas:
(1) Dažnai atsitinka taip, kad žmonės pasiduoda aistrai ir praranda tikrąją meilę. Ir tik ją praradę supranta, kad be jos nebebus laimingi. (2) Kas yra inteligentas šiandien? Ir ar šiandien yra inteligentų mūsų visuomenėje?
 

Diskutuotina, ar motyvuotai stiliaus klaidos žymėtinos ir tais atvejais, kai mokinys (gal ir ne tobuliausia raiška, bet neabejotinai pagrįstai) kuria savitą, individualią stiliaus priemonę. Pavyzdžiui:

(1) Sakoma, kad gyvūnai neturi humoro jausmo ir nežino, kas yra juokas. Juoktis gali tik žmogus. Tas besijuokiantis gyvūnas – žmogus – gali kurti, taip priešindamasis savo mirtingumui, laikinam buvimui trapiame, iriame, grėsmingame pasaulyje. (2) Jis rizikavo savo gyvybe klastodamas įvairius laiškus, kad išsaugotų gyvybes.
Pastarajame pavyzdyje mokinys tarsi žaidžia formomis (vienaskaita ir daugiskaita), taip lyg ir siekdamas išgauti skirtingus to paties žodžio niuansus.

Visiškai neaišku, kuo remiantis mokinių rašiniuose stiliaus klaida laikomas bet koks rašančiojo ekskursas į asmeninę patirtį, prisiminimus ir pan., kai tai atitinka stilistinį registrą ir tekste yra vartojama motyvuotai. Pavyzdžiui,

Seneliai sakydavo, jog dažniau turiu nusileisti ir tolerantiškiau priimti kitų nuomonę. Jie manė, kad tik paklusnumas gali vesti mane mano svajonių link.
Panašių ekskursų galima rasti ir literatūrologų mokslo darbuose.

Taigi valstybinio brandos egzamino darbų vertintojams tenka itin sunkus ir atsakingas vaidmuo, nes jiems reikia atpažinti ne tik tai, kas ir kaip rašinyje pasakoma (parašoma), bet ir kaip tai gali būti išgirsta, suvokiama, interpretuojama. Vertintojas turi būti labai aukštos kompetencijos, nes vertinant rašto darbus reikia remtis ne tik retorikos, bet ir viešosios komunikacijos, diskurso analizės, semantikos, iš dalies ir lingvistinės pragmatikos bei teksto lingvistikos teorijų patirtimi.

 

Baigiamosios pastabos

1.Šiandienos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rašinio samprata, deja, dar nėra iki galo apgalvota ir aiški. Egzistuojantis susitarimas, kad valstybinio brandos egzamino samprotaujamasis rašinys yra publicistinio stiliaus, o literatūrinis rašinys – mokslo populiarinamojo postilio, rodo teorinį problemos neišbaigtumą ir sisteminio požiūrio stygių. Mokytojams ir mokslininkams būtina susitarti, kokiam stiliui, postiliui ir žanrui galima priskirti rašinį. Tai būtų atspirties taškas nustatyti formaliuosius stiliaus reikalavimus (kalbinius, struktūrinius), galimas mokinio strategijas, apibrėžti rašinio funkciją (-jas), kad mokinys galėtų atskleisti savo išprusimą, sugebėjimą argumentuoti pasakytas mintis, pasinaudoti visomis retorikos teikiamomis galimybėmis. Šis žingsnis leistų mokytojams ugdyti kūrybiškas asmenybes, išvengti rašinių trafaretiškumo.

2. Šių dienų stilistikos ir retorikos santykis leidžia laisvai ir kūrybiškai žvelgti į rašinio kompoziciją. Mokant komponuoti rašinius, ugdymo procese svarbu išryškinti argumentuotą dėstymo kryptingumą ir progresiją, savarankišką savų minčių formulavimą, skatinti savarankiškai interpretuoti, pastebėti ir skatinti originalumą, kūrybiškumą, o ne atkartoti išmoktus dalykus (ypač tam tikras klišes, vadovėlinius štampus). Į rašinį turėtume žvelgti kaip į autorinį kūrinį, o ne vertinti jį pagal savo mokymą ar nusistatytas teksto rašymo taisykles. Darbuose negali būti nemotyvuotų kompozicijos nuvertinimų, jeigu tai atitinka rašinio esmę ir tikslą.

3. Kaip matyti iš empirinės medžiagos, iki šiol esama neišspręstų stiliaus kultūros klausimų, justi atotrūkis tarp mokymo proceso ir vertinimo. Būtina griežtai apsibrėžti, kas laikytina kalbos, o kas stiliaus klaida, neetiška stiliaus klaidomis laikyti kalbos reiškinius, kurie priklauso kitoms vertinimo normų grupėms. Minėtina, kad retorika ir stilistika leidžia visavertiškai naudotis tropų ir retorinių figūrų galybėmis, net jei tai pažeidžia nustatytas kalbos kultūros normas (pvz., okazinių darinių, katachrezių, brūkšnių, daugtaškių ir kt. vartosena).

 

Literatūra

  • Bitinienė, Audronė, Mokslinio teksto stilistika, Vilnius: Edukologija, 2013.
  • Cibulskienė, Jurga, „Konceptualioji kelio metafora Lietuvos rinkimų diskurse“, Kalbotyra, 2005, t. 54, nr. 1, p. 51–64.
  • Čepaitienė, Giedrė; Kazimieras Župerka, Lietuvių kalba: vadovėlis XI–XII klasei, Kaunas: Šviesa, 2005.
  • Keinys, Stasys; Laimutis Bilkis, Jonas Paulauskas, Vytautas Vitkauskas (red.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, šeštas (trečias elektroninis) leidimas, kompaktinė plokštelė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006; internetinė versija, 2011.
  • Koženiauskienė, Regina, „Retorika ir stilistika – visumos ir dalies santykis“ / Irena Smetonienė, Ona Petrėnienė (sud.), Šiuolaikinės stilistikos kryptys ir problemos, Vilnius: Edukologija, 2013, p. 89–99.
  • Koženiauskienė, Regina, Retorika: iškalbos stilistika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001.
  • Koženiauskienė, Regina, Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.
  • Marcinkevičienė, Rūta, Žanro ribos ir paribiai: spaudos patirtys, Vilnius: Versus aureus, 2008.
  • Miliūnaitė, Rita (sud.), Kalbos patarimai, kn. 2: Sintaksė: 3. Įvairūs dalykai (S 3), vyr. red. Aldonas Pupkis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.
  • Notrimaitė-Muzikevičienė, Gitana; Meilutė Ramonienė, Joana Pribušauskaitė, Sigitas Parulskis, Saulius Žukas, Žmogus ir kalba: lietuvių kalbos vadovėlis 11–12 klasėms, Vilnius: Baltos lankos, 2012.
  • Palazzi, Fernando, Scriver bene: stilistica, metrica, letteratura, Milano, Messina: Principato, 1967.
  • Petrėnienė, Ona, Mokslo populiarinamųjų tekstų kalbos ypatybės, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04 H), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011.
  • Pikčilingis, Juozas, „Stiliaus klaidų analizė“ / Zita Alaunienė, Juozas Pikčilingis (sud.), Rašinių klaidos ir jų taisymo praktika, Kaunas: Šviesa, 1985, p. 27–47.
  • Pikčilingis, Juozas, Lietuvių kalbos stilistika, d. 1, Vilnius: Mintis, 1971.
  • Pikčilingis, Juozas, Lietuvių kalbos stilistika, d. 2, Vilnius: Mokslas, 1975.
  • Pupkis, Aldonas, Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimtasis žodis, 2005.
  • Salienė, Vilija; Antanas Smetona, Lietuvių kalba: vadovėlis XI–XII klasėms, Vilnius: Tyto alba, 2004.
  • Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 11–12, 2014.
  • Zarefsky, David, Oratorystės menas: sėkmės strategijos, Vilnius: Alma littera, 2011.
  • Župerka, Kazimieras, „Apie stiliaus normų savitumą“ / Asta Kupčinskaitė-Ryklienė, Janina Vileikienė (sud.), Bendrinės kalbos ribos: teminis tezių rinkinys ir 10-osios Jono Jablonskio konferencijos pranešimų tezės, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2002, p. 66–67.
  • Župerka, Kazimieras, „Mokinių stiliaus klaidos (sąvoka, klasifikacija)“ / Zita Alaunienė, Juozas Pikčilingis (sud.), Rašinių klaidos ir jų taisymo praktika, Kaunas: Šviesa, 1985, p. 17–26.
  • Župerka, Kazimieras, Stilistika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2012.
  • Župerka, Kazimieras, Stilistikos pratybos, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2005.
 

Some Style-Related Problems in Essays for the State Maturity Examination of the Lithuanian Language and Literature

  • Bibliographic Description: Irena Smetonienė1), Ona Petrėnienė2), „Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rašinių stiliaus problemos“, @eitis (lt), 2019, t. 1 255, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Irena Smetonienė1), Ona Petrėnienė2), „Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rašinių stiliaus problemos“, Žmogus ir žodis, 2016, t. 18, nr. 1, p. 30–45, ISSN 1392-8600.
  • Institutional Affiliation: 1) Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra, 2) Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra.
Summary: The article discusses the main problems encountered when assessing the style of the works written for the state maturity examination of Lithuanian language and literature. On the basis of the analysis of maturity examination works written in the period of 2013–2015, attempts are made to find the answers to the most important questions: whether the written maturity examination essays comply with the requirements for styles (sub-styles) they are assigned to and what functional style they have to be ascribed to, what relation of stylistics with rhetoric is like and how an essay is (or has to be) composed, as well as whether assessment of style in essays is always justified. The article consistently presents how the main requirements for a stylistic language are introduced in the Lithuanian language textbooks for 11th-12th forms, as well as discusses the cases of unmotivated and inaccurate marking of style errors in essays, identified during the research on empiric data. The conclusions are drawn that, regrettably, the conception of the essay written in the state maturity examination of Lithuanian language and literature has not been properly considered and has remained unclear till now. The existing agreement that an argumentative essay of state maturity examination is of publicist style and a literary essay has to be of science popularization sub-style reveal the theoretical incompleteness and the absence of systematic approach to the problem. Teachers and researchers have to come to a unanimous agreement on the style, sub-style and genre of the examination essay. The examination evaluators have to approach each essay as an original work rather than to assess it following the established text writing rules. It is necessary to determine the deviations from style and to reduce the gap between the teaching process and assessment.

Keywords: essay, rhetoric, culture of style, stylistics, state maturity examination.