Straipsnis Tinkamo sąlygų pritaikymo užtikrinimo švietimo srityje sunkumai, įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 24 straipsnį

  • Bibliografinis aprašas: Lina Beliūnienė, „Tinkamo sąlygų pritaikymo užtikrinimo švietimo srityje sunkumai, įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 24 straipsnį“, @eitis (lt), 2019, t. 1 282, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Lina Beliūnienė, „Tinkamo sąlygų pritaikymo užtikrinimo švietimo srityje sunkumai, įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 24 straipsnį“, Socialinių mokslų studijos, 2015, t. 7, nr. 2, p. 247–269, ISSN 2029–2236.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos teisės instituto Teisinės sistemos tyrimo skyrius.
Santrauka: Įgyvendinant tarptautinių ir nacionalinių dokumentų propaguojamą įtraukųjį švietimą, orientuojamasi į įvairius besimokančiuosius, jų specialius individualius poreikius, siekiama jiems, be kita ko, užtikrinti tinkamas sąlygas švietimo srityje. Tinkamo šių sąlygų pritaikymo neužtikrinimas neįgaliesiems, taip pat turintiesiems specialiųjų poreikių švietimo srityje, pripažįstamas diskriminacijos apraiška. Daugiausia Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto praktikos klausimais, susijusiais su tinkamo sąlygų pritaikymo reikalavimo švietimo srityje užtikrinimu, įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 24 straipsnį, išryškino problemas, patvirtinamas ir tarptautiniu mastu, ir Lietuvoje. Remiantis autorės nagrinėta tarptautine tinkamo šių sąlygų pritaikymo nurodytiems asmenims švietimo srityje reikalavimo įtvirtinimo ir įgyvendinimo aiškinimo praktika, galima siūlyti rekomendacijas didinti Lietuvos neįgaliųjų, taip pat turinčiųjų specialiųjų poreikių švietimo srityje, galimybes įgyti ugdymą ir išsilavinimą, atitinkantį jų prigimtinius gebėjimus.

Pagrindiniai žodžiai: neįgalieji, turintieji specialiųjų poreikių švietimo srityje, tinkamas sąlygų pritaikymas, diskriminavimas, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas.
 

Įvadas

Švietimas yra viena iš sričių (kitos sritys: atstovavimo, rinkimų, sveikatos, darbo, socialinės saugos, statybų ir t. t.), kurios užtikrinimas neįgaliesiems yra aktualus. Remiantis straipsnio autorės nagrinėta moksline literatūra (didžiąja dalimi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo Žr. Valstybės žinios, 2010, nr. 71-3561. priėmimo metais (2010 m.) ir po 2010 m. parengtų disertacijų, straipsnių, kitų tyrimų rezultatų), nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų bei kitų dokumentų (programų, jų įgyvendinimo priemonių, ataskaitų ir t. t.) analize, nustatytas platus neįgaliųjų, taip pat turinčiųjų specialiųjų poreikių švietimo srityje, teisės į mokslą realizavimo problemų spektras.
 

Autorės tyrime didelis dėmesys skiriamas neįgaliųjų, taip pat turinčiųjų specialiųjų poreikių švietimo srityje Pagal Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos preambulę „neįgalumo sąvoka yra vis dar plėtojama ir kad neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, ir požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos, trukdančios tokiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis“; šios Konvencijos tikslą apibrėžiančiose 1 straipsnio nuostatose pateikiamas paaiškinimas, kad „prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis“. Žr. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija ir jos Fakultatyvus protokolas, Valstybės žinios, 2010, nr. 71-3561. Dar 1994 m. priimtos Veiksmų programos dėl specialiųjų poreikių švietimo srityje (šis dokumentas yra kaip gairės planuojant veiksmus specialiųjų poreikių išsilavinimo srityje, nors jos neapima situacijų, susiklostančių skirtinguose pasaulio regionuose ir valstybėse ir todėl turi būti pritaikytos nacionaliniams reikalavimams ir aplinkybėms; kad būtų veiksmingos, jos papildytinos nacionaliniais, regioniniais, vietos gyventojų veiksmų planais, įkvėptais politinės ir visuomenės valios, siekiant švietimo visiems) kontekste terminas specialūs mokymosi poreikiai [angl. educational needs] reiškia vaikų ir jaunuolių poreikius, kurie kyla iš negalavimų ar mokymosi sunkumų; teigiama, kad daug vaikų patiria mokymosi sunkumų ir jų mokymosi metu kurį laiką turi specialių mokymosi poreikių. Žr. The Salamanca Statement and Framework for Action on Special Needs Education, 1994. Specialiajame ugdyme naudojamas „specialiųjų ugdymosi poreikių“ terminas pabrėžiant, kad visi vaikai su negalia turi ne tik visiems bendrų, bet ir išskirtinių, specifinių poreikių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2013 metų veiklos ataskaita nr. 4–4, 2014. teisės į įtraukųjį švietimą Toliau tyrime edukacinės paradigmos „įtraukusis švietimas“ turinys atskleidžiamas konkrečiai, naudojantis neįgaliųjų teisės į mokslą užtikrinimo garantijų formuluotėmis. Vadovaujantis 2013 m. temine neįgaliųjų teisės į mokslą studija, įtraukimas yra procesas, kurio metu pripažįstama: a) pareiga pašalinti kliūtis, ribojančias ar draudžiančias dalyvavimą ir b) poreikis keisti pagrindinių mokyklų kultūrą, politiką ir praktiką tam, kad būtų patenkinti visų studentų poreikiai, įskaitant tų, kurie turi pakenkimų; orientuojama į įtraukųjį švietimą kaip priemonę realizuoti universalią teisę į švietimą, įskaitant ir neįgaliuosius, šioje studijoje analizuojamos Konvencijos atitinkamos nuostatos, išryškinama geroji praktika, svarstomi iššūkiai ir strategijos, įgyvendinant įtraukiojo švietimo sistemas. Žr. Thematic study on the right of persons with disabilities to education, Report of the Office of the United Nations High Commissioner for Human Rights A/HRC/25/29, 2013. užtikrinimo padėčiai Lietuvoje. Analizuoti situaciją Lietuvoje nagrinėjantys tyrimo šaltiniai rodo, kad įtraukiojo švietimo kontekstas (švietimo sistemos dalyvių orientacija į įtraukųjį švietimą, jo paisymas visuose švietimo lygmenyse) yra pripažinta praktika Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos atsispindi strateginiuose dokumentuose, įgyvendinant visiškos neįgaliųjų įtraukties užtikrinimo siekį: Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programoje (Valstybės žinios, 2012, nr. 137-7021), Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programos įgyvendinimo 2013–2015 metais priemonių plane (Valstybės žinios, 2013, nr. 15-740), Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje (Valstybės žinios, 2013, nr. 140-7095). , tačiau visiška neįgaliųjų, turinčiųjų specialiųjų poreikių švietimo srityje, įtrauktis Lietuvoje tebelieka siekiamybe. Šių asmenų teisė į įtraukųjį švietimą (visų įtraukties garantija expressis verbis išreikšta Neįgaliųjų teisių konvencijos 24 straipsnio 2 dalies e) punkte) pagal Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos (Konvencijos) 24 straipsnį užtikrinama konkrečiomis priemonėmis. Lygiagrečiai su 24 straipsniu, skirtu švietimo sričiai, teisei į mokslą, išvardyti dar keletas kitų Konvencijos straipsnių, užtikrinančių teisę į įtraukųjį švietimą: pirmiausia, preambulė, 3 („Bendrieji principai“), 5 („Lygybė ir nediskriminavimas“), 7 („Neįgalūs vaikai“), 8 („Visuomenės švietimas“), 9 („Prieinamumas“), 23 („Būsto ir šeimos neliečiamumas“), 27 („Darbas ir užimtumas“), 30 („Dalyvavimas kultūriniame gyvenime, aktyvus poilsis, laisvalaikis ir sportas“), 31 („Statistika ir duomenų rinkimas“), 32 („Tarptautinis bendradarbiavimas“), 33 („Nacionalinis įgyvendinimas ir kontrolė“). Remdamasi šiais ir kitais Konvencijos nuostatais, Lietuva turėtų imtis priemonių neįgaliųjų, taip pat turinčiųjų specialiųjų poreikių švietimo srityje, jų galimybių mokytis, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją užtikrinimo srityje.

 

Neabejotina, kad neįgaliųjų, taip pat turinčiųjų specialiųjų poreikių švietimo srityje galimybės gauti ugdymą ir išsilavinimą, atitinkantį jų prigimtinius gebėjimus, taip pat ir Lietuvoje padidėtų, pirmiausia paskatinus visuomenės požiūrį į neįgaliuosius bei ir į jų veiklą. Pavyzdžiui, daugeliu atvejų šis požiūris suvokiamas kaip kliūtis, trukdanti imtis kitų įtraukties priemonių arba daranti kitas įtraukties priemones neveiksmingas. Remiantis 2007 m. tyrimo duomenimis, didžioji dalis tiriamųjų susidūrė su diskriminacija ir išankstinėmis nuostatomis švietimo srityje Žr. Deimantė Šėporaitytė, Artūras Tereškinas, Neįgaliųjų įsidarbinimo ir mokslo galimybės Lietuvoje: Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimas, 2007. . Kitas neįgaliųjų studentų padėties Lietuvos aukštajame moksle tyrimas taip pat atskleidė, kad neįgalieji kaip vieną iš jų pasitelkiamų sričių, siekiant studijų sąlygų gerinimo, įvardija akademinės bendruomenės požiūrio pakeitimą į neįgaliuosius Žr. Rūta Ruolytė-Verschoore, Jonas Ruškus, „Pradžią turi kurti pats: neįgaliųjų studentų dalyvavimas aukštosiose mokyklose Lietuvoje“, p. 89. . Paminėtina, kad fiksuojamos diskriminacinės nuostatos apie neįgaliuosius, taip pat ir švietimo srityje, matomos ir iš vis gausėjančių konstatuotų diskriminacijos dėl negalios faktų. Štai Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigoje 2013 m. pagal gautus skundus atlikti net 33 tyrimai (ankstesniais metais buvo apie 16) dėl diskriminacijos negalios pagrindu, iš jų 12 proc. dėl galimos diskriminacijos švietimo srityje Žr. Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. ataskaita, 2014. . Be to, neįgaliųjų socialinės integracijos kontekste patvirtinama, kad kliūtys šiai integracijai yra visuomenės požiūris jų atžvilgiu, o ne pats asmens vienokios arba kitokios funkcijos sutrikimo faktas Žr. Vida Gudžinskienė, Živilė Jurgutienė, „Neįgaliųjų socialinės integracijos teisinis reglamentavimas“, p. 24. , kad neįgalieji susiduria su sunkumais dėl visuomenės narių negalios, kaip socialinio fenomeno, suvokimo Žr. Jūratė Guščinskienė, Jadvyga Čiburienė, „Lietuvos neįgaliųjų įtrauktis į aukštąjį mokslą ir darbo rinką: socialinės atsakomybės aspektas“, p. 503. . Remiantis dar vienu 2007 m. tyrimu, jo autorei išanalizavus Lietuvos gyventojų pasirengimą priimti turinčiuosius tam tikros rūšies psichinę negalią į savo tarpą, atskleista, kad gyventojų silpniausiai išreikšta nuostata – dėl neįgaliųjų gebėjimo aktyviai integruotis į bendruomenę; nors stipriau – apibendrinta nuostata į psichikos neįgaliųjų socialinę integraciją Žr. „M. Veniūtės daktaro disertacija „Psichikos negalią turinčių žmonių socialinės integracijos galimybės Lietuvoje“, p. 88. .

 

Taip pat svarbios ir nurodytos srities teisinio reguliavimo garantijos bei tinkamas jų praktinis įgyvendinimas Šios srities teisinio reguliavimo aspektas mokslo darbuose išsamiau nagrinėtas, pavyzdžiui, šių autorių: Vida Gudžinskienė, Živilė Jurgutienė, „Neįgaliųjų socialinės integracijos teisinis reglamentavimas“, 2010; Ruolytė-Rūta Verschoore, Jonas Ruškus, „Pradžią turi kurti pats: neįgaliųjų studentų dalyvavimas aukštosiose mokyklose Lietuvoje“, 2012; Rūta Ruolytė-Verschoore, Neįgaliųjų studentų dalyvavimas Lietuvos aukštosiose mokyklose, 2012 ir kt. . Iš plataus neįgaliųjų, taip pat turinčiųjų specialiųjų poreikių švietimo srityje, teisės į mokslą realizavimo problemų išskirtinas aspektas – tinkamo sąlygų pagal poreikius pritaikymo šiems asmenims neužtikrinimas arba nepakankamas užtikrinimas. Šio gana siauro minėtų asmenų teisės į mokslą Atkreiptinas dėmesys į sąvokų „teisė į mokslą“ ir „teisė į švietimą“ vartojimo nevienodumą. Pavyzdžiui, tarptautiniuose dokumentuose, nacionalinėse ataskaitose, teikiamose dėl šių dokumentų įgyvendinimo, kai kurių nacionalinių institucijų praktikoje vartojamas terminas „teisė į mokslą“ (antai remiantis Konvencijos oficialiuoju vertimu, minima teisė į mokslą (o jos 24 straipsnis pavadintas „Švietimas“)), nors nacionaliniuose teisės aktuose, ypač Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme – „teisė mokytis, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją“, teismų praktikoje (ypač konstitucinėje jurisprudencijoje – „teisė į išsimokslinimą“). Pastebėtina, kad abi sąvokos gali būti vartojamos pagrečiui (pavyzdžiui, kaip Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tyrimo ataskaitoje (terminai „išsilavinimas“ ir „mokslas“). Šis vartojimo nevienodumas, labiausiai atsižvelgiant į kontekstą, kuriame jis vartojamas, išlaikomas ir šiame tyrime. aspekto nagrinėjimo svarbą nulėmė tai, kad įtraukiojo švietimo sistemos yra orientuojamos į įvairius moksleivius ir jų specialius individualius poreikius, konkretinant šios Konvencijos prieinamumo nuostatų (ypač 9 straipsnio, turinčio atskirą Neįgaliųjų teisių komiteto priimtą komentarą) įgyvendinimą.

 

Tinkamo sąlygų pritaikymo ir susijusių Valstybių narių probleminių sričių, įgyvendinant Konvencijos 24 straipsnį, gvildenimas, taip pat dėmesio atkreipimas į joms spręsti Neįgaliųjų teisių komiteto teikiamas rekomendacijas padeda apibendrinti dažniausias, ne vienai valstybei narei aktualias problemas ir siūlomus jų sprendimus (remiantis pastarųjų analize, galima formuluoti pasiūlymus, taikytinus Lietuvai). Minimos problemos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vaiko teisių kontrolieriaus metines veiklos ataskaitas, taip pat aktualios ir Lietuvai. 2012 m. ataskaitoje, apibendrintai aptariant situaciją vaiko teisių apsaugos srityje, konstatuota, kad

nepakankamas lėšų, būtinų teisės aktams įgyvendinti, skyrimas arba jų neskyrimas, specialistų stygius arba nepakankama jų kompetencija, paslaugų stygius ir jų plėtros nebuvimas lemia tai, kad praktikoje nevyksta arba vyksta tik minimalūs, fragmentiniai pokyčiai, teisės aktų nuostatai lieka deklaratyvūs ir nepasiekiami teisės aktų tikslai bei numatytas (norimas) vaiko teisių apsaugos lygis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2012 metų veiklos ataskaita nr. 4–1, 2013. .
Nors šis teiginys neskirtas konkrečiai švietimo sričiai, pripažintina, kad jis jai taip pat taikytinas ir, kaip bus toliau matoma, pateikia apibendrintą švietimo sistemoje susidariusių probleminių sričių vaizdą. Vaiko teisių kontrolieriaus pažymėta, kad
nepaisant įvardytų valstybės pažangos rodiklių, vykdoma Nacionalinė žmonių turinčių negalia socialinės integracijos 2003–2012 m. programa; moksleivio krepšelio vaikams, turinčių specialiųjų poreikių padidinimas; specialiojo pedagogo etatų įsteigimas ir kt., – vaikų, turinčių negalią, teisių užtikrinimo problemos išlieka Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus komentaras dėl Lietuvos Respublikos ataskaitos apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje 2004 – 2008 metais, 2012. .
 

Atliekamam tyrimui aktualu, kad tarptautiniu mastu (ne tik Jungtinių Tautų lygiu, nors ypač į jį orientuojantis) taip pat patvirtinama, kad valstybėms iššūkiai, į kuriuos jos turi atsakyti, be kita ko yra įtraukusis švietimas ir prieinamumas Žr. State of Democracy, Human Rights and The Rule of Law in Europe: Report by the Secretary General of the Council of Europe, 2014. . Įtraukiojo švietimo sistemų iššūkių (kartu ir gerosios praktikos) sritys išvardijamos ir 2013 m. Jungtinių Tautų teminėje neįgaliųjų teisės į įtraukųjį išsilavinimą studijoje: tai ne atmetimo sąlyga, bet teisė į įtraukųjį, kokybišką ir laisvą išsilavinimą, prieinamumas ir kliūčių šalinimas, tinkamas sąlygų pritaikymas, pagalba, parama, galimybių suvienodinimas, profesinis lavinimas ir gebėjimų stiprinimas, mokymasis visą gyvenimą. 2014 m. diskusijose apie Konvencijos įgyvendinimą 15–24 metų jaunimo atžvilgiu susitelkiama į kelis klausimus ir iššūkius: pripažįstama, kad globaliai vienas iš didžiausių neįgaliojo jaunimo kliūčių yra stigma, lemianti socialinę izoliaciją ir diskriminaciją, taip pat tai, kad neįgalumas neproporcingai veikia vargstančius, taip pat sveikatos priežiūros prieinamumas, švietimo stygius. Teigiama, kad tarptautiniuose dokumentuose propaguojamas visuotinis švietimas, neįgalusis jaunimas tebelanko mokyklas mažiau nei kitas jaunimas, jie dažniau iškrenta iš mokyklos, jei baigia mokyklos programas, mokosi žymiai mažiau nei jų bendraklasiai dėl resursų stygiaus, mokytojų, kurie nėra apmokyti, kaip geriausiai mokyti neįgaliuosius vaikus ir dėl jų žemų lūkesčių. Kvalifikacijos kėlimo ir gebėjimų stiprinimo programos mokytojams, skirtos jiems adekvačiai mokyti vaikus ir paauglius, turinčius negalią, yra retos. Taip pat išlieka fiziniai barjerai. Jeigu mokyklos, jų įranga ir susijusios paslaugos, pvz., pavėžėjimas, nėra numatytos ir teikiamos taip, kad būtų prieinamos visiems paslaugų vartotojams ir moksleiviams, turintiems skirtingų poreikių ir esantiems skirtingose funkcinėse situacijose, daug jaunimo ir vaikų turinčių negalią, neturi galimybių jomis pasinaudoti. Apmokytų mokytojų arba tinkamos mokymo medžiagos arba metodų stygius riboja išsilavinimo prieinamumo galimybę milijonams jaunimo turinčių negalią, taip pat tų, kurie turi psichikos sveikatos sutrikimų. Daugeliui jaunimo, turinčių negalią kumuliatyvi tinkamo pirminio išsilavinimo stoka lemia nedidelį jų dalyvavimą standartizuotuose egzaminuose, o tai riboja jų gebėjimus rinktis aukštąjį išsilavinimą. Tuo pačiu metu vaikai, turintys negalią, pasiekia ankstyvąją paauglystę, bet dauguma iš jų mano, kad jie savo mokymosi ir gebėjimų lygiu atsilieka nuo jų kolegų Žr. Youth with Disabilities, 2014. .

 

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, autorės tyrimo tikslas – atskleisti tinkamo sąlygų pritaikymo reikalavimo švietimo srityje įtvirtinimo ir jo įgyvendinimo Konvencijos Valstybėse narėse sunkumus, įgyvendinant Konvencijos 24 straipsnį, taip pat dėl šių sričių šio Komiteto teiktas rekomendacijas bei suformuluoti pasiūlymus dėl neįgaliųjų, taip pat turinčiųjų specialiųjų poreikių švietimo srityje, galimybių gauti ugdymą ir išsilavinimą, atitinkantį jų prigimtinius gebėjimus. Manytina, kad praktikos nurodytais klausimais apibendrinimas Pagal Konvencijos Fakultatyvųjį protokolą Neįgaliųjų teisių komitetui galimų teikti jo jurisdikcijai priskirtų asmenų ar jų grupių pateiktų pranešimų, kuriuose teigiama, kad šie asmenys tapo Šalies Konvencijos nuostatų pažeidimo aukomis, apibendrinimas (įskaitant ir tinkamų sąlygų pritaikymą) galėtų būti kito tyrimo dalykas. gali būti itin aktualus, kol dar nėra parengtas nurodyto Komiteto komentaras dėl Konvencijos 24 straipsnio Komitetas yra nusprendęs, kad bus sudaroma darbo grupė, kuri sieks parengti bendrojo komentaro dėl Konvencijos 24 straipsnio projektą (taip pat tai, kad bus skiriama bendro pobūdžio diskusijų dėl teisės į mokslą diena Komiteto 2015 m. balandžio mėnesio sesijos metu). Žr. Report of the Committee on the Rights of Persons with Disabilities on its twelfth session (15 September–3 October 2014), CRPD/C/12/2, 2014. .

Tyrime daugiausia naudojamasi dokumentų turinio analizės rezultatais. Autorė nagrinėjo nemažai Jungtinių Tautų institucijų praktikos – Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto pastebėjimus valstybėms narėms dėl jų pradinių Konvencijos įgyvendinimo ataskaitų ir joms teikiamas rekomendacijas, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisaro apibendrinimą – teminę neįgaliųjų teisių studiją ir joje teikiamas rekomendacijas bei kitus susijusius šaltinius, taip pat juos lygino daugiausia su 2010–2013 m. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus metinėse ataskaitose išdėstytais pastebėjimais ir rekomendacijomis.

 

1. Tinkamo sąlygų pritaikymo švietimo srityje reikalavimo įtvirtinimo klausimai

Remiantis Konvencijoje vartojamų sąvokų aiškinimu 2 straipsnyje, diskriminacija dėl neįgalumo:
bet koks išskyrimas, atstūmimas arba apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti arba paneigti arba dėl kurių pabloginamas arba paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas arba naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje arba bet kurioje kitoje srityje.
Taip pat nustatyta, kad diskriminacija dėl neįgalumo apima „visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas“. Konvencijoje paaiškinta, kad tinkamas sąlygų pritaikymas yra
būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga arba nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis arba galimybę įgyvendinti šias teises ir laisves.
Remiantis šiais nuostatais, tokių sąlygų nepritaikymas, esant nurodytiems požymiams, gali būti kvalifikuotinas kaip diskriminacija dėl neįgalumo, dėl tokio nepritaikymo neužtikrinamas visavertis ir lygiateisis naudojimasis teise į švietimą, kaip ir kitomis teisėmis, o toks užtikrinimas yra Konvencijos tikslas (Konvencijos 1 straipsnis).
 

Tinkamo sąlygų pritaikymo priemonės tikslas – užtikrinti, kad neįgaliajam lygiais su kitais asmenimis pagrindais būtų suteikta švietimo sistemos prieiga. Atliekamam tyrimui aktualus specialiai švietimui skirtas Konvencijos 24 straipsnis, kuris išryškina sritis, kurias turi užtikrinti valstybė, sudarydama tinkamas sąlygas. Pagal šį straipsnį valstybė garantuoja neįgaliųjų teises švietimo srityje, visų lygių švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą, kad neįgalieji dėl savo neįgalumo nebūtų šalinami iš bendrosios švietimo sistemos ir neįgaliems vaikams nebūtų atimta galimybė įgyti nemokamą ir privalomą pradinį arba vidurinį išsilavinimą; kad neįgalieji turėtų galimybę įgyti visiems tinkamą, kokybišką ir nemokamą pradinį išsilavinimą ir vidurinį išsilavinimą lygiai su kitais asmenimis tose bendruomenėse, kur jie gyvena; kad neįgalieji gautų būtiną paramą bendrojoje švietimo sistemoje, siekiant sudaryti sąlygas jų veiksmingam švietimui; kad aplinkoje, kuri geriausiai skatina akademinį ir socialinį vystymąsi, būtų teikiamos veiksmingos individualizuotos paramos priemonės, suderinamos su visiškos įtraukties tikslu.

Įvardinant tinkamų sąlygų nepritaikymą, galima remtis ir Darbo grupės, ruošusios Konvencijos tekstą, parengiamąja medžiaga ir Neįgaliųjų teisių komiteto jurisprudencija, formuojama, remiantis patvirtintu šios Konvencijos tekstu (ypač Komitetui išdėstant pastebėjimus į Valstybių narių jam teikiamas ataskaitas apie Konvencijos įgyvendinimą).

 

Darbo grupės nuomone, termino „tinkamas sąlygų pritaikymas“ poreikis Konvencijoje kilo iš siekio užtikrinti atitiktį nediskriminavimo principui. Daug grupės narių pritarė, kad reikalinga, jog ši sąvoka išliktų bendrojo pobūdžio, lanksti, kad ji būtų lengvai taikoma įvairiems sektoriams (taip pat ir švietimo) ir kad būtų gerbiamos Valstybių – Konvencijos narių skirtingos teisinės tradicijos. Taip pat buvo sutariama, kad įvardinimas, kas sudaro „tinkamą sąlygų pritaikymą“, turi būti individualizuotas (sąmoningai nukreiptas į specifinius asmens poreikius tokiam pritaikymui) ir bendradarbiaujant tokiam asmeniui ir atitinkamam subjektui. Suvokiama, kad pastarajam subjektui neturi būti leista priversti asmenį priimti bet kokį „tinkamą sąlygų pritaikymą“. Taip pat tai, kad tose situacijose, kai galimas įvairus „tinkamo sąlygų pritaikymo“ parinkimas, ir kiekviena iš tokių priemonių atitiktų „tinkamos“ sąvoką, kad asmuo neturėtų teisės rinktis tos, kuri jam (jai) labiau patiktų. Prieita prie bendro sutariamo, kad valstybės finansavimo galimumas turėtų riboti „neproporcingos naštos“ naudojimą kaip priežastį darbdaviams ir paslaugų teikėjams tinkamai nepritaikyti sąlygų. Kai kurie Darbo grupės nariai pritarė pasiūlymui, kad nesėkmingas „tinkamas sąlygų pritaikymas“ savaime būtų traktuojamas kaip diskriminacija, kai kurie iš šių narių nurodė Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto 5 Bendrąjį komentarą, propaguojantį šį požiūrį. Kiti Darbo grupės nariai manė, kad Konvencija neturėtų nurodyti būdo, kuriuo „tinkamo sąlygų pritaikymo“ koncepcija būtų paaiškinta arba apibrėžta nacionaliniuose teisės aktuose. Jų nuomone, kad būtų neproporcinga, jei Tarptautinis teisinis dokumentas, pirmiausia sukurtas tam, kad laiduotų valstybės atsakomybę privatiems subjektams nevykdant „tinkamo sąlygų pritaikymo“, lemtų nediskriminavimo principo pažeidimą.

 

Atsižvelgtina ir į tai, kad Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, kurį Konvenciją ratifikavusios šalys turi reguliariai informuoti apie priemones, kurių jos ėmėsi įgyvendindamos Konvenciją ir kuris nurodo galimus Konvencijos įgyvendinimo trūkumus bei teikia rekomendacijas, dar nėra suformulavęs gairių, standartų, kurie būtų naudojami įgyvendinant Konvencijos numatomą „tinkamumą“, suprantamą kaip objektyvaus patikrinimo rezultatas, apimantis resursų tinkamumo analizę, pritaikymo tinkamumo ir tikėtino tikslo, kovojant su diskriminacija, analizę. Manoma, kad tol, kol šios priemonės neišvysto, aktualios Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto išleistos gairės, numatančios valstybių pareigą imtis žingsnių, įgyvendinant Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą siekiant maksimalaus resursų prieinamumo Komitetas nurodė, kad atitiktis šiam įsipareigojimui turi būti vertinama atsižvelgiant į šių elementų visumą: sąmoningą ketinimą įgyvendinti ekonomines, socialines ir kultūrines teises numatytomis priemonėmis, nediskriminacinį požiūrį, imantis tokių priemonių ir įgyvendinimo terminus; vertinant resursų apribojimą turi būti atidžiai analizuojamas kontekstas. Thematic study on the right of persons with disabilities to education, Report of the Office of the United Nations High Commissioner for Human Rights A/HRC/25/29, 2013. , įskaitant ir teisę į mokslą. Komiteto siūlyta valstybėms bendrauti tarpparlamentiniu būdu, kad būtų priimti teisės aktai ir vystoma teismų praktika tiesiogiai taikant nediskriminavimo tinkamo sąlygų pritaikymo pagrindu reikalavimą. Kelių valstybių praktika buvo pateikta kaip šios srities Gerosios praktikos pavyzdžiai: Australijos, Kanados, Airijos, Izraelio, Naujosios Zelandijos, Filipinų, Pietų Afrikos, Ispanijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Zimbabvės, taip pat ES Žr. ten pat. Tinkamo sąlygų pritaikymo koncepcijos nacionalinėje su neįgalumu susijusioje valstybių teisėkūroje gerosios praktikos analizė pateikta, remiantis šiuo pagrindu – The Concept of Reasonable Accommodation in Selected National Disability Legislation: Background Conference Document Prepared by the Department of Economic and Social Affairs A/AC.265/2006/CRP.1, 2006. Apie pasaulio valstybių šios koncepcijos įtvirtinimo ir taikymo praktiką, taip pat ir peržengiančią neįgalumo kontekstą, plačiau žr. Emmanuelle Bribosia, Isabelle Rorive, Reasonable Accommodation beyond Disability in Europe? European Network of Legal Experts in the Non-discrimination Field, 2013. .

 

Terminas „tinkamas sąlygų pritaikymas“ pavartotas Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto komentaruose (bendrajame komentare nr. 5, taip pat minimas komentare nr. 20), nustato nagrinėjamos srities pareigą:

tam, kad būtų vystoma lygybė ir panaikinama diskriminacija, Valstybės narės turi imtis atitinkamų žingsnių, kad užtikrintų, jog sąlygos būtų pritaikomos tinkamai. Konvencijos 5 straipsnis, skirtas lygybei ir nediskriminavimui, o tinkamas sąlygų pritaikymas vaidina sisteminį vaidmenį šiame specifiniame kontekste. Committee on the Rights of Persons with Disabilities, Comment on the Draft General Comment No. 2 Article 9, submitted by the Civil Rights Foundation, Stop Discrimination, Norway, 2014.
Pastebima, jog kai kurių šalių įstatymai nustato, kad lygybės ir nediskriminavimo principas numato tinkamo sąlygų pritaikymo pareigą (darbdaviui, kitam privačios ekonomikos subjektui, valdžios institucijai), t. y. pareigą imtis visų tinkamų priemonių tam, kad būtų garantuota tam tikrų kategorijų asmenų apsauga nuo diskriminacijos užtikrinant „priėjimą“ prie įdarbinimo arba kitos veiklos Žr. Thematic study on the right of persons with disabilities to education, Report of the Office of the United Nations High Commissioner for Human Rights A/HRC/25/29, 2013. .

Reikia pastebėti ir tai, kad tinkamo sąlygų pritaikymo pareigos vystymas, kaip netiesioginės diskriminacijos draudimas – probleminis Europoje, nes diskutuojama dėl netiesioginės diskriminacijos koncepcijos. Pranešimai, pateikti Europos teisės ekspertų tinklo, rodo, kiek yra išnykusios ribos tarp teisinių sąvokų „tinkamas pritaikymas“, „netiesioginė diskriminacija“ ir pozityvūs veiksmai. Tinkamas pritaikymas neretai siejamas su priemonėmis, įgyvendinamomis per teisėkūrą, atsižvelgiant į tam tikros asmenų kategorijos specialiuosius poreikius. Nors egzistuoja panašus supratimas ir peržengus šių teisinių priemonių kontekstą, šių priemonių dėka lygybės ir socialinės įtraukties siekis tam tikromis aplinkybėmis padaro būtiną atsižvelgimą į specialiąsias asmenų savybes Žr. Emmanuelle Bribosia, Isabelle Rorive, Reasonable Accommodation beyond Disability in Europe? European Network of Legal Experts in the Non-discrimination Field, 2013. .

 

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad akademikai nesutaria, kaip kvalifikuoti atsisakymą teikti tinkamą sąlygų pritaikymą: ar kaip tiesioginę, ar kaip netiesioginę diskriminaciją, ar kaip trečią sui generis diskriminacijos rūšį. Manoma, kad bet kokiu atveju, tinkamo sąlygų pritaikymo pareiga glaudžiai susijusi su netiesioginės diskriminacijos terminu. Ji grindžiama substantyvios lygybės idėja, pripažįstant, kad nuostata gali būti išoriškai neutrali, t. y. formaliai nebūti kaip draudžiamas kriterijus, tačiau gali diskriminuoti savo poveikiu, kai ji de facto sudaro kliūtis saugomai žmonių grupei ir dėl to suvoktina kaip netiesioginė diskriminacija. Nors netiesioginė diskriminacija tik leidžia nustatyti, ar nuostata, kriterijus arba praktika yra diskriminacinio pobūdžio. Jeigu šis pobūdis konstatuojamas, tokia nuostata, kriterijus arba praktika turėtų būti uždrausti ir pakeisti naujomis, nediskriminacinėmis, bendrai taikomomis priemonėmis. Kai kuriais atvejais, kai prieštaringa priemonė atrodo geriausias kelias pasiekti teisėtą tikslą, nors ji sukuria ir kliūtis saugomai grupei, priemonės pateisinimas išimties nustatymo keliu tam asmeniui, kuriam sudaroma kliūtis, gali būti vienintelis kelias pašalinti diskriminacinį pobūdį nedarant kompromiso su priemonės tikslu. Šiuo požiūriu tinkamas sąlygų pritaikymas gali būti interpretuojamas kaip specifinis atsakas, kuris labiau nukreiptas į individualias charakteristikas Žr. ten pat, p. 23. .

 

Suvokiant tinkamo sąlygų pritaikymo reikšmę ir potenciją įveikiant diskriminaciją, pripažįstama, kad įstatymų leidėjai ir teismai nenoromis įtvirtina ir taiko tinkamo sąlygų pritaikymo principą kaip teisinį įpareigojimą. Tikimasi, kad Neįgaliųjų teisių konvencija gali tarnauti tarsi atviros bendrosios durys, įskaitant specifinę neįgalumo sritį Žr. Elimination of all forms of religious intolerance, Note by the Secretary-General, Interim report of the Special Rapporteur on freedom of religion or belief A/69/261, 2014. . Patvirtinama, kad tokios situacijos, kai asmeniui nesuteikiama tinkamo sąlygų pritaikymo, kai tokios priemonės nebūtų neproporcinga arba nepagrįsta našta, gali būti kvalifikuojamos kaip diskriminacija, priklausomai nuo konkretaus atvejo aplinkybių. Dar daugiau – asmenys turi turėti galimybę imtis teisinių priemonių tam, kad galėtų apskųsti bet kokį tinkamų priemonių, kurios galėtų būti priimtos, neteikimą. Skatinama toliau nagrinėti ir plėsti tinkamo sąlygų pritaikymo apimtį peržengiant tai, kas jau yra įtvirtinta teisiniu reguliavimu Žr. ten pat. .

Taigi, turint omenyje tai, kas išdėstyta, tinkamo sąlygų pritaikymo reikalavimo turinio, jo ribų, atsižvelgiant į jo sąsajas su kitomis Konvencijos numatomomis priemonėmis, siekiant įgyvendinti šios priemonės ir visos Konvencijos tikslą, klausimai išlieka atviri tolesniam vystymui.

 

2. Šio reikalavimo įtvirtinimo ir jo įgyvendinimo švietimo srityje trūkumai Konvencijos valstybėse narėse

Neįgaliųjų teisių komitetas galutiniuose pastebėjimuose valstybėms narėms dėl jų teiktų ataskaitų tinkamo sąlygų pritaikymo neužtikrinimą traktavo kaip lygybės ir nediskriminavimo principų pažeidimą. Gali būti pateikiamas ne vienas pavyzdys dėl Komiteto 2011–2014 m. konstatuotų valstybių narių teisinio reguliavimo neatitikties Konvencijos nuostatams, nes nebuvo užtikrintas tinkamas sąlygų pritaikymas, todėl išdėstyti Komiteto siūlymai dėl tinkamo sąlygų pritaikymo pareigos įtvirtinimo ar (ir) jos įgyvendinimo; taip pat susijusios valstybių narių probleminės sritys, įgyvendinant Konvencijos 24 straipsnį.

Neįgaliųjų teisių komitetas išreiškė apgailestavimą dėl aiškumo stygiaus taikant „tinkamo sąlygų pritaikymo“ sąvoką. Komitetas rekomendavo, kad Tunisas inkorporuotų tinkamo sąlygų pritaikymo apibrėžimą į nacionalinę teisę ir taikytų jį, atsižvelgdamas į Konvencijos 2 straipsnį, ypač užtikrinant, kad įstatymas aiškiai, eksplicitiškai pripažintų tinkamo sąlygų pritaikymo neteikimą kaip negalia grindžiamą diskriminaciją Žr. Concluding observations of the Committee on the Rights of Persons with Disabilities CRPD/C/TUN/CO/1, Tunisia, 2011. .

Komitetas taip pat išreiškė susirūpinimą, kad Peru teisės aktai, susiję su neįgalumu, ne visiškai atitinka Konvenciją ir tuo aspektu, kad juose nėra įtvirtinta nuoroda į tinkamo sąlygų pritaikymo neteikimą. Komitetas rekomendavo, kad valstybė narė priimtų strateginį dokumentą tam, kad būtų įgyvendintos visos Konvencijoje įtvirtintos teisės ir kad būtų pagreitinta teisės aktų peržiūra siekiant, kad jie atitiktų visus Konvencijos nuostatus, įskaitant jos pagrindinius principus ir, be kita ko, kad būtų apibrėžtas tinkamas sąlygų nepritaikymas ir diskriminacija dėl ryšio, kaip diskriminacijos dėl negalios formos Žr. Concluding observations prepared by the Committee on the Rights of Persons with Disabilities CRPD/C/PER/CO/1, Peru, 2012. .

 

Komitetas pažymėjo, kad nei tinkamo sąlygų pritaikymo koncepcija, nei pripažinimas, kad tokio pritaikymo neteikimas yra diskriminacijos forma, nėra eksplicitiškai įtvirtinti Argentinos antidiskriminaciniuose įstatymuose ir įstatymuose, susijusiuose inter alia su švietimu. Komitetas ragino valstybę narę antidiskriminaciniuose teisės aktuose įtvirtinti tinkamo sąlygų pritaikymo koncepciją ir užtikrinti, kad atitinkami teisės aktai apibrėžtų tinkamą sąlygų nepritaikymą kaip diskriminacijos dėl neįgalumo formą Žr. Concluding observations on the initial report of Argentina as approved by the Committee at its eighth session (17–28 September 2012) CRPD/C/ARG/CO/1, 2012. .

Komitetas išreiškė rūpestį, kad Kinija nenuosekliai taiko tinkamo sąlygų pritaikymo koncepciją, siejant ją su nediskriminavimo principu. Komitetas siūlė Kinijos teisėje įtvirtinti tinkamo sąlygų pritaikymo apibrėžimą, kuris atspindėtų Konvencijos apibrėžimą, apimantį būtiną ir tinkamą pakeitimą bei pritaikymą konkrečiu atveju, taip pat egzistuojant ir bendrojo pobūdžio prieinamumo nuostatoms. Komitetas konstatavo, kad valstybė narė taip pat turėtų užtikrinti, kad įstatymas eksplicitiškai pripažintų, kad tinkamo sąlygų pritaikymo neteikimas yra diskriminacija dėl neįgalumo Žr. Concluding observations on the initial report of China, adopted by the Committee at its eighth session (17–28 September 2012) CRPD/C/CHN/CO/1, 2012. .

 

Komitetas susirūpinęs pažymėjo, kad Vengrijos teisės aktai nepateikė nuorodos apie tai, kad tinkamas sąlygų nepritaikymas traktuojamas kaip diskriminacija. Komitetas kvietė valstybę narę imtis žingsnių užtikrinti, kad jos teisės aktai eksplicitiškai įtvirtintų, kad tinkamas sąlygų nepritaikymas yra draudžiamos diskriminacijos aktas. Komitetas taip pat pažymėjo, kad valstybė narė neatliko pakankamų žingsnių, kad teiktų tinkamą sąlygų pritaikymą visiems neįgaliesiems studentams bendrojo lavinimo įstaigose ir plėtotų įtraukiojo švietimo sistemą tokią, kokia ji apibrėžta Konvencijoje. Komitetas ragino Vengriją skirti pakankamus resursus įtraukiojo švietimo sistemos neįgaliems vaikams vystymui. Jis pakartojo, kad tinkamas sąlygų nepritaikymas yra pažeidimas ir rekomendavo, kad valstybė narė reikšmingai padidintų savo pastangas, tinkamai pritaikydama sąlygas neįgaliems vaikams, atsižvelgiant į moksleivių individualius poreikius, teikdama neįgaliems moksleiviams reikalingą paramą bendroje švietimo sistemoje, tęsdama mokytojų ir kito personalo mokymą, leidžiantį jiems dirbti įtraukiojo švietimo įstaigose Žr. Concluding observations on the initial periodic report of Hungary, adopted by the Committee at its eighth session (17–28 September 2012) CRPD/C/HUN/CO/1, 2012. .

Komitetas taip pat išreiškė rūpestį dėl to, kad Paragvajaus teisės aktuose neįtvirtinti nuostatai, kurie eksplicitiškai apibrėžtų tinkamą sąlygų nepritaikymą kaip diskriminacijos formą. Komitetas ragino valstybę narę imtis būtinų teisėkūros ir administracinių priemonių tam, kad būtų panaikinta diskriminacija dėl neįgalumo ir priimti teisės aktai, draudžiantys diskriminaciją; Komiteto nuomone, tokios priemonės turi eksplicitiškai nukreipti į tinkamo sąlygų pritaikymo neteikimą kaip diskriminacijos dėl neįgalumo formą Žr. Concluding observations on the initial report of Paraguay, adopted by the Committee at its ninth session, 15–19 April 2013, CRPD/C/PRY/CO/1, 2013. .

 

Komitetas rekomendavo Azerbaidžanui jo naujojo įstatymo dėl neįgaliųjų teisių projekte įtvirtinti tinkamo sąlygų pritaikymo koncepciją ir užtikrinti, kad šis ir kiti teisės aktai aiškiai nustatytų, kad tinkamas sąlygų nepritaikymas yra diskriminacija neįgalumo pagrindu.

Komitetas taip pat pateikė valstybei narei keletą kitų rekomendacijų: a) sutelkti pastangas tam, kad ji įgyvendintų įtraukųjį švietimą ir tinkamai pritaikytų sąlygas mokyklose ir kitose mokymo įstaigose, taip pat inter alia pagalbines technologijas ir paramą klasėse, prieinamą ir pritaikytą mokymo medžiagą ir programas, taip pat prieinamą mokyklų aplinką; b) skirti pakankamus finansinius ir žmogiškuosius resursus tam, kad būtų įgyvendinta valstybės narės įtraukiojo švietimo programa; c) sutelkti pastangas tam, kad ji teiktų kokybišką mokytojų mokymą, įskaitant neįgaliuosius mokytojus, naudojant Brailio ir ženklų raštą, įgyvendinant visų negalios rūšių vaikų švietimą, įskaitant kurčius ir sunkiai girdinčius mergaites ir berniukus; užtikrinti, kad įtraukusis švietimas būtų pagrindinė integrali dėstytojų mokymo universitetuose dalis; d) atlikti tyrimus dėl egzistuojančios įtraukiojo švietimo programos veiksmingumo ir ta apimtimi, kiek valstybė narė atitinka prieinamumo standartus Žr. Concluding observations on the initial report of Azerbaijan, adopted by the Committee at its eleventh session (31 March–11 April 2014) CRPD/C/AZE/CO/1, 2014. .

Komitetas apgailestavo, kad Kosta Rikos antidiskriminaciniai teisės aktai nepripažįsta diskriminacijos neįgalumo pagrindu ir tinkamo sąlygų nepritaikymo kaip diskriminacijos formos. Komitetas ragino valstybę narę imtis teisėkūros ir administracinių priemonių, būtinų draudžiant diskriminaciją neįgalumo pagrindu ir eksplicitiškai įtraukti tinkamą sąlygų nepritaikymą kaip diskriminacijos neįgalumo pagrindu formą Žr. Concluding observations on the initial report of Costa Rica, adopted by the Committee at its eleventh session (31 March–11 April 2014) CRPD/C/CRI/CO/1, 2014. .

 

Komitetas išreiškė susirūpinimą, kad naujasis Švedijos įstatymas dėl diskriminacijos, įtvirtinantis tinkamą sąlygų nepritaikymą kaip diskriminaciją, daro išimtį dėl organizacijų, įdarbinančių mažiau nei 10 darbuotojų. Komitetui taip pat kėlė susirūpinimą tai, kad tinkamas sąlygų nepritaikymas netraktuojamas kaip bendrojo pobūdžio, jį taikant valstybės narės teisės sistemoje, ir kad skirtingų valdymo lygių institucijos nėra susaistytos šia teisine pareiga. Komitetas ragino valstybę narę peržiūrėti pasiūlytąjį įstatymo projektą, kad jis visiškai atitiktų Konvencijos 5 straipsnį ir imtis visų galimų žingsnių, kad būtų užtikrinta tinkamai pritaikomos sąlygos visose visuomenės gyvenimo srityse, ir visuomenės, ir profesiniame kontekstuose, nedarant išimčių, grindžiant lygių galimybių principu. Komitetas ragino valstybę narę pateikti tinkamo sąlygų pritaikymo teisinį apibrėžimą ir įtvirtinti jį visuose atitinkamuose įstatymuose taip, kad jis būtų taikomas visose valdymo srityse, įskaitant teismo ir administracines sritis. Kalbant apie problemines su tinkamo sąlygų pritaikymo reikalavimu susijusias įtraukiojo švietimo sritis, aktualu, kad Komitetas išreiškė susirūpinimą, jog mokyklos gali atsisakyti priimti neįgaliuosius moksleivius dėl organizacinio ir ekonominio sunkmečio. Taip pat dėl valstybės narės ataskaitų, rodančių, jog kai kurie vaikai, kuriems reikalinga plati parama, negali lankyti mokyklos, nes tos paramos stygius. Komitetas ragina Valstybę narę garantuoti visų moksleivių turinčių negalia įtrauktį į bendrojo lavinimo mokyklas ir užtikrinti, kad jie gautų reikiamą paramą Žr. Concluding observations on the initial report of Sweden CRPD/C/SWE/CO/1, adopted by the Committee at its eleventh session (31 March–11 April 2014), 2014. .