Be to, kyla klausimas, – jei įmonėje dirba trys darbuotojai, tai ar tam, kad būtų taikoma visiška materialinė atsakomybė, būtina kolektyvinė sutartis ar to numatymas darbo tvarkos taisyklėse? Pagal LAT praktiką, visiškai materialinei darbuotojų atsakomybei kilti nebūtina, kad darbdavys turėtų veikiančią kolektyvinę sutartį ir kad joje būtų numatytas atitinkamas pareigų sąrašas. DK 256 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Byloje nustatyta, kad kasatorius pas atsakovą dirbo vadybininku ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu bei išdavimu. Esant tokiam darbo pobūdžiui, darbdavys pagrįstai su darbuotoju sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį Žr. LAT Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Atridas“, nr. 3K-3-279/2006. . Kitoje byloje LAT nurodė, kad darbuotojų materialinės atsakomybės paskirtis yra užtikrinti galimos darbdavio materialinės žalos atlyginimą, todėl natūralu, kad šia sutartimi siekiama apginti visų pirma darbdavio interesus. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ginčijamoje sutartyje greta darbuotojų pareigų yra nustatytos ir darbuotojų teisės bei paties darbdavio pareigos, susijusios su materialinių vertybių išsaugojimu, jų kontrole ir pan., todėl nėra pagrindo pripažinti, kad sutartyje yra pažeista sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra Žr. LAT Civilinių bylų skyriaus 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje I. S. v. Utenos rajono vartotojų kooperatyvas, nr. 3K-3-396/2005. . Mūsų nuomone, pareigų ir darbų sąrašas turėtų būti numatytas tik tais atvejais, kai kolektyvine sutartimi nustatomi įstatyme nenumatyti visiškos materialinės atsakomybės atvejai (pagal DK 255 straipsnio 1 dalies 7 punktą), todėl siūlytume atitinkamai pakeisti Darbo kodeksą.

4. Dėl atsakomybės už komercinės paslapties atskleidimą

Manome, kad tikslinga atskirai aptarti darbuotojo atsakomybę, susijusią su komercinės paslapties atskleidimu. CK 1.116 straipsnio 1 dalis nustato, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį. A. Taminsko nuomone, šiuo atveju taikomos CK, o ne darbo teisės normos Žr. Valentinas Mikelėnas, Alfonsas Vileita, Algirdas Taminskas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras, kn. 1: Bendrosios nuostatos, p. 238–239. . Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas Žr. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas, 1999. taip pat įpareigoja darbuotojus saugoti komercines paslaptis. Šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Atsižvelgdami į tai, kad DK nustatyta, jog visiška materialinė darbuotojo atsakomybė gali būti numatyta specialiuose įstatymuose (DK 255 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat į tai, kad pagal CK 1.116 straipsnio 2 dalį informacija, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, ginama šio kodekso nustatytais būdais, manome, kad būtų tikslinga papildyti DK 255 straipsnį ir nustatyti, kad darbuotojas, atskleidęs komercinę (gamybinę) paslaptį, privalo atlyginti visą žalą.

5. Vadovo atsakomybės problema

Mūsų nuomone, nustatyti visišką atsakomybę vadovui būtina; tai pagrindžia ir reikalauja vadovo fiduciarinių (pasitikėjimo) pareigų, bendrovės ir vadovo kaip valdymo organo santykių pobūdis. Teismų praktika patvirtino, kad vadovo ir bendrovės santykiams būdingi tam tikri ypatumai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad

pirma, tai yra atstovavimo santykiai, kuomet administracijos vadovui, kaip bendrovės įgaliotiniui, pavedama veikti bendrovės vardu ir savo veiksmais sukurti bendrovei teises ir pareigas; antra, administracijos vadovas teikia tam tikras intelektines paslaugas, t. y. užtikrina kasdieninį bendrovės funkcionavimą ir jos reikalų tvarkymą; trečia, administracijos vadovo veikla yra jo profesinė veikla ir pragyvenimo šaltinis, t. y. administracijos vadovo ir bendrovės santykiams būdingas darbuotoją ir darbdavį siejančio darbo santykio elementas.

Spustelėjus išskleisti...

Teisėjų kolegija konstatavo, kad administracijos vadovo ir bendrovės santykiai iš esmės yra pavedimo teisiniai santykiai. Iš to darytina išvada, kad teismų praktika pripažįsta, jog nustatant įmonės vadovo atsakomybę įmonei, jos dalyviams (akcininkams) arba tretiesiems asmenims reikia vadovautis civilinę atsakomybę reguliuojančiomis normomis, kurios įtvirtina visiško žalos atlyginimo principą.

Kita Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi taip pat pripažįstama, kad vadovų atsakomybės už jų padarytą žalą bendrovei teisiniai santykiai priklauso civilinės teisės reguliavimo sferai Žr. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje AB „Laivitė“ v. G. R., nr. 3K-3-1203/2001. . Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį:

Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

Spustelėjus išskleisti...

Nevykdantis pareigų ar netinkamai jas vykdantis juridinio asmens valdymo organo narys privalo atlyginti juridiniam asmeniui visą padarytą žalą. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymai, steigimo dokumentai, taip pat sutartis, sudaryta su juridinio asmens valdymo organu. Tai gali būti tiek darbo sutartis, jeigu valdymo organo narį ir juridinį asmenį sieja darbo santykiai, tiek sudaryta atskira asmens narystės valdymo organuose sutartis Žr. Gintautas Bartkus, Valentinas Mikelėnas, Vytautas Mizaras, Šarūnas Keserauskas, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras, kn. 2: Asmenys, p. 194–195. . Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad vadovui kaip valdymo organo nariui taikoma visiška atsakomybė, jeigu išimčių nenumato kiti įstatymai. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) nustatyta, kad su bendrovės vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Vadovaujantis nuostata, kad vadovo ir bendrovės santykiai yra civiliniai, vadovo santykius su bendrove turėtų reglamentuoti civilinė sutartis, kurioje galėtų būti aptartos ir atsakomybės sąlygos. Tačiau ABĮ vadovo atsakomybei reglamentuoti, mūsų nuomone, nepagrįstai pasitelkia darbo teisės kategoriją – visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Manytume, kad visiška vadovo atsakomybė turėtų būti pagrindinis principas, todėl siūlytume panaikinti DK 85 straipsnio 4 dalies nuostatas, numatančias ribotą vadovų atsakomybę.

Vadovo, kaip darbuotojo, visiškos materialinės atsakomybės taikymo praktiką iš esmės suformavo teismai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, vadovas veikia „vidinių“ ir „išorinių“ santykių srityse: „išorinių“ santykių (pvz., pasirašant sutartį juridinio asmens vardu) atveju taikoma civilinė atsakomybė, o „vidinių“ (pvz., neužtikrinus turto saugumo įmonėje) – materialinė atsakomybė Žr. LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-7-444/2009. .

Taigi atsižvelgiant į aptartas tiek teorines, tiek praktines DK normų aiškinimo ir taikymo problemas darytina išvada, kad materialinės atsakomybės darbo teisėje institutas yra aktualus tiek mokslinių tyrinėjimų, tiek praktinio normų aiškinimo ir taikymo dalykas. Taip pat pastebėtina, kad darbuotojų atsakomybę reglamentuojančios normos pastaruoju metu keičiamos, o naujam reglamentavimui didelę įtaką daro ankstesnis materialinės atsakomybės reglamentavimas.

6. Darbuotojų materialinės atsakomybės instituto perspektyvos Lietuvoje

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu Vilniaus universiteto, Mykolo Romerio universiteto ir Socialinių tyrimų centro konsorciumas mokslinių tyrimų pagrindu kuria darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinį administracinį modelį (toliau – socialinis modelis). Projekto tikslas – tobulinti darbo rinką ir socialinę apsaugą reglamentuojančius teisės aktus taip, kad būtų didinamas užimtumas, gerinamas darbo santykių reguliavimas, skatinamos investicijos ir darbo vietų kūrimas. Mokslininkų grupei, kuriančiai Lietuvos socialinį modelį, pavestos net 55 atskiros veiklos (atlikti nacionalinės ir užsienio šalių gerosios praktikos analizę, identifikuoti esančių priemonių tikslingumo ir efektyvumo problemas ir pasiūlyti jų sprendimo būdus), apimančios skirtingas socialinės politikos sritis: užimtumą, darbo politiką ir socialinį draudimą. Rezultatas bus naujas Darbo kodeksas, šiuolaikiškai ir progresyviai reguliuojantis darbo santykius Žr. Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinis administracinis modelis, 2014. . Kalbant apie materialinę darbuotojų ir darbdavių atsakomybę rengiamo Darbo kodekso kontekste, įžvelgtina tendencija mažinti specialiųjų taisyklių apimtį, paliekant ginčą nagrinėjančiam organui spręsti žalos atlyginimo klausimą remiantis kodekse nustatytas principais, kaip antai nustatant atlygintinos žalos dydį; be kita ko, atsižvelgiama:

1. į turto vertę atskaičiavus nusidėvėjimą ir natūralų sumažėjimą bei turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius);
2. į faktą, kiek kilusi žala yra būdinga darbdavio veiklai, ir į komercinę bei gamybinę riziką, kuri tenka darbdaviui;
3. į žalą padariusios šalies kaltės laipsnį ir veiksmus siekiant išvengti žalos atsiradimo;
4. į kitos šalies kaltę ar atsakomybę dėl padaryto pažeidimo, dėl kurio kilo žala.

Darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į darbuotojo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Tam tikram darbuotojui dėl jo turtinės padėties sumažinamas žalos atlyginimas negali būti pagrindas padidinti atlygintiną žalą kitiems grupinės atsakomybės dalyviams.

Svarbi naujojo reglamentavimo perspektyva yra susijusi su neturtinės žalos priteisimo „atgrasymo aspektu“: jei darbo sutarties šalis padarė kitai šaliai neturtinės žalos, ji turi būti atlyginama bendrais pagrindais. Neturtinės žalos atlyginimas taip pat turi atgrasyti darbdavį nuo tokio pobūdžio darbo teisės pažeidimų padarymo ateityje. Tokia nuostata susijusi su tuo, kad tam tikrais pažeidimų, kai atlyginama tik turtinė žala, atvejais neadekvačiai ginama nukentėjusioji pusė (pvz., mobingo atvejai ir kt.).

Išvados

1.Darbo teisinių santykių pobūdis lemia, kad darbuotojo atsakomybei, kylančiai dėl su darbo veikla susijusios žalos padarymo, būtina nustatyti specialias taisykles. Jos nustatomos dviejų socialinių partnerių – darbdavių ir darbuotojų – kompromiso būdu, siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės. Nustatant specialiąsias materialinės atsakomybės taisykles ribojama darbuotojo turtinė atsakomybė, darbdaviui tenka darbuotojo neatlygintos žalos dalis. Materialinės atsakomybės specifika iš esmės yra nulemta darbuotojų apsaugos intereso. Darbuotojo naudai taikoma visiško žalos atlyginimo principo išimtis pateisinama socialinio kompromiso siekimu, protingumo ir sąžiningumo principų taikymu bei siekiu išvengti nepriimtinų ir sunkių padarinių žalą padariusiam darbuotojui.

2. Tam tikri senojo Darbo įstatymo kodekso darbuotojų materialinės atsakomybės reglamentavimo principai tapo Lietuvos Respublikos darbo kodekse pradėto materialinės atsakomybės sisteminimo pagrindu. Materialinė atsakomybė, atsižvelgiant į jos skirstymą į darbdavių materialinę atsakomybę darbuotojams ir darbuotojų materialinę atsakomybę darbdaviams, individualizuojama specifiniu žalos atlyginimo ir nustatymo dydžiu bei tvarka. Materialinės atsakomybės institutui pastaruoju metu būdingas derinimas prie dinamiškos ir besikeičiančios ekonominės bei socialinės aplinkos, stiprinant darbo teisinių santykių subjektų teisių ir teisėtų interesų garantijas, užtikrinant veiksmingesnį žalos atlyginimo mechanizmą. Teismų praktika ir teisės doktrina kaip papildomas materialinės atsakomybės šaltinis atskleidžia teisinio reglamentavimo problemas, padeda aiškinti teisės normas, tinkamai jas taikyti bei teikti pasiūlymus DK normoms tobulinti:

3. Naujai rengiamo Darbo kodekso tendencijos yra mažinti specialiųjų taisyklių apimtį, paliekant ginčą nagrinėjančiam organui spręsti žalos atlyginimo klausimą remiantis kodekse nustatytais principais.

Literatūra

• Bagdanskis, Tomas, Materialinė atsakomybė darbo teisėje, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2008.
• Bartkus, Gintautas; Valentinas Mikelėnas, Vytautas Mizaras, Šarūnas Keserauskas, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras, kn. 2: Asmenys, Vilnius: Justitia, 2002.
• Canaris, Claus-Wilhelm, „Risikohaftung bei schadensgeneigter Tätigkeit in fremdem Interesse“, Recht der Arbeit, 1966, S. 41–51.
• Cirtautienė, Solveiga, „Neturtinės žalos atlyginimas kaip neturtinių vertybių gynimo būdas“, Jurisprudencija, 2005, t. 71 (63), p. 5–15.
• Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinis administracinis modelis, 2014 [žiūrėta 2014 m. kovo 11 d.].
• Denecke, Johannes, „Die Frage der Beschränkung der Haftung des Arbeitnehmers“, Recht der Arbeit, 1952, S. 209–212.
• Dersch, Hermann, „Arbeitnehmerhaftung bei gefahrgeneigter Arbeit“, Betriebs-Berater, 1956, S. 501.
• Gablenz, Carl-Heinrich von, Die Haftung der Banken bei Einschaltung Dritter: eine rechtsvergleichende, rechtsdogmatische und rechtstatsächliche Untersuchung unter besonderer Berücksichtigung der Fragen der Substitution bei Besorgung fremder Geschäfte, München: C. H. Beck, 1983.
• Gamillscheg, Franz, „Referat anläßlich des 45. Juristentages: 45.“, Deutscher Juristentag, 1964, Bd. II.
• Gamillscheg, Franz; Peter Hanau, Die Haftung des Arbeitnehmers, 2. Auflage, Karlsruhe: Verlag Versicherungswirtschaft, 1974.
• Hoyningen-Huene, Gerrick von, „Die Haftungseinschränkung des Arbeitnehmers – Rechtsfortbildung ohne Rechtsfortschritt“, Betriebs-Berater, 1989, S. 1889–1896.
• Köbler, Gerhard, „Betriebsgefahr und Freistellungsanspruch“, Recht der Arbeit, 1970, S. 97–99.
• Kohte, Hans-Wolfhard, „Arbeitnehmerhaftung bei arbeitsbedingter Übermüdung“, Der Betrieb, 1982, S. 1617–1621.
• Küchenhoff, Günther, „Schadenshaftung im Arbeitsverhältnis“, Arbeit und Recht, 1969, Bd. 17, Nr. 1, S. 1–12.
• Langenbucher, Katja, „Risikohaftung und Schutzpflichten im innerbetrieblichen Schadensausgleich“, Zeitschrift für Arbeitsrecht, 1997, Bd. 28, S. 523–556.
• LAT Civilinių bylų skyriaus 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje I. S. v. Utenos rajono vartotojų kooperatyvas, nr. 3K-3-396/2005.
• LAT Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Atridas“, nr. 3K-3-279/2006.
• LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje AB „Laivitė“ v. G. R., nr. 3K-3-1203/2001.
• LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje B. J. K. v. Kėdainių Krakių ŽŪB, nr. 3K-3-825/2001.
• LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Bandužiai“, nr. 3K-3-1177/2003.
• LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M., nr. 3K-7-2/2004.
• LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Kūno kultūros ir sporto skyriaus sporto mokykla „Marva“, nr. 3K-3-164/2005.
• LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-7-444/2009.
• Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (Kodeksas), Valstybės žinios, 2000, nr. 74-2262.
• Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodeksas, Valstybės žinios, 1972, nr. 18-137.
• Lietuvos Respublikos darbo kodekso 24, 99, 147, 175, 202, 212 ir 256 straipsnių pakeitimo įstatymas, TAR, 2014-06-11, nr. 07395.
• Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, Valstybės žinios, 2002, nr. 64-2569.
• Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas, Valstybės žinios, 1999, nr. 30-856.
• Macijauskienė, Rasa, „Materialinės atsakomybės problemos darbo teisėje“, Jurisprudencija, 2003, t. 25 (17), p. 80–87.
• Mikelėnas, Valentinas; Alfonsas Vileita, Algirdas Taminskas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras, kn. 1: Bendrosios nuostatos, Vilnius: Justitia, 2001.
• Nekrašas, Vytautas; Ipolitas Nekrošius, Tomas Davulis, Paulius Koverovas, Vidmondas Vėgelis, Jurijus Maculevičius, Petras Grėbliauskas, Gintautas Bužinskas, Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, t. 2, d. 3: Individualūs darbo santykiai, Vilnius: Justitia, 2004.
• Nekrošius, Ipolitas (sud.), Lietuvos TSR darbo įstatymų kodekso komentaras, Vilnius: Mintis, 1988.
• Otto, Hansjörg; „Ist es erforderlich, die Verteilung des Schadensrisikos bei unselbständiger Arbeit neu zu ordnen?“, Deutscher Juristentag, 1986, Bd. I, Teil E zum Nr. 56.
• Rother, Werner, Haftungsbeschränkung im Schadensrecht, München, Berlin: Beck, 1965.
• Scheuerle, Wilhelm, „Der arbeitsrechtliche Fahrlässigkeitsbegriff und das Problem des innerbetrieblichen Schadensausgleiches“, Recht der Arbeit, 1958, S. 247–253.
• Slapnicar, Klaus; Michael Reuter, „Neues Modell einer Arbeitnehmerhaftung im innerbetrieblichen Schadensausgleich“, Arbeit und Recht, 1986, Bd. 34, Nr. 9, S. 257–267.
• Steindorff, Ernst, „Bemerkungen zur Haftung des Arbeitnehmers für die von ihm verursachten Schäden“, Arbeit und Recht, 1966, Bd. 14, Nr. 3, S. 65–68.
• Steindorff, Ernst, „Fahrlässigkeit der Arbeitnehmer“, Juristenzeitung, 1959, Nr. 1, S. 1–9.
• Touati, Jean-Jacques, Licenciement pour motif personnel : Éléments de jurisprudence, a jour au 11 mars 2002, Éditions du Juris-Classeur, 2002.
• Wohlgemuth, Hans H., „Die Arbeitnehmerhaftung im Wandel“, Der Betrieb, 1991, S. 910–913.
• Киселев, Игорь Яковлевич, Сравнительное и международное трудовое право, Москва: Дело, 1999.

The Prospects of the Employee Liability Institute in Lithuania

Summary. The adoption of the Labor Code of the Republic of Lithuania (came into force on 1 January, 2003) was very important part of labor law reform. Labor code has prompted inevitable changes in the regulation of indemnification and has established on the level of law the institute of material liability encompass the employer’s liability to the employee and employee’s liability to the employer. The Code of Labor Laws adopted in 1972 and valid until the adoption of the Labor Code regulated material liability of workers and employees, leaving the definition of material liability concept for the law doctrine and court practice. Therefore when making labor law reforms the conditions of material liability as well as principle aspects of the application of material liability were established in the Labor Code, and a totally new method for the defense of violated rights was introduced – i.e. the right to claim for the indemnification resulting from legal relationship between the employer and the employee. However, having analyzed the stipulations of the Labor Code one can observe that certain problems of material liability have remained unsolved in labor law. Moreover, determination of other possible methods of indemnification has resulted in many ambiguities in practice due to their relations to material liability.

The urgency of the topic lies in the need to disclose and analyze the current method of material liability regulation in Lithuania, when material liability is considered as an independent type of liability and is regulated by the law. Another aspect determining the urgency of the the topic is the need to estimate whether the current legal regulation of material liability corresponds to the social changes in the market, whether it ensures the social compromise between employees and employers with different interests, and whether it allows the parties themselves to determine liability rules on the basis of the agreement. It is particularly important to find out that the draft of the new Labor code is prepared, in which many rules of material liability institute are changed.

Keywords: employee’s material liability, compensation of damage, employment relationship.