Studija Didysis karas: diskursai ir atminimo praktika tarpukario Lietuvoje

Bendras vaizdas iliustruotas tokiais teiginiais: „Didžiojo karo metu Lietuvoje buvo ypatingai sunkios sąlygos vaikams auginti, jų ne tik mažiau gimė, bet didesnis, negu paprastai, nuošimtis mirė“ A. Kelmutis, „Likviduokime neraštingumą“, 1938. . 1925 m. nuogąstauta, kad tautai gresia sergamumo sifiliu proveržis, nes net nedidelėje kaimiškoje teritorijoje buvo nustatyta 200 minėtos ligos atvejų. Teigta, kad sifilis Lietuvoje paplito Didžiojo karo metu, o „liga užnešta rusų ir vokiečių kariuomenių“, nes prieš karą apie tokią ligą esą beveik nebuvo girdėta, susirgimų pasitaikydavo tik miestuose. Tačiau po karo jau ir kaimuose sirgo ištisos šeimos Šaulys Šauklys, „Dar pavojus“, p. 193. . Taigi karo negandos buvusią „sveiką lietuvių tautą“ užkrėtė įvairiomis venerinėmis ligomis. Konstatuota, kad Lietuvoje neliko valsčiaus, kuriame nebūtų išplitusi ši liga, o pagal oficialią statistiką, sergančiųjų tuo metu buvo per 10 tūkst. Žr. Tautietis, „Žmonijos žaizda“, p. 756. . Taip pat rašyta, kad daug žmonių mirdavo nuo džiovos, nes po Didžiojo karo pablogėjo gyvenimo sąlygos Žr. V. Vaičiūnas, „Džiova“, p. 52. .

Analizuojant tarpukariu paskelbtas publikacijas apie Didįjį karą Lietuvoje, akivaizdu, kad jis buvo vertinamas ne tik dėl sugriovimų, aukų ar venerinių ligų, bet ir atsivėrusios galimybės atkurti nepriklausomybę. Antai 1925 m. rašyta: „pasaulinio karo dėka, Lietuva vėl pabaigė vergų dienas ir […] varo savo naują nepriklausomo gyvenimo vagą“ [Antanas] Jurgelionis, „Sveikatos, mankštinimo ir gynimosi institucijų sąryšis“, p. 2. . Spaudoje įvardijama Didžiojo karo reikšmė atkuriant valstybingumą: „Daugeliui valstybių laisvę davė didysis karas“ A. J., „Latvijos nepriklausomybės ir kariuomenės šventės proga“, p. 489. , „didysis karas išvadavo atskiras tautas iš vergijos“ (taip Kompjeno paliaubų proga rašė būsimasis generolas S. Raštikis Stasys Raštikis, „Didžiojo karo paliaubų sukaktuvių proga“, p. 766. ). Vaclovo Sidzikausko teigimu, „Didžiojo karo padariniai pagreitino tautinio atgimimo vyksmą ir sudarė palankesnes sąlygas išsilaisvinti“ J. Ž-kas, „Penkiolika metų“, p. 56. , – diplomatas ir teisininkas taip įvertino karo reikšmę Mažosios Lietuvos „susijungimui“ su Didžiąja Lietuva. Pabrėžta, jog „praūžusiame Didžiojo karo ir revoliucijų košmare iškilo tautų apsisprendimo teisė“ [Simas] Stanaitis, „Žvilgsnis į praeitį“, p. 8. . Minint nepriklausomybės 10-metį pažymėta, kad „Didysis karas sutraukė caro Rusijos uždėtus Lietuvai pančius“ V., „Nepriklausomos Lietuvos pirmas dešimtmetis“, p. 216. . Pagaliau karas suvoktas ir kaip bausmė imperijoms, pavergusioms mažąsias tautas: esą „tik didysis karas nubaudė tuos, kurie ją slėgė, ir apdovanojo laisve slėgtuosius jos sūnus“ K., „Latvių 10 m. nepriklausomybės sukaktuves paminėjus“, 1928. .

 

Spaudoje buvo pripažįstamas karo kaip griaunančios ir kartu sudarančios sąlygas kurti stichijos vaidmuo, jį prilyginant nevaldomam ir dažnai netikėtam gamtos reiškiniui – audrai. Lietuvos šaulių sąjungos vado plk. Prano Saladžiaus teigimu, „atūžusi Didžiojo karo audra labai sukrėtė mūsų tautą, kai suliepsnojo lietuviškosios sodybos. Lietuvis dar labiau susirūpino savo tautos likimu“ „Lietuviškoji dvasia atgijo Mažojoje Lietuvoje: Šaulių s-gos vado plk. Saldžiaus žodis Klaipėdoje minint sausio 15 d.“, p. 50. ; „tačiau didelių suiručių metu ir mūsų tėvynė Lietuva išsikovojo Kitur vartojamas ir atgavimo terminas: „tauta pergyveno visas didžiojo karo baisybes ir krauju atgavo savo nepriklausomybę“ (A. Vaičiūnas, „Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa?“, p. 239). sau nepriklausomybę“ „Karas ir revoliucija“, p. 13. . Praėjus dvidešimčiai metų nuo karo pradžios literatūros kritikas Vytautas Pranas Bičiūnas, analizuodamas Maironio, mirusio prieš dvejus metus, kūrybą, taikliai pažymėjo, kad „Lietuvos laisvės grįžimas ir susikūrimas Lietuvos valstybės iš likusių po didžiojo karo griuvėsių panašus į stebuklą“ [Vytautas Pranas] Bičiūnas, „Pavasario balsų dainius“, p. 513. . Generalinio štabo plk. ltn. Kazys Grinius, buvusio Prezidento sūnus, rašė, kad

lietuvių aukos – vis tiek kurioje stovykloje jos bebūtų – nebuvo bergždžios. Tik abiem imperijoms žlugus, Nepriklausomos Lietuvos atstatymas virto galimas. [Kazys] Grinius, „Dvidešimtąją Didžiojo karo pradžios sukaktį minint“, p. 112.
O Tautos mokykla svarstė, ar ne per didelės buvo milijoninės aukos, kad „lietuvių, lenkų, prancūzų, čekų, slovakų, serbų, rumunų“ ir daugelis kitų aukų išsilaisvintų? Pabrėžta, kad į tai sunku atsakyti, nes „laisvė ir mirtis abi metafizinės vertybės, kilogramais nepasveriamos ir pinigais neįkainojamos“ „Karas ir taika“, 1934. .
 

1937 m. Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, sveikindamas lietuvius karius, 1917 m. Rusijoje susibūrusius į tautinius dalinius, pabrėžė:

reiškiame giliausios pagarbos tiems jų draugams, kurie paaukojo savo gyvybę Lietuvai, būdami lietuvių karių eilėse, svetimoje arba savo šalyje. Garbė ir meilė tėvynės gynėjams! „Didžiais žygiais ir didžiais darbais tauta rašo sau istoriją: Valstybės Prezidento Antano Smetonos kalba, pasakyta lietuvių karių Rusijoje sąjūdžio 20 metų sukakčiai paminėti (rugsėjo 8 d. Karo muziejus)“, 1937.
1938 m. Sofija Smetonienė, kalbėdama per Kauno radiją, teigė, kad
Didysis karas ne per seniai pasibaigė. Ir aš ir Jūs daugumas gerai atsimenate visas jo baisenybes. Bet karas praėjo ir kraujo aukos dėtos ant Tėvynės aukuro veltui nežuvo. Mūs brangioji Lietuva nusikratė vergovės pančius ir įėjo lygiateisiu nariu į kitų nepriklausomų valstybių tarpą. „Sofijos Smetonienės žodis šaulių pusvalandžio metu balandžio 9 d.“, 1938.
Didžiojo karo metu žuvusių lietuvių karių aukos įvardytos kaip „atnašas ant laisvės aukuro“ Brč. I., „20 ir 15“, p. 14. . 1939 m. išleistos knygos apie Pirmąjį pasaulinį karą įžangoje Petras Ruseckas teigė, esą Didysis karas Lietuvoje buvo vienas baisiausių įvykių istorijoje, kuris suvienijo lietuvių tautą ir ji „organizavosi, ruošėsi į galutiną, žūtbūtinę kovą dėl Nepriklausomybės atgavimo“ [išskirta – V. J.] Petras Ruseckas (sud.), Lietuva Didžiajame kare, p. 3–5. . Galiausiai prieita išvada, kad „šiaip, ar taip mūsų šalis, kaip ir kitų mažųjų tautų atsivadavo Didžiojo Karo metu ir mums Didysis Karas visuomet bus labiau minėtinas įvykis, kaip kam kitam“ Š. Š., „Didįjį karą beminint“, 1924. .

Taigi Didysis karas tarpukariu Lietuvoje vaizduotas kaip tautos kančių, ūkio nuosmukio, milžiniškų materialių nuostolių ir patirtų aukų laikotarpis. Dėl jo smuko žmonių moralė, pakriko tradicinės vertybės, krašte paplito įvairūs susirgimai, ypač venerinės ligos, kurios tarsi patvirtino tą dorovės nuosmukį. Tačiau, be viso to, karas įvardytas ir esminiu, lūžio įvykiu, atvėrusiu kelią Lietuvos nepriklausomybei, o Didžiojo karo aukos buvo suvokiamos kaip aukos ant nepriklausomybės aukuro.

 

Didžiojo karo atminimo praktikos epizodai tarpukario Lietuvoje

Kaip Didžiojo karo atminimas Lietuvoje buvo pasitelkiamas politiniams tikslams, iliustruoja ir valstybingumo dešimtmečio minėjimo pavyzdys. Tuo metu Lietuvos užsienio politika buvo orientuota į Vokietiją, abiejų šalių kariuomenės palaikė draugiškus santykius Lietuvos ir Vokietijos kariuomenės draugiškus santykius palaikė iki 1933 m. imtinai (plačiau žr. Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis, p. 54–61). . 1928 m. gegužės 15 d. Vokietijos karinė delegacija Reichsvero 10-ojo pėstininkų pulko vadas gen. št. plk. Otto Carlas Eduardas Schroederis (Šrederis), 1919 m. tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, jo adjutantas vyr. ltn. Heigendorfas, gen. št. mjr. Ditmeringas, gen. št. kpt. Almendingeris (žr. „Vokiečių kariuomenės ir Amerikos Raudonojo Kryžiaus atstovai Lietuvoje“, p. 419). dalyvavo Laisvės paminklo Karo muziejaus sodelyje atidengimo ceremonijoje ir padėjo vainiką (spaudoje pažymėta, kad tokius vainikus Vokietijoje deda ant Didžiojo karo aukų kapų). Kitą dieną į vokiečių karių kapines Kaune atvyko Karininkų ramovės atstovai, Vokietijos atstovas Hansas Morathas su žmona ir atstovybės valdininkai, Vokietijos karininkų delegacija ir kt. Žr. J., „Užsienio svečiai Lietuvoje“, 1928. . „Gegužės 16 d. 9.30 val. prie vokiečių kapinių vartų buvo pastatyti špaleriai Špaleriai – kariuomenės eilės iš abiejų kelio pusių juo vykstančiam asmeniui pagerbti. gusarų su plikais kardais.“ Lietuvos kariuomenės husarų pulko orkestras atliko Ludwigo van Beethoveno gedulingą maršą, Vokietijos ir Lietuvos himnus. Ant paminklo per Didįjį karą žuvusiems Vokietijos kariams vainiką nuo Karininkų ramovės tarybos padėjo gen. ltn. V. Nagevičius, o nuo Vokietijos kariuomenės – gen. št. plk. O. C. E. Schroederis. Delegacija buvo priimta aukščiausiu lygiu, lankėsi pas Respublikos Prezidentą, Karo muziejuje, kariniuose daliniuose Žr. „Vokiečių kariuomenės ir Amerikos Raudonojo Kryžiaus atstovai Lietuvoje“, p. 420. . Panašūs Didžiojo karo aukų pagerbimo ritualai Lietuvoje vyko ir po dešimtmečio, tačiau jau prancūziškos trispalvės fone.
 

Tarpukariu Lietuvos kariuomenė orientavosi į Prancūzijos karo mokyklą, įdėmiai sekė karybos inovacijas šioje šalyje, savo karininkus siuntė studijuoti beveik vien į Prancūziją ar jos karo mokyklos įtakoje buvusias šalis – Belgiją ir Čekoslovakiją. Be to, Prancūzijoje pirkta nemažai ginkluotės Plačiau žr. Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis, 2014. . Apskritai Prancūzijos diplomatai palaikė puikius santykius su gen. Silvestru Žukausku, kurį apibūdino kaip „frankofilą“, panašiai vertino gen. Teodorą Daukantą – kaip „vieną iš labiausiai mums [Prancūzijai – V. J.] atsidavusių lietuvių“ Vilma Bukaitė, Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m., p. 269. . 1937 m. Prancūzija Lietuvos kariuomenės bibliotekai padovanojo 160 tomų įvairių knygų karo mokslų (sąraše 103 pavadinimų knygos), istorijos, tarptautinės teisės, veterinarijos ir t. t. temomis Žr. Sąrašas knygų, padovanotų Prancūzijos Respublikos Vyriausybės kariuomenės bibliotekai, 1937. prancūzų kalba, kurių vertė buvo 6 500 Prancūzijos frankų Žr. „Prancūzijos vyriausybės dovana“, 1937. . Taigi Lietuvos karininkija buvo persismelkusi prancūziška dvasia. Darytina prielaida, kad tam, viena vertus, turėjo įtakos tai, kad Lietuvos kariuomenę kūrė buvę Rusijos imperijos karininkai, Didžiojo karo dalyviai, kovoję Antantės pusėje. Kita vertus, racionalu sekti nugalėtojų (tarpukariu tai buvo Antantės šalys), o ne pralaimėtojų pavyzdžiu.

 

Prancūzija per savo diplomatinę atstovybę ir Lietuvių–prancūzų draugiją, jos kultūrinę veiklą stengėsi daryti politinę įtaką Lietuvoje Žr. Asta Petraitytė, „Politika per kultūrą: užsienio valstybių diplomatinis korpusas Kaune“, 2002; „Užsienio valstybių diplomatinis korpusas Kauno kultūriniame gyvenime 1923–1940 metais“, 2002; „Kultūriniai ryšiai: lietuvių–prancūzų draugija“, 2011. . Draugija, kuriai 1937 m. priklausė apie 250 narių, buvo įkurta 1923 m., jos valdybos pirmininkais buvo Jonas Vileišis, Edvardas Turauskas, Mykolas Römeris Žr. 1937 m. liepos 8 d. Lietuvių–prancūzų draugijos pranešimas „Alliance française“ kongresui Paryžiuje. . XX a. 4-ajame dešimtmetyje, blogėjant Lietuvos ir Vokietijos santykiams, suintensyvėjo Lietuvos kultūrinė orientacija į Prancūziją, vokiečių kalbą gimnazijose išstūmė prancūzų kalba, kurią dažnai dėstė prancūzai, ir tai neabejotinai davė rezultatų Žr. Živilė Kriaučiūnienė, „Lietuvos studentai Europos aukštosiose mokyklose 1919–1940 metais“, p. 97. . 1936 m. lietuviškoje spaudoje skelbta, kad Prancūzijos dienraštyje Matin buvo publikuotas straipsnis apie Lietuvos politiką ir ekonomiką, kuriame pabrėžta, kad

Lietuva vis labiau ir labiau prisiartinanti prie Prancūzijos. Tuo reikalu viešoji Lietuvos nuomonė visiškai pasikeitusi per paskutinius kelerius metus. Tam esą geriausias įrodymas tas, kad Lietuvos gimnazijose vietoje vokiečių kalbos buvusi įvesta prancūzų kalba. Matin balsas apie Lietuvą“, 1936.
Taip buvo įgyvendinama minkštosios galios politika – Lietuvos visuomenėje formuojama tam tikra „frankofilų“ terpė, per kurią būtų galima daryti įtaką. 1936 m. birželio 4 d. į draugijos valdybą buvo išrinkti prof. M. Römeris, Marija Urbšienė, Marija Smetonaitė-Valušienė, plk. Pranas Lesauskas, Pranas Viktoras Raulinaitis, Paul Neyracas, R. Schmittleinas ir Bačkis Žr. Lietuvių–prancūzų draugijos 1934 m. lapkričio 2 d. prašymas. . M. Smetonaitė-Valiušienė ir M. Urbšienė, t. y. Prezidento dukra ir Užsienio reikalų ministro Juozas Urbšys nuo 1934 m. – URM Politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. – URM generalinis direktorius, o 1938 m. paskirtas užsienio reikalų ministru. žmona, į valdybą buvo renkamos ir vėlesniais metais Žr. Lietuvių–prancūzų draugijos 1938 m. birželio 15 d. visuotinio susirinkimo protokolas. . 1939 m. Respublikos Prezidento dukra M. Smetonaitė-Valušienė, Lietuvių–prancūzų draugijos vicepirmininkė, buvo apdovanota Prancūzijos garbės legiono V laipsnio kryžiumi už lietuvių ir prancūzų kultūrinio suartinimo veiklą Žr. „Apdovanojimai prancūzų ordinais“, 1938; „Valušienė apdovanota Garbės legiono ordinu“, 1939. . Prancūzijos apdovanojimus gavo ir kiti aktyvūs draugijos nariai Žr. „Prancūzijos ordinai lietuviams“, 1938. .
 

1934 m. Lietuvių–prancūzų draugija kreipėsi į Valstybinės konservatorijos direktorių, kad šis suteiktų nemokamai salę lapkričio 11 d. „prancūzų dainos ir muzikos“ koncertui su paskaita, taip siekiant „lietuvių–prancūzų kultūrinio susiartinimo“ Lietuvių–prancūzų draugijos 1934 m. lapkričio 2 d. prašymas. . 1935 m. lapkričio 22 d. draugijos posėdyje buvo nutarta 1936 m. gegužės mėn. surengti „prancūzų žuvusiųjų karių Didž. kare“ minėjimą Žr. Protokolas nr. 46, 1935 m. lapkričio 22 d. . 1936 m. lapkričio 11 d. Lietuvių–prancūzų draugija organizavo pamaldas studentų (Švč. Sakramento) bažnyčioje „karo paliaubų dienos proga“. Šv. Mišias laikė kanauninkas prof. Blažiejus Čėsnys, patarnavo karo invalidas. Pamaldose buvo Prancūzijos pasiuntinys Kaune Georges’as Ferdinandas Charles’as Dulongas, pasiuntinybės sekretorius P. Neyracas, atašė Grandclementas, Lietuvos kariuomenės husarų pulko vadas gen. št. plk. Aloyzas Valušis, prof. R. Schmittleinas su žmona, advokatas P. V. Raulinaitis ir kt. Žr. „Pamaldos karo paliaubų dienos proga“, 1936. .

1937 m. Lietuvių–prancūzų draugija, minėdama „Napoleono jubiliejinius metus“ (125-osios žygio į Rusiją metinės; šiam įvykiui paminėti Lietuvos kariuomenė skyrė išskirtinį dėmesį, o Vytauto Didžiojo karo muziejuje gen. V. Nagevičius iniciatyva buvo įrengta speciali šiam kariniam žygiui skirta ekspozicija Žr. „Lietuvių–prancūzų d-jos pirmininkės Urbšienės kalba“, 1938; „Napoleono žygio per Lietuvą skyrius V. D. Karo Muziejuje“, 1938. ), lapkričio 11 d., Didžiojo karo paliaubų dieną, surengė minėjimą „mirusių lietuvių ir prancūzų karių 1812 m. Napoleono žygyje per Lietuvą į Rytus, o taip pat žuvusių kovos lauke per Didįjį karą 1914–1918 m.“ pagerbimui. Studentų bažnyčioje laikytos šv. Mišios, o prie Karo muziejaus nuleidžiant vėliavą buvo padėtas gyvų gėlių vainikas. Kalbėjo Lietuvių–prancūzų draugijos pirmininkas P. V. Raulinaitis ir Prancūzijos atstovas G. F. C. Dulongas. Į šia proga surengtą priėmimą atvyko Prancūzijos atstovas G. F. C. Dulongas su žmona, gen. št. plk. Jonas Černius, brg. gen. Vladas Nagevičius, brg. gen. Kazys Tallat-Kelpša, plk. inž. Antanas Gustaitis, gen. št. plk. ltn. A. Valušis, prof. Zigmas Žemaitis, kiti aukšti karininkai bei visuomenės atstovai Žr. „Napoleono žygio ir žuvusiųjų minėjimas“, 1937. .

 

1938 m. draugijos veiklos ataskaitoje teigta, kad ji

jautri įvykiams, kurie labiau liesdavo lietuvių ir prancūzų tautų gyvenimą. Taip [1937 m.] lapkričio 11 d. Valdybos rūpesčiu buvo suruoštas paminėjimas žuvusių lietuvių karių 1812 metais Napoleono žygyje per Lietuvą ir Didžiajame kare. Tam tikslui buvo suruoštos pamaldos ir popiet Karo Muziejuje buvo iškilmingai paminėta ta diena. Lietuvių–prancūzų draugijos nuo 1937 m. birželio 25 d. iki 1938 m. birželio 15 d. veikimo apyskaita.
1938 m. P. V. Raulinaitis spaudoje rašė, kad
abiejų tautų draugingumas yra pašventintas tūkstančiais jaunųjų karžygių gyvybių abiejų tautų laukuose. Mūsų žemė priglobė tūkstančius 1812 m. žygio dalyvių palaikų, o 1914–1918 m. kare prancūzų laukuose ilsisi nemažai lietuvių karių savanorių iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų kraštų. Nereikia daug aiškinti kaip šiedvi tautos yra giminingai surištos. [Pranas Viktoras] Raulinaitis, „Dėl sustiprinto prancūzų kalbos mokymo: ar nereikėtų prancūzų gimnazijos?“, 1938.
 

Kad Didžiojo karo atminimui skirti renginiai XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo susiję su Lietuvos politika Prancūzijos atžvilgiu, iliustruoja 1938 m. Lietuvos aido publikacija apie Didžiojo karo pabaigos 20-mečio minėjimą Kaune. Laikraštyje buvo skelbiama apie vyksiančius renginius: „šiandien, lapkričio 11 d., Prancūzijai minint dvidešimties metų pasaulinio karo paliaubų sukaktį, Lietuvių Prancūzų Draugija ir Kaune ruošia atitinkamą minėjimą“. Taigi minėjimas pirmiausia rengtas todėl, kad ši sukaktis buvo svarbi Prancūzijai, ir tai yra aiški politinės orientacijos išraiška. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas Adolfas Sabaliauskas 8.00 val. turėjo laikyti šv. Mišias už „Didžiajame kare žuvusius lietuvius ir prancūzus karius“ „Šiandien Kaune minima Didžiojo karo paliaubų 20 m. sukaktis“, 1938. . Draugija kvietė savo narius ir Prancūzijos bičiulius „gausingiausiai dalyvauti“ renginiuose. Po pietų Didžiojo karo paliaubų 20 mečio minėjimas Kaune persikėlė prie Nežinomojo kareivio kapo Karo muziejaus sodelyje Žr. Lietuvių–prancūzų draugijos Valdybos metinė veikimo apyskaita nuo 1938 m. birželio 15 d. iki 1939 m. birželio 15 d. . Lapkričio 11 d. Įgulos bažnyčioje šv. Mišiose A. Sabaliauskui asistavo Didžiojo karo dalyvis tėvas dominikonas Pelletier. Karo muziejaus sodelyje per vėliavos nuleidimo apeigas Prancūzijos įgaliotas ministras G. F. C. Dulongas su tėvu dominikonu Pelletier padėjo ant Nežinomojo kario kapo gyvų gėlių vainiką, perrištą Prancūzijos ir Lietuvos tautinių spalvų kaspinais, taip pagerbdami Didžiajame kare žuvusius lietuvių ir prancūzų karius. Kalbas pasakė Prancūzijos įgaliotas ministras G. F. C. Dulongas, lietuvių–prancūzų draugijos pirmininkas P. V. Raulinaitis ir brg. gen. Vladas Nagevičius, kuris atstovavo kariuomenės vadui brg. gen. S. Raštiniui. Po iškilmių brg. gen. V. Nagevičius pakvietė svečius apžiūrėti Karo muziejų Žr. „Pagerbti Didžiajame kare žuvę lietuviai ir prancūzai“, 1938. .

 

Konstatuotina, kad 1938 m. lapkričio 11 d. iškilmės prie Nežinomojo kareivio kapo Didžiojo karo paliaubų sukakčiai paminėti „buvo suruoštos Prancūzijos pasiuntinybės“, jose draugijos nariai dalyvavo „laisvu noru“ Raštas Petrui Ruseckui, 1939 m. vasario 11 d . . 1939 m. lapkričio 11 d. „buvo paminėta, kaip jau įprasta tradicija reikalauja lapkričio mėn. 11 d. pamaldomis už garbingai žuvusius Didžiajame kare lietuvius ir prancūzus karius“ Lietuvių–prancūzų draugijos 1939 m. gruodžio 12 d. prašymas J. E. Ponuo užsienio reikalų ministrui. . Apie tai 1939 m. lapkričio 10 d. spaudoje buvo išplatintas skelbimas, kad

pagal savo tradiciją, Lietuvių–Prancūzų Draugija šiemet, kaip ir kitais metais, ruošia šį šeštadienį lapkričio 8 val. ryto Studentų bažnyčioje (Vilniaus g. 2) pamaldas už lietuvius ir prancūzus žuvusius 1914–1918 metų kare. Prašome visus, kad galės, tose pamaldose dalyvauti. „Pamaldos už kare žuvusius lietuvius ir prancūzus“, 1939; „Pamaldos už žuvusius 1914–1918 metų kare“, 1939.
Taigi buvo tęsiama Didžiojo karo aukų (prancūzų ir lietuvių) pagerbimo tradicija.

1939 m. kino teatras „Forum“ Kaune pradėjo rodyti prancūzų filmą „Marnos didvyriai“ (pranc. „Le Héros de la Marne“, 1938 m. Žr. André Hugon, Le Héros de la Marne, 1938. , režisierius André Hugon), reklamoje buvo rašoma, kad 1914 m. yra „kruvinos tautų tragedijos pradžia“ „Premjera: Kinas „Forum“, grandiozinė prancūziška filma Marnos didvyriai“, 1939. . Tarpukariu rodomi filmai buvo prižiūrimi cenzūros, išskirtinį dėmesį kinui skyrė kariuomenė, laikydamasi pozicijos, kad „kinas šiuo moderniuoju metu yra didelis kultūrinimo bei auklėjimo veiksnys“ J. B., „Kultūriniai kariuomenės laimėjimai“, p. 1059. . Taigi filmas apie prancūzų tautos pasiaukojimą kovojant prieš vokiečius 1914 m., Lietuvoje 1939 m. pavasarį, ką tik netekus Klaipėdos krašto, turėjo ne tik komercinę bei pramoginę, bet ir gilią politinę potekstę. 1939 m. pavasarį ministras pirmininkas brg. gen. Jonas Černius pokalbio su Lenkijos karo atašė plk. Leonu Mitkiewicziumi metu energingai pasisakė už „prevencinį karą“ su Vokietija Algimantas Kasparavičius, Paweł Libera (sud.), Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938–1940 metais, p. 27, 342–344. .

 

Karių kapai

Tarpukariu teigta, kad

visos tautos gerbia savo mirusius, juos laidoja gražiausiose vietose, tvarko ir puošia jų kapus. Ypač visi gerbia žuvusius dėl Tėvynės karius, nes jie atiduoda savo gyvybę dėl visos tautos gerovės. Todėl visos kultūringos valstybės nesigaili lėšų ir triūso kapams tvarkyti. [Petras] Jakštas, „Karių kapai“, p. 27.
1933 m. V. P. Bičiūnas per Vėlines priminė, kad dažnai „senovės karžygių“ kapuose ilsisi „mūsų senoliai“ – lietuviai kariai, kvietė aplankyti XIX a. sukilimų ir Didžiojo karo bei nepriklausomybės kovų karių kapus [Vytautas Pranas] Bičiūnas, „Mirusieji ir gyvieji“, p. 862. . 1935 m. Vėlinių kontekste konstatavus jau susiformavusią tradiciją pagerbti nepriklausomybės kovų metu žuvusius karius, buvo atkreiptas dėmesys, kad Kauno kapinėse ilsisi trijų kariuomenių kariai – Lietuvos, Vokietijos bei Rusijos, ir pastarųjų kapų niekas nelanko, neuždega žvakių, nededa vainikų, o tarp jų gausu lietuvių kilmės karių. Vokietijos kariuomenėje tarnavusių karių kapai buvo sutvarkyti pavyzdingai, o Rusijos daliniuose tarnavusių – apleisti Žr. Putinėlis, „Kauno kapuose ilsisi trijų armijų kariai“, 1935. . 1936 m. Vėlinių proga Karyje rašyta, kad Lietuvoje yra daugybė lietuvių karių, žuvusių Didžiojo karo metu, neprižiūrimų kapų „Mūsų krašte yra dar daug lietuvių karių kapų, prie kurių Vėlinių dieną niekas neatėjo, niekas ten neužžiebė žvakučių ir niekas nesimeldė. Tai didžiojo karo laikų kapai, kur yra palaidota tūkstančiai karių. Nemažas skaičius tokių kapų šiandieną apžėlę žolėmis, prie kitų stovi begriūvą mediniai kryžiai, o kiti jau seniai susilygino su žeme ir iki mūsų dienų neišliko jų nė pėdsako“ (Jurinas, „Lietuviai kariai, žuvę Vokietijos ir Rusijos kariuomenėse“, 1936). . Karo invalidai Lietuvoje atkreipė dėmesį, kad nepriklausomybės kovų aukoms atminti skirta kur kas daugiau dėmesio nei Didžiojo karo, nors, pasak jų, ir pastarieji buvo lietuviai, žuvę už Lietuvą, ant jų kapų atsikūrė valstybė „Kur kova ten ir aukos. Aukų jau turi ir Lietuva, bet tos aukos kažkaip arčiau ir jautriau suprantamos nei anos tik ką praūžusio, Didžiojo karo aukos. Ten žuvęs ar sunkiai sužeistas lietuvės motinos sūnus apverkiamas ir apgailimas kaip nelaimės ištiktas žmogus, o čia laisvės kovų auka jau lygiai ir motinos ir visos šalies buvo, greta gailesčio kartu ir pasididžiavimas savais didvyriais; jiems teikiama ypatinga pagarba, kokią ligi šiol žinojo tik iš pasakų ir raštų, kad nėra didesnio pasiaukojimo kaip mirtis už kitus. Tokių pasiaukojusių sūnų Lietuvai nestigo, ant jų kapų, atsistatė Laisvoji Lietuva“ (Brč. I., „20 ir 15“, p. 14). . Karių kapai Lietuvoje buvo tvarkomi neišskiriant nei Didžiojo, nei nepriklausomybės kovų aukų. 1939 m. atgavus Vilnių buvo atkreiptas dėmesys, kad Vilniuje, Antakalnyje, yra atskiros apie 18 ha karių kapinės, kuriose palaidoti Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos kariai, o tarp pastarųjų buvo „daug lietuviškų pavardžių. Tai per Didįjį karą lietuviai, tarnavę rusų kariuomenėje“ J., „Karių kapai Vilniuje“, 1940. .
 

1921 m. siūlyta, kad kariniai daliniai saugotų „žuvusių ir mirusiųjų dalies karių kapų fotografijas, sąrašus ir planus“ Aleksandras Ružancovas, „Dėlei Karo muziejaus ir atskirų dalių muziejų įkūrimo“, p. 191. , 1922 m. Karyje rašyta, kad Lietuvos nepriklausomybės kovų karių kapais nei Kaune, nei provincijoje nesirūpinama, jie apleisti ir žole apžėlę Žr. Br-las, „Karių kapai“, 1922; „Į visuomenę“, 1922; S., „Dar dėl karių kapų“, 1922. . Panašūs rašiniai spaudoje kartojosi ir vėlesniais metais Žr. A., „Kas turėtų rūpintis karių kapais“, 1925; „Apleisti karių kapai“, 1925; A. Dilys, „Rūpinkimės karių kapais!“, 1924; Juodlis, „Neužmirškime Eimučio“, 1923; K. A., „Nepamirškime žuvusių už mūsų laisvę“, 1925; N. N., „Karių kapai Panevėžy“, 1926; R-ys, „Mūsų karių kapai“, 1924. . Buvo teigiama, kad karių kapais Lietuvoje nesirūpinama dėl „nekultūringumo“ ir visiško apsileidimo, dvasios bei proto tingėjimo Žr. J. Šapokas, „Iš kariuomenės gyvenimo: Alytaus kapuose“, 1923. . 1924 m. spaudoje rašyta, kad nepriklausomybės kovų aukų kapai apleisti, palaidojimai buvo pažymėti paprastais, mediniais, net nedažytais kryžiais. Retoriškai klausta: „Ką pamanyti, prisižiūrėjus dailių užrašų ant vokiečių kareivių kapų?“ „Mūsų karų ir kariuomenės istorija Karyje (1919–1934 metų bibliografija)“, 1934. . 1925 m. piktintasi apleistais nepriklausomybės kovų aukų kapais Kėdainiuose „Teko matyti Kėdainių katalikų kapuose karių kapus. Kariai, kaip kokie nusikaltėliai, […]. Ar tai nepajuokimas iš mūsų kariuomenės karių? Kiti kapai jau ir kryžių neturi“ („Apleisti karių kapai“, 1925). . Kariuomenėje buvo teigiama, kad karių kapų tvarkymas „užmirštas, bet kartu labai pribrendęs reikalas. Tą reikėtų kuo greičiau sutvarkyti, nes kiti mūsų kaimynai, kaip latviai, vokiečiai tą darbą jau yra užbaigę“ Karo mokslo valdybos 1927 m. kovo 28 d. raportas Vyriausiojo štabo viršininkui. . 1927 m. konstatuota, kad nepriklausomybės kovų aukų kapai buvo tvarkomi ir paminklai statomi tik ten, kur buvo tų kovų dalyvių arba inteligentijos, o apskritai reikėjo „iš gėdos rausti, muštis į krūtinę ir sakyti: „nostra maxima culpa „Žuvusieji kariai“, 1927. . Visuomenėje piktintasi ir atvejais, kai Lietuvoje buvo tyčiojamasi iš Rusijos karių kapinių. Štai Betygalos val. Pagrubičių k. ūkininkas žuvusius rusų karius palaidojo po slenksčiu, to paties valsčiaus Dickainių k. ūkininko lauko pakraštyje buvo aptvertos rusų karių kapinės su kryžiumi, žemės savininkas kryžių sukūreno, o lauką suarė Žr. Vl. Būdiškis, „Gerbkime karių kapus“, 1927. . Lietuvoje ne Vokietijos karių kapų tvarkymas platesniu mastu (pirmieji darbai atlikti 1924–1925 m.) 1924–1925 m. Širvintose susikūręs komitetas iš surinktų lėšų sutvarkė karių kapus Širvintose, Šešuoliuose ir Musninkuose, tais pačiais metais 8-ojo pėstininkų pulko kariai ir skautai tvarkė karių kapus Šiaulių parapijos kapinėse; jų pavyzdžiu pasekė Baisogalos bei Kupiškio šauliai, ten sutvarkę karių kapus (žr. „Karių kapų tvarkymas kitur ir pas mus“, p. 4). pradėtas tik 1927 m., kai Karo mokslo valdybos švietimo dalies vedėjo plk. ltn. Romualdo Buroko iniciatyva KAM buvo sudaryta Žuvusiųjų ir mirusiųjų karių kapams tvarkyti komisija Žr. [Petras] Jakštas, „Karių kapų tvarkymas 1930 m.“, 1931; „Karių kapų tvarkymas 1935 m.“, 1936; „Kaip Kaune buvo tvarkomi karių kapai“, 1927; „Karių kapų tvarkymas kitur ir pas mus“, 1930; „Ką veikė 1928 m. karių kapams tvarkyti komisija“, 1929; Kraunaitis, „Kaip prancūzai gerbia savo karžygius“, 1927. , kuri ir koordinavo darbus. Nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio į karių kapų tvarkymo darbus aktyviai įsitraukė Iki 1939 m. šauliai karių kapus tvarkė savo iniciatyva, 1939 m. rugsėjo 15 d. LŠS vadas išleido įsakymą, kuriame nurodė tvarkyti Lietuvos kariuomenės karių kapus ten, kur nebuvo reguliariosios kariuomenės dalinių, per šventes organizuoti jų pagerbimą (žr. Įsakymas Šaulių sąjungai, nr. 37, 1939 m. rugsėjo 15 d., 1939). Lietuvos šaulių sąjunga. Žuvusių karių pagerbimas Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, buvo politinis veiksmas, rengti įvairūs, dažnai religinio atspalvio ritualai Plačiau žr. Darius Staliūnas, „Žuvusių karių kultas tarpukario Lietuvoje“, 2001. .

 

Visa Lietuva buvo nusėta Didžiojo karo karių kapais. 1919 m. Lietuvoje buvo apie 600 karių palaidojimo vietų Žr. Algimantas Kasparavičius, « La Grande Guerre dans les mémoires historiques des Lituaniens », p. 58. Karyje rašyta, kad buvo 500 vokiečių karių kapinių, bet 1936 m. jų buvo likę apie 200, nes vėlesniais metais juos tvarkant vokiečių, o kai kada ir rusų karių kapai buvo perkelti į didesnes kapines (žr. Jurinas, „Lietuviai kariai, žuvę Vokietijos ir Rusijos kariuomenėse“, 1936). . Panevėžyje vietinei valdžiai iškasus ir perlaidojus vokiečių karių kapus (apie 400–600) Žr. URM 1919 m. rugsėjo 15 d. raštas. , o Vokietijai į tai atkreipus dėmesį, Lietuvos vyriausybės institucijos informavo apskrities valdžią, kad „toksai nutarimas, prieštaraująs žmoniškumui, turi būti kuo greičiausiai atmainytas ir perspėti, kad vienas šiame atvejyje prasižengimas bus baudžiamas“ VRM Tikybų departamentas, 1919 m. rugsėjo 18 d. . Matyt, paskatintas šio precedento VRM Tikybų departamentas 1919 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į apskričių viršininkus, nurodydamas, kad Vokietijos karinėms pajėgoms išsikrausčius iš Lietuvos, „be jokios globos ir prieglobsčio“ likę Didžiojo karo vokiečių karių kapai turi būti apsaugoti nuo „visokių ardymų“, taip pat prašyta vietos valdžios perimti apskričių ribose buvusių karių kapų priežiūrą VRM Tikybų departamento 1919 m. rugsėjo 19 d. raštas apskričių viršininkams. . Vokietijos atstovybė savo ruožtu taip pat kreipėsi į Lietuvos valdžią, prašydama apsaugoti Lietuvos teritorijoje buvusius Didžiojo karo vokiečių karių kapus, nepriklausomai nuo to, valstybinėje ar privačioje žemėje jie buvo Žr. URM 1920 m. lapkričio 23 d. raštas VRM. .

Vokietijos atstovybės Kaune prašymu Lietuvos valdžia surinko duomenis apie buvusias vokiečių karių kapines ir nustatė žemės (kurioje buvo palaidojimai) priklausomybę. Tuo metu suskaičiuota 614 vietų (nors Telšių apskrities duomenys gali būti nepilni), kuriose buvo palaidoti Didžiojo karo metu žuvę kariai. Pažymėtina, kad skaičiuotos ne tik vokiečių, bet kai kur ir Rusijos karių laidojimo vietos. Nustatyti palaidotųjų skaičių iš šių sąrašų neįmanoma, nes daugelyje vietų nurodyta, kad jų skaičius nežinomas. Kapinių dydis svyravo nuo pavienio kapo iki kelių tūkstančių kapų; didžiausios jų buvo Tauragėje (apie 3 000), Panemunėje (1 622), Armoniškių k. Kauno apskr. (1 500), Šiauliuose (apie 1 500 vokiečių karių kapų). Daugiausiai vietų, kur palaidoti šie kariai, būta Trakų (123), Alytaus (102) ir Kauno (76) apskrityse, bet ar ten buvo daugiausia ir palaidotųjų, dėl minėto duomenų stygiaus nustatyti neįmanoma. Mažiausiai kapinių buvo Utenos (1), Mažeikių (2) ir Kretingos (3) apskrityse Sąrašus žr. byloje Vokiečių karo kapinių globojimas 1921 m. .

 

1928 m. Rusijos episkopalinio sinodo Vyriausiasis įgaliotinis karo nuostoliams ir karžygių kapams užsienyje kreipėsi į Lietuvos Vidaus reikalų ministeriją prašydamas pateikti duomenis apie Rusijos kariuomenės karius, karo belaisvius ir civilius, žuvusius Didžiojo karo metu ir palaidotus Lietuvos teritorijoje Žr. Rusų episkopalinio sinodo vyriausiasis įgaliotinis karo nuostoliams ir karžygių kapams užsienyje, 1928 m. birželio 28 d. . Apskričių surinktais duomenimis, buvo 649 kapinės, kuriose buvo palaidota 37 120 asmenų (nežinoma, kiek iš jų buvo civiliai). Tačiau šie skaičiai apytikriai – dalis kapinių buvo bendros Rusijos ir Vokietijos karių, kai kuriose kapinėse palaidotųjų skaičius nebuvo žinomas Žr. Sąrašas kapinių ir atskirų laike pasaulinio karo žuvusiųjų Lietuvos neokupuotoje dalyje rusų karių, karo nelaisvių bei civilių asmenų, 1928 m. lapkričio 19 d. .

1929 m. Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Lietuvos teritorijoje buvo 465 vietos, skirtos ne kapinėms, kuriose buvo palaidota 23 020 Didžiojo karo Vokietijos kariuomenės aukų. Kapai daugiausia buvo privačiose valdose ir juos tvarkė Vokietija Žr. Pro Memoria, apie vokiečių karių kapų sutvarkymą Lietuvoje, 1932 m. spalio 7 d. . Tarpukario Lietuvoje, be Klaipėdos ir Vilnius kraštų, po Didžiojo karo buvo per 500 vokiečių karių kapinių; Vokietijos valdžios nurodymu jas tvarkant dalis vokiečių, o kai kada ir rusų karių buvo perlaidoti į didesnes kapines, kurių 1936 m. buvo apie 200. Remiantis surinkta statistika, Lietuvoje buvo palaidota apie 35 000 Didžiojo karo karių, iš jų – 23 000 Vokietijos ir 12 000 Rusijos kariuomenių karių. Daryta prielaida, kad su Klaipėdos ir Vilniaus kraštais palaidotų Didžiojo karo karių Lietuvoje buvo apie 50 tūkst., o gal ir daugiau. Pabrėžta, kad abiejose kariuomenėse tarnavo bei žuvo ir lietuvių tautybės kariai. Daug Prūsijos lietuvių žuvo per Kauno tvirtovės šturmą, rašyta, kad Lietuvoje galėjo būti palaidota „keliolika šimtų lietuvininkų“ Jurinas, „Lietuviai kariai, žuvę Vokietijos ir Rusijos kariuomenėse“, 1936. . Vėlesniais metais 35 tūkst. Didžiojo karo karių, palaidotų Lietuvos Respublikos teritorijoje, skaičius jau buvo laikomas oficialus Žr. „Kariuomenė yra neatskiriama tautos dalis: kariuomenės vado gen. št. plk. St. Raštikio kalba, pasakyta Valstybės Radiofone š. m. lapkričio 23 dieną“, p. 606. .

 

Galimos dvi tokio ženklaus Vokietijos ir Rusijos žuvusių karių skaičiaus skirtumo versijos: Vokietijos kariuomenė 1915 m. Lietuvoje vykdė puolamuosius veiksmus, todėl hipotetiškai galėjo patirti daugiau nuostolių nei besiginančios Rusijos pajėgos; tačiau labiau tikėtina, kad besitraukdama Rusijos kariuomenė neturėjo galimybės deramai palaidoti, suskaičiuoti ir pažymėti savo aukų, o puolančios Vokietijos pajėgos užimdavo buvusių mūšių teritorijas, todėl galėjo su joms būdingu preciziškumu laidoti savo karius ir deramai paženklinti jų kapavietes.

Kapai nebuvo naikinami, tačiau susitarimas tarp Vokietijos ir Lietuvos dėl Didžiojo karo Vokietijos karių kapų priežiūros Lietuvos teritorijoje nebuvo pasiektas. Tuo užsiėmė Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge, taigi gražiai tvarkomi vokiečių karių kapai buvo geras visiems matomas pavyzdys Lietuvoje Žr. Vida Girininkienė, „Jie nenorėjo mirti“, 2014. . Atskirų vokiečių karių kapinių tvarkymu rūpinosi minėtos organizacijos tam tikri skyriai Daugelyje vietų stovėjo monumentalūs paminklai, dalis jų kartu su karių kapinėmis sovietmečiu buvo sunaikinti (žr. Marija Skirmantienė, Jonas Varanauskas (sud.), Nukentėję paminklai, 1994; „Karas ir taika“, 1934; Stasys Keblas – M. PTOU, Pasauliniame fronte… Ekstra telegrama!, 1935; Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, 2004; Lietuvių–prancūzų draugijos 1939 m. gruodžio 12 d. prašymas J. E. Ponuo užsienio reikalų ministrui; Lietuvių–prancūzų draugijos nuo 1937 m. birželio 25 d. iki 1938 m. birželio 15 d. veikimo apyskaita; „Pamaldos už kare žuvusius lietuvius ir prancūzus“, 1939; Jonas Petruitis, „Didžiojo karo dalyvių veiksmų sumanymai: prancūzų operacijų planai“, 1934; Stasys Raštikis, „Didžiojo karo paliaubų sukaktuvių proga“, 1929). : Kauno kapinėmis – Volksbund centro valdyba, Biržų – Hanoverio, Panevėžio – Esseno skyrius ir t. t. Žr. „Karių kapų tvarkymas kitur ir pas mus“, p. 3. . Spaudoje rašyta, kad Vokietija net užsienyje palaidotų savo karių nepamiršta, prižiūri jų kapus, o Lietuvoje net savame krašte palaidotų karių kapai yra apleisti Žr. „Žuvusiųjų gerbimas“, 1925. , ir siūlyta sekti vokiečių pavyzdžiu tvarkant karių kapus Žr. Figūrinas, „Gerbkime žuvusių karių kapus“, 1926; Vienas Apsivilusių, „Patriotizmas ir atsidėkojimas“, 1925; B. Virpa, „Mūsų pamirštieji“, 1925. Atkreipiant dėmesį į apleistus Lietuvos karių kapus Kauno kapinėse, rašyta: „Kaip nuraminsi karžygio močiutę, susigraudinusią dėl savo sūnaus kapo, apleisto usnimis ir suardyto, kada čia pat greta, per dešimtį žingsnių ji mato kitą kapinių dalį akmeniniais kryžiais, gražiais takeliais, gėlėmis, medeliais išpuoštą? (vok. karių kapai)“ (V. Žutautas, „Kauno karių kapinės“, 1926). . Kai 1927 m. vokiečių organizacijos ėmėsi perlaidoti ir tvarkyti savo karių kapus, Rusija nerodė jokio susidomėjimo karių kapais Žr. Vl. Būdiškis, „Gerbkime karių kapus“, 1927. . Lietuvoje su tam tikra nuostaba konstatuota, kad „vokiečiai neapleidžia ir savo priešų kapinių“ Str. S., „Mūsų karių kapai“, 1926. .

 

Karių kapų tvarkymas Latvijoje, ypač Brolių kapai Rygoje, buvo kitas pavyzdys, leidęs konstatuoti, jog kaimyninėse šalyse žuvę kariai buvo gerbiami, o jų kapai prižiūrimi ir puoselėjami Žr. B. P., „Kaip tvarkomi latvių karių kapai“, 1927; „Karių kapų draugijos darbai 1925 m.“, 1926; „Latvių šaulių pulkų kautynių paminėjimas“, 1924; J. Paliakauskas, „Latvijos Brolių kapai“, 1935. Teigta, kad „mes ne tik turime su latviais panašias valstybes, ne tik mūsų tautos giminingos, bet turime daug kovos laimėjimų ir pralaimėjimų panašumo, turėjome vienus ir tuos pačius priešus ir t. t. Bet ne vienodai įvertiname žuvusių dėl tėvynės aukas – vieni daugiau, antri mažiau arba ir visai neįvertiname“ (A., „Latvių karių kapai“, 1924). . „Reikia tik stebėtis, kaip latviai gerbia savo žuvusius ir atsidėję su meile laidoja savo karžygius gražioje vietoje“ „Svetimos kariuomenės: Latvija“, 1925. , – rašyta to meto spaudoje. 1925 m. Latvijos pavyzdžiu siūlyta steigti Lietuvoje draugiją, kuri rūpintųsi karių kapų priežiūra, šiam tikslui rinktų lėšas Žr. D., „Dėl karių kapų tvarkymo, lėšų ir dėl draugijos“, 1925. .

Ne visi karių kapai buvo prižiūrimi, nors ir atkreiptas į tai dėmesys. 1926 m. Karyje nuogąstauta, kad šalia Alytaus–Jiezno kelio buvusių pasaulinio karo karių kapų niekas neprisimena. Buvo siūloma tų kapų priežiūrą pavesti Lietuvos kariuomenės Alytaus įgulos kariams „Niekas neatmena šių vyrų, žuvusių pasauliniame kare. Kapinės, kur palaidoti ir mūsų broliai[,] giminės greta su rusų nemažu skaičiumi[,] matyt, senai žmonių nebeatmenami[,] maži suklypę kryželiai, nublukę parašai. Vienas gražus akmeninis paminklas galėtų stovėti per ilgas metų eiles ir puošti kapines. Reikia tiktai žmonių noro“ (A. Medveckas, „Apleisti karių kapai“, 1926). . Kaišiadorių parapijos kapinės taip pat buvo apleistos. 1933–1934 m. šauliai sutvarkė ten palaidotų nepriklausomybės kovų karių kapus, tačiau spaudoje greta pagyrimo teigta, jog būtina sutvarkyti ir 5 kapus šalia palaidotų kazokų („jų kapai visai virtę dirvonu ir niekieno neprižiūrimi: gyvuliai ganosi, visų mindžiojami“), kuriuos Didžiojo karo metu sušaudė vokiečiai J. Marma, „Pavyzdingai sutvarkė karių kapus“, 1934; „Šauliai sutvarkė karių kapus“, 1933. .

 

1925 m. dienraštyje Rytas, aptariant Lietuvoje kilusį susirūpinimą dėl karių kapų tvarkymo, buvo skelbiama, kad

mūsų [Lietuvos – V. J.] jaunimas pradeda daugely vietų rūpintis sutvarkyti ir palaikyti visų žuvusiųjų Lietuvoje per Didįjį karą rusų ir vokiečių armijų kareivių kapus, kurių tarpe yra ne maža ir mūsiškių. Ir tai būtinas ir garbingas darbas. Et., „Žuvusių karių pagerbimas“, 1925.
Tačiau ryškesnį pokytį galima pastebėti XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje. 1930 m. Liudvinavo šaulių būrys pradėjo tvarkyti ir puošti ten palaidotų Didžiojo karo karių kapus Žr. „Šauliai tvarkys kapus“, 1930; „Šauliai tvarkys kapus“, 1930. . 1930 m. gegužės 11 d. Kėdainių šaulių būrio susirinkime šaulys Zvicevičius pateikė pasiūlymą „sutvarkyti žuvusiųjų Didžiojo karo metu karių kapus Kėdainių miesto kapuose“ „Rinktinėse ir būriuose: Kėdainiai“, 1930. ir jam buvo pritarta. 1931 m. šauliai perlaidojo pakelėje užkasto Rusijos kariuomenės kario palaikus į Stelmužės dvaro vokiečių karių kapines, kad jų nemindžiotų galvijai Žr. „Rinktinėse ir būriuose: Stelmužė“, 1931. . XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje Lietuvoje buvo prižiūrimi Vokietijos ir Lietuvos kariuomenių karių kapai, tačiau apleisti Rusijos kariuomenės karių kapai, nors tradiciškai pabrėžta, kad „nereikia pamiršti, kad tarpe tų nežinomų rusų karių galėjo būti ir mūsų tautiečių – lietuvių“ K. Š., „Pamirštų kapų tvarkymo reikalu“, 1934 . , nes Didžiojo karo pradžioje Lietuvoje buvo įvykdyta plataus masto mobilizacija į Rusijos kariuomenę. 1933 m. Trimite į klausimą, „Ar yra reikalas šauliams taisyti žuvusių didžiajame kare rusų karių kapus?“, buvo pateiktas vienareikšmiškas atsakymas – „Kieno kapai bebūtų: ar rusų, ar kitų ar šiaip apleisti senkapiai, reikėtų, vietos gyventojams padedant, sutvarkyti, bent aptverti, kad gyvuliai nemindžiotų“, nes „kapų tvarkymas – paprotys palaikytinas ir skleistinas“, kadangi „gražiai sutvarkytos, gėlių ir medžių prisodintos kapinės, tiesūs ir gražūs smėliu barstyti takeliai kiekvienam praeiviui rodys mūsų kultūringumo žymę“ „Patarimai“, 1933. Teigta, kad tvarkant Didžiojo karo Rusijos kariuomenės karių kapus „būtų atlikta žmoniškumo (pareiga, būtų atliktas darbas, kuris pakeltų mus mūsų ir svetimų akyse“ (K. Š., „Pamirštų kapų tvarkymo reikalu“, p. 212). .
 

1933 m. balandžio 2 d. susirinkime Višakio Rūdos šaulių būrys nutarė papuošti Didžiojo karo karių kapus Žr. „Iš šaulių gyvenimo: Višakio Rūda“, 1933. . 1934 m. Alytaus šauliai viešai pasižadėjo pavasarį sutvarkyti būrio ribose buvusį apleistą Didžiojo karo kario kapą Žr. „Rinktinėse ir būriuose: Alytus“, 1934. . 1934 m. Trimite buvo išspausdinta nuotrauka su užrašu: „Veiverių šaulės ir šauliai kasmet tvarko ir puošia nepriklausomybės ir didžiojo karo dalyvių – karių kapus“ „Nuotrauka“, 1934. . 1934 m. skelbta, kad Rūdos būrio šauliai jau anksčiau sutvarkė Rūdos miško pakraštyje buvusias apleistas Didžiojo karo karių kapines, kuriose buvo palaidoti 135 Vokietijos ir Rusijos kariuomenių kariai. Kapines šauliai tvarkydavo kiekvieną pavasarį Žr. Viktoras Vytenietis, „Šauliai sutvarkė kapus“, 1934. . 1935 m. Verstaminų apylinkėse buvusias apleistas Didžiojo karo karių kapines sutvarkė vietos šauliai. Gausiai dalyvaujant vietos visuomenei buvo pastatytas ir pašventintas kryžius Žr. Juodis, „Sutvarkė karių kapus“, 1935. . 1936 m. spaudoje džiaugtasi, kad Maironiuose (kaimas netoli Kelmės) Didžiojo karo karių kapus tvarko vietos gyventojai, „gražu, kad mokame gerbti, nors ir svetimus žuvusius karius“ J. B-nas, „Gražiai sutvarkė karių kapus“, 1936. . 1936 m. Nepriklausomybės kovų karių kapų tvarkymo komisija, atsižvelgdama į tai, kad šalyje buvo daug apleistų Didžiojo karo karių kapų, kreipėsi į valsčius, kad būtų paskirti sklypai ir juose įrengti brolių kapai „rusų bei vokiečių“ kariams „Savivaldybės rūpinsis rusų karių kapais“, 1936. . 1937 m. Kačerginės miške Zapyškio šauliai sutvarkė apleistus Didžiojo karo karių kapus – „naujai sukasė kapus, iškirto brūzgus ir pastatė naują kryžių su atitinkamu užrašu“ J. Astrauskas, „Sutvarkė karių kapus“, 1937; „Iš šaulių gyvenimo: Zapyškis“, 1937. . Ši šaulių veikla užfiksuota – 1937 m. Trimite buvo išspausdinta nuotrauka su užrašu: „Zapyškio būrio šauliai tvarko Did. karo žuvusių karių kapus“ „Nuotrauka“, 1937. . 1937 m. gegužės 1 d. Padovinyse (Marijampolės apskr.) šaulių būrys organizavo medelių sodinimo talką, kurios metu buvo apsodinti šaulių paminklas, mokyklos teritorija, vieškeliai ir Didžiojo karo karių kapai, iš viso pasodinta 400 medelių Žr. „Iš šaulių gyvenimo: Padovinys“, 1937. . 1940 m. pavasarį Griškabūdyje moterų šaulių iniciatyva buvo „gražiai sutvarkyti Didžiajame kare žuvusių karių kapai“ „Šaulių gyvenimas: Griškabūdis“, 1940. . XX a. 4-ajame dešimtmetyje reikšta pagarba ir Didžiojo karo metu žuvusiems Vokietijos kariams, palaidotiems Lietuvoje, nes „pats kario vardas jau yra vertas pagarbos“ „Privažiuojame Jėzną. Čia pakelėje pamatom vokiečių karių kapus. Iššokę iš mašinos, subėgame pasižiūrėti mūro sienoje iškaltų pavardžių. Rimtis ir susikaupimas dvelktelėja visų širdyse, nes čia ilsisi kariai, kovoję ir kritę kovos lauke dėl savo siekiamų tikslų. Nors jie nėra mūsų tėvynės kariai, dargi jie net buvę mūsų krašto okupantai, tačiau vis tiek pats kario vardas jau yra vertas pagarbos. Kario vardas yra ir mūsų laisvės simbolis“ („Lygiaisiais Lietuvos laukais“, 1939). . Tiesa, gana dažnai iš žinučių spaudoje neįmanoma nustatyti, kokius (Lietuvos nepriklausomybės kovų ar Didžiojo karo) karių kapus tvarkė šauliai, nes tik konstatuota – „šauliai sutvarkė karių kapus“, be konkretaus įvardijimo. Tačiau net ir esama empirinė medžiaga atskleidžia, kad šauliai ir visuomenė tvarkė bent dalį Didžiojo karo karių kapų, dažniausia Rusijos kariuomenės, nes Vokietijos buvo tvarkomi vokiškų organizacijų.

 

Išvados

Literatūra karo tema tarpukario Lietuvoje, viena vertus, buvo analizės objektas, kita vertus, ir tam tikra leidybos sritis – versti užsienio autorių darbai bei publikuoti vietinių rašytojų kūriniai. Didysis karas buvo ryškus kartos įvykis, pakeitęs žmonių gyvenimą ir požiūrį į karą, atvėręs naujus karo literatūros horizontus. Dėl visuotinės karo tarnybos daugybė jaunų gabių žmonių kelerius metus praleido fronte, o vėliau, remdamiesi šia patirtimi arba net savais dienoraščiais, parašė literatūros klasika tapusius veikalus. Lietuvoje pirmiausia imtasi vertimų, lūžio tašku galime laikyti romano Vakarų fronte nieko naujo leidybą, po kurio sekė ir lietuvių autorių darbai. Taigi XX a. 4-asis dešimtmetis buvo literatūros Didžiojo karo tema tam tikro proveržio Lietuvoje metas. Žinoma, lietuvių autoriai neprilygo tokiems autoriams kaip A. G. H. Barbusse’as, E. Jüngeris, E. M. Remarque’as, R. Dorgelès, J. Hašekas ir kt. bei jų kūrybai, gal tik išskyrus palankiai įvertintą A. Uspenskio knygą, kuri taip pat buvo paremta autoriaus, kaip kario, asmenine patirtimi. Didysis karas tapo grožinės literatūros tarpukario Lietuvoje siužetų pagrindu, o komercinė leidyba byloja buvusį skaitytojų susidomėjimą tokia kūryba.

Galima išskirti kelis svarbesnius Didžiojo karo epizodus tarpukario Lietuvoje – pirmiausia tai jo pradžia ir priežastys bei Vokietijos okupacija, taip pat lietuvių karinę patirtį atskleidę karo veiksmai – 1914 m. Rytų Prūsijoje, 1915 m. Augustavo kautynės ir Kauno tvirtovės žlugimas. Tai lėmė geografiniai ir tautiniai motyvai – karo veiksmai vyko „lietuviškose žemėse“ ir gausiai dalyvaujant (kovojant) lietuviams. Karas vertintas prieštaringai – viena vertus, buvo daug aukų ir milžiniškų materialių nuostolių, dėl jo pašlijo moralė, pakito iki tol įprasta gyvensena ir pasaulėžiūra. Kita vertus, karas „pabudino“ lietuvių tautą ir sudarė sąlygas atsikurti Lietuvos valstybei, o tai be užuolankų įvardyta tikru stebuklu, kuris be Didžiojo karo (kartu ir trijų Europos imperijų žlugimo) laikytas neįmanomu. Taigi Didžiojo karo aukos tapo aukomis ant Lietuvos „laisvės aukuro“, o šį teiginį stiprino ir tai, kad daug lietuvių karių dalyvavo Didžiajame kare, tarnaudami įvairių šalių (pirmiausia Rusijos, Vokietijos ir JAV) kariuomenėse – dalis jų žuvo įvairiuose frontuose.

 

Tarpukariu Lietuvoje viešajame diskurse nuolat iškildavo Didžiojo karo leitmotyvas, paliečiama įvairi su šio karo ritualiniu atminimu susijusi praktika. Didžiojo karo sukakčių minėjimai turėjo aiškų politinį atspalvį ir kito priklausomai nuo Lietuvos užsienio politikos aktualijų. Išskirtini du epizodai – XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje pagerėję santykiai su Vokietija ir orientacija į Prancūziją 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje. Pastarasis epizodas, daug ryškesnis ir ilgesnis, buvo susijęs su Vokietijos kelta karine grėsme Lietuvai dėl Klaipėdos krašto, taip pat siekiu užkardyti (apriboti) vokiškos kultūros įtaką Lietuvoje. Todėl bandymo kultūriškai suartėti su Prancūzija kontekste iškilo ir Didžiojo karo suderinto abipusio atminimo svarba, pabrėžiant, kad lietuviai petys petin kovojo su prancūzais 1914–1918 m. ir net 1812 metais. Šia veikla užsiėmė Lietuvių–prancūzų draugija, kurioje aktyviai dalyvavo įtakingi to meto Lietuvos asmenys. Taigi lietuvius ir prancūzus, o kartu Lietuvą ir Prancūziją, turėjo suartinti bendros kovos patirtis ir bendro priešo (Vokietijos) grėsmė. Galima rasti užuominų ir apie tai, kad lietuviai gynė Prancūziją (1914 m. kovojo Rytų Prūsijoje, o vėliau JAV kariuomenės sudėtyje Vakarų fronte). Atsižvelgiant į suaktyvėjusią Lietuvių–prancūzų draugijos veiklą rengiant Didžiojo karo minėjimus ir 1937 m. pradėtą Didžiojo karo lietuvių karių (tarnavusių Antantės šalies – Rusijos imperijos – kariuomenėje) Pirmūnų sąjungos aktyvią veiklą siekiant pastatyti paminklą visiems Didžiajame kare žuvusiems lietuviams, galima daryti prielaidą, kad jei ne prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, su Pirmuoju karu susijusio turinio cirkuliacija Lietuvoje tikriausiai būtų buvusi dar intensyvesnė ir pereitų iš diskurso į ritualų lygmenį.