Straipsnis Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos ir giesmės: tarp tradicijos ir naujovių

  • Bibliografinis aprašas: Alfonsas Motuzas, „Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos ir giesmės: tarp tradicijos ir naujovių“, @eitis (lt), 2020, t. 1 399, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Alfonsas Motuzas, „Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos ir giesmės: tarp tradicijos ir naujovių“, Acta litteraria comparativa, 2017, t. 8, p. 5–12, ISSN 1822-5608.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Santrauka: Katalikų liturgiją sudaro Šv. Mišios ir pridedamosios pamaldos. Pridedamosios pamaldos – tai religinės apeigos, skirtos liaudžiai arba liaudies viešai vietos kalba atliekamos ne per šv. Mišias bažnyčioje, o prie arba po šv. Mišių bažnyčioje, taip pat namų aplinkoje ir atviroje erdvėje, koplyčiose. Lietuvoje pridedamąsias pamaldas sudaro įvairios maldos ir giesmės. Žemaitijoje tai specifinės Žemaičių Kalvarijos Kalnų (toliau Kalnų – A. M.) maldos ir giesmės. Šiandien ši pamaldumo praktika yra vadinama „senaisiais“ arba „naujaisiais“ Kalnais. Tyrimo tikslas – atskleisti, kas tai yra. Atliktas tyrimas atskleidė kelis dalykus. Pirma, „senųjų“ Kalnų pamaldumo praktikos tradicija gimė 1681 metais ir gyvavo iki 1968 m., pirmojo Liturginio maldyno atsiradimo. Antra, nuo 1968 metų iki 2016 metų išleistos šešios Liturginio maldyno laidos su „naujųjų“ Kalnų redakcija. Trečia, „naujųjų“ Kalnų redakcija atsirado atsižvelgiant į 1962–1965 m. įvykusio Vatikano II Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo priimtas direktyvas. Ketvirta, po 1991 m. Lietuvoje susiformavusios dvasingumo praktikos, liberalios ir laisvos kūrybinės iniciatyvos ir nuo XXI a. pradžios Lietuvoje besiformuojanti laisvosios ekonomikos rinkos dėsnių praktika pamažu ėmė išstumti tradicinę gyvo meldimosi ir „senųjų“ Kalnų giedojimo pamaldumo raišką. Pristatomos išvados patvirtina darbo pradžioje keltą tyrimo hipotezę, kad XX a. pab.–XXI a. pr. pasaulyje ir Lietuvoje įvykusio krikščionybės ir ekonomikos atsinaujinimo kontekste tebėra praktikuojamos tiek tradicinės, tiek ir naujosios Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos ir giesmės.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuva, Žemaitija (Samogitia), maldos, giesmės, tradicija, naujovės.
 

Įvadas

Krikščionybė Lietuvą pasiekė 1387 metais. Be katalikybės, šiandien Lietuvoje egzistuoja kitos dvi krikščioniškos konfesijos: stačiatikybė ir protestantizmas, tai yra evangelikai liuteronai bei evangelikai reformatai. Katalikų liturgiją sudaro Šv. Mišios ir pridedamosios pamaldos. Pridedamosios pamaldos – tai religinės apeigos, susiformavusios Bažnyčios kalendorinių metų ciklo iškilmių, švenčių, minėjimų, šventųjų vietų lankymo pagrindu. Jos yra skirtos liaudžiai arba yra liaudies viešai atliekamos ne per šv. Mišias bažnyčioje, o po, prieš jas arba po jų, taip pat koplyčiose, atviroje erdvėje bei namų aplinkoje. Jas sudaro liaudies pamaldumo praktikos arba maldos ir giesmės, atliekamos vietos žmonių kalba grojant muzikos instrumentais ir apipintos įvairiais apeiginiais papročiais Žr. Onutė Baliūnaitė, Eugenija Bedalytė (sud.), Liturgikos apžvalga, p. 74. . Remiantis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Liturginiu maldynu, jas sudaro Švč. Mergelės Marijos valandos, Švč. Mergelės Marijos kalbamasis ir giedamasis bei Švč. Jėzaus rožiniai, Žemaičių Kalvarijos Kalnai, Kryžiaus kelias, Graudūs verksmai, Gedulinės valandos (psalmės) bei šermeninės giesmės. Prie jų priskiriamos namų ir atviroje aplinkoje (gamtoje) atliekamos gegužinės, birželinės pamaldos bei įvairios Užtarimo maldos ir giesmės Žr. Liturginis maldynas, 1996, p. 358–450, 458–478. . Unikalumu iš jų išsiskiria Žemaičių Kalvarijos Kalnai (toliau – Kalnai).
 

Kalnai – tai bažnyčioje ir atviroje erdvėje įrengtų devyniolikos Kryžiaus kelio stočių arba dvidešimties vietų pagerbimui skirtos maldos ir giesmės. Jos taip pat yra atliekamos namuose ir bažnyčioje gavėnios, šermenų ir mirusiųjų minėjimų metu. Apie Kalnų pamaldumą yra skelbta tik straipsnio autoriaus moksliniuose darbuose. Mokslo monografijose: Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika (2003), Veprių Kalvarijos. Istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai (2006), Veprių Kalvarijų maldos ir giesmės (su keturių kompaktinių plokštelių rinkiniu, 2010); mokslo šaltiniuose: Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Šermeninės giesmės (1993), Žemaičių Kalvarijos Kalnai [natos]: maldynas ir giesmynas (2012), Šermeniniai Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Maldynas ir giesmynas su kompaktine plokštele (2012); mokslo straipsniuose: „Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmių kilmė“ (1997), „Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelių apvaikščiojimo ir per šermenų apeigas giedamų Kalnų kilmė: sąsajos ir skirtumai“ (1998), „Žemaičių ir Zebrzydovskos (Lenkija) Kalvarijų Kryžiaus kelių (Kalnų) muzika: sąsajos ir skirtumai“ (1998), „Latvių ir lietuvių katalikų apeiginės muzikos Žemaičių Kalvarijoje ypatumai“ (1999), „Muzikos instrumentai Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelio kulte“ (2000), „Vysk. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ apie kalvarijų Kryžiaus kelių garbinimą Lietuvoje“ (2001), „Muzyka Kalwarii Żmudzkiej w Gordach (Samogitia) i Kalwarii Zebrzydowskiej: zbieżności i różnice“ (2001) ir „Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio (Kalnų) giesmių literatūrinių ir muzikinių tekstų kilmė: vietos ar iš svetur atkeliavusi tradicija?“ (2011).

Šiandien per pridedamąsias pamaldas meldžiamasi iš vadinamųjų „senųjų“ ir „naujųjų“ Kalnų knygų. Kas yra tos „senosios“ ir „naujosios“ Kalnų knygos? Kad į šį klausimą būtų gautas atsakymas, tyrimo objektu pasirinkti maldynai ir giesmynai, pristatantys „senuosius“ ir „naujuosius“ Kalnų tekstus.

 

Tyrimo uždaviniai: pirma, atsakyti į klausimą, kas yra „senieji“ ir kas yra „naujieji“ Kalnai ir antra, ištirti, kokios priežastys lėmė „senųjų“ ir „naujųjų“ Kalnų atsiradimą. Buvo kelta tyrimo hipotezė, kad XX a. pab.–XXI a. pr. pasaulyje ir Lietuvoje įvykusių krikščionybės atsinaujinimo (rekrikščionizacijos) ir ekonominių pokyčių kontekste yra praktikuojamos tiek tradicinės, tiek ir naujosios Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos ir giesmės.

„Senieji“ ir „naujieji“ Žemaičių Kalvarijos Kalnai, kas jūs?

Asmeninė patirtis ir vasaros lauko ekspedicijų medžiagos analizė atskleidžia, kad šiandien Žemaitijoje šermenų, mirusiųjų minėjimų, gavėnios, Didžiosios Savaitės Didžiojo Šeštadienio nakties, Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu yra giedamos Kalnų maldos ir giesmės. Prieš arba prieš pat pradedant visada yra derinama, kokie Kalnai bus giedami: ar „senieji“, ar „naujieji“. Jei nutariama, kad bus giedami „senieji“ Kalnai, į apeigas atsinešamos maldaknygės, leistos iki 1968 metų, jei „naujieji“ Kalnai – maldaknygės, leistos nuo 1968 m. iki 2017 m. pavadinimu Liturginis maldynas. Kyla klausimas, kas tie „senieji“ ir „naujieji“ Kalnai?

Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių katalikiškos literatūros istorija atskleidžia, kad Kalnų maldų ir giesmių istorija prasideda 1637–1639 metais, kai Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, pasikvietęs iš Liublino dominikonus vienuolius, kalnuotame Gardų kraštovaizdyje pastatė bažnyčią ir devyniolikoje koplyčių/stočių, arba dvidešimtyje vietų (vienoje koplyčioje arba stotyje yra dvi vietos – A. M.) įkūrė Kryžiaus kelią, o pačią vietovę pavadino Naująja Jeruzale, kiek vėliau – Žemaičių Kalvarija. Ją pašventino pats vyskupas, gavęs specialų popiežiaus Urbono VIII leidimą Žr. Valančius Motiejus, Raštai, p. 299. .

 

1639–1644 metais vyskupui Jurgiui Tiškevičiui Garduose įkūrus Žemaičių Kalvariją, vyskupo Motiejaus Valančiaus teigimu, jis vienam iš kunigų liepęs parašyti šiai šventovei apvaikščioti skirtų maldų ir giesmių Žr. Valančius Motiejus, Raštai, p. 300–301. . Šio straipsnio autorius monografijoje Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika pristatė, kad Kalnų giesmyno kilmė yra susijusi su anksčiau Lenkijoje, Zebžydove, 1610 metais įsteigta Kalvarija bei su Lietuvoje veikusio jėzuito Saliamono Mozerkos Slavočinskio 1646 m. parengtu giesmynu. Vėliau šio giesmyno gavėnios bei šermenų giesmių pagrindu nežinomas autorius sudarė Kalnų maldyną/ giesmyną Žr. Alfonsas Motuzas, „Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmių kilmė“, p. 57. . Literatūrologas Mikas Vaicekauskas monografijoje Lietuviškos katalikiškos XVI–XVIII amžiaus giesmės rašo, kad 1681 m. vienuolis dominikonas Jurgis Kasakauskis, gyvenęs Žemaičių Kalvarijoje, išleido maldaknygę su giesmėmis „Rožančius Švenčiausios Marijos Panos ir saldžiausio vardo Jėzuso“, skirtą lankantiems Žemaičių Kalvarijos stotis Žr. Mikas Vaicekauskas, Lietuviškos katalikiškos XVI–XVIII amžiaus giesmės, p. 184. . Nuo 1846 metų Kalnų maldos ir giesmės buvo integruotos į maldaknyges Senas Aukso Altorius ir Naujas Aukso Altorius, o 1872 m. jas sujungus – į naują maldų knygą pavadinimu Aukso Altorius, arba Šaltinis dangiškų skarbų, kuri ėjo iki 1927 metų Žr. Juozas Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje, p. 375. . Nuo 1927 metų Žemaičių Kalvarijoje įsikuria vienuoliai marijonai. 1936 ir 1938 metais jie išleido Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldaknyges Žr. Žemaičių Kalvarijos Kalnai, 1936; 1938. , kuriose maldų ir giesmių tekstai buvo suredaguoti, išsaugant ankstesnių Kalnų redakcijų struktūrą. Šiuos vienuolių marijonų redaguotus Kalnų maldų ir giesmių tekstus kunigas, teologijos mokslų daktaras Juozas Stankevičius nuo 1938 iki 1958 metų įdėjo į savo parengtas keturias knygos Katalikų maldaknygė laidas Žr. Juozas Stankevičius, Katalikų maldaknygė, p. 256–295. . Tyrimas atskleidė, kad minėtosios maldaknygės ir jose esančios Kalnų maldos ir giesmės šiandien žinomos kaip „senieji“ Kalnai, arba Kalnai iš „senųjų“ knygų.

 

1962–1965 m. įvykęs Vatikano II Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas atkreipė dėmesį į įvairių tautų religinį nacionalinį paveldą, kultūrinės pastoracijos kontekste skatindamas jį saugoti, puoselėti ir vietos kalba skleisti ateinančioms kartoms. Vatikano II Susirinkimas aukštai vertino įvairių pasaulio tautų liaudies pamaldumo praktikas, kurios yra tikras Bažnyčios lobis. Kad tai suprastume, pakaktų įsivaizduoti Vakarų krikščioniškosios dvasinės tradicijos skurdą, jei ji neturėtų rožančiaus maldos ar Kryžiaus kelio pamaldumo.

1966 m. lapkričio 12 d. Lietuvos vyskupijų Ordinarų kolegija, vadovaujama Kolegijos pirmininko vysk. dr. Juozapo Matulaičio-Labuko, remdamasi Vatikano II Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo Liturginės Konstitucijos direktyvomis, priėmė nutarimą dėl naujo Liturginio maldyno parengimo, paskirdama jo redaktoriumi kun. Joną Paliūką MIC Žr. Jonas Paliūkas (sud.), Liturginis maldynas, 1967, p. iv. . Netrukus parengtas Liturginis maldynas, kuriame buvo Kalnų maldos ir giesmės. 1967 m. kovo 4 d. Vatikano konstitucijos įgyvendinimo taryba jį aprobavo ir suteikė leidimą spaudai (posėdžio sprendimo protokolo Nr. 244/67) Žr. ten pat, p. iv–ix. . 1968 m. šis pirmas Liturginis maldynas buvo išspausdintas Žr. Jonas Paliūkas (sud.), Liturginis maldynas, 1968. . 1984 m. kun. Jonas Paliūkas MIC antrajam Liturginio maldyno leidimui medžiagą dar kartą atnaujino ir papildė pagal einančių Kalnus Žemaičių Kalvarijos (Varduvos) šventovėje pageidavimus Žr. Jonas Paliūkas (sud.), Liturginis maldynas, 1984, p. 607. . Iki 2017 metų šio maldyno buvo išleistos šešios laidos. Taigi, nuo 1968 metų iki šių dienų leisti maldynai ir juose esančios Kalnų maldos ir giesmės liaudies vadinami naujaisiais Kalnais, arba Kalnais iš naujųjų knygų. Atsiradus „naujų“ knygų, natūraliai atsirado skirtumų tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ Kalnų. Kokie jie ir kokia situacija dabar?

 

„Senųjų“ ir „naujųjų“ Kalnų pamaldumo tradicijos skirtumai

Anksčiau atlikta „senųjų“ Kalnų maldų ir giesmių struktūros analizė atskleidė, kad ją sudaro dvidešimt vienas kreipinys ir atliepas bei daugiaplanis poterių kalbėjimas: vienas, trys arba penki „Tėve mūsų“, vienas, trys arba penki „Sveika, Marija“, vienas „Tikiu Dievą“ bei septyniolika giesmių, atliekamų šešiolika melodijų Žr. Auksa Ałtorius arba Szaltinis dangiszku skarbu, p. 826–857. . Visa tai atliekama per 3,5–5 valandas Žr. Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete archyvas, 2005. .

„Naujųjų“ Kalnų pamaldumo praktikos struktūrą sudaro dvidešimt vienas kreipinys ir atliepas bei vieneri poteriai, kalbami prie kiekvienos vietos: vienas „Tėve mūsų“, vienas „Sveika, Marija“, vienas „Garbė Dievui Tėvui“ (meldžiantis už mirusiuosius vietoje „Garbė Dievui Tėvui“ meldžiama „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“) bei dvidešimt šešios giesmės, atliekamos keturiolika melodijų. Taip pat yra nuoroda, kad Kalnų maldas ir giesmes galima trumpinti Žr. Liturginis maldynas, 1996, p. 411. . Meldžiantis ir giedant „naujuosius“ Kalnus, tai atliekama per 2–2,5 valandas Žr. Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete archyvas, 2005. .

„Senųjų“ Kalnų maldoms ir giesmėms pritaria varinių pučiamųjų muzikos instrumentų ansamblių muzikantai, kartais kanklininkas. „Naujųjų“ Kalnų muzikinį instrumentinį apipavidalinimą pakeitė elektroniniai vagonėliai arba sintezatoriai bei kanklės. Kai kuriose vietovėse Kalnų giesmėms pritaria instrumentiniai duetai (smuikas su vargonėliais arba fleita su vargonėliais ir pan. – A. M.). Pučiamųjų muzikos instrumentų kapelas keičia nauja nuostata: „kam tas triūbų triukšmas, geriau, kada skambant tyliai instrumentinei muzikai yra giedama“ Žr. ten pat. .

 

Anksčiau atlikti tyrimai atskleidė, kad „senųjų“ Kalnų maldų ir giesmių muzika yra atliekama antifoniniu būdu, kai vieną posmą gieda moterys, kitą – vyrai, tada posmą pagroja pučiamųjų kapela arba kanklininkas Žr. Alfonsas Motuzas, Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje, p. 233–243. . Skirtingai nuo „senųjų“ Kalnų maldų ir giesmių giesmininkų, „naujųjų“ Kalnų maldininkai nepraktikuoja antifoninio giedojimo būdo, o gieda kartu su elektriniais muzikos instrumentais grojančiais muzikantais Žr. Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete archyvas, 2005. .

1991 m. Lietuvai išsivadavus iš sovietinio ateizmo jungo, daugelis drąsiai sugrįžo prie savo tėvų ir senelių puoselėtų religinių tradicijų. Esant tautinio dvasingumo pakilimui, baigusieji aukštąsias muzikos mokyklas, dirbantieji aukštosiose muzikos mokyklose, remdamiesi naujausiomis elektroninės muzikos galimybėmis, Kalnų muzikinę kultūrą praplėtė akademiniais (smuiku, fleita ir pan.) bei elektroniniais muzikos instrumentais (elektriniais vargonėliais, sintezatoriais). Lietuvos Katalikų Bažnyčia į muzikinę liaudies pamaldumo kultūrą neatkreipė dėmesio, nors Katalikų Bažnyčios dokumentas Musica Sacra sako, kad „liturginėje muzikoje galimi naudoti tik tie muzikos instrumentai, kurie yra sutinkami Bažnyčios muzikos istorijoje ir atitinka jos dvasią bei nenusižengia jos dogmatikai“ Popiežius Pijus XII, Enciklika „Musicae Sacrae disciplina“: apie sakralinę muziką, p. 24–26. .

XXI amžiaus pradžioje Lietuvoje besiformuojantys laisvosios rinkos ekonomikos dėsniai suteikė galimybę miestuose kurtis ritualinių paslaugų įmonėms, organizuojančioms paslaugas nuo mirusiojo aprengimo iki palaidojimo. Į paslaugas įtrauktas ir atsisveikinimo su mirusiuoju šermenų vakaro daugiaplanis muzikinis apipavidalinimas, kai leidžiami garso įrašai su klasikine gedulo bei Kalnų muzika. Taip naujovės išstumia tradicinę gyvo meldimosi ir „senųjų“ Kalnų giedojimo pamaldumo raišką.

 

Išvados

1.Medžiagos analizė atskleidė, kad „senųjų“ Kalnų pamaldumo praktika yra atsiradusi 1681 m. ir gyvavusi iki pirmojo Liturginio maldyno atsiradimo 1968 m. Nuo 1968 m. iki 2016 m. išleistos šešios „naujųjų“ Kalnų (Liturginio maldyno) laidos.

2. „Naujųjų“ Kalnų redakcija buvo parengta atsižvelgiant į 1962–1965 m. įvykusio Vatikano II Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo priimtas direktyvas.

3. „Naujoji“ Kalnų redakcija nuo „senųjų“ Kalnų skiriasi maldų kalbėjimo struktūromis, meldimosi ir giedojimo trukme (nuo 2 iki 5 valandų), maldų ir giesmių giedojimo būdais, giesmių pritarimui naudojamų muzikos instrumentų raiška.

4. Po 1991 m. Lietuvoje susiformavusios dvasingumo, liberalios ir laisvos kūrybinės iniciatyvos ir nuo XXI pradžios Lietuvoje besiformuojanti laisvosios ekonomikos rinkos dėsnių praktika išstumia tradicinę „senųjų“ Kalnų meldimosi ir giedojimo pamaldumo raišką.

Išvados patvirtina darbo pradžioje išsikeltą tyrimo hipotezę, kad XX a. pab.–XXI a. pr. įvykusio krikščionybės atsinaujinimo ir ekonomikos pokyčių kontekste tebėra praktikuojamos tiek tradicinės, tiek ir naujosios Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos ir giesmės.

 

Literatūra

  • Auksa Ałtorius arba Szaltinis dangiszku skarbu, Vilnius: Kasztu ir Spaustuweje J. Zawadskio, 1879.
  • Baliūnaitė, Onutė; Eugenija Bedalytė (sud.), Liturgikos apžvalga, tekstus papildė Vidmantas Šimkūnas, Kaunas, 1996.
  • Liturginis maldynas, ketvirtasis pataisytas leidimas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996.
  • Motuzas, Alfonsas, „Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmių kilmė“, Tiltai, 1997, nr. 2, p. 47–58.
  • Motuzas, Alfonsas, Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2004.
  • Paliūkas, Jonas (sud.), Liturginis maldynas, antrasis pataisytas leidimas, Kaunas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 1984.
  • Paliūkas, Jonas (sud.), Liturginis maldynas, Vilnius, Kaunas: Lietuvos TSR Vyskupijų ordinarų kolegija, 1967.
  • Paliūkas, Jonas (sud.), Liturginis maldynas, Vilnius, Kaunas: Lietuvos TSR Vyskupijų ordinarų kolegija, 1968.
  • Popiežius Pijus XII, Enciklika „Musicae Sacrae disciplina“: apie sakralinę muziką, Kaunas: Naujasis lankas, 2009.
  • Stankevičius, Juozas, Katalikų maldaknygė, ketvirtoji laida, Kaunas: Kauno arkivyskupija, 1958.
  • Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete archyvas, Kretinga, 2005.
  • Vaicekauskas, Mikas, Lietuviškos katalikiškos XVI–XVIII amžiaus giesmės, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.
  • Vaišnora, Juozas, Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1958.
  • Valančius, Motiejus, Raštai, t. 2, Vilnius: Vaga, 1972.
  • Žemaičių Kalvarijos Kalnai, maldynas, Marijampolė: Marijonų leidinys, 1938.
  • Žemaičių Kalvarijos Kalnai, maldynėlis, Marijampolė: Marijonų leidinys, 1936.
  • „Žinutė“, Vatikano radijas, 2002 m. balandžio 9 d.
 

The Prayers and Songs of the Samogitian Calvary Hills: Between Tradition and Innovation

  • Bibliographic Description: Alfonsas Motuzas, „Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos ir giesmės: tarp tradicijos ir naujovių“, @eitis (lt), 2020, t. 1 399, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Alfonsas Motuzas, „Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos ir giesmės: tarp tradicijos ir naujovių“, Acta litteraria comparativa, 2017, t. 8, p. 5–12, ISSN 1822-5608.
  • Institutional Affiliation: Vytauto Didžiojo universitetas.
Summary: The Catholic Liturgy comprises of the St. Mass and supplementary services. Supplementary services are religious practices of the community designed to be performed not during the Mass but in local language before or after the service, also at home and in chapels. In Lithuania, these are various religious songs and prayers. Lithuania’s ethnographic region, Samogitia, distinguishes itself by a very special form of singing, Samogitian Calvary Hills (hereafter – Hills) prayers and hymns. Today, this specific devotional practice is called ‘Old’ or ‘New’ Hills. The main aim of the article is to describe these two distinctive forms of prayers and singing. Research showed that the ‘Old’ Hills tradition of devotional practice was born in 1681 and had existed until the publication of a new Liturgical prayer book in 1968. From 1968 to 2016, six Liturgical prayer books with the new edition of ‘New’ Hills were released. The new version was influenced by the directives of the Second Vatican Council which took place in 1962–1965. Since 1991, liberal and free market-based economy in Lithuania has ousted the traditional ‘Old’ Hills practice. The article proves the hypothesis that today Hills prayers and hymns are performed in both traditional and new ways.

Keywords: Lithuania, Žemaitija (Samogitia), prayers, religious songs, tradition, innovation.