• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Piniginės socialinės paramos pertvarka: esminiai pokyčiai ir tendencijos

  • Bibliografinis aprašas: Audrius Bitinas1), Dalius Bitaitis2), „Piniginės socialinės paramos pertvarka: esminiai pokyčiai ir tendencijos“, @eitis (lt), 2020, t. 1 410, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Audrius Bitinas1), Dalius Bitaitis2), „Piniginės socialinės paramos pertvarka: esminiai pokyčiai ir tendencijos“, Socialinių mokslų studijos, 2014, t. 6, nr. 3, p. 590–610, ISSN 2029-2244.
  • Institucinė prieskyra: 1) Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedra, 2) Mykolo Romerio universiteto Socialinių technologijų fakulteto Socialinio darbo katedra.

Santrauka. Straipsnyje apžvelgiama socialinės paramos sistema Lietuvoje, piniginės socialinės paramos teikimo ypatumai, formos, analizuojama 2012 m. piniginės socialinės paramos administravimo pertvarka, jos prielaidos ir problemos, analizuojami piniginės socialinės paramos efektyvumo vertinimo kriterijai. Apibendrinant teorines išvadas, remiamasi Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų analize, teorine medžiaga, sociologinės apklausos rezultatais. Šiame straipsnyje taip pat analizuojama, kaip veikia piniginės socialinės paramos sistema, analizuojami piniginės socialinės paramos pertvarkos motyvai ir teisinė bei ekonominė argumentacija, atliktas tyrimas, kaip vietos savivaldos darbuotojai vertina pokyčius pertvarkant piniginės paramos administravimą bandomosiose savivaldybėse, su kokiomis problemomis susiduria socialinės paramos teikėjai po pertvarkos.

Pagrindiniai žodžiai: piniginė socialinė parama, administravimas, savivaldybės, pertvarka.

 

Įvadas

Piniginės socialinės paramos administravimas ir efektyvumo paieška tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išliko svarbi iki šių dienų. 2008 metais prasidėjusi globali ekonomikos krizė keliais kartais padidino piniginės socialinės paramos gavėjų skaičių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2003 metais piniginės socialinės paramos gavėjų skaičius sudarė apie 119 tūkst., išlaidos siekė 94 mln. litų. 2007 metais ekonomikos pakilimas nulėmė, kad 2007 metais piniginės paramos gavėjų skaičius sumažėjo iki beveik 37 tūkst., o išlaidos nukrito iki 52 mln. litų. Nuo 2008 metų socialinės paramos išlaidos bei gavėjų skaičius dėl ekonominio sunkmečio smarkiai išaugo ir 2011 metais buvo fiksuotos rekordinės aukštumos: 2011 metais jau 612 tūkst. asmenų gavo socialinės paramos išmokas, o lėšų poreikis sudarė 221 mln. litų.

Piniginės socialinės paramos sistema yra socialinės paramos sistemos ir gerovės sistemos integrali dalis, padedanti visuomenei spręsti iškylančias socialines problemas. Kintanti visuomenės socialinė ir ekonominė aplinka, globalizacija, viešojo sektoriaus išlaidų mažinimas, ekonominiai pokyčiai skatina ieškoti optimalių bei efektyvių socialinės paramos sistemos administravimo būdų.

 

1994 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nr. 360 patvirtintoje Socialinės paramos koncepcijoje Žr. 1994 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nr. 360 „Dėl Socialinės paramos koncepcijos patvirtinimo“, 1994. numatyta, kad socialinė parama yra tobulintina, kadangi problema yra nedeklaruojamos pajamos, todėl prie remiamųjų nepagrįstai priskiriami dideles pajamas (dažnai nelegalias) gaunantys asmenys ir jų šeimos nariai; labai plati ir paini socialinės paramos pašalpų ir lengvatų sistema; socialinės paramos sistema nepakankamai veiksminga, kadangi netobulas socialinės paramos administravimas, nesusiformavusi socialinės paramos infrastruktūra, nėra socialinio darbo koncepcijos, labai stinga profesionalių socialinių darbuotojų ir socialinės paramos sistemos valdymo specialistų. Per mažai remiamasi nevalstybinėmis organizacijomis, nepakankamas dėmesys bendruomenių organizavimui (pačių žmonių galimybėms), prastai organizuotas šviečiamasis darbas, susijęs su teisingumo, solidarumo bei humanizmo idėjų skleidimu. Šioje Koncepcijoje yra aiškiai konstatuota, kad socialinė parama gyvenamojoje vietoje pranašesnė už centralizuotą, pirmenybė teikiama šeimos globai, o ne institucijų paramai. Koncepcijoje numatytas reikšmingas vietos savivaldos vaidmuo: savivaldybės atsako už socialinės paramos teikimą savo teritorijoje. Jos privalo užtikrinti įstatymų nustatytą minimalią socialinę paramą, organizuodamos privalomųjų paslaugų teikimą bei mokėdamos pašalpas, taip pat steigdamos bendruomenėse reikiamas tarnybas. Papildomą socialinę paramą savivaldybės teikia savo nuožiūra, atsižvelgdamos į poreikius ir savo galimybes. Savivaldybių socialinės paramos tarnybų darbuotojai visų pirma rūpinasi socialinės infrastruktūros plėtojimu bendruomenėje, asmenų bei privačių organizacijų įtraukimu į socialinės paramos teikimą, taip pat koordinuoja jų veiklą. Savivaldybės atsako už teikiamų socialinių paslaugų kokybę.

 

Taigi, jau 1994 metų Koncepcijoje nurodytos reformų prielaidos nepakito iki šių dienų ir yra aktualios, siekiant piniginės socialinės paramos efektyvumo bei piniginės socialinės paramos skyrimą priartinant prie paramos gavėjo, realiai įvertinant paramos gavėjo padėtį.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. pradėta piniginės socialinės paramos pertvarka: 2012–2013 metais piniginė socialinė parama (socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo ir karšto vandens išlaidų kompensacijos) teikiama įgyvendinant du modelius:

  • kaip valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija (finansuojant iš valstybės biudžeto lėšų);
  • kaip savarankiškoji savivaldybių funkcija penkiose (Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės rajonų) bandomosiose (pilotinėse) savivaldybėse (finansuojant iš savivaldybių biudžetų lėšų).

Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo projekte nr. XIP-3743 buvo numatyta, kad bandomosiose (pilotinėse) savivaldybėse piniginės socialinės paramos teikimas (kaip savarankiškoji savivaldybių funkcija) bus vykdomas trejus metus (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.). Taip pat šiame projekte numatyta iki 2013 m. spalio 1 d. įvertinti piniginės socialinės paramos teikimo efektyvumą (vykdant savarankiškąją savivaldybių funkciją, bandomosiose (pilotinėse) savivaldybėse) ir iki 2014 m. kovo 1 d. peržiūrėti teisės aktus bei parengti atitinkamų teisės aktų, susijusių su piniginės socialinės paramos teikimo vieningu teisiniu reguliavimu visose savivaldybėse, pakeitimus ar priimti naujus teisės aktus.

 

Priskyrus piniginės socialinės paramos teikimą savarankiškajai savivaldybių funkcijai, bandomosiose (pilotinėse) savivaldybėse piniginę socialinę paramą buvo siūloma finansuoti iš savivaldybės biudžeto lėšų. Bandomosioms (pilotinėms) savivaldybėms lėšų piniginei socialinei paramai finansuoti suma 2012–2014 metams būtų skiriama 2011 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme patvirtintos valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms skaičiuoti ir mokėti lygio.

2011 m. gruodžio 1 d. buvo priimta nauja Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo redakcija Žr. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, 2003. . Pozityvūs reformos finansiniai rezultatai (2012 m., palyginti su 2011 m., penkiose bandomosiose savivaldybėse 20,6 proc. vidutiniškai sumažėjo išlaidos piniginei socialinei pašalpai) penkiose bandomosiose savivaldybėse sudarė prielaidas bandomąjį modelį nuo 2014 metų diegti visose savivaldybėse, atitinkami įstatymo pakeitimai įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.

 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl naujų Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatų (susijusių su viešųjų darbų taikymu piniginės socialinės paramos gavėjams) yra pasisakęs Panevėžio apygardos administracinis teismas. 2012 m. gruodžio 28 d. administracinėje byloje nr. I-528-279-2012 teismas konstatavo, kad

socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato 2003-07-01 Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas nr. IX-1675 bei kiti teisės aktai. Įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi sprendimo dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui metu) 24 straipsnyje buvo įtvirtintos piniginę paramą gaunančių asmenų pareigos, kur, be kita ko, numatyta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (Įstatymo 24 str. 1 d. 5 p.). Tai imperatyvi teisės norma, kurią besąlygiškai privalu vykdyti. […] Minėta, kad Įstatymas socialinę paramą gaunantiems asmenims nustato tam tikras pareigas. Viena šių pareigų yra dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (Įstatymo 24 str. 1 d. 5 p., galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu). O Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) įtvirtinta imperatyvi teisės norma, nustatanti, kad savivaldybės administracija, teikdama socialinę paramą, privalo socialinę pašalpą teikti nepinigine forma savivaldybės tarybos nustatyta tvarka […] ir tais atvejais, kai bent vienas šeimos narys ar vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punkte […] nustatytų pareigų. Iš šių teisės normų nuostatų akivaizdu, jog asmuo, nedalyvaujantis savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingų darbų veikloje, praranda teisę gauti socialinę pašalpą pinigine forma, kadangi Įstatymas imperatyviai įpareigoja savivaldybės administraciją socialinę pašalpą teikti nepinigine forma asmenims, nevykdantiems Įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. nustatytos pareigos.
 

Tačiau, autorių nuomone, socialinės paramos sistemos efektyvumo didinimas Lietuvos savivaldybėse turi būti toliau plėtojamos ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu požiūriu. Taip pat, administruojant socialines paslaugas, turi būti išanalizuoti bendruomenės poreikiai ir nustatomos prioritetinės sritys. Neefektyviai administruojant socialines pašalpas, atlikta reforma gali neduoti laukiamų rezultatų ir dėl ateities ekonominės krizės vėl gali drastiškai padidėti išlaidos. Svarbu akcentuoti, kad socialinės paramos išlaidų administravimo efektyvumas negali būti vertinamas tik per finansinę prizmę, bet ir atsižvelgiant į socialinės paramos tikslus – mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, sušvelninti nepritekliaus pasekmes labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms bei pagerinti vaikus auginančių šeimų finansinę padėtį. Apibendrinant galima pažymėti, kad piniginės socialinės paramos mokėjimo šaltinių kaita buvo tiesiogiai susijusi su Lietuvos Respublikos ekonomikos nuosmukiais ir pakilimais. Pirmieji metai buvo inertiškas ekonomikos palikimas nuo sovietinių laikų, po metų finansavimo šaltinių sistema plečiama, dar vėliau ji pateko į savivaldybių biudžetus. Prasidėjus bankų griūčiai Lietuvos ūkyje 1994 metais, kitų metų pradžioje išleidžiamas teisės aktas, kuris įvardija vienintelį piniginės paramos finansavimo šaltinį – savivaldybių biudžetą. Rusijos krizė (1998–1999 m.) turėjo didelių pasekmių Lietuvos ūkiui. 2003 metais piniginės paramos šaltiniu tampa valstybės biudžetas, o po 2008–2010 metų pasaulinės ekonomikos krizės buvo vėl imtasi reformų ir socialinės paramos finansavimo šaltinių peržiūros.

 

Straipsnio tikslas – remiantis socialinės paramos administravimo teoriniais aspektais, problematika bei tendencijomis, aptarti piniginės socialinės paramos pertvarkos rezultatus bei administravimo efektyvumo tobulinimo kryptis, įvertinant sociologinio tyrimo rezultatus. Šiame straipsnyje taikomi mokslinės literatūros bei teisės aktų analizės ir apibendrinimo metodai. Gauti rezultatai grupuojami bei atliekamos jų lyginamoji ir loginė analizės. Empiriniai duomenys buvo surinkti 2013 m. spalio–lapkričio mėnesiais atlikus du sociologinius tyrimus: kompleksinę respondentų (socialinės paramos organizatorių ir teikėjų) apklausą raštu tose savivaldybėse (N = 62), kurios dalyvavo bandomajame (pilotiniame) projekte 2012–2013 metais.

1. Piniginės socialinės paramos samprata, pertvarkos ir administravimo tobulinimas

Socialinė parama yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Socialinės paramos tikslas yra padėti žmonėms, neturintiems finansinių resursų (arba jų turintiems nepakankamai). Socialinės paramos išmokos skirtos užtikrinti asmens minimalų pragyvenimo standartą ir yra finansuojamos iš valstybės biudžeto (mokesčiais). Lietuvos socialinės paramos sistemą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės paslaugos. Dalis piniginės socialinės paramos teikiama įvertinant gavėjų pajamas, kita dalis – tam tikroms gyventojų kategorijoms nepatikrinus jų pajamų Žr. Arvydas Guogis, Dainius Bernotas, Domas Ūselis, Lietuvos politinių partijų samprata apie socialinę apsaugą, 2000. .

 

Lietuvos Respublikos konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Taigi, piniginės socialinės paramos mokėjimas nepasiturintiems gyventojams yra valstybės prievolė, kuri negali būti paneigta arba sumažinta nesilaikant socialinio teisingumo principo.

Viena iš socialinės apsaugos sudėtinių dalių yra piniginė socialinė parama. Lietuvos socialinės paramos sistema susideda iš dviejų sudėtinių dalių: piniginės socialinės paramos ir socialinių paslaugų. Piniginės paramos tikslas yra užtikrinti gyventojams minimalų pragyvenimo standartą ir yra finansuojama iš valstybės arba savivaldybių biudžeto. Vienos piniginės paramos išmokos yra mokamos testuojant arba vertinant asmens pajamas ir turtą, kitos išmokos mokamos netikrinant asmens pajamų ir turto. Socialinių paslaugų tikslas yra sugrąžinti žmogui gebėjimus pasirūpinti savimi, kad galėtų jaustis visaverčiu visuomenės nariu, kai žmogus to negali padaryti pats. Socialinių paslaugų teikimas yra organizuojamas pagal žmonių poreikius, paslaugos teikiamos valstybiniu, regioniniu ir instituciniu lygmeniu.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, iki 2014 metų buvo taikomi keturi piniginės paramos teikimo modeliai – piniginė parama mokama iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto; piniginė parama mokama iš valstybės biudžeto; piniginė parama mokama iš valstybės biudžeto; piniginė parama mokama iš penkių Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų, kitos Lietuvos savivaldybės piniginės paramos mokėjimą vykdė iš valstybės biudžeto.

 

Po Nepriklausomybės atkūrimo pirmasis teisės aktas, reglamentuojantis paramos skyrimą mažas pajamas turinčioms šeimoms, buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 3 d. nutarimas nr. 303 „Dėl socialinės pašalpos mažai aprūpintų šeimų vaikams“. Šiuo teisės aktu nustatyta, kad socialinė pašalpa 1990 metais buvo mokama iš valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris, prireikus, papildomas iš specialiojo finansinių išteklių fondo lėšų, susidarančių plėtojant komercinę prekybą ir mažmeninių kainų priedus. Šis teisės aktas galiojo tik 1990–1991 metais. 1991 metais buvo priimtas naujas dokumentas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. sausio 7 d. nutarimas nr. 6 „Dėl socialinės pašalpos mažai aprūpintų šeimų vaikams mokėjimo“, kuriame nustatyta, kad nuo 1991 m. sausio 1 d. piniginė socialinė parama mokama iš savivaldybių biudžeto lėšų, perduodamų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Įmonės, įstaigos ir organizacijos bei ūkiai socialinę pašalpą mažai aprūpintų šeimų vaikams turėjo mokėti iš priskaitytų valstybiniam socialiniam draudimui lėšų, o nedirbančių asmenų (pensininkų, vienišų motinų, našlių, išsiskyrusių ir kt.) vaikams socialinę pašalpą iš savo biudžeto mokėjo savivaldybės arba pagal susitarimą – valstybinio socialinio draudimo skyriai. Tokia tvarka galiojo iki 1995 m. sausio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 4 d. nutarimu nr. 7 „Dėl socialinės pašalpos“ buvo nustatyta, kad socialinę pašalpą skiria ir moka miestų (rajonų) valdybos iš savivaldybių biudžetų lėšų. Panaikinus miestų ir rajonų valdybas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1996 m. liepos 5 d. nutarimu nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ paliko tą patį pašalpos finansavimo modelį, tik pakeitė pavadinimus. Pašalpas šeimoms (vienišiems asmenims) skyrė ir mokėjo miestų (rajonų) savivaldybės iš savivaldybių biudžetų lėšų. Tokia tvarka išliko iki 2004 m. balandžio 1. Iki šios datos Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu nr. 441 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ numatė, kad visos išlaidos, susijusios su pašalpų mokėjimu ir siuntimu, yra mokamos iš savivaldybių biudžetų lėšų.

 

Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piniginės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą, šis teisės aktas įsigaliojo nuo 2004 m. balandžio 1 d. Remiantis šiuo įstatymu, socialinė pašalpa ir kompensacijos mokamos iš valstybės biudžeto specialiosios dotacijos savivaldybių biudžetams. 2006 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymą – naują redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2006 m. gruodžio 1 d. Šiame įstatyme piniginės socialinės paramos finansavimo šaltinis praplečiamas ir yra leidžiama atskirais atvejais mokėti paramą iš savivaldybės lėšų (šią tvarką tvirtina savivaldybių tarybos). Taip pat ši įstatymo redakcija numato, jog piniginei paramai administruoti iš valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams skiriami 4 proc. socialinei pašalpai ir kompensacijoms skirtų lėšų.

Piniginės paramos finansavimo tvarkos pasikeitimų įvyko 2011 m. gruodžio 1 d., kai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą – naują redakciją (įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d.). Taigi, kaip jau buvo minėta, nuo 2012 m. iki 2013 m. pabaigos piniginė socialinė parama teikta įgyvendinant du modelius: kaip valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija – finansuojama iš valstybės biudžeto ir kaip savarankiška savivaldybių funkcija penkiose (Akmenės r., Panevėžio r., Radviliškio r., Raseinių r., Šilalės r.) savivaldybėse.

 

Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo paskirtis – nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Šis įstatymas taikomas asmenims, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. Įstatyme numatyta, kad socialinę pašalpą nuo 2014 metų visos savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų.

Įgyvendinant Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatas, savivaldybių veikla turi būti administruojama taip, kad būtų taikomos naujausios, pažangiausios valdymo formos, užtikrinama reikalinga bei kokybiška personalo struktūra, pakankama darbuotojų kvalifikacija, darbo krūvis, taip pat būtina siekti, kad maksimaliai būtų įgyvendinti institucijos tikslai bei plėtros strategija. Dabartinės viešojo administravimo tendencijos rodo, kad gerai valdomos socialinės paslaugos tada, kai plačiau dalyvauja piliečiai, vyrauja subsidiarumas, skaidrumas, atsiskaitomumas, nešališkumas, prieinamumas, bendradarbiavimas bei efektyvumas.

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 7 d. nutarime nr. 171 „Dėl Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programos patvirtinimo“ numatyta, kad ši programa parengta siekiant numatyti esminius viešojo valdymo pokyčius, kuriuos atlikti būtina, kad didėtų viešojo valdymo proceso efektyvumas ir geriau būtų tenkinami visuomenės poreikiai. Viešojo valdymo procesų efektyvumą lemia viešojo valdymo institucijų ir visuomenės pastangos ir gebėjimai mažiausiomis sąnaudomis priimti ir įgyvendinti viešojo valdymo sprendimus, labiausiai atitinkančius visuomenės poreikius. Programoje numatyta užtikrinti konsultavimąsi su visuomene ir didinti jos dalyvavimo viešojo valdymo procesuose galimybes. Kad visuomenė galėtų reikšti nuomonę apie teikiamų paslaugų kokybę, bus rūpinamasi, kad jos atstovai kuo aktyviau dalyvautų valdant įstaigas, teikiančias švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, viešojo saugumo paslaugas, didėtų šių įstaigų tarybų vaidmuo.

Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programoje numatyta, kad būtina nustatyti viešųjų paslaugų kokybės standartus ir optimizuoti teikiamų paslaugų apimtį, užtikrinti nuolatinę paslaugų kokybės stebėseną ir vertinimą. Siekiant ribotais finansiniais ištekliais teikti geros kokybės paslaugas, bus optimizuojama teikiamų paslaugų apimtis, nuolat analizuojamos paslaugų teikimo procedūros, vertinamas teikiamų paslaugų tikslingumas, tiriama jų atitiktis visuomenės poreikiams. Siekiant užtikrinti visuomenės poreikius atitinkančią paslaugų kokybę tiek valstybės, tiek savivaldybių lygiu, bus nuolat vertinama paslaugų kokybė, matuojami pasitenkinimo paslaugomis rodikliai, stebima, kaip paslaugų teikėjai laikosi įsipareigojimų teikti tam tikros kokybės paslaugas, tiriami kintantys paslaugų vartotojų poreikiai ir lūkesčiai.

 

Kai kuriose valstybėse (Airija, Nyderlandai, Slovakija, Šveicarija, Vengrija, Vokietija) intensyviai siekiama mažinti nepasiturinčių gyventojų ilgalaikę priklausomybę nuo piniginės socialinės paramos, skatinti integraciją į darbo rinką ir sumažinti piktnaudžiavimo pinigine socialine parama galimybes, taikoma išmokų mažinimo schema ilgalaikiams socialinės paramos gavėjams. Atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį ir siekiant tolesnių socialinės paramos efektyvumo ir tikslingumo tikslų, nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimai, kuriais darbingo amžiaus darbingiems, bet nedirbantiems asmenims (išskyrus atvejus, kai nedirbama dėl pateisinamų priežasčių, pvz., asmenys mokosi, yra sukakę senatvės pensijos amžių arba yra neįgalūs asmenys, arba slaugo ar prižiūri šeimos narį arba artimą giminaitį, kuriam reikalinga slauga ar pagalba, asmuo ne trumpiau kaip vieną mėnesį gydosi stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, yra nėščia moteris, tėvai augina vaikus iki 3 metų arba iki 8 metų, jeigu vaikas nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigos dėl pateisinamų priežasčių ir kt.), kuriems daugiau negu 12 mėnesių mokama socialinė pašalpa, yra tolygiai mažinamas jos dydis, o po 60 mėnesių visiškai nutraukiamas jos mokėjimas, jeigu asmuo nedirbo nė vieno mėnesio per 5 socialinės pašalpos gavimo metus, nes tuo atveju, jeigu asmuo per paskutinius 24 mėnesius dirbo 12 mėnesių, įstatymu numatyti socialinės pašalpos gavimo laikotarpiai jiems pradedami skaičiuoti iš naujo.

 

Atkreiptinas dėmesys, kad socialinės pašalpos proporcingo mažinimo schema netaikoma vaikams, taip pat ir tuo atveju, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlo asmeniui dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ar savivaldybės administracija, patikrinusi asmens gyvenimo sąlygas ir surašiusi buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, nusprendžia asmeniui nemažinti socialinės pašalpos dydžio. Ilgalaikiams socialinės pašalpos gavėjams yra mažinama socialinė pašalpa, tačiau valstybė skatina juos įsidarbinti, nes Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas numato, kad įsidarbinusiems socialinės pašalpos gavėjams iki 6 mėnesių gali būti papildomai skiriama socialinė pašalpa (kurios dydis lygus 50 proc. socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 12 mėnesių iki įsidarbinimo). Taigi asmenys, kurie yra išnaudoję visas teisėtas pajamų gavimo galimybes ir atitinkantys įstatymu nustatytus turto bei pajamų reikalavimus ir bent vieną nustatytą sąlygą, turi teisę gauti socialinę pašalpą.

Šiuo teisiniu reguliavimu siekiama stiprinti darbingo amžiaus darbingų, bet nedirbančių asmenų paskatas dirbti bei užtikrinti darbingo amžiaus asmenų motyvaciją integruotis į darbo rinką, aktyviai ieškoti darbo bei sumažinti ilgalaikę priklausomybę nuo socialinės paramos sistemos, juolab kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, 2012; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas „Dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo ir mokėjimo ribojimo, taip pat dėl muitinės pareigūnų teisės dirbti kitą darbą ribojimo“, 2012. .

 

Taigi, apibendrinant galima pažymėti, kad norminiuose teisės aktuose, susijusiuose su socialinės paramos reguliavimu, siekiama tobulinti socialinės paramos teikimo sistemą pagal socialinio teisingumo ir veiksmingumo principus. Piniginė socialinė parama turi būti teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudoti turimus išteklius.

2. Piniginės socialinės paramos tikslas, principai ir rūšys

Piniginė socialinė parama yra viena iš priemonių, kuria siekiama mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, sušvelninti nepritekliaus pasekmes labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms bei pagerinti vaikus auginančių šeimų finansinę padėtį. Valstybės garantuojama piniginė socialinė parama yra nuosekliai teikiama, atsižvelgiant į šalies socialinę ir ekonominę raidą bei valstybės finansines galimybes. Vienas pagrindinių piniginės socialinės paramos tikslų – padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra ribotas.

Piniginės socialinės paramos skaičiavimas ir mokėjimas priskiriamas prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų. Piniginė socialinė parama, išskyrus atvejus, kai socialinė parama skiriama iš savivaldybės biudžeto lėšų, kredito ir palūkanų apmokėjimas finansuojami iš valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams.

Piniginei socialinei paramai administruoti iš valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams skiriami 4 proc. socialinei pašalpai ir kompensacijoms skirtų lėšų.

 

Socialinė pašalpa sudaro 90 proc. skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių šeimos arba vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Nuo 2004 metų pradėta įgyvendinti vieninga pajamų ir turto įvertinimo principu teikiamos piniginės socialinės paramos sistema, pagal kurią parama skiriama ne tik atsižvelgiant į šeimos pajamas, bet ir į turimą turtą.

Šiuo metu veikiančios piniginės socialinės paramos sistemą sudaro: parama, kuri skiriama nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų ir nepasiturintiems gyventojams teikiama parama, skiriama įvertinus jų turtą ir pajamas.

Estijoje ir Latvijoje veikiančios socialinės paramos sistemos iš esmės yra panašios, nes remiamos šeimos, auginančios vaikus ir, siekiant išvengti skurdo spąstų ir socialinės atskirties, skiriama parama nepasiturintiems gyventojams. Atsižvelgiant į šalių finansines galimybes, dažniausiai skiriasi socialinių išmokų dydžiai, pavyzdžiui 2013 m. III ketv. duomenys. :

  • vienkartinė išmoka gimus vaikui: Estijoje – 320 eurų (1100 Lt), Latvijoje – 296 latai (1450 Lt), o Lietuvoje – 1430 Lt;
  • išmoka vaikui: Estijoje yra 19,18 eurų (66,4 Lt), kai auginami vienas du vaikai, o auginant tris ir daugiau vaikų, mokama 57,54 eurų (199 Lt) išmoka vaikui; Latvijoje – 8 latai (40 Lt), mokama nepriklausomai nuo auginamų vaikų skaičiaus; Lietuvoje – 97,5 Lt (kai vaikui yra 2–7 metai) arba 52 Lt (kai vaikui yra 7–18 m., jeigu bendrai gyvenantys asmenys augina ir (ar) šeimoje globoja tris ar daugiau vaikų);
  • socialinė pašalpa (maksimali suma, mokama vienam asmeniui): Estijoje – 76,70 eurų (265 Lt), Latvijoje – 35 latai (175 Lt) (savivaldybė gali padidinti iki 90 latų (450 Lt)), Lietuvoje – 350 Lt.
 

Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems asmenims įstatymas nustato, kad piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis šiais principais:

  1. bendradarbiavimo ir dalyvavimo. Piniginės socialinės paramos teikimas remiasi asmenų, kurie kreipiasi dėl piniginės socialinės paramos, bendruomenės, bendrojo naudojimo objektų valdytojų, nevyriausybinių organizacijų, savivaldybės, valstybės institucijų ir įstaigų bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba;
  2. prieinamumo. Piniginė socialinė parama teikiama taip, kad būtų užtikrintas piniginės socialinės paramos prieinamumas nepasiturintiems gyventojams kuo arčiau jų gyvenamosios vietos;
  3. socialinio teisingumo ir veiksmingumo. Piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius;
  4. visapusiškumo. Piniginė socialinė parama teikiama derinant ją su socialinėmis paslaugomis, vaiko teisių apsauga, užimtumu, sveikatos priežiūra, švietimu ir ugdymu;
  5. lygių galimybių. Piniginė socialinė parama teikiama užtikrinant nepasiturinčių gyventojų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos.
 

2.1. Piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams ir išmokos mirties atveju

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu, nepasiturintiems gyventojams mokama socialinė pašalpa, garantuojanti minimalias lėšas pagrindiniams fiziologiniams poreikiams (išlaidoms maistui, drabužiams) tenkinti, ir teikiamos būsto šildymo išlaidų, išlaidų karštam bei geriamajam vandeniui kompensacijos, skirtos būsto išlaikymo išlaidoms iš dalies padengti.

Bendrai gyvenantys asmenys arba vienas asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jei kreipimosi metu nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo ir pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas (350 Lt), bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui, kiekvienas vyresnis kaip 18 m. bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 m. iki 18 m. atitinka vieną iš Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nurodomų sąlygų. Kiekvienam kartu gyvenančiam pirmam asmeniui mokama 100 proc. dydžio socialinė pašalpa, antram asmeniui – 80 proc. dydžio socialinė pašalpa, trečiam ir paskesniesiems – 70 proc. dydžio socialinė pašalpa. Minimali socialinė pašalpa 50 Lt, maksimali 350 litų.

 

Bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę gauti būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam bei išlaidų karštam vandeniui kompensaciją. Ši parama yra skiriama, jeigu būsto šildymo išlaidos (kai būsto naudingas plotas bei atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudos būstui šildyti ne didesnės už nustatytus normatyvus) viršija 20 proc. skirtumo tarp bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų ir VRP Visos išmokos, kurios yra mokamos nuo 2014 m. sausio 1 d. iš savivaldybių biudžeto, turi du pagrindinius bazinius dydžius, kuriais remiantis ir yra išmokamos išmokos, tai – BSĮ ir VRP. BSĮ – tai bazinė socialinė išmoka, kurios dydis yra patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu nr. 1366, kur nustatyta, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. šis dydis yra 130 litų. Kitas bazinis dydis VRP – valstybės remiamos pajamos vienam asmeniui. Šis dydis yra taip pat tvirtinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ir šiuo metu yra 350 litų. BSĮ – rodiklis, kurio tikslas apskaičiuoti išmokas, kurių dydį nustato teisės aktai, o VRP – rodiklis, t. y. jei žmogaus pajamos neviršija 350 litų, jis turi teisę į valstybės piniginę paramą. bendrai gyvenantiems asmenims arba asmeniui dydžio, geriamojo vandens išlaidos, kurio kiekis ne didesnis už nustatytą normatyvą, išlaidos viršija 2 proc. Bendrai gyvenančių asmenų arba asmens pajamų, karšto vandens, kurio kiekis bei atskirų energijos ar kuro rūšių sąnaudos karštam vandeniui ne didesnės už nustatytus normatyvus, išlaidos viršija 5 proc. bendrai gyvenančių asmenų arba asmens pajamų.

Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš savivaldybės biudžeto socialinė parama gali būti skiriama ir kitais atvejais (apmokama už skolą už bustą; kompensuojamos išlaidos už geriamąjį vandenį; šildymo kompensacijos ir kt.). Vienkartinė pašalpa yra skiriama ir kitais atvejais: skurdo, benamystės, ligos, stichinės nelaimės ir kt. Pašalpos dydį ir skyrimo tvarką nustato savivaldybės tarybos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos mirties atveju įstatymu, neatsižvelgiant į šeimos pajamas ir turimą turtą, mirus Lietuvoje nuolat gyvenančiam asmeniui; Lietuvoje gyvenančiam užsieniečiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą; Lietuvoje gyvenančiam asmeniui, įstatymų nustatyta tvarka turinčiam pabėgėlio statusą; asmeniui, kuriam taikomi Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai bei, gimus nurodytų asmenų negyvam vaikui, laidojančiam asmeniui išmokama 8 BSI dydžio (1040 Lt) laidojimo pašalpa.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė