Straipsnis Šatrijos Raganos egodokumentų sąsajos: laiškai ir atsiminimai

Šatrijos Raganos laiškas Vaižgantui itin vertingas kaip asmenybės istorija. Ji išsiduoda buvusi svajinga asmenybė, vaikystėje žengusi pirmuosius rašytojos žingsnius:

Gyvenau daugiausia fantazijos pasaulyje. Iš pradžios savo pramanytąsias istorijas vaidinau pati su broliais ir seserim, – išmokau rašyti, ėmiau komponuoti raštu. Nebuvo tai jokios apysakos nei dramos, tik daugiausia laiškai nuo pramanytų žmonių, – aš irgi buvau toje asmenų galerijoje, bet ne savo tikroje rolėje. Buvo tai epopėja – begalė žmonių, nuotykių, situacijų etc. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 409.
Spustelėjus išskleisti...

Šatrijos Ragana itin mėgusi rašyti laiškus, save vaizduoti kitame vaidmenyje, net adresuoti sau laiškus, o vėliau juos komponuoti jau iš savo perspektyvos. Iš dabarties situacijos atsigręžusi į praeitį, rašytoja rekonstruoja gerąją vaikystės patirtį, kuri susijusi su meniniais gebėjimais, saviugda. Tai pagrindžia lyriškąją asmenybės pusę.

 

Rašytoja savo gyvenimo istoriją rekonstruoja chronologiškai: šeima, kūdikystė, persikėlimas į Užventį, pažintis su P. Višinskiu, mokslas Peterburge, bitininkystės kursai Varšuvoje, brolio Stepono mirtis, kelionė į Ciurichą, grįžimas iš Šveicarijos, 1907 m. knygyno steigimas Vilniuje, 1909 m. knygyno uždarymas, tapimas Marijampolės progimnazijos vedėja 1909 m., 1910 m. brolio Vincento mirtis, grįžimas į Židikus, motinos mirtis 1915 m. Rašytoja daugiausia stabteli ties brolių netektimis, aprašo savo jausmus, motinos išgyvenimus, du kartus pamini apysaką Sename dvare. Autobiografiniai rašytojo gyvenimo duomenys liudija tikras patirtis grožiniame kūrinyje. Vaižgantui ji išduoda, kas yra veikėjas Nika: brolis

Steponas buvo idealus berniukas […]. Mylėjau jį be galo, be krašto – vargiai bebuvo ir bėra pasaulyje antra sesuo, stipriau mylinti savo brolį.
Spustelėjus išskleisti...

(Jis yra Nika „Sen[ame] dvare“). Kitas atvejis – tai tos pačios apysakos ir tikro gyvenimo sankirta. Kalbėdama apie tėvą, Šatrijos Ragana sako, kad jis buvo „visų labai mylimas – ir prastų žmonelių, ir giminės, ir dvarininkų. (Žiur[ėk] „Sename dvare“ teismas dėl bičių – tikras faktas)“ Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 409–410. .

 

Marija Pečkauskaitė išvengia „tendencingo praeities racionalizavimo“ Gitana Vanagaitė, Autobiografijos teorijos pagrindai, p. 36. , t. y. ji neišeina už savo šeimos rato, nekalba apie literatūrinį aktyvą, per daug nesileidžia į apmąstymus, savianalizę. Rašytoja dažniau reflektuoja jai atrodžiusius svarbiausius gyvenimo faktus. Iš jų atrankos matyti, kad šeima buvo didžiausias turtas, o brolių netektys paveikė sveikatą, sukrėtė vidinį pasaulį:

[…] mirė brolis Vincentas […]. Vėl maniausi negalėsianti pakelti tos nelaimės. Susirgau sunkiai Marijampolėje širdies liga ir inkstų uždegimu – daktaras neturėjo vilties bepagydyti, bet išsikapanojau. Manau, kad dievas, gailėdamasis manęs, davė man tą ligą: ligos suspausta tapau dvasiškai bukesnė ir šiaip taip pakėliau savo naująjį skausmą. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 411.
Spustelėjus išskleisti...
 
Savirefleksijoje tai tik pagrindžia, kad didžiausia vertybė – šeima, jos būtis stiprina savivertę, o praradimas žlugdo dvasiškai. Šeimos ir rūpinimosi aplinkiniais kaip vertybės akcentą atskleidžia ir atsiminimai apie rašytoją. Memuarų autoriai dažniau kalba ne apie rašytojos išorę, bet apie jos vidines savybes, rūpinimąsi šeima, našlaičiais, mokiniais, židikiškiais. Taigi Šatrijos Raganos laiške-autobiografijoje vyrauja „dabartinės aš sąmonės laikas“ Gitana Vanagaitė, Autobiografijos teorijos pagrindai, p. 36. , kuris rekonstruoja jau praėjusius įvykius, matomas retrospektyvinis grįžimo veiksmas, kada atmintis iškelia naujus prisiminimus, nepaminėtus šalia kitų faktų. Paskutiniai du rašinio sakiniai trumpi, konstatuojamojo pobūdžio: „1915 m. parvažiavau į Židikus ir nuo to laiko čia gyvenu. 1915 m. gale mirė mano motyna“ Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 411. . Šie sakiniai nėra implikuoti papildomomis prasmėmis, jie išreikšti taip pat, kaip ir kiti faktai laiške – be tikslios datos, nurodant tik metus. Laiško pabaiga, kai autobiografijos bandymas yra sąmoningai baigiamas („Štai ir viskas“), taip pat galėtų būti traktuojama kaip autobiografiniai duomenys:
Niekados neužmirštu, kaip pamačiau Tamstą pirmą kartą vagone, Šiaulių stotyje, supažindinta kun. Kazimiero, kurs mane informavo tai esąs „mūsų tvirčiausis ir vyriausis „piliorius“. Ten pat.
Spustelėjus išskleisti...

Taigi Šatrijos Raganos asmenybės tapsmo istoriją atskleidžiantis laiškas Vaižgantui atitinka Ph. Lejeune’o autobiografijos žanrą įsteigiančias kategorijas, tačiau laiško vadinti autobiografija negalima. Pirma, dėl pačios formos. Antra, tai nėra rišlus tekstas, viso iki tol nugyvento gyvenimo rašinys ir yra susijęs su iki tol rašytais ar rašysimais epistoliniais tekstais. Tad tokiam atvejui galbūt vertėtų įvesti tarpinį žanrą – laišką-autobiografiją, arba laiško požanrį – epistolinę autobiografiją.

 

Apibendrinimas

Autobiografinės raštijos tyrimai Lietuvoje gana populiarūs, tačiau tyrėjų dažnai pasirenkami tik atskiri autobiografiniai žanrai, pavyzdžiui, memuarai ar dienoraščiai. Egodokumentinė tyrimo perspektyva leidžia analizuoti ir interpretuoti kelis tarpusavyje susijusius autobiografinius žanrus. Šatrijos Raganos atveju abu egodokumentiniai žanrai, nors rašyti skirtingų asmenų (atsiminimai pasakojami iš aplinkinių perspektyvos, o laiškai iš aš asmens), sąveikauja, turi teorinių žanro panašumų ir varijuoja panašia semantika. Autobiografijos kategorijos atžvilgiu itin vertingame laiške J. Tumui-Vaižgantui rašytoja dėlioja savo gyvenimo faktus ir juos komentuoja. Tai įrodo, kad epistolinis tekstas žanro požiūriu yra labai lankstus ir gali sąveikauti ne tik su grožine kūryba, bet ir su kitais egodokumentiniais žanrais ir taip atskleisti asmenybės istoriją.

Žanrų tyrimai teoriniu lygmeniu atveria naujas skaitymo ir žanrų interpretavimo galimybes. Šatrijos Raganos laiškas J. Tumui-Vaižgantui niveliuoja epistolinio teksto ir autobiografijos semantines kategorijas. Epistoliniai Šatrijos Raganos tekstai pagrindžia subjektyvų memuarų žanrą, o visi egodokumentai atskleidžia jos kaip asmenybės ir rašytojos tapsmą. Egodokumentinių žanrų sąsajų paieškos galėtų būti naudingos XX a. antrosios pusės rašytojų autobiografinių tekstų tyrimams, nes 8-ajame dešimtmetyje suaktyvėjo autobiografijos žanro raštija Žr. Aldona Mickienė, Antanas Paraščiakas (sud.), Tarybų Lietuvos rašytojai, 1977. , kuri galėtų būti tiriama pasitelkiant kitus to paties rašytojo egodokumentus.

 

Literatūra

  • Berenis, Vytautas, „Egodokumentų tyrimai: ištakos, metodai, perspektyvos“ | Arvydas Pacevičius (sud.), Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 13–26.
  • Biliūnas, Jonas, Raštai, t. 3: Laiškai, sudarė Meilė Lukšienė, Vilnius: Vaga, 1981.
  • Daujotytė, Viktorija, „Literatūros teorija – iš literatūros teksto“ | Brigita Speičytė, Gediminas Mikelaitis (sud.), Trečiasis Šatrijos Raganos laikas, Vilnius: Šatrijos Raganos bendrija, 2008, p. 9–20.
  • Dekker, Rudolf, “Jacques Presser’s Heritage: Egodocuments in the Study of History,” Memoria y Civilización, 2002, vol. 5, pp. 13–37.
  • Institute of Historical Sciences of Faculty of Arts and Philosophy University Pardubice, “Formulation of Gender in Ego Documents,” Upce.cz, 2014.
  • Keršienė, Dovilė, „Viduramžių epistolografijos tradicija Europoje: ars dictaminis genezė, raida, turinys“ | Mintautas Čiurinskas (sud.), Senoji Lietuvos literatūra, kn. 30, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2010, p. 17–57.
  • Korsakas, Kostas (sud.), Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, Vilnius: Valstybinė grožinė literatūros leidykla, 1987.
  • Kučinskienė, Aistė, „Epistolinių tekstų leidimas Lietuvoje: teorija ir praktika. Juozo Tumo-Vaižganto atvejis“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2012, t. 36, p. 43–66.
  • Kučinskienė, Aistė, „Ne-laiškas apie laiškus: kaip skaityti epistolinius tekstus?“, Naujasis židinys-Aidai, 2011, nr. 8, p. 549–556.
  • Lietuvos egodokumentinis paveldas (LEGODOK), Legodoc.lt, 2010–2013.
  • Litvinavičienė, Inga, Autobiografinio žanro pokyčiai Annie Ernaux kūryboje, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008.
  • Mickienė, Aldona; Antanas Paraščiakas (sud.), Tarybų Lietuvos rašytojai, 2 t., Vilnius: Vaga, 1977.
  • Proust, Marcel, „Apie skaitymą“, Metai, 1999, nr. 8–9, p. 154–171.
  • Saurer, Edith; Annemarie Steidl, “Ego Documents Entered Migration History” | Michi Messer, Renée Schroeder, Ruth Wodak (eds.), Migrations: Interdisciplinary Perspectives, Vienna, New York: Springer, 2012, pp. 155–161.
  • Šatrijos Ragana, Laiškai, sudarė Janina Žėkaitė, Vilnius: Vaga, 1986.
  • Šutinienė, Irena, „Sovietinių represijų atminties reikšmės lietuvių autobiografijose“, Genocidas ir rezistencija, 2008, nr. 2 (24).
  • Vanagaitė, Gitana, Autobiografijos teorijos pagrindai, Vilnius: Vilniaus pedagogikos universitetas, 2008.
  • Žėkaitė, Janina, „Šatrijos Raganos laiškai“ | Šatrijos Ragana, Laiškai, sudarė Janina Žėkaitė, Vilnius: Vaga, 1986, p. 5–13.
  • Žirgulys, Aleksandras, Tekstologijos bruožai, Vilnius: Mokslas, 1989.
 

The Relationship among Egodocuments by Šatrijos Ragana: Letters and Memoirs

  • Bibliographic Description: Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, Karolina Statkevičiūtė, „Šatrijos Raganos egodokumentų sąsajos: laiškai ir atsiminimai“, @eitis (lt), 2020, t. 1 467, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, Karolina Statkevičiūtė, „Šatrijos Raganos egodokumentų sąsajos: laiškai ir atsiminimai“, Acta litteraria comparativa, 2015, t. 7, p. 184–199, ISSN 1822-5608.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas.

Summary. The article aims to analyze the egodocuments by Šatrijos Ragana. Using categories defined by Philipe Lejeune which determine autobiography as a genre, Ragana’s letters written from 1895 to 1930 (about 400 letters in total) are investigated. The results of the research enables us to speak about an interim genre, i.e. The letter-autobiography, or the sub-genre of the letter; i.e. the epistolar biography. The authenticity of another egodocumentic genre (reminiscences about the author) also relates to letters by Šatrijos Ragana. Egodocumentic texts are written by different people: the letters are written in the first person, and the reminiscences are presented from the perspective of other people. As a genre the letter shows great flexibility. It might interact with both fiction (e.g. The writer’s letter-autobiography to Juozas Tumas-Vaižgantas demonstrates that the novella Sename dvare [In the Old Manor] has clear autobiographical motifs) and other egodocumentic genres, memories in this case, in order to specify some parts of an epistolary text or artistic factography. The autobiographical data of the writer’s life denotes certain experiences in works of fiction. Šatrijos Ragana’s letters provide not only factual life information, but are also valuable as the story of a personality. Memoirs also supplement the image of the personality revealed in letters. Writer’s letters are considered to be the unique egodocuments which demonstrate not only the history of an individual and a nation, but also provide proof for the argument that there are theoretical interfaces between genres in egodocuments.

Keywords: Šatrijos Ragana, egodocument, genre, letter, memoirs, autobiography.

 
Rašoma prisijungus
Grįžti