Straipsnis Vertybinis požiūris į konstitucinį reguliavimą, įtvirtinantį žmogaus teisių srities santykių pagrindus, ir iš jo išplaukiantys sunkumai

Taip konstitucinio teisinės valstybės principo turinio aiškinimas Tai nenuostabu, juk pati teisinė valstybė vadinama Vakarų teisės tradicijos vertybe. leidžia konstituciniam žmogaus teisių ir laisvių srities suvokimui pritaikyti vertybinį aspektą. Teisinės valstybės principo atspindimi su žmogaus teisių ir laisvių konstituciniu reguliavimu susiję elementai išreiškiami ne viename Konstitucinio Teismo akte. Teismas konstatuoja, jog

konstitucinio teisinės valstybės principo turinys yra atskleistinas […] atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų – kaip antai: žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos (apimančio inter alia žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimą) […] turinį Ten pat. .

Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių gynimo principas apibūdinamas nurodant, jog šio principo turinys atskleidžiamas daugelyje Konstitucijos normų Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas, 1998. . Iš konstitucinių žmogaus teisių apsaugos principų Teismas tiesiogiai mini, pavyzdžiui, šį: ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, nepažeidžiant pusiausvyros tarp siekiamo tikslo ir teisės apribojimo (1998 m. kovo 10 d. nutarimas Žr. Valstybės žinios, 1998, nr. 25-650. ir kt.).

 

Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas yra

ir vienas iš Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitucinės santvarkos pagrindų: demokratinės teisinės valstybės vienas iš svarbiausių uždavinių – ginti ir saugoti šias teises ir laisves. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas Konstitucijoje suponuoja įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą leidžiant asmens ir valstybės santykius reguliuojančius teisės aktus vadovautis žmogaus teisių ir laisvių prioritetu, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones, jokiu būdu šių teisių ir laisvių nepažeisti ir neleisti, kad jas pažeistų kiti;

Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas suponuoja tai, kad negali būti nustatyta tokia šių teisių ir laisvių įgyvendinimo tvarka, kad jų įgyvendinimas priklausytų nuo teise nepagrįstų valstybės institucijų, pareigūnų ar kitų asmenų sprendimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2005.
 

Teigiama, kad prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio bei juo persmelkiamo įvairių Konstitucijos nuostatų aiškinimas „tapo Konstitucinio Teismo plėtojamos pagrindinių teisių doktrinos pagrindu“ Kad žmogaus teisių doktrina Lietuvoje formavosi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis, teigia ir T. Birmontienė bei jai antrina K. Miliauskaitė. Žr. Toma Birmontienė, „Žmogaus teisių raida ir perspektyvos Lietuvoje“, p. 66; Kristina Miliauskaitė, Žmogaus teisių sistema civilizacijų sambūvyje, p. 105–106. :

Paprastai įstatymo normoje prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis nėra tiesiogiai įtvirtinamas. Tai visų pirma yra teisės doktrinos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinus žmogaus teisių ir laisvių prigimtinę esmę, bet koks žmogaus teisių ir laisvių aiškinimas galimas tik pripažįstant jų prigimtinį pobūdį, t. y. prigimtinė teisė tapo pozityviosios teisės dalimi. Tai yra konstitucinis pagrindas žmogaus teises ir laisves traktuoti kaip pirminį ir svarbiausią pradą, teisinių vertybių skalėje užimantį aukščiausią vietą. Būtent šios nuostatos ir tapo Konstitucinio Teismo plėtojamos pagrindinių teisių doktrinos pagrindu. Egidijus Jarašiūnas, „Keletas Konstitucinio Teismo, vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, veiklos aspektų“, p. 50.
 

Teisingumo principo, kaip teisinės valstybės pagrindo, įgyvendinimo svarbą Konstitucinis Teismas pažymėjo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime:

Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrų interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Valstybės žinios, 1995, nr. 106-2381.

Tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo, Konstitucinis Teismas įtvirtino ir 2003 m. birželio 10 d. Žr. Valstybės žinios, 2003, nr. 57-2552. Šiame nutarime Teismas vartoja formuluotę „teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai inter alia reiškia […]“. bei 2004 m. sausio 26 d. Žr. Valstybės žinios, 2004, nr. 15-465. Šiame nutarime Teismas vartoja formuluotę „[…] konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti […] paisoma prigimtinio teisingumo […]“. nutarimuose.

Neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga yra asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas, 2004. – procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas, 2000. .

 

Kita esminė valstybės charakteristika (be demokratinės valstybės ir teisinės valstybės principo konteksto), į kurią derėtų atsižvelgti interpretuojant žmogaus teises kaip konstitucines vertybes, konstitucinėje jurisprudencijoje yra socialiai orientuotos valstybės kontekstas. Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio turinį, 1997 m. kovo 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis „išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui […] pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas“ Valstybės žinios, 1997, nr. 23-546. . Atskleisdamas valstybės socialinės orientacijos principą ir dėl jo valstybei priklausančias pareigas jos nariams, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime Teismas paaiškino, jog

pagal Konstituciją valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, tenka pareiga rūpintis savo nariais senatvės, invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Valstybės žinios, nr. 115-5221.

2005 m. vasario 7 d. nutarime Teismas įtvirtino, jog

pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota […];

Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones […] Valstybės žinios, 2005, nr. 19-623. .
 

J. Žilys, tyręs Konstitucijos socialines prasmes, pastebėjo, jog

Šiuolaikinėje konstitucinėje jurisprudencijoje vis aiškiau pastebima, kad oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne tik nekvestionuojamas socialinis valstybingumas – vis intensyviau yra disponuojama konstitucinėmis vertybėmis, postuluojančiomis valstybės socialines priedermes. Juozas Žilys, „Konstitucijos socialinės prasmės“, p. 320–321.

Taigi vertybinis nuostatų, susijusių su konstituciniu žmogaus teisių įtvirtinimu (ne tik socialinių teisių, bet ypač jų), interpretavimas valstybės charakteristikų, išreiškiamų konstituciniais principais, kontekste konstitucinėje jurisprudencijoje lemia valstybės įsipareigojimus jų atžvilgiu. Kadangi Konstitucija įtvirtina, saugo ir gina konstitucines vertybes, o tarp jų – ir žmogaus teises, vadinasi, valstybė jokiu būdu negali žmogaus teisių vertybinio statuso paneigti. 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime Teismas konstatavo:

Tad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų paneigtas arba iškreiptas kuris nors konstitucinis principas, nes taip būtų paneigti arba iškreipti tie siekiai ir (ar) vertybės, kuriuos Tauta įtvirtino savo priimtoje Konstitucijoje ir kuriuos Tauta – suvereni Lietuvos valstybės kūrėja (Konstitucijos 2 straipsnis) savo sukurtą valstybę konstituciškai įpareigojo saugoti ir ginti. Negalimumą Konstitucijos nuostatas aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kitų konstitucinių nuostatų turinys ir dėl to iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra, Konstitucinis Teismas įtvirtino 2003 m. liepos 4 d. nutarime, 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime, 2004 m. kovo 31 d. išvadoje, 2004 m. balandžio 15 d. nutarime, 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, 2004 m. liepos 1 d. nutarime, 2005 m. vasario 10 d. sprendime, 2005 m. liepos 8 d. nutarime, 2006 m. sausio 16 d. nutarime, 2006 m. kovo 14 d. nutarime, 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, 2006 m. birželio 6 d. nutarime.
 

Žmogaus teisių kaip konstitucinių vertybių samprata leidžia teigti, jog šios vertybės negali būti paneigtos kituose, žemesnės galios teisės aktuose; jos turi būti visokeriopai puoselėjamos ir saugomos įstatymų leidėjo Žr. 2000 m. birželio 13 d. ir 2004 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriuose, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 38 ir 39 straipsnių nuostatas, kuriose Teismas aptarė šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės konstitucines vertybes: „Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos.“ Valstybės žinios, 2000, nr. 49-1424; 2004, nr. 38-1236; atitaisymas – 2004, nr. 57. ; Konstitucijos paskirtis – užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą Žr. 1998 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame Teismas apibūdino žmogaus gyvybės ir orumo konstitucines vertybes: „žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastąją esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei“. Valstybės žinios, 1998, nr. 109-3004. .

Išvados

Siekiant išaiškinti žmogaus teisių nuostatų (konstitucinių nuostatų, reguliuojančių žmogaus teisių ir laisvių srities pagrindus) turinį (siekiant išspręsti konstitucinį ginčą dėl teisių pusiausvyros bei teisių ir kitų konstitucinių vertybių pusiausvyros išlaikymo ir teisių ribų nustatymo – tai bus atskiro straipsnio nagrinėjimo objektas), šios nuostatos konstitucinėje praktikoje pradedamos aiškinti nuo konkrečios žmogaus teisės įvardijimo konstitucine vertybe. Taip sukuriamas nagrinėjamos žmogaus teisės aiškinimo kontekstas, kuriame atveriamas glaustos konstitucinės nuostatos turinys, atsižvelgiant į jos saugomos srities vertingumą (žmogaus teisės reikšmę).

 

Kuriant žmogaus teisių ir kitų konstitucinių vertybių sistemą sunkumų kyla dėl šios sistemos sudėtinių dalių išryškinimo dėl jų įvairaus apibendrinimo lygio. Problema sprendžiama pateikiant tik pavyzdinį tokios sistemos elementų sąrašą bei kuo labiau apibendrinant konstitucinę vertybę.

Konstitucinių vertybių interpretavimo šaltiniais nurodant Konstitucijos tekstą ir jos dvasią, kad jų aiškinimas būtų išsamus, būtina taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus.

Vertybiniu požiūriu į konstitucinį reguliavimą, įtvirtinantį žmogaus teisių ir laisvių sistemą, jų garantijas, teisių ir laisvių ribojimo pagrindus bei sąlygas, atskleidžiama ir žmogaus teisių ir laisvių kaip konstitucinio instituto apsaugos logika – kadangi žmogaus teisės yra vertybės, jos turi būti saugomos. Ši logika lemia, kad žmogaus teisės kaip konstitucinės vertybės interpretuojamos atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo, demokratinės valstybės principo, socialiai orientuotos valstybės ir jų elementų charakteristikas.

Apibendrintai galima teigti, jog konstitucinėmis vertybėmis vadintina tai, kas pilietinės Tautos konstituciškai įtvirtinta ir todėl turi būti visokeriopai puoselėjama ir saugoma, kas negali būti paneigiama įstatymų leidėjo ar kitų teisėkūros subjektų teisiniu reguliavimu.

 

Literatūra

  • Alexy, Robert, A Theory of Constitutional Rights, New York: Oxford University Press, 2002.
  • Birmontienė, Toma, „Žmogaus teisių raida ir perspektyvos Lietuvoje“, Jurisprudencija, 2000, t. 15, nr. 7, p. 66–72.
  • Böckenförde, Ernst Wolfgang, State, Society and Liberty: Studies in Political Theory and Constitutional Law, New York: St. Martin’s Press, 1991.
  • Ely, John Hart, “On Discovering Fundamental Values” | Michael J. Glennon (ed.), A Constitutional Law Anthology, Cincinnati: Anderson Publishing Co., 1992.
  • Goerlich, Helmut, “Fundamental Constitutional Rights: Content, Meaning and General Doctrines” | Ulrich Karpen (ed.), The Constitution of the Federal Republic of Germany: Essays on the Basic Rights and Principles of the Basic Law with a Translation of the Basic Law, Baden-Baden: Nomos Verlagsgesellschaft, 1988.
  • Jarašiūnas, Egidijus, „Informacijos laisvės apsaugos problemos Konstitucinio Teismo praktikoje“, Jurisprudencija, 1998, t. 9, nr. 1, p. 125–137.
  • Jarašiūnas, Egidijus, „Jurisprudencinė konstitucija“, Jurisprudencija, 2006, t. 90, nr. 12, p. 24–33.
  • Jarašiūnas, Egidijus, „Keletas Konstitucinio Teismo, vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, veiklos aspektų“, Jurisprudencija, 1999, t. 12, nr. 4, p. 48–58.
  • Kaplin, William A., The Concepts and Methods of Constitutional Law, Durham (NC): Karolina Academic Press, 1992.
  • Kardelis, Kęstutis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, Kaunas: Technologija, 1997.
  • Keinys, Stasys (red.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
  • Kūris, Egidijus, „Konstitucija ir jos aiškinimas“, Politologija, 1999, nr. 2 (14), p. 3–16.
  • Kūris, Egidijus, „Konstitucija kaip teisė be spragų“, Jurisprudencija, 2006, t. 90, nr. 12, p. 7–14.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1996, nr. 126-2962.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1996, nr. 114-2643.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1997, nr. 23-546.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1997, nr. 15-314.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1998, nr. 109-3004.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1998, nr. 25-650.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1999, nr. 42-1345; atitaisymas – 1999, nr. 43.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1999, nr. 101-2916.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2000, nr. 49-1424.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2000, nr. 54-1588.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2000, nr. 39-1105.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2000, nr. 80-2423.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2000, nr. 3-78.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 22 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2001, nr. 18-561.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 28-1003.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 72-3080.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 93-4000.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2003, nr. 57-2552.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2003, nr. 115-5221.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2003, nr. 124-5643.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2003, nr. 24-1004.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 81-2903.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 85-3094.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 181-6708, nr. 186.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 1-7.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 38-1236; atitaisymas – 2004, nr. 57.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 105-3894.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 146-5311.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 15-465.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 63-2235.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 87-3274.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 113-4131.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 9-289.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 19-623.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 36-1292.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 127-4849.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 90-3529, atitaisymas – nr. 137.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 88-3475, atitaisymas – 2006, nr. 137.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2007, nr. 52-2025.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2007, nr. 110-4511.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2007, nr. 110-4512.
  • Miliauskaitė, Kristina, Žmogaus teisių sistema civilizacijų sambūvyje, daktaro disertacija, socialiniai mokslai (01 S), Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004.
  • Scoffoni, Guy, “The Protection of Human Rights in France” | Randall Perenboom, Carole J. Petersen, Albert H. Y. Chen (eds.), Human Rights in Asia: A Comparative Legal Study of Twelve Asian Jurisdictions, France and The USA, London: Routledge, 2006.
  • Sinkevičius, Vytautas, „Konstitucijos interpretavimo principai ir ribos“, Jurisprudencija, 2005, t. 67, nr. 59, p. 7–19.
  • Smith, Rhona K. M., Texts and Materials on International Human Rights, London: Routledge, 2007.
  • Tribe, Laurence H.; Michael C. Dorf, “Levels of Generality in the Definition of Rights,” The University of Chicago Law Review, 1990, vol. 57, no. 4, pp. 1057–1108.
  • Žilys, Juozas, „Konstitucijos socialinės prasmės“, Konstitucinė jurisprudencija, 2007, nr. 4, p. 310–324.
  • Žilys, Juozas, „Konstitucinio Teismo sprendimai – jų teisinė prigimtis ir galia“ | Konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų teisinės prigimties, galių ir realizavimo problemos, Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1997, p. 8–25.
 

The Value Theory of Human Rights and Its Difficulties

  • Bibliographic Description: Lina Beliūnienė, „Vertybinis požiūris į konstitucinį reguliavimą, įtvirtinantį žmogaus teisių srities santykių pagrindus, ir iš jo išplaukiantys sunkumai“, @eitis (lt), 2020, t. 1 531, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Lina Beliūnienė, „Vertybinis požiūris į konstitucinį reguliavimą, įtvirtinantį žmogaus teisių srities santykių pagrindus, ir iš jo išplaukiantys sunkumai“, Jurisprudencija, 2008, t. 9 (111), p. 105–115, ISSN 1392-6195.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedra.

Summary. The values approach or value theory, which is used to interpret the content of the constitutional provisions in the sphere of human rights is under consideration in this article. The value theory is one of the theories which could be used to interpret the content of such constitutional provisions. It is concluded that the status of human rights as constitutional values is a methodological background for the Constitutional Court considering the content of constitutional provisions in this sphere. This status of human rights helps the Constitutional Court to deal with situations when a conflict between human rights and other constitutional values arises. In order to answer a question what kind of values qualify for use as reference points to constitutional interpretation, it is analyzed whether a list of constitutional values exists and what their hierarchical order is (in the context of human rights or human rights and other constitutional values). The author addresses the problem of different levels of abstraction of the constitutional values in the constitutional jurisprudence. A possible way to solve this arising problem would be a higher level of abstraction identifying constitutional values.

Seeking to answer the question where these values may be found, it is concluded that the sources of constitutional values are the text of the Constitution (its norms and principles) and its spirit (deduced from the whole constitutional regulation). The values approach which is used to interpret the content of constitutional provisions in the sphere of human rights related to the characterization of a state as Rule of Law state, democratic state and socially oriented state. This characterization is expressed in the constitutional principles which also are examined in this article. In this context the values approach determines obligations of the state in the constitutional jurisprudence. Because the Constitution embeds, safeguards and protects constitutional values (among them human rights), the state cannot deny the status of human rights as constitutional values in any way. As accepted in the jurisprudence of the Constitutional Court, constitutional value could be defined as something which is embedded in the Constitution by the Civil Nation and which as such must be enshrined and safeguarded in every possible way and cannot be denied by a legislator or other legislative bodies in their legal regulation.

Keywords: human rights, the values approach or value theory, a system of values, sources of values, state obligation.