• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Švietimas ar edukacija?

  • Bibliografinis aprašas: Liudmila Markevičiūtė-Rupšienė, „Švietimas ar edukacija?“, @eitis (lt), 2020, t. 1 533, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Liudmila Rupšienė, „Švietimas ar edukacija?“, Pedagogika, 2016, t. 122, nr. 2, p. 5–16, ISSN 1392-0340.
  • Institucinė prieskyra: Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto Pedagogikos katedra.

Santrauka. Lietuvių mokslinėje kalboje ir praktikoje plačiai vartojamas švietimo terminas. Pastaruoju metu stebimos pastangos jį įtvirtinti įvairiuose instituciniuose dokumentuose. Tačiau lygiagrečiai su švietimo terminu ta pačia ar labai panašia prasme vartojami ugdymo, auklėjimo bei edukacijos terminai, o tai įneša daug painiavos į mokslą bei inspiruoja praktinį nesusikalbėjimą. Straipsnyje keliamas klausimas, ar galima švietimo ir edukacijos terminus lietuvių kalba ir education anglų kalba laikyti ekvivalentais. Ieškant atsakymo į šį probleminį klausimą atlikta kritinė mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, vadovaujantis postmodernistiniu požiūriu į žinojimą, kurio esmė yra supratimas, kad tikrovė yra reliatyvi, neapibrėžta, sukurta kartu dalyvaujant, todėl mokslinis žinojimas niekada nėra išbaigtas. Tad ir straipsnyje pateikta autorės interpretacija laikytina viena iš galimų švietimo ir edukacijos terminų interpretacijų.

Pagrindiniai žodžiai: švietimas, ugdymas, auklėjimas, edukacija.

 

Įvadas

Lietuvių mokslinėje kalboje ir praktikoje plačiai vartojamas švietimo terminas. Pastaruoju metu stebimos pastangos jį įtvirtinti įvairių institucijų dokumentuose. Tačiau šio termino vartojimas nėra toks paprastas, kaip tai gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Lygiagrečiai su švietimo terminu ta pačia ar labai panašia prasme vartojami ugdymo, auklėjimo bei edukacijos terminai, o tai įneša daug painiavos į mokslą ir inspiruoja praktinį nesusikalbėjimą. Postmoderniai visuomenei vis labiau tampant bendruomenine visuomene Žr. Stanley Grenz, A Primer on Postmodernism, 1996. , kurioje pripažįstama, kad kiekvienas žmogus savitai interpretuoja pasaulį, itin svarbus yra susikalbėjimas, susitarimas, bendradarbiavimas. Šios problemos suvokimas skatina nagrinėti švietimo termino istorinį, socialinį bei kultūrinį kontekstus, jo sąsajas su kitais panašiais terminais, ieškoti galimybių „susikalbėti“ su Lietuvos mokslininkais, valdininkais bei praktikais dėl šio termino vartojimo. Keliamas klausimas apie galimybę laikyti švietimo terminą lietuvių kalba ir education anglų kalba ekvivalentais: ar švietimo terminas pagrįstai įtvirtinamas lietuviškoje mokslinėje literatūroje, institucijų dokumentuose ir praktikoje kaip angliško termino education atitikmuo šiuo konkrečiu istoriniu, socialiniu, kultūriniu momentu, ar nėra daugiau pagrįstas edukacijos termino vartojimas? Ieškant atsakymo į šiuos probleminius klausimus atlikta kritinė mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, vadovaujantis postmodernistiniu požiūriu į žinojimą, kurio esmė apima supratimą, kad tikrovė yra reliatyvi, neapibrėžta, sukurta ir toliau kuriama bendromis žmonių pastangomis, todėl mokslinis žinojimas niekada nėra išbaigtas Žr. ten pat. . Tad ir straipsnyje pateikta autorės interpretacija yra viena iš daugelio galimų interpretacijų.

 

Ieškant atsakymų į iškeltus klausimus tikslinga pradėti nuo švietimo termino ištakų. Jas akivaizdžiai randame Europoje XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje, Apšvietos epochoje.

Apšvietos epocha kaip istorinis laikotarpis yra išskirtinė tuo, kad tuo metu Europoje kilo aktyvus pasipriešinimas feodalinei santvarkai, kuri nebetenkino visuomenės poreikių: didelė visuomenės dalis gyveno varge ir skurde, neturėjo politinių teisių, neturėjo jokio išsilavinimo. Kartu su pasipriešinimu feodalinei santvarkai įsitvirtino visuomenės tobulinimo idėja – visuomenė turi būti tobulesnė, visuomenės nariai piliečiai turi būti lygūs prieš įstatymą, o valstybėms turi vadovauti šių piliečių išrinkti atstovai. Tuomet ypač aktuali tapo visuomenės narių tobulėjimo problema. Ir tai logiška, kokia gali būti tobulesnė visuomenė be tobulesnių jos narių? Suvokus, kad visuomenės tobulėjimas yra įmanomas tik tuomet, kai tobulėja jos nariai, buvo iškelta idėja, jog žmonių (o kartu ir visuomenės) tobulėjimas priklauso nuo žinių, todėl būtina žmonėms perteikti pozityvią visuomenės patirtį. Taigi reikėjo visuomenę iš „tamsos“ (turima mintyje žinių stokos) išvesti į „šviesą“, kitais žodžiais tariant, „tamsią“ visuomenę reikėjo „apšviesti“. Žinioms bei žinojimui buvo suteiktas išskirtinis vaidmuo ir dėl to prasidėjo žinių perteikimo bumas: pradėta leisti enciklopedijas, periodinę spaudą, knygas, mokomąją literatūrą, tobulinti mokyklų sistemą, rūpintis mokslo plėtra, skleisti naudingus patarimus, kad visuomenė įgytų daugiau žinių ir taip „apsišviestų“.

 

Lietuvoje Apšvietos epocha prasidėjo kiek vėliau nei kitose Europos šalyse (XVIII a.) ir tęsėsi iki XIX a. pirmosios pusės Žr. Dalius Viliūnas, „Užmirštieji Apšvietos epochos pedagogikos ir mokyklų siluetai: Bajoro ugdymas XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Marijampolės marijonų mokykloje“, 2007; Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, 2007. . Šios epochos pradžioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė federacijos teisėmis buvo susijungusi su Lenkijos Karalyste ir kartu sudarė Abiejų Tautų Respubliką. Pažymėtina, kad Apšvietos epochos priešaušryje, XVIII a. pradžioje, nuo maro mirė trečdalis Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių; ši priežastis kartu su kitomis (karais, badu ir kt.) lėmė Lietuvoje veikusių mokyklų nykimą Žr. Juozas Vaitkevičius, Meilė Lukšienė ir kt. (red.), Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai, 1983. . O kartu ir labai žemo lygio raštingumą: neraštingi buvo 28 proc. Abiejų Tautų Respublikos turtingų bajorų, 40 proc. vidutinių bajorų, 44 proc. miestiečių, 92 proc. smulkiųjų bajorų, o valstiečiai tik pavieniai buvo raštingi Žr. ten pat. . Minėti faktai liudija, kad žinių požiūriu Lietuva iš tiesų buvo „tamsi“ ir ją reikėjo „šviesti“, kad žmonės perimtų pozityvią visuomenės patirtį, tokiu būdu patys tobulėtų ir kartu tobulėtų visuomenė.

 

Vienu reikšmingiausiu Apšvietos epochos įvykiu galima pagrįstai laikyti specialios komisijos steigimą Abiejų Tautų Respublikoje 1773 metais. Lenkiškai ši komisija buvo pavadinta „Komissya Edukacyi narodowey korony polskiey y. W. X. Litewskiego“, o lietuvių istoriografijoje įsigalėjo Edukacinės komisijos pavadinimu Žr. Meilė Lukšienė, Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. antroji – XIX a. pirmoji pusė, p. 56. . Šios komisijos steigimas buvo glaudžiai susijęs su Apšvietos epochos idėjų sklaida, tačiau patį steigimo momentą išprovokavo didelę mokyklų dalį valdančio Jėzuitų ordino panaikinimas. Ordino panaikinimą lėmė XVIII a. Europoje didėjantis nepasitenkinimas šiuo ordinu ir jo valdomomis mokyklomis – 1773 m. Romos popiežius paskelbė dokumentą apie jo panaikinimą. Teigiama Žr. Jonas Račkauskas, „Lietuvos ir Lenkijos edukacinė komisija ir jos įtaka kitų kraštų švietimo sistemoms“, 1974. , kad apie tai sužinojęs kaip tik tuo metu posėdžiavęs Abiejų Tautų Respublikos Seimas iš karto sureagavo ir 1773 m. spalio 14 d. įsteigė Seimui pavaldžią jau minėtą Edukacinę komisiją – komisija buvo įpareigota perimti visas jėzuitų mokyklas ir jų turtus, be to, prižiūrėti ir visų kitų ordinų mokyklas. Faktiškai Edukacinei komisijai buvo suteiktos tokios galios, kurios dabartinėje visuomenėje suteikiamos ministerijoms. Tai buvo viena iš pirmųjų tokio tipo institucijų Europoje Žr. Meilė Lukšienė, Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. antroji – XIX a. pirmoji pusė, 1985. . Tik vėliau panašios institucijos buvo įsteigtos Prancūzijoje, Prūsijoje, Rusijoje ir kt.

 

Galima abejoti, ar Abiejų Tautų Respublikos Seimas taip drastiškai sureaguotų į Romos popiežiaus sprendimą, jeigu visuomenė nebūtų pasirengusi tokiam aktui. Apie visuomenės pasirengimą Edukacinės komisijos steigimui galima spręsti pagal įvairius faktus. Pagrindinius mini M. Lukšienė Žr. Meilė Lukšienė, Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. antroji – XIX a. pirmoji pusė, 1985. , nurodydama, kad 1750–1773 m. laikotarpiu stiprėjo jėzuitų pedagogikos kritika ir buvo ieškoma būdų reformuoti švietimą, bei pažymėdama didelę prancūziškos patirties (ypač La Chalotais ir Rolland’o idėjų) įtaką. Įdomų faktą atskleidžia J. Račkauskas Žr. Jonas Račkauskas, „Lietuvos ir Lenkijos edukacinė komisija ir jos įtaka kitų kraštų švietimo sistemoms“, 1974. , paaiškinęs vieno žymiausių Apšvietos epochos švietėjų J. J. Rousseau ryšį su Edukacinės komisijos steigimu. Pasirodo, pastarasis 1772 m., Lenkijos karaliaus prašymu, parašė „Considérations sur le gouvernement de Pologne et sur sa Réformation projetée“, kuriame išsamiai išdėstė valstybės vaidmenį švietime ir pasiūlė švietimo centralizacijos idėją. Galima tik spėti, ar šis J. J. Rousseau projektas buvo žinomas Lietuvos ir Lenkijos Respublikos Seimo nariams, kurie 1773 m. įsteigė Edukacinę komisiją – valstybinę instituciją, pradėjusią realiai centralizuotai valdyti švietimą. Minėti ir kiti faktai sudaro prielaidas manyti, kad Abiejų Tautų Respublikoje jau prieš Edukacinės komisijos steigimą brendo idėjos apie švietimo reformą ir buvo netgi parengtas konkretus šį reikalą aptariantis projektas.

 

Pradėjusi savo veiklą Edukacinė komisija iškėlė ambicingus švietimo moderninimo, suvalstybinimo, supasaulietinimo, pilietinio sąmoningumo ugdymo uždavinius Žr. Dalius Viliūnas, „Užmirštieji Apšvietos epochos pedagogikos ir mokyklų siluetai: Bajoro ugdymas XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Marijampolės marijonų mokykloje“, 2007. . Ji stengėsi sukurti vientisą švietimo sistemą Žr. Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, 2007. . Dėl Edukacinės komisijos veiklos mokyklų sistema buvo reformuota, pertvarkytas mokyklų tinklas, buvo mėginta užtikrinti privalomą pradinį mokymąsi visiems vaikams, buvo pakeistas mokymo turinys, didaktika, išleista daug naujų vadovėlių (deja, nė vieno lietuviško), 1775 m. įsteigta Mokytojų seminarija Žr. Meilė Lukšienė, Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. antroji – XIX a. pirmoji pusė, 1985. .

Minėti faktai apie Edukacinės komisijos veiklą liudija, kad komisija veikė vedama Apšvietos epochos dvasios, plačiu mastu rūpindamasi visuomenės ir jos narių tobulėjimu ir šį rūpestį išreikšdama centralizuotu žmonijos pozityvios patirties perteikimu visuomenės nariams žinių pavidalu.

Edukacinės komisijos veikla nutrūko po to, kai 1795 m. įvyko Trečiasis Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas ir Rusija aneksavo didžiausią po Antrojo padalijimo likusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį Žr. Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, 2007. . Kai Didžioji Lietuva tapo Rusijos dalimi, akivaizdu, kad čia įsigaliojo Rusijos imperijos įstatymai. Nustojo veikti valstybinės institucijos, tad baigėsi ir Edukacinės komisijos veikla.

 

Vertas dėmesio J. Račkausko Žr. Jonas Račkauskas, „Lietuvos ir Lenkijos edukacinė komisija ir jos įtaka kitų kraštų švietimo sistemoms“, 1974. nurodytas faktas, kad nepaisant formalaus Edukacinės komisijos veiklos nutraukimo, Edukacinė komisija padarė didelę įtaką greitu metu prasidėjusioms (1802–1803 m.) Rusijos švietimo reformoms, ypač sistemos administracijai ir organizacijai. Tokią savo nuomonę J. Račkauskas argumentuoja tuo, kad 1802 m. vienas buvusių veikliausių Edukacinės komisijos narių Adomas Čartoriskis pateikė Rusijos mokyklų komisijai reformų planą, kurį greitu metu su Mikalojaus Fuso papildymais patvirtino Rusijos caras Aleksandras. Įgyvendinant minėtą planą Rusijoje 1802 m. buvo įkurta ministerija „Ministerstvo narodnogo prosveščenija“; šis pavadinimas į lietuvių kalbą atitinkamai buvo išverstas „Liaudies švietimo ministerija“.

Tokia glausta istorinė apžvalga padeda suprasti, kad švietimo ir kiti su juo susiję terminai lietuvių kalboje atsirado ir plėtojosi per santykį su kitų kalbų atitikmenimis ir kitomis kultūromis bei socialiniais reiškiniais. Keičiantis socialinei kultūrinei situacijai, keitėsi ir patys terminai, ir jų reikšmės. Pažymėtina, kad minėta terminija atspindėjo vyraujančią ideologiją ir jos pokyčius. Su Apšvietos epocha į Abiejų Tautų Respubliką atėjo savita ideologija su savita terminologija – taigi galima sakyti, kad lietuviška edukologijos terminija patyrė Vakarų Europos ideologinį poveikį. Kita vertus, atsidūrus Rusijos imperijoje buvo patirtas kitas ideologinis poveikis. Žinoma, Rusija taip pat patyrė Apšvietos epochos ideologinį poveikį, bet jis buvo kitoks nei Abiejų Tautų Respublikoje. Sprendžiant pagal Edukacinės komisijos idėjų priėmimą Rusijos imperijoje, galima teigti, kad Europos švietimo idėjos iš dalies sklido ir iš Abiejų Tautų Respublikos. Tačiau buvo ir daug kitų šių idėjų atsiradimo bei prigijimo Rusijos imperijoje kelių, kurie galiausiai ir nulėmė Vakarų europinio ir rusiško švietimo projektų Žr. Jürgen Habermas, Modernybės filosofinis diskursas, 2002. raidos skirtumus. Lietuviška edukologijos terminologija atsidūrė šių ideologijų sankirtoje.

 

Vakarų Europos ideologijoje jau Apšvietos epochos priešaušryje vis labiau įsitvirtino, vartojama B. Bitino terminologija, educare koncepcija. Šioje koncepcijoje pagrindinis terminas turi šaknį *educ. angl. education, italų educare, ispanų educar, pranc. éducation) kildinami iš lotynų educare Žr. Douglas Harper, Online Etymology Dictionary, 2013. . Minėti terminai kildinami iš indoeuropietiškos šaknies dewk-/deuk (angl. to lead), pažymint kad daugelyje europiečių kalbų yra išvestinių žodžių: lot. duco, alb. nduk, germ. ziohan/ziehen, gotų tiuhan, graikų ἀδευκής/adeukēs. Iš to galima spręsti, kad vokiečių kalboje vartojamas Erziehung (kilęs iš ziehen) terminas yra etimologiškai bendras su angl. education, italų educare ir pan. Iki šių laikų education terminas laikomas pagrindiniu edukologijos terminu anglų kalboje, kuri vis plačiau įsitvirtina kaip tarptautinė mokslo kalba. Sprendžiant pagal istorinius faktus, į Lietuvą educare koncepcija buvo įžengusi kartu su Edukacinės komisijos steigimu 1773 m. kaip Vakarų Europoje vykstančio Švietimo projekto sklaidos Lietuvoje elementas.

Tačiau Švietimo projektas tuo metu iškėlė dar vieną ideologinį terminą, kuris anglų kalboje turėjo atitikmenį enlightenment. Šis žodis reiškia: „žinių turėjimo ir supratimo būsena, žinių įgijimo ir supratimo aktas“ (vertimas – LR) Žr. “Educate,” 2015. . Etimologiškai aiškinama Žr. Douglas Harper, Online Etymology Dictionary, 2013. , kad enlightenment yra kilęs iš enlighten (apšviesti) ir ment, ir pažymima, kad šiuo metu anglų kalboje vartojamas perkeltine prasme, kai norima pasakyti, kad tarsi kažkas buvo nematomo ir neaiškaus, tačiau tai prasisklaidė ir kažkas buvo aiškiai pamatyta ar suvokta. Be to, pažymima Žr. ten pat. , kad žodis enlightenment anglų kalboje vartojamas Apšvietos epochai pavadinti – Enlightenment Age. Šie faktai leidžia teigti, kad Vakarų Europoje enlightenment terminas neįgijo bazinio edukologijos termino statuso ir faktiškai išlaikė savo pirminę perkeltinę ir nominatyvinę (epochai pavadinti) reikšmę. Enlightenment koncepcija buvo ir tebėra svarbi, tačiau ne vyraujanti edukologijos koncepcija.

 

O Rusijos imperijoje Švietimo projektas XIX amžiuje akcentus sudėliojo kiek kitaip. Čia kaip tik prigijo enlightenment koncepcija. Enlightenment vertinys į rusų kalbą prosveščenije – šaknis *svet atitinka angl. žodžio šaknį *light. Rusiškas terminas prosveščenije iš karto pradėtas labai aktyviai vartoti ir, kaip minėta, būtent šis terminas atsirado atitinkamos ministerijos pavadinime. Kadangi nuo 1795 m. Lietuva atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje ir čia galiojo Rusijos imperijos įstatymai, prasidėjo labai stiprus rusiškos ideologijos poveikis. Dėl to pavadinimas „Ministerstvo narodnogo prosveščenija“ į lietuvių kalbą buvo išverstas „Liaudies švietimo ministerija“. Kuo labiau Rusijos imperijoje stiprėjo „Ministerstvo prosveščenija“, tuo labiau stiprėjo ir lietuviškas termino prosveščenije atitikmuo – švietimo terminas ir stiprėjo atitinkama koncepcija. Galima sutikti su B. Bitino Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologijos terminija: kokybė ir problemos, p. 5. nuomone, kad carinės okupacijos faktas nutraukė Lietuvoje pradėtą vartoti Vakarų Europoje vis labiau įsitvirtinantį edukacijos terminą. Faktiškai galima pripažinti, kad su carinės Rusijos okupacija 1795 m. Lietuvoje įvyko atsitraukimas nuo educare koncepcijos ir prasidėjo enlightenment (švietimo) koncepcijos įsitvirtinimas.

Konceptualus terminologinis klausimas aštriai iškilo po daugiau nei šimtmečio, 1918 m. Lietuvoje atgavus nepriklausomybę. Tuomet prasidėjo konstruktyvi, organizuota valstybinio masto švietimo pertvarka, kurią kurstė VDU mokslininkai: S. Šalkauskis, A. Maceina, J. Vabalas-Gudaitis, J. Laužikas, A. Gučas ir kiti Žr. Meilė Lukšienė, Jungtys, p. 57–58. . Anot M. Lukšienės, buvo siekiama pakeisti svetimos kultūros pagrindus savaisiais. Lietuvos „šviesuoliai“ akivaizdžiai stengėsi konceptualiai susivokti, atskirti, kas yra okupantų primesta, kas yra autentiška, kas yra tikslinga perimti iš svetur ir įtvirtinti savitumą. Tuomet ypatinga problema kilo dėl lietuviškų bazinių edukologijos terminų: kurie iš jų ką reiškia, kurių reikia atsisakyti, kuriuos reikia įvesti. Kartu labai rūpėjo lietuviškų ir kitose kalbose vartojamų terminų atitikmenys.

 

O Vakarų Europoje vis stiprėjo educare koncepcija. Bet Lietuvoje, atrodo, kad edukacijos terminas jau buvo išstumtas iš vartojimo, tačiau šalia enlightenment (švietimo) koncepcijos plėtojosi ir kitos. Susipažinus su pirmaisiais lietuvių kalba išleistais pedagogikos ir pedagogikos istorijos vadovėliais, žurnalais, kitais leidiniais, akivaizdžiai matyti, kad buvo vartojami keturi pagrindiniai edukologijos terminai: auklėjimas, ugdymas, lavinimas, švietimas.

Nepriklausomybės pradžioje bene dažniausiai buvo vartojamas auklėjimo terminas. Atlikus „Motina ir vaikas“ žurnalo, kuriame buvo publikuojama daugelis to laikotarpio Lietuvos intelektualų straipsnių, pavadinimų analizę nustatyta, kad visų 1929, 1930, 1932, 1935 metais straipsnių pavadinimuose 45 kartus buvo pavartotas terminas auklėjimas, 1 – ugdymas, 1 – lavinimas, 3 – švietimas. Termino edukacija aptikti nepavyko.

Pirmajame pedagogikos istorijos vadovėlyje, kurį 1930 m. išleido S. Esmaitis-Matijošaitis, taip pat dažniausiai buvo vartojamas auklėjimo terminas. Tikimybinės sisteminės atrankos būdu iš 219 šio vadovėlio puslapių pasirinkus 45 puslapius, buvo nustatyta, kad auklėjimo terminas buvo pavartotas 115 kartų, ugdymo – 2 kartus, švietimo – 19 kartų. Beje, švietimas iš 19 kartų 10 kartų buvo pavartotas Švietimo komisijos pavadinime, kalbant apie jau minėtą Edukacinę komisiją. Terminas ugdymas atrinktuose puslapiuose buvo pavartotas du kartus: „ugdyti dorovę“ Stasys Esmaitis-Matijošaitis, Pedagogikos istorija, p. 74–75. ir „ugdyti mokslumą ir padorumą“ Ten pat, p. 44–45. . Pažymėtina, kad S. Esmaitis-Matijošaitis beveik visais atvejais angl. education / vok. Erziehung vertė lietuvišku žodžiu auklėjimas. Pagal minėtus faktus galima spręsti, kad, jo supratimu, angl. education atitiko lietuviškas terminas auklėjimas.

 

Tokį pat supratimą, matyt, turėjo ir I. Šlapelis. Iš italų kalbos 1927 m. versdamas M. Montessori „Mokslinės pedagogijos metodo“ knygą jis italų educazione nuosekliai išvertė auklėjimas. Kai kurie autoriaus pavartoti junginiai su terminu auklėjimas šiuolaikiniams lietuviams netgi „rėžia ausią“ (pvz., „pojūčių auklėjimas“, „proto auklėjimas“, „raumenų auklėjimas“). Verta atkreipti dėmesį į tai, kad visuose M. Montessori knygų anglų kalbos vertimuose, verčiant italų educazione, vartojamas žodis education ir minėtose „ausį rėžiančiose“ vietose pateikiami vertimai: „education of senses“, „muscular education“, „intellectual education Pvz., Maria Montessori, My System of Education, 1915. .

Pagal šiuos kelis paminėtus faktus gali susidaryti įspūdis, kad 1918–1940 m. Lietuvoje angl. education turėjo „stiprų“ lietuvišką atitikmenį auklėjimas ir auklėjimo koncepcija vyravo Lietuvoje.

Tačiau Stasys Šalkauskis 1935 m. savo „Bendrosios pedagogikos paskaitose“ pirmasis pedagogikos mokslo objektu nurodė ugdymą. Viena vertus, minėtose savo paskaitose jis pripažįsta, kad pranc. education ir vok. Erziehung yra auklėjimas. Tačiau čia pat pažymi, kad tai auklėjimas plačiąja prasme. Siekdamas atskirti auklėjimą siaurąja prasme nuo auklėjimo plačiąja prasme, pastarajam nusakyti jis pasiūlė kitą žodį. Tokiu tinkamu žodžiu jam pasirodė lietuviškas žodis ugdymas, kilęs iš augti. Aiškindamas ugdymo reikšmę S. Šalkauskis rašo: „Jei sakoma, kad auklėtojas ugdo auklėtinį, tai reikia suprasti, kad pirmasis aktyviai padeda antrajam augti ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu būdu. Kitaip tariant, auklėtojas verčia auklėtinį augti“ Stasys Šalkauskis, Pedagoginės studijos, p. 55. , „ugdyti reiškia daryti kad kas augtų Ten pat, p. 12. . J. Laužiko Žr. Jonas Laužikas, „Švietimo integracijos pagrindai“, p. 55. pastebėjimu, S. Šalkauskis, pateikdamas tokį savitą pedagoginės terminijos supratimą, vis dėlto remiasi vokiečių iš dalies herbartine žymaus vokiečių filosofo ir pedagogo Franzo Eggersdorferio koncepcija. Taigi galima pripažinti, kad pradedant nuo S. Šalkauskio Lietuvoje plėtojama ugdymo koncepcija.

 

Šią S. Šalkauskio „revoliucinę“ idėją palaikė žymūs Lietuvos edukologijos krypties mokslininkai J. Laužikas, A. Maceina ir kiti. Ugdymo terminas pradėtas aktyviai vartoti, pakeisdamas auklėjimo plačiąja prasme terminą. Apie ugdymo koncepcijos įsitvirtinimą byloja ir toks faktas, kad 1939 m. išleistame pedagogikos istorijos vadovėlyje A. Maceina nuosekliai vartojo ugdymo terminą ir visais atvejais angl. education / vok. Erziehung vertė lietuvišku žodžiu ugdymas.

Vis dėlto auklėjimo ir ugdymo kaip angl. education atitikmenų vartojimo atskyrimas vyko nelengvai. Kai kuriuose šaltiniuose tame pačiame kontekste buvo vartojami abu terminai. Pvz., verčiant iš vokiečių kalbos A. Simoničo „Kindergarten Pädagogik“ A. Gučas Žr. Alfonsas Gučas (sud.), Vaikų darželio pedagogika, 1939. daugiausia vartojo auklėjimo terminą, tačiau nevengė ir ugdymo. Atsitiktiniu būdu pasirinkus 30 puslapių iš 239 minėtos knygos puslapių, buvo nustatyta, kad terminas auklėjimas buvo pavartotas 97 kartus, švietimas – 10, o ugdymas – 52 kartus. Be to, garsųjį J. J. Rousseau kūrinį „Émile ou de l’éducation“ A. Gučas išvertė „Emilis, arba Apie auklėjimą“. Taigi susidaro įspūdis, kad A. Gučui angl. education vis dėlto pirmiausia yra auklėjimas.

Kad bazinių edukologijos terminų klausimas (kartu ir auklėjimo ir ugdymo koncepcijų sankirta) Lietuvoje 1918–1940 metais nebuvo išspręstas, liudija J. Laužikas, teigęs, jog edukologijos sąvokoms „trūksta reikiamo aiškumo bei sistemingumo“ Jonas Laužikas, „Švietimo integracijos pagrindai“, p. 56. . Beje, jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad ugdymo terminas reikalo neišgelbėjo: jis „dalyko painiavos neišsprendžia ir nesuteikia reikiamo sisteminio aiškumo“.

 

J. Laužikas, matyt, atspindėdamas 1918–1940 metų bazinių edukologijos sąvokų vartojimą lietuvių kalboje rašė:

Taip pat nevienodai suprantame ir tų sąvokų savitarpio priklausomybę bei santykiavimą: kartais laikome auklėjimą plačiausią sąvoka, apimančią kitas čia minėtas sąvokas (buvo minėtos ugdymo, auklėjimo, auginimo, švietimo ir kt. pedagoginės sąvokos – LR), o kitą kartą plačiausia sąvoka laikome švietimą, į kurią kaip lygios įeina auklėjimo ir mokymo sąvokos, pagaliau kartais nei vienai šių sąvokų kitų pilnai nesubordinuojame. Jonas Laužikas, „Švietimo integracijos pagrindai“, p. 55.

Vėliau, jau kai Lietuva buvo inkorporuota į TSRS, anot B. Bitino Žr. Bronislovas Bitinas, Ugdymo filosofija, p. 62. , ugdymo koncepcija vis stiprėjo, kol galutinai įsitvirtino XX a. 8-ajame dešimtmetyje, 1981 m. išleidus lietuvišką „Pedagogikos“ vadovėlį. Šio termino įsitvirtinimui didelės įtakos turėjo J. Laužikas – M. Lukšienės Žr. Meilė Lukšienė, Jungtys, p. 329. įvertintas kaip nors ir labai puolamas bei kritikuojamas, bet didžiausias tarybinio laikotarpio Lietuvos pedagogikos autoritetas. Vienas iš minėto pedagogikos vadovėlio autorių B. Bitinas Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologijos terminija: kokybė ir problemos, p. 11. savo prisiminimuose teigia, kad būtent J. Laužikas jam bei jo bendraautoriams J. Vaitkevičiui, V. Rajeckui ir Z. Bajoriūnui pasiūlė lietuvių mokslinėje kalboje įtvirtinti ugdymo terminą ir juo pakeisti tuo metu vis dar plačiai vartotą auklėjimo plačiąja prasme terminą. Ugdymo termino įtvirtinimas buvo laikomas nemažu Lietuvos mokslininkų pasiekimu Žr. Bronislovas Bitinas, Ugdymo filosofija, p. 62. . Būtent šis terminas tapo baziniu edukologijos terminu, reformuojant Lietuvos švietimą po Nepriklausomybės atgavimo 1990 m., tuomet jis taip pat vartotas kaip auklėjimo plačiąja prasme pakaitalas Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologijos terminija: kokybė ir problemos, p. 25. .

 

Čia verta atkreipti dėmesį į faktą, kad ugdymo terminas buvo sukurtas ir įtvirtintas tam, kad būtų aiškesnė takoskyra tarp auklėjimo siaurąja prasme ir auklėjimo plačiąja prasme ir tokiu būdu buvo siekiama išspręsti auklėjimo termino vartojimo dvilypumą. Tačiau paradoksalu tai, kad auklėjimą plačiąja prasme pradėjus vadinti ugdymu, lietuvių kalboje per kelis dešimtmečius baigia išnykti ir auklėjimo siaurąja prasme terminas. Pirmiausia – iš oficialių švietimo dokumentų. Tai užfiksavo B. Bitinas Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologijos terminija: kokybė ir problemos, p. 26. , atlikęs kelių naujausių XXI a. pradžios švietimo dokumentų analizę ir juose neradęs auklėjimo termino. Auklėjimas siaurąja prasme pradėtas irgi vadinti ugdymu.

Tačiau ugdymo koncepcijai buvo kirstas stiprus smūgis, kai Europos švietimo sistemų tezaurui (TESE) 2009 m. Lietuva pateikė angl. education vertimą į lietuvių kalbą kaip švietimas.

 

Lietuvos edukologijos mokslininkai buvo apstulbinti tokio drastiško ugdymo koncepcijos ignoravimo ir valdininkiško švietimo koncepcijos stiprinimo. Iš karto kilo savotiška pasipriešinimo banga. Tais pačiais, 2009 m., kai buvo paskelbta TESE, iniciatyvinė grupė (B. Bitinas, M. Barkauskaitė ir L. Rupšienė) kreipėsi į Lietuvos universitetų edukologus, kviesdama deleguoti savo atstovus ir sudaryti neformalią mokslininkų grupę edukologijos terminų problemai spręsti. Pasipriešinimo bangos centru tapo Lietuvos edukologijos universitetas, kuriame ir vyko susidariusios neformalios grupės susirinkimai. Grupės darbe daugiau ar mažiau dalyvavo: Vanda Aramavičiūtė (Vilniaus universitetas), Dalia Augienė ir Aušra Kazlauskienė (Šiaulių universitetas), Marijona Barkauskaitė, Ona Monkevičienė, Emilija Sakadolskienė ir Romanas Vasiliauskas (Lietuvos edukologijos universitetas), Sigitas Daukilas (Stulginskio universitetas), Palmira Jucevičienė (Kauno technologijos universitetas), Romas Prakapas (Mykolo Romerio universitetas), Kęstutis Pukelis (Vytauto Didžiojo universitetas), Ona Tijūnėlienė ir Liudmila Rupšienė (Klaipėdos universitetas), Ilona Tilindienė (Lietuvos sporto universitetas). Grupės darbo įkvėpėju ir organizatoriumi buvo Bronislovas Bitinas, veiklų koordinatorės – Liudmila Rupšienė ir Marijona Barkauskaitė.

 

Po kelių susitikimų ir karštų diskusijų mokslininkų grupė susitarė dėl kelių pagrindinių edukologijos terminų apibrėžimų. Po to 2011 m. buvo atlikta ekspertinė Lietuvos edukologijos mokslininkų apklausa, kuria buvo siekiama, kad visi edukologai susipažintų su mokslininkų grupės pateiktais apibrėžimais ir pareikštų savo nuomonę apie pritarimą ar nepritarimą šiems apibrėžimams. Pažymėtina, kad mokslininkų grupės suformuluotam ugdymo termino apibrėžimui pritarė 64 proc. respondentų, o tik 26 proc. respondentų pritarė Švietimo įstatyme (2011 m. redakcija) valdininkų suformuluotam apibrėžimui Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologijos terminija: kokybė ir problemos, p. 66. . Beveik tokios pat proporcijos (atitinkamai 62 ir 25 proc.) buvo nustatytos ir dėl švietimo termino.

Turėdama Lietuvos edukologų pritarimą minėta mokslininkų grupė ėmėsi tolesnių veiksmų. Buvo galvojama apie tai, kad mokslininkų grupė gali pateikti edukologijos terminų žodyną, kuris būtų moksliškai pagrįstas, plačiai išdiskutuotas ir paremtas naujausiu moksliniu žinojimu bei susitarimais. Buvo tikėtasi, kad Lietuvos valstybėje dokumentuose atsirastų su mokslininkais suderinta edukologijos terminologija. Tačiau pasipriešinimo banga atslūgo, nesulaukus prašyto ir ilgai laukto LR švietimo ir mokslo ministro priėmimo ir pritarimo rengti edukologijos terminų žodyną. Nepavyko laimėti ir tam tikslui įgyvendinti skirtų projektų, bet sulaukta atsakymų, kad jau egzistuoja enciklopedinis edukologijos terminų žodynas ir jokio naujo tokio pobūdžio žodyno Lietuvai nereikia.

 

Čia vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad švietimo terminas, nepaisant jo kilnios kilmės ir švietimo paskirties suteikti žinių „tamsiems“ žmonėms siekiant jų ir visos žmonijos tobulėjimo, Lietuvoje paskutiniais dešimtmečiais iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, pasak B. Bitino Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologijos terminija: kokybė ir problemos, 25. , kaip edukologijos terminas buvo vartojamas daugiausia administraciniam požiūriui išreikšti, ypač tokiame junginyje kaip „švietimo sistema“, ir kituose junginiuose, nusakančiuose nediferencijuotą, į asmenybę neorientuotą ugdymą (pvz., politinis švietimas, lytinis švietimas ir pan.). Be kita ko, Rusija, dėl kurios įtakos Lietuvoje įsitvirtino švietimo terminas, pastaruoju metu atsisakė šio termino oficialioje vartosenoje ir savo atitinkamą ministeriją dabar vadina „Ministerstvo obrazovanija i nauki“. Žodis obrazovanije pakeitė prosveščenije ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje, ir daugelyje buvusių ar esančių Rusijos sudėtyje šalių kaip labiau nusakantis tą lauką, už kuri atsakinga atitinkama ministerija. Lietuvoje ir atkūrus nepriklausomybę 1990 m. atitinkamos ministerijos pavadinime išliko švietimas ir ministerija šiuo metu turi pavadinimą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.

 

Minėtas tezauras TESE lėmė tai, kad nuo 2009 m. verčiant Europos Sąjungos dokumentus į lietuvių kalbą švietimo terminas pradėtas vartoti kaip vienintelis anglų kalbos termino education atitikmuo. Turint mintyje minėtus ir kitus faktus, galima sutikti su B. Bitinu Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologijos terminija: kokybė ir problemos, p. 4. , teigiančiu, kad pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnis vaidmuo vartojant pedagogikos terminus tenka Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai, kuri rengia pedagoginę sferą reglamentuojančius įstatymus bei dokumentus. B. Bitinas mano, kad būtent dėl tokio ministerijos vaidmens išsiplėtojo švietimo termino vartojimas. Mokslininkams buvo neformaliai sakoma, kad jie gali ir toliau vartoti ugdymo terminą, bet ar tai buvo realu, kai švietimo dokumentuose „klesti“ švietimo terminas? Ministerija savo dokumentuose pateikdavo ir vis dar pateikia naujas sąvokas, jų apibrėžimus, remdamasi anksčiau įtvirtintais terminais ir jų apibrėžimais. Iš dokumentų šie terminai „keliauja“ į praktiką. Natūralu, kad palaipsniui šie terminai „persikelia“ ir į edukologijos mokslą. O ugdymo koncepcija Lietuvoje pradėjo staigiai silpnėti, užleisdama vietą stiprėjančiai švietimo koncepcijai.

Šiuo metu galima pripažinti, kad Lietuvoje išgyvenama konceptuali krizė ir argumentuotai negalima atsakyti į klausimą, kuris terminas – auklėjimas, ugdymas ar švietimas – ką konkrečiai reiškia, kuo šie terminai tarpusavyje skiriasi ir kokius atitikmenis turi anglų ir kitose kalbose. Deja, šiandien galima pakartoti tai, ką 1943 m. apie edukologijos sąvokas pasakė J. Laužikas Žr. Jonas Laužikas, „Švietimo integracijos pagrindai“, p. 56. , – joms trūksta reikiamo aiškumo bei sistemiškumo.

 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio vis labiau į Lietuvos mokslo terminologiją „veržiasi“ edukacijos terminas. Atrodo, kad pirmoji formaliai šį terminą įtvirtino Palmira Jucevičienė Žr. Palmira Jucevičienė, Ugdymo mokslo raida: nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos, p. 19. , rašydama apie edukacijos mokslą. Po to šis terminas nedrąsiai, bet vis labiau pradėtas vartoti mokslinėje ir praktinėje kalboje. 2011 m. B. Bitinas Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologijos terminija: kokybė ir problemos, 2011. pažymėjo žodžio edukacija vartojimo kaip education atitikmens patrauklumą. Tačiau jis išreiškė abejonę, kad tai gali būti bereikalinga tarptautinių žodžių ekspansija į lietuvių kalbą. Šiuo metu tenka pripažinti, kad ši ekspansija – jau įvykęs faktas: mokslinėse publikacijose pilna tokių žodžių junginių kaip socialinis edukacinis, edukaciniai veiksniai ir kt.; be to, įvairioje veikloje plačiai vartojamos sąvokos „edukacinės programos“, „edukacinė veikla“, internete apstu reklamų apie „edukacinius mokymus“ ir „edukacinius renginius“. Tai gal vis dėlto educare koncepcija pati grįžta į Lietuvą ir mokslininkams belieka pripažinti šį faktą? Ir pripažinti, kad edukologijos mokslo objektas yra edukacija? Švietimo ir mokslo ministerijos pavadinimą pakeisti į Edukacijos ir mokslo ministeriją? Švietimo terminui palikti jo metaforišką ir nominatyvinę reikšmę?

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė