Straipsnis Atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą: reguliavimo tikslai ir kriminalizavimo problemos

  • Bibliografinis aprašas: Romualdas Drakšas, „Atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą: reguliavimo tikslai ir kriminalizavimo problemos“, @eitis (lt), 2020, t. 1 565, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Romualdas Drakšas, „Atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą: reguliavimo tikslai ir kriminalizavimo problemos“, Jurisprudencija, 2016, t. 23, nr. 2, p. 210–233, ISSN 1392-6195.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir proceso institutas.

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjami vieno iš labiausiai diskutuotino šiuo metu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio nuostatų kriminalizavimo pagrįstumo klausimai bei jų atitikties baudžiamosios atsakomybės principams ir esminėms teisėkūros nuostatoms. Darbe pateikiami teoriniai argumentai, grindžiantys neteisėto praturtėjimo normos trūkumus, daroma išvada, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą yra tik nevykusi „kovos“ su nusikaltimais imitacija ir pavojų visuomenei keliantis esminių baudžiamosios teisės principų ignoravimas. Autoriaus nuomone, esamas teisinis neteisėto praturtėjimo sureguliavimas iš esmės pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Kartu autorius ieško atsakymo į klausimą, ar naujų veikų kriminalizavimas manipuliuojant tarptautinių dokumentų nuostatomis ir visuomenės intereso sąvoka, nerodo laipsniško teisės sistemos nuoseklumo pažeidimo bei teisinio reguliavimo nestabilumo. Teorinė straipsnio analizė grindžiama baudžiamosios teisės doktrina, baudžiamuoju įstatymu ir teismų praktika, taip pat oficialiosios statistikos duomenimis.

Pagrindiniai žodžiai: baudžiamosios atsakomybės principai, nusikalstamų veikų kriminalizavimas, neteisėtas praturtėjimas.

 

Įvadas

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai turtinėms teisėms ir turtiniams interesams – vienos iš dažniausiai pasitaikančių nusikalstamų veikų. Paprastai tokio pobūdžio nusikalstamos veikos kasmet sudaro daugiau kai pusę visų užregistruotų nusikalstamų veikų šalyje Pavyzdžiui, 2014 m. jie sudarė 54 proc., o 2015 m. – 50, 1 proc. Be šių nusikalstamų veikų atkreiptinas dėmesys ir į tokius pavojingiausius nusikaltimus finansams, kaip Netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 213 str.) ir Netikrų mokėjimo instrumentų gaminimas (BK 214 str.). Pavyzdžiui, netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimo 2014 m. buvo užregistruota 496 nusikaltimai, o 2015 m. net 1754 nusikaltimai; nusikaltimų, susijusių su teisės aktais įtvirtintų elektroninių mokėjimo priemonių naudojimo ir disponavimo tvarkos pažeidimais, 2014 m. užregistruota 1415, 2015 m. – 1052 nusikaltimai. Žr. VRM Nusikalstamų veikų žinybinis registras, 2016. . Nemažiau pavojingos yra ir korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, pasireiškiančios tiek viešose, tiek ir privačiose socialinio gyvenimo srityse. Tai kyšininkavimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 225 straipsnis), prekyba poveikiu (226 straipsnis), papirkimas (BK 227 straipsnis) piktnaudžiavimas siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos (BK 228 straipsnis). Visuomenei susirūpinimą kelia tokie nusikaltimai, kaip prekyba žmonėmis, prekyba narkotikais, taip pat narkotikų, ginklų, tabako, alkoholio kontrabanda. Pavyzdžiui, 2014 m. užregistruoti net 907 nusikaltimai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu (BK 260 straipsnis). 2015 m. užregistruoti 704 šio pobūdžio nusikaltimai. Kriminologai pabrėžia, kad iš minėtų nusikalstamų veikų gautos pajamos patenka į visas šalies ekonominio gyvenimo sferas Žr. Анна Леонидовна Репецкая, «Российский криминальный рынок услуг: структура и характеристика отдельных видов», 2008. Pasak Rusijos ekspertų, tarptautinis narkotikų verslas yra „trečioji pasaulio ekonomika“ į kurią per pastaruosius 12 metų investuota 3 trilijonai dolerių. Kasmet legalizuojama iki 1,5 trilijono dolerių nusikalstamo verslo pajamų. Žr. «Доходы мирового наркобизнеса», 2016. . Būtent šie nusikaltimai kelia grėsmę šalies ekonomikos plėtrai, žmogaus teisėms, valstybės institucijų veiklos stabilumui ir efektyvumui, lemia klaidingą socialinio teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl būtų naivu kelti klausimą, ar minėtos nusikalstamos veikos turi tiesioginį ryšį su neteisėtu praturtėjimu. Kartu pabrėžtina, kad esminiu šio nusikaltimo kriminalizavimo motyvu buvo Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją 20 straipsnio nuostatų įgyvendinimas Žr. Jungtinių Tautų Konvencija prieš korupciją, 2006. , taip pat noras suvaldyti kriminalinio verslo generuojamas pajamas. Tačiau BK 1891 straipsnio formuluotė leidžia manyti, kad jo nuostatos gali būti taikomos daug plačiau nei norėta ir, be abejo, siejamos beveik su visomis turtinio pobūdžio veikomis.

 

Kaip dažnai pažymima, vienas veiksmingiausių „kovos“ būdų su turtiniais, ekonominiais ir kitais panašaus pobūdžio nusikaltimais – jų padarymas ekonomiškai nenaudingais bei neapsimokančiais. Todėl tinkamų prevencinių priemonių įtvirtinimas įstatymuose yra itin svarbus, siekiant mažinti tiek nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams padarymą, tiek nusikalstamumą apskritai Pabrėžtina, kad 2015 m. kovo 10 d. Seimo nutarimu nr. XII-1537 buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos nacionalinė kovos su korupcija 2015–2025 metų programa. 2015 m. birželio 17 d. Vyriausybė patvirtino šios programos įgyvendinimo 2015–2019 metų tarpinstitucinį veiklos planą. Žr. Lietuvos Respublikos nacionalinė kovos su korupcija 2015–2025 metų programa, 2015. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. gegužės 7 d. nutarimu nr. XII-1682 patvirtino Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programą. Tai ilgalaikė valstybinė saugumo stiprinimo programa, parengta siekiant įgyvendinti vidaus saugumo užtikrinimo politikos prioritetus ir uždavinius viešojo saugumo palaikymo ir stiprinimo srityje. Paminėtina, kad šioje programoje viešasis saugumas suprantamas kaip nacionalinio saugumo dalis, apimanti žmogaus, visuomenės ir valstybės teisėtų interesų apsaugą nuo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, gamtos ar žmogaus sukeltų nelaimių. Žr. Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programa, 2015. . Tenka konstatuoti, kad šiems tikslams pasiekti Lietuvos įstatymų leidėjas dažnai naudojasi kraštutine (ultima ratio) nusikaltimų kontrolės priemone – baudžiamuoju įstatymu. Baudžiamųjų įstatymų pakeitimų ir papildymų analizė leidžia manyti, kad nusikalstamų veikų kriminalizavimui vis dėlto dar didelės įtakos turi sovietinis nusikalstamo elgesio ir jo prevencijos galimybių suvokimas. Antai 2010 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas kriminalizavo neteisėtą praturtėjimą (BK 1891 straipsnis) ir įtvirtino išplėstinio turto konfiskavimo modelį (BK 723 straipsnis); 2011 m. birželio 21 d. įstatymu, buvo sugriežtinta atsakomybė už korupcinio pobūdžio veikas bei sunkių nusikaltimų kategorijai priskirtas BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytas kyšininkavimas ir BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas piktnaudžiavimas, įtvirtinta nuostata, kad kyšiu gali būti ne tik turtinė, bet ir asmeninė nauda (BK 230 straipsnio 4 dalis); 2015 m. gegužės 7 d. nr. XII-1674 sugriežtinta baudžiamoji atsakomybę už tam tikrų dopingo medžiagų kontrabandą (BK 199 straipsnio 2 dalis), neteisėtą disponavimą tam tikromis dopingo medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 2761 straipsnis); 2015 m. birželio 25 d. įstatymu nr. XII-1871 sugriežtinta atsakomybė už baudžiamąjį nusižengimą (padidinamas baudos dydis iki 150 MGL dydžio) ir už neatsargų nusikaltimą (bauda iki 225 MGL dydžio), kartu griežčiau apibrėžiama atsakomybė už siekį išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, jei asmuo įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai (BK 220 straipsnis) ir panašiai. Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas iki 2016 m. balandžio 1 d. net 64 kartus keitęs baudžiamąjį įstatymą daugiausia dėmesio skyrė jo griežtinimui. Pasak G. Sakalausko, retas BK pakeitimas buvo „neutralus“, siekiantis tik tam tikrų normų suderinimo su kitais teisės aktais. Tokie BK pakeitimai ir papildymai parodo represyvumo Lietuvoje didėjimą įstatyminiu lygmeniu Žr. Gintautas Sakalauskas, „Ką liudija didėjantis baudžiamasis represyvumas Lietuvoje“, p. 107. . Kartu tai atskleidžia, kaip valdžios institucijos suvokia nusikalstamą elgesį apskritai, jų turimas teisines žinias ir pagarbą baudžiamajai teisei, jos principams.

 

Šiame straipsnyje baudžiamosios atsakomybės požiūriu pagrindinis dėmesys skiriamas įstatymų leidėjo kriminalizuotam neteisėtam praturtėjimui (BK 1891 str.). Visuomenė televizijos laidose, per radiją plačiai informuojama apie prasidėjusius „skambius“ ikiteisminius tyrimus, kurie „audringai“ prasidėję labai dažnai baigiasi niekuo. Kyla klausimas, kodėl labai dažnai pradėtos bylos nutraukiamos. Pavyzdžiui, 2013 m. dėl neteisėto praturtėjimo buvo užregistruoti 162 nusikaltimai, bet vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsniu (Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas) 106 atvejais net nepradėtas baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, taip pat nutrauktas jau pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BPK 212 straipsnį dėl 10 veikų; sustabdytas ikiteisminis tyrimas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalis dėl 28 veikų. 214 m. užregistruota 112 šių nusikaltimų, o baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnį dėl 161 veikos, pagal BPK 212 straipsnį dėl 13 veikų, sustabdytas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalį dėl 18 veikų. 2015 m. neteisėto praturtėjimo užregistruota mažiau – 93 nusikaltimai, o procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnį net dėl 125 veikų, pagal BPK 212 straipsnį dėl 13 veikų, procesas sustabdytas dėl 31 nusikaltimo Žr. VRM Nusikalstamų veikų žinybinis registras, 2016. . Taigi 2015 m. baudžiamasis procesas nebuvo pradedamas, o pradėtas buvo nutrauktas dažniau nei užregistruota tokių nusikaltimų. Statistiniai duomenys kol kas negali būti vienintelis pagrindas spręsti apie įstatymo kokybiškumą bei taikymo efektyvumą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į paradoksalią situaciją – įstatymas ne kartą aptartas populiariose informacijos priemonėse Žr. Dainius Sinkevičius, „Bliūkšta įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo“, 2014; Edgaras Karalius, „Prezidentės iniciatyva kriminalizuotas neteisėtas praturtėjimas: galimybė ar iššūkis Lietuvos teisinei sistemai?“, 2012; Romualdas Drakšas, „Ką apie neteisėtą praturtėjimą naudinga žinoti piliečiams ir valdžiai?“, 2016. ir susilaukęs visuomenės palaikymo bei kuriam pritarė daugelis teisėsaugos institucijų de facto neatlieka savo paskirties Žr. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2010 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokolas, 2010. .

 

Jau pirmaisiais įstatymo priėmimo mėnesiais ši įstatymo novela kritiškai buvo įvertinta teisės mokslininkų – S. Bikelio, O. Fedosiuk, L. Pakštaičio ir kitų autorių Žr. Skirmantas Bikelis, „Baudžiamosios ir mokesčių teisės sankirta: atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą ir non bis in idem principas“, 2015; Oleg Fedosiuk, „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė“, 2012; „Baudžiamųjų įstatymų prieš neteisėtas pajamas ir korupciją leidyba: tarp gerų siekių ir legitimumo“, 2012; Laurynas Pakštaitis, „Neteisėtas praturtėjimas kaip nusikalstama veika: ištakos, kriminalizavimo problema, taikymas, perspektyvos“, 2013; Skirmantė Makūnaitė, „Neteisėto praturtėjimo nusikaltimo dalykas“, 2014. . Vertinant autorių pasisakymus atkreiptinas dėmesys į tai, kad visose publikacijose pabrėžiamas įstatymo leidėjo žingsnių netradiciškumas, laužantis nusistovėjusias kriminalizavimo taisykles. Tačiau vienų autorių nuomone, toks žingsnis pateisinamas socialinės kontrolės ir socialinio tikslingumo požiūriu, nors ir nepasižymi sklandžia teisine technika. Todėl teigti, kad jo buvimas įstatyme pažeidžia vieną iš pamatinių baudžiamosios teisės nuostatų – ultima ratio principą – negalima (pvz., L. Pakštaitis). Kiti autoriai teigia, kad baudžiamojo įstatymo neatitikimas ultima ratio principui gali būti vienas iš argumentų pagrindžiant jo prieštaravimą Konstitucijai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms. Dažnai nauja ar atitinkamai pakeista BK norma, skirta kriminalizuoti ir bausti veikas, susijusias su korupcija ir neteisėtomis pajamomis, balansuoja ties nelegitimumo riba (pvz., O. Fedosiukas). Treti įsitikinę, kad daugelio minėtų prieštaravimų nebūtų, jeigu nebūtų keliamas baudžiamosios atsakomybės už nepagrįsto turto turėjimą klausimas, o apsiribojama tik tokio turto konfiskavimu (pvz., S. Bikelis).

 

Pirmieji priimti teismų nuosprendžiai taip pat liudija apie tai, kad šios nusikalstamos veikos sudėties elementai yra neaiškiai suformuluoti ir kelia sunkumų taikant baudžiamąjį įstatymą. Per baudžiamojo įstatymo galiojimo metus teismai net kelis kartus kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar nesama prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Antai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 13 d. pateikė prašymą Konstituciniam Teismui ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189(1) straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Panašų prašymą 2015 m. gruodžio 29 d. pateikė Marijampolės rajono apylinkės teismas, o 2016 m. sausio 29 d. Vilniaus apygardos teismas Žr. Vilniaus apygardos teismo prašymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189(1) straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui“, 2016. Marijampolės rajono apylinkės teismo prašymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189(1) straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui“, 2015. .

Šiame straipsnyje autorius, prisijungdamas prie teorinės diskusijos, siekia išnagrinėti neteisėto praturtėjimo problemas pagrindinių baudžiamosios teisės principų požiūriu ir įvertinti priimtų teisės normų taikymo galimybes Paminėtina, kad užsienio šalių baudžiamosios teisės doktrinoje baudžiamosios teisės principai analizuojami gan plačiai. Pavyzdžiui, juos nagrinėjo profesoriai A. von Hirsch ir A. Ashworth, taip pat G. F. Cole, C. M. V. Clarkson, H. M. Keating, S. G. Kelina, V. N. Kudriavcev, G. Lembert, L. Maher, J. Roberts, C. E. Smith, E. Schmidthauser ir kt. . Jame siūloma nauja perspektyva – išanalizuoti tik tuos atskirus baudžiamosios atsakomybės principų įgyvendinimo klausimus, kurie nėra plačiai nagrinėjami Lietuvos mokslininkų publikacijose ir reikalauja nuodugnesnių mokslinių svarstymų bei diskusijų. Šiam tikslui pasiekti buvo taikyti loginis, sisteminės ir kritinės analizės, lyginimo, apibendrinimo ir kiti moksliniai metodai.

 

1. Naujos nusikalstamos veikos kriminalizavimo paskirtis

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad užtikrinti visuomenės saugumą nuo nusikaltimų – valstybės priedermė ir vienas iš jos prioritetinių uždavinių, nes nusikaltimais ne tik yra pažeidžiamos asmens teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, bet ir daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus. Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą. Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės turi būti veiksmingos. Pagal Konstituciją apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas galima tik įstatymu Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ir 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2005. . Pažymėtina, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta.

 

Lietuvos įstatymų leidėjas 2010 m. gruodžio 2 d. įstatymų įtvirtino, kad asmuo, turintis nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą (18830 Eur) Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2014 m. rugsėjo 3 d. Nutarimu nr. 897, „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo nustatyta, kad bazinis bausmių ir nuobaudų dydis yra 37,66 euro. Paminėtina, kad pagal oficialiąją Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos statistiką bazinė socialinė išmoka nuo 2015 m. sausio 1 d. lygi 38 Eur. Žr. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Socialinė statistika, 2016. , žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 67, 72, 190 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Kodekso papildymo 72-3, 189-1 straipsniais įstatymas, 2010. . Taigi kriminalizuota nauja nusikalstama veika (priskirtina apysunkių nusikaltimų kategorijai), kurios esmė slypi turto, kuris negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis, turėjime. Šiuo įstatymu buvo siekiama sumažinti galimybes asmenims laisvai disponuoti lėšomis, gautomis iš pavojingiausių nusikalstamų veikų, kurių paprastai nėra galimybės nustatyti ir atskleisti: sunkių nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai (BK 199 straipsnis, BK 1991 straipsnis, 1992 straipsnis BK 200 straipsnis), finansų sistemai (BK 213 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis), valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK 225 straipsnio 2 ir 3 dalys, BK 226 straipsnio 3 ir 4 dalys, BK 227 straipsnio 3 dalis, BK 228 straipsnio 2 dalis) nuosavybei turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK 178 straipsnio 3 dalis, BK 180 straipsnio 2 ir 3 dalys, BK 181 straipsnio 2 ir 3 dalys, BK 182 straipsnio 2 dalis, BK 183 straipsnio 2 dalis ir BK 184 straipsnio 2 dalis), žmogaus laisvėms (BK 147 straipsnis, BK 1471 straipsnio 2 dalis), visuomenės sveikatai, kuriai kyla pavojus pažeidžiant teisės aktais nustatytą narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos tvarką (BK 260 straipsnis, BK 261 straipsnis, BK 263 straipsnio 2 ir 3 dalys, BK 266 straipsnio 3 dalis) ir panašiai. Buvo manoma, kad nauja norma sudarys pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veikos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus.

 

Kartu buvo keliamas tikslas harmonizuoti nacionalinę baudžiamąją teisę su 2005 m. spalio 31 d. Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją 20 straipsnio nuostata, kad

kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, laikydamasi savo konstitucijos ir pagrindinių savo teisinės sistemos principų, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad pagal pagrindinius jos nacionalinės teisės principus baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas tyčinis neteisėtas praturtėjimas, tai yra, žymus valstybės pareigūno turto padidėjimas, kurio jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis Jungtinių Tautų Konvencija prieš korupciją, 2006. .

Taigi Konvencijoje pagrindinis dėmesys kreipiamas į valstybės pareigūnų žymų turto padidėjimą preziumuojant, kad jis galėjo būti gautas iš korupcinių veikų. Pabrėžtina, kad ši Konvencija expressis verbis nenurodo būtinumo koreguoti nacionalinių šalių baudžiamuosius įstatymus, o tik rekomenduoja šalims narėms svarstyti šį klausimą. Konvencijoje taip pat siūloma baudžiamuoju nusikaltimu laikyti tik tyčinį neteisėtą valstybės pareigūno praturtėjimą, kuris nacionalinės teisės požiūriu galėtų būti „žymus“. Vertinamojo kriterijaus įtvirtinimas Konvencijoje leidžia šalims laisvai varijuoti šio nusikaltimo dalyko verte. Lietuva nuėjo kur kas toliau ir kriminalizavo ne tik valstybės pareigūno, bet visų gyventojų neteisėtą praturtėjimą. Gi pareigūnams Lietuvoje taikomas visiškai kitas teisinis reglamentavimas – jie privalo deklaruoti savo turtą, derinti privačius ir visuomenės viešuosius interesus Žr. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, 1997. , būti nepriekaištingos reputacijos ir pan.

 

Reikia manyti, kad įstatymų leidėjas suvokė rekomendacinį Konvencijos pobūdį ir plečiamąjį jos aiškinimą, todėl savo sprendimą kriminalizuoti radikaliai naują nusikaltimo sudėtį inter alia grindžia ir Europos bendrijos Komisijos 2008 m. lapkričio 20 d. komunikato KOM(2008) 766 teiginiu, kad

Valstybėse narėse […] galėtų būti nustatyta nauja baudžiamoji veika – „nepagrįsto“ turto turėjimas, siekiant užkirsti kelią nusikalstamu būdu įgytoms pajamoms, kai turtas neproporcingas savininko deklaruotoms pajamoms, ir kai savininkas nuolat palaiko ryšius su žinomais nusikaltėliais. Šis atvejis nuo i punkte minėto atvejo skiriasi tuo, kad procedūra vyktų baudžiamajame teisme ir įrodymo prievolė nebūtų visiškai perkelta kitai šaliai. 2010 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos argumentai. Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. lapkričio 24 d. pagrindinio komiteto išvada „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio papildymo, 72 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 723 ir 1891 straipsniais įstatymo projekto nr. XIP-2344“, 2010; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolas nr. 1, iš dalies pakeistas Protokolu nr. 11, 2011.

Pabrėžtina, kad šis komunikatas iš esmės buvo skirtas organizuoto nusikalstamumo prevencijai Europos Sąjungoje. Jo esmė – tarptautinis bendradarbiavimas užtikrinant, kad „nusikalsti nebūtų pelninga“. Pajamos iš organizuoto nusikalstamumo turėtų būti konfiskuojamos ir išieškomos iš nusikaltusių asmenų turto. Komunikatas nepaskelbtas Oficialiajame leidinyje ir jis neturi jokios teisinės galios. Todėl kyla klausimas, ar derėjo tokias diskutuotinas baudžiamojo įstatymo novelas pagrįsti ir šiuo dokumentu Komunikatas yra privalomosios galios neturintis politikos dokumentas. Komisija imasi iniciatyvos skelbti komunikatą, kai nori išdėstyti savo nusistatymą kokiu nors svarbiu klausimu. Komunikatas neturi teisinės galios. Žr. „Komunikatas“, 2016. .

 

Lietuvos Respublikos Seimo Pagrindinio komiteto išvadų nuoroda, kad

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo nr. 1, iš dalies pakeistas protokolu nr. 11, 1 straipsnis nustato, kad „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“ Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. lapkričio 24 d. pagrindinio komiteto išvada „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio papildymo, 72 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 723 ir 1891 straipsniais įstatymo projekto nr. XIP-2344“, 2010.
 

taip pat kelia abejonių. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. ją ratifikavusioms valstybėms. Lietuva, ratifikuodama Konvenciją, besąlygiškai prisiėmė įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jos vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas ir nepažeidžia joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių, o asmeniui garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Bet koks nuosavybės apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų. Tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Tuo tarpu Lietuvoje pasirinktas teisinis reguliavimas gerokai peržengė šių rekomendacijų turinį, nes baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas bet kuris abejotinai įsigijęs turtą asmuo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vakarų Europoje neteisėtas praturtėjimas taip plačiai kaip savarankiška nusikalstama veika nėra kriminalizuotas Žr. Skirmantas Bikelis, „Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 189(1) str.): konstitucingumo ir pagrįstumo problemos“, 2013. . Pavyzdžiui, Prancūzijoje kriminalizuotas negalėjimas pagrįsti, kad asmens gyvenimo būdas atitinka gaunamas pajamas, tačiau nustatytos papildomos esminės sąlygos: turi būti asmens tiesioginės sąsajos su prostitucija, išmaldos prašymu užsiimančiais asmenimis, valstybės tarnyba, tam tikrų nusikaltimų darymu ar organizuotu nusikalstamumu Žr. Prancūzijos Respublikos baudžiamasis kodeksas = Code pénal, 2016. . Taigi išvardinti nusikaltimai yra tik nedidelė BK 1891 straipsnyje numatyto neteisėto praturtėjimo objektyviosios pusės požymių dalis.

 

Pabrėžtina, kad visuomenės saugumo užtikrinimas negali būti siejamas vien su naujų nusikaltimų sudėčių inkorporavimu į BK ar sankcijų griežtinimu. Lietuvos kriminologai įrodė, kad gyventojų požiūris į griežtas bausmes palaipsniui keičiasi. Jie vis pozityviau žvelgia į prevencinio poveikio priemones ir bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu. Todėl politikų viešojoje erdvėje naudojama retribucinės skriaudos psichologijos argumentacija dėl viešosios nuomonės „reikalavimo“ griežtinti baudžiamąją atsakomybę kartais labiau išplaukia iš pataikavimo žiniasklaidoje išsakytai nuomonei, nei moksliškai pagrįstais kriminologiniais tyrimais Žr. Aleksandras Dobryninas (sud.), Pasitikėjimo Lietuvos teisėsauga profiliai, p. 349; Gintautas Sakalauskas, Baudžiamoji politika Lietuvoje: tendencijos ir lyginamieji aspektai, p. 29–31. . Taigi BK pakeitimai ir papildymai, rodantys represyvumo politikos dominavimą įstatymų leidyboje, vargu, ar užtikrina teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės interesų ir žmogaus teisių laikymosi. Neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas iš esmės primeta asmeniui, kuris ilgą laiką buvo įsitikinęs, kad nedaro nusikaltimų, „nusikaltėlio“ statusą vien dėl to, jog jis turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kurio laikymo (turėjimo) jis negali pateisinti baudžiamuoju procesu pripažintais oficialiais įrodymais. Visa tai leidžia manyti, kad įstatymų leidėjas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas teises saugo labiau teoriškai, nei siekia jų realaus įgyvendinimo. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT byloje Sporrong and Lönnroth v. Sweden nuosavybės teisės apsauga susisteminta į tris taisykles bei nustato jų tarpusavio ryšį: norma susideda iš trijų skirtingų taisyklių. Pirma taisyklė, įtvirtinta pirmos pastraipos pirmame sakinyje, yra bendro pobūdžio ir nustato netrukdomo nuosavybės naudojimo principą; antra taisyklė, įtvirtinta tos pačios pastraipos antrame sakinyje, apima turto atėmimą ir reikalauja, kad jis būtų atliekamas esant tam tikroms sąlygoms; ir trečia taisyklė, įtvirtinta antroje pastraipoje, pripažįsta susitariančioms valstybėms teisę, be kitų dalykų, kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe atsižvelgiant į bendruosius interesus. Trys taisyklės nėra atskiros, t. y. nesusietos: antra ir trečia taisyklės yra susijusios su tam tikros rūšies kišimusi į netrukdomą nuosavybės turėjimą ir todėl turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą principą, įtvirtintą pirmoje taisyklėje Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje 7151/75; 7152/75 Sporrong and Lönnroth v. Sweden, с. 395. .

 

Naujų veikų kriminalizavimas manipuliuojant tarptautinių dokumentų nuostatomis ar visuomenės intereso sąvoka iš dalies parodo laipsnišką teisės sistemos nuoseklumo pažeidimą bei teisinio reguliavimo nestabilumą.

Pabrėžtina, kad kiekvieną žmogų veikia mažiausiai trys esminiai veiksniai: savireguliacijos procesas, visuomenės (atskirų jos bendruomenių) poveikis ir teisės normomis valstybės lygiu nustatytos elgesio taisyklės. Formuodamasis kaip asmenybė, žmogus jau nuo gimimo yra veikiamas ne tik savireguliacijos proceso, bet ir bendruomenės, kurioje gyvena, interesų bei valstybės normų sistemos. Šioje sudėtingoje visuomeninių santykių srityje ypatingą reikšmę įgyja žmogaus pareiga paisyti bendruomenės (visuomenės) ir valstybės nustatytų elgesio taisyklių. Baudžiamajai atsakomybei tenka griežčiausios socialinės kontrolės funkcijas vykdančio instituto vaidmuo. Tiek nusikalstamas, tiek pozityvus žmogaus elgesys priklauso nuo jo laisvo pasirinkimo tarp to, kas privaloma, ir to, kas leistina, tarp būtinybės ir galimybės. Baudžiamojoje teisėje ir kriminologijoje senai pastebėta, kad baudžiamasis įstatymas, užtikrinant saugumą visuomenėje, yra tik vienas visos socialinio teisingumo ir žmogaus saugumo elementas Žr. Farrell Graham, “Crime Prevention,” 2005; Günther Kaiser, Kriminologie, S. 311. . Visų nusikaltimų užkardyti neįmanoma, todėl baudžiamųjų įstatymų leidyba pirmiausia turėtų vadovautis socialinio teisingumo ir teisėtumo principų įgyvendinimu visuomenėje Žr. Joachim J. Savelsberg, “Genesis of Norms (Criminal Law Norms),” 2001. .

 

Vienas iš šiuolaikinės baudžiamosios teisės ypatumų yra tas, kad jos sistema apima ypatingos rūšies normas – pagrindinius principus. Remiantis šiais principais, išreiškiamas ir apibrėžiamas pagrindinių baudžiamojo įstatymo normų, pasižyminčiu aukščiausia imperatyvine galia, turinys. Tai inter alia reiškia, kad jų pagrindu yra paremta šiuolaikinė baudžiamosios teisės sistema, reikalinga baudžiamosios atsakomybės realizavimui. Svarbiausieji baudžiamajai atsakomybei principai buvo suformuluoti dar XVIII a. Pavyzdžiui, humanistinės krypties baudžiamojoje teisėje atstovas C. Beccaria savo knygoje „Apie nusikaltimus ir bausmes“ (1764 m.) pagrindė šių pagrindinių idėjų realizavimo būtinumą: teisėtumo, lygybės įstatymui, bausmės proporcingumo padarytai žalai, bausmės neišvengiamumo ir kt. principus Žr. Cesare Beccaria, Apie nusikaltimus ir bausmes, 1992. . Visos šios idėjos vėliau ne tik buvo nagrinėjamos baudžiamosios teisės doktrinoje, bet daugelis jų dabar yra perkeltos į svarbiausius Vakarų Europos šalių įstatymus – konstitucijas. Taigi XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje baudžiamosios atsakomybės vertinimas kaip ultima ratio priemonės kontinentinėje Europoje tapo teisine paradigma, teigiančia, kad tam tikro elgesio draudimas baudžiamosios teisės pagalba turi būti griežčiausia valstybės reakcijos į nepageidaujamą elgesį forma, kai tai neišvengiama ir nebėra alternatyvių poveikio priemonių kitose teisės šakose. Pradėtas aiškiai akcentuoti bausmės ekonomiškumo principas, nes teisinių gėrių apsauga gali būti numatyta ir kitų teisės šakų: administracinės, civilinės, mokesčių teisės ir pan. Šiuolaikinė teisės teorija, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę būtent šioms teisės šakoms, kurios gali ne tik apsaugoti šiuos gėrius, bet ir užtikrinti nukentėjusiojo interesus Žr. Andrew Ashworth, Principles of Criminal Law, 2003; Vladas Pavilonis, „Baudžiamosios politikos pagrindai“, 1996; Romualdas Drakšas, „Bausmė: bendrosios teorinės problemos“, 2004; Gintaras Švedas, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, 2006 ir kt. . Todėl įstatymų leidėjas įpareigotas atsakingai vertinti, ar nepageidautinam visuomenės narių elgesiui būtina taikyti baudžiamosios teisės normas.

 

G. Švedas pabrėžia šiuos esminius veikų kriminalizavimo aspektus, kurie, autoriaus nuomone, nulemia jo pagrįstumą: 1) įrodinėti tam tikros veikos kriminalizavimo būtinumą turi tas subjektas, kuris siūlo tokį socialinės problemos sprendimą; 2) subjektas, įrodinėjantis tam tikros veikos kriminalizavimo būtinumą, privalo pateikti informaciją apie visus kriminalizavimo kriterijus, t. y. informaciją apie siūlomos kriminalizuoti veikos (socialinės problemos) pavojingumą, esamą (galimą) veikos paplitimą, galimus socialinės problemos sprendimo būdus, potencialius tiesioginius ir šalutinius kriminalizavimo rezultatus, finansines ir kitas būtinas kriminalizavimo sąnaudas, ir pan.; 3) baudžiamojo įstatymo, kuriuo siūloma kriminalizuoti tam tikrą veiką, turi būti atliekamas nepriklausomas teisės akto projekto vertinimas (ekspertizė), kurio metu būtų išanalizuotas siūlomo sprendimo tikslingumas ir pagrįstumas, jo atitiktis tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimams, konstituciniam teisinės valstybės ir nullum crimen sine lege principui Žr. Gintaras Švedas, „Veiklos kriminalizavimo kriterijai: teorija ir praktika“, p. 15–16. .

 

Taigi nusikalstamos veikos kriminalizavimo procesas turėtų būti grindžiamas ne emocine įstatymų leidybos iniciatyvos teisės turėtojo nuomone ir paviršutiniška tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktų apžvalga, bet gilia padėties analize, kuri leistų įstatymų leidėjui įsitikinti: koks yra nepageidaujamo visuomenei reiškinio paplitimas ir kas lemia jo egzistavimą; ar socialinė problema negali būti išspręsta be veikos kriminalizavimo, t. y. administracinės, darbo, mokesčių teisės ir pan. pagalba; ar kriminalizuota nauja nusikalstama veika nepadarys daugiau žalos, nei bus teigiamas jos poveikis, kokie yra kriminalizavimo kaštai; kaip nauja nusikalstama veika dera su kitais baudžiamojo kodekso straipsniais ir nacionaliniais teisės aktais. Todėl visiškai teisūs V. Justickis ir E. Kurapka, teigiantys, kad neįvertinus įstatymo kriminogeniškumo neretai susidaro paradoksali situacija, kai naujas įstatymas

faktiškai turi priešingą nei planuota efektą – užuot pagerinęs visuomenės santykius, naujas įstatymas juos pablogina, pažeisdamas pamatinę visuomenės sėkmingo funkcionavimo prielaidą – jos saugumą Viktoras Justickis, Vidmantas Egidijus Kurapka, „Įstatymo leidyba ir saugumo užtikrinimas: įstatymų kriminogeniškumo problema ir jos sprendimo būdai“, p. 309. .

Saugumo jausmas yra vienas svarbiausių gyvenimo kokybės šalyje rodiklių, kuris paprastai siejamas su susirūpinimu, baime dėl ateities tam tikroje gyvenimo srityje. Pasak O. Fedosiuko, baudžiamųjų įstatymų leidyba, kuri dažniausiai nepasižymi aukštos kokybės juridine technika, ne didina, bet mažina piliečių teisinį saugumą, nes paverčia baudžiamuosius įstatymus nesusistemintų ir su kitomis teisės šakomis konkuruojančių normų kratiniu, kupinu neaiškumų ir prieštaravimų, kai, panorėjus, kiekvieną, ką nors darantį, įmanoma apkaltinti kokiu nors nusikaltimu Žr. Oleg Fedosiuk, „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė“, p. 717. . Nepaisant mokslininkų įspėjimų, pertekliniai kriminalizavimo ir penalizavimo procesai yra nūdienos realija, todėl nepakankamai pagrįstų ir nesuderintų su pagrindiniais baudžiamosios atsakomybės principais įstatymų leidėjo veiksmų atoveiksmių gali būti ne tik turto slėpimas trečiosiose užsienio šalyse, bet ir didėjanti išsilavinusių žmonių emigracija. Pabrėžtina, kad valstybė turėtų ne tik siekti saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų ultima ratio priemonėmis, bet ir sugebėti tai daryti veiksmingai visų pirma prevencinėmis poveikio priemonėmis.

 

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą“, 2006. .

2. Neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas ir baudžiamosios atsakomybės principai

Baudžiamosios atsakomybės principai sudaro darnios teisės principų sistemos sudedamąją dalį, nustatančią apibrėžtą baudžiamosios teisės kryptį. Pasak V. Mikelėno, įstatymų leidėjas nustato visai visuomenei taikytinas taisykles ir principus, o teismas šias taisykles ir principus taiko konkrečių šalių konkrečiam ginčui Žr. Valentinas Mikelėnas, „Teisės aiškinimas: teorinės ir praktinės problemos“, p. 5. . Taigi teisės principai „persmelkia“ ir teisinį reguliavimą, ir teisinę praktiką. Jie ne tik atspindi visuomenėje vyraujančią teisinę politiką, bet ir suformuluoja tam tikrus reikalavimus, skirtus visiems teisinių santykių dalyviams – įstatymų leidėjui, pareigūnams, kaltinamajam, nukentėjusiajam, ieškovui arba atsakovui.

 

Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas esminius baudžiamosios teisės principus, tokius, kaip nullum crimen sine lege, nullum crimen sine culpa, lex retro non agit, lex benignior agit, in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) išdėstė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatose, neišskirdamas jų iš viso konteksto.

Nullum crimen, nulla poena sine lege principo esmę sudaro du sakiniai: „nullum crimen sine lege“ (nėra nusikaltimo be įstatymo) ir „nulla poena sine lege“ (nėra bausmės be įstatymo). Nullum crimen sine lege yra pamatinė nuostata nustatanti, kad negalima jokia asmens baudžiamoji atsakomybė, jeigu nusikalstama veika nenumatyta baudžiamajame įstatyme ir nepaskelbta įstatymo nustatyta tvarka. Nulla poena sine lege įtvirtina nuostatą, kad asmeniui gali būti paskirta tik tokia bausmė, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme Abi šios esminės nuostatos į vieną pamatinį teiginį buvo sujungtos XIX a. pradžioje Johann Paul Anselm von Feuerbach. Nors H. J. Berman teigia, kad šis principas XVIII a. atsispindėjo Prancūzijos revoliucijos sukurtoje „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“. Žr. Harold Joseph Berman, Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis, p. 252. . Pabrėžtina, kad antroji principo dalis „nulla poena sine lege“ gali būti taikoma tik materialinėje baudžiamojoje teisėje, kai keliamas klausimas, ar už konkrečius veiksmus asmuo gali būti baudžiamas.

 

Minėta, kad atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą BK 1891 straipsnyje nustatyta dar 2010 m. gruodžio 11 d. Pagal pirminę straipsnio redakciją baudžiamas tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turtą, žinodamas ar turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pabrėžtina, kad pagal šį straipsnį baudžiamąją atsakomybę asmeniui gali užtraukti vien pats didesnės nei 500 MGL vertės turto turėjimas ir negebėjimas įrodyti pajamų, kuriomis šis turtas buvo įsigytas, teisėtumo Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 67, 72, 190 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Kodekso papildymo 72-3, 189-1 straipsniais įstatymas, 2010. Įstatymo įgyvendinimo nuostatų 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie BK 1891 straipsnyje nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po šio įstatymo įsigaliojimo. . Kartu reikėtų pažymėti, kad labai svarbu teisingai nustatyti turto sąvoką, nes nuo jo pasirinkimo priklauso ir taikytina nuosavybės apsaugos taisyklė. Paminėtina, kad nei pačiame BK 1891, nei BK 190 straipsniuose turto sąvoka nėra apibrėžta. Neteisėto praturtėjimo normos patalpintos į BK XXVIII skyrių „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“. Turto sąvoka čia yra daug platesnė. Jai priskiriama ir civilinėje apyvartoje esanti įvairių rūšių energija, dujos, deguonis, vanduo, vyriausybės vertybiniai popieriai, pajai ir pan. Šiame skyriuje vartojama turto sąvoka apima materialius daiktus (res corporales) ir nematerialius daiktus (res incorporales) Pasak E. Švilpaitės, terminų „nuosavybė“ ir „turtas“ neapibrėžtumas skirtingų konstitucijų tekstų bei tarptautinių teisės aktų lietuviškuose vertimuose yra pagrindinė problema, nustatant nuosavybės teisės objektą. Romanų-germanų teisės tradicijai priskiriamose valstybėse nuosavybė asocijuojama su daiktais ir nuosavybės teise, o ne su kitomis daiktinėmis ar prievolinėmis teisėmis kaip asmens turtu. Ir nors romėnų teisėje egzistavo daiktų skirstymas į res corporales ir res incorporales, kurį perėmė ir kai kurios kontinentinės Europos valstybės, buvo priimta manyti, kad res incorporales arba nematerialių dalykų gynimas buvo prievolinės teisės pagrindu, nes paprastai tik res corporales buvo ginami kaip nuosavybės teisės objektai. Tuo tarpu terminas „turtas“ paprastai žymi ne tik daiktus, bet visumą teisių ir įsipareigojimų, kurie gali būti įvertinti pinigais. Šia tradicija besivadovaujančiose valstybėse nuosavybės ir turto atskyrimas buvo ypač svarbus daiktinės ir prievolių teisės atribojimui. Žr. Eglė Švilpaitė, Nuosavybės teisės apribojimai pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, p. 40. . Reikėtų manyti, kad įstatymų leidėjas šio straipsnio dispozicijoje vartodamas sąvoką „turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą“ nustatė baudžiamąją atsakomybę už kilnojamųjų daiktų ir nekilnojamojo turto, t. y. konkrečių daiktų, kuriems būdinga socialinių, ekonominių, fizinių ir teisinių požymių visuma, turėjimą. Sąvoka „turėjimas“ suponuoja asmens veiką, kuriai būdingas požymis animus rems sibi habendi (ketinimas daiktą turėti sau). Tačiau lieka neaiškus klausimas, kaip vertinti tuos atvejus, kai asmuo turi didesnės nei 500 MGL vertės vertybinius popierius (akcijas, obligacijas ir kt.). Jie tik ateityje gali būti pagal nominalią vertę ar kitokią numatytą proporciją bet kurio asmens (nebūtinai jų turėtojo) iškeisti į pinigus, kitokius daiktus arba jų turėtojas gali gauti kitokios turtinės naudos.