Straipsnis Plotinas ir Proklas apie Platono „Timajo“ demiurgą

    • Bibliografinis aprašas: Rasius Makselis, „Plotinas ir Proklas apie Platono Timajo demiurgą‟, @eitis (lt), 2016, t. 161, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Rasius Makselis, „Plotinas ir Proklas apie Platono Timajo demiurgą‟, Logos, 2015, nr. 85, p. 12–21, ISSN 0868-7692.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Santrauka: Straipsnyje analizuojami neoplatonikų Plotino ir Proklo mėginimai interpretuoti Platono dialoge Timajas pateiktą pasaulio kūrėjo (demiurgo) mitą. Plotinas įvardija pagrindinius sunkumus bei galimus įvairius interpretacijos būdus ir pateikia nuostatą, kuri akcentuoja Mąstymo hipostazės vieningumą ir integralumą. Proklas skirtingus demiurgijos aspektus susieja su skirtingomis Mąstymo hipostazei būdingos vidinės raidos fazėmis. Ypač simptomiškas yra Proklo gyvybės vaidmuo Mąstymo hipostazės raidoje, kurios metu gyvybei suteikiamos vis naujos funkcijos.

    Pagrindiniai žodžiai: demiurgas, mąstymas, gyvybė, Platonas, Plotinas, Proklas, neoplatonizmas.
     
  1. Visa ko kūrėjas

    Platono dialoge Timajas pateiktas pasaulį kuriančio demiurgo mitas yra vienas problemiškiausių ir daugiausiai ginčų kėlusių senovės filosofijos tekstų
    Timajo tematika dominuoja, pvz., vidurinių platonikų svarstymuose apie pasaulio prigimtį ir jo santykį su dievais, žr. John Dillon, The Middle Platonists, 80 B.C.–A.D. 220, p. 45–49.
    . Jo problemiškumas darosi suprantamesnis, kai suvokiame, jog šiuose ginčuose dažnai susikerta pamatinės filosofinės nuostatos, kadangi mite nagrinėjama kosmogonijos tema yra tiesiogiai susijusi su tikrovės ir jos prado, jos ontologinio pagrindo, tikrosios būties santykio klausimu. Paties Platono žodžiais tariant, „rasti visa ko Kūrėją ir Tėvą yra sunkus darbas, o ir radusiam neįmanoma apie tai visiems atskleisti“
    Žr. Tim., 28c3–5. Cituojama pagal Platonas, Timajas. Kritijas, 1995.
    .
    Taip pat ir III a. filosofas Plotinas, pateikęs naują, neoplatoniškąją tikrovės kilmės iš transcendentinio prado interpretaciją, negalėjo ignoruoti Platono demiurgo mito, kadangi mite tiesiogiai kalbama apie pasaulio mąstomo provaizdžio vaidmenį, pasaulį kuriančią veiklą ir pasaulį kaip tos veiklos rezultatą. Plotino sistemos kontekste Platono demiurgo mito aiškinimas susiduria su keletu problemų, kurias Plotinas glaustai, bet koncentruotai įvardija trumpame tekste, kurį Porfyrijas įtraukė į Plotino tekstų rinkinį III.9 [13]. Šio teksto įtakos istorija yra įdomi tuo, jog, kaip parodė Johnas Dillonas
    Žr. John M. Dillon, “Plotinus, Enn. 3.9.1, and Later Views on the Intelligible World,” p. 63–70.
    , jis tapo pagrindu mažiausiai keturių skirtingų Platono Timajo demiurgo mito interpretacijų: Plotino mokinių Amelijaus, Porfyrijo, taip pat Jamblicho ir vėliau – Syriano, kuriam pritaria Proklas, V a. brandžiojo neoplatonizmo atstovas. Kreipiant dėmesį pirmiausia į Plotino ir Proklo interpretacijų skirtumus, galima aiškiai pamatyti, kokiu būdu skirtingos filosofijos sistemos leidžia skirtingu būdu artikuliuoti pačią demiurgijos temą ir spręsti tuos pačius filosofinius klausimus, kurie neišvengiamai kyla bandant versti Platono mitinę kalbą į filosofinį diskursą. Dar viena svarbi priežastis, kodėl verta aptarti Plotino ir Proklo pateiktas demiurgijos mito interpretacijas, yra ta, kad Platono mitas gyvybei priskiria specifinį vaidmenį kosmogonijoje: demiurgas žvelgė į provaizdį, kuris yra amžinai gyvas gyvūnas
    Plg. Tim., 28c–29a, 30c–d, 39e–40a.
    . Dėl šios priežasties skirtingos šio mito interpretacijos gali parodyti, kaip skirtingai Plotinas ir Proklas supranta gyvybės ir mąstymo sąvokas bei jų sąveiką kosmogonijos kontekste. Tokiu būdu skirtingi Plotino ir Proklo požiūriai į Platono demiurgą atskleis vidinę sistemišką neoplatonizmo polemiką ir leis įžvelgti jos teminę kaitą.
     
  2. Plotinas apie Mąstymo vieningumą demiurgijos procese

    Platonas dialoge Timajas kalba apie tai, kad būdamas geras ir nepavydus, kūrėjas kūrė pasaulį kuo panašesnį į save patį
    Žr. ten pat, 29e–30b.
    . Demiurgas visus chaotiškai judėjusius dalykus „atvedė į tvarką“, nes ši yra geresnė už chaosą. Kadangi geriausias ir gražiausias dalykas yra tas, kuris pasižymi protu ir siela, tai demiurgas pasaulį sukūrė kaip gyvūną:
    Jeigu pasaulis sukuriamas kaip gyvūnas, tuomet Platonui kyla klausimas, koks gyvūnas yra pats provaizdis, pagal kurį demiurgas kūrė šį pasaulį. Atsakydamas į šį klausimą Platonas pažymi, jog provaizdis savyje, kaip dalis, talpina visus kitus mąstomus gyvūnus lygiai taip, kaip regimasis pasaulis savyje talpina visus juslėmis suvokiamus gyvūnus
    Žr. ten pat, 30c2–31a1.
    . Kas yra tie mąstomi gyvūnai, koks jų statusas ir santykis su visu amžinuoju gyvūnu ir su demiurgu ir koks visų šių elementų vaidmuo demiurgijos procese – šie klausimai tampa pagrindiniais visose vėlesnėse diskusijose apie Timajo demiurgą. Glaustas, bet koncentruotas Plotino tekstas III.9 [13],1 yra parankus iliustruoti šias diskusijas, nes apima didžiąją dalį šios problematikos.
     
  3. Beveik visas minėtas Plotino tekstas yra skirtas šiai Platono Timajo frazei išaiškinti: „…jis nusprendė
    Dianoēthē – nusprendė, turėjo mintyje, ketino, planavo.
    , kad ir šis [pasaulis] privalo turėti tiek ir tokių [gyvūnų] idėjų, kiek ir kokių mąstymas įžvelgia esančių [amžinojo] gyvūno viduje“
    „ᾗπερ οὖν νοῦς ἐνούσας ἰδέας τῷ ὃ ἔστιν ζῷον, οἷαί τε ἔνεισι καὶ ὅσαι, καθορᾷ, τοιαύτας καὶ τοσαύτας διενοήθη δεῖν καὶ τόδε σχεῖν“, ten pat, 39e7–9.
    . Plotinas pirmiausia iškelia klausimą, koks yra santykis tarp amžinojo gyvūno, kuriame mąstymas įžvelgia idėjas, ir paties mąstymo
    Žr. III.9 [13], 1,1–9.
    . Jeigu pirmasis yra mąstomybė, o antrasis – ją kontempliuojantis mąstymas, tai kyla klausimas: ar Platonas šioje citatoje teigia, jog gyvūnas, kaip mąstomybė, egzistuoja pirmiau už mąstymą, ar jie abu turi tą patį ontologinį statusą? Jeigu abu nėra tas pats dalykas ir mąstomybė yra ontologiškai pirmesnė, tuomet ji turėtų egzistuoti mąstymo išorėje (tai būtų pozicija, kurią Plotinas kituose tekstuose ypač atkakliai stengiasi paneigti
    Šiam klausimui yra skirtas visas atskiras Plotino traktatas V.5 [32] „Apie tai, kad mąstomybės nėra mąstymo išorėje, ir apie gėrį“.
    ). Vienas argumentas prieš šią poziciją yra tas, jog tokiu atveju mąstymas turėtų (t. y. mąstytų) ne pačias mąstomas tikroves, bet jų atvaizdus. Todėl, Plotinas daro išvadą, jeigu mes ir bandome logiškai atskirti mąstomybę nuo mąstymo, tai „jie nėra atskirti vienas nuo kito kuo nors kitu išskyrus patį skirtumą“
    „Ἤ, κἂν ἕτερον ἑκάτερον, οὐ χωρὶς ἀλλήλων, ἀλλ’ ἢ μόνον τῷ ἕτερα.“ III.9[13], 1, 10–11.
    . Vis dėlto, pasak Plotino, visiškai įmanoma juos abu mąstyti ir kaip vieną dalyką, kuris suskaidomas tik mintyse (tēi noēsei)
    Žr. III.9[13], 1,14.
    . Šalia šių dviejų interpretacijų Plotinas pateikia dar vieną – būtų galima laikyti, jog mąstomybė yra mąstymas rimtyje, vienybėje ir ramybėje (noun einai en stasei kai henotēti kai hēsychiai), o šį savyje liekantį mąstymą kontempliuojančio mąstymo prigimtis yra tam tikra, iš pirmojo mąstymo kylanti energeia, kuri ir kontempliuoja pirmąjį mąstymą. Kontempliuodama jį, ši energeia yra tarsi pirmojo mąstymo mąstymas. O būdamas mąstymu šis (antrasis mąstymas), mėgdžiodamas pirmąjį, taip pat turi ir savo mąstomybę, kuri yra pirmojo mąstymo atvaizdas. Šis antrasis mąstymas, pasak Plotino, būtų tai, kas nusprendė, ketino, planavo kuriamame pasaulyje įkurdinti tas pačias gyvūnų rūšis, kaip ir mąstomame. Čia pat Plotinas prasitaria, kad jam pačiam atrodo, jog Platonas šio sprendžiančio, ketinančio ir planuojančio prado netapatina su pirmaisiais dviem mąstymais. Tolesnis svarstymas parodo, kad filosofas iš esmės palieka klausimą neatsakytą: galima (1) visus tris įvardytus demiurgijos proceso dalyvius (gyvūną su idėjomis, jas kontempliuojantį mąstymą, planuojantį aspektą) laikyti to paties mąstymo aspektais, arba (2) pirmuosius du mąstymo aspektus galima analizuoti giliau ir antrajame įžvelgti jam būdingą mąstomybę – pirmojo mąstymo atvaizdą, taip pat (3) galima pirmuosius du mąstymo aspektus laikyti atskiriamais tik mintyse, o planuojantį principą – juos papildančiu aspektu. Kaip parodo J. Dillonas, remdamasis daugiausia Proklo Komentaruose Platono Timajui pateikiama doksografija
    Žr. Tim., 1.306.1–15.
    , Amelijus pasirenka ir toliau plėtoja 2 variantą – ten, kur Plotinas kalba apie mąstymą rimtyje ir iš jo kylančią energiją, tampančią pirmojo mąstymo mąstymu, savaip imituojančiu pirmąjį mąstymą, Amelijus įžvelgia tris demiurgiškus mąstymus: pirmasis – tas, kuris yra gyvūnas, antrasis – tas, kuris turi savyje idėjas, trečiasis – tas, kuris regi
    Žr. Proklas, Tim., 3.103.18–23: „<Ἀμέλιος> μὲν οὖν τὴν τριάδα τῶν δημιουργικῶν νόων ἀπὸ τούτων μάλιστα συνίστησι τῶν ῥημάτων, τὸν μὲν πρῶτον ’ὄντα’ καλῶν ἀπὸ τοῦ ὅ <ἐστι ζῷον>, τὸν δὲ δεύτερον ’ἔχοντα’ ἀπὸ τοῦ <ἐνούσας> (οὐ γὰρ ἔστιν ὁ δεύτερος, ἀλλ’ εἴσεισιν ἐν αὐτῷ), τὸν δὲ τρίτον ’ὁρῶντα’ ἀπὸ τοῦ <καθορᾶν>“.
    . Pasak Dillono, panašu, kad Porfyrijas ėjo priešingu keliu ir, siekdamas ne smulkinti mąstymo aspektus, bet, priešingai, pateikti labiau apibendrintą interpretaciją, pasirinko 3 variantą – jam mąstymas apima gyvūną ir jame glūdinčias idėjas, o juslinį pasaulį tiesiogiai kuria pasaulio siela
    Žr. John Dillon, The Middle Platonists, 80 B.C.–A.D. 220, p. 67.
    . Proklas pažymi, kad Porfyrijas tvirtina, jog jo interpretacija sutampa su Plotino
    Žr. Tim., 1.306.31–36.
    . Šiam teiginiui yra tam tikro pagrindo ne tik dėl to, kad Plotinas mąstymo skaidymą į aspektus leidžia tik „mintyse“, bet ir dėl to, kad tolesniame jo traktato III.9 [13], 1 tekste svarstoma apie tai, kas galėtų būti „sprendžiantis, planuojantis“ demiurgijos aspektas, ir čia pateikia ambivalentišką jo interpretaciją. Pasak Plotino, nesvarbu, kokiu būdu būtų artikuliuojamas pirmasis ir antrasis mąstymo aspektai, juos papildantį planuojantį aspektą galima iš dalies priskirti mąstymui, o iš dalies – sielai
    Žr. III.9 [13], 1, 29–30.
    . Kadangi planuojama kurti ir dalinti dalykus, kurie ateina iš mąstymo, kuris pats išlieka vieningas, tai galima sakyti, kad tam tikra prasme mąstymas planuoja ir dalija, bet iš tikrųjų tuos dalykus (pvz., individualias sielas) tiesiogiai padalija ne mąstymas, bet siela, todėl kita prasme „planuojantis“ aspektas yra siela
    Žr. III.9 [13], 1, 29–34.
    . Šią dvilypę Plotino poziciją pažymi ir Proklas: „Plotinas filosofas teigia, jog demiurgas yra dvigubas: vienas yra mąstomybėje, o kitas yra visko vadovas“
    Žr. Tim., 1,305,16–17: „<Πλωτῖνος> ὁ φιλόσοφος διττὸν μὲν ὑποτίθεται τὸν δημιουργόν, τὸν μὲν ἐν τῷ νοητῷ, τὸν δὲ τὸ ἡγεμονοῦν τοῦ παντός.“
    , Janas Opsomeris atkreipia dėmesį į tai, kad Plotinas ir kitame savo traktate IV.7 [28] nepasitenkina vien Mąstymu kaip demiurgu ir taip pat bando tam tikrą vaidmenį demiurgijos procese suteikti žemesnei – Sielos tikrovei
    Žr. Jan Opsomer, “To Find the Maker and the Father, Proclus’ Exegesis of Plato Tim, 28c3–5,” p. 272–273. Plotinas pats atvirai pripažįsta šią dviprasmybę IV.4 [28] 10,1–4: „Tačiau kadangi pasaulio kūrėjas yra dvigubas, vieną jo aspektą vadiname demiurgu, o kitą – visa ko siela, ir kalbėdami apie Dzeusą, kartais juo pavadiname demiurgą, o kai kada – visų valdovą.“
    . Proklas iš dalies sutinka su Plotinu pripažindamas, kad iš tiesų pasaulį valdantis jam imanentinis pradas tam tikra prasme gali būti pavadintas demiurgu
    Žr. Tim., 1,305,19–20: „ἔστι γάρ πως καὶ ὁ νοῦς ὁ ἐγκόσμιος δημιουργὸς τοῦ παντός“.
    . Savo ruožu „aukštesnysis“, tikrasis, demiurgas yra abiejų filosofų lokalizuojamas Mąstymo tikrovėje, tačiau kitaip negu Plotinas, kuriam demiurgas yra visa Mąstymo hipostazė kaip vieninga mąstomybės ir mąstymo visuma (kaip prisimename, pripažįstant jos skaidymo „mintyse“ galimybę), Proklas skirtingus demiurgijos proceso aspektus sieja su skirtingais jo Mąstymo hipostazės vidinės hierarchijos lygmenimis, turinčiais aiškiai apibrėžtą skirtingą ontologinį statusą.
     
  4. Proklas apie demiurgo kompleksiškumą

    Pasak Proklo, aukščiausias demiurgo aspektas (mąstymo kontempliacijos turinys, mąstomas provaizdis) yra amžinoji Būtis – pirmosios Mąstomybės triados dominuojantis mišinio (to mikton) aspektas. Provaizdį kontempliuojantis mąstymas yra tapatinamas su trečiojo, Mąstančių dievų, lygmens pirmosios triados trečiuoju nariu, kurį Platonas vadina „Kūrėju ir tėvu“, taip pat Platonas kartu su Orfėjumi – Dzeusu
    Žr. Tim., 1,311,6; 313,5.
    . Demiurgas, pasak Proklo, yra „vienas mąstančių dievų ribą apibrėžiantis dievas, kurį pripildo mąstomos monados ir gyvybės šaltiniai ir kuris iš savęs išleidžia visą demiurgiją ir išstato labiau dalinius visatos tėvus, tuo tarpu pats nejudrus amžinai įsikūręs Olimpo viršūnėje valdo du pasaulius – esantį virš dangaus ir po dangumi, laiko sutelkęs visumų pradus, vidurius ir galus“
    Tim., 1,310,7–15: „ἔστι τοίνυν ὁ δημιουργὸς ὁ εἷς κατ’ αὐτὸν ὁ τὸ πέρας τῶν νοερῶν θεῶν ἀφορίζωνθεὸς καὶ πληρούμενος μὲν ἀπὸ τῶν νοητῶν μονάδων καὶ τῶν τῆς ζωῆς πηγῶν, προϊέμενος δὲ ἀφ’ ἑαυτοῦ τὴν ὅλην δημιουργίαν καὶ προστησάμενος μερικωτέρους τῶν ὅλων πατέρας, αὐτὸς δὲ ἀκίνητος ἐν τῇ κορυφῇ τοῦ Ὀλύμπου διαιωνίως ἱδρυμένος καὶ διττῶν κόσμων βασιλεύων ὑπερουρανίων τε καὶ οὐρανίων, ἀρχὴν δὲ καὶ μέσα καὶ τέλη τῶν ὅλων περιέχων·“
    . Iš šio aprašymo matome, kad demiurgas, kaip veikiančioji pasaulio kūrimo priežastis, Proklui yra mąstymas, tiksliau, žemiausias Mąstymo hipostazės aspektas, kontempliuojantis anksčiau už jį būtį ir gyvybę gavusį mąstymo turinį, kuris ir atlieka demiurgo kontempliuojamo provaizdžio vaidmenį. Proklas pritaria savo mokytojui Syrianui, kuris provaizdį lokalizuoja tarp demiurgo ir Vienio
    Žr. Tim., 1,322,30.
    . Apžvelgęs ir atmetęs kitų filosofų bandymus nustatyti provaizdžio ir demiurgo ontologinio statuso santykį, Proklas prieina išvadą, kad provaizdis skirtingu būdu yra ir aukščiau demiurgo (kaip mąstomybė – noetōs) ir pačiame demiurge (kaip mąstantybė – noerōs)
    Žr. Tim., 1,323,20–22.
    . Dėl šios priežasties turėdamas aukštesnį ontologinį statusą provaizdis turi didesnį poveikio lauką negu demiurgas – provaizdis sukuria pačią medžiagą, leidžia atsirasti pavidalams, o demiurgas visa tai sutvarko
    Žr. Tim., 1,387,25–388,1.
    .
     
  5. Proklas skiria nemažai dėmesio provaizdžio kaip „amžinai gyvo gyvūno“ sampratai. Kuriamo pasaulio gyvumas yra sąlygotas ne provaizdžio, kaip visos Mąstomybės, bet būtent jos už gyvybę atsakingo aspekto. Ši gyvybės paradigma siaurąja prasme siejama su trečiąja Mąstomybės triada. Pirmoji yra atsakinga už būtį, antroji – už pirmąją gyvybę ir tik trečioji – mąstymas, dalyvaujantis pirmojoje gyvybėje, gali būti vadinamas pirmuoju gyvūnu. Šis pirmasis gyvūnas, gyvūnas-savaime, ir yra demiurgo kontempliuojamas provaizdis, savyje kat’aitian talpinantis visus gyvūnus ir jų rūšis
    Žr. Tim., 1,418,30–419,11.
    . Kaip pažymi Proklo demiurgo sampratą komentuojantis Davidas T. Runia, santykis tarp gyvūno savaime ir demiurgo tampa gana sudėtingas, kadangi Proklas nustato skirtingus būdus, kuriais pirmasis egzistuoja antrame, ir atvirkščiai
    Žr. Proclus, Commentary on Plato’s Timaeus, p. 31.
    . Užimdamas aukštesnę ontologinę poziciją, gyvūnas-savaime yra ir (1) aukščiau už demiurgą, ir (2) demiurgo viduje, ir (3) žemiau demiurgo. Kurdamas pasaulį, demiurgas kontempliuoja pirmuosius du aspektus, tačiau nekontempliuoja trečiojo, nes jis yra žemesnis už jį patį. Kita vertus, gyvūnas-savaime pats savyje priežastiniu būdu turi mąstančius dievus, taigi galime sakyti, kad demiurgas tam tikra prasme yra provaizdyje:
     
  6. Šis Proklo tekstas įdomus keliais požiūriais. Filosofas čia aiškiai parodo, kokiu būdu jo triadomis artikuliuotas Mąstymo hipostazės modelis kartu su trilypio buvimo koncepcija padeda pagrįsti neoplatonišką Platono demiurgo sampratos interpretaciją, kurioje pateikiamas nuoseklus demiurgijos proceso bei jo dalyvių statuso ir santykių išaiškinimas. Proklas išskaido ir išskirsto demiurgijos proceso dalyvius po skirtingus Mąstymo lygmenis, tačiau tuojau pat paaiškina, kad ir demiurgas, ir jo kontempliuojamas provaizdis yra vienas kitame tam tikrais skirtingais būdais. Šioje ištraukoje jaučiamas ir polemiškas tonas – gali būti, kad Proklo pateikiami pavyzdžiai apie individualybę išsaugančius mąstomus pavidalus (esinius) yra nukreipti į Plotino ne kartą pateikiamus mąstomos tikrovės aprašymus, kuriuose kaip tik mąstymo formos susijusios su mąstymo visuma implicitiškai talpindamos savyje visas mąstymo formas, t. y. reprezentuodamos mąstymą kaip visumą
    Plg. VI.2 [44], 20. Mąstymo turinys, t. y. visi jame glūdintys pavidalai, yra skaidrūs sau patiems kaip dalys ir kaip visuma, nelyginant šviesa yra skaidri šviesai, V.8 [32], 4,4–11.
    . Plotinui šis izomorfiškas viso Mąstymo ir atskiro jame glūdinčio pavidalo santykis yra svarbus Mąstymui būdingai gyvybei apibūdinti: Mąstymo kaip visumos gyvybė yra tiesiogiai susijusi su kiekvieno atskiro pavidalo gyvybe
    Žr. VI.2 [44],21,51–53.
    . Proklui Mąstymo visumą atspindi ne atskiri jame glūdintys pavidalai, bet žemesni Mąstymo sklaidos tarpsniai – individualūs mąstymai. Pagal šią analogiją gyvūnas-savaime kaip visuma dalyvavimo būdu glūdi demiurge, o demiurgas kaip visuma – priežastiniu būdu glūdi gyvūne-savaime. Proklo sistemoje demiurgas turi išjudėti žemyn iš gyvūno-savaime tam, kad galėtų jį „savarankiškai“ kontempliuoti kaip visumą. Taigi aiškiai matyti, kad Plotinas stengiasi panaikinti vidinę Mąstymo hierarchiją, nes to reikalinga dinamiška save mąstančio Mąstymo identifikacija su jo paties turiniu, o Proklui ši hierarchija tampa pamatine Mąstymui būdingo dinamizmo sąlyga, be kurios nebūtų įmanomas ne tik jam būdingas gyvenimas, bet ir juslinio pasaulio demiurgija.
     
  7. Kitaip negu Plotinas, Proklas gyvybę supranta kaip kompleksišką, sistemiškai besivystančią tikrovę, kuri kiekvienu savo raidos mąstymo tikrovėje tarpsniu įgauna vis naujų funkcijų.

    Proklas: siela yra ir gyvybė, ir gyvūnas

    Kompleksinę gyvybės sampratą Proklas perkelia ir į gyvybės paradigminę sklaidą žemesnėje tikrovėje. Proklui jau nebepakanka teigti, jog Sielos hipostazė natūraliai kyla iš Mąstymo kaip jo išorinio veikimo rezultatas, o Sielos gyvybė yra Mąstymo gyvybės atvaizdas, kaip laikas yra Amžinybės atvaizdas. Nors bendroje tikrovės sklaidos schemoje aukštesnė monada gimdo žemesnę (tai atitiktų Plotino sklaidos modelį), tačiau atskiri įvairių lygmenų nariai taip pat sąlygojami juos atitinkančių aukštesnių lygmenų narių
    Plg. E. T., 108, 109.
    . Šis dvigubas priežastingumas leidžia Proklui skirtingus Mąstymo hipostazės aspektus susieti su skirtingais Sielos hipostazės aspektais ir Sielos gyvybės struktūroje atspindėti Mąstymo gyvybės struktūrą. Tad lygiai kaip Pirmasis gyvūnas Mąstyme yra gyvūnas dėl to, kad dalyvauja Pirmojoje gyvybėje, taip ir Siela, ir, beje, kiekviena siela, pasak Proklo, yra kartu ir gyvūnas, nes dalyvauja gyvybėje, ir gyvybė, nes suteikia gyvybę kūnui
    Žr. E. T., 188: „Πᾶσα ψυχὴ καὶ ζωή ἐστι καὶ ζῶν.“
    .
    Jeigu siela būtų tik gyvūnas, ji negalėtų grįžti į save. Kad galėtų į save grįžti, save pažinti ir gyventi sielai būdingą gyvenimą, siela turi būti taip pat ir gyvybė. Tačiau jeigu ji būtų vien tik gyvybė, tada ji negalėtų dalyvauti mąstančioje gyvybėje (mat dalyvaujantis gyvybėje yra gyvūnas, o ne tik gyvybė
    Žr. E. T., 188, 15–16.
    ). Jeigu siela kaip gyvybė nedalyvautų aukštesnėje gyvybėje, tai, Pasak Proklo, ji pati turėtų užimti nedalyvaujamos gyvybės poziciją, tačiau, kaip žinia, nedalyvaujama gyvybė yra aukštesnės – Mąstymo – hipostazės aspektas, taigi nesutampa su sielos gyvybe. Vadinasi, siela yra kartu ir gyvūnas, ir gyvybė. Tad Proklas teigia kur kas sudėtingesnį Sielos gyvybės santykį su Mąstymo gyvybe, negu Plotinas. Proklo sistemoje sielos gyvybė įvairiais būdais dalyvauja ir Pirmojoje gyvybėje, ir Pirmajame gyvūne.
     
  8. Aptardamas gyvybės raišką jusliniame pasaulyje, Proklas iš savo sistemos perspektyvos interpretuoja tai, ką Platono dialogų Faidras ir Timajas skaitytojai vadino sielos mąstymu arba jos racionaliąja dalimi (važnyčiotojas), jos valinga teisingąja ir iracionaliąja dalimis (klusnusis ir neklusnusis žirgai) ir siela kaip vairuojama visuma (vežimu). Jungdamas Faidro ir Timajo mitus, Proklas teigia, jog žmogaus siela yra trečiosios demiurgo atliktos „sėjos“ (pirmųjų metu sukuriamos regimų dievų sielos) rezultatas, patalpinantis sielos sėklą į žemiškąjį vežimą. Vežime judanti siela įgauna ir racionaliąją, ir iracionaliąją dalį. Proklui iracionali, vegetacinė, siela nėra siela griežtąja šio žodžio prasme, tai – pražūvantis sielos atvaizdas. Kitaip nei dievų, kurių siela yra visa racionali, žmogaus sieloje racionalusis aspektas yra sumaišytas su iracionaliuoju
    Žr. Tim., 3,236,23; 246,18–19.
    . Būdama susijusi su žemiškuoju vežimu, žmogaus siela niekaip negali atsiskirti nuo savo iracionalaus aspekto ir yra kaip tokia mirtinga. Mirtinga žmogaus siela negali tapatintis ar panašėti į dieviškąją sielą ne dėl to, kad ji yra nutolusi nuo mąstomos tikrovės, bet būtent dėl savo mišrios kilmės. Pasak Timajo mito, sielos buvo kuriamos naudojant tą patį indą, kraterį, kuriame buvo kuriama pasaulio siela. Maišymo indas Proklui yra gyvybę kurianti deivė Rėja, kuri, būdama sielos gyvybės šaltinis, kartu su demiurgu Dzeusu suteikia gyvybę virš dangaus esančiai (t. y. nedalyvaujamai) sielai ir visai pasaulio sielai
    Žr. Tim., 3,248,30–249,6.
    . Vėliau tame pačiame inde iš ankstesnio mišinio likučių demiurgas užmaišo dalines sielas, tačiau „šio mišinio grynumas jau buvo antrarūšis ir trečiarūšis“
    Žr. Timajas, 41d9.
    . Kilusi iš trečiarūšio, skirtingų proporcijų mišinio žmogaus siela dėl savo kilmės negali pasiekti tiesioginio panašumo į dievišką sielą
    Plg. diskusiją: Emilie Kutash, Ten Gifts of the Demiurge: Proclus on Plato’s Timaeus, p. 205.
    .
     
  9. Nagrinėdamas amžinojo gyvenimo ir žūties temas, Proklas išskiria gyvūnus, kurie (1) savaime turi beribį gyvenimą, (2) gauna beribį gyvenimą iš kitų, (3) nei patys turi, nei iš kitų gauna beribį gyvenimą
    „Beribis gyvenimas“ čia yra toks gyvenimas, kuris nėra ribojamas jokių išorinių apibrėžčių, gyvenimas savaime, t. y. dalyvaujantis Pirmojoje gyvybėje.
    . Pirmosios kategorijos gyvūnai yra nemirtingi, antrosios – nėra nemirtingi (savaime), trečiosios – mirtingi
    Žr. Tim., 3,216,11–14: „τὸ παρ’ ἑαυτοῦ ἄπειρον ζωὴν ἔχον, τὸ παρ’ ἄλλου ζωὴν ἄπειρον ὑποδεξάμενον, τὸ μήτε παρ’ ἑαυτοῦ μήτε παρ’ ἄλλου τὴν ἀπειρίαν τῆς ζωῆς ἐπιδεικνύμενον. καὶ τὸ μὲν πρῶτον ἀθάνατόν ἐστι, τὸ δὲ δεύτερον οὐκ ἀθάνατον, τὸ δὲ τρίτον θνητόν.“
    . Antroji kategorija apima pasaulyje esančius dievus (enkosmioi theoi), kurie savaime neturi beribio gyvenimo, dievai, kuriuos „pripildo amžinieji dievai ir kurie sukuria mirtinguosius gyvūnus“
    Žr. Tim., 3,216,16–17.
    . Šie pasaulyje esantys dievai atitinka Platono Timajo žemesniojo rango dievus, demiurgo vaikus, kuriems demiurgas patiki sukurti mirtinguosius gyvūnus, idant jie užbaigtų juslinio kosmoso visumą
    Žr. Platonas, Timajas, 41a4–d5.
    . Tai, kad mirtingųjų gyvūnų sielas kuria ne pats demiurgas, o žemesnieji dievai. Proklui yra aiškus ženklas, jog žmogaus siela kokybiškai skiriasi nuo nemirtingų dievų sielų. Tai tik dar kartą patvirtina Proklo teiginį, kad žmogaus siela negali susitapatinti ar tiesiogiai pažinti dieviškosios tikrovės, tuo tikslu jai būtina vienytis su tarpiniais dievais. Šis skeptiškas požiūris yra tik vienas aspektas bendros Proklo metafizinės nuostatos, kad atskirų tikrovės lygmenų monadas skiria griežtos ontologinės ribos ir todėl „siela nužengia visa“
    Žr. E. T., 211.
    , t. y. kitaip nei mano Plotinas, aukštesnėje Mąstymo tikrovėje nelieka jokio sielos aspekto.
     
  10. Proklo griežtas ontologinių hipostazių ribų reikalavimas yra susijęs su jo „nedalyvaujamos monados“ koncepcija
    Plg. E. T., 23.
    . Proklui siekiant išvengti ydingos begalybės, visą dalyvaujančių atskiro lygmens narių seką būtina apriboti viena nedalyvaujama monada, tuomet ji tampa neperžengiama riba žemesnės tikrovės nariui, jeigu jis norėtų kaip nors „pakilti“ į aukštesnį lygį. Yra kitas kelias – dėl minėto dvigubo priežastingumo toks narys gali jungtis su atitinkamu aukštesnės tikrovės nariu, pvz. individuali siela – su atitinkamu individualiu mąstymu, tačiau ši jungtis nepanaikina sielos ontologinės priklausomybės savajam tikrovės lygmeniui ir tokioje jungtyje siela niekuomet nenustoja buvus siela, ji tik tam tikra prasme „tampa“ mąstymu priimdama jo veikimą kuo tobuliau dalyvaudama jo raiškoje.
    Kaip pažymi Emilie Kutash, čia mes matome tam tikrą jeigu ne prieštaravimą, tai paradoksalią įtampą tarp Proklo (1) siekio užtikrinti visų tikrovės lygmenų vientisumą, kurį gana aiškiai matėme diskusijoje apie gyvybę kaip sklaidą ir trilypį „visko visame kame“ buvimą bei (2) griežtos ir realiai neįveikiamos ontologinės tikrovės stratifikacijos
    Žr. Emilie Kutash, Ten Gifts of the Demiurge: Proclus on Plato’s Timaeus, p. 196–197.
    . Siekiant išvengti šio prieštaravimo, „visko visame kame“ buvimą reikia suprasti ne tiesiogiai, pažodžiui, bet kaip buvimą, atitinkantį konkretų būdingą ontologinį lygmenį.

    Išvados

    Apibendrinant Plotino ir Proklo pateiktas Platono Timajo demiurgo mito interpretacijas, galima pabrėžti pagrindinius jose išryškėjusius Mąstymo gyvybės sampratų skirtumus ir panašumus. Demiurgijos aprašymas mite abu filosofus verčia kalbėti apie Mąstymo gyvybę kaip apie (1) vidinę Mąstymo tikrovę (amžinas gyvūnas savyje turi idėjas, kurias regi mąstymas) ir kaip apie (2) kuriamo juslinio pasaulio gyvybės paradigmą (demiurgas planuoja sukurti gyvūnų rūšis pagal provaizdį).
     
  11. Kaip matėme, Plotinui Platono demiurgo mitas meta rimtą iššūkį, nes kalba apie keletą susijusių, bet skirtingų Mąstymo aspektų, kurie gali būti interpretuojami hierarchiškai. Išvardijęs keletą galimų interpretacijos strategijų, Plotinas lieka prie pagrindinės savo minties, kad Mąstymas gali būti skaidomas tik „mintyse“ ir kad jame nėra vidinės ontologinės hierarchijos, jog Mąstymo turinys yra Mąstymo viduje. Vidinės ontologinės hierarchijos nebuvimas tampa pagrindine Mąstymo aktualaus veikimo kaip energeia, taigi jo gyvybės, sąlyga. Mąstymas gyvas savo visuma, izomorfiškai atsispindinčia jame glūdinčiuose mąstomuose pavidaluose, kurie suprantami kaip gyvos būtybės. Ta pati Mąstymo visuma yra taip pat atsakinga ir už paradigminę gyvybės sklaidą demiurgijos metu kuriamame jusliniame pasaulyje. Nepaisant galimos Mąstymo artikuliacijos į skirtingus loginius aspektus demiurgijos procese, Plotinui svarbiausia yra vidinio ir išorinio hipostazės veikimo dichotomija. Žemesnė hipostazė atsiranda kaip šalutinis aukštesnės hipostazės vidinio veikimo rezultatas. Todėl šiuo atveju nesvarbu, kaip analizuosime Mąstymą, Plotinui „planuojantis“ ir tiesiogiai chaosą tvarkantis demiurgijos aspektas yra Mąstymo kaip visumos sąlygota žemesnė tikrovė, o pats demiurgo įvaizdis yra suprastas dviprasmiškai (fundamentaliąja prasme demiurgas yra Mąstymas, tačiau tiesiogiai pasaulį kuria Siela).
    Proklas šią Plotino paliktą dviprasmybę panaikina įvedęs griežtą ontologinę hierarchiją. Gyvybė jam nėra Mąstymo kaip visumos aktualaus veikimo apibūdinimas – Proklo demiurgijos interpretacijoje gyvybė atsiskleidžia pamažu Mąstymui pereinant trijų lygių vidinę raidą nuo gyvybės kaip beribės galios per gimdančiąją gyvybę į gyvybę, kuriančią gyvybę. Skirtingi Mąstymo hipostazės sluoksniai paaiškina skirtumus tarp Platono demiurgijos mito dalyvių: amžinasis gyvūnas Proklo suprantamas kaip Mąstomybės triados pirmasis gyvūnas, jame glūdinčias mąstomybes regintis mąstymas tapatinamas su mąstančių dievų triados demiurgiškuoju mąstymu. Plotino Mąstymo gyvybės kaip energeia sampratos pagrindas yra Mąstymo galia grįžti į save per mąstymą, o Proklo sistemoje Mąstymo gyvybė išreiškia sklaidos, multiplikacijos ir regreso aspektą. Vis dėlto ši sklaida suprantama ne kaip judėjimas begalinio daugio, chaoso link, bet priešingai, kaip visą hipostazę balansuojantis centras, rimties ir grįžties aspektus jungiantis faktorius.
     
  12. Plotino Mąstymo gyvybės sampratą būtų galima pavadinti holistine, o Proklui gyvybės samprata yra visada kompleksinė: kiekvienu Mąstymo raidos tarpsniu gyvybė yra „pakeliui“, t. y. ji dėl trijų skirtingų buvimo būdų jungia aukštesnę ir žemesnę tikroves. Labai iškalbingas skirtumas yra, pvz., tarp Mąstomybės triados antrojo nario – Pirmosios gyvybės ir trečiojo – Pirmojo gyvūno: Pirmasis gyvūnas yra gyvas todėl, kad dalyvauja Pirmojoje gyvybėje. Tokiu būdu Platono demiurgo mito amžinojo gyvūno įvaizdyje Proklas mato ne vieną, bet tris gyvybės aspektus: kat’methexin jame reiškiasi Pirmoji gyvybė, kat’hyparxin jis yra gyvūnas–savaime, o kat’aitian jame jau glūdi demiurgiškasis mąstymas.
    Gyvybės raiškos pasaulyje bei juslinėje tikrovėje kompleksiškumas pasireiškia jos dvilypiu statusu. Proklo požiūriu, siela yra išsyk ir gyvybė, ir gyvūnas. Tad skirtingi sielos sampratos aspektai genetiškai priklauso nuo skirtingų gyvybės raidos mąstymo hipostazėje fazių.
     
  13. Literatūra

    • Dillon, John M., “Plotinus, Enn. 3.9.1, and Later Views on the Intelligible World,” Transactions and Proceedings of the American Philological Association, vol. 100, 1969, p. 63–70.
    • Dillon, John, The Middle Platonists, 80 B.C.–A.D. 220, Bristol: Duckworth, 1996.
    • Jan Opsomer, “To Find the Maker and the Father, Proclus’ Exegesis of Plato Tim, 28c3–5,” Études Platoniciennes, 2, Paris: Les Belles Lettres, 2006, p. 272–273.
    • Kutash, Emilie, Ten Gifts of the Demiurge: Proclus on Plato’s Timaeus, Bristol Classical Press, 2011.
    • Platonas, Timajas. Kritijas, vertė Naglis Kardelis, Vilnius: Aidai, 1995.
    • Proclus, Commentary on Plato’s Timaeus, vol. 2, Cambridge University Press, 2008.
     
  14. Plotinus and Proclus on Plato’s Timaeus Demiurge

    • Bibliographic Description: Rasius Makselis, „Plotinas ir Proklas apie Platono Timajo demiurgą‟, @eitis (lt), 2016, t. 161, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Rasius Makselis, „Plotinas ir Proklas apie Platono Timajo demiurgą‟, Logos, 2015, nr. 85, p. 12–21, ISSN 0868-7692.
    • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Summary: The article presents an analysis of different interpretations by two Neoplatonic philosophers – Plotinus and Proclus – of Plato’s myth of the demiurge presented in the Timaeus. Plotinus identifies the main difficulties of interpretation and foresees a number of different possible ways of explaining them. He maintains an approach that emphasizes wholeness and integrity of the hypostasis of Intellect. Proclus relates the different aspects of the demiurge to different phases of the development of the inner reality of Intellect. Especially symptomatic is Proclus’ interpretation of the role of life within the inner development of Intellect, in the course of which life always acquires new functions.

    Keywords: demiurge, intellect, life, Plato, Plotinus, Proclus, neoplatonism.