Straipsnis Kultūrinės veiklos centrai tarpukario Lietuvoje: „šaulių namai – tautos namai“

  • Bibliografinis aprašas: Vytautas Jokubauskas, „Kultūrinės veiklos centrai tarpukario Lietuvoje: šaulių namai – tautos namai“, @eitis (lt), 2021, t. 1 617, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Vytautas Jokubauskas, „Kultūrinės veiklos centrai tarpukario Lietuvoje: šaulių namai – tautos namai“, Lituanistica, 2015. t. 61. nr. 3 (101), p. 166–184, ISSN 0235-716X.
  • Padėka: straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslininkų grupių projektą „Paramilitarinių organizacijų reikšmė valstybės gynybos sistemoje: Lietuvos šaulių sąjungos atvejis“ (MIP-001/2013).
  • Institucinė prieskyra: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas.

Santrauka. Straipsnyje analizuojama Lietuvos šaulių sąjungos šaulių namų kūrimo idėjos genezė. Atskleidžiamos šaulių namų statybų ir kūrimo aplinkybės, jų reikšmė kultūrinei LŠS veiklai tarpukariu. Nagrinėjama termino šaulių namai viešajame diskurse semantika, koks buvo šaulių namų praktinis pritaikymas, kokią įtaką šaulių kultūrinei veiklai darė kitų šalių, ypač čekų „Sokol“ organizacijos, pavyzdžiai. Šaulių namų kaip kultūros židinių tinklas Lietuvoje lyginamas su kitų valstybių paramilitarinėmis organizacijomis.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos šaulių sąjunga, šaulių namai, tautos namai, „Sokol“, kultūra, šauliškumas.

 

Įvadas

Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) istorija tarpukariu, išeivijoje ir atkūrus nepriklausomybę sulaukė nemenko dėmesio, analizuota šaulių ideologija, atskirų asmenų biografijos, šaulių veiksmai Nepriklausomybės kovų metais ir per 1923 m. Klaipėdos karinę operaciją, šaulių panaudojimo galimybės karo atveju ar tarpukariu ir t. t., buvo išleisti šaulių istoriją apibendrinantys proginiai leidiniai. Šiuose kontekstuose dažnai minimas šaulių namų fenomenas. Jonas Matusas, tarpukariu LŠS užsakymu išleistoje knygoje aptaręs šaulių namų steigimo aplinkybes, apibendrino, kad 1938 m., įskaitant ir centrinius, buvo 63 šaulių namai, iš jų 11 buvo rinktinių, o kiti – būrių; be savų namų buvo Kauno, Trakų, Vilkaviškio, Seinų, Raseinių, Marijampolės ir Kėdainių rinktinės Žr. Jonas Matusas, Šaulių Sąjungos istorija, p. 175–178. . Vos pusę puslapio šaulių namų aptarimui skyręs Vytenis Statkus rašė, kad 1926 m. pradėta kurti šaulių ramoves – klubus, paminėjo tokių namų steigimą Kaune ir kokios patalpos turėjo būti šaulių namuose. Pakartojo J. Matuso teiginį, kad 1938 m. LŠS turėjo 63 šaulių namus Žr. Vytenis Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m., p. 767. .

 

LŠS 85 mečiui skirto leidinio poskyryje „Šaulių namų kūrimas“ paliečiama tik šaulių namų įkūrimo Kaune problema ir konstatuojama, jog 1938 m. šauliai „turėjo 63 nuosavus namus, kurių vertė siekė kelis milijonus“ Vilius Kavaliauskas, Juozas Širvinskas, Sigitas Jegelevičius (sud.), Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919–2004, p. 111–115. . Šaulių namų skaičius paminimas ne viename tekste: konstatuojama, kad 1938 m. buvo 79 Žr. Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, p. 403. , 1939 m. – 72 šaulių namai Žr. Tomas Balkelis, „Piliečiai kareiviai: paramilitariniai judėjimai Baltijos šalyse po Pirmojo pasaulinio karo“, p. 163; Juozas Janušaitis, „Lietuvos šaulių sąjungos kultūrinė veikla“, p. 30; Lietuvių enciklopedija, p. 380. , lakoniškai pažymint, kad „dažniausiai talkų būdu daugelis šaulių organizacijų pasistatė šaulių namus – kultūros židinius. 1940 m. pradžioje jų turėta 79“ Algimantas Liekis, „Lietuvos Šaulių Sąjungos likvidavimas (1938–1940 m.)“, p. 244. . Iš pateiktų duomenų aiškėja, kad istoriografijoje nėra vieningos nuomonės, kiek 1938–1940 m. buvo šaulių namų? Taip pat nekeliami klausimai, kodėl ir kaip imtasi kurti šaulių namų tinklą, koks buvo šaulių namų fenomeno ideologinis pagrindas, kokia jų funkcinė paskirtis ir t. t. Šie klausimai istoriografijoje neanalizuoti.

Tyrimo tikslas – lyginamajame kontekste išanalizuoti šaulių namų fenomeno tarpukariu atsiradimą ir reikšmę LŠS ideologijai bei veiklai. Jam pasiekti formuluojami trys uždaviniai: 1) išnagrinėti LŠS šaulių namų tinklo kūrimo ideologines ištakas; 2) atskleisti kultūros židinių – šaulių namų statybos aplinkybes; 3) įvardyti šaulių namų veikimo ir panaudojimo aspektus.

Tyrimo chronologinės ribos apima 1920–1940 m., t. y. nuo nuosavų šaulių namų tinklo formavimo idėjos spaudoje iškėlimo iki LŠS likvidavimo.

 

Šaulių namų tyrimo aktualumą galima pagrįsti keturiais argumentais: 1) analizuojant šaulių ideologijos, darbo, šauliškumo bei tautos suartėjimo su šauliais problemas, šaulių namų tinklo tyrimas papildo šaulių ideologijos indoktrinacijos galimybių analizę; 2) atskleidžia, kokios buvo kurtos bei sukurtos sąlygos šaulių veiklai; 3) išryškina šaulių ir vietos bendruomenių ryšius, savišalpą ir LŠS įtaką Lietuvos visuomenei tarpukariu; 4) pagaliau pati šaulių namų koncepcija turėjo aiškų tautinės lietuviškumo programos užtaisą – skleisti lietuvišką kultūrą, ugdyti visuomenės tautiškumą bei patriotiškumą. Visi minėti aspektai, planuojant valstybės gynybą, padeda formuoti ir palaikyti gyventojų motyvaciją ginti valstybingumą.

Sukauptų faktų analizė bei sintezė, viešojo diskurso tarpukariu, pasireiškusio per spaudą ir radiją, analizė, kelių paramilitarinių organizacijų lyginimas padeda atsakyti į klausimus: kodėl buvo kuriamas šaulių namų tinklas tarpukariu Lietuvoje, kokiais pavyzdžiais sekta ir kokių imtasi priemonių tikslui įgyvendinti – sukurti šaulių namų – tautos namų, lietuviškų tautinių bičių-šaulių avilių tinklą, padėsiantį palaikyti ir plėtoti kultūrinę bei karinę šaulių veiklą. Tyrimu nesiekiama aprėpti visų tarpukariu veikusių šaulių namų statybų ar įsigijimo aplinkybių, o susitelkiama į šaulių namų tinklo kūrimo procesą iliustruojančius atvejus, pateikiant tinklo kaitą rodančius statistikos duomenis. Siekiant nustatyti tiesioginio ryšio (ne) buvimą tarp šaulių namų infrastruktūrinio tinklo ir LŠS kultūrinės veiklos, įvardijami šaulių kultūrinės veiklos (orkestrai, teatrai, renginiai, knygynai ir t. t.) kiekybiniai rodikliai.

 

Savų namų idėja

Vienas iš LŠS įkūrėjų Vladas Putvinskis šaulius romantiškai lygino su bitėmis ir skatino steigti savus „avilius“ – šaulių namus Žr. Vytautas Bičiūnas, „Vlado Putvinskio asmuo“, p. 198. , teigdamas, jog mažos tautos pavyzdį ima iš bičių, kurios taikiai ir uoliai dirba, o užpultos visos narsiai ginasi Žr. Vladas Putvinskis-Putvys, Ideologiniai ir publicistiniai raštai, p. 125. . Pažymėtina, kad pagal krikščionišką tradiciją bičių avilys simbolizuoja žmonių bendruomenę, dievišką pasaulio tvarką ir Bažnyčią Žr. Eglė Patiejūnienė, „Gyvūninė ir augalinė simbolika lotyniškoje LDK literatūroje“, p. 165–166. . 1929 m. V. Putvinskis rašė:

Bitė, bitutė, tu amžina šaulė, drąsi gynėja, visada ginkluota, tu uoli darbininkė, niekad nedykauji, pasakyk, dėl ko tokia nusiminusi, dėl ko nuleidusi sparnelius nelakioji linksma?

– Ko aš dirbsiu, ko lakiosiu, kad priešininkai sudaužė mūsų namelį. O be namelio mūsų visa darbo ir gynėjų kariuomenė turi žūti. Be savo namelio sunku gyventi ne tik bitei, kiekviena organizacija, kuri nori augti, tarpti, gyvuoti, rūpinasi savo namais. Vladas Putvinskis-Putvys, Ideologiniai ir publicistiniai raštai, p. 160.
 

Anot V. Putvinskio:

Mes, lietuviai, esame maža tauta, kurios mistiškos praeities ir didelės ateities nesupranta kitos tautos. Mūsų ginklas, mūsų jėga, mūsų religija yra – tėvynės meilė. Viduramžių riteris visuomet turėdavo savo damą, už kurią jis būdavo pasiryžęs atiduoti gyvybę. Lietuvos riteriais turi būti šauliai.

Šaulių namai bus šaulių ideologijos šventyklos. Šaulių namus su laiku turės kiekvienas būrys. Šaulių namai bus židiniai, aplink kuriuos susispies visi ieškantieji savo sielai jėgų. Maža to, šaulių namai bus džiaugsmo namai. Skambės juose ir dainos, ir šokiai, ir muzika. Šaulių namai bus todėl džiaugsmo namais, kiekvienas lietuvis, kuris ateis į juos su gerais norais, ras juose ir draugiškumą, ir prieglaudą. Br. Blaveščiūnas, „Šaulių namai“, 1929.

Po V. Putvinskio mirties 1929 m. rašyta, kad šaulių ideologo svajonė buvo, jog

kiekviename valsčiuje, bažnytkaimy, didesniame kaime ir žodžiu visur, kur tik yra šaulių būrys, būtų pastatyti dideli, gražūs šaulių namai, kurie būtų kartu ir „visuomenės namai“. Tuose namuose turėtų būti didelė salė, skaitykla, valgykla, įvairūs ginklams sandėliai, viešbutis ir t. t. Vincas Daudzvardas, „Tautos kultūros fondas“, 1929.
 

1920 m. Trimite buvo iškelta šaulių namų statybos idėja – „Draugai šauliai, renkime būstines savo būriuose!“, akcentuota būtinybė šaulių būriams turėti savus namus, kuriuose būtų salė, ginklų ir sporto reikmenų sandėliai, biblioteka, keli gyvenamieji kambariai. Tokie šaulių namai turėjo būti „lyg mūsų būrio širdis – siela“ L. Šaulys, „Draugai šauliai, renkime būstines savo būriuose!“, 1920. . Šauliai tam pritarė, tačiau, atsižvelgdami į aktyvius karo veiksmus, visuomenė ir šauliai viską turi „atiduot tėvynės gelbėjimui, šiandien, kada kiekvieno doro Lietuvos piliečio obalsis – visa frontui, visa tėvynės gyvybės apgynimui“ Bylėkas, „Draugai šauliai, kurkim savo ūkį“, 1920. . 1922 m. jau buvo pripažįstama, kad

ne metas buvo tam darbui, kuomet žvangėjo ginklai […]. Bet dabar karo audrai nutilus, turime stiprintis ir dėti visas savo pastangas kultūrinei kovai su tamsumu, dezorganizacija, girtuokliavimu, paleistuvybe ir t. t. Svarbiausias šiandieną mūsų uždavinys – organizuoti jaunimą į įvairias kultūrines organizacijas, kurių tarpe pirmą vietą turi užimti Šaulių Sąjunga […]. Sąjunga stiprino šviesą ir tautinį susipratimą visuomenės tarpe, bet, deja, dėl butų stokos negali pasiekti kai kurių savo uždavinių. […] Todėl reikalinga jai turėti savo nuosavus namus kiekvienam skyriui. Mr. Roz., „Šaulių namų“ reikalu“, 1922.

Taigi aktyvūs karo veiksmai (1920–1923 m.) buvo lyg ir „svarbiausia priežastis, dėl kurios tapo apleista ir lyg pamiršta kita labai svarbi ir plati šaulių darbuotės dirva, būtent: sportas, kultūros ir švietimo darbas“ Ad. Noragas, „Šaulių namų reikalu“, p. 28. .

 

1922 m. per Trimitą šauliai buvo informuoti, kad Centro valdyba rengia šaulių namų projektus ir aukų šaulių namų fondams rinkimo kvitų knygeles, kurios bus išsiuntinėtos būriams. Kartu buvo paskelbti šaulių namams statyti fondo įstatai; pirmajame skelbta: „kiekvienam šaulių būriui reikalinga įsisteigti tam tikras namas, kuris būtų šauliams ir šiaip vietos gyventojams kultūrinio ir draugijinio gyvenimo centras“ „Šaulių namų reikalu“, 1922. . Pagal parengtus du planus (su 300 ir 500 vietų salėmis) salė turėjo būti įrengta 2-ame aukšte išnaudojant paaukštintas palėpes, 1-ame aukšte buvo raštinė, klubas mažesniems susirinkimams, skaitykla, ginklų sandėlis, svetainė, būrio vado gyvenamosios patalpos. Planai turėjo būti atspausdinti ir išplatinti šauliams, ateityje planuota parengti dar du planus su erdvesnėmis salėmis „Šaulių namų planai“, p. 28. .

1922 m. Trimite rašyta, kad „norint įsteigti knygynėlį, skaityklą ar vakarinius kursus, suruošti paskaitą ar vakarėlį, sušaukti susirinkimą, padaryti vaidinimo ar dainavimo repeticiją, – pirmiausiai vis kyla klausimas: – kur visa tai padaryti?“ Konstatuota, jog minėtai veiklai vykdyti „būtinai reikalingi tam tikri namai“ Ad. Noragas, „Šaulių namų reikalu“, p. 28. . 1922 m. LŠS atstovų suvažiavimo salę puošė įvairūs plakatai, viename iš jų buvo užrašyta: „Šaulių namai – visuomenės namai. Kiekvienas šaulių būrys privalo pasistatydinti savus namus“. Suvažiavime buvo aptartas šaulių namų klausimas, jų būtinumui pritarta, tik dėl lėšų trūkumo abejota praktiniu įgyvendinimu Žr. Ad. Noragas, „Visuotinasai Suvažiavimas“, p. 2. . 1922 m., kai LŠS su žemės ūkio ministru Jonu Pranu Aleksa derino šaulių namų statybos klausimą, ministras pritarė sumanymui, kad kiekviename valsčiuje būtų pastatyti šaulių namai, „kurie būtų vietos gyventojams kultūros židinys“, tačiau nemokamai suteikti medienos nesutiko, o žemės sklypų klausimą paliko atvirą dėl vykdytos žemės reformos Žr. „Iš Centro Valdybos darbuotės“, p. 29. , nors tais pačiais 1922 m. Mažeikių šauliai iš vietos valdžios gavo apie 3 ha žemės sklypą šaulių namų statybai ir sporto aikštės įrengimui Žr. „Iš šaulių gyvenimo“, 1922, nr. 43, p. 30. .

 

1923 m. sąjungos ideologas V. Putvinskis pabrėžė, kad kiekvienas šaulių būrys privalo turėti lietuviškos dvasios klubą Žr. Vladas Putvinskis-Putvys, Ideologiniai ir publicistiniai raštai, p. 162–167. . 1924 m. Trimite kviesta: „eikime prie šaulių namų statymo, kad apgynę šalį nuo priešų, turėtume vietos iš kur dvasiai peną semti“ T. Dambrauskas, „Namų statymo reikalu“, p. 24. . Reaguodamas į šį kvietimą 144-ojo šaulių būrio vadas paviešino sklypo šaulių namams statyti gavimo vargus ir konstatavo, kad, negavus valstybės paramos ir ypač žemės sklypų statyboms, mažai tikėtina, kad dėl lėšų stygiaus Lietuvoje atsiras šaulių namų Žr. 144-ojo būrio vadas, „Šaulių namų statymo reikalu“, p. 25. . 1926 m. buvo kreipiamasi į Lietuvos visuomenę prašant aukoti šaulių namų statybai Žr. „Į tave, Lietuvos visuomene!“, 1926. , vykdyta agitacija su šūkiu – „Šaulių namai – visuomenės namai“ „Aukok šaulių s-gos namams!“, 1926. . Kreiptasi ir vėlesniais metais: „Visuomene! Kas kartą skaudžiau pajuntame, kad trūksta mums vienos svarbiausiųjų sąlygų viešajam mūsų gyvenimui pasireikšti – trūksta mums šaulių namų“, akcentuota, jog trūksta patalpų renginiams Žr. „Iš šaulių gyvenimo“, 1930, nr. 52, p. 1069. . Agituota aukoti pinigus šaulių namų statybai:

Šaulių namai – visuomenės namai! Juose spindi mūsų tautinio stiprumo kilni šviesa, juose trykšta kultūros šaltiniai, juose spiečiasi šauliai pasiryžę mūsų nepriklausomybę ginti ir vaduoti pavergtas Lietuvos žemes su amžina sostine Vilniumi. „Žengdama antrą savo gyvavimo dešimtmetį“, 1930.

1928 m. V. Putvinskis plačiai išdėstė šaulių namų kūrimo svarbą ir nubrėžė kelią, kaip siekti minėto tikslo Žr. Vladas Putvinskis-Putvys, Ideologiniai ir publicistiniai raštai, p. 158–159. .

 

Buvo tikimasi, kad šaulių namai provincijoje suvaidins lemiamą vaidmenį kultūriniame gyvenime, taps to gyvenimo centrais. Teiktas čekų „Sokol“ pavyzdys:

kokią reikšmę jų tautos gyvenime suvaidino sakalų namai, tokią pat reikšmę galima pranašauti ir mūsų šaulių centrams. Tarp kitko, čekų sakalų namus prisiminęs, kaip šaulių namų racionalinės statybos pavyzdį, noriu nurodyti tuos čekų ilgamečio patyrimo šioje srityje pavyzdžius. Sakalų namai dažniausiai talpina savyje organizacijos raštinę, klubą-skaityklą, viešbutį, valgyklą ir didelę vaidinimams-sportui salę. […] Namas statomas taip, kad jis pats save išlaiko: iš viešbučio, valgyklos, iš salės nuomos. […] Čekų sakalų namų scenos visos turi gerą aprūpinimo sistemą, standartinio darbo, bet meniškai atliktas dekoracijas, gerą baldų bei rekvizito rinkinį. Scenos menas, kad ir mėgėjų spektakliuose reiškiantis, čekuose ligi šiandien tebėra smarkiai proteguojamas, mėgiamas. Stasys Pilka, „Šaulių namus bestatant“, p. 365.
 

1938 m. čekų „Sokol“ organizacija, kurią sudarė 3 265 skyriai, vienijo apie 800 tūkst. narių, sokolai turėjo per 1 000 nuosavų namų Žr. „Sportas“, p. 662. . 1920 m. čekų „Sokol“ priklausė 562 657 nariai, 1932 m. – 704 185, o 1938 m. – 818 188 nariai Žr. Mark Dimond, “The Sokol and Czech Nationalism, 1918–1948,” pp. 190–194. ; organizacija turėjo 1 177 pastatus su sporto salėmis ir 1 877 vasaros stovyklas bei stadionus Žr. Jan Waldauf, Sokol malé dějiny velké myšlenky, s. 26. . Teigta, kad Suomijoje „Suojeluskunta“ narių (įvardytų šauliais) namai – „Šaulių namai – krašto namai“ Žr. Jonas Kalnėnas, „Šaulių kelionė Suomiuosna“, p. 935. , taigi lietuvišku šūkiu tapo modifikuotas suomiškas variantas. Trimite buvo rašyta, kad 1932 m. suomių moterų sukarinta organizacija „Lotta Svärd“ turėjo 654 „šaulių namus“, o pačiai organizacijai priklausė 74 842 nariai Žr. Hannes Jukonen, „Suomių šaulių veikla“, p. 688. . Apskritai Suomijos paramilitarinėms organizacijoms 1932 m. priklausė apie 180 tūkst. (nenurodyta apie 15 tūkst. „Suojeluskuntapoikia“ priklausančių vaikų), o 1938 m. – 245 tūkst. žmonių Žr. Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis, p. 403. . Šaulių namų tinklas buvo kuriamas pagal čekų ir suomių pavyzdžius. Atsižvelgiant į Čekoslovakijos (140 400 km2 ir 14,7 mln. gyv.) ir Suomijos (383 150 km2 ir 3,7 mln. gyv.) paramilitarinių organizacijų narių skaičių, teritoriją ir gyventojų skaičių, Lietuvoje šaulių namų tinklas turėjo būti apie 2–3 kartus didesnis, nei buvo 1940 m., kad atitiktų čekų sokolų „standartus“. Svarbu pažymėti, kad „Sokol“ veikė 57 metais ilgiau (nuo 1862 m.).

 

Šaulių namai – gyvi paminklai

Pirmaisiais LŠS veiklos metais Centro valdyba išleido plakatą su pavyzdinių šaulių namų planu ir išsiuntinėjo šaulių būriams, tačiau po karo stokojant lėšų darbai judėjo lėtai. Praktiškai šaulių namų steigimas pradėtas tik 1927 m., ir kiekvienais metais skirtinguose Lietuvos kampeliuose keltas šūkis „Šaulių namai – Tautos namai“ Žr. „Šaulių S-gos vadas pulk. Saladžius Tryškiuose“, 1935. . LŠS štabas pastatą šaulių namams Kaune įsigijo 1926 metais. Suremontuoti ir šaulių reikmėms pritaikyti namai buvo atidaryti 1928 m. sausio 7 d. Žr. D-as, V., „Šaulių namai ir jų paskirtis“, p. 396. , iškilmių metų surengtas koncertas Žr. Šaulių namų atidarymo koncerto programa 1928 m. sausio 7 d. . Kaune atidarytuose šaulių namuose greta klubo įsikūrė ir skaitykla Žr. Ryto redaktoriui, 1928 m. kovo 8 d. . 1927 m. LŠS prezidiumas apsisprendė naujai iškelti šaulių namų klausimą. Nutarta vėl parengti namų projektą ir sąmatą ir taip palengvinti šaulių būriams namų statybos darbus Žr. D. V., „Šaulių namų klausimu“, 1927. . 1928 m., dešimtaisiais nepriklausomybės metais, „rimtai rūpintasi“ šaulių namų statybomis, buvo rengiamas bendras projektas Žr. St. Miliauskas, „Besiruošiant šaulių namus statyti“, p. 425. . Pagal 1928 m. patvirtintus „šaulių namų įstatus“, šaulių klubas Kaune pervadintas į šaulių namus. Į juos galėjo patekti uniformuoti šauliai, šauliai su šaulio ženklu bei šaulių rekomenduoti svečiai Žr. „Įvairios žinios“, 1928, p. 421. .

 

1928 m. LŠS Centro valdyba agitavo rinktines ir būrius spręsti nuosavų šaulių namų statybos problemą. 1921–1922 m. buvo parengti ir pasiūlyti šaulių namų projektai, dalis šaulių ėmėsi organizacinių darbų, bet projektų neįgyvendino, todėl LŠS inicijavo naujų šaulių namų projektų rengimą vadovaujant architektui prof. Vladimirui Dubeneckiui Žr. „Iš šaulių gyvenimo“, 1928, nr. 9, p. 311. , tautinio stiliaus architektūroje propaguotojui. 1929 m. LŠS susirūpinta šaulių namų architektūra, teigiant, kad šauliams

gražiausi bus pastatyti savo lietuviško stiliaus namai. Iki šiol lietuviškas stilius reiškiasi medinių namų statyboje. Mūsų uždavinys išdirbti savo stilių ir savo namams.

Tad buvo pavesta fotografuoti įvairius statinius Lietuvoje ir siųsti Šaulių namų statybos komisijai į Kauną, kad būtų parengtas projektas ir taip prisidėta „prie lietuviško trobesių stiliaus sudarymo, kas turės milžiniškos reikšmės mūsų tautinei kultūrai“ „Šaulių reikalai“, 1929. . 1929 m. šaulių namų statyba buvo įvardijama kaip vienas svarbesnių šaulių kultūrinio darbo tikslų ateityje Žr. Šaulių sąjunga ir jos kultūrinis darbas, l. 171. .

 

Šaulių namų komisijos uždavinys buvo parengti tipinių namų planus. Sodžiams ir miesteliams buvo parengti 4 mažesnių medinių pastatų projektai, o apskričių centrui rengtas šaulių namų – pilies – planas. Pastatuose buvo numatyta salė, bufetas, raštinė, skaitykla, muziejus, kambariai svečiams, būrio vado butas, o šaulių namuose-pilyse – dar ir bendrabutis sargybai bei ginklų sandėlis. Prie planų numatyta parengti išsamias darbų sąmatas, apskaičiuoti medžiagas ir darbo jėgą Žr. „Iš šaulių gyvenimo“, 1929, nr. 8, p. 121. . 1930 m. LŠS namų statybos komisijos pirmininkas inžinierius Antanas Graurogkas teigė, kad tik turint savo sales, skaityklas, knygynus, muziejus galima plėtoti „šaulišką“ veiklą, todėl buvo aktualu statyti „lietuviškus šaulių namus“, kurie papuoštų Lietuvą kaip architektūriniai objektai Žr. Antanas Graurogkas, „Šaulių namai“, 1930. . Vis dėlto šaulių būriai ne visada laikėsi LŠS parengtų šaulių namų projektų – kartais darė savavališkus pakeitimus Žr. I Kauno šaulių rinktinės vadui, 1937. .

 

1925–1936 m., vykdant žemės reformą, LŠS iš valstybės gavo apie 150 sklypų (1–2 ha), kurių nuoma siekė 12, 24 arba 36 metus. Suaktyvėjus šaulių namų statyboms ir 1932 m. vyriausybei priėmus sprendimą lengvatinėmis sąlygomis šauliams parduoti medieną, 125 sklypai buvo perduoti LŠS nuosavybei, kad juos įkeitus būtų galima gauti paskolas statyboms Žr. Ministrui pirmininkui, 1936, l. 3. . 1932 m. Lietuvos vyriausybės nutarimu mediena šaulių namų statybai buvo parduodama iš miškų urėdijų sandėlių be konkurso su 50 % nuolaida Žr. LR Žemės ūkio ministerijos Miškų departamentas, 1937. . 1932 m. LŠS Centro valdyba nurodė visų šaulių namų planus suderinti su centrine šaulių vadovybe. Didesniuose miestuose statomi pastatai turėjo būti mūriniai, šie ir visi kiti – pritaikyti karinėms bei kultūrinėms reikmėms: su ginklų sandėliu, virtuve, administracinėmis, gyvenamosiomis patalpomis, nuomojamais kambariais svečiams, skaitykla, muziejumi, archyvu, priešlėktuvine slėptuve ir fojė. Salė turėjo tikti susirinkimams, vaidinimams, šokiams, kinui, sportui. Medinių namų rūsiai turėjo būti mūriniai, rinktinių namai turėjo būti statomi mūriniai, su salėmis, kuriose tilptų 500 žiūrovų, būtų 2 butai, 5 svečių kambariai, skaitykla 20 žmonių, centrinis šildymas, archyvas, o jei pastatas patogioje miesto vietoje, galėjo būti įrengiama ir parduotuvė. Rinktinių namuose išskirtinis dėmesys turėjo būti skiriamas scenų įrengimui, kad jose galėtų pasirodyti valstybinis dramos ir operos teatrai Žr. Visų šaulių rinktinių valdyboms ir vadams, 1932. .

 

1928 m. Prienų šauliai nusprendė „kaip paminklą 10 m. Lietuvos Nepriklausomybei sukaktuvių, statyti šaulių namą, nes vaidinimams, paskaitoms ir kitam kultūriniam darbui Prienai neturi pastogės“ „Iš šaulių gyvenimo“, 1928, nr. 5, p. 171. . 1929 m. mirus V. Putvinskiui, Kauno šauliai įsteigė jo vardo Tautos kultūros fondą Žr. Tautos kultūros fondas Vlado Putvinskio vardu, 1929. , kurio lėšos turėjo būti leidžiamos

šaulių namams įvairiose vietose pastatyti. Tie šaulių namai bus drauge ir bendrai visuomenės namai. Juose bus sukoncentruotas visas šaulių sąjungos kultūros darbas. Ten bus viešos skaityklos, knygynai, paskaitoms, vaidinimams ir susirinkimams salė. Didesniuose tokiuose namuose galės būti ir viešbutis su valgykla ir kitkas. Tokie šaulių namai turėtų būti kiekviename valsčiuje, kur galima, ir atskiruose kaimuose. Apie tokį tų namų išplėtimą visoj Lietuvoj svajojo ir šaulių tėvas a. a. Vl. Putvinskis. Alfr. Db., „Tautos kultūros fondas“, 1929.

1930 m. Kelmės šaulių būrys nutarė pastatyti paminklą V. Putvinskiui – šaulių namus Žr. „Iš šaulių gyvenimo“, 1930, nr. 34, p. 712. . Šiame kontekste spaudoje teigta, kad

tik tada, kai visa Lietuva bus apsiginklavusi kultūros ginklais, bus apsikasus kultūros pilimis – šaulių namais, tada bus apsaugota nuo priešų, tada turės užtikrintą ateitį, tada galės ramiai siekti savo idealo, tada galės konkuruoti su šio pasaulio piliečiais – už mus gausingesnėmis tautomis Kelmietė, „Kelmiškių šaulių žodis“, p. 874. .

1932 m. rugsėjo 18 d. vyko iškilmingas „lietuviškosios dvasios tvirtovės – Vlado Putvinskio vardo šaulių namų“ (1 pav.) atidarymas Žr. J. Antalgiškis, „Iškilminga diena Kelmėje“, p. 768. . 1936 m. Kelmės šaulių namuose buvo atidarytas V. Putvinskio muziejus, jam antrame pastato aukšte skirti du kambariai Žr. Kz. G., „Atidarytas Kelmės šaulių Vlado Putvinskio muziejus“, 1936. .

 
1 pav. Pastatas Kelmėje, kurį įsigiję šauliai įkūrė V. Putvinskio vardo šaulių namus, 1928–1930 m. (LCVA)
1 pav. Pastatas Kelmėje, kurį įsigiję šauliai įkūrė V. Putvinskio vardo šaulių namus, 1928–1930 m. (LCVA)

1930 m. Molėtuose buvo kilusi idėja pastatyti paminklą J. Basanavičiui, paminklo statybai buvo surinkta per 2 000 Lt, tačiau „po ilgesnio pasitarimo, nusistatyta pastatyti dr. Basanavičiaus vardo šaulių namus, kurie kultūriniame gyvenime turės daug didesnės reikšmės už paprastą paminklą“ D. V., „Molėtų šaulių namų atidarymo iškilmės ir šaulių priesaika“, p. 1121. . 1936 m. lapkričio 15 d. atidaryti Molėtų šaulių namai turėjo tapti „kultūros židiniu, kur stiprės tautinis vieningumas, kils kultūra ir švietimas“. 20 m ilgio ir 12,5 m pločio pastate buvo 300 žmonių talpinusi salė su scena, valgykla, antrame aukšte – patalpos būrio štabui ir 4 kambariai viešbučiui Žr. ten pat. . 1931 m. Utenos rinktinės Skiemonių būrio šauliai nusprendė Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį paminėti pastatant miestelyje „paminklą – šaulių namus“ „Iš šaulių gyvenimo“, 1931, nr. 16, p. 309. . Kelta iniciatyva šaulių namuose iškabinti lentas su nepriklausomybės kovų metu žuvusių partizanų ir šaulių vardais, kad šauliai susipažintų su nepriklausomybės kovų istorija, nes partizanų ir šaulių veiksmai tai – „mūsų tikslų įkūnijimo gražiausias pavyzdys, mūsų įkvėpimo šaltinis“ Petras Gudelis, „Prisiminkime partizanus – šaulių pirmtakus“, p. 603. .

 

1931 m. Varėnoje baigtų šaulių namų (jų nuotrauka publikuota: Trimitas, 1932, vasario 26, nr. 9, p. 164) sienos buvo nudažytos šaulių uniformų spalva, o langai ir apvadai kaip šaulių rūbų kantai – baltai. Namus puošė lenta su Geležiniu vilku ir užrašu „Šaulių namai – Tautos namai“ Žr. „Iš šaulių gyvenimo“, 1931, nr. 26, p. 512. . Pastatas buvo pastatytas 250 metrų nuo administracinės linijos Žr. Švietimo ministrui, 1932. . Dviejų aukštų pastate buvo erdvi salė su scena, bufetas, biblioteka su apie 2,5 tūkst. knygų, skaitykla ir trys gyvenamieji butai, po scena buvo įrengtas priešdujinės apsaugos rūsys. Statyba kainavo apie 32 tūkst. Lt, vidaus įrengimas užsitęsė ir 1932 m. Žr. „Iš šaulių gyvenimo“, 1932, nr. 6, p. 110. . 1931 m. Alytaus 19-os šaulių rinktinės narių suvažiavime buvo prieita išvada, kad tik turint nuosavus šaulių namus įmanoma išplėsti bei vykdyti „šaulišką“ veiklą Žr. V. D-as, „Šaulių atstovų suvažiavimas Alytuje“, p. 953. . Alytuje pastatyti „didingi a. a. karininko Antano Juozapavičiaus vardo paminkliniai šaulių namai“ „Iš šaulių gyvenimo“, 1938, nr. 6, p. 156. . 1939 m. Alytaus rinktinės šaulių namuose buvo atidaryta viešoji biblioteka Žr. „Šaulės“, 1939. . Ąžuolų Būdos šaulių namus – dviejų aukštų žaliai dažytą medinį pastatą – tradiciškai puošė iškaba „Šaulių namai – Tautos namai“. Pastate buvo salė, būrio raštinė, bufetas, rūbinė, o antrame aukšte – skaitykla ir butas Žr. Vl. Kukučionis, „Šaulių namų šventinimas Ąžuolų Būdoj“, 1933. .

 

Iki 1930 m. spalio 27 d. visoje Lietuvoje buvo atidaryti (dalis jų laikinai nuomojamose patalpose) 43 šaulių namai Žr. „Šaulių S-gos vadas pulk. Saladžius Tryškiuose“, 1935. , tačiau pirmi naujai pastatyti šaulių namai (pastatas) buvo atidaryti 1931 m., vėlesniais metais buvo atidaroma po 4–6 šaulių namus, o 1938 m. – net 11 šaulių namų Žr. V. D-as, „Šaulių namai ir jų paskirtis“, p. 396. . Mažesniuose miesteliuose buvo statomi mediniai, o miestuose – mūriniai šaulių namai Žr. „Darbo bare“, p. 981. . „Tarp nemažo skaičiaus medinių namų išdygo namai milžinai Utenos, Varėnos, Anykščių, Kelmės“ miestuose, juos aplenkė 1933 m. atidaryti Tauragės šaulių namai Žr. „Didžiausi šaulių rūmai Lietuvoje“, p. 842–845. . Pastarųjų statybai iš Taupomosios valstybės kasos buvo paimta 60 tūkst. Lt paskola įkeičiant statomą pastatą ir žemės sklypą Žr. Įgaliojimas, 1932. . Pasitaikė atvejų, kai šaulių būriai parduodavo „teisę laikyti“ klubą ir jį vadinti šaulių vardu, nors jis neturėdavo „nieko bendro su vietos šauliais“ Br. Blaveščiūnas, „Šaulių namai“, p. 781. . 1933 m. šaulių namai buvo atidaryti Utenoje (2 pav.), Varėnoje, Tauragėje, Užventyje, Alvite, Ąžuolų Būdoje ir Lenkimuose.

2 pav. 1933 m. naujai pastatyti mūriniai Utenos šaulių namai, virš įėjimo LŠS ženklas ir užrašas: „Šaulių namai – Tautos namai“, XX a. 4-asis dešimtmetis. I. Girčiaus nuotr. (LCVA)
2 pav. 1933 m. naujai pastatyti mūriniai Utenos šaulių namai, virš įėjimo LŠS ženklas ir užrašas: „Šaulių namai – Tautos namai“, XX a. 4-asis dešimtmetis. I. Girčiaus nuotr. (LCVA)
 

Iš viso Lietuvoje tuo metu veikė 32 šaulių namai (Anykščių, Saldutiškio, Skiemonių, Kuktiškių, Vyžuonų, Joniškio, Antazavės, Kantaučių, Laukuvos, Žeimelio, Kaupiškių, Kybartų, Kelmės, Pagrūdų, Obelių, Jonavos ir t. t. būrių, be to, šaulių namus turėjo Rokiškio, Panevėžio ir Alytaus rinktinės). Ant visų jų buvo užrašai: „Šaulių namai – Tautos namai“, kuris aiškiai nusakė „jų svarbų ir didelį mūsų tautos [lietuvių – V. J.] kultūros gyvenimo tikslą“. Pradėta statyti Zarasų, Užpalių, Molėtų, Radviliškio, Kazlų Rūdos, Skriaudžių, Žalpių, Šiluvos, Kaltinėnų ir Valdyvos šaulių būrių namus. Tauragės ir Utenos šaulių namuose didelės scenos tiko operos ir dramos spektakliams. 137 šaulių būriai savo reikmėms namus nuomojosi, 212 būrių turėjo žemės sklypus namų statybai, 162 būriai buvo įkūrę šaulių namų statybos fondus Žr. V. Darmantas, „Šaulių Sąjunga 1933 m.“, p. 129. . 1932 m. Zarasų šaulių namų statybą vyriausybės nutarimu 10 tūkst. Lt įsipareigojo paremti Vidaus reikalų ministerija Žr. LŠS Centro valdybos pirmininkui Žmuidzinavičiui, 1932. , tačiau 1938 m. dviejų aukštų mūrinis pastatas dar nebuvo baigtas. 1936 m. gavus valstybės subsidiją, buvo išmūrytos sienos, uždengtas stogas, padarytos perdangos, tačiau vidaus įrengimui lėšų trūko Žr. Ministrui pirmininkui, 1938. . Mažeikiuose dviejų aukštų mūrinis pastatas šaulių namams 1934 m. buvo įsigytas iš Lietuvos banko už 45 tūkst. Lt Žr. Įgaliojimas, 1934. . 1934 m. Saldutiškyje atidarytuose šaulių namuose buvo įkurdinta ir pradinė mokykla Žr. „Saldutiškyje atidaryti šaulių namai“, p. 712. . 1934 m. šaulių namai buvo atidaryti Šiluvoje, Radviliškyje ir Užventyje, iš viso LŠS turėjo 46 nuosavus šaulių namus ir 123 nuomojamuose pastatuose Žr. Vincas Daudzvardas, „Lietuvos Šaulių S-gos darbų apžvalga“, p. 117. . Siūlyta, kad „šauliai, statydami šaulių namus, turėtų įeiti į kontaktą su kooperatyvais, kurie galėtų taip pat prisidėti prie kultūrinių židinių – šaulių namų statybos“ V. D-as, „Kooperacija ir šauliai“, 1931. . Minint dėl ekonominės krizės kilusius sunkumus, pabrėžta, kad „be šaulių namų neįmanomas darbas, neįmanoma pažanga“ Vincas Daudzvardas, „Su spausdintu žodžiu!“, 1932. .