Straipsnis Kantas ir transcendentalinis Deleuze’o empirizmas

Išvados

1.Oponuodamas Kantui, Deleuze’as pirmiausia oponuoja moksliniam eksperimentiniam mąstymui, susiejančiam kartotę su gamtos dėsniu. Kartotė (répétition) yra viena pamatinių autorinės Deleuze’o filosofijos konceptualių sąvokų, susijusi su singuliaria galia, rūšiškai besiskirianti nuo bendrybės. Tačiau nėra pakankamai pagrįstas pagrindinis Deleuze’o kontrargumentas, kad Kantas kartotę supratęs kaip įprotį. To neliudija paties Kanto tekstai. Čia Deleuze’as kiek supaprastina Kantą.

2. Dogmatiniam Kanto minties vaizdiniui Deleuze’as priešpriešina dvi alternatyvas: naują Nietzsche’s sukurtą minties vaizdinį ir mintį be vaizdinio, kaip patirties galimybę, eksplikuotą „profesionalaus šizofreniko“, žiaurumo teatro kūrėjo Antonino Artaud.

3. Deleuze’as pozityviai vertina Kanto išsakytą vidinių proto iliuzijų pripažinimą. Iliuzija, Deleuze’o akimis žiūrint, leido Kantui išvengti penktojo dogmatinio minties įvaizdžio postulato: klaidos arba tiesos, kaip dogmatinių minties įvaizdžių postulatų visagalybės. Svarbu, kad vidinės proto iliuzijos nesančios išorinių klaidų, kurios tėra tik kūno, priežasčių padariniai. Tačiau Kantui, Deleuze’o manymu, vis dėlto nepavyko apversti dogmatinio minties vaizdinio, nes, nepaisant inovatyvių įžvalgų, vis dėlto nenorėjęs atsisakyti implicitinių prielaidų, sudarančių dogmatinį minties vaizdinį: sveiko proto ir teisingos proto prigimties.

 

4. Deleuze’as, oponuodamas Kanto transcendentalinio idealizmo minties vaizdinio dogmatiniams postulatams, skolinasi iš jo patį transcendentalumo konceptą, surasdamas jam netikėtų derinių galimybę. Kita vertus, suformuluoja savąjį transcendentalinio empirizmo variantą, kurį pavadina tikruoju transcendentaliniu empirizmu, arba aukštesniuoju empirizmu. Jam nusakyti pasitelkia Kanto sugebėjimų sampratą, tačiau atskiria juos nuo sveiko proto ir doxa srities.

5. Transcendentalinė sugebėjimų raiška yra iš tiesų paradoksali operacija, priešinga sveiko proto raiškai. Todėl harmonija tarp sugebėjimų gali pasireikšti tik kaip disonansinė harmonija, nes kiekvienas sugebėjimas perduoda kitam sugebėjimui savo prievartą, kai kitas sugebėjimas pasitinka su savo skirtimi ir atsišakojimu. Kantas buvo pirmasis, kuris parodė šios disonansinės harmonijos veikimą, atskleisdamas santykius tarp vaizduotės ir minties tobulumo. Yra kažkas, kas persiduoda iš vieno sugebėjimo kitam, tačiau tai nėra sveikas protas, o tai, kas patiria metamorfozę. Kai kurios idėjos pereina per visus sugebėjimus, bet nėra nė vieno jų objektas.

6. Transcendentalaus lauko (le champ transcendantal) idėją Deleuze’as perima iš Sartre’o 1937 metais išsakytos beasmeninio transcendentalinio lauko, neturinčio nei sintetinės asmenybės sąmonės, nei subjektyvaus savitapatumo formų, idėjos ir priešpriešina ją Kanto bei Husserlio transcendentaliajai apercepcijai. Husserlis apmąstęs genezę kaip atributą, o atributas suvokiamas kaip predikatas, o ne kaip veiksmažodis. Tuo tarpu Deleuze’ui atrodo svarbus būtent veiksmažodis, nes jis atskleidžia ne sąvoką, o įvykį. Įvykis (événement) – viena pamatinių jau paties Deleuze’o prasmės koncepcijos sąvokų.

 

7. Deleuze’o transcendalinio lauko konceptas yra nesusijęs su Kanto nužymėta asmens Aš forma ar sintetine apercepcijos vienybe, nes Deleuze’as į šį lauką integruoja genezės ir struktūros sąvokas, neapsiribodamas tik transcendentalinių sąlygų sfera.

8. Priešpriešindamas Artaud transcendentalinį empirizmą Kanto transcendentaliniam idealizmui, Deleuze’as rėmėsi Kanto veikalais Grynojo proto kritika bei Sprendimo galios kritika, tačiau nepastebėjo sielos negalių bei ligų analizės jo Antropologijoje pragmatiniu požiūriu.

9. Deleuze’as priešpriešina savajį transcendentalinį empirizmą Kanto transcendentaliniam idealizmui, tačiau lieka atviras klausimas, adresuojamas pačiam Deleuze’ui: ar ši jo atrasta bei išrasta šizofrenišką patirtį gaminanti mašina gali išsemti visą transcendentalinį lauką ir visiškai išstumti iš jo sveiko proto ir sveikos nuovokos alternatyvą? Ar būtina ją išstumti, nepažeidžiant paties transcendentalinio lauko daugeriopų rizominių jungčių ir įvairiausių mašinų (rašymo, celibato, karo ir t. t.) veikimo taisyklių?

 

Literatūra

  • Beddoes, Diane, “Deleuze, Kant and Indifference” | Keith Ansell-Pearson (ed.), Deleuze and Philosophy: The Difference Engineer, London, New York: Routledge, 1997, pp. 25–43.
  • Carroll, Lewis, Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje, iš anglų kalbos vertė Ieva Rekutė, Vilnius: Kaunas, 2011.
  • Deleuze, Gilles, “On Four Poetic Formulas That Might Summarize the Kantian Philosophy” | Gilles Deleuze, Essays Critical and Clinical, translated by Michael A. Greco, Daniel W. Smith, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1997, pp. 27–35.
  • Deleuze, Gilles, “The Idea of Genesis in Kant’s Aesthetics” | Gilles Deleuze, Desert Islands and Other Texts 1953–1974, Los Angeles, New York: Semiotext(e), 2004, p. 56–71.
  • Deleuze, Gilles, Cinéma 1 : l’Image-mouvement, Paris: Les éditions de minuit, 1983.
  • Deleuze, Gilles, Cinéma 2 : l’Image-temps, Paris: Les éditions de minuit, 1985.
  • Deleuze, Gilles, Difference and Repetition, New York: Columbia University Press, 1994.
  • Deleuze, Gilles, Kant’s Critical Philosophy, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1984.
  • Deleuze, Gilles, Logique du sens, Paris: Les éditions de minuit, 1969.
  • Deleuze, Gilles; Félix Guattari, A Thousand Plateaus: Capitalism and Schizophrenia, Minneapolis, Londos: University of Minnesota Press, 1987.
  • Deleuze, Gilles; Félix Guattari, Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1983.
  • Deleuze, Gilles; Félix Guattari, What is Philosophy?, New York: Columbia University Press, 1994.
  • Grossman, Évelyne, « Biographie », Magazine littéraire, 2004, No 434, p. 25–27.
  • Jamieson, Lee, “The Lost Prophet of Cinema: The Film Theory of Antonin Artaud,” Senses of Cinema, 2007, no. 44.
  • Kant, Immanuel, Antropologija pragmatiniu požiūriu, iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis, Ramutė Rybelienė, Vilnius: Margi raštai, 2010.
  • Kant, Immanuel, Grynojo proto kritika, iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1982.
  • Kant, Immanuel, Praktinio proto kritika, iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1987.
  • Kant, Immanuel, Sprendimo galios kritika, iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1991.
  • Karvelytė, Kristina, Posūkis nuo kalbos link vaizdo postmoderniojoje filosofijoje, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filosofija (01H), Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.
  • Sauvagnargues, Anne, « Heccéité « | Vocabulaire de la philosophie contemporaine de langue française, cahier no 3 : La vocabulaire de Gilles Deleuze, Paris: Centre de recherches d‘histoire des idées, printemps, 2003, p. 171–180.
  • Schreber, Daniel Paul, Memoirs of My Nervous Illness, New York: New York Review Books, 2000.
  • Stiegler, Bernard, Technics and Time, 1: The Fault of Epinetheus, Stanford: Stanford University Press, 1998.
  • Szaloky, Melinda, “Mutual Images: Reflection on Kant in Deleuze’s Transcendental Cinema of Time” | David Norman Rodowick (ed.), Afterimages of Gilles Deleuze’s Film Philosophy, Minneapolis, London: University of Minnesota Press, 2010, p. 47–96.
  • Villani, Arnaud, « Synthèses » | Vocabulaire de la philosophie contemporaine de langue française, cahier no 3 : La vocabulaire de Gilles Deleuze, Paris: Centre de recherches d‘histoire des idées, printemps, 2003, p. 318–322.
 

Kant and the Deleuzean Transcendental Empiricism

  • Bibliographic Description: Jūratė Baranova, „Kantas ir transcendentalinis Deleuze’o empirizmas“, @eitis (lt), 2021, t. 1 663, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Jūratė Rubavičienė, „Kantas ir transcendentalinis Deleuze’o empirizmas“, Žmogus ir žodis, 2013, t.15, nr. 4, p. 4–17, ISSN 1392-8600.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos edukologijos universiteto Filosofijos katedra.

Summary. This article deals with the question: what is the connection between Kant’s transcendental idealism and Deleuzean transcendental empiricism. The investigation leads to the following questions: if repetition is possible, why it could not be a moral law? How it happens that the critic of philosophical dogmatism Kant becomes the sign of dogmatic thought for Deleuze? Why the inner illusions of reason create the presupposition for overcoming the dogmatic thought? How the transcendental logic opposes the formal logic in the theory of sense of Deleuze? On what presupposition Deleuze opposes his concept of champ transcendental to Kant’s and Husserl’s transcendental idealism? How is it possible to prefer the abyss (Sans-fond) to the transcendental ideal and oppose Antonin Artaud to Kant?

Keywords: Immanuel Kant, Gilles Deleuze, transcendental idealism, champ transcendental.