Straipsnis Lietuvos vyriausiasis tribunolas XX amžiuje

  • Bibliografinis aprašas: Mindaugas Maksimaitis, „Lietuvos vyriausiasis tribunolas XX amžiuje“, @eitis (lt), 2021, t. 1 677, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Mindaugas Maksimaitis, „Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas XX amžiuje“, Jurisprudencija, 2014, t. 21, nr. 2, p. 440–460, ISSN 1392-6195.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedra.

Santrauka. Straipsnyje pateikiama Lietuvos tarpukario teismų sistemos aukščiausios grandies, sekant viduramžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausio teismo tradicija pavadintos Vyriausiuoju Tribunolu, sudėtis, veiklos organizavimas, kai kurie statistiniai duomenys apie jo nagrinėtus skundus dėl žemesnių teismų sprendimų, taip pat veikla aiškinant teisės klausimus, laikyta vienu svarbiausių Tribunolo uždavinių.

Pagrindiniai žodžiai: teismų santvarka, teismų istorija, Lietuvos teismai, Vyriausiasis Tribunolas.

 

Įžanga

Tęsdamas pastarojo meto tyrinėjimus tarpukario Lietuvos teismų sistemos bei atskirų jos grandžių raidos tematika Žr. Mindaugas Maksimaitis, „Teismų santvarkos pagrindų formavimasis Lietuvoje (1918–1933)“, 2013; „Iš Lietuvos teismų istorijos: Apeliaciniai Rūmai (1933–1944)“, 2014. , šiuokart straipsnio autorius skaitytojo dėmesiui pateikia aukščiausiosios jos grandies – Vyriausiojo Tribunolo – organizacijos ir veiklos bruožus.

Esamoje literatūroje Lietuvos teismų istorijos tematika Vyriausiasis Tribunolas minimas dažnai: ėmusis lietuviškų teismų temos, neišvengiamai susiduriama ir su jų hierarchijos viršūnėje buvusia institucija. Tą rodo šia prasme svarbiausieji, mūsų manymu, įvairių laikotarpių darbai Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, 1930; Jurgis Byla, „Lietuvos teismo dvidešimties metų sukaktis“, 1938; Saliamonas Baltūsis, „Lietuvos teismai“, 1974; Antanas Diržys, „Teisingumas Lietuvos nepriklausomybės 1918–1940 metais“, 1978; Stanislavas Dvareckas, „Bendroji Lietuvos teismų raidos 1918–1940 metais charakteristika“, 1993; Alfredas Vilbikas, Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918–2008), 2009. , visuose juose Tribunolas apibūdinamas platesniame ar siauresniame visos teismų sistemos kontekste, jam pačiam, tiesa, teskiriant dėmesio ir vietos tik tiek, kiek to reikalauja pasirinktas tos sistemos nagrinėjimo aspektas. Iš esamos literatūros reikėtų išskirti jauno tyrėjo V. Bumblio darbus Žr. Voldemaras Bumblys, Lietuvos teisinė kultūra ir Antano Kriščiukaičio indėlis, 2012; „Antanas Kriščiukaitis – Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininkas“, 2008. , kuriuose, aptariant ilgamečio Tribunolo pirmininko nuopelnus Lietuvos teisinei kultūrai, natūralu, nemaža dėmesio skiriama šios institucijos kūrimui, problemoms bei veiklos tobulinimui.

 

1. Vyriausiojo Tribunolo teisinė padėtis 1918–1933 metais

Pirmasis XX a. atsikuriančios Lietuvos įstatymas po nedidelės apimties laikino 1918 m. lapkričio 2 d. konstitucinio akto buvo lapkričio 28 d. Valstybės Tarybos priimtas „Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas“ Žr. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas, 1919. – įstatymas, pakoregavęs laikinai nenustojusius Lietuvoje galios carinės Rusijos Teismo statutus Žr. Свод законов Российской империи, 1914. , įvesdamas trijų pakopų bendrosios kompetencijos teismų sistemą su Vilniuje reziduojančiu ir visoje valstybės teritorijoje veikiančiu Vyriausiuoju Lietuvos Tribunolu, paprastai įvardijamu tiesiog Vyriausiuoju Tribunolu, tos sistemos viršūnėje.

Tokio pavadinimo teismo institucijos recepuotuose rusų įstatymuose, suprantama, nebuvo. Šiuo atveju įstatymo leidėjas atsižvelgė į A. Janulaičio, galvojant apie būsimus teismus Valstybės Tarybos Teisių komisijos sudėtyje 1918 m. parengtą istorinę medžiagą apie buvusius LDK teismus Žr. Lietuvos Tarybos teisininkų komisijos 1918 05 28 raštas Tarybos Prezidiumui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 1014, ap. 1, b. 32, l. 1. , aukščiausiąjį teismą pavadindamas daugiau nei du šimtus metų (1581–1794) ten veikusiu Lietuvos Vyriausiuoju Tribunolu, sudariusiu tuometinėje valstybėje viešpatavusio bajorų luomo teismų sistemos viršūnę. Bet pats atgaivintasis Tribunolas savo ištakas buvo linkęs sieti su laikmetį labiau atitinkančia 1864 m. reformuota Rusijos teismų sistema Žr. Jurgis Byla (sud.), Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, p. 21–22. .

 

Lietuvos teismų įsteigimo data Teisingumo ministerijos buvo paskirta 1918 m. gruodžio 15 d. – nuo tos dienos teismai buvo įpareigoti perimti iš okupacinės vokiečių valdžios bylas ir pradėti darbą. Bet realybė buvo kitokia: Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas A. Kriščiukaitis, į pareigas Valstybės Tarybos Prezidiumo paskirtas gruodžio 10 d. Žr. Laikinosios Vyriausybės įsakymai, p. 1. , iš okupacinio aukščiausio teismo perėmęs šešias bylas Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, p. 19. , daugiau tuokart nuveikti nespėjo, nes 1919 m. sausio 6 d. sostinę užėmė bolševikai, balandžio 21 d. – lenkai. Neturėdamas galimybių pradėti veiklos, Tribunolo pirmininkas ten pat Vilniuje ėmėsi mokytojo lietuvių gimnazijoje darbo Žr. ten pat, p. 256. ir tik birželyje, gavęs teisingumo ministro įsakymą, atvyko į Kauną Žr. ten pat, p. 19. .

Prieš tai – gegužės 16 d. – antruoju Tribunolo nariu buvo paskirtas A. Janulaitis. Negalėdamas pradėti jam pavestų Vilniaus apygardos teismo pirmininko pareigų, tapęs pirmojo M. Sleževičiaus Ministrų Kabineto užsienio reikalų ministerijos valdytoju, vėliau, iki atvykstant A. Kriščiukaičiui, oficialiai jis buvo nominuotas laikinai einančiu Vyriausiojo Tribunolo pirmininko pareigas Žr. Voldemaras Bumblys Lietuvos teisinė kultūra ir Antano Kriščiukaičio indėlis, p. 133; Teisingumo ministerijos įsakymas nr. 108, p. 6; Petras Klimas, Iš mano atsiminimų, p. 226. .

Pirmas literatūroje fiksuotas oficialus Tribunolo vardu raštas buvo pasirašytas birželio 23 d., pirmas teisiamasis jo posėdis įvyko rugpjūčio 2 d. Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, p. 210.

 

Vyriausiąjį Tribunolą Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas apibūdino apeliaciniu teismu apygardos teismuose pirmąja instancija išnagrinėtoms byloms, nurodydamas, kad jo padaryti nutarimai būsiantys galutiniai. Pasak pirmojo Lietuvos teisingumo ministro P. Leono, „jei leisti kasacijos skundus, tai reikia naują teismą daryti“, tuo tarpu aštriai stokojant žmonių ir materialinių išteklių „kasacijinių instancijų nereikėtų“ Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata (sud.), Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917–1918, p. 408. . Viltasi, jog Tribunolas, būdamas viena visai valstybei apeliacine instancija, sugebėsiantis atlikti ir vienodo teisės aiškinimo uždavinį Žr. Paaiškinimas įstatymui „Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas“, 1919. , paprastai skiriamą kasacijai, bet, apygardos teismų apeliacine tvarka padarytiems sprendimams (pirmąja instancija taikos teisėjų spręstose bylose) esant neskundžiamiems, žymi bylų dalis Tribunolo neturėjo pasiekti ir todėl įstatymų aiškinimo funkcijos galimybės neišvengiamai turėjo likti ganėtinai ribotos. Tiesa, tam tikras teisines galimybes šiuo požiūriu teikė Rusijos Teismo statutuose buvę nuostatai, pavedę teisingumo ministrui kelti, o Senato Bendrajam susirinkimui svarstyti teismų nevienodai sprendžiamus arba keliančius abejones klausimus, nors lakoniškai išdėstytas lietuviškas laikinasis teismų įstatymas apie tokią Tribunolo galimybę neužsiminė.

 

Vis dėlto kasacinė instancija Lietuvoje atsirado praėjus vos pusmečiui, nenumatant tam naujo teismo: 1919 m. liepą Vyriausiajam Tribunolui papildomai pavestos steigiamo Armijos teismo (1928 m. pervadinto Kariuomenės teismu) bylos, čia galėjusios būti nagrinėjamos ne tik apeliacine tvarka (politinės bylos), bet ir kasacine Žr. Laikinieji Armijos teismo įstatai, 1919. (nuo 1928 m. jo bylos Tribunole nagrinėtos tik kasacine tvarka Žr. Laikinųjų Armijos teismo įstatų pakeitimas, 1928. ). Pažymėtina, jog karo padėties sąlygomis kariniai teismai reiškėsi itin aktyviai, jiems buvo teismingos ne tik kariškių, bet ir tam tikrus sunkius nusikaltimus padariusių civilių asmenų bylos Žr. Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, 1919. . Tad Armijos teismo bylos ėmė sudaryti ženklią Tribunole išnagrinėtų bylų dalį. Antai, iš 1921 m. Vyriausiojo Tribunolo baigtų 321 baudžiamųjų bylų, net 176 (55 proc.) bylos buvo gautos iš Armijos teismo Žr. Vladas Mačys, „Teisingumo ministerijos 1921 metų darbuotės apžvalga“, p. 26–27. , o per 1920–1929 m. Vyriausiąjį Tribunolą pasiekė 854 apskųstos šio teismo bylos – 152 apeliacine ir 702 kasacine tvarka Žr. 1919–1929 Kariuomenės teismas, p. 30–31. .

Vyriausiojo Tribunolo (ir apygardos teismų), kaip kolegialiai dirbančios teismo institucijos, teisiamąją sudėtį turėjo sudaryti trijų teisėjų, įstatyme įvardijamų teismo nariais, kolegija. Stokojant žmonių, trečiuoju Vyriausiojo Tribunolo teisiamosios kolegijos nariu Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas leido kviesti apygardos teismo narį. Naudojantis apygardos teismo teisėjų pagalba įvyko per šimtą pirmųjų Tribunolo posėdžių Žr. Vladas Mačys, „Teisingumo ministerijos 1921 metų darbuotės apžvalga“, p. 27. , kol trečiuoju jo nariu nuo1921 m. birželio 1 d. buvo paskirtas M. Römeris Žr. Įsakymas, 1921. , o pirmasis Tribunolo teisiamosios kolegijos, sudarytos vien iš jo paties teisėjų, posėdis teįvyko rugpjūčio 13 d. Žr. Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1921 m. sausio 13-oji – lapkričio 7-oji, p. 322. Tiesa, gausėjant bylų ir toliau neapsieita be apygardos teismų teisėjų pagalbos, jos galimybės net išplėstos, 1924–1926 m. trečiuoju Tribunolo teisiamosios sudėties teisėju leidus kviestis prisiekusįjį advokatą Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, 1924, 1926. .

 

Padaryta graži pradžia formuojant kvalifikuotą Tribunolo sudėtį – visi trys pirmieji iš keturių to meto etatuose numatytų Tribunolo teisėjų turėjo aukštąjį teisinį išsilavinimą, nors to meto Lietuvos teismuose tokie tesudarė vos 31 procentą… Žr. Zigmas Toliušis, „Lietuvos teismų darbuotojai (statistikos medžiaga)“, p. 41–42.

Pagal Armijos teismo įstatymą, nagrinėjant skundus dėl jo sprendimų, įprastinė Tribunolo teisėjų kolegijos sudėtis turėjo būti papildoma dar ir Armijos teismo teisėju, nedalyvavusiu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos tvarka, šiais atvejais teisiamąją kolegiją sudarė keturi nariai Žr. Zigmas Toliušis, Lietuvos teismų sutvarkymas, p. 38. .

Pastarasis Tribunolo sudėties pagausėjimas sutapo su jo darbo krūviui ženklios įtakos turėjusiu 1921 m. birželio 15 d. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimu ir papildymu Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimas ir papildymas, 1921. , pavedusiu jam dar ir kasacinių skundų dėl iki šiol buvusių neskundžiamų apygardos teismų apeliacine tvarka padarytų sprendimų (pirmąja instancija spręstų taikos teisėjų), kartu palikusiu jį vien apeliacine instancija apygardos teismų byloms, jų išnagrinėtoms pirmosios instancijos tvarka.

Vyriausiojo Tribunolo galias taip pat praplėtė 1922 m. įsigaliojusi Lietuvos Valstybės Konstitucija Žr. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1922. , pavesdama „aukščiausiajam Lietuvos teismui“, šiuo atveju – Vyriausiajam Tribunolui Žr. Steigiamojo seimo darbai, p. 67. , pirmosios ir galutinės instancijos tvarka, atsiradus reikalui, nagrinėti Respublikos prezidento, ministro pirmininko ar ministrų bylas dėl tarnybos nusikaltimų ar valstybės išdavimo Konstitucija šiuo požiūriu pakeitė 1918 m. Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo nuostatą (34 str.), pagal kurį visi nusikaltusieji eidami pareigas valstybės valdininkai, neišskiriant aukščiausiųjų, turėjo atsakyti ta pačia kaip visi kaltinamieji tvarka. .

 

Ir dar Vyriausiojo Tribunolo darbo krūvį esminiai pakoregavo Lietuvai palankiai pasibaigęs Klaipėdos krašto problemos išsprendimas. Realizuojant Klaipėdos krašto statuto Žr. Lietuvos ir Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos konvencija dėl Klaipėdos teritorijos, 1924. nuostatą apie krašto įjungimą į Tribunolo jurisdikciją, 1924 m. priimtas Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymas Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, 1924. nustatė Tribunolo kompetenciją, nagrinėjant skundus dėl Klaipėdos krašto teismų sprendimų bei nutarimų, ir tvarką tiems skundams nagrinėti. Tribunolas šiuo atveju veikė kaip kasacinė instancija Klaipėdos krašto civilinėms ir baudžiamosioms byloms, nagrinėjusi šias bylas ne mažesnės kaip trijų teisėjų teisiamosios kolegijos sudėtimi, kurių dauguma turėjo atitikti to karšto įstatymų reikalavimus ir priklausyti Klaipėdos teritorijos magistratūrai; Vyriausiojo Tribunolo nariai Klaipėdos krašto byloms „visam jų amžiui“ turėjo būti skiriami Respublikos prezidento, „atsiklausus Klaipėdos apygardos teismo teisėjų“. Tais pačiais metais tokiais paskirti A. Hesse ir F. Plümicke, šio krašto bylas sprendę vienoje kolegijoje su bet kuriuo kitu Tribunolo bendrosios sudėties teisėju; sprendžiant Didžiosios Lietuvos teismų bylas, Klaipėdos krašto atstovai Tribunolo darbe nedalyvavo Žr. Antanas Kriščiukaitis, „Bylų eiga Lietuvos teismuose 1921–1925 m.“, p. 70. . Klaipėdos krašto bylos Tribunole iki 1932 m. pabaigos daugiausia buvo nagrinėjamos Klaipėdoje, iki to laiko jų išnagrinėta apie du tūkstančius; Klaipėdoje rezidavo ir skyriaus raštinė Žr. Vilhelmas Burkevičius, „Klaipėdos krašto vyriausiasis teismas 1920–1933 m.“, p. 326–327. .

 

Taigi Vyriausiojo Tribunolo veikla nagrinėjant bylas buvo labai įvairi – teko dirbti tiek su baudžiamosiomis, tiek su civilinėmis bylomis, pasiekusiomis jį tiek iš bendrosios kompetencijos, tiek iš karinių teismų, jas nagrinėti tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, o išimtiniais atvejais – dar ir kaip pirmosios instancijos teismui. Pasak vieno paties Tribunolo nutarimų, jis jungęs aukščiausių pagal 1864 m. teismų reformą carinės Rusijos teismų Senato ir Vyriausiojo kariuomenės teismo bei Aukščiausiojo baudžiamojo teismo, nagrinėjusio vyriausių valstybės valdininkų bylas, kompetenciją; skirtumas buvęs tik tas, kad trys čia paminėti rusų teismai nepriklausomoje Lietuvoje pakeisti vienu Žr. Jurgis Byla (sud.), Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, p. 21–22. .

Be viso to, Vyriausiajam Tribunolui buvo pavesta spręsti ir teismo bylų priklausomybės ginčus. Tribunolo funkcijas plėtė dar ir kai kurie kiti vėliau pasirodę įstatymai, kuriuose buvo kalbama iš esmės apie administraciniam teismui būdingus kompetencijos dalykus. Antai, vykdant Lietuvoje plačią žemės reformą ir apskritai žemėtvarkos darbus, 1925 m. paskelbtas Žemės tvarkymo įstatymas Žr. Žemės tvarkymo įstatymas, 1925. leido kasacijos tvarka Vyriausiajam Tribunolui skųsti Vyriausios žemės tvarkymo komisijos nutarimus. Kiti įstatymai Vyriausiajam Tribunolui pavedė nagrinėti skundus dėl vidaus reikalų ministro ir apskrities viršininkų nutarimų savivaldybės reikalais arba vykdant 1932 m. Susirinkimų ir pramogų įstatymą, leido skųsti Vyriausiosios darbo pajamų mokesčio komisijos nutarimus, Socialinio draudimo valdybos ir vidaus reikalų ministro nutarimus socialinio draudimo reikalais Žr. Vietos savivaldybės įstatymas, 1931; Darbo pajamų mokesčio įstatymas, 1932; Susirinkimų ir pramogų įstatymas, 1932; Vyriausios socialinio draudimo valdybos įstatymas, 1933. etc.

 

Skelbti statistiniai duomenys bylojo, kad vienam Vyriausiojo Tribunolo teisėjui 1921–1927 m. kasmet vidutiniškai tekdavo iki beveik pusšešto šimto bylų Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, p. 21. . Konstatuota, jog darbo krūvis Vyriausiajame Tribunole didėjo žymiai greičiau, nei didintas teisėjų skaičius Žr. Martynas Kavolis, „Ką sako teismo bylų statistika“, p. 143. . Atsirado tam tikra Tribunolo teisėjų darbo krūvio problema, kurią viešai mėgino kelti jo pirmininkas Žr. Antanas Kriščiukaitis, „Bylų eiga Lietuvos teismuose 1921–1925 m.“, p. 69–70. .

Augant darbų apimčiai, Tribunolo narys M. Čepas 1929 m. buvo paskirtas pirmininko pavaduotoju (oficialiai įvardijamu padėjėju).

Net ir iš lėto papildant Tribunolo sudėtį, iki 1933 m. jo nariais buvo tapę šešiolika žmonių, keturi jų per tą patį laiką buvo perkelti arba dėl įvairių priežasčių iš šios tarnybos pasitraukė.

2. Vyriausiasis Tribunolas 1933 metų Teismų santvarkos įstatyme

Užsimojusi tobulinti laikiną Lietuvos teismų sutvarkymą, Teisingumo ministerija jau 1924 m. inicijavo naują Teismų sutvarkymo įstatymo projektą Žr. Teismų sutvarkymo įstatymas: projektas, LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 16, l. 1–17. .

 

Išsaugodami Vyriausiajam Tribunolui vyriausiojo apeliacinio teismo vaidmenį, projekto kūrėjai, veikiami rusų pavyzdžio, teismų sistemą ketino papildyti nauja aukščiausia jos grandimi Senatu – atskira kasacijos ir revizijos instancija, suvienodinančia bylininkų galimybes naudotis apeliacinės ir kasacinės instancijų teikiamomis galimybėmis; projektas, be to, numatė galimybę „tam tikrais atsitikimais“ sudaryti atskirą teismą, įvardytą Aukščiausiuoju Lietuvos teismu, skirtą galimoms aukščiausiųjų valstybės vyrų baudžiamosioms byloms nagrinėti, numatant, kad jo nuteistiesiems taip pat būtų sudaryta galimybė nuosprendį ne tik apeliuoti Vyriausiajam Tribunolui, bet ir kasuoti Senatui Žr. Paaiškinamasis raštas prie Teismų sutvarkymo įstatymo projekto, LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 16, l. 18–19. .

Pastangas tobulinti teismų sistemą rodė ir krašto apsaugos žinyba, laikiusi nepriimtinu bendrosios kompetencijos teismo Vyriausiojo Tribunolo asmenyje dalyvavimą sprendžiant karinių teismų bylas Žr. 1919–1929 Kariuomenės teismas, p. 12–13. . Manyta, jog tikslingiausia būtų turėti savarankišką Karo kasacinį teismą, bet atsižvelgiant į materialines valstybės galimybes ir realų kariuomenės dydį tenkintasi Karinės kasacijos skyriumi Vyriausiojo Tribunolo sudėtyje, išlaikant bent organizacinę jo priklausomybę karo žinybai bei komplektavimą tik iš karininkų juristų. Skyriui siūlyta pavesti kasacine tvarka peržiūrėti Kariuomenės bei pulko teismų ir priežiūros tvarka – ypatingųjų (karo lauko) teismų sprendimus, to peržiūrėjimo rezultatus laikant galutiniais ir neskundžiamais. Skyrių siūlyta sudaryti iš skyriaus pirmininko ir vieno nuolatinio nario, jo teisiamojo posėdžio sudėtį kaskart papildant dar ir Kariuomenės teismo karo teisėju Žr. Aukščiausiojo teismo Karinės kasacijos skyriaus projekto medžiaga, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 18, l. 89–95. .

 

Projektams dar teko nueiti ilgą tobulinimo kelią Žr. Mindaugas Maksimaitis, „Teismų santvarkos pagrindų formavimasis Lietuvoje (1918–1933)“, p. 384–385. . Į darbą aktyviai įsitraukė ir Ministrų kabinetas, kuris, dirbdamas tuo pat metu kaip ir speciali Valstybės Tarybos komisija, visus 1932 m. bei pirmąjį 1933 m. pusmetį nuolat grįždavo prie komisijos teikiamos medžiagos svarstymo Žr. Valstybės Tarybos 1933 01 17, 03 23, 06 10 ir kt. raštai ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 755, t. 2, l. 314, 470, 519 ir kt. . Visuomenės dėmesį laukiamai teismų sistemos reformai rodė spaudoje Lietuvos aidas, 1928, nr. 140, 234, 262. pasirodę tuo reikalu autoritetingų teisės specialistų M. Kavolio, J. Papečkio, P. V. Raulinaičio samprotavimai.

Paskelbtas 1933 m. liepos 11 d., naujasis Teismų santvarkos įstatymas Žr. Teismų santvarkos įstatymas, 1933. įsigaliojo 1933 m. rugsėjo 15 d., išskyrus kai kuriuos jo nuostatus, kurių galiojimo pradžiai nustatytas kitas laikas.

Įvesdamas į teismų sistemą naują grandį, tiesa, ne į aukščiausią, kaip projekto rengimo pradžioje buvo manoma, ir skirtą ne kasacijai, o apeliacijai – bendrus visai respublikai Apeliacinius Rūmus, Teismų santvarkos įstatymas aukščiausiąja teismų sistemos grandimi paliktą Vyriausiąjį Tribunolą, šįkart būtent taip (ne Vyriausiuoju Lietuvos Tribunolu) ir įvardintą, nuo apeliacijos funkcijos atleido.

 

Vyriausiąjį Tribunolą naujasis Teismų santvarkos įstatymas pavertė kasaciniu teismu apylinkių bei apygardų teismų ir Apeliacinių Rūmų, taip pat Kariuomenės, netrukus – ir pulko teismų Žr. Pulko teismo įstatų pakeitimas, 1933. , pagaliau – Klaipėdos krašto teismų baudžiamosioms ir civilinėms byloms, net duodamas pagrindą minčiai, jog jam būtų tinkamesnis kasacinio teismo (žodis „tribunolas“ laikytas nepriimtinu, kaip svetimybė) pavadinimas Žr. Kazys Sąmajauskas, „Lietuviškasis teismas“, p. 33–34. . Įstatymas Tribunolą skelbė dar ir aukščiausiuoju teismu Klaipėdos krašto administracinėms ir magistratūros drausmės byloms (22 str.), pirmosios ir vienintelės instancijos teismu baudžiamosioms byloms, Seimo iškeltoms Respublikos prezidentui ir vyriausybės nariams (23 str.), ir teismu byloms, kurias jam paveda kiti įstatymai (24 str.). Pastarųjų, skelbiančių apie galimumą tam tikrus administracinių institucijų veiksmus skųsti Vyriausiajam Tribunolui, skaičius 1938 m. pasiekė šešias dešimtis Žr. Apžvalga: III. Administracinio teismo įstatymo projektas, p. 522. .

Įstatymui nutylėjus pirmosios instancijos tvarka Apeliaciniams Rūmams pavestų nagrinėti bylų dėl nusikaltimų valstybės saugumui sprendimų skundimo galimybę, Vyriausiojo Tribunolo Visuotinis susirinkimas 1935 m vasario 14 d. išaiškino, kad ir tokie kasacijos tvarka galintys būti skundžiami Tribunolui Žr. Jurgis Byla (red.), Vyriausiojo Tribunolo visuotinių susirinkimų nutarimai, baudžiamųjų ir civilinių kasacinių bylų sprendimai, p. 129–128; „Teisimas nusik. darbų prieš valstybės saugumą“, p. 66. .

 

Vadovaujantis įstatymo 12 straipsniu, Vyriausiajame Tribunole ėmė veikti Civilinis bei Baudžiamasis skyriai, kuriems teisėjus, atsiklausęs skyrių pirmininkų nuomonės, turėjo paskirstyti Tribunolo pirmininkas, taip pat Klaipėdos krašto skyrius, per kurį turėjo būti realizuota Tribunolo kompetencija Klaipėdos krašto teismų atžvilgiu. Pastarojo teisėjų dauguma, pasak įstatymo, turėjo būti ir toliau skiriama iš Klaipėdos krašto magistratūrai priklausančių teisėjų. Pasirūpinta jų persikėlimu į Kauną, ten pat perkelta skyriaus kanceliarija Žr. Vilhelmas Burkevičius, „Klaipėdos krašto vyriausiasis teismas 1920–1933 m.“, p. 326. .

Klaipėdos krašto skyrius Vyriausiojo Tribunolo sudėtyje veikė iki 1939 m. Lietuvai netekus Klaipėdos Žr. Teismų santvarkos įstatymo pakeitimas, 1939. .

Įstatymas numatė, jog be teisiamųjų posėdžių, kuriuose nagrinėjamos Vyriausiajam Tribunolui pavestos bylos, kaip ir kituose kolegialiai dirbančiuose teismuose įstatymuose numatytiems atskiriems bylų klausimams spręsti rengiami tvarkomieji posėdžiai. Teisiamuosiuose ir tvarkomuosiuose posėdžiuose paprastai turėjo posėdžiauti trijų teisėjų sudėtis. Apie galimybę, trūkstant teisėjo Tribunolo posėdžio sudėčiai, kviesti jį iš žemesnio teismo, kaip kad buvo praktikuota anksčiau ir liko leista žemesniems kolegialiai dirbantiems teismams, 1933 m. įstatyme nebeužsiminta, leista tik, neužtenkant kurio nors paties Tribunolo skyriaus teisėjo, jį pakeisti kito skyriaus teisėju.

Respublikos prezidento ir vyriausybės narių bylos turėjo būti sprendžiamos kolegijos, susidedančios iš Vyriausiojo Tribunolo pirmininko ir keturių jo teisėjų.

 

Atskiro karinio kasacijos skyriaus įstatymas nenumatė. Bet teisiamosios kolegijos karinių teismų byloms sudėtyje, greta jo baudžiamojo skyriaus pirmininko ir to skyriaus teisėjo, tapo privalomas jau ne ad hoc siunčiamo Kariuomenės teismo atstovo, o paties Vyriausiojo Tribunolo nuolatinio karo teisėjo, prezidento trims metams skiriamo iš Kariuomenės teismo karo teisėjų (ir tik pastarajam negalint dalyvauti posėdyje – bent Kariuomenės teismo teisėjo), dalyvavimas; svarstant Tribunole karinių bylų klausimus, jis buvo tų bylų pranešėju Žr. Vladas Mieželis, „Kasacinė instancija kariniams teismams“, p. 42. .

Tam tikras dėmesys įstatyme skirtas Vyriausiojo Tribunolo Visuotiniam susirinkimui. Jo dalyviais įstatymas laikė visus to teismo teisėjus, o kvorumui reikalavo ne mažesnės nei 2/3 jų sudėties („neatidėliotiniems dalykams spręsti“ leista tenkintis bent trimis teisėjais), pavesta spręsti bylų priklausomybės ginčus, laikant jį vienintele šio pobūdžio klausimams instancija (26 str.).

Pagrindine Tribunolo funkcija laikyta įstatymų aiškinimas Žr. Jurgis Byla, „Lietuvos teismo dvidešimties metų sukaktis“, p. 365. , atliekamas jo teisiamajai kolegijai vykdant valstybei vieningo kasacinio teismo funkciją, arba specialiai: siekiant užtikrinti vienodą valstybėje teisės taikymą, Visuotiniam susirinkimui pavesta aiškinti teisingumo ministro ar Vyriausiojo Tribunolo pirmininko iškeliamus teismų nevienodai sprendžiamus arba jo teisiamajai sudėčiai abejones keliančius teisės klausimus (90–94 str.).

 

Prie Vyriausiojo Tribunolo įstatymas numatė teisėjų Drausmės teismą, kuriam pavesta nagrinėti drausmines teisėjų tarnybinių nusižengimų bei nesuderinamų su teisėjo garbe veiksmų ar poelgių bylas; jo pirmininku ex officio buvo Tribunolo pirmininkas, o narius iš Tribunolo teisėjų kasmet pavesta išrinkti jo Visuotiniam susirinkimui.

Prie Tribunolo dar numatyta sudaryti Teisėjų egzaminų komisiją.

Vyriausiojo Tribunolo teisėju galėjo būti skiriamas bent šešerius metus ėjęs ne žemesnes kaip apygardos teismo teisėjo pareigas; tai buvo tokie patys reikalavimai, kuriuos įstatymas buvo nustatęs apygardos teismo pirmininko pareigoms užimti. Tribunolo pirmininku arba jo skyriaus pirmininku (kaip ir Apeliacinių Rūmų pirmininku) galėjo būti skiriami asmenys, ėję bent devynerius metus ne žemesnes kaip apygardos teismo teisėjo pareigas.

1933 m. mirus A. Kriščiukaičiui, naujuoju Vyriausiojo Tribunolo pirmininku buvo paskirtas L. Ciplijauskas. Tribunolo Civilinio skyriaus pirmininku iki 1940 m. pabuvojo M. Čepas ir S. Petrauskas, Baudžiamojo – J. Brazaitis; Klaipėdos krašto skyriui vadovavo paeiliui J. Staškevičius, M. Bruzdeilinas ir J. Danauskas. Karo teisėju Tribunole dirbo V. Mieželis, vėliau – J. Matulevičius.

 

Pagal 1933 m. nustatytus etatus, įskaitant pirmininką ir tris skyrių pirmininkus, Vyriausiajame Tribunole darbavosi penkiolika teisėjų Žr. Teisingumo ministerijos etatų pakeitimas, 1933. , 1938 m. pastarųjų skaičius padidintas iki septyniolikos Žr. Teisingumo ministerijos etatai, 1938; Jurgis Byla, „Lietuvos teismo dvidešimties metų sukaktis“, p. 364. . Panaikinus Klaipėdos krašto skyrių, 1940 m. pradžioje Vyriausiajame Tribunole iš viso dirbo šešiolika teisėjų (L. Ciplijauskas, S. Petrauskas, J. Brazaitis, P. Adomavičius, S. Baltūsis, J. Boreika, M. Brazdeilinas, Č. Butkys, J. Grigaitis, S. Leonas, M. Mataitis, J. Matulevičius, N. Morkvėnas, J. Staškevičius, A. Vaitonis, A. Vilčinskas) Žr. Saliamonas Baltūsis, „Lietuvos teismai“, p. 29–30. .

3. Apie Vyriausiojo Tribunolo veiklą

Pagrindiniu Vyriausiojo Tribunolo darbo rezultatų rodikliu yra jame pagal gautus skundus išnagrinėtų bylų statistiniai duomenys. Apibendrintai jie atspindėti lentelėje.

Duomenys apie Vyriausiajame Tribunole baigtas bylas Jurgis Byla, „Lietuvos teismo dvidešimties metų sukaktis“, p. 365; Bylų eiga Vyriausiajame Tribunole 1939 metais, p. 75.
MetaiCivilinės bylosBaudžiamosios bylos
192023150
1924483517
192812471453
193218121627
19361347840
193913631072
 

Pateiktieji duomenys duoda pagrindą teigti: 1. veiklos pradžioje Vyriausiojo Tribunolo darbo rezultatai nagrinėjant bylas buvo ganėtinai kuklūs; netiesiogiai juose atsispindėjo dar menkas jo sukomplektavimas; 2. ženkliai 1924–1928 m. išaugusią Tribunolo veiklą paaiškina ypač kasacijos išplėtimas į dalį bendrosios kompetencijos teismų bylų bei skundų dėl Klaipėdos krašto teismų sprendimų jam pavedimas; 3. vėlesnį bylų skaičiaus sumažėjimą lėmė apeliacinių bylų iš Tribunolo kompetencijos 1933 m. pašalinimą ir šio teismo pavertimas kasacine instancija; 4. pirmaisiais metais dominavusias baudžiamąsias bylas ilgainiui natūraliai aplenkė civiliniai ginčai ir apskritai santykis tarp jų tapo beveik lygus.

Vyriausiojo Tribunolo veikla nagrinėjant bylas apeliacine ar kasacine tvarka ne tik turėjo užtikrinti jų sprendimų teisingumą ir teisėtumą. Sudarydama šiai aukščiausios kvalifikacijos teisininkų kolegijai nuolatinę prieigą prie teismo bylų masės, ši veikla sudarė jai sąlygas revizuoti bylų medžiagą galiojančių įstatymų šviesoje, reikšti dėl jų taikymo autoritetingą nuomonę, sudarant prielaidas vienodam visose teismų grandyse bei visuose teismuose įstatymų suvokimui ir vienodam jų taikymui. Formaliai privalomą galią teturėdami tik toms byloms, kuriose buvo padaryti, Tribunolo sprendimai, kaip autoritetinga aukščiausios teisminės instancijos nuomonė, į juos orientuojantis analogiško turinio bylose, vienodino praktinę teismų veiklą.

 

Įstatymų aiškinimas laikytas viena svarbiausių Vyriausiojo Tribunolo funkcijų, juo, pasak P. Leono, esąs saugomas valstybėje teisėtumas ir net konstitucijos, atitinkantis jos esmę, vykdymas Žr. Petras Leonas, „Dėl vieno įstatymų aiškinimo“, p. 17. . Kartu su rusų teise Lietuvos teismai perėmė rusų teismuose paplitusią praktiką remtis Senato sprendimais, kuriais „būna išaiškinta tikroji įstatymų prasmė“ ir kurie skelbiami „visiems vadovautis, kad įstatymai būtų vienodai aiškinami bei taikomi“ Jurgis Viskanta (sud.), Civilinio proceso įstatymas su pridedamaisiais įstatymais, vyr. tribunolo išaiškinimais ir dalykine rodykle-žodynėliu, p. 244. . Vyriausiojo Tribunolo praktika, jo kasaciniai sprendimai bei visuotinių susirinkimų nutarimai, kuriuose buvo „išaiškinta daug ir didelės reikšmės teisės klausimų“, leido nustatyti teismų darbo kryptį ir suteikti „prasmės ir galios negyviems įstatymo dėsniams“ Jurgis Byla (sud.), Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, p. 3. . Atitinkamas nusistatymas, įsitvirtinęs teismų praktikoje ir apibendrintas bei patvirtintas oficialiame Tribunolo nutarime ar sprendime, buvo tarsi antrinis teisės šaltinis, papildantis, gilinantis ir aiškinantis įstatymą.

Nors Vyriausiojo Tribunolo teisę aiškinti teisės klausimus, susidūrus su jais sprendžiant konkrečias bylas arba specialiai inicijuotus teisingumo ministro, Tribunolo pirmininko arba teisiamosios jo sudėties, ėmėsi reglamentuoti tik 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas, faktiškai jis, minėta, šią funkciją vykdė nuo pat savo veiklos pradžios.

Nagrinėdamas skundus ir aiškindamas galiojančią teisę, Tribunolas ir asmeniškai jo ilgametis pirmininkas A. Kriščiukaitis ženkliai prisidėjo prie tuomet dar besiformuojančios lietuviškos teisinės terminijos kūrimo ir jos skleidimo, lietuviškos teisinės kalbos vystymo ir vienodinimo.

 

Simboliška, jog, galima sakyti, jau savo veiklos pradžioje – 1920 m. liepos 31 d. – Tribunolas priėmė tuo požiūriu itin reikšmingą nutarimą dėl lietuvių kalbos naudojimo teismų darbe. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo 16 straipsnyje jau buvo nustatyta, jog „teismas atliekamas valstybine lietuvių kalba“, tačiau dėl ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais pasireiškusio lietuvių specialistų stygiaus didelei teisininkų daliai, pirmiausia advokatams, nemokant lietuvių kalbos, šio reikalavimo realizavimas strigo, neretai toliau mėginta procesinius dokumentus rašyti ir teismuose kalbėti rusiškai. Minėtame nutarime Tribunolas įsakmiai nurodė teismams nepriiminėti iš advokatų nelietuvių kalba rašytų prašymų, pareiškimų ar skundų, neleisti teismo posėdžiuose kalbėti nelietuviškai Žr. Antanas Kriščiukaitis, „Vyriausiojo Tribunolo praktika“, p. 47. .

Šio nutarimo publikavimu pirmajame žurnalo „Teisė“ numeryje pradėtas sistemingas Tribunolo praktikos viešinimas.

Beje, 1933 m. Teismų santvarkos įstatymo 63 straipsnis pakartojo teismo kalba esant lietuvių kalbą, bet nustatė (419 str.) išimtį, Vyriausiojo Tribunolo Klaipėdos krašto skyriuje leisdamas vartoti ir vokiečių kalbą.

Nepretenduodami į bent kiek išsamesnį gausių ir įvairių Tribunolo nutarimų ir sprendimų turinio apibendrinimą, pateikiame tik keketą pavyzdžių.

Suprantama, jog išskirtinio dėmesio verti Tribunolo samprotavimai konstituciniais klausimais.