Vertindamas kasacinio skundo argumentus, LAT konstatavo:

sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas. […] Kita vertus, bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, ir kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme.

Spustelėjus išskleisti...

Ši nutartis parodo, kad LAT pozicija iš esmės keičiasi Įdomu, kad abiejose aptartose bylose buvo tas pats pranešėjas. . Teismas pateikė nuomonę, iš kurios galime spręsti, kad faktinės aplinkybės, rodančios, kur „išgrynintos“ bendrovės lėšos buvo panaudotos, visų pirma apibūdina teisiamojo kaltę ir tik iš dalies jo veikos tikslą. Tačiau nurodydamas tirti, ar turtas nebuvo panaudotas asmeniniams poreikiams tenkinti, LAT įnešė sumaišties į tokio pobūdžio bylų tyrimą bei nagrinėjimą teismuose. Visų pirma, samprata „asmeniniams poreikiams“ yra labai neaiški. Kyla klausimas, jei asmuo visas „išgrynintas“ lėšas paaukojo labdarai, ar galime sakyti, kad jos buvo panaudotos „asmeniniams poreikiams“ tenkinti. Neaišku, kaip vertinti ir tokią situaciją, kai dalis „išgrynintų“ lėšų panaudota bendrovės interesams, o dalis asmeniniams poreikiams. Akivaizdu, jog tokiais atvejais nebegalime teigti, kad nėra tyčios kaltininko veikoje. Asmuo supranta, kad pats disponuoja „išgrynintomis“ bendrovės lėšomis ir pats sprendžia, kokią tų lėšų dalį panaudoti bendrovei, o kokią sau. Tokiu būdu jis suvokia pasisavinimo faktą ir sąmoningai jį realizuoja, o jau pasibaigus nusikalstamai veikai, dalį pasisavintų lėšų naudoja bendrovės interesams. Tiesa ta, kad bendrovė patirs mažesnę žalą. Tačiau patirtos žalos dydis veikos kvalifikacijai reikšmės turėtų tik tada, jei BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika būtų baigta tik nuo realios žalos atsiradimo momento.

Taigi, siekiant išvengti bet kokios sumaišties ikiteisminio tyrimo metu ir kylančių neaiškumų, LAT turėtų aiškiai pasisakyti, kad turto pasisavinimu nebus laikoma ir asmens veikoje nebus tyčios tais atvejais, kai bendrovės vadovas (akcininkas) nesuvokė realios galimybės elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir absoliučiai visus „išgrynintus“ juridinio asmens pinigus panaudojo tik bendrovės interesams ir jos naudai gauti. Reikėtų tirti ne tai, ar „išgrynintos“ lėšos buvo panaudotos asmeniniams poreikiams, bet tai, ar tos lėšos nebuvo visos panaudotos bendrovės naudai ir interesams. Kaip minėta, jei asmuo bent dalį „išgrynintų“ bendrovės lėšų panaudojo kitur, o ne juridinio asmens naudai ir interesams, tokio asmens veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Tokiu atveju, kvalifikuojant veiką kaip turto pasisavinimą, visiškai nesvarbu, kokia dalis lėšų buvo panaudota bendrovės naudai ir kokiems tikslams jis panaudojo likusias „išgrynintas“ lėšas. Svarbiausia kaltininko veikos kvalifikacijai tai, kad bent dalies lėšų panaudojimas ne bendrovės naudai rodo, jog jis suvokė užvaldęs juridinio asmens lėšas ir pats asmeniškai sprendžia, kokią dalį naudoti bendrovės naudai, o kokią kitiems savo ar kitų asmenų poreikiams tenkinti.

Pabrėžtina, kad dviprasmiška LAT praktika vertintina neigiamai, kadangi pagal Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį būtent „Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus“. Todėl žemesnės instancijos teismai privalo įsiklausyti ir sekti precedentu, kuris būna LAT sprendimuose. Ji ypač svarbi stiprinant visuomenės pasitikėjimą teismais, kadangi, 2011 m. balandžio 1–5 d. „Vilmorus“ atlikto sociologinio tyrimo duomenimis, Lietuvos teismais pasitiki tik 13,8 proc. gyventojų Žr. „Ar teisė ir teisingumas toliau žengs priešingomis kryptimis“, 2011. .

Baigiant norėtųsi pabrėžti, kad straipsnio autorius nesiekia kategoriškai nuginčyti paradigma tapusią baudžiamosios teisės teoriją. Viena vertus, autorius norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad praktikoje svetimo turto pasisavinimo veikų kvalifikavimas kol kas labai sunkus ir dažnai klaidingas. Kita vertus, šiandien Lietuvai sparčiai integruojančiai į demokratiniais pagrindais tvarkomų valstybių bendrijas, jų ekonomines sistemas, susiformavusi teisės teorija dėl pasisavinimo sudėties materialumo nebegali būti laikoma universalia. Šioje sferoje akivaizdžiai stinga platesnės mokslinės diskusijos bei precedentinių šaltinių, išgrynintų praktinių rekomendacijų.

Išvados ir pasiūlymai

1.Svetimo turto pasisavinimu turėtų būti laikoma baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas neteisėtai užvaldo svetimą turtą ir turi realią, jo paties suvoktą, galimybę tą turtą valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavina turtinę teisę, suteikiančią kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Šiuo atveju labai svarbi sąlyga, kad kaltininkas turi aiškiai suvokti savo galimybę elgtis su svetimu turtu kaip savu. Tuo atveju, jei tokia galimybė nebuvo kaltininko suvokta, negalima teigti, kad pasisavinimas yra baigtas. Baigtumo momentas ir tai, kad praktikoje galimi atvejai, kai kaltininkui pasisavinus juridinio asmens turtą šis nepatiria realios žalos, rodo, jog BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis gali būti laikoma formaliąja.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje svetimo turto pasisavinimo turinys ir nusikalstamos veikos baigtumo momentas traktuojami nevienareikšmiškai, o tai neišvengiamai lemia baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas žemesnės grandies teismuose. Iki 2012 m. gegužės 8 d. LAT nutarties, šis Teismas formavo praktiką, pagal kurią buvo galima manyti, jog svetimo turto pasisavinimas yra formalioji sudėtis, kadangi de facto padaryta žala buvo paliekama už nusikaltimo sudėties ribų. Tais atvejais, kai pasisavinimu buvo kaltinamas bendrovės vadovas (akcininkas), kuris visas „išgrynintas“ bendrovės lėšas panaudodavo tik bendrovės interesams ir naudai, Teismas faktines bylos aplinkybes vertindavo ne kaip parodančias teisiamojo kaltę, o tik nurodančias jo veikos tikslą. Net nustačius, kad kaltininkas nesuvokė realios galimybės elgtis su bendrovės turtu kaip savu ir jo dispozicijoje atsiradusį turtą visada vertino kaip bendrovės turtą, teismas kvalifikuodavo kaltininko veiką kaip pasisavinimą, motyvuodamas, kad kaltininko veikos tikslas nėra svarbi konkrečios nusikalstamos veikos kvalifikavimo aplinkybė. Tai leidžia manyti, kad Teismas konkrečioje byloje neatskyrė tikslo ir kaltės sampratų, o vertino subjektyviosios pusės požymių visumą. 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi LAT pakeitė savo požiūrį. Suformavęs precedentą, pagal kurį privaloma tirti, ar „išgrynintos“ lėšos nebuvo panaudotos „asmeniniams poreikiams“ ir ar bendrovė patyrė žalą, kartu įnešė sumaištį į įprastą tokio pobūdžio bylų tyrimą bei nagrinėjimą teisme. Tokia situacija leidžia manyti, kad LAT grįžta prie baudžiamosios teisės teorijoje įsigalėjusio požiūrio, jog kilusi dėl padarytos nusikalstamos veikos žala yra būtinuoju objektyviosios pusės požymiu, todėl ją visais atvejais būtina nustatyti kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį.

Teismų praktikai būtų pravartu, kad LAT suvienodintų teismų praktiką ir aiškiai pasisakytų, jog nebus laikoma svetimo turto pasisavinimu, o asmens veikoje nebus tyčios tais atvejais, kai bendrovės vadovas (akcininkas) nesuvokia realios galimybės elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Tokį nesuvokimą patvirtintų tai, kad kaltininkas absoliučiai visus „išgrynintus“ juridinio asmens pinigus panaudoja tik bendrovės interesams ir jai naudingai veiklai. Taip pat siūlytina, kad Teismas išaiškintų „asmeninių poreikių“ sampratą.

Literatūra

• Abramavičius, Armanas; Valentinas Mikelėnas, Įmonių vadovų teisinė atsakomybė, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 1998.
• „Ar teisė ir teisingumas toliau žengs priešingomis kryptimis“, Veidas.lt, 2011 m. gegužės 16 d. [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 21 d.].
• Bieliūnas, Egidijus, „Nusikalstamų veikų kvalifikavimo erdvė ir definicijos“, Teisė, 2008, t. 69, p. 7–21.
• Bikelis, Skirmantas, Tyčinė kaltė baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007.
• Bukelienė, Dalia, Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą: teoriniai ir praktiniai aspektai, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2005.
• Bukelienė, Dalia, Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą: teoriniai ir praktiniai aspektai, Vilnius: Eugrimas, 2008.
• Code penal: partie législative, Admi.net, 2013.
• Criminal Code (Strafgesetzbuch, StGB), German Law Archive [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 6 d.].
• Drakšienė, Anna, „Baudžiamoji atsakomybė už vagystę“, Teisė, 2000, t. 37, p. 16–33.
• Drakšienė, Anna; Egidija Stauskienė, Nusikaltimai nuosavybei Lietuvos ir kitų šalių baudžiamuosiuose įstatymuose, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998.
• Eismontaitė, Agnė; Giedrė Beconytė, „Šalies įvykiai ir nusikalstamumas 2010 m. – viešosios informacijos pateikimas žemėlapiuose“, Filosofija. Sociologija, 2011, t. 22, nr. 4, p. 405–413.
• Fedosiuk, Oleg, „Patikėtos svetimos turtinės teisės pasisavinimo ir iššvaistymo samprata“, Jurisprudencija, 2008, nr. 11 (118), p. 72–83.
• Fedosiuk, Oleg, „Turtinė nauda kaip nusikalstamos veikos dalykas: sisteminė normos analizė“, Jurisprudencija, 2004, nr. 60 (52), p. 82–95.
• Jovaišas, Karolis; Jonas Misiūnas, „Baudžiamųjų įstatymų komentaras (nusikaltimai nuosavybei, valstybės tarnybai, teisingumui, ūkininkavimo tvarkai, finansams)“, Verslo ir komercinė teisė, 1999, nr. 4–5 (298).
• Keinys, Stasys (red.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-368/2008 [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 6 d.].
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-P-78/2012 [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 6 d.].
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“, Teismų praktika, 1998, nr. 10.
• Pavilonis, Vladas (sud.), Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, Vilnius: Eugrimas, 2001.
• Pavilonis, Vladas (sud.), Baudžiamoji teisė: specialioji dalis, kn. 1, Vilnius: Eugrimas, 2001.
• Piesliakas, Vytautas, Lietuvos baudžiamoji teisė, Vilnius: Justitia, 2006.
• Prapiestis, Jonas (sud.), Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras, kn. 2: Specialioji dalis: (99–212 straipsniai), Vilnius: Registrų centras, 2009.
• Salinger, Lawrence M., Encyclopedia of White-Collar and Corporate Crime, vol. 1: A–I, Thousand Oaks (CA): Sage Publications, 2005.
• Sinkevičius, Edvardas, Neteisėtas banko kredito gavimas arba panaudojimas ir jų kvalifikavimas, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2002.
• The Danish Criminal Code, October 1st, Copenhagen, 1990.
• Wessels, Johannes, Baudžiamoji teisė: bendroji dalis: baudžiamoji veika ir jos struktūra, iš vokiečių kalbos vertė Armanas Abramavičius, Gintaras Goda, Vilnius: Eugrimas, 2003.
• Бойко, Александр Иванович, «Категория «цель» в уголовно-правовой доктрине» | Владимир Сергеевич Комиссаров (ред.), Категория «цель» в уголовном, уголовно-исполнительном К29 праве и криминологии: Материалы IV Российского Конгресса уголовного права, Москва: Проспект, 2009, с. 160–174.
• Есаков, Геннадий Александрович, Mens Rea в уголовном праве Соединенных Штатов Америки, Санкт-Петербург: Юридический центр пресс, 2003.
• Кудрявцев, Владимир Николаевич, Объективная сторона преступления, Москва: Госюриздат, 1960.

Some Problematic Issues of Criminal Liability for Misappropriation

Summary. The act of “embezzlement” provided for in Article 183 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania gives rise to a number of both theoretical and practical problems. First of all, various authors do not agree whether embezzlement constitutes a substantive or formal element. In the author’s opinion, embezzlement is deemed complete when possession of the property of others is taken illegally and there is a real possibility, perceived by the perpetrator, to manage it, to use it or to dispose of it or misappropriation is made of a property right, giving the perpetrator a possibility to receive other persons’ property or property benefit immediately or in the future, to treat the property of others as one’s own. That is, when a real possibility, perceived by the perpetrator, to treat the property of others as one’s own arises but not when the damage is caused. In this case, particular importance is adduced to the condition that the perpetrator must clearly perceive his or her possibility to treat the property of others as one’s own. In case such a possibility has not been perceived by the perpetrator, we cannot state that embezzlement is complete. The moment of completeness and the fact that in practice there may be cases where no real damage is caused to a legal entity when the perpetrator embezzles property of the former (see the example in footnote 15), show that the criminal act provided for in Article 183 of the Criminal Code contains a formal element. When evaluating practical problems, the article overviews two rulings of the Supreme Court of Lithuania that are of particular importance for the formation of the case-law.

Before the ruling of the Supreme Court of Lithuania of 8 May 2012, this court used to formulate somewhat erroneous case-law in examining cases concerning accusations raised on the basis of Article 183 of the Criminal Code. In cases where the head (shareholder) of a company was accused of embezzlement and used all the “cashed” funds of the company only for the interests and benefit of the company, the court used to evaluate the factual circumstances of the case not as indicative of the fault of the defendant, but only as indicative of the purpose of his or her act. Even if it was determined that the perpetrator did not perceive the real possibility to treat the company’s property as his or her own and always used to regard the property which came to his or her disposal as the company’s property, the court used to qualify the perpetrator’s act as embezzlement, by reasoning that the purpose of the perpetrator’s act was not a circumstance relevant for such qualification. It can be stated that in such a manner the court failed to distinguish between the concept of purpose and the concept of fault, failed to evaluate the features of the subjective part individually, and assessed them in their entirety. Due to such a mistake, the court created an impression that the concepts of fault and purpose in the case were confused.

By its ruling of 8 May 2012 the Supreme Court of Lithuania corrected those mistakes, however, its instruction to investigate whether “cashed” funds were not used “for personal needs” and whether the company suffered damage introduced a confusion into the investigation of cases of this type and their examination in court, as the concept of “personal needs” was not absolutely clear, whereas the fact of suffering damage was not necessary in order to qualify an act under Article 183 of the Criminal Code. In the author’s opinion, the Supreme Court of Lithuania should pronounce clearly that the cases where the head (shareholder) of the company has not perceived the real possibility to treat the other person’s property as his or her own will not be regarded as property embezzlement and there will be no deliberation in the person’s act. The absence of such perception would be confirmed by the fact that the perpetrator has used absolutely all “cashed” money of the legal entity only for the interest and benefit of the company.

Keywords: the act of “embezzlement,” fault, formal composition of crime, purpose of the act.