• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Pagal pagrindinį šios doktrinos, kuriai darė didelę įtaką kanonų ir bažnytinė teisė, valdovas turi valdyti valdinių sutikimu. Institucijomis, galinčiomis duoti tokį sutikimą, laikyti suverenūs teismai, ypač Paryžiaus parlamentas, kuris humanistinės pakraipos autoriams atrodė esantis kažkuo panašus į antikos laikų Romos senatą. Valdymo tautos sutikimu doktrinos elementas – idėja, kad valdovas turi paisyti papročių, kad jų negali vienašališkai pakeisti. Pasak O. Beaudo, „prancūzų teisininkų tradicija iki 1572 m. buvo ribotos monarchijos tradicija“ Olivier Beaud, « L’histoire du concept de Constitution en France : de la Constitution politique à la Constitution comme statut juridique de l’Etat », 2009. . Tačiau valstybės gyvenimo praktikoje šias idėjas nustūmė karališkojo absoliutizmo doktrina. Nei parlamentai, registravę karaliaus aktus, nei Generaliniai luomai nebuvo karaliaus valdžią atsveriančios institucijos, nors jų patirties politinė teisinė Prancūzijos mintis nepamiršo. Maža to, pagrindinių karalystės įstatymų idėjos iš tautos atminties nepasisekė visiškai ištrinti. Todėl XVIII a. F. M. Voltaire’o, J. J. Rousseau, Š. L. Montesquieu idėjos ne be pagrindo buvo iškeltos Prancūzijoje. Ir nestebina ministro Turgot žodžiai, pasakyti karaliui Liudvikui XVI, jog blogio šalyje priežastis – konstitucijos neturėjimas (La cause du mal, Sire, vient de ce que votre Nation n’a pas de Constitution). Matome, kad su konstitucijos priėmimu nuo pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžios buvo siejamos teisingo visuomenės gyvenimo sutvarkymo viltys.

 

Lenkijos ir Lietuvos valstybės patirtis dar kitokia. Istorinėje literatūroje pabrėžiamas Vidurio Rytų Europos regiono kaip europietiškos Vakarų civilizacijos dalies periferinis pobūdis, jo socialinis ekonominis vėlavimas Žr. Piotr S. Wandycz, Laisvės kaina: Vidurio ir Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties, p. 5−11. . Šio regiono valstybių istorija – nuolatiniai bandymai pasivyti toliau civilizacijos kelyje pažengusius Vakarų kraštus. Tiesa, nepaisant didelio civilizacinio įdirbio retkarčiais regime ir paradoksalių dalykų – netikėtų politinės-teisinės sistemos laimėjimų (pvz., 1222 m. Vengrijos Aukso bulę, XVI a. priimtus Lietuvos statutus ir kt). Todėl neturėtų stebinti Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdžios ribojimo patirtis.

Lenkijos ir Lietuvos valstybė po Liublino unijos įvardijama kaip bajoriškoji demokratija N. Davies tų laikų šios valstybės santvarką įvardija „bajorų demokratija“ (taip pavadintas vienas skyrius šio autoriaus knygoje: Norman Davies, Dievo žaislas: Lenkijos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1795 m., p. 355−405). . Tai vienas iš istorijoje žinomų aristokratinės elito demokratijos pavyzdžių.

Bajorų luome demokratija buvo visiška ir griežta. Bet tai buvo tiktai bajorų − iš anksto nustatyto elito – demokratija. Už šio elito ribų tebuvo tiktai valdomoji masė, politiškai pasyvi, neturinti jokių politinių teisių. Mykolas Römeris, Valstybė ir jos konstitucinė teisė, d. 2: Konstitucinės institucijos, t. 1: Suverenitetas, p. 162.
 

Bajorų teisių apsauga ir valdovų galių ribojimas − gerai įsisąmoninti dalykai Abiejų Tautų Respublikos politinio elito sąmonėje. Pirmiausia paminėtina pacta conventa praktika. Pacta conventa − valdovo padėtį Abiejų Tautų Respublikoje bei valdovo ir bajorijos tarpusavio santykius fiksavęs dokumentas. Pirmas pacta conventa sudarytas 1573 m., kai karaliumi buvo išrinktas Henrikas Valua. Tai vadinamieji Henriko artikulai (Artykuły Henrikowskie, Articuli Henriciani), kuriuose nustatyta, kad karalius visada bus renkamas, kad bus užtikrinama tikybos laisvė, kad be Seimo pritarimo nebus nustatomi mokesčiai, kad Seimas bus šaukiamas ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kad karalius be Seimo pritarimo nepradės karo.

Šie vadinamieji Henriko artikulai tapo nusistovėjusia konstitucine sutartimi, kuri niekada − per visų kitų karalių valdymo metus – taip ir nepasikeitė. Norman Davies, Dievo žaislas: Lenkijos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1795 m., p. 368.

Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdžios struktūros pagrindas buvo seimeliai. Jie išaugo iš XV a. bajorų organizuojamų, dažniausiai karybos klausimais, susirinkimų ir tapo reguliariai šaukiamu organu visose Lenkijos karalystės (vėliau ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) apskrityse. Įsteigus centrinius organus seimeliai skirdavo savo atstovus vietiniams interesams ginti į Seimą ir teisingumo institucijas. Seimas įsteigtas vėliau už seimelius. Seimą sudarė dveji rūmai: Senatas ir Atstovų rūmai (Izba Poselska). Buvo šaukiami ordinariniai, ekstraordinariniai ir konvokaciniai (karaliui rinkti) seimai. Seimų veikla buvo paini, sudėtinga.

 
Seimui, seimeliams ir karaliaus rinkimams buvo privalomas vienbalsiškumo principas. Šių dienų žmogui tai atrodo neįtikėtina, bet anuomet į tokį principą žiūrėta rimtai. Jis sudarė visų posėdžių praktiką. Joks pasiūlymas netapdavo įstatymu ir joks nutarimas nebuvo priimamas, jei jam nepritardavo visi iki vieno tie, kurie turėjo už jį balsuoti. Norman Davies, Dievo žaislas: Lenkijos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1795 m., p. 372−373.

Vienbalsiškumo principas buvo pagrindas atsirasti dviem valstybinio gyvenimo praktikoms: konfederacijai (sąjungai, gynusiai esminę piliečių teisę priešintis) ir liberum veto (bajoro teisę sustabdyti seimo eigą išreiškus savo nesutikimą). Tokie bajorų demokratijos instrumentai turėjo laiduoti jų teises ir apsaugoti nuo tironijos. Deja, iš tikrųjų jie visai nelaidavo vienybės, bet tapo valstybės griovimo įrankiu. Valstybės silpnėjimo priežastis – ne vien valstybės organizacija. XVII–XVIII a. bajorų demokratija, silpstant valstybei, virto bajorų anarchija. Chaosą šalyje stiprino ir kaimyninės valstybės.

 

Taigi visoms trims valstybėms, konstitucionalizmo pirmeivėms, būdingas tam tikras valdžios ribojimo, teisių apsaugos įdirbis. Be jokios abejonės, britiškoji politinės valdžios ribojimo tradicija, vienaip ar kitaip per du šimtmečius veikusi ir kolonijas Amerikoje, Apšvietos idėjų ir vietinio gyvenimo specifikos pakoreguota, buvo tvirčiausias perėjimo į konstitucinį valstybinio gyvenimo būvį pamatas. Šiuo atveju galima kalbėti apie tokio perėjimo sėkmės didžiausią tikimybę. Prancūzijos laukė daug sudėtingesni išbandymai. Absoliutizmas paveikė tiek valstybinio gyvenimo praktiką, tiek ir patį mąstymą. Todėl, nors ir nebuvo pamiršta pagrindinių karalystės įstatymų kategorija, prisimenami Generaliniai luomai, išliko karaliaus aktus registravę parlamentai, Apšvietos minties ir sąjūdžio laukė didžiausias darbas. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, regis, tereikėjo tik išplėsti demokratiją visos visuomenės atžvilgiu. Deja, bet būtent šios šalies elitui, sumaniusiam pertvarką, kelią teko skintis tiek per vidines, tiek išorines (dar didesnes) kliūtis. Konstatavus minėtų šalių konstitucinį įdirbį galima įžvelgti pirmųjų konstitucijų užuomazgų būtent šiose šalyse, nepaisant visų jų skirtumų bei konkrečios ikikonstitucinės padėties ypatumų, dėsningumą.

 

4. Pirmosios konstitucijos ir visuomenės gyvenimo lūžiai

Minėta, kad pirmųjų rašytinių konstitucijų, pradėjusių konstitucionalizmo įtvirtinimą valstybės gyvenime, priėmimas sietinas su esminiais visuomenės gyvenimo sukrėtimais XVIII a. antroje pusėje. Senos socialinės struktūros griuvo, ryškėjo naujas socialinių santykių tipas.

Amerikos revoliucija buvo išeities taškas to proceso, kurį galima vadinti Vakarų arba, jei tiksliau, Atlanto revoliucija. François-Georges Dreyfus, Le temps des révolutions, p. 36.

Proceso, kuris apie XVIII a. septintąjį dešimtmetį prasidėjo britų kolonijose Amerikoje, persimetė per Atlantą, virto revoliucija Prancūzijoje, sukrėtusia kone visą Europą. Amerikos kolonijų kova už nepriklausomybę ir Sąjungos sukūrimas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, sugriovusi feodalizmą bandžiusią išsaugoti absoliutinę monarchiją, pirmasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas ir bandymai išsaugoti valstybingumą – įvykiai, kurie paaiškina daugelį konstitucinio proceso šiose šalyse peripetijų.

 

Kita vertus, Amerikos revoliucija reiškė ryšių tarp buvusių trylikos kolonijų ir britų metropolijos nutraukimą, taigi, ji sietina ir su tarptautinių santykių sritimi. Prancūzijos revoliucijos priežastys – vidinės, nors įsibėgėjus revoliucijai jos idėjos pasklis po visą pasaulį. Lenkijos ir Lietuvos valstybės bandyme išsigelbėti nuo vidaus anarchijos ir išorinių grėsmių regime tiek vidines reikmes, tiek siekį atsikratyti kitų valstybių įtakos.

Pažymima, kad JAV Konstitucija – jau įvykusios ir laimėjusios revoliucijos padarinys. Ši konstitucija – po tokio socialinio lūžio priimta konstitucija. Prancūzijos konstitucijos vaidmuo sudėtingesnis – ji pati buvo „revoliucijos pretekstas“ Jean-François Aubert, La constitution, son contenu, son usage, p. 25. , t. y. visuomenė su konstitucijos vėliava žengė į pokyčius.

Nepaisant konkrečių realijų šių šalių politinis elitas buvo pasiruošęs nukreipti šalies raidą konstituciniu keliu. Amerikiečiams Konstitucija buvo reikalinga siekiant sukurti gyvybingą federaciją, prancūzų revoliucijos veikėjai, susirinkus Generaliniams luomams, dar tikėjo reformuoti monarchiją, sekant kitapus Lamanšo esančiu pavyzdžiu, t. y. taikingai pereiti iš absoliutizmo į konstitucinį valdymą.

 

Lenkijos ir Lietuvos Konstitucijos kūrėjai matė grėsmę šalies išlikimui bei valstybės organizacijos silpnumą. Buvo aišku, jog būtina atšaukti karalių renkamumo principą, panaikinti liberum veto (bajorų teisę protestuoti prieš seimo nutarimus ir žlugdyti jo darbą), suteikti daugiau teisių miestams ir t. t. Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvenimo pertvarkai ir valstybės išsaugojimui vienas iš gegužės 3 d. Konstitucijos kūrėjų Kołłąntaj siūlė „švelnios revoliucijos“ programą (remdamasis iš Neapolio teisininko G. Filangieri pasiskolinta pacifica rivoluzione idėja) Žr. Juliusz Bardach, Bogusław Leśnodorski, Michał Pietrzak, Historia ustroju i prawa polskiego, s. 305. .

Jungtinių Valstijų Konstitucija iš esmės reiškė kompromisą tarp būtinybės įkurti respublikinį valdymą, siekiant išsaugoti liaudies paramą, ir noro apsisaugoti nuo demagogijos, siekiant išsaugoti žymių žmonių pasitikėjimą. Andre Maurois, Histoire des États-Unis, 1492–1946, p. 199.

Toks kompromisas pasiteisino, valdžios struktūros ir jų veikla atitiko visuomenės raidos poreikius. Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinės demokratijos vystymosi nuoseklumas laikomas kone pavyzdiniu (nepaisant visų priešpriešų, pilietinio karo ir kitų šiai visuomenei iškilusių iššūkių). Prancūzijoje „nuosaiki revoliucija, kuri paskelbė Žmogaus teises, virto kruvina 1793–1794 m. revoliucija, nuvedusia į konstitucinių pasikeitimų amžių“ Maurice Duverger, Le système politique français, p. 18. . Lenkijos ir Lietuvos valstybės konstitucinės reformos, kuriomis buvo siekiama sustiprinti valstybę, buvo trumpalaikės. Kaimyninės imperijos užkirto kelią demokratinėms permainoms ir pasidalijo šią valstybę.

 

Konstitucijos, kaip pertvarką įtvirtinančio akto, reikšmė neginčijama. Pamokomos ne tik sėkmės, bet ir „nesėkmės“. Istorija patvirtino, kad procesą galima laikinai sustabdyti, jį nukreipti, bet pasaulis negrįš atgal. Svarbiausias dalykas, kurį galime konstatuoti: nuo šiol „laisvės“ ir „demokratijos“ idėjos įsišaknijusios protuose.“ Frédéric Delouche, Jacques Aldebert, Johan Bender, M. Jan Krzysztof Bielecki, Jiri Grusa, Scipione Guarraccino, Ignace Masson, Kenneth Milne, Foula Pispiringou, Juan Antonio Sanchez y Garcia Saùco, Antonio Simoes Rodrigues, Ben W. M. Smulders, Dieter Tiemann, Robert Unwin, Jan Kieniewicz, Europos istorija, p. 255.

5. Kas ir kieno vardu kūrė pirmąsias konstitucijas?

Filadelfijos konstitucinis konventas (The Philadelphia Convention), Prancūzijos steigiamasis susirinkimas (Assemblée constituante) ir Lenkijos ir Lietuvos valstybės Ketverių metų seimas (Sejm Czteroletni) – institucijos, rengusios ir priėmusios pirmąsias konstitucijas. Visos jos – tautai atstovaujančios institucijos.

Filadelfijos konventas buvo išrinktas turint tikslą reformuoti buvusių britų kolonijų Šiaurės Amerikoje sąjungą, Steigiamasis susirinkimas – 1789 m. karaliaus sušauktų Generalinių luomų transformacijos darinys, Ketverių metų seimas (dar vadintas Didžiuoju) – 1788 m. išrinktas kaip konfederacinis seimas (t. y. kurio sprendimai priimami balsų dauguma ir kuris negalėjo būti nutraukiamas; 1790 m. prie jo prisijungė naujai išrinkti kitos kadencijos nariai ir toliau seimas dirbo su dvigubu atstovų skaičiumi; dauguma antros kadencijos parlamentarų buvo reformų šalininkai).

 

1787 m. Filadelfijos konventas parengia JAV Konstituciją, kuri turėjo sutvirtinti valstijų sąjungą. Konstitucija įtvirtino federalinę valstybės sandarą. Pažymėtina, kad susirinkę Filadelfijos konvento dalyviai iš pradžių nežinojo, koks bus jų galutinis sprendimas (jie buvo išrinkti turint tikslą modifikuoti konfederacijos straipsnius), bet jie aiškiai žinojo, kad nori išsaugoti buvusių kolonijų sąjungą ir jokiu būdu nenori atkurti britų karaliaus tironijos. Tai buvo aišku.

Jų darbo rezultatas − 1787 m. Konstitucija.

Tai pirmoji Konstitucija pasaulyje, priimta tautos vardu (We the people of […]). Joje įtvirtintas principas, jog Konstituciją skelbia tauta, žmonijos istorijoje bus pakartotas daugelį kartų, daugelio pasaulio valstybių konstitucijose. Gediminas Mesonis, „Jungtinių Valstijų Konstitucija“, p. 35.

Pagal JAV Konstituciją, subjektas – įgyvendinantis steigiamąją valdžią – tauta Minėta, kad JAV Konstitucija pradedama žodžiais: „Mes, Jungtinių Valstijų Tauta, siekdami sukurti tobulesnę sąjungą, įtvirtinti teisingumą, užtikrinti rimtį šalyje, organizuoti bendrą gynybą, rūpintis visų gerove ir išsaugoti laisvės teikiamą gėrį mums bei mūsų ainiams, nustatome ir priimame šią Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją.“ Taigi Konstitucijos preambulėje fiksuojama „kad tauta steigia Konstituciją, tačiau pats konstitucijos priėmimas, jos ratifikavimo procesas atspindi kiek kitą koncepciją. M. Römeris, analizuodamas amerikietišką steigiamosios galios variantą, pažymi: „steigiamoji sankcija buvo rezervuojama ne federacinei tautai, bet federacijos nariams […], kurie šią steigiamąją galią vykdo kvalifikuotu jų daugumos nutarimu“ (Mykolas Römeris, Valstybė ir jos konstitucinė teisė, d. 2: Konstitucinės institucijos, t. 1: Suverenitetas, p. 187). Tai lėmė aplinkybė, kad iš pradžių Jungtinės Valstijos buvo konfederacinis junginys, kuriame bendros valstybės elementas buvo neryškus. Nepaisant Konstitucijos priėmimo ir ratifikavimo būdo, pati Konstitucija savo steigėja postuluoja tautą. . Konstitucija nustatoma ir priimama tautos vardu.

Prancūzijos Konstitucijos kūrėjai Steigiamajame susirinkime aiškiai žinojo, kad nenori feodalinės luominės tvarkos, nelygybės, sritinių skirtumų, bet buvo pasiryžę išsaugoti monarchiją, tik jau apribotą konstitucijos. 1791 m. Prancūzijos konstitucija priimta tautos atstovų vardu:

Nacionalinis susirinkimas, norėdamas nustatyti Prancūzijos konstituciją pagal principus, kuriuos jis ką tik pripažino ir paskelbė, neatšaukiamai panaikina institucijas, kurios žeidė laisvę ir teisių lygybę.
 

1791 m. Prancūzijos Konstitucija „buvo grindžiama dviem principais: nacionalinio suvereniteto ir valdžių padalijimo“ Adhemar Esmein, Précis élémentaire de l‘histoire du droit français de 1789 à 1811 : Révolution, Consulat, Empire, p. 33. . Pagal nacionalinio suvereniteto principą visos valdžios – įstatymų leidžiamoji, teisminė ir vykdomoji – įkurtos Konstitucijos ir jų šaltinis buvo tauta. Tautos ir valstybės tapatumo doktrina keičia valstybės įkūnijimo monarcho asmenyje doktriną. Valstybė – politiškai organizuota nacionalinė bendrija. „Ancien Régime laikais karalius buvo suverenas savo karalystėje“ Pierre Pactet, Ferdinand Mélin-Soucramanien, Droit constitutionnel, p. 265. , jo asmuo įkūnijo nacionalinę vienybę, o luomai, sritys, profesijos skyrėsi pagal savo statusą. Buvo pripažįstama, kad monarchas išreiškia bendrus interesus, tuo tarpu kiti junginiai turėjo ir reiškė savo specifinius teisėtus interesus. Revoliucija panaikino luominius, profesinius ar sritinius skirtumus. Taip užtikrinta tautos vienybė, tauta tapo vieningu lygiateisių piliečių korpusu; pripažinta, kad suverenitetas priklauso būtent jai. Jau 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 3 straipsnyje buvo skelbiama: suverenitetas glūdi tautoje, jokia korporacija, joks asmuo negali vykdyti valdžios, kuri aiškiai nekyla iš tautos. Prancūzijos Konstitucijos III skyriaus 1 straipsnis skelbė:

Suverenitetas yra vienas, nedalomas, nenusavinamas ir neatimamas. Jis priklauso tautai; jokia tautos dalis joks asmuo negali pasisavinti jo įgyvendinimo. Les Constitutions de la France de la Révolution à la IVe République, p. 9.

Tokia suvereniteto samprata nukreipta prieš monarcho valdžią, nes jeigu tautai priklauso suverenitetas, tai reiškia, kad jis nepriklauso monarchui. Kartu „konstitucijos prasmė keičiasi; ji tampa steigiančiuoju aktu, kylančiu iš tautos atstovų, kurie veikia savo nuožiūra ir nustato naują santvarką“ Paul Bastid, L’idée de Constitution, p. 146. .

 

Lenkijos ir Lietuvos valstybės Konstitucija skelbė du subjektai:

Stanislovas Augustas iš dievo malonės ir tautos valios Lenkijos karalius, Didysis Lietuvos […] kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai […].

Taigi tautai čia atstovauja monarchas ir tautos atstovai, kurie priima konstituciją. Žinoma, tokia deklaracija, nepanaikinus luominio valstybės pobūdžio, kiek dirbtinė. Tačiau kryptis aiški: „siekiama stiprinti valstybę, kad formuojama nebe bajorų, o moderni pilietinė tauta, kad kuriama konstitucinės monarchijos santvarka“ Alfredas Bumblauskas, „Konstytucja 3 maja a amnezja historyczna Litwy i Polski”, p. 196. .

6. Konstitucijų preambulėse įtvirtinti konstitucinio reguliavimo tikslai

Konstitucijos priimamos vienu tikslu – riboti valstybės valdžią ir tuo apsaugoti piliečių teises ir laisves. Tai klasika. Tačiau jei palygintume pirmųjų trijų konstitucijų preambulių tekstus, pastebėsime, kad jų autoriai preambulėse akcentavo ne tuos pačius dalykus. Naujos santvarkos kūrimo pagrindimas ir uždaviniai sieti su konkrečios šalies realijomis.

Antai JAV Konstitucijos kūrėjai pabrėžė siekius sukurti tobulesnę sąjunga, įtvirtinti teisingumą, užtikrinti šalyje rimtį, organizuoti bendrą gynybą, rūpintis visų gerove ir išsaugoti laisvės teikiamą gėrį. Iš esmės tai tam tikro valstybinio gyvenimo modelio postulavimas. Preambulėje dominuoja pozityvūs siekiai, noras sustiprinti tai, kas pasiekta iškovojus nepriklausomybę.

 

1791 m. Prancūzijos Konstitucijos autoriai, priešingai, preambulėje akcentuoja dalykus, kurie turi būti pašalinti, kas kliudo įtvirtinti naują valstybinį būvį. Ši Konstitucija įtvirtino luominės santvarkos ir privilegijų panaikinimą, garantavo piliečių ir neatimamas žmogaus teises. Konstitucijos preambulėje buvo skelbiama, kad Nacionalinis susirinkimas, norėdamas priimti konstituciją, grindžiamą ką tik paskelbtais principais, „neatšaukiamai panaikina institucijas, kurios žeidė laisvę ir teisių lygybę“ Les Constitutions de la France de la Révolution à la IVe République, p. 5. . Nėra daugiau nei bajorijos, nei perų, nei paveldimų, nei luomų skirtumų, nei tėvonijų teismų, nei iš jų kylančių jokių titulų, laipsnių ar prerogatyvų, jokių riterių ordinų, jokių korporacijų ar pasižymėjimo ženklų, kuriems reikalauta įrodyti bajorystę, arba kurie suponavo kilmingą kilmę, nėra jokių kitų pirmenybių, išskyrus teikiamas viešiesiems pareigūnams, kai jie vykdo savo funkcijas.

Taip pat atmestas viešų pareigų pirkimas, jų paveldimumas. Jokia tautos dalis, joks individas nebeturi daugiau jokių privilegijų, jiems nebedaromos išimtys iš bendros visiems prancūzams teisės. Neliko luominių cechų, profesinių, meno ar amatų korporacijų. Įstatymas daugiau nebepripažįsta religinių įžadų ar kitų įsipareigojimų, kurie prieštarautų prigimtinėms teisėms arba Konstitucijai.

 

Taigi Prancūzijos Konstitucijos preambulės tekste dominuoja eliminavimo imperatyvai, jos nuostatų tonas itin griežtas. Šalyje reformos tik pradėtos, jaučiamas pasipriešinimas. Tik panaikinus praeities institutus galima naujos tvarkos kūryba. Tiesa, turime matyti visą konstitucinę sistemą ir nepamiršti, kad Konstitucijos įvade – 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kurioje įtvirtinta teisių ir laisvių sistema – pozityvios kūrybos pagrindas.

1791 m. Valdymo įstatymo autoriai teigia, kad

pripažindami, jog mūsų visų likimas priklauso vien tik nuo tautos konstitucijos įvedimo ir ištobulinimo, iš ilgos patirties pažinę įsisenijusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri mus sugrąžino mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, taipogi norėdami pelnyti esamų ir būsimų kartų palaiminimą ir dėkingumą, nebodami kliūčių, kurios gali sukelti mumyse aistras, visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jų sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją […]. Eligijus Raila (sud.), 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, p. 13.

Valstybingumas, palanki situacija, svetimos prievartos reikalavimai, tautos politinė egzistencija – tokios buvo aktualijos, jos negalėjo neatsispindėti ir konstitucijos preambulėje. Konstitucija buvo suprantama kaip visuotinio gėrio, kaip laisvės išsaugojimo aktas.

 

7. Konstitucijų kaip teisinių dokumentų struktūra

Pirmosios konstitucijos ir pagal savo struktūrą tapo sekimo pavyzdžiais. Tiesa, tie pavyzdžiai labai nevienodi. Skiriasi jų teisinė technika, teksto apimtis, struktūros elementų išplėtojimo laipsnis.

JAV Konstituciją sudarė lakoniška preambulė ir septyni straipsniai. Pirmas straipsnis, skirtas įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai – JAV Kongresui, skirstomas į dešimt skyrių, antras – vykdomajai valdžiai – į keturis, trečias – teisminei valdžiai – į tris, ketvirtas – valstijoms ir jų piliečiams – į keturis skyrius, o penktas–septintas straipsniai neskaidyti. Vėliau Konstitucija buvo papildyta pataisomis Pataisos (šiuo metu jų − 27) pridedamos prie JAV Konstitucijos. .

J. Bardachas analizuodamas Lenkijos ir Lietuvos valstybės Konstituciją pažymi:

Dėmesį atkreipia valdymo įstatymo glaustumas. Jį sudaro tik 11 straipsnių […]. Tatai lėmė autorių nuostata, kad Konstitucija turi reglamentuoti tik pagrindinius santvarkos organizavimo principus, smulkesnius dalykus paliekant įstatymams. Juliusz Bardach, „1791 metų gegužės 3-osios Konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“, p. 95.
 

Neturėtume pamiršti ir šio akto preambulės, kurioje formuluojami konstitucinio reguliavimo tikslai. Straipsnių pavadinimai apibūdina jų reguliavimo objektą, o jų išdėstymas – kūrėjų prioritetus: I. Viešpataujanti religija; II. Bajorai žemvaldžiai; III. Miestai ir miestiečiai; IV. Valstiečiai valsčionys; V. Valdymas arba viešųjų valdžių paskirtis; VI. Seimas arba įstatymų leidžiamoji valdžia; VII. Karalius, vykdomoji valdžia; VIII. Teisminė valdžia; IX. Regentystė; X. Karaliaus vaikų edukacija; XI. Tautos karinė jėga. Be to, 1791 m. spalio 20 d. Seimo priimtas „Abiejų tautų tarpusavio įžadas“ papildė konstitucinę sistemą.

1791 m. Prancūzijos Konstitucija pagal savo apimtį yra didžiausias teisinis aktas, lyginanti su JAV ir Lenkijos ir Lietuvos pagrindiniais įstatymais. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija yra tarsi jos įvadas, po jos ėjo preambulė bei tokie skirsniai: I skirsnis. Pagrindinės nuostatos, kurias garantuoja Konstitucija; II skirsnis. Apie karalystės suskirstymą ir piliečių būklę; III skirsnis. Apie viešąsias valdžias (jį sudarė skyriai: I. Apie Nacionalinį įstatymų leidybos susirinkimą; II. Apie karaliaus valdžią, regentystę ir ministrus, III. Apie įstatymų leidžiamosios valdžios įgyvendinimą; IV. Apie vykdomosios valdžios įgyvendinimą; V. Apie teisminę valdžią); IV skirsnis. Apie valstybės ginkluotas pajėgas; V skirsnis. Apie valstybės mokesčius; VI skirsnis. Apie prancūzų tautos ir užsienio tautų santykius; VIII skirsnis. Apie Konstitucijos nuostatų peržiūrą.

 

Pirmųjų dviejų teisės aktų struktūra fragmentiška, o Prancūzijos 1791 m. akto struktūra išplėtota, joje apčiuoptos svarbiausios būsimo europinio konstitucinio reguliavimo temos. Neatsitiktinai būtent šios Konstitucijos struktūros modelis turėjo įtakos ne vieno konstitucinio akto sandarai.

8. Valdžių padalijimas pirmosiose konstitucijose

Didžiausią įspūdį darantis pirmųjų trijų konstitucijų panašumas susijęs su valdžių padalijimo principu. Rett R. Ludwikowski, William F. Fox, The Beginning of the Constitutional Era: A Bicentennial Comparative Analysis of the First Modern Constitutions, p. 157.

Gal kiek perdėtas teiginys, tačiau iš esmės jis teisingas, suvokiant, kad visų šių konstitucijų kūrėjų mintys pirmiausia krypo į valdžios organizacijos sutvarkymą pagal valdžių padalijimo principą. Valdžių padalijimo doktrinos įtvirtinimas visose konstitucijose buvo sunkiausias ir daugiausia rūpesčių kėlęs konstitucinių aktų kūrėjų uždavinys.

 

1787 m. JAV Konstitucijoje įtvirtinta valstybės valdžios organizacija buvo grindžiama valdžių padalijimo teorija, taip pat kolonijinių laikų bei nepriklausomo JAV gyvenimo laikotarpio patirtimi. Konstitucija apibrėžia svarbiausius valstybės organizacijos ir veiklos santykius. Įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimas, tiksliai suformuluoti šias valdžias įgyvendinančių institucijų įgaliojimai, santykių tarp federacijos ir valstybės reguliavimas – šio akto turinio elementai. JAV Konstitucijoje buvo nustatyta, kad įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimai Tai diskusijų dėl įstatymų leidžiamosios valdžios galimos visagalybės atspindys. JAV Konstitucijos kūrėjai sąmoningai į Konstitucijos tekstą įrašė: „Kongresui suteikiami įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimai“, bet ne „Kongresas vykdo leidžiamąją valdžią“. Tačiau toks formulavimas nepaneigia trinarės valdžių padalijimo sistemos. suteikiami Jungtinių Valstijų Kongresui, kurį sudaro Senatas ir Atstovų rūmai (ne vienerių rūmų įstatymų leidžiamoji institucija XIX a. mąstytojams tapo tarsi politikos mokslų aksioma Žr. Alexis de Tocqueville, Apie demokratiją Amerikoje, p. 97. ); vykdomoji valdžia priklausė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui (II str. 1 skyrius); teismų valdžią vykdė vienas Aukščiausiasis Teismas ir tie žemesnieji teismai, kuriuos steigia Kongresas. Konstitucijoje regime checks and balances pagrindus, laidavusius valdžių pusiausvyros praktiką.

Pirmas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos aktas, skelbęs valdžių padalijimo būtinybę konstitucinėje santvarkoje, buvo Nacionalinio susirinkimo 1789 m. rugpjūčio 26 d. priimta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“. Revoliucijos veikėjų konstitucinėje doktrinoje buvo jungiamos dvi idėjos: valdžių padalijimas ir suverenitetas. Valdžių padalijimas – ne vien politinės organizacijos elementas, bet ir valstybinio gyvenimo filosofijos taisyklė. Valdžios buvo suvokiamos kaip suvereniteto išvestinės dalys, jos gauna įgaliojimus iš tautos konkrečiai funkcijai vykdyti.

 

To meto prancūzų konstitucionalistų nuomone, sujungus asmens teisių garantijas su valdžių padalijimu galima tikėtis, kad Konstitucija bus veiksminga (prisiminkime nuolat cituojamą 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 16 straipsnio nuostatą: „Visuomenėje, kurioje žmogaus teisių garantijos nėra užtikrintos ir valdžių padalijimas nustatytas, neturi konstitucijos“). Valdžių padalijimo sampratai esminę reikšmę turėjo 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 3 straipsnis, kuriame buvo įtvirtinta, kad bet kokio suvereniteto principas glūdi iš esmės tautoje. Tai atstovaujamosios valdžios (t. y. valdžios, kuri atstovauja tautos valiai) principo įtvirtinimas.

Prancūzijos 1791 m. Konstitucija įtvirtino atstovaujamąjį valdymą, grindžiamą nacionaliniu suverenitetu. Konstitucijoje buvo skelbiama, kad tauta turi du atstovus – įstatymų leidžiamąjį susirinkimą ir karalių. Santykiai tarp valstybės institucijų, laikantis Š. Montesquieu priesakų, buvo grindžiami valdžių padalijimo principu. Kaip matote, du pagrindiniai principai buvo valstybės valdžios organizacijos pagrindas: nacionalinis suverenitetas, kuris buvo paskelbtas „vieningu, nedalomu ir neatimamu“, neperduodamu jokiam organui ar asmeniui, ir valdžių padalijimas, pagal kurį savarankiškos, savitai formuojamos valdžios vykdo jam priklausančius įgaliojimus.

 

Prancūzijos 1791 m. Konstitucijoje įstatymų leidžiamoji valdžia buvo patikėta Nacionaliniam įstatymų leidžiamajam susirinkimui, sudarytam iš tautos laisvai išrinktų tam tikram laikui atstovų, kuris veikia nuolat ir yra vienerių rūmų. Nacionalinis įstatymų leidžiamasis susirinkimas renkamas kas dveji metai, rengiant naujus rinkimus. Pagal Konstituciją kiekvienas dvejų metų laikotarpis sudaro vieną legislatūrą. Karalius neturėjo teisės paleisti įstatymų leidybos korpuso. Pasak A. Esmeino, 1791 m. Konstitucija nustatė valdymą, „kuris rėmėsi griežtu įstatymų leidžiamosios galios atskyrimu nuo vykdomosios galios […]“ Adhemar Esmein, Konstitucinės teisės principai (prancūzų ir palyginamieji), p. 253. .

Konstitucija suteikė įstatymų leidžiamajam korpusui tokius išimtinius įgaliojimus ir funkcijas: siūlyti ir priimti įstatymus (karalius galėjo tik kviesti įstatymų leidybos korpusą apsvarstyti vieną ar kitą klausimą), nustatyti valstybines išlaidas ir valstybinius mokesčius, valstybės pajamų naudojimo priežiūrą ir reikalauti ataskaitos, priimti sprendimus steigti ar panaikinti valstybės tarnybas, priimti karaliaus siūlymu kasmet nutarimus dėl kariuomenės sudėties, laivų skaičiaus, priimti nutarimus dėl naudojimosi nacionalizuotu turtu ir jo nusavinimo tvarkos, patraukti atsakomybėn prieš aukščiausiąjį nacionalinį teismą ministrus ir pagrindinius vykdomosios valdžios atstovus ir kt. Karas galėjo būti paskelbtas tik įstatymų leidžiamojo korpuso dekretu, karaliaus siūlymu bei su jo sankcija. Susirinkimui patikėtas tarptautinių sutarčių dėl taikos, sąjungų, prekybos ratifikavimas; neratifikuota sutartis nesukels padarinių.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė