Straipsnis Alaus gamybos įmonių socialinės atsakomybės tyrimas

  • Bibliografinis aprašas: Margarita Išoraitė, „Alaus gamybos įmonių socialinės atsakomybės tyrimas“, @eitis (lt), 2021, t. 1 758, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Margarita Išoraitė, „Alaus gamybos įmonių socialinės atsakomybės tyrimas“, Verslo sistemos ir ekonomika, 2013, t. 3, nr. 2, p. 248–265, ISSN 2029-8234.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus kolegija.

Santrauka. Straipsnyje analizuojama įmonių socialinės atsakomybės sąvoka, Lietuvos įmonių socialinės atsakomybės politika. Atliktas empirinis tyrimas parodė, kad visuomenę reikėtų labiau supažindinti su įmonių socialinės atsakomybės sąvoka, labiau informuoti apie alaus gamybos įmonių veiklą visuomenės labui. Vykdančioms neatsakingą veiklą įmonėms vis dėlto tikslinga būtų numatyti socialinę atsakomybę. Dauguma respondentų teigė, kad jie nėra girdėję apie socialinės atsakomybės programas, todėl būtina ateityje juos apie tai informuoti. Labai teigiamai respondentai vertino tokias priemones kaip aplinkos apsauga, dalyvavimas visuomeninėje veikloje, įvairiapusis rėmimas (sporto varžybų, kultūros renginių ir pan.). Pasak respondentų, visuomenė bei valdžios institucijos gali turėti pakankamai įtakos įmonių socialinei atsakomybei. Pagrindinės priežastys, skatinančios įmonės socialinę atsakomybę, yra geresnė įmonės reputacija, gaunama „nemokama reklama“, klientų lojalumo didinimas bei finansinė nauda įmonei.

Pagrindiniai žodžiai: įmonės socialinė atsakomybė, socialinės atsakomybės politika, socialinė verslininko atsakomybė.

 

Įvadas

Įmonių socialinę atsakomybę (toliau – ir ĮSA) galima nagrinėti įvairiais aspektais: pradedant socialiai atsakingos veiklos teikiama nauda visuomenei ir gamtai, baigiant atskirų grupių įtaka ĮSA plėtrai ir nauda pačioms įmonėms. Socialiai atsakingas verslas yra ganėtinai nauja koncepcija, tačiau jo aktualumas ir plėtra įgauna pagreitį. Europos Sąjunga jau kuris laikas aktyviai skatina ir plėtoja atsakingo verslo modelį, vis daugiau politinio svorio suteikiant ĮSA. Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat deklaruoja savo indėlį į ĮSA teikdama įvairius teisinius aktus bei vykdydama socialiai atsakingą veiklą skatinančias programas. Tačiau reikėtų pažymėti, kad Lietuvoje tik pradedamos diskusijos ĮSA klausimais orientuojantis į klausimus „Ar reikia? ir „Kokia nauda iš to?“, kai kitose šalyse pereita į aukštesnį lygmenį – kaip ir kokiomis priemonės įgyvendinti ĮSA. Šiuo klausimu pastebimas dar vienas neigiamas kryptingumas – daugelis įmonių ir visuomenės narių ĮSA vis dar supranta kaip reklaminę kampaniją, o ne kaip veiklos strategiją. Tokia tendencija ypač jaučiama kalbant apie alaus įmonių socialinę atsakomybę.

Dabartiniu metu Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, stiprėja įmonių socialinės atsakomybės idėjų plėtra. Mūsų šalyje taip pat tvirtėja verslo orientacija į veiklą, kurios rezultatai yra nukreipti ne vien į pelno siekimą, bet ir į suinteresuotų veikėjų poreikius bei tokias dimensijas, kaip žmogaus teisės, aplinkos tausojimas, socialinis solidarumas ir sanglauda. ĮSA idėjos ir praktika pasiekia mūsų šalį įvairiais keliais. Tam turi įtakos globalizacijos procesas, ES ĮSA politika bei konkrečios vietinės problemos, kurioms spręsti neužtenka įprastų metodų bei galiojančių įstatymų.

 

Lyginant užsienio šalių ir Lietuvos patirtį ĮSA sferoje, galima pastebėti svarbius skirtumus. Pagrindinis veiksnys, skatinantis užsienio verslininkų atsakingą požiūrį, ‒ vartotojų ar visuomenės spaudimas. Lietuvos įmonėse tokio pobūdžio iniciatyvos (projektai) dažniausiai yra skatinamos užsienio partnerių/antrinių įmonių. Šie projektai įgyvendinami įmonių viduje bei liečia tiesiogiai su jomis bendradarbiaujančius partnerius. Lietuvos įmonės, vykdydamos panašaus pobūdžio iniciatyvas, dažniausiai vadovaujasi vidiniais moraliniais ar etiniais poreikiais. Šis faktas rodo, jog Lietuvoje dar neveikia ĮSA koncepcijose aprašytas pagrindinis jo skatinimo mechanizmas – atsakas į atsakingų vartotojų reikalavimus. Atsižvelgiant į vieną iš plačiai paplitusių ĮSA sampratų, jog atsakingu gali būti laikomas verslas, kuris ne tik įvykdo visus šalyje numatytus reikalavimus verslui, laikosi įstatymų ir pan., bet padaro daugiau, negu yra numatyta įstatymuose, galima teigti, kad daugumoje Lietuvos įmonių (nors ir esant tam tikrų pozityvių veiklų pavyzdžių) sunku kalbėti apie šio reiškinio vystymosi pradžią. Atrodo, jog kol kas Lietuvoje socialinė įmonių veikla daugiausiai yra suvokiama kaip labdara ar filantropija. Nemažai kompanijų skiria lėšų socialiniams projektams, tačiau tai vis tiek yra daugiau vienas iš marketingo būdų, o ne lygiavertės partnerystės bei sisteminio bendradarbiavimo užmezgimas su socialiniais partneriais bei kitais naudos gavėjais Žr. Boguslavas Gruževskis, Nijolė Vasiljevienė, Julija Moskvina, Indrė Kleinaitė, Įmonių socialinė atsakomybė: aktualūs socialinės politikos klausimai, 2006. .

 

Kaip teigia Česynienė, Neverkevič Žr. Rima Česynienė, Marina Neverkevič, „Įmonių socialinė atsakomybė ir jos iniciatyvų diegimo kliūtys smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėse“, 2009. , ĮSA idėjos Lietuvoje kol kas menkai atsispindėjo sisteminiuose moksliniuose tyrimuose, nors pastaruoju metu publikacijų skaičius šiais klausimais yra išaugęs. ĮSA problemas nagrinėjo Vasiljevienė, Gruževskis Žr. Boguslavas Gruževskis, Nijolė Vasiljevienė, Julija Moskvina, Indrė Kleinaitė, Įmonių socialinė atsakomybė: aktualūs socialinės politikos klausimai, 2006. , Vasiljevas, Pučėtaitė Žr. Aleksandras Vasiljevas, Raminta Pučėtaitė, „Socialinės įmonių atsakomybės ir efektyvaus žmogiškųjų išteklių valdymo įgyvendinimas dalykinės etikos priemonėmis“, 2005. , Juščius ir Snieška Žr. Vytautas Juščius, Vytautas Snieška, 2008. , Bernatonytė, Vilkė ir Keizerienė Žr. Dalia Bernatonytė, Rita Vilkė, Eglė Keizerienė, „Ekonominės krizės poveikio Lietuvos smulkių ir vidutinių įmonių socialinei atsakomybei kryptys“, 2009. . Įvairiais aspektais įmonių socialinės atsakomybės problemos minimos Čiegio Žr. Remigijus Čiegis, Darnus vystymasis: ekonominiai aspektai, 2003; 2009. , Čiegio ir Gineitienės Žr. Remigijus Čiegis, Dalia Gineitienė, “Participatory Aspects of Strategic Sustainable Development Planning in Local Communities: Experience of Lithuania,” 2008. , Grybaitės ir Tvaronavičienės Žr. Virginija Grybaitė, Manuela Tvaronavičienė, 2008. , Kriščiūno ir Grėblikaitės Žr. Kęstutis Kriščiūnas, Jolita Grėblikaitė, 2007. , Lapinskienės ir Tvaronavičienės Žr. Giedrė Lapinskienė, Manuela Tvaronavičienė, „Darnusis vystymasis Centrinėje ir Rytų Europoje: pagrindiniai ekonominio augimo aspektai“, 2009. , Ruževičiaus ir Serafino Žr. Juozas Ruževičius, Dalius Serafinas, „Socialiai atsakingo verslo plėtra Lietuvoje“, 2006. , Schieg Žr. Martin Schieg, „Įmonių socialinės atsakomybės vadybos modelis“, 2009. , Tafel-Viia ir Alas Žr. Külliki Tafel-Viia, Ruth Alas, „Valdytojų ir vyresniųjų vadybininkų skirtumai ir konfliktai esant socialinei atsakomybei kontekste“, 2009. moksliniuose darbuose.

 

Straipsnio objektas – socialinė atsakomybė alaus gamybos įmonėse. Straipsnio tikslas – ištirti ir įvertinti kolegijos studentų požiūrį į alaus gamybos įmonės socialinę atsakomybę ir pateikti pasiūlymus, kaip šią socialinę atsakomybę didinti visuomenėje. Tikslui pasiekti nustatyti šie uždaviniai:

  • išanalizuoti socialinės atsakomybės sampratos teorinius aspektus;
  • išnagrinėti socialinę atsakomybę alaus gamybos sektoriuje;
  • ištirti respondentų nuomonę apie alaus sektoriaus įmonių socialinę atsakomybę ir jos poveikį visuomenei.

Taikyti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, teisinių dokumentų analizė, anketinė apklausa.

Socialinės atsakomybės samprata, jos teoriniai aspektai nagrinėjami remiantis mokslinės literatūros analize. Teisinių dokumentų analizė pasitelkta įvertinti įmonių socialinę politiką, kokiais teisės aktais ji apibrėžta bei kaip traktuojama. Anketinė apklausa – žvalgomasis tyrimas, atliktas ištirti respondentų nuomonę apie alaus gamybos įmonių socialinę atsakomybę, kokį poveikį ji daro respondentams.

 

Socialinės atsakomybės sampratos teoriniai aspektai

Nagrinėjant įmonių socialinės atsakomybės apibrėžimus paaiškėjo, kad naudos sąvoka ĮSA apibrėžime atsirado viena pirmųjų. Dar 1776 m. Smith’as vertindamas organizacijos veiklos kryptingumą akcentavo, jog įmonė visų pirma turi siekti asmeninės ir materialinės naudos maksimizavimo bei racionaliai naudoti turimus gamybos išteklius. Tuo metu ekonomikoje dar nebuvo aiškiai apibrėžta ir logiškai pagrįsta racionalumo sąvoka. Vis dėlto ja tuometinis mokslas jau disponavo aiškindamas organizacijos veiklos prioritetus. Šiuo atveju romantinės hermeneutikos taikymas leidžia tuometinę organizacinės elgsenos sampratą sugretinti su istorinėmis aplinkybėmis ir būtent tame kontekste apibrėžti įmonių socialinę atsakomybę. Taigi, tai leidžia teigti, jog pelno maksimizavimas tuo metu ir buvo tikroji įmonės paskirtis ir socialinė atsakomybė Žr. Sigitas Vaitkevičius, Dalia Stukaitė, „Įmonių socialinės atsakomybės formavimas racionalaus veikimo kontekste“, 2009. .

Įmonių socialinė atsakomybė – terminas, apimantis aplinkosauginių ir socialinių principų savanorišką įtraukimą į įmonių vidinius procesus ir santykius su visuomene. Šio reiškinio ir termino atsiradimui įtakos turėjo įvairūs veiksniai. Svarbiausi jų – tai vis spartėjanti globalizacija, nykstantys gamtos ištekliai, aplinkos tarša, daugelyje šalių vis dar išliekanti socialinė ir lyčių nelygybė, skurdas bei kitos reikšmingos problemos pasauliniu ir šalies mastu. Svarbu atkreipti dėmesį į vartojimą, kuris yra pagrįstas naftos ir kitų neatsinaujinančių išteklių naudojimu, kadangi visa žmonija ateityje rizikuoja ne tik savo ilgalaike gerove, bet ir mūsų planetos gyvavimo tęstinumu. Aplinkosaugos, socialinių ir ekonominių problemų sprendimo būtinumas tik įrodo, kad dabartinis ekonomikos modelis netenkina visuomenės lūkesčių ir kelia grėsmę būsimų kartų išlikimui.

 

Nacionalinėje įmonių socialinės atsakomybės plėtros 2009–2013 metų programoje apibrėžta, kad įmonių socialinė atsakomybė – tai įmonių politika ir praktika, kai jos, laikydamosi įstatymų, tarptautinių susitarimų ir sutartų elgsenos normų, į savo veiklos vidinius procesus ir išorinius santykius savanoriškai integruoja socialinius, aplinkosaugos ir skaidraus verslo principus. Įmonės kartu su visuomeniniais ir valstybinio sektoriaus partneriais ieško novatoriškų sisteminių socialinių, aplinkosaugos ir platesnių ekonominės gerovės problemų sprendimų.

Kaip teigia Šimanskienė ir Paužuolienė Žr. Ligita Šimanskienė, Jurgita Pažuolienė, „Įmonės socialinės atsakomybės svarba Lietuvos organizacijoms“, 2010; „Įmonių socialinės atsakomybės ir organizacinės kultūros sąsajų tyrimas Lietuvos organizacijose“, 2010. , ĮSA matuojama ir institucionalizuojama remiantis keturiais pagrindiniais parametrais: a) rinkos; b) darbo vietos (vidinė ĮSA); c) visuomenės ir d) aplinkosaugos (išorinė ĮSA). Remiantis šiais parametrais ir konkretizuojant bei pritaikant įmonių vadybą konkrečioms sąlygoms plėtojamos ĮSA strategijos. Visa tai gali užtikrinti SA 8000 vadybos sistema. Standartas SA 8000 Žr. Intelektualių resursų sistemos, UAB, „SA 8000: socialinės atsakomybės standartas“, 2012. – tai reikalavimai, kurie gali būti taikomi beveik visų pramonės sričių įmonėms, kurios nori parodyti socialiai atsakingą požiūrį į darbo sąlygų sudarymą ir palaikymą.

 

Kaip teigia Dagilienė ir Bruneskienė Žr. Lina Dagilienė, Jurgita Bruneskienė, „Savanoriškai atskleidžiamos informacijos vaidmuo įmonių socialinės atsakomybės aspektu“, 2010. , Lietuvoje įmonių socialinės atsakomybės sampratą tyrė Juscius Žr. Vytautas Juščius, „Įmonių socialinė atsakomybė ir organizacijų tapatumas šiuolaikinės ekonominės krizės kontekste“, 2009. , Ruzevičius ir Serafinas Žr. Juozas Ruževičius, Dalius Serafinas, 2007. , įmonių socialinės atsakomybės iniciatyvų tendencijas – Astromskienė ir Adamonienė Žr. Adelė Astromskienė, Rūta Adamonienė, 2009. . Jusčius ir Snieška Žr. Vytautas Juščius, Vytautas Snieška, 2008. pažymėjo, kad įmonės sugebėjimas užtikrinti vartotojų poreikius, suderinus su kitomis suinteresuotųjų grupėmis, didina jos konkurencingumą. Ruzevičius ir Serafinas Žr. Juozas Ruževičius, Dalius Serafinas, 2007. , tirdami socialiai atsakingo verslo plėtrą Lietuvoje, nagrinėjo vienos organizacijos, įdiegusios ir sertifikavusios savo socialiai atsakingo verslo vadybos sistemą. Dagilienė Žr. Lina Dagilienė, 2009. tyrė Lietuvos bendrovių, kotiruojamų vertybinių popierių biržoje, finansinių ataskaitų sudėtingumą, naudojant privalomų finansinių ataskaitų, tarp jų ir metinio pranešimo, apimties kriterijų. Legenzova Žr. Renata Legenzova, 2008. , tirdama Lietuvos listinguojamų bendrovių savanoriškai atskleidžiamos finansinės informacijos apimtį ir jos sąryšį su nuosavybės struktūra 2002‒2005 m., nustatė, kad žemesnis savanoriškos informacijos atskleidimo lygis yra būdingas įmonėms, kurių aukšta kapitalo koncentracija. Vaškelienės, Selepeno atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad 2006 m. įmonės daugiau atskleidė informacijos apie intelektinį kapitalą lyginant su 2003 metais. Taigi nors mokslinėje literatūroje yra pateikta įvairių savanoriškai atskleidžiamos informacijos tyrimų, vis dėlto trūksta ĮSA bei alaus sektoriaus įmonių socialinės atsakomybės tyrimų.

 

Įmonių socialinė atsakomybė nagrinėjama įmonės strateginių klausimų lygmeniu – aplinkosaugos ir socialinius klausimus įtraukiant į verslo strategiją ir kasdieninę veiklą. Daugelyje literatūros šaltinių yra pateikiamos pagrindinės priežastys, kodėl ĮSA klausimai yra strateginės reikšmės Žr. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2012. :

Tai yra natūralus organizacijų vystymosi etapas atsižvelgiant į besikeičiančius visuomenės lūkesčius;

  • senkantys natūralūs ištekliai tampa ribojančiu veiksniu vystant veiklą;
  • ekologinės problemos darosi globalaus masto;
  • didėja sveikatos problemos;
  • socialiniai, aplinkosaugos ir ekonominiai veiksniai tarpusavyje siejasi ir sukuria nestabilumą ir nesaugumą;
  • energijos tiekimo užtikrinimas yra pagrindinis klausimas;
  • darnaus vystymosi principų taikymo teigiamų pasekmių gali būti daugiau, nei numatoma iš anksto.
 

ĮSA pobūdis ir apimtis keitėsi bėgant laikui. ĮSA sąvoka yra santykinai nauja, plačiai vartojama tik nuo 1960 m. Tačiau ĮSA pamatai buvo padėti dar XVIII a., kai kuriems verslininkams reorganizuojant savo veiklą taip, kad būtų kiek įmanoma labiau pagerintos darbo sąlygos darbuotojams. Robertas Owenas (1771–1858) buvo vienas iš nedaugelio tuometinių verslininkų, kurie rūpinosi savo darbuotojų gerove ir tam tikrą pelno dalį skyrė darbo sąlygų ir darbuotojų gyvenimo lygio kėlimui. R. Oweno parašytos knygos, kuriose jis išdėstė savo idėjas, bei sukurtos darbo sąlygos tekstilės fabrike davė pradžią socialinės atsakomybės koncepcijai. Pagrindinis R. Oweno įnašas į socialiai atsakingą mąstymą buvo nuomonė, kad žmogaus socialinis elgesys nėra fiksuotas ar besąlyginis, kad kiekvienas žmogus turi laisvą valią burtis į bet kokią visuomeninę bendruomenę Žr. Inmaculada Carrasco, “Moral Traits of Adam Smith’s Theories in Corporate Social Responsibility Evolution,” 2008. .

Verslo socialinės atsakomybės koncepcija toliau buvo plėtojama ir XIX a. Tačiau didžiųjų korporacijų savininkai demonstruodami akivaizdžią įmonės socialinę atsakomybę iš tikrųjų buvo vedami savanaudiškų tikslų – tokia būdu buvo siekiama pakelti įmonės socialinį prestižą bei maksimizuoti pelną Žr. Valdas Pruskus, Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės, 2003. .

 

Praeito amžiaus 7-ajame dešimtmetyje verslo etika, socialinė verslo atsakomybė bei korporacijų socialinė atsakomybė tapo vis dažniau diskutuojamomis temomis. Tam ypač didelę įtaką padarė ekonomisto G. Boyweno 1953 m. išleista knyga „Socialinė verslininko atsakomybė“. Knygoje autorius socialinės atsakomybės koncepciją pateikė kaip verslininkų įsipareigojimą vykdyti tokią veiklą ir politiką įmonėje bei priimti tokius sprendimus, kurie sutaptų su visuomenės vertybėmis bei tikslais Žr. Valdas Pruskus, Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės, 2003. . Prie socialiai atsakingo verslo plėtros prisidėjo ne tik žymūs teoretikai bei išleisti veikalai, tačiau ir skirtingų šalių ekonominės tradicijos: pavyzdžiui, Japonijoje jau daugelį metų ypatingai daug dėmesio buvo skiriama subalansuotai plėtrai, kuri nėra įmanoma be įmonių socialinės atsakomybės. Panašių iniciatyvų daugėjo ir kitose didžiosiose pasaulio šalyse, tokiose kaip JAV, Vokietija bei Skandinavijos šalyse Žr. Ekonominės konsultacijos ir tyrimai, „Socialinės atsakomybės tendencijos tarp smulkių ir vidutinių įmonių“, 2007. .

 

2006 m. kovo 22 d. Europos Bendrijų Komisija patvirtino ĮSA sąvokos apibrėžimą:

Įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) yra sąvoka, kurią pasitelkdami verslininkai savanoriškai įtraukia socialinius ir aplinkosaugos klausimus į savo įmonių veiklą ir į santykius su suinteresuotosiomis šalimis. Europos Bendrijų Komisija, Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui „Augimo ir užimtumo partnerystės įgyvendinimas: paversti Europą įmonių socialinės atsakomybės pavyzdžiu“, 2006.

ES dokumentuose taip pat pateikiami pavyzdžiai, aiškinantys ĮSA koncepciją: „spręsdama socialines reikmes, įmonė nusprendžia neapsiriboti būtinais teisiniai reikalavimais ir įsipareigojimai, kurie numatyti kolektyvinėse sutartyse“ Ten pat. . ĮSA sąvokos apibrėžimas numato galimybę tiek didelėms, tiek mažoms įmonėms su suinteresuotomis šalimis derinti ekonominius, socialinius ir aplinkosaugos tikslus. Apibendrinant ES tvarką dėl ĮSA, svarbu paminėti, kad ES šalys narės pritaria pateiktam ĮSA apibrėžimui, tačiau kiekvienoje šalyje, priklausomai nuo šalies kultūros ir ekonominio išsivystymo lygio, gali skirtis jos ypatybės.

 

Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005 m. patvirtintą dokumentą „Įmonių socialinę atsakomybę 2006–2008 metais skatinančios priemonės“ įmonių socialinė atsakomybė apibrėžiama kaip

įmonių ideologija, politika bei praktika, atspindinti tokią įmonių elgseną, kai jos į savo veiklą savanoriškai įtraukia socialinius ir aplinkosaugos klausimus bei santykiuose su visais suinteresuotais visuomenės, verslo ir valdžios atstovais vadovaujasi pagarbos žmogui, visuomenei bei gamtai vertybiniais principais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2012. .

Taip pat aiškinama, kad įmonių veikla siejama ne tik su akcininkų ir savininkų ekonominės naudos gavimu, bet ir su įmonės daromu poveikiu darbuotojams, tiekėjams, apskritai visai visuomenei bei aplinkai.

 

Daugelyje literatūros šaltinių skiriamos keturios pagrindinės ĮSA plėtros dalys, kurios supaprastina ir apibendrina ĮSA sąvokoje užkoduotą informaciją Žr. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2012. :

  • konkurencingos įmonės besikeičiančiomis globalios ekonomikos sąlygomis;
  • saugi, ekologiškai švari aplinka;
  • stipri socialinė sanglauda;
  • skaidri ir etiška verslo praktika.

Įmonės, siekdamos subalansuoti savo veiklą ir atitikti ĮSA reikalavimus, vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis ir standartais. Šiuolaikinis pasaulis racionaliai naudoja subalansuotas socialines humanistines vertybes ir ekonominę naudą derina su vadinamuoju „3E“ (angl. „3P“) principu Žr. Marcel van Marrewijk, “Concepts of Definitions of CSR and Corporation Sustainability: Between Agency and Communion,” 2003. :

  • ekonomika ir efektyvumas – profit;
  • etika – people;
  • ekologija – planet.
 

Ir literatūroje, ir visuomenėje pastebima tendencija antrąjį principą „etika – people“ išskirtinai tapatinti su socialine atsakomybe, tačiau tokia nuostata klaidinga. ĮSA jungia visus tris principus, neišskirdama nė vieno jų. Kitaip tariant, socialinė atsakomybė sąmoningai kuria ekonominius, politinius, teisinius ir dorovinius santykius tarp organizacijų ir visuomenės. Visa tai apima socialiai atsakingo – darnaus verslo principus. Socialinė atsakomybė turi teisinį pamatą šalies, tarptautinių bendrijų ir pasauliniu mastu. Didžiausia ir viena iš pagrindinių savanoriškų įmonių ar korporacijų socialinės atsakomybės iniciatyvų yra Pasaulinis susitarimas (angl. The Global Compact), grindžiamas žmogaus teisių, darbuotojų teisių, aplinkosaugos ir kovos su korupcija principais, kurie taip pat yra įtvirtinti:

  • 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje – tarptautiniame dokumente, skatinančiame valstybes ir jų piliečius laikytis žmogaus teisių ir laisvių, socialinių ir ekonominių, politinių ir pilietinių teisių;
  • 1992 m. Rio de Žaneiro deklaracijoje dėl aplinkosaugos ir plėtros – suformuluoti esminiai tvaraus vystymosi principai ir jų įgyvendinimo programa. Aukščiausiu lygiu įteisinta tvarios plėtros ideologija;
  • 1998 m. Tarptautinės darbo organizacijos deklaracijoje dėl pagrindinių principų ir teisių darbe – suformuluoti tarptautiniai darbo standartai, nustatantys minimalius bazinius reikalavimus, darbo teisės atžvilgiu; 2000 m. Jungtinių Tautų konvencijoje prieš korupciją – numatytas tinkamas, sąžiningas ir atsakingas valstybės ir jos turto tvarkymas, korupcijos stabdymas ir kova su ja.
  • taip pat verta paminėti 1997 m. pasirašytą Kioto protokolą (įsigaliojo 2005 m.) kovai su visuotiniu atšilimu, kaip vieną iš priemonių įgyvendinant „3E“ principą.
 

Siekiant užtikrinti tarptautiniu mastu pripažįstamą socialinių darbo sąlygų lygį, tiek mažose, tiek didelėse įmonėse diegiamas SA 8000 standartas.

SA 8000 standartas – tai išsamus, visuotinis, patikrinamas atitikties kolektyvinės atsakomybės reikalavimams auditavimo ir sertifikavimo standartas, kurio esmė – tikėjimas, kad visose darbo vietose turi būti remiamos pagrindinės žmogaus teisės, o vadovybė yra pasiruošusi prisiimti atsakomybę už tai. Valdas Pruskus, Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės, 2003.

Standartas remiasi Tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis, Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. SA 8000 standarto sertifikatas apima devynias svarbiausias sritis, susijusias su: vaikų darbu; priverstiniu darbu; sauga ir sveikata; asociacijų laisve; bet kokia diskriminacija; disciplinarine praktika; darbo valandomis, darbo užmokesčiu ir efektyvia vadyba Žr. Intelektualių resursų sistemos, „SA 8000: socialinės atsakomybės standartas“, 2012. . Socialinės atsakomybės standartas vadybos sistemoje įtvirtina palankų įmonės įvaizdį visuomenėje, o tai, be abejo, turi įtakos įmonės ekonominės naudos augimui. Tačiau svarbiausia, kad šis standartas stiprina darbuotojų lojalumą ir motyvaciją, kas ypač gerina darbo kokybę bei nulemia pozityvius pokyčius organizacijoje ir efektyvesnį valdymą.

 

Nepaisant įvairių organizacijų veiklos siekiant įprasminti atsakingo verslo praktiką, akademinėje ir mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai argumentų „už“ ir „prieš“ socialiai atsakingą įmonių elgseną. ĮSA teikiamą naudą galima išskaidyti į dvi dalis: vidinė nauda (ĮSA nauda pačiai įmonei) ir išorinė nauda (ĮSA svarba visuomenei ir aplinkai). Remiantis Pasaulio banko atlikto tyrimo duomenimis, ĮSA teikiama nauda verslo įmonėms apima pardavimų ir rinkos dalies didėjimą; prekinio ženklo sustiprėjimą, darbuotojų pritraukimo ir išlaikymo naudą; veiklos kaštų mažėjimą, teisinės rizikos ir draudimo išlaidų mažėjimą; inovacinių produktų ir procesų bei geresnio gyvenimo kokybės kūrimą. Vienas geriausiai žinomų ĮSA kritikų buvo JAV ekonomistas M. Friedmanas. Jis teigė, kad socialiai atsakinga įmonės veikla paneigia pelno didinimo principą. Jo manymu, vienintelė bendrovės socialiai atsakinga veikla yra dėmesio sutelkimas į ekonominius interesus, paliekant socialinių problemų sprendimą valstybinėms įstaigoms, labdaros ir visuomeninėms organizacijoms Žr. Radu Mares, The Dynamics of Corporate Social Responsibilities, 2007. . Kiti ne mažiau svarbūs pateikiami argumentai „prieš“ ĮSA yra papildomos išlaidos organizacijai, kurios galiausiai tenka pirkėjui, padidinant produkto ar paslaugos kainą; organizacija nėra tiesiogiai atsakinga visuomenei, kadangi valdytojų niekas nerenka, taip pat socialinių problemų sprendimo patirties stygius, nes bendrovės personalas pasirengęs veikti konkrečios ekonominės veiklos sferoje.

 

Juščius Žr. Vytautas Juščius, „Verslo socialinės atsakomybės teorijų raida“, 2007. teigia, kad įmonių socialinės atsakomybė teorijų palyginimas istoriniu ir sisteminiu teoriniu aspektais atskleidžia svarbius jų bruožus. Įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) teorijų palyginimas pateikiamas 1 lentelėje.

1 lentelė. Įmonių socialinės atsakomybės teorijų palyginimas Šaltinis: ten pat.
Teorijos pavadinimasPožiūris į ĮSAĮSA svarbus laipsnisPožiūris į ĮSA kaštusĮSA tikslaiĮSA motyvaiPagrindiniai argumentai
Agentavimo teorijaKategoriškai neigiamasNesvarbiĮmonės išteklių švaistymasUž verslo interesų ribųNe ekonominiaiVersle turi būti paisoma tik akcininkų interesų
Suinteresuotųjų grupių teorijaTeigiamasBūtinaPateisinami ilgu laikotarpiuPašalinti arba sumažinti suinteresuotųjų grupių pasipriešinimąVeiklos veiksmingumo didinimasIlgu laikotarpiu turi neigiamą įtaką įmonių finansiniams rezultatams
Atsakingo valdymo teorijaTeigiamasLabai svarbiNeišvengiamiSocialiniai-etniniaiMoraliniaiVadovai privalo elgtis moraliai neatsi-žvelgdami į finansinę naudą
Transakcijos kaštų teorijaSąlygiškai teigiamasAbejotinaTik iš dalies pateisinamiSocialiniai, tiesiogiai nesusiję su verslo tikslaisTik iš dalies gali būti ekonominiaiGriauna privačios nuosavybės teises, skatina tikrosios verslo atsakomybės eroziją
Išteklių teorijaLabai teigiamasSvarba didėjaBūtiniEkonominių ir socialinių tikslų derinimasDarni raidaKoreliacija tarp ĮSA kaštų ir ilgalaikio įmonės ekonominio efektyvumo
 

Kaip teigia Dagilienė ir Bruneskienė Žr. Lina Dagilienė, Jurgita Bruneskienė, „Savanoriškai atskleidžiamos informacijos vaidmuo įmonių socialinės atsakomybės aspektu“, 2010. , nagrinėjant šiuos klausimus, pirmiausia reikėtų aptarti, kokios įmonės sritys yra priskiriamos ĮSA. Svarbiausios ĮSA vertinimo sritys yra susijusios su aplinkosauga, žmogiškaisiais ištekliais, visuomene bei produkto kūrimu ir tobulinimu. Įmonių socialinė atsakomybė dažnai yra siejama tik su jos aplinkosaugos politika bei aplinkosauginės informacijos atskleidimu. Vis dėlto tai yra per siauras aplinkos suvokimas įmonių socialinės atsakomybės tyrimo aspektu, nes veiksniai, susiję su aplinka, gali būti tiek aplinkosauginiai (ekologiniai), tiek socialiniai ekonominiai. Deegan and Gordon Žr. C. Deegan, Benedict R. Gordon, 1996. tyrė, kokia yra Australijos įmonių informacijos apie aplinkosaugą atskleidimo apimtis metinėse finansinėse ataskaitose, ir nustatė, kad įmonių aplinkosaugos atskleidimo didėjimas yra pozityviai susijęs su aplinkos apsaugos interesų grupių didėjimu. Taip pat buvo ištirta, kad teršiančios įmonės atskleidžia santykinai daugiau informacijos apie aplinkos teršimą negu neteršiančios įmonės. Atskleisdamos daugiau teigiamos informacijos apie aplinkosaugos veiklą, bendrovės tokiu būdu siekia sukurti teigiamą savo įvaizdį visuomenėje.

Pasak Juščiaus Žr. Vytautas Juščius, „Verslo socialinės atsakomybės teorijų raida“, 2007. , nauji įmonių socialinės atsakomybės teorijų modeliai tobulinami integruojant į juos ne tik ekonomikos ir valdymo, bet ir kitų socialinių mokslų modernių koncepcijų elementus.

 

ĮSA nauda yra vertinama kaip daugialypė, aktuali visoms suinteresuotųjų grupėms:

  • padeda mažinti išlaidas, taupiau naudojant išteklius;
  • padeda pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus;
  • padeda gerinti įmonės įvaizdį visuomenėje;
  • leidžia kurti naujus produktus;
  • lengviau atveria naujas rinkas;
  • mažina teisinę riziką ir draudimo išlaidas;
  • padeda užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę.

Juščius Žr. Vytautas Juščius, „Verslo socialinės atsakomybės teorijų raida“, 2007. skiria šiuos ĮSA privalumus:

  • užtikrina grįžtamąjį ryšį tarp įmonės ir aplinkos;
  • su suinteresuotomis grupėmis aptariant kylančius prieštaravimus, skatina ieškoti problemų sprendimo būdų;
  • ilgam padidina įmonės darnios plėtros galimybes.