• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Legendinių Lietuvos teisininkų tandemas: A. Kriščiukaičio ir P. Leono 150-osioms gimimo metinėms

Net ir būdamas dekanu ir, vadinasi, praktiškai turėdamas didesnę pasirinkimo galimybę, ilgametis praktikas P. Leonas pats sutiko užimti Teisės enciklopedijos, o netrukus dar ir Teisės filosofijos istorijos katedras: pakviestiesiems kratantis teorinio filosofinio pobūdžio disciplinų, jas pasiėmė sau. Vėliau jis prisimins, kaip tai buvo sunku, reikalavo didžiulių valios pastangų ir intelektualinės įtampos. Dėstymą komplikavo tai, kad lietuvių kalba tai buvo naujas dalykas, jam neturėta ne tik literatūros, bet ir atitinkamos terminijos. Rengtis paskaitoms beveik kasdien tekdavę keltis 2–3 val. nakties Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 414; Mano atsiminimai ir pergyvenimai, d. 7, p. 25, 41. , bet pastangos nenuėjo veltui: studentams jis imponavo žiniomis, dėstomojo dalyko išmanymu, universitete jis buvo laikomas nepamainomu teisės teoretiku. Jo paskaitos nebuvusios įmantrios, jis nepretendavo į iškalbos viršūnes, kaip lektorius netgi buvęs sausokas, bet kalbėjęs aiškiai ir suprantamai, jaunimą traukė nuoseklus, gyvais pavyzdžiais iliustruojamas pasakojimas Žr. Juozas Audėnas, Paskutinis posėdis, p. 71; Jurgis Gliauda, „Žiburiams tebežiburiuojant“, p. 19. .

Rūpindamasis studentų intelektualine branda, P. Leonas savo lėšomis įsteigė geriausių studentų rašto darbų premijavimo fondą Žr. Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai, b. 224, l. 136, 141. .

Kasmet perrenkamas į fakulteto dekano pareigas, P. Leonas darbavosi iki 1933 metų. Visuomet buvo teisingas, mokėdavo susivaldyti, gerbti kito žmogaus įsitikinimus, studentų prasižengimus stengdavosi pašalinti pats, nekeldamas reikalo viešumon Žr. Antanas Tamošaitis, „Petras Leonas (1864.XI.16–1938.V.12)“, p. xvii–xviii. .

 

Prof. A. Kriščiukaitis būsimiems teisininkams skaitė baudžiamojo proceso kursą ir vedė šio dalyko seminarus. Jo paskaitas studentai stropiai lankė ir labai atidžiai klausė, juos domino seminarų medžiagai naudojamos realios teismo bylos Žr. A. Kriščiukaičio fakulteto apyskaitai žinios, l. 9–10. . Klausydamiesi A. Kriščiukaičio skaitomų baudžiamojo proceso paskaitų, studentai įgydavo ne tik teisinių, bet ir kalbinių žinių – jos buvo gyvas taisyklingos kalbos pavyzdys, profesorius nevengdavo pakritikuoti netaisyklingus posakius, stengdamasis nuo jų atpratinti studentiją Žr. Petras Stravinskas, „Mūsų neužmirštamieji“, p. 43. . Nepaisant užimtumo Vyriausiajame Tribunole, į darbą universitete jis žiūrėjo be galo atsakingai – nepasitaikė atvejo, kad per darbo jame dešimtmetį A. Kriščiukaitis būtų praleidęs bent vieną paskaitą ar fakulteto tarybos posėdį Žr. „Prof. P. Leono žodis“, p. 254. .

Abiem garbingiems veteranams sulaukus 65 metų amžių, 1929 m. jie oficialiai pareiškė apie savo atsistatydinimą, bet, gavę fakulteto tarybos kvietimą toliu eiti profesoriaus pareigas „tuo tarpu bent penkeriems metams“, o P. Leonas – dar ir toliau vadovauti fakultetui Žr. Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai, b. 224, l. 50, 64. , sutiko darbą tęsti. Tik naujam universiteto statutui Žr. Vytauto Didžiojo universiteto statutas, 1930. nustačius pasiekusiam šį amžių mokslo personalui reikalavimą būti perrenkamam kasmet, kaskart gaunant dar ir švietimo ministro sutikimą, A. Kriščiukaičiui leista eiti pareigas dar ir 1933–1934 mokslo metais Žr. Švietimo ministerijos 1933 05 05 raštas universiteto rektoriui, l. 29. . Sudėtingiau šiuo požiūriu reikalai susiklostė P. Leonui: fakulteto tarybai 1933 m. paprašius Švietimo ministerijos metams pratęsti jam darbą, gautas neigiamas atsakymas Žr. Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai; Švietimo ministerijos 1933 05 05 rašto nuorašas, LCVA, f. 631, ap. 1, b. 222, l. 9; f. 391, ap. 4, b. 856, l. 460. . Rezultatų nedavė ir papildomi universiteto vadovybės žygiai Žr. Švietimo ministerijos 1933 07 04 rašto VDU rektoriui nuorašas, l. 254. . Šis faktas visuomenėje įvertintas valdančiųjų siekimu atsikratyti profesoriaus dėl liberalių jo pažiūrų, kurios, susiformavusios jaunystėje, kintant istorinėms aplinkybėms, darėsi vis radikalesnės, o papūtus Europoje autoritarizmo vėjams, jis dar garsiau prakalbo apie laisvę ir demokratiją, smerkė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą Lietuvoje, kritikavo jo įvestą režimą.

 

Pažymėdama P. Leono nuopelnus „tiek Lietuvos politiniame, tiek kultūriniame gyvenime, tiek universiteto ir Teisių fakulteto darbe, tiek teisės mokslo ir teisėtumo Lietuvoje kūrybos srityje“, tų pačių 1933 m. rudenį universiteto taryba išrinko jį garbės profesoriumi Žr. Vytauto Didžiojo universiteto tarybos posėdžio protokolo nuorašas; Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai, b. 860, l. 115; b. 225, l. 24. , ne tik atiduodama pagarbą veteranui, bet ir sudarydama galimybę skaityti studentams paskaitas, kad ir be atlyginimo. Spėjęs pamėgti darbą su akademiniu jaunimu, P. Leonas ja pasinaudojo Žr. Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdžių protokolai, l. 9. , skaitydamas teisės ir valstybės pagrindinių dėsnių, vėliau teisės filosofijos ir, pagaliau, sociologijos kursus Žr. Antanas Tamošaitis, „Petras Leonas (1864.XI.16–1938.V.12)“, p. xviii. .

3.2. Teisinė kalba ir teisinė literatūra

Dėl didelio užimtumo P. Leonas negalėjo atsidėti mokslui, nors potencialių galimybių tam neabejotinai turėjo. Apie tai galima spręsti iš jo palyginti nedidelės apimties bet originalių ir gilaus turinio monografijų „Demokratija ir parlamentarizmas“, „Istorinė žmoniškumo, etikos ir teisės evoliucija“ ir kt. bei mokslinių straipsnių, daugiausia skelbtų žurnaluose „Teisė“, „Kultūra“ ir kt. – „Kolektyvizmo pradas Lietuvos civilinės teisės novelėse“, „Teisės reliatyvumas“, „Istorinė žmoniškumo, etikos ir teisės evoliucija“, „Individualumo ir kolektyvumo pradai demokratinėse valstybėse“, „Žmogaus progreso varikliai ir stabdžiai“ ir kitų. Į visus savo nagrinėjamus dalykus jis buvo linkęs žvelgti iš filosofinės erdvės, ieškojo reiškinių esmės, jų atsiradimo, kaitos priežasčių ir sąsajų. Už nuopelnus mokslinėje kūryboje, 1932 m. jam suteiktas teisės mokslų daktaro honoris causa laipsnis Žr. Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdžių protokolai, l. 172. .

 

Jaunas Lietuvos universitetas susidūrė su nepaprastai aštriu vadovėlių ir apskritai specialios literatūros trūkumu, todėl visuomet labai pareigingas, pirmiausia norėdamas pagelbėti studentijai, P. Leonas pats uoliai rūpinosi vadovėlių rašymu: 1924 m. iš spaudos išėjo jo „Teisės enciklopedijos paskaitos“ (1931 m. išleista patobulinta šio vadovėlio laida), po to – „Teisės filosofijos istorija“ ir jos papildymai, parengė „Sociologijos paskaitas“, bet jos pasirodė jau po autoriaus mirties. P. Leono vadovėliai nebuvo svetimų minčių kompiliacijos, į juos jis įdėjo originalius savo samprotavimus, jie „pagaudavo savo polėkiu, lyg į kiekvieną autorių Leonas įėjo, nušvietė jį iš vidaus savo nuotaika“ Jurgis Gliauda, „Žiburiams tebežiburiuojant“, p. 19. .

Profesorius A. Kriščiukaitis, nepaprastai užsiėmęs teismų, organizaciniais ir kitais reikalais, tiesiogiai mokslinėje veikloje dalyvavo dar mažiau, tarsi nepaliko įsimenančių mokslo darbų. Tačiau apibendrinant jo nueitą gyvenimo kelią pagrįstai pažymima, jog nesama teisės mokslo ir praktikos srities, kurioje jis „nebūtų įdėjęs savo žinių ir darbo“ „A. a. Antanas Kriščiukaitis“, p. 236. .

Reikšmingu A. Kriščiukaičio darbu laikytinas teisingumo ministro A. Tumėno pavedimu laisvai jo redaguotas Lietuvoje galiojusio ikikarinio Rusijos baudžiamojo proceso kodekso lietuviškas tekstas, radus reikalą jį keičiant ar įdedant naujus straipsnius, o mintis reiškiant lietuviškai, stengiantis tik neiškreipti jų prasmės Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Baudžiamojo proceso įstatymas: bendrieji dėsniai ir pirmoji knyga, p. 186. . Šiuo būdu parengtas pavyzdinis greitai prigijusių lietuviškų baudžiamojo proceso terminų komplektas.

 

Ypač daug A. Kriščiukaitis pasidarbavo redaguodamas įvairią teisinę literatūrą.

Jaunoje Lietuvos valstybėje, laikinai palikusioje galioti žymią dalį iki nepriklausomybės atgavimo joje veikusių svetimų įstatymų, ne tik tie įstatymai, bet ir teisinė literatūra pradžioje buvo prieinama tik svetimomis kalbomis, todėl galimybė šią medžiagą publikuoti lietuviškai buvo gyvybiškai būtina. A. Kriščiukaičio redaguojamoje „Teisėje“ ėmė reikštis Lietuvos teisininkų jėgos, žurnalo dėka visuomenei tapo žinomos norinčių ir turinčių ką pasakyti savų teisės specialistų pavardės. Jis pats suredagavo dvidešimt tris „Teisės“ žurnalo numerius, kiekvieną penkių šešių spaudos lankų apimties, iš viso apie du su puse tūkstančių puslapių, ne tik ištaisydamas daugumos straipsnių kalbą, bet ir peržiūrėdamas korektūrą, todėl žurnalo ir jo priedų tekstai skaitytojui buvo pateikiami gražia lietuvių kalba. A. Kriščiukaitis redagavo Lietuvos teismo dešimtmečiui skirtą leidinį „Lietuvos teismas 1918–1928“, A. Merkio sudaryto Lietuvos įstatymų ir poįstatyminių aktų rinkinio dvi laidas, taip pat kitus įvairaus turinio ir įvairių teisės šakų leidinius.

 

Redaguodamas teisinę literatūrą, taisydamas ir tobulindamas specifinius teisinius posakius, A. Kriščiukaitis ženkliai prisidėjo formuojant ir vienodinant lietuvišką teisinę kalbą. Paradoksalu, bet itin turtingos teisinės praeities Lietuva dvidešimtąjį amžių pasiekė neturėdama savo tautinės teisinės kalbos – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teisės šaltiniai buvo skelbiami ir teisiniai santykiai tvarkomi LDK kanceliarine slavų kalba (šia kalba buvo parašyti ir Lietuvos statutai, jų tekstų vertimai daryti lotyniškai bei lenkiškai), o panorę įgyti teisinių žinių lietuviai Vilniaus universitete taip pat studijavo lotyniškai ar lenkiškai, ne lietuvių kalba buvo skelbiami šio universiteto profesūros mokslo darbai. Juolab į valdžios įstaigas lietuvių kalbos neįsileido svetimieji, XVIII a. pabaigoje pasidaliję Lietuvos teritoriją ir valdę ilgiau nei šimtmetį. Todėl tik XX a. pradžia ir ypač Lietuvos nepriklausomybės metai buvo laikotarpis, kai šiuolaikinė lietuvių teisinė kalba iš esmės tik formavosi.

Aukštos kvalifikacijos teisininkas A. Kriščiukaitis, turėdamas solidų kalbininko ir lietuvių kalbos žinovo patyrimą, daug padirbėjo tiesiogine prasme kurdamas lietuvišką teisės terminiją. Nepaisant didelio užimtumo, prie Švietimo ministerijos 1921 m. įsteigtai Terminologijos komisijai, besirūpinančiai lietuviška specialiąja terminija, A. Kriščiukaitis savo iniciatyva pateikė šešiasdešimt aštuonių svarbiausių teisės terminų bei posakių sąrašą Žr. Teisės terminai, 1922. , kuriame figūravo prigiję ir iki šiol vartojami terminai – apeliacija, atsakovas, byla (baudžiamoji, civilinė), ieškinys, ieškovas, įrodymas, kaltinamasis, kaltinimas, kaltintojas, kasacija, liudytojas (liudininkas), liudytojo parodymas, skundas, teisiamasis ir kt. Vėliau A. Kriščiukaitis vaisingai darbavosi Valstybės taryboje sudarytoje teisinės terminologijos komisijoje Žr. Boleslovas Masiulis, „Valstybės taryba“, p. 12–14. .

 

3.3. Profesinis organizavimasis

Daug jėgų A. Kriščiukaitis ir P. Leonas atidavė Lietuvos teisininkų organizavimuisi, kartu su grupe kolegų 1920 m. sausyje įregistruodami Lietuvos teisininkų draugiją, kurios iniciatoriumi, statuto rengėju ir pirmuoju pirmininku (1920–1921) buvo P. Leonas. Kasmet renkamas į draugijos centro valdybos sudėtį, ilgą laiką – beveik trylika metų, iki mirties – jos pirmininku buvo A. Kriščiukaitis.

Teisininkų draugija išvystė plačią veiklą, svarstydama aktualiausius valstybėje teisės klausimus ir teikdama atitinkamoms institucijoms savo siūlymus bei nuomones. Ji pateikė siūlymus Steigiamojo Seimo komisijai dėl rengiamo konstitucijos projekto Žr. Teisininkų draugijos Konstitucijos projektas, kiek jis liečia teismą, p. 51. , svarstė kasacinės instancijos reikalingumą, pasisakydama už ją, žemutinės teismo grandies sudėtį (remtas vienasmenis teisėjas), teismų sudarymą (pritarta teisėjų skyrimui) ir kiti aktualūs klausimai. Draugija organizavo respublikos teisininkų suvažiavimus, skelbė teisės mokslų darbų konkursus, aktualiais teisės klausimais rengė paskaitas Žr. Zigmas Toliušis, „Lietuvos Teisininkų draugijos dvidešimtmetis“, p. 115–119. .

A. Kriščiukaičio iniciatyva ir pastangomis nuo 1922 m. draugija leido žurnalą „Teisė“. Žurnalo priedais išleista keletas įvairių autorių veikalų – R. Ihering’o „Kova dėl teisės“ (vertė A. Janulaitis), Z. Toliušio „Paveldėjimo įstatymai Lietuvoje“, D. Geco „Skolininkų neišsigalėjimas ir bankrotas“, M. Römerio „Lietuvos Konstitucijos reforma“ ir kt.

 

∗∗∗​

Rikiuotėje jiedu pačia tiesiogine prasme liko iki paskutinio atodūsio – A. Kriščiukaitis, išvakarėse dar dalyvavęs Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto tarybos posėdyje, netikėtai užgeso besirengdamas eilinei 1933 m. spalio 30-osios darbo dienai Vyriausiajame Tribunole Žr. Mykolas Römeris, „A. a. Antanas Kriščiukaitis: universiteto rektoriaus prof. M. Römerio kalba“, p. 232, 251. , o P. Leonas paskutinį kartą prieš studentų auditoriją stovėjo 1938 m. gegužės 11 d., kai gyventi jam bebuvo likusi vos viena diena Žr. Antanas Tamošaitis, „Petras Leonas (1864.XI.16–1938.V.12)“, p. xviii. .

Išvados

Dviejų žymių Lietuvos teisininkų A. Kriščiukaičio ir P. Leono gyvenimo ir veiklos keliai, išsiskiriantys, susieinantys ir susipinantys, kiekvienam jų pripažįstant ir vertinant kito dalykinius sugebėjimus, nedarant nuolaidų ir pasitikint, papildant vienam kitą, sudarė prielaidas jiems palikti ryškų pėdsaką teisiniame tarpukario Lietuvos gyvenime.

 

Literatūra

  • „A. a. Antanas Kriščiukaitis“, Teisė, 1933, nr. 24.
  • A. Kriščiukaičio 1922 10 30 raštas Teisių fakulteto dekanui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 631, ap. 3, b. 354.
  • A. Kriščiukaičio autobiografija, parengta Lietuviškosios enciklopedijos redakcijai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau – MAVB), f. 32–75.
  • A. Kriščiukaičio fakulteto apyskaitai žinios, MAVB, f. 163–857.
  • Apžvalga: III. Administracinio teismo įstatymo projektas, Teisė, 1938, nr. 44.
  • Audėnas, Juozas, Paskutinis posėdis, Vilnius: Mintis, 1990.
  • Biržiška, Vaclovas, „Prof. Petrui Leonui mirus“, Teisė, 1938, nr. 42.
  • Biržiška, Vaclovas, „Profesorių Petrą Leoną prisiminus“, Lietuvių žodis, 1948, p. 20–25.
  • Bumblys, Voldemaras, „Antanas Kriščiukaitis – Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas“, Jurisprudencija, 2008, t. 112, nr. 10, p. 32–42.
  • Bumblys, Voldemaras, „Antano Kriščiukaičio akademinė veikla“, Socialinių mokslų studijos, 2009, t. 2, nr. 2, p. 47–61.
  • Bumblys, Voldemaras, Lietuvos teisinė kultūra ir Antano Kriščiukaičio indėlis, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012.
  • Eidintas, Alfonsas; Raimundas Lopata (sud.), Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, Vilnius: Mokslas, 1991.
  • Gliauda, Jurgis, „Žiburiams tebežiburiuojant“, Teisininkų žinios, 1965, nr. 27–28.
  • Įsakymas, Vyriausybės žinios, 1921, nr. 67-601.
  • Yčas, Martynas, „Lietuvos vyriausybės sudarymo etapai ir jos pirmieji žingsniai“ | Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, Kaunas: Vyriausias Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms ruošti komitetas, 1930.
  • „Kalbos, pasakytos 1933 m. lapkričio 3 d. prie a. a. prof. A. Kriščiukaičio, Vyriausiojo Tribunolo pirmininko, kapo“, Teisė, 1933, nr. 24.
  • Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos, I priedėlis, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 169-1186.
  • Kriščiukaitis, Antanas (sud.), Baudžiamojo proceso įstatymas: bendrieji dėsniai ir pirmoji knyga, Kaunas, 1924.
  • Kriščiukaitis, Antanas (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, Kaunas: Teisingumo ministerija, 1930.
  • Kriščiukaitis, Antanas, „Vyriausiojo Tribunolo praktika“, Teisė, 1922, nr. 1.
  • Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 2/3–26.
  • Laikinieji Armijos teismo įstatai, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 10-130.
  • Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 151-1078; 160-1140; 1926, nr. 238-1543.
  • Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimas ir papildymas, Vyriausybės žinios, 1921, nr. 68-607.
  • Laikinosios Vyriausybės įsakymai, Lietuvos aidas, 1918, nr. 156.
  • Leonas, Petras, Advokatų profesija ir jų organizacija, Kaunas: Raidė, 1930.
  • Leonas, Petras, „Antanas Kriščiukaitis – vyriausias Lietuvos teisėjas (Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas)“, Rytas, 1931, nr. 88.
  • Leonas, Petras, Autobiografija, MAVB, f. 117-2341.
  • Leonas, Petras, Mano atsiminimai ir pergyvenimai, d. 7, MAVB, f. 117-1080.
  • Leonas, Petras, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 2: 1880–1888, MAVB, f 117-1075.
  • Leonas, Petras, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 3: 1889–1897, MAVB, f. 117-1076.
  • Leonas, Petras, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 4: 1897–1906, MAVB, f. 117-1077.
  • Leonas, Petras, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 5: 1906–1914, MAVB, f. 117-1078.
  • Leonas, Petras, Mano pergyvenimai: 1914–1919, MAVB, f. 117-1204.
  • Leonavičius, Juozas, Petras Leonas – Lietuvos sąžinė (1864–1938), Kaunas: Technologija, 2002.
  • Leonavičius, Juozas; Arvydas Stankus (sud.), Petras Leonas – teisininkas, sociologas, mokslininkas, visuomenės veikėjas, Kaunas: Techologija, 1999.
  • Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 391, ap. 4, b. 773, 856, 860, 869; f. 631, ap. 1, b. 221, 222, 224, 225; ap. 3, b. 354; ap. 12, b. 694; f. 923, ap. 1, b. 57; f. 1014, ap. 1, b. 27; f. 1557, ap. 1, b. 171; f. R-856, ap. 2, b. 734.
  • Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 163-857; f. 117-1075, 1076, 1077, 1078, 1080, 1204, 2341.
  • Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 32-75.
  • Lietuvos teisininkų draugijos valdybos 1922 04 13 rašto Universiteto rektoriui nuorašas, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 773.
  • Lietuvos universiteto rektoriaus 1922 07 05 įsakymo nuorašas, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 734.
  • Maksimaitis, Mindaugas, „Petras Leonas ir advokato profesija“ | Lietuvos sociologijos istorijos, t. 1, Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1996, p. 65–71.
  • Maksimaitis, Mindaugas, „Profesoriaus Antano Kriščiukaičio gyvenimo prioritetai: teisė ir gimtoji kalba“, Jurisprudencija, 2004, nr. 60 (52), p. 5–11.
  • Masiulis, Boleslovas, „Valstybės taryba“, Teisininkų žinios, 1958, nr. 25–26.
  • Merkelis, Aleksandras, „Antanas Kriščiukaitis-Aišbė“, Jaunoji karta, 1933, nr. 43.
  • Merkys, Vytautas, Knygnešių laikai 1864–1904, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994.
  • Ministrų kabineto 1919 12 05 pos. protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57.
  • Ofic. išrašas iš A. Kriščiukaičio tarnyb. lapo, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 354.
  • P. Leono raštas Lietuvos valstybės tarybai, LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 27.
  • P. Leono trumpas curriculum vitae (1930), LCVA, f. 391, ap. 4, b. 869.
  • Paaiškinimas įstatymui „Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas“, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 2/3-27.
  • „Prof. P. Leono žodis“, Teisė, 1933, nr. 24.
  • „Profesoriui Petrui Leonui 70 metų“, Lietuvos žinios, 1934, nr. 262.
  • Römeris, Mykolas, „A. a. Antanas Kriščiukaitis: universiteto rektoriaus prof. M. Römerio kalba“, Teisė, 1933, nr. 24.
  • Skipitis, Rapolas, „Petras Leonas – Lietuvos teisingumo kūrėjas“, Teisininkų žinios, 1965, nr. 27–28.
  • Skipitis, Rapolas, Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago: Terra, 1961.
  • Steigiamojo seimo Bendrosios teisės komisijos ekspertų nuomonės dėl Konstitucijos projekto, LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 171.
  • Stravinskas, Petras, „Mūsų neužmirštamieji“, Teisininkų žinios, 1965, nr. 27–28.
  • Š. L., G. J., „Žvilgsnis praeitin“, Teisininkų žinios, 1965, nr. 27–28.
  • Švietimo ministerijos 1933 05 05 raštas universiteto rektoriui, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 354.
  • Švietimo ministerijos 1933 05 05 rašto nuorašas, LCVA, f. 631, ap. 1, b. 222, l. 9; f. 391, ap. 4, b. 856, l. 460.
  • Švietimo ministerijos 1933 07 04 rašto VDU rektoriui nuorašas, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 856, l. 254.
  • Tamošaitis, Antanas, „Petras Leonas (1864.XI.16–1938.V.12)“ | Petras Leonas, Sociologijos paskaitos, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetas, 1939.
  • Teisės terminai, Lietuva, 1922, nr. 70.
  • Teisingumo ministerijos etatų pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1933, nr. 422-2917.
  • Teisingumo ministerijos įsakymas nr. 108, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 8.
  • Teisininkų draugijos Konstitucijos projektas, kiek jis liečia teismą, Teisė, 1922, nr. 1.
  • Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai, LCVA, f. 631, ap. 1, b. 221.
  • Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai, LCVA, f. 631, ap. 1, b. 224.
  • Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 860; f. 631, ap. 1, b. 225.
  • Teismų santvarkos įstatymas, Vyriausybės žinios, 1933, nr. 419-2900.
  • Toliušis, Zigmas, „Lietuvos Teisininkų draugijos dvidešimtmetis“, Teisė, 1930, nr. 18.
  • Toliušis, Zigmas, Petras Leonas (1864–1938): gyvenimas ir darbai, Kaunas, 1939.
  • Tumas, Juozas, Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos, Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1925.
  • Vytauto Didžiojo universitetas Kaune, 1922–1932: trumpa 10 metų veikimo apžvalga, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 1932.
  • Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdžių protokolai, LCVA, f. 631, ap. 12, b. 694.
  • Vytauto Didžiojo universiteto statutas, Vyriausybės žinios, 1930, nr. 330-2267.
 

The Tandem of Legendary Lawyers of Lithuania

  • Bibliographic Description: Mindaugas Maksimaitis, „Legendinių Lietuvos teisininkų tandemas: A. Kriščiukaičio ir P. Leono 150-osioms gimimo metinėms“, @eitis (lt), 2021, t. 1 760, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Mindaugas Maksimaitis, „Legendinių Lietuvos teisininkų tandemas (A. Kriščiukaičio ir P. Leono 150-osioms gimimo metinėms)“, Jurisprudencija, 2014, t. 21, nr. 3, p. 866–884, ISSN 1392-6195.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedra.

Summary. The article is devoted to describe the parted, converged and renewed lives and work of famous lawyers and professors of Lithuania, namely A. Kriščiukaitis and P. Leonas. Born in 1864, A. Kriščiukaitis and P. Leonas met each other and became friends while studying at Marijampolė’s Gymnasium. Afterwards, they both studied law at the University of Moscow. A. Kriščiukaitis and P. Leonas started their careers in the judiciary system of czarist Russia and faced the common tragedy of all Lithuanian intellectuals to endure the ‘service exile’ in the wide expanse of Russia that lasted for many years. However, it did not affect the national ideals that they both cherished. Although they both welcomed the independence of Lithuania while already in elderly age, however, they devoted themselves to complicated work of restoration of sovereign state, first of all – to the establishment of the judiciary system of Lithuania. P. Leonas became the first Minister of Justice, A. Kriščiukaitis was appointed the chairman of the Chief Tribunal, the highest unit of the judiciary system of Lithuania.

The huge problem of lack of professional lawyers was hoped to be solved by the establishment of the University of Lithuania in 1922. Great contribution into the establishment and activity of the Faculty of Rights was made by the professors A. Krikščiukaitis and P. Leonas, the latter also being appointed to be the Dean of the Faculty of Rights. Both A. Kriščiukaitis and P. Leonas held their duties till the last sigh. A. Kriščiukaitis the day before his death yet attended the meeting of the Faculty Board and suddenly died on October 30th, 1933, while getting ready for the ordinary working day in the Chief Tribunal. P. Leonas gave his last lecture on May 11th, 1938, one day before he passed away. The lives and work paths of the two great lawyers of Lithuania, A. Kriščiukaitis and P. Leonas, while acknowledging and appreciating the professional skills of one another, both standing up, trusting and supplementing each other, led to leave the imprint to the legal inter-war-period of Lithuania.

Keywords: Antanas Kriščiukaitis, Petras Leonas, the court, the University of Lithuania, famous lawyers, history of law.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė