Straipsnis Lietuvos makroekonomikos pasiekimai ir valstybės pajamų didinimo problema

Panašių pavyzdžių galima rasti Švedijos, Danijos, Norvegijos, Taivano, Belgijos ir daugelio kitų šalių raidoje. Visos ES valstybės įgyvendina aukščiausio vyriausybinio lygio ilgalaikes ir kryptingas priemones, skatinančias švietimą, mokslą, aukštų technologijų plėtrą. Valstybės parama šioms sritims yra vienintelė ekonomiškai prasminga ilgalaikė politika, užtikrinanti verslo augimą, naujų darbo vietų kūrimą, ekonomikos kilimą bei valstybės pajamų didėjimą. Apibendrinant galima teigti, kad mokslas, švietimas, aukštų technologijų plėtra ir inovacijos yra kertiniai šiuolaikinės ekonomikos augimo svertai, ir todėl dinamiškos šalys remia būtent šias sritis. Į tai turėtų būti atkreiptas ypatingas dėmesys ir Lietuvoje.

Mokslo, švietimo ir technologijų sfera negali būti eilinė mokesčių mokėtojų išlaikytinė. Visuomenei ir Vyriausybei turi tapti akivaizdu, kad mokslo, švietimo ir technologijų plėtra yra ekonomikos varomoji jėga ir biudžeto įplaukų generatorius. Formuojant valstybės biudžetą reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mokslo ir technologijų plėtrai skiriamos valstybės lėšos didina BVP ir kartu valstybės pajamas.

 

6. Valstybės finansų formavimui įtaką daro ir ekonominės analizės nepakankamumas, valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų struktūros formavimo menkas pagrįstumas, pamatuotų ekonominiais matematiniais metodais apskaičiavimų, analizės ir prognozių stoka.

Viena svarbiausių mūsų valstybės pajamų ir išlaidų formavimo kliūčių yra ta, kad, pirma, stinga pamatuoto metodologinio pagrindo – ekonominių tyrimų ir apskaičiavimų, naudojant ekonominius-matematinius modelius, leidžiančių argumentuotai pagrįsti vienokią ar kitokią valstybės išlaidų struktūrą ir nustatyti efektyviausią valstybės pajamų padidinimo būdą; antra, nesukurtos prielaidos (nepakankama statistinių duomenų bazė) naudoti pasaulinius instrumentus, įgalinančius matuoti, stebėti ir kontroliuoti sukurtos produkcijos ir jos panaudojimo srautus, ir kartu susieti gamybą su galutiniu vartojimu ir valstybės pajamų formavimu.

Lietuvai, kuriai ypač trūksta į ateitį orientuotų strateginių tikslų bei aiškiai numatomų finansų valdymo tobulinimo krypčių, prognozių sudarymas turi remtis pagrįstais apskaičiavimais ir racionaliu ekonominių galimybių įvertinimu.

 

Siekiant valstybės finansų efektyvumo, reikėtų didinti visuomenės dalyvavimą planuojant valstybės biudžetą. Būtina visuomenei pateikti išsamią informaciją, kuri būtų objektyvi, prieinama ir sąžiningai bei aiškiai parengta. Turi būti prieinama informacija apie naudojamus darbo metodus ir prielaidas, kurių pagrindu sudaromos makroekonominės prognozės.

7. Valstybės biudžeto išlaidų struktūros genderiniai iškraipymai.

Genderinė biudžeto analizė – naujas instrumentas, plačiai taikomas pasaulyje biudžeto monitoringui atlikti Žr. Debbie Budlender, A Review of Gender Responsive Budget Initiatives: A Report of a Global Assessment Commissioned by the Commonwealth Secretariat, 2000; Ona Gražina Rakauskienė, „Makroekonominė politika: genderinis požiūris“, 2002; Irene van Stavaren, Global Finance and Gender, 2001. . Genderinis požiūris reiškia visuomenėje vykstančių procesų nagrinėjamą lyčių socialiniu-ekonominiu aspektu.

Valstybės išlaidų struktūroje labiausiai remiamos valstybės biudžeto veiklos sritys yra krašto apsauga, valstybės valdymas, viešoji tvarka; taip pat pramonės šakos, orientuotos į eksportą (nafta ir jos perdirbimo produktai), finansų, energetikos paslaugų sektoriai ir pan., kur paprastai dominuoja vyrai (žr. 4 lentelę). Tuo tarpu švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos veiklos, kuriose vyrauja moterys, finansuojamos iš biudžeto likutiniu principu.

 
4 lentelė. Valstybės biudžeto asignavimų pokyčiai 2001–2003 metais Šaltinis: LR Statistikos departamento ir Finansų ministerijos duomenys.
-2002 m., palyginti su 2001 m., proc.2003 m., palyginti su 2002 m., proc.2003 m., palyginti su 1999 m., proc.
Sektoriai, kuriuose dominuoja vyrai
Bendrosios valstybės paslaugos9,621,646,4
Krašto apsauga21,011,590,7
Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga6,16,111,7
Kuro ir energetikos tiekimo paslaugos14,718,834,6
Mineralinių išteklių gavyba, pramonė ir statyba30,65,7185,8
Transportas ir ryšiai1439,521,11245,8
Sektoriai, kuriuose dominuoja moterys
Švietimas13,35,138,5
Sveikatos apsauga4,813,526,4
Socialinė apsauga, globa, rūpyba5,27,517,4
Kultūra, sveikatinimas, rekreacija1210,826,4
 

Lyginant valstybės biudžeto išlaidų minėtoms sritims pokyčius per paskutiniuosius penkerius metus, matyti labai dideli skirtumai. Labiausiai padidėjo asignavimai transporto ir ryšių (13 kartų), mineralinių išteklių gavybos, pramonės ir statybos (185,8 proc.), krašto apsaugos (90,7 proc.) sektoriams, t. y. ten, kur ryškus vyrų dominavimas. O „moteriškų“ sektorių finansavimas augo nežymiai: švietimo išlaidos padidėjo tik 38,5 proc., sveikatos apsaugos ir kultūros – po 26,4 proc., o socialinės apsaugos – 17,4 proc.

Genderiniai išlaidų struktūros iškraipymai išlieka ir 2004 m. nacionaliniame biudžete. Deja, beveik visoms socialinėms sritims skiriamų lėšų dalis bendruose 2004 m. biudžeto asignavimuose, palyginti su 2003 m., mažėja: švietimui – nuo 10,6 iki 9,1 proc., sveikatos apsaugai – nuo 6,4 iki 1,6 proc., kultūrai – nuo 2,6 iki 2,2 proc.

Lietuvoje valstybės biudžeto prioritetus bei remiamas sritis atspindi ir valstybės investicijų programa 2002–2004 metams. Investicijų kitimo paveikslas rodo (žr. 2 pav.), kad didžiausios investicijos buvo skirtos krašto apsaugai ir transportui bei ryšiams, t. y. veikloms, kuriose dominuoja vyrai, o sąlyginai „moteriškuose“ sektoriuose (švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga, kultūra) investicijos buvo mažinamos.

 
2 pav. Valstybės investicijų 2002–2004 m. programa (pagal investavimo sritis)
2 pav. Valstybės investicijų 2002–2004 m. programa (pagal investavimo sritis)

Toks išlaidų paskirstymas yra ne tik asimetriškas genderiniu požiūriu, bet ir ydingas šalies ekonomikai, kadangi pagrindiniams visuomenės poreikiams (sveikatai, socialinei rūpybai, švietimui, kultūrai) tenkinti valstybės lėšų tenka mažai. Tai priverčia moteris „kompensuoti“ valstybės išlaidų mažėjimą namų ūkių „rūpybos“ ekonomikos sąskaita. Taigi valstybės biudžeto lėšų sumažėjimas, subsidijų atsisakymas maisto produktų gamyboje, žemės ūkyje, valstybės lėšų mažėjimas socialinėms reikmėms, sveikatos apsaugai labiau veikia moteris negu vyrus. Makroekonominės politikos pasekmės kaip papildomas krūvis perkeliamos ant moterų pečių ir dėl to moterys ekonominių pokyčių metu yra labiau pažeidžiama socialinė grupė. Be to, išlaidų sveikatos apsaugai mažinimo našta perkeliama moterims, kurioms papildomai tenka rūpintis šeimos globa. Taip jos praranda galimybę dirbti apmokamą darbą, mažėja jų darbo našumas.

 

Valstybės investicijų efektyvumas gali būti padidintas keičiant genderiškai asimetrišką išlaidų paskirstymą moterų naudai, ir tai leistų sutaupyti lėšų būtinoms socialinėms reikmėms ir investuoti moterų naudai (užimtumo ir išsilavinimo programoms, vyresnio amžiaus žmonių paslaugų gerinimui). Svarbu suvokti, kad tvariam, t. y. subalansuotam, ekonomikos augimui socialinės investicijos, tokios kaip sveikatos apsaugos užtikrinimas, švietimas ir kitos būtinos paslaugos, gali turėti ypač didelius socialinius ir ekonominius kaštus, jei bus paliktos rinkos valiai.

Genderinis biudžetas – svarbus mechanizmas, užtikrinantis geresnį ekonominių tikslų ir socialinių įsipareigojimų suderinamumą. Genderinė analizė leidžia pagrįsti ir efektyviau paskirstyti valstybės išlaidas, patenkinant visuomenės specifinių grupių poreikius, ir kartu tai atsiliepia pajamų formavimui ilgalaikėje perspektyvoje.

 

Išvados

1.2002–2003 metais globalaus nuosmukio fone Lietuva pasirodė esanti atspari bei lanksti ir pasiekė įspūdingų rezultatų (spartus BVP augimas, darbo užmokesčio kilimas, stiprus litas; konsoliduoto biudžeto deficitas, einamosios sąskaitos deficitas ir valstybės skola tenkina Mastrichto kriterijus), tačiau Lietuvos ekonomika yra išbalansuota struktūriniu aspektu: išlieka didelis nedarbas, menkai didėja darbo užmokestis, gyventojų pajamos ir vartojimas, ekstensyvi smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, netolygi regionų plėtra. Visi šie procesai atsiliepia valstybės pajamų formavimui – konsoliduoto biudžeto pajamų santykis su BVP mažėja nuo 1998 metų.

2. Sparčiai augantis BVP ir mažėjančios valstybės pajamos rodo, kad, pirma, valstybės finansų formavimas yra atsietas nuo BVP; antra, valstybės prioritetinis dėmesys teikiamas makroekonominiams rodikliams, nepakankamai atsižvelgiant į struktūrines problemas. Valstybės pajamų mažėjimo priežastys – valstybės fiskalinės politikos sistema. Jos užprogramuotos jau formuojant naują biudžetą. Valstybės pajamų mažėjimo priežasčių negalima nustumti vien tik į šešėlinės ekonomikos ir mokesčių surinkimo sritis. Todėl ir priemonės, kuriomis Vyriausybė, dėdama didžiules pastangas, didina valstybės pajamas, yra neadekvačios priežastims ir negali išspręsti šios problemos iš esmės.

 

3. Valstybės pajamų mažėjimo pagrindinės priežastys yra šios:

  • Lietuvos fiskalinė politika remiasi išlaidų skirstymo prioritetu, o ne valstybės pajamų didinimo svertais;
  • nelanksti fiskalinė politika ir darbo užmokesčio „įšaldymas“ neatsižvelgiant į ūkio reikmes ir situaciją;
  • neigiami mokesčių sistemos bruožai: 1) hipertrofuota mokesčių našta, tenkanti vartojimui ir darbui, tuo tarpu kapitalo, žemės, nekilnojamojo turto mokesčių dalis yra visiškai menka; 2) mokesčių sistema orientuota į stambaus kapitalo interesus, o ne į smulkaus ir vidutinio verslo, nes mokesčių našta, tenkanti mažesnėms įmonėms, kur kas didesnė negu stambių;
  • biudžeto planavimas paremtas daugiau einamaisiais uždaviniais, trūksta strateginių, į ateitį orientuotų sprendimų;
  • genderiniai valstybės išlaidų struktūros iškraipymai, kurie neigiamai veikia biudžeto pajamas ilgalaikėje perspektyvoje.
 

4. Valstybės pajamų didinimo problema turėtų būti sprendžiama diegiant strateginį požiūrį į fiskalinę politiką; fiskalinės politikos strategijos vienas iš kertinių tikslų turėtų būti valstybės pajamų didinimas. Siekiant šio tikslo, veikla turėtų būti vystoma šiomis kryptimis:

  • fiskalinės, darbo bei socialinės politikos ir verslo plėtros politikos derinimas, sudarant prielaidas sparčiai didėti darbo užmokesčiui ir plėtotis verslui;
  • mokesčių sistemos reformavimas, siekiant mažinti disproporcijų tarp darbo ir kapitalo, žemės, nekilnojamojo turto mokesčių ir pereiti nuo regresinės prie progresinės mokesčių sistemos;
  • valstybės biudžeto planavimas, atsižvelgiant į ilgalaikius ekonomikos augimo veiksnius, t. y. skatinant mokslą, švietimą, aukštų technologijų bei inovacijų plėtrą;
  • valstybės biudžeto genderinės analizės taikymas, siekiant diegti pasaulyje taikomus pažangiausius valstybės biudžeto sudarymo metodus;
  • Finansų ministerijos analitinės bei prognozavimo veiklos stiprinimas ir šiuolaikinių makroekonomikos matematinių modelių taikymas, siekiant susieti BVP su valstybės finansų formavimu.
 

Literatūra

  • 2002 metų Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki įstojimo į Europos Sąjungą, Vilnius: Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2002.
  • Budlender, Debbie, A Review of Gender Responsive Budget Initiatives: A Report of a Global Assessment Commissioned by the Commonwealth Secretariat, Community Agency for Social Enquiry (CASE), Johannesburg, South Africa, Mimeo, 2000.
  • Economic Research Team of CEO Adviser, Vilniaus bankas, Morning News, 04 01 2004.
  • Liekis, Algimantas (sud.), Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų strategija, Vilnius: Lietuvos mokslas, 2002.
  • Lietuvos statistikos metraštis, Vilnius: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės, 2002.
  • Rakauskienė, Ona Gražina, „Makroekonominė politika: genderinis požiūris“, Viešoji politika ir administravimas, 2002, Nr. 3, p. 9–26.
  • Stavaren, Irene van, Global Finance and Gender, Brussels: WIDE, 2001.
  • Vilniaus bankas, Lietuvos makroekonomikos apžvalga, 2003, nr. 1 (13), nr. 2 (14), nr. 3 (15).
 

The Achievements of Lithuanian Macroeconomics and the Problem of Increasing State Revenue

  • Bibliographic Description: Ona Gražina Rakauskienė, Irena Makauskaitė, „Lietuvos makroekonomikos pasiekimai ir valstybės pajamų didinimo problema“, @eitis (lt), 2021, t. 1 766, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Ona Gražina Rakauskienė, Irena Makauskaitė, „Lietuvos makroekonomikos pasiekimai ir valstybės pajamų didinimo problema“, Viešoji politika ir administravimas, 2004, nr. 7, p. 33–42, ISSN 1648-2603.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos teisės universitetas.

Summary. With the 2002 global recession Lithuania demonstrated its resistance and flexibility and showed remarkable results (rapid GDP growth, rise in wages, strong Litas; consolidated budget deficit and public debt in line with the Maastricht criteria). However, from the structural viewpoint, Lithuania’s economy is unbalanced – we still experience high unemployment rate, slow wage, income and consumption increase, extensive development of small and medium business, and uneven regional development. All of the above influence the formation of the state revenues. Budget revenues-to-GDP have been on the decrease since 1998. The rapidly increasing GDP and decreasing state revenues show that the compilation of the state budget is not related to the GDP. The state focuses its attention on macroeconomic indicators failing to take sufficient account of the structural problems. Reasons for the falling state revenues lie in the fiscal policy. They are there when compiling the new budget. The reasons for the ever decreasing state revenues lie not only in the shadow economy and tax collection. Therefore the measures adopted by the Government are inadequate and cannot fully solve the problem.

The main reasons for the decrease in the state revenue are as follows:

  • Lithuania’s fiscal policy is based on the priority of distributing expenditure rather than increasing the state revenues;
  • inflexible fiscal policy and the freezing of wages, taking no account of the needs of the economy and the situation;
  • drawbacks of the tax system: 1) too large a tax burden on consumption and labor, whereas the share of capital, land, and real property taxes is very small; 2) the tax system is oriented towards the interests of big capital rather than small and medium-sized business; the tax burden on smaller companies is much larger than big ones;
  • the Ministry of Finance focuses on distributing the expenditure rather than analytical, strategic activities; therefore the budget planning is based on current objectives rather than strategic decisions;
  • gender-based distortions in the state expenditure structure have a negative impact on the budget revenue in the long run.

To solve the problem of decreasing state revenues, the fiscal policy makers should adopt a strategic view in particular when compiling the budget. One of the main objectives of the fiscal policy should be the increase in the state revenues. To achieve this objective the following measures should be taken:

  • co-ordination of the fiscal, labor and social policy as well as the policy on business development creating preconditions for a rapid rise in wages and business development;
  • reform of the tax system directed towards the removal of disproportion between the taxes on labor and capital, land and real property and transition towards a progressive tax system;
  • state budget planning taking into account the factors of the long-term economic growth, i.e. promoting science, education, development of high technologies and innovations;
  • gender-based analysis, or introduction of widely used advanced methods in the compilation of the budget;
  • strengthening of the analytical and forecasting activities of the Ministry of Finance by introducing widely used models of Input-Output of financial flows of national accounts and other mathematical models that show the flow of finances from the use of resources level up to the end-user, in other words, or relates the GDP to the formation of state finances.

Keywords: fiscal policy, budget revenue and expenditure, taxes paid to the national budget.