Straipsnis Etikos ir politikos santykis Han Feizi ir Machiavellio filosofinėse koncepcijose: lyginamoji analizė

Y. Pineso teigimu, kariaujančių kunigaikštysčių politinėje mintyje „monarchizmas“ dominavo dėl dviejų priežasčių. Pirma, politinė vienybė buvo suvokiama kaip vienintelė priemonė, galinti sustabdyti kariaujančių kunigaikštysčių laikotarpio suirutę ir neramumus. Paskliautės suvienijimo atžvilgiu buvo klausiama ne ar, o kaip reikėtų suvienyti paskliautę. Viena svarbiausių šios problemos apmąstymo išdavų buvo idealaus „tikrojo monarcho“ (wang zhe) idėjos atsiradimas. Antra vertus, be idealistinių motyvų, tam įtakos taip pat turėjo ir tai, kad buvo suvokta valdovo reikšmė sėkmingam valstybės funkcionavimui. Y. Pineso manymu, net ir vėlyvuoju pavasarių ir rudenų laikotarpiu buvo pastebėtas ryšys tarp stiprios valdovo valdžios ir stiprios valstybės, o vėliau šis ryšys tapo akivaizdesnis Žr. ten pat, p. 26. .

Kaip parodo Y. Pinesas, to laikotarpio kinų mąstytojai nesutarė tik dėl to, koks yra išmintingas valdovas, kokiomis priemonėmis užtikrinti išminčiaus valdymą, kaip išspręsti nekompetentingo valdovo problemą ir t. t. Dėl šios priežasties konfucionistų ir legistų ginčą galime suvokti kaip ginčą dėl priemonių, kuriomis siekiama suvienyti paskliautę ir užtikrinti gerą tvarką. Kitaip sakant, abi minties srovės norėjo to paties, tik nesutarė dėl priemonių. Han Feizi manymu, konfucionistų ir moistų siūlomos priemonės tik atitolina nuo norimo tikslo ir sukelia suirutę.

 

Išminčius, mąstytojo nuomone, yra tas, kuris tiria teisingus ir klaidingus faktus bei nagrinėja tvarkos ir chaoso sąlygas. Valdydamas valstybę jis aiškiai sureguliuoja įstatymus ir įsteigia griežtas bausmes tam, kad nuo chaoso išgelbėtų visus gyvius ir išvaduotų paskliautę nuo nelaimių Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. I, p. 124. . Han Feizi nuomone, „kvaili žmonės“ nori tvarkos, bet nemėgsta kelio, kuriuo ji pasiekiama. Jie nemėgsta pavojaus, tačiau mėgsta kelią, kuris veda į pavojų. Han Feizi teigimu, žmonės nemėgsta griežtų bausmių ir sunkių nuosprendžių, tačiau kaip tik jais ir valdoma valstybė. Žmonės mėgsta gailestingumą ir užuojautą, rodomą „šimtui pavardžių“, ir bausmės sumažinimą, tačiau taip valstybei kyla pavojus Žr. ten pat. .

Panašiai mąsto ir N. Machiavellis, kuris sprendžia beveik tas pačias problemas kaip ir Han Feizi. N. Machiavellis atmeta gailestingumą ir gerumą kaip neefektyvius, kadangi, mąstytojo manymu, žmonės yra savanaudžiai. Kitaip sakant, N. Machiavellio individo samprata nesiderina su gailestingo ir teisingo valdymo samprata, kadangi tokia valdžia, apsupta savanaudžių asmenų, paprasčiausiai žlugtų. Kita vertus, N. Machiavellis, panašiai kaip ir Han Feizi, laikėsi utilitarinės etikos, kadangi „moralaus valdymo“ atsisakoma gero tikslo vardan. Šis priklauso nuo to, apie kokią santvarką N. Machiavellis kalba. Viena vertus, jei imsime jo „Valdove“ pateikiamą tikslą, tuomet tas tikslas bus Italijos suvienijimas. Kita vertus, – ir daugelis tyrinėtojų šiuo atžvilgiu sutaria – kadangi N. Machiavellis priklausė pilietinio humanizmo tradicijai, todėl jam daug labiau rūpėjo „Svarstymuose“ keliami miesto laisvės išlaikymo, didybės siekimo ir bendrojo gėrio tikslai.

 

Q. Skinneris pastebi, kad N. Machiavellio originalumas pasireiškia keliais aspektais. Viena vertus, skirtingai nei romėnų autoriais besiremianti pilietinio humanizmo tradicija, kuri pabrėžė concordia ordinum idealą, N. Machiavellis manė, – ir jo nuomonė remiasi iš savanaudiškos individo prigimties kylančia „luomų kovos“ koncepcija – kad priešingų mieste egzistuojančių „gaivalų“ (valdovo, didikų, plebėjų) kova užtikrina mieste tvarką Žr. Niccolò Machiavelli, „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, p. 103–105. . Kitaip sakant, N. Machiavellis iš Cicerono perimtą concordia ordinum idealą keičia discordia ordinum idealu. Be to, kaip pastebi Q. Skinneris, N. Machiavellis atmetė teisingumo idealą, kuris pilietinio humanizmo tradicijoje buvo bendrąjį gėrį užtikrinantis faktorius. Bendrasis gėris, pilietinio humanizmo tradicijai priklausančių mąstytojų požiūriu, savo ruožtu turėjo užtikrinti concordia ordinum. N. Machiavellis atmetė teisingumo idealą, kadangi, jo nuomone, siekiant laisvės, didybės ir bendrojo gėrio respublikoje kartais tenka atsisakyti teisingumo ir elgtis nedorai Žr. Quentin Skinner, “Machiavelli’s Discorsi and the Pre-Humanist Origins of Republican Ideas,” p. 136. .

Lygiai kaip ir Han Feizi, N. Machiavellis iškelia klausimą: ar valdovui geriau remtis pavaldinių meile ar baime? N. Machiavellis, iškeldamas valdinių meilės ir baimės valdovui problemą, pabrėžia, kad nors geriausia, kai valdovas yra mylimas, vis dėlto, kadangi meilę su baime suderinti sunku, geriau, kai valdovo yra bijoma Žr. Niccolò Machiavelli, Valdovas, p. 82. . Mąstytojo nuomone, taip yra dėl to, kad pavaldiniai yra iš prigimties savanaudžiai ir gerai elgiasi tik reikalo vedini. Būtent todėl paklusnumą daug lengviau užtikrinti baime nei meile.

 

Žmonės, anot italų mąstytojo, žymiai paprasčiau užgauna tuos, kuriuos myli, nei tuos, kurių jie bijo. Meilės tam tikromis akimirkomis žmonės gali nepaisyti dėl jiems būdingo pagedimo. Kita vertus, baimę palaiko „niekada neblėstanti bausmės grėsmė“ Ten pat, p. 82–83. . Nepaisant to, autorius pabrėžia, kad valdovui labai svarbu, jog valdiniai bijotų nejusdami neapykantos valdovui. Neapykantos galima išvengti, N. Machiavellio teigimu, jei valdovas nekliudo valdinių ir piliečių turto ir žmonų Žr. ten pat, p. 83. .

J. Femia sukritikuoja N. Machiavellio filosofijoje B. Croces įžvelgtą politikos autonomiją moralės atžvilgiu. Tyrinėtojo manymu, N. Machiavellis laikėsi teleologinės etikos, kurioje geri tikslai pateisina priemones, kuriomis jų siekiama Žr. Joseph V. Femia, Machiavelli Revisited, p. 76. . Autorius taip pat pastebi, kad „bakalėjininko mentalitetas“, kurį K. Marxas siejo su liberaliuoju utilitarizmu, nebuvo svetimas renesanso laikų kapitalistinei Florencijai. J. Femia spėja, kad N. Machiavellis įkvėpimo galėjo semtis iš Lorenzo Valla’os gerai žinomo dialogo Apie malonumą (1433 m.), kuriame vienas iš veikėjų gina utilitarinę etiką, grįstą skausmu ir malonumu Žr. ten pat, p. 77. . J. Femia išskiria du pagrindinius tokios etikos sandus Žr. ten pat. : 1) Teleologiškumą, kuris reiškia, kad veiksmo gerumas ar blogumas yra matuojamas pagal rezultatus. 2) Hedonizmą, kuris gėrį ir blogį redukuoja į malonumą ir skausmą.

Autoriaus manymu, N. Machiavellis laikėsi teleologinės etikos, nes dažnai pasisakydavo „už bendrąjį gėrį“, kurio nori respublikos ir valdovai, ir kad siekdami šio gėrio jie dažnai turi nepaisyti nusistovėjusių moralės normų. Kita vertus, tokių normų laikymasis politikoje gali duoti prastų rezultatų Žr. ten pat, p. 77–79. . J. Femia’os teigimu, N. Machiavellis buvo hedonistas dėl to, kad religiją ir ne laisvę suvokė kaip įrankį Žr. ten pat, p. 80. . Svarbiausias tikslas – tvarka ir saugumas. Žmonės vertina laisvę ne pačią savaime, o dėl to, kad tik būdami laisvi (laisvė suprantama kaip laisvė nuo kitų valios) jaučiasi saugūs Žr. ten pat, p. 83. . Šia prasme bendruomenės felicita buvo iškeltas kaip tikslas, kuriam pajungiama laisvė, religija ir tvarka.

 

Išvados

Atlikus abiejų mąstytojų politinės filosofijos koncepcijose išplėtotą etikos ir politikos santykių lyginamąją analizę paaiškėjo, kad abu mąstytojai darbuose pasitelkia retoriką, kuria remdamiesi siekia paveikti numanomą skaitytoją. Atkreipdami dėmesį į tariamą, įsivaizduojamą tekstų adresatą galime konceptualiai apibrėžti tikslesnę abiejų lyginamajai analizei pasirinktų mąstytojų minčių sklaidą. Tyrimo metu taip pat paaiškėjo, kad abu mąstytojai laikėsi panašių metafizinių prielaidų, kurias su tam tikromis išlygomis galime pavadinti moderniomis tiems laikotarpiams. Kita vertus, gilesnė jų pamatinių teorinių nuostatų analizė rodo, kad abiem mąstytojams yra svetimas idealizmas ir bet kokio tipo transcendencija. Todėl ir Han Feizi, ir N. Machiavellis savo politinėje filosofijoje siekia pateikti empiriškai grįstus politinės logikos dėsnius.

Ir galiausiai, lyginamoji abiejų mąstytojų raštuose aptinkamos žmogaus sampratos analizė parodė, kad Han Feizi ir N. Machiavellis laikėsi utilitarinės individo sampratos. Tiesa, N. Machiavellio žmogaus samprata yra pesimistiškesnė nei Han Feizi filosofijoje pateikta individo samprata. Han Feizi vadovaujasi istoristine žmogaus samprata, kur individo elgesį ir moralę lemia jo socioekonominė aplinka; žmogus jam nėra nei blogas, nei geras. Taip pat buvo parodyta, kad Han Feizi ir N. Machiavellio filosofijoje aptinkama žmogaus samprata nulemia ir abiejų mąstytojų filosofijoje pateikiamą politikos ir etikos santykio problemą. Todėl abu mąstytojai laikėsi utilitarinės etikos, kuriai būdingas teleologiškumas ir hedonizmas. Han Feizi iškelia Kinijos suvienijimo tikslą, o N. Machiavelliui svarbiausi yra miesto didybės, laisvės ir gerovės tikslai. Han Feizi atmeta ir kritikuoja konfucianistų siūlytą moralinį Kinijos suvienijimo problemos sprendimą. Iš čia plaukia Han Feizi ir N. Machiavelliui būdingas despotiškų valdymo priemonių toleravimas ir įsitikinimas, kad žmonės daug lengviau valdyti paskatinimais ir bausmėmis nei geranoriškumu ar labdara.

 

Literatūra

  • Baron, Hans, The Crisis of the Early Italian Renaissance: Civic Humanism and Liberty in an Age of Classicism and Tyranny, Princeton: Princeton University Press, 1955.
  • Berlin, Isaiah, Against the Current: Essays in the History of Ideas, New York: The Viking Press, 1980.
  • Bock, Gisela; Quentin Skinner, Maurizio Viroli (eds.), Machiavelli and Republicanism, Cambridge: Cambridge University Press, 1990.
  • Cassirer, Ernest, The Myth of the State, New Haven, Conn.: Yale University Press, 1946.
  • Croce, Benedetto, Elementi di politica, Bari: Laterza, 1925.
  • Femia, Joseph V., Machiavelli Revisited, Cardiff: University of Wales Press, 2004.
  • Goldin, Paul R. (ed.), Dao Companion to the Philosophy of Han Fei, New York, London: Springer, 2013.
  • Goldin, Paul R., “Introduction” / Paul R. Goldin (ed.), Dao Companion to the Philosophy of Han Fei, London: Springer, 2013.
  • Hulliung, Mark, Citizen Machiavelli, Princeton; Oxford: Princeton University Press, 1983.
  • Hunter, Michael, “The Difficulty with ‘The Difficulties of Persuasion’ (‘Shuinan’ 說難)” / Paul R. Goldin (ed.), Dao Companion to the Philosophy of Han Fei, New York, London: Springer, 2013.
  • Liao, Wên-Kuei, The Complete Works of Han Fei Tzu: A Classic of Legalism, I–II Vols., London, 1959.
  • Machiavelli, Niccolò, „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“ / Nikolas Makiavelis, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1992.
  • Machiavelli, Niccolò, Valdovas, Vilnius: Vaga, 2010.
  • Makiavelis, Nikolas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1992.
  • Mansfield, Harvey C., Machiavelli’s Virtue, Chicago: University of Chicago Press, 1998.
  • Olschki, Leonardo S., Machiavelli the Scientist, Berkeley: The Gillick Press, 1945.
  • Pines, Yuri, Envisioning Eternal Empire: Chinese Political Thought of the Warring States Era, Honolulu: University of Hawai’i Press, 2009.
  • Pocock, John Greville Agard, The Machiavellian Moment: Florentine Political Thought and the Atlantic Republican Tradition, Princeton, NJ: Princeton University Press, 1975.
  • Sato, Masayuki, “Did Xunzi’s Theory of Human Nature Provide the Foundation for the Political Thought of Han Fei?” / Paul R. Goldin (ed.), Dao Companion to the Philosophy of Han Fei, London: Springer, 2013.
  • Skinner, Quentin, “Machiavelli’s Discorsi and the Pre-Humanist Origins of Republican Ideas” / Gisela Bock, Quentin Skinner, Maurizio Viroli (eds.), Machiavelli and Republicanism, Cambridge: Cambridge University Press, 1990.
  • Strauss, Leo, Thoughts on Machiavelli, Glencoe, IL: The Free Press, 1958.
  • Viroli, Maurizio, Machiavelli’s God, Princeton; Oxford: Princeton University Press, 2010.
  • Viroli, Maurizio, Machiavelli, New York: Oxford University Press, 1998.
 

A Comparative Analysis of the Role of Ethics in the Political Conceptions of Han Feizi and N. Machiavelli

  • Bibliographic Description: Ernestas Jančenkas, „Etikos ir politikos santykis Han Feizi ir Machiavellio filosofinėse koncepcijose: lyginamoji analizė“, @eitis (lt), 2015, t. 178, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Ernestas Jančenkas, „Etikos ir politikos santykis Han Feizi ir Machiavellio filosofinėse koncepcijose: lyginamoji analizė“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija 19: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos XIII, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 231–246, ISBN 978-9955-868-73-6.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: The author of this paper presents a comparative analysis of the relationship of ethics and politics in the political conceptions of Han Feizi and N. Machiavelli. It broaches the intricacies of the political conceptions of both authors, with the special emphasis on the main metaphysical and methodological notions that provide the theoretical foundation for the said conceptions. The comparative analysis of the works of these thinkers reveals that in their respective works they tried to provide laws according to which governments rise and fall. The role of ethics and its conception in both thinkers’ works is closely related to the conception of human nature as espoused by both authors. The paper reveals that Han Feizi and N. Machiavelli upheld similar views on the human nature and both conceived it as fundamentally utilitarian. On the other hand, Han Feizi’s theory is more sophisticated and historicist, while N. Machiavelli’s conception of the human nature is more pessimistic. In connection with the said conceptions, the author of this paper reveals that both N. Machiavelli and Han Feizi follow a utilitarian ethic which emphasizes the goal rather than the means. In other words, both thinkers follow the same line of argument, according to which ultimately the goal justifies the means.

Keywords: comparative philosophy, Han Feizi, Niccolò Machiavelli, ethics, human nature, political philosophy.