Straipsnis Tradicinių estetinių kodų mutacijos šiuolaikinėse (psicho)terapinėse praktikose

  • Bibliografinis aprašas: Kęstutis Šapoka, „Tradicinių estetinių kodų mutacijos šiuolaikinėse (psicho)terapinėse praktikose“, @eitis (lt), 2022, t. 1 842, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Kęstutis Šapoka, „Tradicinių estetinių kodų mutacijos šiuolaikinėse (psicho)terapinėse praktikose“, Logos, nr. 72, p. 184–194, 2012, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Santrauka. Straipsnyje aptariamos pagrindinės tradicinių estetinių kodų mutacijos šiuolaikinėse (psicho)terapinėse praktikose. Atskleidžiama, kaip estetiniai kodai, atsidūrę psichosocialiniuose kontekstuose, virsta nauja „pseudo-“, „para-“, „alter-“ estetinių ir kartu socialinių kodų (vi)suma, funkcionuojančia ne pagal vertikaliomis metapsichologinėmis priešybėmis grįstą „modernistinį“, bet horizontalių, daugiakrypčių, netgi tam tikra prasme bekrypčių eklektiškų sociokultūrinių santykių modelį.

Pagrindiniai žodžiai: estetiniai kodai, postmodernizmas, diskursinė eklektika, dailės terapija, psichopatologija.

 

XX a. 7–8 dešimtmečiai žymėjo kiekybiškai ir kokybiškai naują daugelio Vakarų kultūros sričių, taip pat meno praktikų ir meno sampratos apskritai raidos etapą – postmoderniosios eklektiškos kultūros įsigalėjimą, reiškusį daugelio tradicinei kultūrai būdingų ir aktualių prasminių, hierarchinių, stilistinių gijų sutraukymą, fragmentavimąsi, staigų posūkį diskursyvumo, kontekstualumo link. Šios slinktys atvėrė kelią ir naujoms filosofijos, estetikos ir meno praktikų konceptualizavimo strategijoms, taip pat formavo naujus sociokultūrinius tapatumus psichiatrijos, (psicho) terapijos, psichologijos diskursuose. Estetikos diskursas ir meno praktikos dar sparčiau ir lanksčiau nei XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje inkorporavo neestetinius kontekstus, tarsi siekiant ištrinti meno ir kasdienybės ribas ir, priešingai, sociopolitiniai, psichosocialiniai kontekstai tarsi persismelkė paradoksalaus estetiškumo. Taigi šių procesų veikiamos taip pat formavosi ir specifinės diskursyvios – pavyzdžiui, įvairios psichoterapijos ar dailės terapijos, – praktikos, išaugusios iš neestetinių kontekstų, tačiau su pastaraisiais suartėjančios kai kuriais konceptualiais aspektais.

 

Šiame straipsnyje pabandysime aptarti dviejų savarankiškų terapinio ir meninio kontekstų eklektizavimosi arba suartėjimo procesą, įdėmiau žvelgdami į meninius ar estetinius aspektus (psicho) terapinėje meninėje išraiškoje, t. y. bandysime išryškinti paradoksalų „estetinį“ įvairių (psicho)terapinių praktikų lygmenį – pabandysime pažvelgti, kaip eklektiškėja ir funkcionuoja estetiniai kodai, atsidūrę (psicho)terapiniuose, t. y. psichosocialiniuose, kontekstuose ir kaip pastaruosiuose jie virsta nauja „pseudo-“, „para-“, „alter-“ estetinių ir kartu socialinių kodų (vi)suma, funkcionuojančia ne pagal vertikaliomis metapsichologinėmis priešybėmis grįstą „modernistinį“, bet horizontalių, daugiakrypčių, netgi tam tikra prasme bekrypčių eklektiškų sociokultūrinių santykių modelį.

Ko gero, įdomiausiai postmodernaus eklektiškėjimo, alter-estetinių socialinių lygmenų formavimosi ir, priešingai, estetinių kontekstų pragmatiškėjimo, socializavimosi procesai atsiskleidžia ekspresyviose arba multimodalinėse (dailės) terapijų praktikose ir jas konceptualizuojančiose teorijose, kuriose atvirai jungiami ir naudojami įvairiausi meninės raiškos būdai, psichologinės (pato)asmenybės koncepcijos.

 

Psichoanalitinės, psichiatrinės XX a. paradigmos žymėjo galutinį krikščioniškosios moralės prasminių kodų nykimą ir pastarųjų perėjimą į įvairias sociokultūrines (tarp jų ir į estetinės-psichopatologinės diskursyvios sistemos) erdves, o minėtų 7–8 dešimtmečių diskursyvus ir vizualus sociokultūrinis posūkis sąlygojo estetinio išskirtinumo (kartu ir su pastaruoju susijusios psichopatologinės retorikos) nykimą. Tad šis virsmas tapo dar vienu specifiniu etinių ir estetinių kodų transformacijos riboženkliu. Anot Frederico Jamesono, „subyrėjus pasiskirstymui tarp ankstesnių disciplinų ir specializacijų, šiuo atveju, griuvus kažkada įnirtingai ginamai sienai tarp aukštojo meno ir masinės kultūros (juo labiau kasdienybės), tradiciniai estetikos „specifiškumo“, meninio išgyvenimo ar kūrinio autonomiškumo gvildenimai, suvokiant juos kaip erdvę anapus praktinių ir mokslinių sričių, tapo labai neaiškūs“ Frederic Jameson, Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–1998), p. 121. . Taigi galima sakyti, kad estetika galutinai prarado modernistinio išskirtinumo statusą ir tapo tarpdisciplinine eklektiškos sociokultūrinės sistemos dalimi – būtent pagalbine įvairių sociokultūrinių diskursų ir praktikų funkcija.

Todėl ir šiame tekste, kiek susiaurinant problematiką, galima kalbėti ne tiek apie estetiką, terapiją ar psichoterapiją atskirai, bet apie socio-estetinį dailės terapijos aspektą kaip vieną eklektiškiausių XX a. antros pusės sociokultūrinių diskursų.

 

Nykstant metapsichologinio estetinio išskirtinumo retorikai, vaizduojamojo meno praktikose pradėjo niveliuotis stilistinės ar vertybinės ribos, naikindamos konceptualius skirtumus ir siekdamos eklektiškos sąveikos – ne tiek sintezės, kiek įvairių neestetinių prasmių „įtraukimo“ – chaotiškos konjunkcijos (pvz.: instaliacija, performansai, video menas, konceptualizmas, vis sparčiau institucinamas art brut reiškinys, etc.). Ryškėjo psichosomatinis naujųjų meno strategijų pobūdis socialinėje plotmėje, paraleliai būdingas ir daugeliui psichoterapinių praktikų.

Kuo šiame kontekste tampa forma? Tai psichosomatinių, sociokultūrinių ir socioideloginių susikirtimų trukmė. Deleuzas ir Guattari meno kūrinį vadina „afektų ir perceptų ar suvokinių“ bloku: menas priverčia individualią patirtį susieti su neįprasta patirtimi. Šiuolaikinio žiūrovo suvokimo aparatas sudėtingesnis, papildytas fotografijos ir kinematografo patirtimi, be to, dažnai meno kūrinį sudėtingiau atpažinti, „suklijuoti“ į visumą, pavyzdžiui, instaliacijose, dažnai nepateikiančiose jokių apibrėžtų visumos konstravimo gairių. Žinoma, tai vėlgi susiję su „forma“. Émilis Durkheimas vertino „socialinius faktus“ arba „įvykius“ kaip „daiktus“. Šiuolaikiniuose vaizduojamuosiuose menuose

„daiktai“ dažnai tampa „faktais“ arba „įvykiais“, besitęsiančiais erdvėje ir laike. Todėl formos neturėtume suprasti vien kaip formalaus komponavimo estetinio formalizmo ribose. Šiuolaikinio meno kūrinio forma netelpa vien į materialų, faktišką jos apibūdinimą, tai – dinamiška santykių visuma, daugybės konceptualių linijų susikirtimo taškas Nicolas Bourriaud, Esthétique relationnelle, pp. 20–21. .

 

Taip profesionaliose meninėse praktikose buvo tarsi „apsuktas meninio dematerializavimosi ratas“ ir sugrįžta prie subjektyvistinių romantizmo idėjų, tik šiuo atveju norint visiškai panaikinti psichinį ir estetinį nuotolį, siekiant betarpiškumo ir tiesioginio poveikio socialine prasme. Pats menininkas, tiksliau, jo kūnas tapo socialiniu turiniu ir forma vienu metu. Pažymėtina, kad ir terapinėse praktikose, po truputį atsisakant klasikinės psichoanalizės retorikos, vis labiau akcentuojamas kūnas arba psichosomatinė visuma kaip „polifunkcionali prasmių buveinė“, jungianti savyje kultūrinę (kalbos) ir psichofiziologinę (pasąmoninio vaizdinio, psichomotorinio judesio) patirtį. Taigi ir psichoterapijos seanso ar dailės terapijos studijos klientas (ypač grupinės terapijos atvejais) taip pat tampa savotišku sociokultūrinių (inter)akcijų, terapinių „performansų“ atlikėju, agentu, kuriam numatomas tam tikras „pozityvus“ vaidmuo visuomenėje.

Taigi, pasąmonės (anti)metafizinę retoriką keičia psichosomatinė (socialinė, net ideologinė) retorika, svarbi tolimesniam estetikos ir psichosocialinių kontekstų eklektiškėjimui ir institucionavimuisi. Pastarosios „diskursinės institucijos“, ypač kalbant apie multimodalines dailės terapijos praktikas ar panašaus pobūdžio „marginalius diskursus“ tam tikrų institucijų ribose, veikia iš dalies paradoksaliu būdu – funkciškai paklūsta postmodernistinio institucionalumo dėsniams tuo pat metu generuodamos alternatyvias (peudoretrospektyvias) modernistinės estetinės retorikos versijas.

 

Kalbant apie dailės ir terapinių praktikų suartėjimą, maždaug tuo pačiu metu, kai XX a. 6–7 deš. amerikiečių psichoterapeutė, dailės terapijos pradininkė Margaret Naumburg formavo laisvos ekspresijos technikos gaires ir psicho(pato)loginei abstrakcijai suteikė kitokius nei modernizmo epochoje sociokultūrinius kodus, Europoje iškilo daug „neoautomatizmą“, „neo-pasąmoninius“ aspektus eksploatuojančių tapybos krypčių – Art informel (Jean Fautier, Wols, Hans Hartung, Henri Michaux, Manolo Millares, Antoni Tapies, Pierre Soulages, Georges Mathieu, Alberto Burri ir kt.), Cobra grupė (Asger Jorn, Corneille, Pierre Alechinsky ir Karel Appel), kurie paradoksaliai siekė „tiesiogiai“ gestiškai išreikšti „pasąmonės fantazijas“ ir kartu krypo į kairiojo anarchizmo pusę, JAV suklestėjo abstraktusis ekspresionizmas (Archille Gorky, Hans Hofmann, Robert Motherwell, Mark Rothko, Adolph Gottlieb, Franz Kline, Willem de Kooning, Mark Tobei ir kt.) kaip abstraktus siurrealizmo tęsinys, sujungtas su dvasinėmis praktikomis ir naujomis ideologizuotos (institucionalizuotos) komercijos technikomis.

Jacksonas Pollockas traktavo tapybą kaip „šamanizmo“ atmainą. Modernizmo suformuluota „vidinė intrapsichinė tikrovė“ jam vis dar buvo vienintelis egzistuojantis pasaulis, tačiau nežymiai keitėsi vidinio pasaulio ar tiesiogiai išreiškiamos pasąmonės santykis su meno kūriniu: siurrealizmo praktikos „tikėjo“ tiesioginio pasąmonės ir meninės išraiškos kontakto galimybe, o abstrakčiojo ekspresionizmo turinyje ir formoje atsirado konceptualių dviprasmybių, simbolių ar šalto (komercinio?) abejingumo, kurie vis labiau priminė, jog net už „vidinės“ psichosomatinės iškrovos slypi kalba ir ideologija. Tuo tarpu pati ideologija vis labiau estetizuojama.

 

Abstrakčiojo ekspresionizmo atstovams buvo svarbus gestas ir kuo betarpiškesnė kūno ekspresija, reiškianti augantį nepasitikėjimą universalia pasąmonės visata ir kartu siekį vis radikalėjančia kūno somatika pralaužti sieną psichosomatinių gelmių (jei tokios egzistuoja) link. Tikėjimą (meta)psichologinėmis abstrakcijomis keitė psichosomatinės „iškrovos“ (performanso, hepeningo, akcijos) samprata, praktikuojama ir kai kuriose psichoterapijos ar (besimezgančios) dailės terapijos praktikose.

Dar vėlesnėse meninėse strategijose – maždaug nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos – 9 dešimtmečio pradžios praktikuojami pozityvūs arba konformistiniai instituciniai veiklos būdai, akcentuojamas institucinis subjektyvumas, turintis mažai ką bendra su egzistencialistų individualios (meta)laisvės paieškomis, atsisakoma dramatiškų vidinių konfliktų pozityvaus (meta)socialumo vardan tiek kai kuriose „grynai“ estetinėse, tiek psichoterapinėse ar dailės terapijos praktikose. Akcentuojama sociokultūrinės „terapijos“, kasdienės interakcijos ar pozityvaus (bent jau neutralaus) socialinio bendrabūvio kaip sociokultūrinio proceso ir progreso svarba. Sociokultūrinis procesas arba bendruomeniškumas simbolizuoja pamatinį tarpdiscipliniškumą, diskursyvias praktikas (pvz., dailės terapijos), kuriose psichologiniai ir estetiniai kodai funkcionuoja kartu, transformuodamiesi priklausomai nuo socialinio\diskursyvaus konteksto.

 

Šiuo aspektu galima kalbėti apie dvigubą ar grįžtamąją vaizduojamojo meno elementų migraciją – iš XX a. pirmosios pusės modernistinio meno į XX a. 7–8 dešimtmečių konceptualias meno, taip pat meno terapijos praktikas, kuriose ištirpdyti, asimiliuoti, sujungti su psichoanalitinėmis ir ypač su įvairiomis XX a. antrosios pusės psichologinėmis ir sociologinėmis paradigmomis, konceptualiai modifikuoti, šie elementai naujais pavidalais vėl sugrįžta į menines praktikas ir jas kokybiškai keičia, tuo pačiu transformuodami meninių ir terapinių praktikų konceptus. Taigi šio straipsnio kontekste galime kalbėti ne tik apie dailės terapijos estetinius eklektiškumo, tačiau ir apie estetikos ar meninių praktikų socialinius, konfrontuojančius su modernistine retorika lygmenis.

Kūrybinė išraiška dailės terapijoje ir net konkretūs anksčiau minėti formalieji elementai, modernistinėje dailėje reprezentavę protestą, sociokultūrinį marginalumą, pajungiami pozityvių asmenybės galių suaktyvinimui, egzistencinės prasmės ir vertybių paieškos kaip harmonijos ir identiškumo siekimui. Svarbu tai, kad dailės terapijos praktikos po 7–8 dešimtmečių antipsichiatrijos sąjūdžio reformų stengėsi atsiriboti nuo griežtai psichiatrinių diskursų ir įgavo meninėms praktikoms artimas institucines (psichiatrinių institucijų ribose) – tiek integralias, tiek eklektines – veikimo formas. Tiek meninėse, tiek terapinėse, pasitelkiančiose meninę išraišką, praktikose akcentuojamas ne tiek tikslas, kiek socialinis procesas.

 

Pastaruoju metu deformacija, iškraipymas, alogiškumas ar fantasmagoriški vaizdiniai kaip modernistinės dailės socialinės tikrovės, racionalumo neigimas paverčiami asmenybinės ar socio-estetinės išraiškos elementais, vizualiais pranešimais, padedančiais suvokti asmenybės „visapusiškumą ir unikalumą“ „pozityvia“ socialine prasme. Kreipiamasi į protą, kūną, dvasią per kūrybinę ekspresiją, humanistinius idealus, proto–kūno vienovės konceptus ir dvasines praktikas – meditaciją ir kontempliaciją (patogų, apvalytą nuo radikaliai patologiškų elementų vakarietišką „šamanizmą“) kaip tam tikrų formalių elementų, glaudžiai susijusių su betarpiška kūniška ekspresija – judesiu, šokiu, kalba, vaizdiniais ir, svarbiausia įvaizdžiais, susijungimo fenomeną.

Pradžioje kūną ir kūniškumą naudojančiose terapinėse praktikose, kaip ir meniniuose judėjimuose, dar jaučiamos „revoliucinės“ modernizmo gaidelės. Tačiau beprotybės paribiais klaidžiojančios minties spontaniškas, iracionalias nuostatas meninėse praktikose sparčiai keičia kraštutinė fiziologija, atviras kūniškas natūralizmas, aktualus tiek, kiek pats kūnas išsisklaido ar susiskaldo „šizoidinėje“ socialinėje terpėje. Jeano Charcot XIX a. pabaigos isterinės neurozės vizualizacija atgyja naujai, tačiau paradoksaliais tyčinio kartojimo ar imitacijos, artimos teatro menui, būdais.

 

Subjektyvumas gimsta nebe vidinėje psichinėje realybėje, o yra išskaidomas ir išskaitomas išoriniuose daiktuose ir visuomenės, tam tikros bendruomenės faktūrose bendresne prasme. Todėl svarbus ne konkretus kūnas, bet tam tikri veiksmai kaip psichosocialinių sąveikų simptomai. Taigi psichosocialinės ir ideologinės kontrolės mechanizmai po truputį tampa vis estetiškesni ir formuoja specifinę eklektišką ideologijos estetiką, kurios integralia dalimi galime laikyti ir (psicho)terapinę estetiką.

Taigi svarbiausiu tampa pats įvykis, kuriame psichologiniai ar estetiniai turinys ir forma nyksta beasmenių psichosomatinių iškrovų ir gestų begalybėje, fiziologinės – technologinės – socialinės horizontalės fone.

Formuojasi postmodernios socio-estetinės (dailės) terapijos praktikos, kurios akcentuoja kalbą ir elgesį kaip kultūrinę visumą, talpinančią savyje viską. Tiek meninėse, tiek ir (dailės) terapijos praktikose, ideologinėje sferoje bendrai kalbama apie kūną ir pačiu kūnu – vaizdiniais plačiąja prasme, arba naracijomis, suliejančiomis savyje kalbą ir vaizdą, naikinančiomis psichinį nuotolį ir estetinę kontempliaciją.

 

Taigi toks estetinio objekto atsisakymas, sociokultūrinių elementų persigrupavimas Žr. Frederic Jameson, Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–1998), p. 33. sudaro sąlygas formuotis alternatyvioms ne meninėms praktikoms arba atsinaujinti tradicinėms, „gyvuojančioms“ tose psichologinėse, psichosocialinėse ir sociokultūrinėse sferose, „ribinėse zonose“, kuriose meno praktikos, estetinės strategijos, išsaugodamos kai kuriuos išoriškai nepakitusius kodų rinkinius, konceptualiai transformuojasi, pereina į šaliaestetines sociumo terpes – tampa kontekstualiomis ir polifunkcionaliomis.

Psichoterapija ir meno terapija kaip eklektiniai psichologijos, medicinos, edukacijos ir meno lydiniai, ko gero, akivaizdžiausiai atspindi konkrečių meno praktikų kodų funkcionavimo ypatumus socialiniame ir ideologiniame lygmenyse.

Postmoderniosios epochos vaisius – (meno) (psicho)terapija pasitelkia „eklektinius“ veikimo būdus, taip pat atsisako vienintelės „supertiesos“, kadangi pastaroji nėra absoliuti duotybė, tačiau dirbtinai sukonstruotas fenomenas.

Taigi domimasi ne tiek „tiesa“, kiek pačiomis diskursyviomis praktikomis – įvairiais verbalinės ir neverbalinės komunikacijos būdais, jų konceptualizacija ir subjektyvios patirties perdavimu „čia ir dabar“. Akcentuojama nebe „kodėl?“, o „kaip?“, tai yra – veiksmas, elgesys, aktualus patyrimas, apimantis fizinius, protinius, dvasinius ir socialinius žmogaus sugebėjimus – kūną kaip tam tikrą visumą arba geštaltą socialinėje (nebe ontologinėje, ar iracionalioje pasąmoninėje) erdvėje.

 

Net tradiciškiausios psichodinaminės ir psichoanalitinės, psichoterapinės ir ypač dailės terapijos praktikos po 1980 m. eklektiškėja – jungiamos psichodinaminė, analitinė Jungo, ryšių su objektu (Melanie Klein), neopsichoanalitinės paradigmos; integruojami humanistiniai požiūriai – tariamai optimistinis požiūris į žmogiškąją prigimtį.

Psichoanalitinės ir analitinės meno terapijos praktikos įsileidžia pereinamąsias erdves ir objektus, praplečia plastinių elementų galimybes – linija ir spalva perkeliamos į trimatę erdvę – verbaliniai vaizdiniai per tapybą, piešinius, eilėraščius – grafinius ženklus – tampa gestais; laikinis ir erdvinis jų pobūdis transformuojamas į garsus, jausmus, kūno judesius, jų santykį su aplinka Žr. Shaun McNiff, Art as Medicine: Creating a Therapy of the Imagination, pp. 22, 24, 54–55. .

Jei performanso atlikėjas ar atlikėja, pasitelkdami savo kūną ir specifinę erdvę, kuria simbolinį pranešimą, kuris gali būti iškoduojamas tam tikrų psichosocialinių kodų kontekste, tai daugelio dailės, judesio terapijos ir psichoterapijos praktikų metu atliekami kūriniai konceptualiai funkcionuoja giminingų sociokultūrinių kodų sferoje, tačiau jiems instituciškai suteikiamas kitas statusas ir juose akcentuojami kiek kiti – asmeniškesni, subjektyvesni specifinio – afektyvaus – santykio su socialine aplinka aspektai.

 

Vaizdinys išsisklaido daugybėje kalbinių, gestinių, jausminių, garsinių, vizualių, ir t. t. pavidalų ir kodavimo galimybių.

Lygiagrečiai su augančia kompiuterine bei video klipų kultūra, šalia verbalinės psichoterapijos buvo pradėta naudotis senos kartos psichoterapeutų primirštomis transo būsenomis, metaforomis bei kitomis vizualinės kultūros metamorfozėmis, […] pasiūlyti būdai kurti terapines metaforas ir sukelti transo būsenas, kuriose iš esmės ne tik analizuojamos pozityvios problemos pusės, bet ir stimuliuojamos kūrybinės jėgos pozityviai jų išraiškai. Olegas Lapinas, „Postmodernistinės tendencijos psichoterapijoje: neurolingvistinė ir pozityvioji psichoterapija“, p. 133.

Taigi net patys (dailės) terapijos mechanizmai imami suvokti ir naudoti kaip eklektiškų veiksmų ir prasmių sąveika. Tai lemia ir aktyvus vaizduojamojo meno formų eklektiškėjimas ir socialėjimas, formaliųjų įvairių išraiškos būdų, medijų – judesio, piešimo, lipdymo, muzikavimo, garso, improvizacijos – maišymasis, pavyzdžiui, ekspresijos ir multimodalinėse terapinėse praktikose (expressive arts therapy and multimodal approaches), kuriose akcentuojamas būtent kūrybinio proceso terapinis poveikis.

 

Gelmines psichoterapiją ir meno terapiją praplečia psichosocialinis ir kartu psicho-estetinis procesualumas. Remiamasi ir kalbos struktūrų dėsningumais, ir neverbalinio bendravimo simbolizmu. Tai – performanso, akcijos, hepeningo, teatro, šokio, konceptualaus meno, instaliacijos, audiovizualinių postmodernių meninių praktikų elementai – šioje virtualioje socialinio kūniškumo arba psichosocialinio „aš“ erdvėje vyksta konceptualus ir praktiškas diskursyvių meno ir psichoterapijos praktikų suartėjimas.

Freudo psichoanalizės idėjomis besiremiančiose dailės terapijos praktikose, dar išsaugojusiose ir eksploatuojančiose kai kuriuos modernistinius „netarpiškos pasąmoninės“ ekspresijos aspektus, artimus modernistinės dailės savivokai, pasąmonė traktuojama kaip šiuo metu užslopintas, nepasireiškiantis turinys, kuris nėra toks nepažinus ir fatališkas freudiškąja prasme. Greičiau suvokiamas kaip „permatomas tarpasmeninių psichosocialinių ir sociokultūrinių santykių šešėlis“ David Edwards, Art Therapy, pp. 43–47. . Taigi linija, dėmė ar spalva, nors vis dar išlieka pagrindiniais vaizduojamaisiais elementais, betarpiškai susijusiais su individo vidine psichine realybe ir jos išraiška dailės terapijos praktikose, yra gerokai apvalytos nuo modernistinės dailės psichologinių – transcendentinių pretenzijų, šiek tiek pakinta šių pamatinių ekspresijos elementų psichologiškumo pobūdis, kuris siejamas daugiau su betarpiško elgesio socialinėje (ar ideologinėje) aplinkoje šablonais.

 

(Dailės) terapijos praktikos, besiremiančios analitinės Jungo psichologijos postulatais, funkcionuoja pagal artimus praktiškai ir konceptualiai meninėms praktikoms dėsnius. Tiek pats kūrybinis procesas, tiek kultūriškai kontekstuali pastarojo analizė turbūt labiausiai nutolsta nuo griežtai mokslinių psichoterapinio poveikio ar testavimo modelių.

Savęs ir išorės suvokimo ryšys, mąstymo ir išraiškos tapatumas reiškia principinę kūno automatizmo, mąstymo, kalbos vienovę – tai visuma, persmelkianti tiek subjektą, tiek daiktus, visą pasaulį. Gestas ir žodis – imanentiški, kalba suvokiama tik tam tikrų veiksmų kontekste, ir priešingai. Veiksmai – tai tam tikras elgesys: spontaniškas, kartojantis, kopijuojantis, nustatantis ryšius su aplinka, sukuriantis psichosocialinį „lauką“, kuriame individas vaidina tam tikrus vaidmenis, elgesio klišes ir atstovauja tam tikram įvaizdžiui.

 

Geštalt terapijoje siūloma betarpiškai išgyventi (realiai atkurti) sapnus, susitapatinti su įvairiais jų veikėjais, negyvais ir fantastiškais objektais, tai yra, virtualiai kaitalioti „aš“ koncepcijas ir identifikaciją Žr. Frederick Perls, Gestalt Therapy Verbatim, pp. 55–56. . Ne „aš“ gimdo vaidmenis, bet vaidmenys sukuria „aš“. Transakcinėje analizėje praktikuojamas „dramos trikampis“. Psichodramos praktikos, tiriančios individus tą akimirką, kai jie spontaniškai užmezga kontaktus, formuojančius grupę, tiesiogiai akcentuoja kūrybinį ir simbolinį veiksmo pobūdį, transformacijos galią ir katarsį, siūlo improvizacines vaidybos technikas, atliekamas scenoje, akivaizdžiai giminingas teatrui, teigdamos, jog

realybė ir fantazija nėra priešingybės. […] Iliuzijos ir haliucinacijos, įsikūniję sceniniuose įvaizdžiuose, tampa tokiomis pat realiomis, kaip ir normalūs jausminiai jutimai. Якоб Леви Морено, Социометрия: экспериментальный метод и наука об обществе, с. 168.

Tokiame vaidinime terapeutas taip pat tampa režisieriumi ir analitiku. Dalyvauja publika, kuri gali įsitraukti į veiksmą, reaguoti, replikuoti, patarinėti ar apsikeisti vaidmenimis su protagonistu. Psichosomatiniai, psichodramatiniai, socialiniai vaidmenys imanentiški eksperimentiniam teatrui ar performansui, kurie, lygiai kaip ir psichodramoje, gali būti „autobiografiniai monologai“ ar „personaliniai ritualai“, apjungiantys tai, kas psichologiška ir perceptualu, kontekstualu ir praktiška – mintį ir veiksmą, biologinį lygmenį su socialiniu. „Atgaivinama“ šamanizmo tradicija: kūrinys nebūtinai turi būti gražus, kūrinys nebūtinai turi siekti tikslo galutinio „išgydyti“; svarbiausia – pati ekspresija ir mikro-socialinė sąveika seanso metu.

 

Multimodalinė Žr. Cathy A. Malchiodi, Handbook of Art Therapy, pp. 106–117; Александр Иванович Копытин (ред.), Арт-терапия в эпоху постмодерна, с. 119–132. , kognityvinė – elgesio (cognitive – behavioral approaches), naracinė, nukreipta į sprendimą (solution – focused and narrative approaches) meno terapijos jungia įvairias katarsio, elgesio terapijos koncepcijas su „tradicinėmis“ psichoanalitinėmis, analitinėmis, humanistinėmis terapijos strategijomis ir jas naudoja, įvilkdamos į visus įmanomus meninių praktikų išraiškos būdus (kartu su tradiciniais, vaizduojamaisiais būdais – piešimu, tapyba, lipdymu, kūniškomis praktikomis – performansu, akcija, drama, šokiu, naudojami ir kiti raiškos būdai, medijos – instaliacija, fotografija, video, taip pat muzika, šokis, vaidyba, rašymas ar poezija). Spontaniškumas derinamas su konceptualizavimu, išraiška su pasakojimu, simbolizmas su realybe. Remiamasi kinestetinio (sensorinio), percepcinio (afektyvaus), kognityvinio (simbolinio) lygmenų integracija į kūrybą. Bet koks vaizdinys ar veiksmas, nepriklausomai nuo intencijų, yra vizuali metafora, tačiau ne griežtai determinuotame ir metafiziniame freudiškajame kontekste. Kūno kalba, menas kaip jutimų šaltinis, problemos sprendimas ir prasmės paieškos sutampa.

Problema ir jos sprendimas (socioideologinėje asmens tapatumo arba įvaizdžio plotmėje) įsisąmoninami žingsnis po žingsnio – per vaizdą ar dažniau – per jų seriją, kai problema išskaidoma į struktūrinius elementus, schemas, leidžiančias atsekti „negatyvų“ elgesį lemiančius afektus. Tačiau svarbiausia, kad pagrindinis projekcinis ir akumuliacinis psicho-ideologinio tapatumo mechanizmas susiejamas su tokiais išraiškos būdais, kurie betarpiškai yra susiję su estetinių kategorijų erdve. Žodžiu, vieną svarbiausių vaidmenų atlieka medija, t. y. (meninės) išraiškos būdas ir forma.

 

Modernistinės dailės savimonei meno kūrinio turinys yra svarbus, tačiau jis – ne sugalvojamas, o išgyvenamas, todėl gali rastis sąmoningai to nesuvokiant – tai vidinis intropsichinis balsas – didinga improvizacija. (Dailės) terapijos praktikos puikiai asimiliuoja šiuos fenomenus – neįsisąmoninimą ir improvizaciją (tik panaikinus transcendentinio „didingumo“ gaideles), aktyviai, kaip jau buvo minėta, integruoja visus plastinius menus – muziką, šokį ar judesį, dramą, poeziją ar rašymą, kalbą bendresne prasme naudodama juos individo psichosocialinės, psichoestetinės erdvės „praplėtimui“, „skaidrinimui“, kitaip sakant, struktūravimui.

Šiuolaikinės meninės praktikos taip pat naudoja panašias konceptualias strategijas – sujungia kasdienybę ir tarpasmeninę komunikaciją su vaizduotės ir socioideologinės plotmės „struktūromis“, integruojasi ir integruoja visas įmanomas institucinės pasaulėžiūros formas, kurdamos savotiškus „pereinamuosius“ objektus, erdves ar situacijas, artimas psichoterapinių, psicho-ideologinių ryšių su objektu paradigmų sąvokoms, kuriose „pereinamoji erdvė“ ar „pereinamasis objektas“ (transitional space ir transitional objects) neturi aiškių ribų tarp vidinio ir išorinio pasaulių, tarp savęs ir aplinkos, kitaip – diskursyviai dalyvauja tiek intrapsichinėje, tiek išorinėje socialinėje aplinkoje Žr. Donald Winnicott, “Transitional Objects and Transitional Phenomena,” 1953. .

 

Į marginalius, net uždraustus sociumo paribius nustumta psichopatologija resocializuojasi, ir būtent per „para-“, „alter-“ estetinius, ideologine prasme paradoksalius kodus, kurie „normalizuojami“. Šiuolaikiniame sociume tiek psichopatologija, tiek menas, tiek politika ar bet kuri kitas sociumo lygmuo traktuojami kaip komunikacinės struktūros. Todėl „estetiniai“, „patologiniai“ ir kitokie kodai nėra griežtai fiksuoti. Šiuo atveju redukavus kurį nors vieną, antrasis tampa nefunkcionalus.

Tradicinė Vakarų estetika (nuo Renesanso laikų) rėmėsi Grožio kategorija ir įvairiomis jos interpretacijomis. Taigi susiformavo estetikos kanonai, meno kūrinio objekte numanantys tam tikrą logiką ir autonomiją. Tuo šiuolaikinė kultūra panaikino autonomiją, įvesdama daugybę multidiskursyvių alogiškumų, veikiančių „chaotiškais“, „nestruktūruotais“ principais.

Šį konceptualų diskursyvų veiksmą, jau aiškiai ir ryškiai pasireiškusį pačioje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, galima traktuoti kaip objektyvių (tarp jų ir estetinių) suvokimo, tapatumo kriterijų perėjimą į psicho(pato)logizuotą subjektyviąją sferą, kuri savo ruožtu pajungiama (subtiliai estetizuotai) socioideologinės kontrolės sistemai.