Visose šios šalies valstijose tobulinant mokymo programas išryškėja šios pagrindinės tendencijos: dėmesys technologijai, kritinio mąstymo ugdymas, problemų sprendimas, požiūrio į vertybių sistemą, žmonių tarpusavio bendravimą formavimas, tarpdalykinių ryšių akcentavimas, dėmesys visuomenės poreikiams. Tarp įgyvendintų priemonių pažymėtinos: suteikta didesnės galimybės tėvams pasirinkti mokyklas, o pačioms mokykloms spręsti iškilusias problemas; taikoma nauja pedagogų skatinimo sistema; diegiama decentralizuota kontrolė; intensyviai rengiami mokyklų vadovai; dėmesys tobulinant socializacijos procesą ir kt. Žr. Jolanta Vaičiūnaitė, JAV mokykla – socialinis pedagoginis reiškinys, 1997. .

JAV ugdyti ypatinguosius vaikus ir jaunuolius galima remiantis keletu veikimo planų – pradedant nedidele papildoma pagrindinio mokytojo teikiama pagalba ir baigiant parą trunkančia priežiūra bei paslaugomis specialiojoje internatinėje įstaigoje. Tai, kas turi ugdyti ypatinguosius moksleivius ir kur jie turi būti ugdomi, priklauso nuo dviejų veiksnių: kuo ir kiek vaikas arba jaunuolis skiriasi nuo vidutinio moksleivio; kiek mokykla bei bendruomenė turi išteklių Žr. Daniel P. Hallahan, James M. Kauffman, Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas, 2003. .

Pradėsime nuo labiausiai integruotos intervencijos: pagrindinis mokytojas, suprantantis individualius vaikų poreikius ir mokantis juos tenkinti, gali pasirinkti reikiamas mokymo priemones, įrangą bei metodus. Tai atiekant galima apsieiti ir be tiesioginių specialistų paslaugų: gali būti, kad profesionalus pagrindinis mokytojas pajėgs tenkinti vaiko poreikius.

Esant kitam lygmeniui pagrindiniam mokytojui, be turimų specialiųjų priemonių, įrangos arba metodų, gali prireikti specialiojo pedagogo arba kito specialisto (pavyzdžiui, mokyklos psichologo) konsultacijos. Specialusis pedagogas gali konsultuoti pagrindinį mokytoją, nurodyti jam kitus šaltinius arba parodyti, kaip naudotis mokymo priemonėmis, įranga arba metodais. Pedagogui teikiant pagalbą pagrindinį vaidmenį atlieka socialinis darbuotojas. JAV švietimo sistemoje mokyklos socialinis darbuotojas yra svarbus mokyklos pedagogų komandos narys, dirbantis kartu su mokyklos administracijos darbuotojais, mokytojais, vadovais, psichologais, auklėtojomis, logopedais, kitu mokyklos personalu. Jie supranta ir paaiškina, kokią įtaką vaikams turi mokykla, šeima ir visa bendruomenė. Mokyklų socialiniai darbuotojai nustato faktorius, stiprinančius teigiamą mokyklos poveikį mokiniams. Mokyklos socialiniai darbuotojai dirba: su mokiniais, tėvais, mokyklų bendruomene, vietine bendruomene Žr. Giedrė Kvietkienė (sud.), Socialinis ugdymas, t. 5: Socialinio pedagogo ABC, 2002. .

Specialusis pedagogas gali vizituoti ypatingąjį vaiką (arba) ir pagrindinį mokytoją bei teikti jiems paslaugas. Vizituojantis mokytojas sudaro nuolatinį tvarkaraštį, pagal kurį, vykdamas iš vienos mokyklos į kitą ir lankydamasis klasėse, moko ypatinguosius vaikus individualiai arba mažomis grupelėmis, aprūpina pagrindinį mokytoją mokymo priemonėmis ir teikia pasiūlymus, kaip tobulinti mokymą, o iškilus konkrečioms problemoms konsultuoja jį.

Kitas lygmuo. Specialusis pedagogas teikia paslaugas tik vienos mokyklos moksleiviams ir mokytojams. Aptarnaujami vaikai yra mokomi bendrojoje klasėje; specialųjį išsimokslinimą turintis mokytojas dirba su jais tiek valandų ir taip dažnai, kiek būtina sprendžiant jų konkrečias problemas bei šalinant sunkumus. Specialusis pedagogas nuolat įvertina vaikų bei jų mokytojų poreikius. Dažniausiai jis moko vaikus individualiai arba mažomis grupelėmis specialioje klasėje panaudodamas būtinas specialias mokymo priemones ir įrangą. Specialusis pedagogas yra pagrindinio klasės mokytojo konsultantas: šiam jis pataria, kaip mokyti vaiką ir valdyti jo elgesį klasėje, gal net parodo konkrečių mokymo technikų. Šis darbo organizavimo planas – ypač patraukli ir itin populiari alternatyva, nes jis yra lankstus. Vaikas didžiąją dalį laiko būna su bendraamžiais.

Diagnostikos centruose taikoma dar sudėtingesnė intervencija. Minėtame plane numatyta, jog vaikai kurį laiką gali būti mokomi specialiojoje mokyklos klasėje arba kitoje įstaigoje, kad remiantis diagnostiniais duomenimis būtų galima įvertinti jų poreikius ir sudaryti veikimo planą. Konkrečiam vaikui skirtame pagalbos plane gali būti rekomenduota atitinkama ugdymo vieta – specialioji įstaiga arba bendroji klasė, kurioje kompetentingas mokytojas galėtų šį planą įgyvendinti bei taikyti diferencijuotą mokymą. Diferencijuotas mokymas – kiekvienam besimokančiajam pasirinkta jam būdinga skirtingu intelektu ir patirtimi paremta proto veikla Žr. Giedrė Kaminskienė, Diferencijuoto mokymosi aplinka ir jos prielaidos Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse, 2002. .

Mokyti ligoninėje arba namuose dažniausiai rekomenduojama vaikus, turinčius fizinių negalių. Tačiau jei nėra geresnio varianto, jis gali būti skiriamas ir emocinių arba elgesio sutrikimų bei kitokių negalių turintiems vaikams. Paprastai vaikas ligoninėje arba namuose būna palyginti trumpą laiką, o mokant ligoninėje ar namuose palaikomi ryšiai su vaiko pagrindiniu mokytoju.

Viena aiškiausių ir pastaruoju metu daugiausia diskutuojamų alternatyvų yra specializuotos klasės. D. P. Hallahano ir J. M. Kauffmano Žr. Daniel P. Hallahan, James M. Kauffman, Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas, 2003. nuomone, JAV į tokią klasę dažniausiai priimama 15 ar mažiau vaikų arba jaunuolių, turinčių tą pačią negalią (pavyzdžiui, protiškai atsilikusieji). Klasės mokytojas paprastai turi specialiojo pedagogo išsimokslinimą ir vaikus moko visą arba beveik visą laiką. Tokias klases lankantys vaikai visą dieną praleidžia būdami atskirti nuo neturinčių negalių savo bendraamžių. Tačiau kartais dalį dienos jiems tenka praleisti su neturinčiais negalių vaikais (galbūt kartu su jais dalyvaujant fizinio lavinimo pratybose, mokantis muzikos arba užsiimant kita veikla, kurioje neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti).

Specialiosiose dienos mokyklose ypatingieji vaikai visą dieną praleidžia būdami atskirti nuo kitų. Dienos mokykla dažniausiai būna skirta konkrečiai ypatingųjų vaikų kategorijai. Joje gali būti šiems vaikams prižiūrėti bei ugdyti būtina įranga. Pasibaigus pamokoms vaikai grįžta į namus.

Didžiausia intervencija – mokyklose-internatuose. Iš namų atvykę vaikai čia yra prižiūrimi visą parą ir dažnai gyvena toli nuo savo bendruomenių. Šie vaikai ir jaunuoliai gali reguliariai lankytis namuose arba grįžti į juos kiekvieną savaitgalį, tačiau visą savaitę jie gyvena internate. Čia kasdienį gyvenimą atitinkančioje jiems sukurtoje aplinkoje jie mokomi.

Verta pastebėti, kad JAV švietimo sistemoje galimi įvairūs šių pagrindinių specialiojo ugdymo organizavimo planų variantai. Pavyzdžiui, specialiosios dienos mokyklos ir mokyklos-internatai gali padėti moksleiviams lengviau pereiti į bendrojo ugdymo mokyklas šiems pasirengus į jas grįžti. Daugelis mokyklų sistemų siekia kuo efektyviau ir ekonomiškiau aptarnauti ypatinguosius moksleivius, todėl jos derina arba keičia šias alternatyvas bei specialiųjų pedagogų ir kitų specialistų teikiamas paslaugas. Mokyklų sistemoje gali būti įvairiai parenkama konkrečių mokinių ugdymo vieta. JAV švietimo sistemos teikiama pagalba tėvams, mokytojams ir vaikams pavaizduota 1 lentelėje.

D. P. Hallahanas ir J. M. Kauffmanas Žr. Daniel P. Hallahan, James M. Kauffman, Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas, 2003. pažymi kad, specialiojo ugdymo įstatymas reikalauja, jog aplinka, korioje moksleivis mokomas, būtų mažiausiai varžanti. Paprastai tai reiškia, kad vaikas turi būti kuo trumpiau atskirtas nuo negalių neturinčių jo klasės draugų, namų, šeimos ir bendruomenės. Jo gyvenimas turi būti kuo „normalesnis“, o bet kokia intervencija privalo atitikti vaiko individualius poreikius ir nevaržyti jo asmens laisvės daugiau, negu tai būtina. Pavyzdžiui, jei vaiką tinkamai mokyti gali šaltinių klasės mokytojas, tai jo nereikia nukreipti į specialiąją klasę, o jei moksleivio poreikius visiškai patenkina specialioji klasė, tai jo nebūtina ugdyti specialiojoje įstaigoje.

Pastangos ugdyti ypatinguosius vaikus mažiausiai varžančioje aplinkoje yra vertos pagyrimo, tačiau ir paprasčiausiai apibrėžti varžančią aplinką nėra paprasta. W. Cruickshankas Žr. William M. Cruickshank, “Least-Restrictive Placement: Administrative Wishful Thinking,” 1977. yra nurodęs, kad labiau apribojus fizinę aplinką nebūtinai reiškia, jog vaiko psichologinė laisvė arba žmogiškosios jo galios bus labiau suvaržytos. Tiesą sakant, nesunku įsivaizduoti, kad kai kurie vaikai jaučiasi labiau suvaržyti mokydamiesi bendrojoje klasėje, kur jie sunkiai išmoksta būtinų įgūdžių, o kiti vaikai su jais nedraugauja, negu specialiojoje klasėje arba dienos mokykloje, kurioje jie mokosi gerai ir noriai. Svarbu nepamiršti galutinių vaiko ugdymo tikslų ir neleisti „mažiausiai varžančiai aplinkai“ virsti tuščia fraze, užkertančia kelią vaikams suteikti reikiamą ugdymą Žr. James M. Kauffman, “Why We Must Celebrate a Diversity of Restrictive Environments,”1995. . Turime siekti atrasti produktyviausią aplinką, kuri teiktų vaikui didžiausią paramą.

Nors įvairiose JAV valstijose ir net tos pačios valstijos mokyklų sistemose moksleiviai mokomi skirtingose ugdymo vietose, tačiau visur dauguma ypatingųjų moksleivių yra ugdomi bendrosiose klasėse.

Kaip nurodo D. P. Hallahanas ir M. K. Kauffmanas Žr. Daniel P. Hallahan, James M. Kauffman, Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas, 2003. , vaikai iki 6 metų amžiaus, rečiau vaikai, sulaukę mokyklinio amžiaus, yra ugdomi bendrosiose klasėse ir dažniau atskirose mokyklose. Specializuotose klasėse, atskirose mokyklose ir kitose vietose, pavyzdžiui, namuose, dažniau mokomi vyresniojo amžiaus paaugliai ir jaunuoliai, negu pradinių ir vidurinių klasių moksleiviai. Tai, kokia aplinka konkretų moksleivį mažiausiai varžys, iš dalies priklauso nuo jo negalios. Moksleivio, kurio sutrikusi kalbėsena, beveik niekada nereikia ugdyti atskiroje klasėje arba atskiroje mokykloje. Vaikus, turinčius mokymosi negalių, taip pat geriau ugdyti bendrosiose klasėse. Antra vertus, moksleiviams, kurių sunkiai sutrikusi klausa arba rega, ugdyti būtinos specialiosios priemonės, todėl būtų geriau, kad bent dalį mokymosi laiko jie lankytų atskiras mokyklas arba mokytųsi atskirose klasėse.

Išvados

Pastangos padėti asmenims, kuriems reikalinga švietimo pagalba, yra svarbios ne tik jiems patiems, bet ir visai visuomenei. Šios pastangos iš tiesų atspindi solidarumo ir lygybės visuomenėje aspektus. Lietuvoje specialiųjų poreikių vaikams, tėvams ir pedagogams teikiama keturių lygmenų pagalba. Pirmasis lygmuo – švietimo įstaigų psichologai, specialieji pedagogai, logopedai ir mokyklos specialiojo ugdymo komisija. Antrasis lygmuo – savivaldybių pedagoginės psichologinės tarnybos, teikiančios pedagoginę psichologinę pagalbą. Trečiasis lygmuo – apskričių pedagoginės psichologinės tarnybos. Ketvirtasis lygmuo – Pedagoginio psichologinio centro specialistai, dirbantys apskričių centruose, teikia pedagoginę psichologinę pagalbą vaikams, jų tėvams bei švietimo įstaigoms likusiose 34 savivaldybėse, neturinčiose pedagoginių psichologinių tarnybų, taigi atlieka savivaldybių tarnybų funkcijas, taip pat pagal galimybes vykdo apskričių tarnybų funkcijas.

Lietuvoje specialiųjų poreikių vaikams ir jų tėvams įvairaus lygio pedagoginės psichologinės tarnybos teikia konsultacinę, metodinę, prevencinę ir švietėjišką pagalbą. Visi švietimo įstaigose dirbantys pedagogai ir šių įstaigų administracija, taip pat ir patys moksleiviai bei jų tėvai, gali kreiptis į tarnybą su tarnybos atliekamas funkcijas atitinkančiu užsakymu ir jiems turi būti suteiktos numatytos nemokamos paslaugos. Vaikai, tėvai ir pedagogai kreipiasi į pedagoginę psichologinę tarnybą savarankiškai arba rekomendavus švietimo įstaigos komisijai.

JAV švietimo sistemoje specialiajam ugdymui skiriama ypač reikšminga vieta. Daugiau negu 40 proc. šalies ypatingųjų vaikų bei jaunuolių pirmiausia yra ugdomi bendrosiose klasėse. Su dauguma tokių moksleivių dalį dienos dirba specialieji klasių pedagogai. JAV apytikriai ketvirtadalis neįgalių vaikų ir jaunuolių yra ugdomi atskirose specializuotose klasėse ir tik 6 proc. – atskirose mokyklose arba kitose specializuotose vietose. Įvairiose valstijose ir net tos pačios valstijos mokyklų sistemose moksleiviai mokomi skirtingose ugdymo vietose, tačiau visur dauguma ypatingųjų moksleivių yra ugdomi bendrosiose klasėse. JAV švietimo sistemoje yra galimi įvairūs pagrindinių specialiojo ugdymo organizavimo planų variantai. Kaip pavaizduota 1 lentelėje, JAV pedagoginė psichologinė pagalba teikiama trijų lygiaverčių institutų: mokyklos, diagnostikos centrų ir dieninių mokyklų (internatų).

Vykdydama socialines funkcijas JAV bendrojo lavinimo mokykla siekia būti atvira: mikrosocialiniai veiksniai yra esminiai sprendžiant klausimus, ko mokyti vaikus ir jaunimą, kaip įgyvendinti ugdymą. Mokykla tuo pat metu yra uždara bendruomenė, pasižyminti savita subkultūra, kurią apibūdina trys komponentai: tėvai, mokiniai ir pedagogai.

Pastebime, kad Lietuvoje pasirinkta panaši specialiojo ugdymo švietimo kryptis, kaip ir JAV švietimo sistemoje. Akivaizdu, kad Lietuvos specialiojo ugdymo sistemoje per trumpą laikotarpį praktiškai pritaikyti JAV patirtį yra sudėtinga. Reikia ne tik geros materialinės bazės, bet ir specialistų, tėvų bei visuomenės geranoriškumo.

Literatūra

• 1998 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas nr. VIII-969.
• Adomaitienė, Rūta, Specialiųjų poreikių asmenų ugdymo reformos nacionalinės strategijos projektas, Vilnius: Švietimo ir mokslo ministerija, 2002 [žiūrėta 2009 m. balandžio 20 d.].
• Aidukienė, Teresė, „Lietuva šiandien: demokratinės visuomenės ir atviros mokyklos kūrimo kelyje“, pranešimas skaitytas APPLE 2001 m. seminare, Kaunas, 2001.
• Buzaitytė-Kašalynienė, Jolita, Socialinių paslaugų teikimo moksleiviams poreikių prielaidos, daktaro disertacijos santrauka, socialiniai mokslai, edukologija (07S), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2003.
• Cruickshank, William M., “Least-Restrictive Placement: Administrative Wishful Thinking,” Journal of Learning Disabilities, 1977, vol. 10, pp. 193–194.
• Hallahan, Daniel P.; James M. Kauffman, Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Alma littera, 2003.
• Kaffemanienė, Irena; Irena Burneckienė, Specialiųjų poreikių vaikų žaidimo gebėjimų ugdymas, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001.
• Kaminskienė, Giedrė, Diferencijuoto mokymosi aplinka ir jos prielaidos Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse, daktaro disertacijos santrauka, socialiniai mokslai, edukologija (07S), Kaunas: Technologija, 2002.
• Kauffman, James M., “Why We Must Celebrate a Diversity of Restrictive Environments,” Learning Disabilities Research and Practice, 1995, vol. 10, no. 4, pp. 225–232.
• Kvietkienė, Giedrė (sud.), Socialinis ugdymas, t. 5: Socialinio pedagogo ABC, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2002.
• Labinienė, Regina; Teresa Aidukienė, Finn Christensen, Aivara Stanišauskaitė (sud.), Mokytojų rengimo ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus bendrojo ugdymo klasėse gairės, iš anglų kalbos vertė Aivara Stanišauskaitė, Vilnius: Presvika, 2003.
• Labinienė, Regina; Teresa Aidukienė, Inger Tinglev (sud.), Inkliuzinis ugdymas užsienio mokslininkų akiratyje, iš anglų kalbos vertė Algida Mongaudaitė, Aušra Miškinytė, Violeta Gevorgianienė, Vilnius: Presvika, 2003.
• Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2000 m. rugpjūčio 17 d. įsakymas nr. 1056.
• „Pedagoginės psichologinės pagalbos teikimo modelis“, Dialogas, 2003, vas. 28, p. 11–12.
• Pedagogų profesinės kompetencijos vertinimas specialiųjų poreikių vaikų (ugdymo plėtros) aspektu, 2002–2004 m. tyrimas, Vilnius: Švietimo ir mokslo ministerija [žiūrėta 2009 m. balandžio 20 d.].
• Soriano, Victoria (ed.), Teacher Support: Organization of Support for Teachers Working with Special Needs in Mainstreamed Education, Middelfart: European Agency for Development in Special Needs Education, 1999.
• Štuopytė, Edita, Teritorinės bendruomenės centro darbo su vaikais socialinės edukacinės funkcijos ir jų raiškos ypatumai, daktaro disertacijos santrauka, socialiniai mokslai, edukologija (07S), Kaunas: Technologija, 2002.
• Švietimo naujienos, 2003, nr. 6.
• Vaičiūnaitė, Jolanta, JAV mokykla – socialinis pedagoginis reiškinys, daktaro disertacijos santrauka, socialiniai mokslai, edukologija (07S), Kaunas: Technologija, 1997.

Providing Pedagogical Psychological Help in the Lithuanian and United States Education Systems

Summary. This article analyzes Lithuanian and foreign scientific literature in the area of special needs education. The theoretical part reviews certain legislative issues which define the idea of special support to such children. Families who have children with special needs and do not attend educational institutions are in a similar social and economic position as those with healthy children. The economic and social position of such families is explored. Nevertheless, there are favorable conditions for special needs children in Lithuania and abroad. Education and psychological centers are established in all towns. It is noteworthy that children with special needs receive the help as soon as possible. However, as a rule, in Lithuania children with special needs are enrolled only special separate schools, and do not have the opportunity to attend the same age-appropriate classes as other children. The main purpose of education in Lithuania is to educate, develop, and foster children. All general education is oriented towards children’s or youth’s needs and abilities. Educational institutions foster the individual’s creativity, abilities, and satisfaction of his/her natural needs: self-expression, love and respect, purport, creativity, regulation and harmony. The article discusses the concept of special education in Lithuania: it describes the laws of the Republic of Lithuania, which guarantee the provision of special education psychological assistance. The extent of needed assistance is divided into 4 levels, which are based on the child special needs and and required level of assistance.

The law of the Ministry of Educational and Science guarantees that special needs children receive educational, psychological, social and medical help. The majority of parents of special needs children who took part in the survey reported that it is very difficult to get the necessary help. This factor is influenced by the parents’ economic situation. However, they also stated that the support received is sufficiently professional. In order to improve the quality of support provided to children with special needs and their parents, we need to find ways to motivate socially neglected families to seek available help. The article compares the special education models in Lithuanian and the USA and finds several similarities and differences. In the US, about a quarter of disabled children and youth receive education in separate specialized classes and only 6 percent – in separate schools or other specialized institutions. The US education system provides several different special education options. We find that the Lithuanian and American educational requirements for children with special needs, in part, are similar.

Keywords: special education, secondary school, children with special needs.