• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Reprodukcinis moters vaidmuo – tai moters atsakomybė už vaikų gimdymą, auginimą ir priežiūrą, namų ūkio pareigų vykdymą. Tai reiškia, kad ant moters pečių gula atsakomybė už darbo jėgos reprodukciją ir jos plėtrą (palaikymą). Tai savotiškas „rūpybos ekonomikos“ sektorius.

Trečiasis moters vaidmuo – dalyvavimas bendruomenės veikloje, į kurią įeina veikla tiekiant komunalines ir kitas paslaugas – moteris atsako už bendruomenėje naudojamų išteklių (vandens tiekimą, gydymą, švietimą) tiekimą ir palaikymą.

Šioje koncepcijoje pabrėžiama, kad, nepaisant to, jog visų trijų rūšių namų ūkio veikloje (gamyba, reprodukcija ir bendruomenės valdymas) dalyvauja ir vyrai, darbo paskirstymas tarp vyrų ir moterų yra ne visada tolygus ir akivaizdus.

Tai lemia visuomenėje egzistuojanti genderinių vaidmenų sistema. Dėl šios priežasties didelė dalis moterų darbo lieka lyg ir nematoma, nepripažinta ir vertinama kaip savaime suprantamas bei apibūdinama moters gamtine paskirtimi.

Trejopo moterų vaidmens koncepcija naudojama ne tik namų ūkyje – ji prasiskverbia toli už namų ūkio veiklos ribų.

 

Finansavimo iš valstybės biudžeto sumažinimas tokioms paslaugoms kaip šilumos, elektros energijos, vandens tiekimas arba sveikatos apsauga, socialinėms reikmėms tiesiogiai veikia moterų ekonominę veiklą – būtent moterys imasi atsakomybės taip planuoti ir išdėstyti ribojamus išteklius namų komunaliniame ūkyje, kad užtikrintų namų ūkių funkcionavimą ir gyvybingumą. Būtent moterys dažniausiai daro įtaką savivaldos institucijoms, verčia priimti infrastruktūros plėtros problemų sprendimus.

Praktiniai (einamieji) genderiniai poreikiai – tai poreikiai, plaukiantys iš konkrečių moterų gyvenimo sąlygų, atitinkančių jų pozicijas genderiniame darbo pasidalijime. Einamieji moterų poreikiai – tai maisto produktų tiekimas, aprūpinimas drabužiais, avalyne, ilgalaikio vartojimo prekėmis, taip pat sveikatos apsauga, vandens tiekimas.

 

Strateginiai moters poreikiai, priešingai einamiesiems, išplaukia iš moters kaip pavaldinės padėties. Tam formuluojama nauja alternatyva, grindžiama labiau lygiateisiškos visuomenės modeliu, kuris apima darbo pasidalijimo pagal lytį prevenciją, politinės ir ekonominės lygybės įteisinimą, reprodukcinę laisvę, smurto moterų atžvilgiu panaikinimą.

Einamųjų ir strateginių genderinių poreikių koncepcija pateikia lankstesnį, vadinamąjį „transformacinį“ požiūrį į plėtrą, tačiau neatsižvelgia į konfliktinius genderinių santykių aspektus.

Genderinio planavimo koncepcijos požiūriu yra smarkiai kritikuojama ekonomikos augimo ir makroekonominės plėtros prioritetų nuostata. Teigiama, kad ji turi mažai ką bendra su realiai liberalia rinka, liberaliąja ekonomika ir pilietinės visuomenės plėtra; kad makroekonominės politikos prioritetų išskyrimas yra atitrūkęs nuo realiųjų struktūrinių ekonomikos reformų, socialinių procesų.

 

Tačiau tuo pačiu metu galima kalbėti apie kai kurias svarbias makroekonomines genderinio planavimo koncepcijos prielaidas, oponentų dažnai vadinamas populistinėmis:

  • ekonomikos augimas tik labai nežymiai gali pakeisti neturtingųjų padėtį;
  • siekiant didinti ekonomikos efektyvumą, struktūrinėse programose skurdiesiems (taip pat ir moterims) tenka didžiausi socialiniai kaštai;
  • skurdieji namų ūkiai, turintys mažas pajamas, turi būti pagrindinis struktūrinių programų objektas;
  • reproduktyvinė ekonomika vaidina pagrindinį vaidmenį siekiant gyventojų gyvenimo gerovės kilimo;
  • ekonomikos augimo ir plėtros programos turi būti planuojamos atsižvelgiant į tų socialinių grupių, kurioms tos programos yra skirtos, interesus.

Tačiau genderinio planavimo koncepcija, pabrėžiant vaidmenų santykį, yra nevisiškai adekvatus genderinių santykių analizės instrumentas. Trejopo vaidmens schema neapima visapusiško moters dalyvavimo ekonominiame gyvenime, kuris nesibaigia tik namų ūkiu (nors ir plačiau traktuojamu negu pirmoje koncepcijoje), o pereina į institucinį kontekstą – rinką, valstybę, viešąjį administravimą ir kt.

 

Esminis trūkumas yra tas, kad skurdo problemų ir pavaldžios moterų situacijos analizė yra atitrūkusi nuo institucinio konteksto. Todėl ši koncepcija negali atsakyti į klausimą, kokie socialiniai procesai atveda prie moterų skurdo ir pavaldžios jų padėties.

Genderinio planavimo koncepcijos metodologija buvo panaudota Pasaulio banko Afrikos techninio departamento „Krikščioniška parama“ organizacijos (Oxfam UK) Anglijoje, taip pat rengiant plėtros paramos programas JT PRO, UNIFEM, CIDA, ILO ir kt.

2.3. Socialinių santykių koncepcija

Koncepcija buvo parengta Didžiosios Britanijos Sasekso plėtros problemų tyrimų institute (IDS). Ši koncepcija grindžiama socialinių santykių analize. Daugelis idėjų pirmą kartą buvo nagrinėjamos seminare, skirtame pavaldžiai moterų būklei 1970–1980 m. aptarti. Seminare buvo kritikuojama „Moterys plėtroje“ WID (Women in Development) pozicija. Be kita ko, buvo pažymėta, kad WID koncepcijos liberalusis ir individualistinis požiūris veda į moterų kaip specifinės homogeninės grupės izoliaciją; kad WID požiūris į genderinę analizę yra aprašomasis, paviršutiniškas ir kad moterų subordinacijos identifikacija ir analizė yra dviprasmiška Žr. Prisons, 1981. .

 

Seminare buvo iškeltas alternatyvinis požiūris, grindžiamas socialinių santykių analize ir feministine patriarchato analize Žr. Carl Gustav Jung, 1993. . Vėliau seminaro idėjos sudarė koncepcijos „Genderis ir plėtra“ pagrindą (GAD – Gender and Development).

Socialinių santykių koncepcijoje (SSK), kaip ir genderinių vaidmenų koncepcijoje, analizuojant genderinius santykius, akcentuojama vaidmenų ir atsakomybės sričių diferenciacija, taip pat genderiniai prieinamumo prie išteklių, jų panaudojimo ir kontrolės skirtumai. Tačiau kai kurios svarbios šių koncepcijų nuostatos skiriasi.

Pirma, genderinių vaidmenų koncepcijoje į darbo pasidalijimą žvelgiama kaip į socialinės diferenciacijos rūšį (moterims ir vyrams priskiriami įvairūs vaidmenys ir atsakomybė), o socialinių santykių koncepcijoje darbo pasidalijimas traktuojamas kaip mainų santykiai tarp vyro ir moters. Teigiama, kad šie santykiai nėra simetriški. Nelygybė paskirstant ekonominius išteklius ir atsakomybę reiškia, kad į genderinius santykius įsipina konkurencija arba bendradarbiavimas.

 

Antra, ekonominio planavimo koncepcijoje gamyba ir materialiniai ištekliai traktuojami kaip rinkos ekonomikos veiksniai, suteikiantys subjektams individualumą, savarankiškumą. Čia ignoruojami tokie „etiniai ištekliai“ kaip teisės, pareigos, saviraiškos poreikiai. „Etinė ekonomika“ atspindi tokius santykius, kai dažnai prarandamas statusas ir savarankiškumas. Moterims genderiniai santykiai šeimoje dažnai reiškia kompromisą – tam, kad būtų galima pasirinkti ekonominį saugumą, reikia paaukoti savarankiškumą, poreikį išreikšti save kaip asmenybę.

Trečia, SSK pagrindas – ne socialinio susitarimo, partnerystės genderiniai santykiai, o vyro dominavimo ir moterų priespaudos, subordinacijos (moterų pavaldinių) santykiai.

Kitaip tariant, nelygiateisiškas išteklių ir atsakomybės sričių paskirstymas, taip pat socio-kultūrinės normos, sankcionuojančios nelygybę, reiškia, kad vyrai kaip socialinė grupė turi didesnius įgaliojimus ir didesnes galimybes kontroliuoti išteklius negu moterys. Dėl šios priežasties jie turi daugiau galimybių mobilizuoti įvairius ekonominius ir socialinius išteklius, siekdami kovoti už savo interesus. Todėl panaikinti moterų pavaldžią nelygiateisę padėtį paskirstant išteklius – uždavinys kur kas platesnis nei pats išteklių paskirstymas. Šiuo atveju reikia perskirstyti ne išteklius, o valdžią, atsakomybę ir pareigas.

 

Socialinių santykių koncepcija analizuoja gamybinius santykius namų ūkyje, rinkos institutuose, valstybėje ir savivaldybėse. Tokia analizė rodo, kaip socialinės sąveikos procese susidaro genderinė nelygybė.

Šią koncepciją sukūrė, kaip minėta, Sasekso plėtros problemų institutas (IDS) ir panaudojo mokomojoje programoje „Genderis ir trečiojo pasaulio šalių plėtra“ Žr. Kollier, Subrachmanian, 1996. . Šios koncepcijos elementus panaudojo Kanados tarptautinės plėtros agentūra CIDA.

2.4. Feministinė ekonomika: genderinė analizė ir makroekonomika

Feministinės ekonomikos teorija dar tik pradeda formuotis. Ji siekia parodyti, kad genderinės asimetrijos, iškraipymų padariniai pasireiškia ne tik struktūriniu ekonomikos aspektu, t. y. mikrolygmeniu, tačiau apima ir visą makroekonomikos sferą.

Ryškūs feministinės ekonomikos atstovai – Nilufer Cagatay, Ungrid Palmer, Diana Elson, Nensi Folbr.

Feministinėje ekonomikoje išryškėja dvi kryptys – neoklasikinė feministinė ekonomika ir feministinė kritiškoji ekonomika.

Feministinė ekonomika tiria gamybą ir reprodukciją genderinės hierarchijos aspektu. Dėmesio centre – ekonominės politikos ir teisinės reformos.

 

Neoklasikinė feministinė ekonomika analizuoja, kokią daro įtaką genderinė asimetrija struktūrinių programų įgyvendinimui, pavyzdžiui, neadekvačiai paskirstant išteklius tarp orientuoto eksportui ir vidaus rinkos sektorių, taip pat moterims nelygiateisiškai dalyvaujant produkcijos, skirtos eksportui, gamyboje ir užsienio prekybos srityje.

Feministinė kritiškoji ekonomika įrodinėja, kad moters vaidmuo socialinės reprodukcijos srityje nėra natūralus, savaime suprantamas, o yra valdžios santykių funkcinė pasekmė. Ji tiria santykį tarp ekonominių ir žmogiškųjų išteklių ir teigia, kad būtina tikslinti ekonomikos efektyvumo sąvoką, atsižvelgiant į nemokamų moterų darbo išteklių panaudojimą socialinės reprodukcijos ir žmogiškųjų išteklių išnaudojimo srityse.

Koncepcijoje teigiama, kad genderinių tyrimų objektas pastaruoju metu išsiplėtė – pirma, genderinė nelygybė reprodukuojasi ne tik namų ūkių, bet ir kitų institucijų veikloje. Antra, genderio integracija į plėtros programas suprantama plačiau – ji tiriama ne atskirų projektų, bet taip pat ir makroekonominės politikos lygmeniu.

 

Neoklasikinė ekonomika traktuoja struktūrinių reformų programas kaip svarbią išteklių (ypač darbo ir kapitalo) pasiskirstymo prielaidą tarp įvairių ekonomikos šakų ir sektorių. Jeigu ištekliai yra nemobilūs ir laisvai nepersilieja iš vieno sektoriaus į kitą, tai vien tik kainų didėjimas rinkoje neužtikrina efektyvaus išteklių pasiskirstymo. Palmer ir Kollier parodo, kad neadekvatų ir neefektyvų išteklių paskirstymą (ypač moterų darbo išteklių) dažnai lemia įvairūs apribojimai, atsirandantys dėl egzistuojančių genderinių vaidmenų ir genderinės nelygybės. Šie apribojimai trukdo laisvai persilieti ištekliams iš vieno sektoriaus į kitą.

Kollier išskiria keturis procesus, kurių pagrindą sudaro „socialinis susitarimas“ (konvencija). Pirmasis veiksnys – tai moterų diskriminacija už namų ūkio ribų – darbo ir finansinių kreditų gavimo rinkose. Antras veiksnys – tai moters vaidmenų modeliai (stereotipai) gamybos sferoje. Jeigu naujos ekonominės galimybės iš pradžių suteikiamos vyrams, tai ir vėliau tos galimybės bus plečiamos vyrų socialinėje grupėje – susidaro savaiminis mechanizmas, draudžiantis galimybių plėtrą moterų socialinėje grupėje. Trečia, vyrų ir moterų teisės ir pareigos namų ūkyje yra asimetriškos, nes moterys šeimoje turi mažai paskatų didinti savo darbo indėlį. Pagaliau, ketvirta, „reprodukcijos našta“ yra taip pat ribojantis veiksnys, nes reikalauja iš moterų didelių sveikatos ir laiko sąnaudų.

 

Šios koncepcijos kontekste vyrų ir moterų santykiai namų ūkyje suprantami kaip mainų santykiai, kuriuose mainų objektas – valdžios ir pareigų statusas. Genderinis nukrypimas šiuose pareigų ir atsakomybės mainuose yra asimetriškas moterų atžvilgiu.

Genderinę asimetriją nuolat atkuria ir atnaujina visa egzistuojanti vyrų ir moterų santykių sistema. Genderinę asimetriją lemia valdžios santykiai šeimoje, kur stipresni namų ūkio nariai (suaugusieji vyrai) turi galimybę perleisti atsakomybę už šeimos maitinimą moterims, nes būtent vyrams priklauso asmeninė kontrolės funkcija skirstant pajamas.

Šios koncepcijos atstovų požiūrį į ekonomikos plėtrą, augimą atskleidžia teiginys, kad makroekonomika ignoruoja nemonetarinę sferą – žmogaus reprodukciją. Feministinės ekonomikos tyrimuose, priešingai, socialinė reprodukcija traktuojama kaip būtina veiklos sritis, kuri yra prekinės gamybos ir žmogaus potencialo plėtros pagrindas. Žr. Diana Elson, 1995.

Feministinė kritiškoji ekonomika vis labiau skverbiasi ir tampa žinoma pasaulyje, nors kol kas dar neįgavo mokomojo dalyko statuso. Feministinė kritiškoji ekonomika sukūrė keletą naudingų analitinių instrumentų, kuriuos aktyviai naudoja politikai savo politinėse ekonominėse programose.

 

Feministinė kritiškoji ekonomika žvelgia į genderinę ekonomiką integruotai – makrolygmeniu, mezolygmeniu ir mikrolygmeniu. Makroekonominis požiūris siejamas su šalies ekonomikos pajamomis ir vartojimu; teigiama, kad pinigų (monetariniai) agregatai priklauso ir daro įtaką individų veiklos rezultatams (mikrolygmeniu) ir yra integruoti su mezolygmens institucijomis (atskiromis rinkomis, įmonėmis ir firmomis).

Mikrolygmuo. Feministinės kritiškosios ekonomikos nuostatos prieštarauja neoklasikinės ekonomikos prielaidai, kai individai traktuojami kaip maksimalaus pelno siekėjai, turintys galimybių pasirinkimo laisvę ir preferencijų sistemą. Vyrų ir moterų skirtingumo problema yra interpretuojama feministinėje ekonomikoje kaip jų preferencijų skirtumo ir indėlio į bendruosius išteklius problema.

Taigi vyrų ir moterų darbo skirtumai (kai moterys, palyginti su vyrais, skiria daugiau laiko nemokamam darbui namų ūkyje ir mažiau – mokamam darbui rinkoje) yra interpretuojami kaip pigesnio moterų darbo rinkoje išdava. Dėl šios priežasties moterys priverstos pasirinkti veiklą namų ūkyje. Nelygios yra ir laisvalaikio, naudotis maisto produktų ištekliais galimybė, medicinos pagalba. Tai aiškinama moteriška prigimtimi, jos nulemtomis preferencijomis, labiau pasireiškiančiu moterų altruizmu. Visa tai yra visuomenės sukurti klaidingi stereotipai.

 

Šiame modelyje neatsispindi konfliktiniai moterų ir vyrų valdžios, pareigų ir atsakomybės santykiai, kurie yra objektyvus socialinis veiksnys, o ne istoriškai primestos asimetrinės žaidimo taisyklės ir išteklių paskirstymo formos.

Mezolygmuo. Genderinis nukrypimas mezo- ir makrolygmeniu įgauna kitą formą. Kadangi neoklasikinėje ekonomikos teorijoje mezostruktūra (rinkos, įmonės, firmos) ir monetariniai agregatai (pinigų ir fiskaliniai rodikliai, BVP, eksportas, importas) traktuojami kaip neutralūs genderiniu požiūriu, daroma išvada, kad genderinė analizė čia netikslinga. Neoklasikinė ekonomika interpretuoja atskiras rinkas kaip neutralias genderiniu požiūriu, ir todėl moterų galimybės dalyvauti rinkos procesuose plėtojasi savo specifine linkme, nors ir pripažįstama, kad gali egzistuoti gryna moterų diskriminacija kaip kai kurių darbdavių preferencijų išraiška, kurią galų gale pati rinka ir sureguliuoja.

 

Feministinė kritiškoji ekonomika teigia, kad genderinė nelygybė nėra nulemta iš anksto – ją skatina rinkos institucijos, kaip ir tai, kad ji nenutrūkstamai susieta su šeimos ir santuokos institutais. Šiems institutams daro įtaką genderinė nelygybė. Genderiniai santykiai nustato socialinių-ekonominių santykių tarp vyrų ir moterų formas, kai šios grupės dalyvauja rinkos sandoriuose Žr. Waithead, 1979. . Kitaip tariant, tuo metu, kai komerciniai santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo arba darbdavio ir samdomojo nėra nulemti iš anksto kaip genderiniai (priešingai santuokos, šeimos ir giminystės santykiams) – socialines pozicijas (darbdavio ir samdomojo, pirkėjo ir pardavėjo) lemia veikiančios genderinės normos ir genderinė hierarchija.

Dažnai moters, dirbančios versle arba šeimoje, darbas yra apibrėžiamas kaip moteriškas darbas, t. y. tas, kuriam būdingas pavaldinio pareigų statusas.

Moterų užimtumo tyrimai rodo, kad socialinės normos, siejamos su moterišku darbu, funkcionuoja rinkoje ir sukuria atskiras vyriškas ir moteriškas veiklos sritis bei specifines genderines hierarchijas Žr. Hemfry, 1987; Macintosh, 1989. .

Moteris verslininkė, net jeigu ji ir turi galimybę prieiti prie išteklių ir finansinių kredito šaltinių turėdama tokį pat profesinį pasirengimą kaip ir vyras, vis dėlto rizikuoja susidurti su didesnėmis kliūtimis rinkoje, nes yra už socialinio verslo tinklo, per kurį teikiama gyvybiškai svarbi informacija ir parama, ribų Žr. Diana Elson, 1994. .

 

Makrolygmuo. Makroekonomikos struktūra apima pinigų, fiskalinę, pajamų ir tarptautinių ekonominių santykių politiką. Jos žinomi indikatoriai – BVP, bendrasis taupymas ir vartojimas, eksportas, importas, valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos ir kt.

Makroekonominiu lygmeniu visiškai neatsispindi svarbi gamybos sritis – žmogiškųjų išteklių reprodukcija, kuri dažnai vadinama reproduktyviąja ekonomika – nemokama žmogiškųjų išteklių gamyba, kuri yra kiekvienos ekonomikos pagrindas ir nuo kurios priklauso mokama gamyba.

Dabartiniu metu plačiai pripažinta, kad teoriškai įvertinti reproduktyvųjį darbą auginant vaikus ir aprūpinant suaugusiuosius, kaip ir sukurti metodus išmatuoti šį bendrąjį į ekonomiką indėlį, yra labai problemiška. Taigi bendrasis sukurtas vidaus produktas toli gražu neatspindi moterų darbo rezultatų, ir šis darbas yra tarsi nematomas.

Taigi vyriškoji persvara makrolygmeniu lemia susiklosčiusi makroekonomikos ir jos sudėtinių dalių samprata. Tačiau šis nepilnas BVP negali būti pateisinamas tuo, kad sunku išmatuoti moterų indėlį į BVP.

 

Viena iš labiausiai pavojingų prielaidų – tai teiginys, kad reproduktyvioji ekonomika funkcionuos nepriklausomai nuo pokyčių rinkos sektoriuose. Teigiama, kad moterys aprūpins žmogiškųjų išteklių reprodukcijos sritį ir kompensuos darbo išteklių paklausos sumažėjimą (kiekybine ir kokybine prasmėmis), padidindamos kaštus, būtinus darbo išteklių palaikymui ir plėtrai.

Pavyzdžiui, mažėjant valstybės investicijoms į infrastruktūrą, paprastai pradedama taupyti šiluminė ir elektros energija bei vanduo. Klaidingai manoma, kad namų ūkiai (o tai reiškia, moterys) prisitaikys ir išspręs šį uždavinį. Pavyzdžiui, mažėjant gyventojų pajamoms, teigiama, kad moterys vis tiek aprūpins savo šeimos narius maisto produktais ir būtinomis paslaugomis (gydymas, drabužių valymas, skalbimas), kompensuodamos namų ūkio pajamų sumažėjimą.

Priešingai, feministinės ekonomikos atstovai teigia, kad moterų darbas nepasižymi beribiu elastingumu; po tam tikros kritiškos ribos namų ūkis tampa nepajėgus reprodukuoti save, atkurti savo ekonomines galias, o tai neigiamai veikia visą ekonomikos plėtrą.

 

Raktinė makrolygmens problema yra makroekonominės analizės rezultatų, kurie atspindi tik rinkos sektoriaus rodiklius, ir ne rinkos paslaugų, kurios turi išskirtinę reikšmę žmogiškųjų išteklių reprodukcijai, santykis ir sąveika. Tai genderinė problema, nes didžioji atsakomybės dalis, praktiškai ją sprendžiant, tenka moteriai. Vyriškoji dominantė makroekonomikos srityje – tai genderinių santykių ignoravimo rezultatas.

3. Valstybės finansų politika ir genderiniai santykiai

Pasauliniai tyrimai genderinės analizės srityje rodo, kad valstybės finansų politika – fiskalinė ir pinigų politika – aktyviai veikia vyrų ir moterų materialinės padėties diferenciaciją ir, atvirkščiai, – genderiniai ekonominiai santykiai daro įtaką valstybės finansams.

3.1. Finansų politikos genderinių problemų esmė

Šiuolaikinė ekonomikos plėtra rodo, kad pilietinės visuomenės formavimasis ir šalies makroekonominė plėtra dažnai yra prieštaringi procesai. Istorinė patirtis liudija, kad išsivysčiusiose demokratijos šalyse visuomenė dažnai protestuoja prieš globalizaciją, aštriai keldama demokratinių institutų ir procedūrų stygiaus, atskirų šalių ir socialinių grupių nelygybės, ekonominio nestabilumo ir neefektyvumo klausimus.

 

Pasaulio moterų judėjimas suformulavo genderinių iškraipymų sąvoką (gender bias), kurios esminis teiginys yra tas, kad pinigų politikos globalizacijos neigiami padariniai kur kas stipriau veikia moteris kaip socialinę grupę negu vyrus; be to, ekonominės politikos globalizacija didina genderinių iškraipymų įtaką valstybės fiskalinei ir pinigų politikai.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tai nauja besiformuojanti pasaulyje ekonomikos tyrimų sritis, genderiniai pokyčiai makroekonominėje politikoje yra mažai ištirti. Pasaulyje žinoma nedaug tyrimų šioje srityje, tačiau dėmesys šiai sričiai sparčiai didėja Žr. Kofman, Youngs 1996, part 3; Lourdes Beneria, Savitri Bisnath, “Gender and Poverty: An Analysis for Action,” 1999; 2000; Peterson, Runyan 1999; Wichterich 1999; Marchand, Runyan 2000 ir kt. . Palyginti neseniai išleisto Pasaulio banko leidinio „World Development“ trys dalys skirtos globalinių finansų genderiniams aspektams Žr. Singh, Zammit, 2000; Flors, Dymski, 2000; Lim, 2000. . Globalizacijos ir genderinės analizės problemoms skirtas žurnalas Feminist Economics, kuriame nagrinėjamos finansų sistemos genderinės problemos Žr. Aslanbequi, Summerfeld, 2000. . Visų tyrimų išvada viena – genderiniai globalinės finansų sistemos efektai negali būti vertinami vien tik teigiamai.

 

Teorinė analizė ir kiekybinių bei kokybinių tyrimų rezultatai rodo bent jau keturias genderinės ir finansinės sistemų sąveikos formas ir atitinkamus genderinius iškraipymus:

  • nepakankamas moterų atstovavimas priimant sprendimus finansų valdymo srityje;
  • didėjantis genderinis atotrūkis (gender gap) tarp moterų ir vyrų ekonominės padėties rodiklių;
  • asimetriniai genderiniai santykiai didina valstybės finansų ir pinigų nestabilumą;
  • genderinė diskriminacija neigiamai veikia valstybės finansų efektyvų panaudojimą.
 
Nepakankamas moterų atstovavimas, priimant sprendimus valstybės finansų valdymo srityje

Moterys menkai atstovauja finansinėms institucijoms sprendimų priėmimo srityje. To išdava – moterų interesai ignoruojami valstybės skolinimosi politikoje, formuojant investicinės veiklos taisykles, privataus finansų rinkos sektoriaus veikloje.

Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo valdymo institucijose vyrauja vyrai. Moterys sudaro mažiau kaip 10 proc. Pasaulio banko vykdomųjų direktorių ir vadovaujančių darbuotojų. Didįjį septynetą valstybių tai pat nėra pagrindo laikyti subalansuota organizacija genderiniu požiūriu; Pasaulinė prekybos organizacija – tai išskirtinai vyriškas forumas. Privačiame finansų sektoriuje (ypač bankininkystės ir kt.) sprendimus priima kabinetai, kuriuose dominuoja vyrai Žr. Irena Stavaren, 2002. .

Tokių sprendimų priėmimo būdo padarinius patiria ir moterys, ir vyrai – kaip gamintojai, vartotojai, paskolų gavėjai, darbdaviai ir samdomieji, mokesčių mokėtojai, socialinės sistemos paslaugų gavėjai, komunalinių ir namų ūkių paslaugų tiekėjai ir gavėjai.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė