Straipsnis Šeimos ir tautos tapatumas kaip socialinis kodas ir vertybė

  • Bibliografinis aprašas: Saulius Kanišauskas, „Šeimos ir tautos tapatumas kaip socialinis kodas ir vertybė“, @eitis (lt), 2022, t. 1 870, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Saulius Kanišauskas, „Šeimos ir tautos tapatumas kaip socialinis kodas ir vertybė“, Socialinių mokslų studijos, 2012, t. 3, nr. 4, p. 937–952, ISSN 2029-2236.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedra.

Santrauka. Straipsnyje tęsiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimto nutarimo, reikšmingai išplečiančio šeimos sampratą, analizė. Parodoma, kad Nutarime prioritetas skiriamas ne šeimos stabilumą palaikantiems santuokiniams ryšiams, o šeimos narių laisvei be įsipareigojimų visuomenei. Tai kelia grėsmę šeimos ir tautos tapatumo išlaikymui, nes šeimos ir tautos tapatumo išlaikymo pagrindas yra tas pats – individų saugumo užtikrinimas. Būtent saugumas yra organizuojanti individus į šeimą ir tautą jėga, tuo tarpu Nutarimas to saugumo neužtikrina. Ši mintis grindžiama socialinėje sinergetikoje implikuotu teiginiu, kad sistemų tapatumą užtikrina operacinis uždarumas, kurį lemia tarpusavyje susiję genetinis ir socialinis kodai. Daroma išvada, kad siekiant užtikrinti šeimos bei jos narių saugumą būtina tai, kas tą saugumą didina, įteisinti teisės aktais. Nes individo, šeimos ir tautos esminė vertybė yra ne jų neribota laisvė, o jų savaiminė egzistencija.

Pagrindiniai žodžiai: šeima, tauta, tapatumas, genetinis, socialinis ir komunikacinis kodai, saugumas, vertybės.

 

Įvadas

Šeimos problemai skirtame ankstesniame straipsnyje Žr. Saulius Kanišauskas, „Šeimos kazusas“, egalitarizmas ir žmogiškosios vertybės“, 2012. atkreipiau dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2011. (toliau – Nutarimas), kuriame reikšmingai išplečiama šeimos samprata, paveikė„naujojo liberalizmo“ ideologija. Joje aukščiausia vertybe nepagrįstai laikoma laisvė, jai suteikiant ontologinį statusą. Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad Nutarime prioritetas teikiamas ne šeimos stabilumą palaikantiems santuokos ryšiams, o šeimos narių laisvei be įsipareigojimų visuomenei. Kita vertus, tame pačiame Nutarime pabrėžiama, kad santuokiniais ryšiais grindžiama šeima turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, kad ji užtikrina Tautos ir Valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tad kyla klausimas, ar Nutarime užslėpta forma implikuotas laisvės šeimoje teigimas ir atsakomybės visuomenei atsisakymas gali užtikrinti jame deklaruojamą Tautos ir Valstybės gyvybingumą, jų tapatumo išlaikymą? Atsakymo į šį klausimą paieškos yra svarbiausias šio straipsnio tikslas.

Ne mažiau svarbu išsiaiškinti, kokiomis vertybėmis gali ir turi būti grindžiamas šeimos ir tautos tapatumas, nes „naujojo liberalizmo“ plėtojama mintis, kad laisvė yra aukščiausia vertybė, neturi ontologinio pagrindo.

Straipsnio aktualumas, mano manymu, akivaizdus jau vien dėl to, kad pastaruoju metu šeimos klausimai mūsų šalyje įgavo net politinį pobūdį, o tautos išlikimo problema tokia pat sena, kaip ir pati tauta.

 

Ir šiame straipsnyje naudosiuos transdisciplininio diskurso teikiama galimybe Žr. plačiau Saulius Kanišauskas, „Transdisciplininis projektas: proveržis į mokslų ir praktikos sintezę?“, 2011. pažvelgti į keliamą problemą ne tik filosofinės refleksijos būdu, bet ir pasinaudoti tiek socialinės sinergetikos teikiamomis išvadomis, tiek transdisciplininiame diskurse implikuota orientacija į nemokslines racionalios patirties formas, pragmatine orientacija į naudą.

Įvardindamas šeimą ir tautą kaip socialines sistemas, sistemos terminą vartoju siekdamas atkreipti dėmesį į tai, kad keliamą problemą nagrinėsiu sisteminiu požiūriu. Toks požiūris leidžia į šeimos ir tautos santykį pažvelgti naujai, greta genetinio ir socialinio kodų įvedant dar iki šiol nevartotą šeimą ir tautą susiejančią komunikacinio kodo sampratą.

Socialinės sinergetikos specifinė terminologija ir jos teorinės įžvalgos humanitarams bei socialinių mokslų specialistams yra menkai žinomos, todėl visa tai reiktų aptarti plačiau ir pateikti nuorodas į itin plačius literatūros šaltinius, bet to padaryti neįmanoma dėl ribotos straipsnio apimties. Todėl pasitenkinsiu tik nuorodomis į jau publikuotus savo darbus, kuriuose visa tai yra pateikta, taip pat į tuos literatūros šaltinius, kurie tiesiogiai liečia tiriamą problemą.

 

1. Šeimos ir tautos identiteto išlikimo problema

Galima rimtai suabejoti ir kitų minėtame Nutarime išsakytų teiginių net loginiu neprieštaringumu, bet pasikliaukime tvirtinimu, jog Konstitucija yra vienintelis teisės aktas, kurio teisėtumas teisės sistemoje negali būti ginčijamas Žr. Gediminas Mesonis, „Konstitucijos hermeneutika: teisės ir filosofijos sintezė“, 2009. , ir palikime teisinių kazusų sprendimą patiems teisininkams. Tačiau klausimas, ar užslėpta forma Konstitucinio Teismo nutarime implikuoti kitokie ryšiai užtikrins Nutarime deklaruojamą tautos ir valstybės gyvybingumą, yra jau ne teisinis. Nes žinant, kad net „tradicinės“ šeimos samprata ir jos narių ryšių pobūdis nuolat kito ir kinta, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ Lietuvos Respublikos Konstitucija, 38.1 str. , nesunku suprasti, kad su šeimos gyvybingumo problema glaudžiai siejasi ir tautos bei valstybės gyvybingumo problema, o tai – jau ir filosofinė, net politinė problema.

Šią problemą galima formuluoti taip: ar šeima, tauta, valstybė, vykstant neišvengiamiems jų pokyčiams, gali išlikti tapati sau, išlaikyti savo identitetą? Ar šeimos identiteto praradimas gali atsiliepti tautos, valstybės identitetui?

Galima paklausti ir kitaip: ar būtina, ar reikia tautai, valstybei, šeimai išlaikyti savo identitetą? Šis klausimas neatsitiktinis, nes atsakymas „ne“ išplaukia iš pačios neoliberalų kultūrinio egalitarizmo logikos: tęsiant tautinių mažumų teisių sulyginimą, anksčiau ar vėliau bus kategoriškai pareikalauta panaikinti bet kokius skirtumus ir tarp tautų bei valstybių.

 

Tarp kitko, šis procesas regimas jau dabar ir siejamas su vadinamąja globalizacija, kurios „varikliu“ tampa globalūs elektroniniai informaciniai tinklai (pvz., internetas). Jau esama ir gan radikalių vizijų, ir viena iš jų – Sauliaus Norvaišo pas kelbta „Omnikratijos“ idėja: „Omnikratija būtų nauja visuomenės gyvenimo forma, kai pašalinami visi (amžiaus ir kt.) apribojimai dalyvauti sprendimų visuomenei (bendruomenei) svarbiais klausimais priėmime“ (iškirta mano). Tie apribojimai („Kodėl mažas vaikas negali balsuoti? Kas nustato, kad tai galima daryti tik nuo aštuoniolikos metų?“), pasak autoriaus, gali būti panaikinti įdiegus visuotinę elektroninio ne tik balsavimo, bet ir kitų sprendimų interaktyvaus priėmimo sistemą. „Ši politinė santvarka būtų galutinis visuomenės vystymosi rezultatas“, – teigia autorius Saulius Norvaišas, „Technologijos, tinklai ir žmonės: Didysis sprogimas“, 2009. .

Diskusijose dėl „Omnikratijos“ išsakoma nemaža su šios idėjos įgyvendinimu susijusių techninių problemų. Nesuprantama ir sprendimų interaktyvaus priėmimo esmė. O ji gan paprasta, ir ji kartais vadinama „minios išmintimi“. Ima aiškėti, jog tai, kas paprastai vadinama neorganizuota kvaila minia, tam tikromis sąlygomis priima kur kas teisingesnius ir tikslesnius sprendimus nei patys kvalifikuočiausi ekspertai Žr. Джеймс Шуровьески, Мудрость толпы: почему вместе мы умнее, чем поодиночке, и как коллективный разум влияет на бизнес, экономику, общество и государство, с. 10−50. . Būtent tuo, regimai, autorius ir grindžia mintį, jog balsavime galėtų dalyvauti net vaikai.

 

Tačiau ši (faktiškai – neoliberalizmo) vizija („visų apribojimų pašalinimas“) susiduria su rimtomis ontologinio pobūdžio problemomis. Viena iš jų – joje implikuotas finitizmas. Ar tas deklaruojamas „galutinis visuomenės vystymosi rezultatas“ netaps žmogiškos visuomenės galutiniu žlugimu, susinaikinimu? O jei ne, tai ar reikia manyti, kad žmogiškoji raida sustos? Pagaliau ar tas finitizmas neprimena marksistinio finitizmo vizijos? Juk ir marksistai deklaravo galutinį visuomenės raidos etapą – komunizmą, kuriame bet kokia diskriminacija visiškai išnyks Beje, prieš daugelį metų, kai į mano ir į kitų mūsų galvas per vadinamojo „istorinio materializmo“ paskaitas buvo brukama mintis, kad komunizmas esąs aukščiausia (sykiu ir galutinė) visuomenės vystymosi stadija, mano dar kvailą marksistinės ideologijos priterštą galvelę nepaliaujamai kankino mintys: „O kas toliau, kai bus (jei bus) sukurtas tas komunizmas?“, „Kaip suderinti šį tvirtinimą su tame pačiame marksizme implikuota faktiškai hėgeline dialektika, teigiančia nepaliaujamą kitimą?“. Prisipažinsiu, kad šių klausimų dėstytojams pateikti neišdrįsau – gal dėl konformizmo, o gal ir dėl visiškai realių baimių. .

Į pastarąjį klausimą (tiesa, kitame kontekste) atsakė A. Degutis: nors marksistai liberalus niekino kaip minkštakūnius, bet emancipacijos kontekste jų ideologijos yra labai artimos Žr. Algirdas Degutis, „Kaip galima liberalizmo tironija“, 2010. .

Antroji ne mažiau reikšminga problema – ar iš tiesų visuotinos lygiavos sąlygomis yra galimi teisingiausi sprendimai? Aš ne be reikalo paminėjau, kad „minios išmintis“ reiškiasi tik esant tam tikroms sąlygoms. Pirmoji iš jų – neorganizuota tarpusavyje nesusijusių žmonių grupė (minia) neturi būti itin didelė ir negali būti visiškai maža. Antroji sąlyga – joje turi būti „atraktorius“, t. y. neformalus lyderis, kuris tą minią „pritrauktų“, nukreiptų į tikslą, spontaniškai imtų organizuoti. Pirmoji sąlyga kvestionuoja galimybę priimti teisingiausius sprendimus dalyvaujant didžiulėms žmonių masėms (t. y. kvestionuoja visuotinimo galimybę), antroji kvestionuoja egalitarizmo idėją, nes „tarp lygių“ būtinai turi atsirasti bent vienas „nelygus“, kitaip mąstantis, jaučiantis, gebantis savo vidine energija tą minią organizuoti.

 

Iš čia, mano manymu, plaukia gan svarbios išvados. Pirmoji paprasta – kaip ir Platono „Valstybė“, kaip ir daugelis kitų utopijų (tarp jų ir marksistinė), „Omnikratijos“ idėja irgi yra utopinė. Tai, kad informacinių technologijų raida suteiks visuomenei galimybę efektyviau dalyvauti priimant sprendimus, vargu ar abejotina, bet visuomenės fragmentacija išliks jau vien todėl, kad „minią“ organizuojančių „atraktorių“ buvo, yra ir bus gausybė. Ir tai yra antroji išvada. O jeigu jie išnyktų, žmonijos neliktų. „Tik įvairovė kuria įvairovę“ – tvirtina vieno iš kibernetikos pradininkų W. R. Ashby’io vardu pavadintas jo paties suformuluotas „dėsnis“, ir jei tos įvairovės neliktų, jei žmogiškoje visuomenėje iš tiesų įsivyrautų kultūrinis egalitarizmas Apie kultūrinį egalitarizmą žr. plačiau Algirdas Degutis, „Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos“, 2009. , ji būtų pasmerkta žlugti. Ačiū Dievui, kaip sakoma, kad to negali būti iš principo, kad tiek gamtoje, tiek visuomenėje egzistuoja tam tikri „draudimai“, apribojantys ir nukreipiantys tiek gamtinių, tiek socialinių procesų raidą. Tik gamtos moksluose tie „draudimai“ (pvz., energijos, impulso tvermės dėsniai) jau seniai žinomi, o socialiniuose ir humanitariniuose moksluose jau vien žmogaus laisvės suabsoliutinimas jų įžvelgti neleidžia, o jei ir įžvelgiama, tai abejojama jų (pvz., metaforiškai suformuluotų Hermio Trismegisto, Parsilvalio, Kasandros, „technokratinio balanso“ ir kt. „dėsnių“) realumu.

 

Grįžtant prie iškelto konkretaus klausimo, ar šeima, tauta, valstybė, vykstant neišvengiamiems jų pokyčiams, gali išlaikyti savo identitetą, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kas juose keičiasi ir turi keistis, o kas išlieka ir turi išlikti. Šį klausimą asmens tapatumo kontekste tyrinėjo Povilas Aleksandravičius. Jo svarstymai yra transdisciplininio pobūdžio, nes juose susipina filosofija, teologija ir biologija, ir kaip to rezultatas gimsta mintis, kad Tomo Akviniečio transformuotas aristoteliškasis sielos aiškinimas puikiai atliepia šiuolaikinių tyrinėjimų biologijos ir medicinos srityse rezultatus. Iš čia daromos išvados, kad „mano laisvės raiška […] yra nuolatinis manęs paties atnaujinimas, bet visada jame veiks tas pats tik jam vienam būdingas organizatorius“, ir „mano tapatybė visada lieka manąja, bet ji ima veikti tik per atsivėrimą kitam Povilas Aleksandravičius, „Žmogaus asmens tapatumo problema: kas keičiasi ir kas išlieka? Filosofinis ir biologinis požiūriai“, 2011. (išskirta mano).

Išsyk atkreipsiu dėmesį į tai, kad asmens tapatumo problema yra glaudžiai susijusi su asmens (individo) kultūrinio tapatumo problema, kurią filosofinės refleksijos ir komparatyvistinių studijų kontekste gan plačiai nagrinėjo Bronislovas Kuzmickas. Kultūrinis tapatumas aprėpia ir šeimos, tautos, valstybės tapatumą, todėl B. Kuzmicko mintys, jog asmens (individo) kultūrinis tapatumas formuojasi kaip patirčių, poreikių ir interesų tėkmė, kad jis yra uždarumo ir atvirumo vienovė, kad individo kultūrinio tapatumo sąlyga yra jo subjektyvumas, kurio šaltinis glūdi įgimtose duotybėse Žr. Bronislovas Kuzmickas, „Individo kultūrinis tapatumas“, 2011. , yra labai svarbios sprendžiant ir šeimos bei tautos tapatumo problemą. Taip pat atkreipsiu dėmesį į šio autoriaus daromą išvadą, kad Europos kultūros tradicija gan rimtai skiriasi nuo rytietiškų kultūrų – jos esančios kolektyvistinės, jose grupinė narystė yra svarbiau nei individualybė, tuo tarpu europietiškoje kultūroje dominuoja individualumo išaukštinimas, asmeninių tikslų siekis.

 

Ką tik perteiktas abiejų autorių mintis pateiksiu dar trumpiau: 1) tapatume glūdi atvirumo ir uždarumo vienovė; 2) atsinaujinimas neišvengiamas ir būtinas, bet jame visada egzistuoja tam tikras tapatumą leidžiantis išlaikyti faktorius, „tik jam vienam būdingas organizatorius“; 3) tas faktorius glūdi „įgimtose duotybėse“.

Taip suformuluotose minėtų autorių mintyse galima regėti optimistinę viziją: egzistuoja kažkas, kažkoks „organizatorius“, kažkokios „įgimtos duotybės“, kas niekaip neleis suardyti, sugriauti nei individo, nei šeimos, nei tautos tapatumo.

Bet minėtos išvados yra grindžiamos filosofine refleksija, kuri daugeliui „realistiškai mąstančių“ žmonių atrodo esanti nieko bendro su tikrove neturintys „akademiniai išprotavimai“. „Realistiškai mąstantiems“ reikia bent jau „mokslinių įrodymų“, o dar geriau – faktų, kurie teiginius patvirtintų arba paneigtų. Žinoma, kyla klausimas, ar tokie „realistiškai mąstantys“ žmonės supranta, kas yra tas „realizmas“ ir kas yra „faktai“ Kardiogramoje regimos laužytos linijos yra faktas, t. y. tai, ką mes tiesiogiai patiriame, ko buvimu abejoti negalime. Tačiau ką jos reiškia? Į šį klausimą gali atsakyti tik tas žmogus, kuris žino kardiografo veikimo principus, širdies sandarą bei jos veiklos ypatybes ir t. t., tai yra tik tas žmogus, kuris tą faktą geba teoriškai paaiškinti. Tad dažnai „realistiškai mąstančių“ žmonių apeliacija į „faktus“ yra nieko verta, jei tuos „faktus“ jie supranta tik kaip betarpišką juslinę patirtį. , bet pamėginsiu atliepti jų reikalavimus ir parodyti, kad pateiktos išvados yra analogiškos moksle (konkrečiai – socialinėje sinergetikoje) daromoms išvadoms.

 

2. Šeimos tapatumas kaip genetinis ir socialinis kodai

Kadangi straipsnio apimtis neleidžia „pradėti nuo Adomo ir Ievos“, išsyk apeliuosiu į pripažintus rusų mokslo autoritetus (S. Kapicą, S. Kurdiumovą, B. Malineckį) ir jų tyrimų sinergetikos srityje rezultatus. Tų tyrimų išvada gan vienareikšmiška: kiekvienoje konkrečioje aplinkoje yra įmanomos tik tokios, o ne kitokios struktūros, ir visi bandymai sistemą paveikti taip, kas neatitinka jos esmės, yra pasmerkti žlugti Žr. Сергей Петрович Капица, Сергей Павлович Курдюмов, Георгий Геннадьевич Малинецкий, Синергетика и прогнозы будущего, с. 38. . Kaip pavyzdį autoriai pateikia garsųjį „eksperimentą“ visuomenei įpiršti „komunistinę“ santvarką. Tad regime, kad filosofine refleksija grindžiamas tam tikras optimizmas randa patvirtinimą ir šiuolaikiniame moksle. Dar daugiau, vienas iš sinergetikos pradininkų vokiečių fizikas K. Mainzeris parodė, kad net žmogaus veiklos intencionalumas paklūsta sinergetikos dėsniams Žr. Клаус Майнцер, «Сложность и самоорганизация возникновение новой науки и культуры на рубеже веков», 2000. , o tai reiškia, kad ta mūsų aukštinama laisva valia („mano laisvės raiška“, – tariant P. Aleksandravičiaus žodžiais, arba intencionalumas, vartojant E. Husserlio terminologiją, nes tik laisva valia pasirenkame tikslus) yra gan ribota, kad ir ji „paklūsta“ asmens ir visuomenės raidai „būdingam organizatoriui“. Tą „būdingą organizatorių“ dar prieš kelis tūkstantmečius daoistai įvardino „wu-wei dėsniu“: ir gamtoje, ir visuomenėje viskas vyksta savaimingai, ir tik tą žmogų lydi sėkmė, kuris į tą savaiminį procesą „įsirašo“. Kaip čia neprisiminti garsiojo Senekos teiginio, jog lemtis paklusnųjį veda, o priešgyniaujantį priverčia! Analogiška mintis implikuota ir krikščionybėje: žmogus yra laisvas priimti ar atmesti Dievo malonę, bet jei ją atmeta, tai tik save turi kaltinti.

 

Visuomenei ir jos „ląstelei“ šeimai „būdingi organizatoriai“, vartojant sinergetikos terminologiją, yra sistemos pradinė programa, gebėjimas adaptuotis prie kintančių išorinių bei vidinių sąlygų ir grįžtami ryšiai. Šie trys faktoriai yra susiję, bet lemiamą vaidmenį vaidina pirmas ir trečias. Maža to, sistemos raidos keistieji atraktoriai, kuriuos teisėtai galima pavadinti ir jos „ateities būviais“ (o socialinėms sistemoms – „ateities vizijomis“), per grįžtamus ryšius yra susiję su pradine programa ir stipriai veikia adaptacijos procesus Žr. Saulius Kanišauskas, Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai: filosofiniai ir moksliniai aspektai, p. 49−56, 74−77, 358−371. . Šios sąsajos realizuojasi dėka dažnio ir topologinės sinchronizacijos, o topologija suprantama kaip „forma“, artima aristoteliškos formos arba platoniškos idėjos sampratai Aristotelio teiktą substancijos kaip apiformintos materijos sąvoką (žr. Aristotelis, Rinktiniai raštai, p. 346), žinant, kad formą jis tapatino su platoniška idėjos sąvoka, galima įvardinti ir kaip įkūnytą idėją: daikto idėja, jo esmė esanti ne Platono postuluotame idėjų pasaulyje, o įsikūnija ar yra įkūnyta medžiagoje, „materijoje“. Be to, forma suprantama ne vien kaip daikto geometrinė forma, bet ir, vartojant šiuolaikinius terminus, kaip jo struktūros ir funkcijos, ir būtent funkcijos, t. y. tai, kam substancija tarnauja, kokia jos paskirtis, nusako substancijos esmę, joje glūdinčią idėją. . Būtent topologija, arba forma (tai yra objekto struktūros ir funkcijos), lemia operacinį uždarumą – ne tik žmogus, bet ir visos gyvos būtybės dėl juose vykstančių procesų uždaro ciklo apsibrėžia tą visų savo sąveikų su aplinka sritį, kurioje geba išlaikyti savo identitetą. Pažintiniuose procesuose operacinis uždarumas yra vadinamas savireferencija, ir ji nulemia tai, kad aplinka negali paveikti nei žmogaus struktūrinių pokyčių, nei jo veiksmų, elgesio eigos, o tik juos paleidžia ir „įrašo“ į toje aplinkoje vykstančių procesų eigą. Sinergetikos metodų taikymas istorinių procesų tyrimams jau parodė, kad dauguma genčių, valstybių ir civilizacijų žuvo ne tiek dėl išorinių priežasčių, kiek dėl to, kad pačios sunaikino savo gamtinius ir organizacinius pagrindus, o išorės procesai tik pagreitindavo šios procesus, ir viena iš svarbiausių to žlugimo priežasčių buvo niveliacija, įvairovės naikinimas Žr. Акоп Погосович Назаретян, «Универсальная история и синдром предкризисного человека», 2005. .

 

Tai, ką Ilja Prigoginas pavadino pradine programa ir ką Franciško Varela pavadino operaciniu uždarumu, nulemiančiu ne tik kiekvienos gyvos, bet ir socialinės sistemos identiteto išlaikymą, dabar vadinama genetiniu ir socialiniu kodais. Genetinio kodo sąvoka jau seniai žinoma, o apie socialinį kodą pradėta kalbėti prieš kelis metus. Sinergetinių procesų kontekste jį pirmąsyk pavartojo garsus rusų mokslo filosofas V. Stiopinas Žr. Вячеслав Семенович Степин, «Наука и философия», 2010. . Nevartojant sinergetikos terminologijos, jį galima apibrėžti kaip žmogaus mentalinėse struktūrose giliai užsifiksavusią socialinę informaciją, kuri lemia jo psichikos ypatybes, gyvenamojo pasaulio suvokimą, veikia jo elgesio paternus (šablonus) ir t. t. Jau esu atkreipęs dėmesį į tai, kad genetinis paveldimumas neatsiejamas nuo mentalinio paveldimumo, tad ir genetinis kodas neatsiejamas nuo socialinio kodo Žr. Saulius Kanišauskas, „Tabula rasa problema ir žmogiškosios vertybės“, 2011. . Tuo metu (2011 m. pavasarį), kai teikiau šias teorines išvadas, su kai kuriais grynai mokslinių tyrinėjimų rezultatais dar buvau nesusipažinęs, o kai susipažinau, paaiškėjo, kad manoji filosofinė refleksija leido įžvelgti tai, kas moksle jau žinoma. Turiu omenyje S. Borinskajos ir jos straipsnyje minimų autorių socialinius-genetinius tyrimus bei jų rezultatus Žr. Светлана Александровна Боринская, «Роль генетических факторов в социальной эволюции», 2005. . Aiškėja, kad žmogaus genetinį kodą veikia gamtinė aplinka, o ji gan reikšmingai priklauso nuo žmogaus veiklos įtakos gamtiniams procesams, pagaliau nuo žmogaus laisvos valios pasirinkti vienokią ar kitokią gamtinę aplinką. Ne tik gamtinė aplinka formuoja socialinių grupių kultūrą, bet ir kultūra gan reikšmingai veikia gamtinę aplinką, sykiu ir genetines mutacijas.

 

Šios tiek filosofine refleksija, tiek konkrečiais moksliniais tyrimais grindžiamos įžvalgos ir išvados leidžia grįžti prie šeimos ir tautos tapatumo išlaikymo problemos. Tampa bemaž akivaizdu, kad išoriniai (tarpusavyje susiję gamtiniai ir socialiniai) pokyčiai niekaip neleidžia suardyti, sugriauti genetiškai ir socialiai užkoduotų nei individo, nei šeimos tapatumo, nes ne tik genetinis, bet ir socialinis kodas yra ganėtinai inertiški, uždari (operacinis uždarumas). Išorinių poveikių inspiruoti sistemų pokyčiai (mutacijos) nenaikina jų esmės. Analizuodamas naujausius pasiekimus genetikos srityje Naglis Kardelis pastebi, kad esminį žmogaus skirtumą nuo gyvūnų lemia ne genų kiekis, o jų kokybiškai aukštesnis organizacijos lygis. Žmogaus genų kiekis pernelyg mažas, kad galėtų iki smulkmenų determinuoti žmogaus gyvenimą, nepalikdamas vietos nei laisvei, nei valiai ar kūrybiškam spontaniškumui. Todėl vargu ar kam nors ateityje pavyks genetiškai modifikuoti žmogų taip, kad jis prarastų savo žmogišką esmę, savo tapatybę Žr. Naglis Kardelis, Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai, p. 81−97. . Nebent tokia būtybė, kaip žmogus, išvis išnyktų. Tas pats pasakytina ir apie socialinį kodą jau vien todėl, kad abu šie kodai, kaip minėta, yra susiję. Vartojant aristotelinę terminologiją, galima pasakyti, kad kinta tik sistemų (asmenų, šeimų) akcidencijos, t. y. nebūtinos išoriškai pasireiškiančios substancijos apibrėžtys, o substancijos (daiktų, reiškinių, jų sistemų) esmė išlieka ta pati.

 

Tai ir yra pats bendriausias atsakymas į iškeltą klausimą, kas šeimoje ir tautoje keičiasi ir turi keistis, o kas išlieka ir turi išlikti.

Tai yra pats bendriausias atsakymas ir į kitą klausimą: ar būtina, ar reikia tautai, šeimai išlaikyti savo identitetą? Aiškėja, kad šis klausimas yra beprasmis ta prasme, kad ta būtinybė gamtiniams ir socialiniams procesams yra tiesiog imanentiška. Vaizdžiai sakant, klausti, ar reikia, ar būtina šeimai ir tautai išlikti, yra maždaug tas pats, kas klausti, ar reikia žmogui oro, vandens, gyvybės.

Kito ir keisis šeimos akcidencijos, kurios Konstitucinio Teismo nutarime vadinamos „darnia“, „išplėstine“, „nepilna“, daugiavaike“, „krizę išgyvenančia“, „socialinės rizikos“ ir t. t. šeima, kurios gali būti monogaminės, poligaminės ar poliandrinės, kurios priklauso tiek nuo šeimos narių turtinių ryšių pobūdžio, tiek nuo vieno ar kito asmens dominavimo šeimoje, bet negali pakeisti šeimos esmė – vadinamieji kraujo, arba genetiniai, ryšiai bei su jais susijęs socialinis kodas kaip dar kūdikystėje nesąmoningai įsisavinama kultūrinė aplinka, kuri ir lemia Konstitucinio Teismo nutarime minimus „kitus de facto santykius“, grindžiamus šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba, teisių ir pareigų savanorišku prisiėmimu. Šeimoje tokie dalykai, kaip emocinis prieraišumas, pagalba, tarpusavio atsakomybė ir t. t., patys savaime neegzistuoja, jie užgimsta tik genetinių ryšių dėka ir plėtojasi bei modifikuojasi dėka iš kartos į kartą perduodamo socialinio kodo.

 

3. Socialinio kodo prigimtis

Atsakymas į anksčiau iškeltą klausimą, kas šeimoje ir tautoje keičiasi (o keičiasi įvardintos ir kitos akcidencijos), neatsako į antrą klausimo dalį – kas jose išlieka ir turi išlikti. Šį klausimą vėlgi galima suformuluoti aristoteliškais terminais: kas šeimoje ir tautoje yra substancionalu, t. y. esminga, nekintama kintant jų akcidencijoms? Juk genetiniai, arba kraujo, ryšiai gali užsimegzti ir užsimezga ne vien šeimose. Jie yra šeimų pagrindas, bet jie yra nors ir būtina, bet nepakankama sąlyga. Antroji būtina (papildanti pirmąją) šeimos ir tautos susidarymo bei tvarumo sąlyga – socialinis kodas.

Jo atributus (akcidencijas) jau įvardinau, bet lieka neaiški jo prigimtis, t. y. tai, kas jame yra esmingo, nekintama. Bandant tą išsiaiškinti pravartu kreiptis į sinergetikoje atskleistus dėsningumus. Paaiškėjo, kad net nepaprastai sudėtingose sistemose su praktiškai begale laisvės laipsnių egzistuoja kažkoks kiekvienai sistemai „būdingas organizatorius“, kuris leidžia, atrodytų, visiškai nenusakomuose, chaotiškuose procesuose rasti tai, kas nulemia sistemų elgesį Žr. Сергей Петрович Капица, Сергей Павлович Курдюмов, Георгий Геннадьевич Малинецкий, Синергетика и прогнозы будущего, с. 82. . Tas, vartojant P. Aleksandravičiaus terminologiją, „būdingas organizatorius“ yra ne kas kita, kaip kiekvienai sudėtingai sistemai būdingi visiškai neskaitlingi (praktiškai du ar trys) tvarkos (valdymo) parametrai. Jų paieškos gan sudėtingos net ir fizinėse sistemose, o juo labiau socialinėse, bet jie atrandami, jie tampa socialinių ir istorinių procesų matematinio modeliavimo pagrindu. Socialiniuose procesuose tų sistemas valdančių parametrų paprastai ieškoma pasitelkiant sociologinių, socialinių ir humanitarinių tyrinėjimų duomenis ir net filosofines įžvalgas Žr. ten pat, с. 83−89. .

 

Viena iš tokių filosofinių įžvalgų, kuri leistų rasti šeimos bei tautos tvarkos parametrus, t. y. rasti tai, kas organizuoja visuomenę į šeimų ir tautų klasterius, mano manymu, galėtų būti Ericho Frommo įvardinti incestiniai ryšiai, kuriems jis suteikė socialinę prasmę Žr. Эрих Фромм, Душа человека, с. 69−81. .

Incestiniai ryšiai – tai vienas iš pagrindinių Z. Freude’o psichoanalitinės teorijos terminų, vartojamas ne kraujomaišos prasme, o apibūdinantis nepaprastą vaiko (ir pirmiausiai – berniuko) prieraišumą motinai ir giliai slepiamą priešiškumą artimiausiam lytiniam konkurentui tėvui. Pripažindamas šį Z. Freude’o atradimą itin svarbiu, E. Frommas mano, jog vaikų ir jų motinos ryšiai neapsiriboja vien seksualumu. Motina, pasak E. Frommo, pirmiausiai yra vaiko saugumo garantas. Net jei vaikas dėl kokių nors priežasčių ima nekęsti motinos, kritinėse situacijose jis vis viena pirmiausiai kreipiasi į ją, ieškodamas užtarimo, pagalbos, saugumo. Bet motina nėra vienintelis asmuo, kuris saugo ir gina. Yra ir tėvas, šeima, pagaliau gentis, tauta, valstybė. Palaipsniui incestiniai ryšiai perauga į poreikį būti nuo ko nors, kas užtaria ir gina, priklausomiems. Incestinių ryšių „kompleksas“ verčia žmogų priklausyti šeimai, genčiai, tautai, pagaliau kokiai nors organizacijai, politinei partijai ir t. t. kaip saugumo garantui. Ir taip, pasak E. Fromo, dėl savo saugumo žmogus dažnai net nesąmoningai aukoja savo savarankiškumą ir laisvę.

 

Nesunku įžvelgti, kad šeima čia pirmiausiai siejama su kraujo (t. y. genetiniais) ryšiais ir žmogaus (bei visuomenės) saugumu. Būtent saugumas, mano manymu, ir yra organizuojanti individus į šeimą ir tautą jėga, tas tvarkos (valdymo) parametras, kuris nulemia bet kokio tipo šeimos gyvybingumą, jos tapatumą, o šeimų irimas pirmiausiai sietinas su saugumo šeimoje praradimu.

Saugumas pirmiausiai siejamas su fiziniu, materialiu saugumu, ir, pasak Tibeto kultūrų tyrinėtojų J. Kyčanovo bei L. Savickio, būtent šis faktorius lemia poligaminių ir poliandrinių šeimų susidarymą bei jų egzistavimą Senovės ir viduramžių Tibete greta monogaminės šeimos formos buvo paplitusios ir poligaminė bei poliandrinė šeimos formos: vyras turėdavo kelias žmonas arba moteris turėdavo kelis vyrus. Tokias šeimos formas „diktavo“ poreikis gan atšiauriose gamtinėse sąlygose užtikrinti šeimos narių saugumą (žr. Jevgenij Kyčanov, Lev Savicki, Sniego šalies žmonės ir dievai: Tibeto istorijos ir kultūros apybraiža, p. 119–120). . Materialus saugumas turi įtakos ir Vakarų pasaulio šeimų tvirtumui. Sociologai jau seniai pastebėjo, kad kuo sunkesnė ekonominė padėtis, tuo tvirtesnės šeimos, ir atvirkščiai. Stiprėjant moters materialiai nepriklausomybei auga ir jos materialus saugumas, ir būtent tuo galima paaiškinti vienišų moterų ir motinų skaičiaus augimą, pagaliau šeimų irimą – moteriai vyro kaip tradicinio materialaus saugumo garanto šiais laikais jau ne visada reikia, o vyrai jau ne visada tais materialaus saugumo garantais sugeba būti.

 

Bet saugumas šeimoje neapsiriboja vien materialiu saugumu. Saugumo sąvoka aprėpia ir psichologinį, dvasinį komfortą, laisvę išliekant saugiam realizuoti savo kūrybines galias ir t. t. Esant bent santykinai pakankamam materialiam saugumui ir praradus šeimoje psichologinį, dvasinį saugumą irgi neišvengiama jos irimo.

Tad manau, kad socialinio kodo esmėje glūdi individo saugumo užtikrinimas, ir jis pirmiausiai realizuojamas per šeimą.

Tas pats pasakytina ir apie tautas bei jų organizuotas formas – valstybes. Tik genetinio kodo vaidmenį čia vaidina šeimos ir tautos sistemas susiejantis komunikacinis kodas – kalba, papročiai, kultūra, istorinis paveldas ir t. t.

 

4. Dėl šeimos pokyčių ribų

Grįšiu prie jau išsakytos minties, kad individo, šeimos, tautos ir t. t. tapatumas yra uždarumo ir atvirumo vienovė, išlikimas tuo pačiu nepaliaujamai vykstant pokyčiams. Nors tie pokyčiai (net genetinio ir socialinio kodo mutacijos), kaip jau minėta, nenaikina žmogaus (ir šeimos) esmės, bet jie reikšmingai veikia šeimos raiškos įvairovę. Minėjau, kad ta įvairovė yra būtina („Ashby’io dėsnis“), lygiai kaip ir būtina tą įvairovę gimdanti tam tikra netvarka, disharmonija. Į tai jau atkreipiau dėmesį tolerancijos problemos kontekste Žr. Saulius Kanišauskas, “Tolerance Boundaries and Cultural Egalitarianism,” 2010. . Visų socialinių sistemų 96 % elgesio nulemia skirti palaikyti sistemos stabilumą (sykiu ir saugumą) saviorganizacijos procesai, bet esant nepaliaujamiems vidiniams ir išoriniams pokyčiams tas stabilumas ir saugumas užtikrinamas tik per grįžtamuosius ryšius, paprasčiau sakant, per nuolatinį reagavimą į tuos pokyčius. O tam, kad sistema galėtų į juos reaguoti, joje turi būti galimybė tą atlikti, t. y. tam tikra laisvė, kuri savo ruožtu yra įmanoma tik esant joje tam tikrai disharmonijai, netvarkai Tai yra būdinga net ir sudėtingoms fizinėms, techninėms sistemoms. Jas aprašant matematiškai pasitelkiamas laisvės laipsnių terminas – kuo daugiau sistemoje yra laisvės laipsnių, tuo didesnės galimybės sistemai keistis, evoliucionuoti, o laisvės laipsnių skaičius proporcingas netvarkos dydžiui. . Socialinių santykių srityje gebėjimą reaguoti į išorinius pokyčius užtikrinančią būtiną disharmoniją nusako būtinos disharmonijos konstanta, kurios skaitinė reikšmė yra apie 6 %. Tai reiškia, jog tam, kad tiek gamtinė, tiek socialinė sistema savo raidoje išliktų stabili, yra būtini maždaug 6 % nukrypimai nuo jos absoliutų stabilumą garantuojančių tvarkos (valdymo) parametrų. Empiriniai duomenys nuo teorinių kiek skiriasi (6,33 %), bet leidžiama paklaida (0,498 % į vieną ar kitą pusę) rodo, kad praktiškai jie atitinka teorinius. Ryškūs (į didesnę ar mažesnę pusę) valdymo parametrų nukrypimai nuo būtinos disharmonijos konstantos ne tik liudija socialinės sistemos stabilaus funkcionavimo sutrikimą, bet ir gali tapti radikalių permainų šaltiniu ar net sukelti visišką sistemos žlugimą Žr. Андрей Александрович Давыдов, Модульный анализ и конструирование социума, с. 126−129. .

 

Čia išsyk reikia pabrėžti, jog kai kalbama apie „visišką sistemos žlugimą“, tai kalbama apie labai konkrečią socialinę sistemą, o ne apie jos sisteminę organizaciją, kitaip sakant, ne apie sistemos esmę. Vartojant aristotelišką terminologiją, tą patį galima pasakyti taip: ryškūs nukrypimai nuo būtinos disharmonijos konstantos esmingai pakeičia ar net visiškai sunaikina konkrečios substancijos akcidencijas, bet ne jos esmę. Socialinės sistemos, kuri vadinama šeima, esmė glūdi jos „formoje“, t. y. jos funkcijose, o tos funkcijos, kaip minėta, yra dvi: gyvybės pratęsimo ir jos saugumo užtikrinimo. Net tokių Europos kultūrai svetimų šeimos formų, kaip poligamija ir poliandrija, funkcijos yra tos pačios. Kiekvienas konkretus žmogus miršta, jo akcidencijos (kūno, jausmų, proto raiška) išnyksta, bet žmogiškumo esmė išlieka kituose žmonėse. Gali žlugti ir žlunga šeimos, gali kisti ir kinta konkretūs santykiai šeimose (atsiranda darnios arba nepilnos, krizę išgyvenančios, socialinės rizikos ir t. t. šeimos, vadinamosios alternatyvios šeimyninio gyvenimo formos), bet šeimos idėja (t. y. genetiniai ir saugumą siekiantys užtikrinti socialiniai ryšiai) išlieka. Išnyksta ištisos valstybės, tautos, bet jų vietoj atsiranda kitos, kurių esmėje glūdi tas pats jau minėtas žmonių savisaugos instinktas, o gal net principas, kurį A. Nazaretianas pavadino techno-humanitarinio balanso dėsniu: kuo aukštesnėmis technologijomis, kuo galingesniais ginklais ima disponuoti visuomenė, tuo tobulesnėmis tampa agresijos sulaikymo priemonės Žr. Акоп Погосович Назаретян, «Универсальная история и синдром предкризисного человека», 2005. .