Santrauka. Prelato, profesoriaus Antano Leonardo Rubšio (1923–2002) darbai biblistikos srityje yra siejami su Šventojo Rašto tekstuose pateiktos informacijos istoriškumo tyrimais, istorinių duomenų ir procesų analize. Šio straipsnio tikslas – išskirti ir aptarti tik vieną iš daugelio A. Rubšio studijose analizuotų istorinių aspektų: helenizmo kultūros atspindžiai ir jos vertinimai Senojo Testamento pasakojimuose. Siekiant minėto tikslo, numatoma atkreipti dėmesį į esmines helenizmo kultūros formavimosi prielaidų ir raidos vertinimo tendencijas šiuolaikinėje istoriografijoje, šiame kontekste apibendrinti A. Rubšio kultūros ir religijos sąveikos interpretacijas, apibrėžti politinių ir kitų tarptautinių procesų poveikio senovės žydų helenizacijai vertinimus jo studijoje Raktas į Senąjį Testamentą.

Pagrindiniai žodžiai: Antanas Rubšys, biblistika, helenizmo istoriografija, hebrajų raiška.

Šių dienų istoriografijoje istorinės Senojo Testamento knygos pripažįstamos istoriniais ir kronikiniais pasakojimais, į kuriuos pateko ne vien folkloro elementų, bet ir atitinkamo laikotarpio dokumentų ištraukų. Haifos universiteto profesoriaus Michailio Heltzerio teigimu, tam tikru mastu Šventajame Rašte aprašomi įvykiai, ypač kai kalbama apie svarbius tarptautinius įvykius, patvirtinami istorikų tirtų egiptiečių, asiriečių, babiloniečių ir kitų rašytinių šaltinių duomenimis Žr. Michael Heltzer, „Apie kai kurias naujas senovės Rytų ir biblistikos istorijos problemas“, p. 212. .

Itin svarbios senovės Artimųjų Rytų istorijos žinios pateikiamos XX a. archeologinių tyrimų medžiagoje. Šia medžiaga ne tik domėjosi, bet ir jos tyrime dalyvavo Antanas Rubšys.

Jau po teologijos studijų 1951 m. jis atliko pirmą savo apžvalginę archeologinę kelionę po Artimuosius Rytus ir Europą (lankėsi Egipte, Libane, Sirijoje, Jordanijoje, Turkijoje, Graikijoje) Žr. Vaclovas Aliulis, „Antano Rubšio Senojo Testamento vertimas ir du jo variantai“, p. 62. .

XX a. antrojoje pusėje įvairių šalių archeologai tyrė Šventajame Rašte minimus miestus ir vietoves, rado ir ištyrė įrašus, kurie patvirtino daugelio Šventajame Rašte minimų vietų, asmenų bei įvykių tikrumą. A. Rubšys vėlesniais metais ne tik aplankė, bet ir pats dalyvavo keliose kasinėjimų ekspedicijose ir net vadovavo jų darbams. Dėstydamas Niujorko Manhatano kolegijoje Šventąjį Raštą ir pragyvenęs šiame mieste iki pat mirties, profesorius ir toliau lankė Biblijoje minimus kraštus, analizavo naujus jų istorijos tyrimus. Savo pažintinių kelionių ir ekspedicijų įspūdžius jis aprašė savo populiaria kalba parašytoje 3 tomų knygoje Šventojo Rašto kraštuose Antanas Rubšys, Šventojo Rašto Kraštuose, d. 1–3, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. , taip pat kai kuriuose straipsniuose ir pranešimuose Žr. Antanas Rubšys, „Archeologija ir Šventojo Rašto istoriškumas“, p. 75–111. .

Profesorius parengė ir išleido kelias dešimtis mokslo studijų ir knygų JAV bei kitose šalyse. Remdamasis ekspedicijose surinktais duomenimis, autorius siekė įrodyti daugelio Šventame Rašte minimų faktų istoriškumą.

Iš A. Rubšio darbų palikimo istoriografiniu požiūriu itin vertingos jo knygos Raktas į Senąjį Testamentą (3 tomai) Antanas Rubšys, Raktas į Senąjį Testamentą, d. 1–3, Brooklyn, 1982–1985, Vilnius, 1995–1996. , Raktas į Naująjį Testamentą (2 tomai) Antanas Rubšys, Raktas į Naująjį Testamentą, d. 1–2, Chicago, 1978, Vilnius, 1997. . Čia pateiktos istorikų, archeologų ir teologų studijų įžvalgos, analizuojama Šventojo Rašto pasakojimų esmė ir prasmė.

Helenizmo laikotarpio problematika istoriniu ir teologiniu aspektais analizuojama Rakto į Senąjį Testamentą trečiame tome. Jo skyriaus pavadinimas „Dilema: tiltai ar sienos“ tapo ir visos knygos problemine gija, kuria mėginama atskleisti ne tik judėjų religinio bei etninio savitumo išsaugojimo siekius išorinio politinio poveikio sąlygomis, bet ir kai kuriuos to poveikio savitumus, jo tarptautinį kontekstą.

Pažymėtina, kad chronologiu požiūriu helenizmas istorinėje literatūroje iš esmės dažnai apibrėžiamas tarptautinės politikos aspektu – senovės graikų-makedoniečių nukariautų Rytų šalių istorijos laikotarpis, kuris prasidėjo Aleksandro Makedoniečio valdymo metais (336–323 m. pr. Kr.) ir tęsėsi iki 30 m. pr. Kr., kada buvo romėnų užkariauta ir žlugo Ptolemėjų dinastijos valdoma helenistinė Egipto valstybė. Kai kurie istorikai neapsiriboja tokiu politinės istorijos chronologinių ribų nustatymu ir teigia, kad Romos valstybė tapo tolesnio helenizmo idėjų ir kultūrinio palikimo plitimo centru. Taigi ne vien politinė antikinio pasaulio raida jau tampa helenizmo sampratos pagrindu. Helenizmo laikotarpio procesų suvokimas dabar vis dažniau siejamas su kultūros, religijos, kasdienės buities ir kitų elementų kaitos ir jų sąveikos analizės problematika. XX a. antrosios pusės vokiečių, prancūzų, anglų istoriografijoje, o taip pat ir kitų šalių į helenizmo istorijos tematiką įsitraukusių tyrėjų darbuose ryškios kelios esminės helenizmą apibūdinančios interpretacijos: viena mokslininkų grupė teigia, kad helenizmas esąs senovės Rytų pasaulio tęsinys ir iš esmės nuo jo niekuo nesiskiria; kitos dvi interpretavimo kryptys helenizmą aiškina kaip visiškai atskirą, susiformavusį reiškinį, bet vieni jų akcentuoja tik graikų kultūros plitimą Rytuose, kiti remiasi tradicine Johano Droizeno koncepcija ir pažymi graikų bei rytiečių sąveiką Žr., pvz., Elias Bickerman, The Jews in the Greek Age; Moses Hadas, Der Hellenismus: Werden und Wirkung; Arnaldo Momigliano, Alien Wisdom: The Limits of Hellenization; Frank William Walbank, Cambridge Ancient History: The Hellenistic Age; Эллинизм; Medžiaga helenizmo istorijos studijoms. .

Mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria specifinių, helenizmo pasaulio vidinių procesų, jų padarinių tyrimams. Monografijas šiais klausimais paskelbė M. Hadas, P. Briantas, H. Bengtsonas ir kiti žinomi tyrėjai Žr., pvz., Moses Hadas, Der Hellenismus: Werden und Wirkung; Pierre Briant, Alexandre le Grand; Герман Бенгтсон, Правители эпохи эллинизма (originalas Herschergestalten des Hellenismus, Miunchene išleistas 1975 m.) ir kt. . Šiuolaikinėje istoriografijoje pradėta analizuoti ne tik graikų makedoniečių kolonizavimo politikos aspektus, bet ir kai kuriuos etninės sąveikos, etninių-kultūrinių konfliktų aptariamu laikotarpiu klausimus. Pavyzdžiui, Hermanas Bengtsonas, be analizuojamų politinės istorijos klausimų, nagrinėja kai kuriuos kultūrinės valdančio elito aplinkos raidos aspektus, kurie rodo graikiškos ir rytietiškos kultūrų sąveiką. Ši sintezė šių dienų istoriografijoje vertinama kaip didžiausias to meto kultūros laimėjimas, tačiau intelektualinio elito poveikis visuomenei atskleistas fragmentiškai.

Ir kitų minėtų autorių darbuose, pačių tyrėjų teigimu, dar nėra visapusiškai atskleisti Rytų kultūros savitumai ir įtaka sąveikos procesams. Tačiau vis daugiau dėmesio teikiama skirtingų elementų poveikio įvairiose helenizmo zonose analizei, akcentuojama ne tik politinio ar ekonominio gyvenimo centrų persikėlimas iš Graikijos į Rytus, bet ir kultūros, religijos raiška įvairiose vietose, savitų kultūros zonų formavimasis ir kaita.

Kai kurios helenizmo procesų vertinimo problemos atsispindi ir jau minėtoje Antano Rubšio studijoje Raktas į Senąjį Testamentą.

Helenizmo kultūros vertinimas

Antanas Rubšys, kaip ir daugelis autorių, helenizmo laikotarpio datavimą sieja su esminiais politinės istorijos pokyčiais, kurie lėmė kitas civilizacijos raidos sritis. Chronologinės jo analizuojamo Artimųjų Rytų regiono helenizmo raiškos laikotarpio ribos nustatomos nuo valdovo Aleksandro Didžiojo įsigalėjimo šiose teritorijose pradžios iki Romos valstybės užkariavimų Egipte, Palestinoje ir Sirijoje. Nors autorius akcentuoja politinės raidos padarinius – Ptolemėjų valdomo Egipto ir Sirijos Seleukidų karalystės ilgalaikę įtaką senovės žydų visuomenei – tačiau šiame kontekste autorius pažymi ne tik graikų kultūros skleidimą ir jos įsitvirtinimą Artimųjų Rytų šalyse, bet ir vietinės kultūros bei tradicijų transformacijas. Valdovui Aleksandrui, pasak A. Rubšio, rūpėjo ne tik užkariauti, bet ir dalintis su užkariautu pasauliu graikų kultūros laimėjimais. Tiesa ir protas, gėris ir sportas, grožis ir menas iškiliai reiškėsi helenistiniame pasaulyje. Pažymima, kad šį pasaulį Aleksandras norėjo vienyti per graikų kultūrą, tačiau ši svajonė netapo tikrove, nes po valdovo mirties imperiją pasidalijo generolai. Ilgainiui Mesopotamija ir Sirija liko Seleuko rankose, o Egiptas pateko į Ptolemėjo valdžią Žr. Antanas Rubšys, Raktas į Senąjį Testamentą, d. 3, p. 342–343. .

Studijos autorius pripažįsta, kad „graikinimas“ istoriografijoje neretai tapatinamas su helenizmu, tačiau po Aleksandro mirties pažymėtina „apsigraikinimo“, t. y. naujos, „madingos“ tendencijos pradžia. Tai liudijo žmonių drabužiai ir gyvenimo būdas. Bene pati ryškiausia nurodoma graikiškumo apraiška – liaudies vartojama graikų koinė: bendrinė kalba prekybos ir diplomatijossrityje. Tai savita kalba, kuri skyrėsi nuo klasikinės Periklio amžiaus graikų kalbos. Ši kalba jau rodo kultūrinės sąveikos tendenciją.

Helenizmą, pabrėžia A. Rubšys, galima laikyti Vakarų ir Rytų sinteze – vedybomis Žr. ten pat, p. 343. . Šis jo teiginys ir knygoje pateikiami faktografijos argumentai rodo, kad iš esmės laikomasi Johano Gustavo Droizeno koncepcijos apie lemiamą graikų ir rytiečių kultūrų sąveikos įtaką to meto visuomenei, įvairioms jos gyvavimo sritims Žr. Иоганн Густав Дройзен, История эллинизма (originalai: Johann Gustav Droysen, Geschichte Alexanders des Grossen, Hamburg, 1833; Geschichte des Hellenismus, Bd. 1–2, Hamburg, 1836–1843). , tačiau A. Rubšys studijoje daugiau akcentuoja graikiškumą ir antigraikiškumą.

Helenizmo kultūros kaita iš dalies siejama su naujomis tarptautinės politinės raidos apraiškomis, nes grumtynės tarp Seleukidų ir Ptolemėjų turėjo ne tik politinį, bet ir kultūrinį pobūdį. Abi sostinės – Egipto Aleksandrija ir Sirijos Antiochija – lenktyniavo norėdamos tapti pagrindiniu kultūros centru vietoje senovės Atėnų. Aleksandrija pralenkė Antiochiją savo išmone ir įgūdžiais, Ptolemėjai buvo iškilūs mokslo ir meno puoselėtojai. Ptolemėjų dvaro remiami mokslininkai užsiėmė tiriamuoju mokslo darbu. Aleksandrijos kultūrinį pranašumą, nurodo autorius, skatino jos strateginis vaidmuo santykiuose tarp Viduržemio jūros ir kitų kraštų Žr. Antanas Rubšys, Raktas į Senąjį Testamentą, d. 3, p. 344. .

Antanas Rubšys plėtoja helenizmo suvokimą jo kultūros sklidimo Palestinos žemėje savitumų analize, kuri iš dalies siejama tiek su babiloniečių, persų, tiek ir su graikų kurtų imperijų poveikio judėjų religijai aptarimu.

Helenizmo laikotarpiu, pasak autoriaus, judėjų žemė tapo tam tikra prasme „tikėjimo sala kultūros jūroje“, kuri šio periodo pradžioje nejautė rimto pavojaus savo religijai. Tuo metu išeiviai judėjai Egipte buvo atviri svetimų kultūrų daromai įtakai, net patys Aleksandrijoje pradėjo versti senuosius tekstus į graikų kalbą. Tokiu būdu buvo parengta Septuaginta – graikiškasis Senojo Testamento vertimas, apie kurį nemažai rašyta istorinėje literatūroje.

Šnekamoji kalba neišvengiamai veikė žmogaus sąmonę ir pasaulėžiūrą, todėl nenuostabu, A. Rubšio teigimu, kad graikiškai kalbantys judėjai dėl helenistinės pasaulėžiūros daromos įtakos parašė keletą knygų, tarp kurių Išminties knyga, tapo Senojo Testamento dalimi ir yra svarbus istorinės analizės objektas Žr. ten pat, p. 344–345. .

Pačioje Palestinoje kultūra taip pat buvo veikiama Ptolemėjų įtakos. Ptolemėjai nevertė judėjų visapusiškai supanašėti su plačios karalystės visuomene. Pakanti ir globėjiška Ptolemėjų valdžia, autoriaus nuomone, buvo kai kurių judėjų sutinkama net labai palankiai.

Graikiškosios įtakos sklidimą Palestinoje Antanas Rubšys vadina pažangiu reiškiniu, o graikiškumo įsitvirtinimo prielaidos siejamos su sociokultūriniais visuomenės pakitimais – „dauguma naujos kultūros žydų buvo tarp pasiturinčiųjų, nes auklėjimas ir prekybiniai reikalai atvėrė juos helenizmo įtakai“ Ten pat, p. 356. .

Tačiau autorius nurodo ir helenizmo plitimo metu atgimstančią istorinę įtampą tarp tradicinės žydų religijos bei naujos kultūros, religinio protesto helenistinei kultūrai stiprėjimą. Tas protestas prieš pagundą pasiduoti svetimųjų kultūrai siejamas su tautiniu izraeliečių atgimimu. XX a. pabaigoje atgimstančios lietuvių tautos padėtis, pabrėžia autorius, yra daug kuo panaši į tų laikų žydų padėtį.

Helenizmo laikotarpiu religinio paveldo ir kultūros sąveika sudarė prielaidą naujam judėjų bendrijos atgimimui. Jį skatino ir lydėjo priešiškumas naujovėms bei tautiškumas, stiprinę žydų viltį atkurti istorinę Dovydo Karalystę.

Religinis atgimimas tapo senojo tikėjimo gynėjų judėjimo dalyvių, kurie studijoje įvardijami hasidimais, siekiu. Išsimokslinę ir pasiturintys judėjai linko į supanašėjimą – helenizmą, o dauguma hasidimų buvo kilę iš kaimo, kur buvo išlikęs uždarumas helenistinio pasaulio įtakai. Pastarojo judėjimo dalyvių požiūriu helenistinė pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas buvo senojo tikėjimo išdavystė.

Priešiškumo helenizacijai sąjūdis Palestinos judėjų aplinkoje pradėjo reikštis jau anksti helenizmo laikotarpiu, nes, pasak A. Rubšio, siejosi su opia įtampa tarp tikėjimo ir kultūros buitinėje judėjų patirtyje. Autorius antigraikiškosios priešpriešos pradžios nesieja vien su politiniais pakitimais – Sirijos Seleukidų drastiško įsigalėjimo pradžia ir Egipto Ptolemėjų išstūmimu iš Palestinos po 198 m. pr. Kr. karo veiksmų. Tačiau su šiais politiniais įvykiais siejama dramatiškiausių pakitimų Palestinoje helenizmo laikotarpiu pradžia.

Didžiausios Palestinos istorijos blogybės ir žiaurumai autoriaus studijoje siejami su Sirijos Seleukidų karaliaus Antiocho IV Epifano (valdė 175–164 m. pr. Kr.) veikla: jo pretenzijomis į dieviškumą, valdymo visavališkumą, siekį bet kuria kaina įdiegti helenistinę kultūrą Žr. ten pat, p. 357–360. . Senojo Testamento tekstų istorinės informacijos analizė rodo helenizmo raidos padarinių atspindžius ir kai kuriuos jų vertinimus.

Antiocho IV Epifano entuziazmas įtvirtinti graikiškumą, pasak A. Rubšio, nebuvo vienintelė sankirtos su judėjų visuomene priežastimi. Pažymima, kad judėjams karaliaus Antiocho IV apoteozė buvo begėdiškiausias žmogaus įžūlumas, nes jų religijos šerdimi nuo pat pradžios buvo monoteizmas.

Nurodoma ir dar viena priešiškumo priežastis – nepasitenkinimas bei pagieža Seleukidų valdžios diegiamiems mokesčiams. Tačiau Senojo Testamento Makabėjų, Danieliaus knygų tekstų analizės pagrindu itin pabrėžiamas judėjųreligijos ir religinių apeigų uždraudimo, prievartinio Dzeuso garbinimo poveikis judėjams. Tai traktuojama kaip prievartos ir smurto pradžia, kuri tapo ginkluoto pasipriešinimo priežastimi.

Šventojo Rašto tekstų analizės pagrindu daroma prielaida, kad judėjų kovos metu siekta ne tik pasipriešinti smurtui, atkurti judėjų religinių institucijų veikimą, bet ir paneigti kultūrinio helenizmo poveikio padarinius.

Nežinomas Šventojo Rašto Danieliaus knygos autorius, A. Rubšio nuomone, taip pat buvo vienas iš hasidimų. Tai argumentuojama tekste reiškiamu pasibjaurėjimu helenizmu ir jo primesta prievarta. Žydų ateitis čia siejama su sena religija, dievo valia istorijoje, taip pat su senuoju tautiškumu, kuris išgyveno ankstesnius istorijos iššūkius Žr. ten pat, p. 367, 376 ir kt. .

Antanas Rubšys konstatuoja, kad helenizmo laikotarpį atspindintys Šventojo Rašto tekstai remiasi istorine patirtimi ir išmintimi. Profesorius savo darbuose ne kartą nurodo, kad Biblija nėra vien istorinių raštų rinkinys, kuriame siekta kuo tiksliau fiksuoti praeities įvykius, jo esminė paskirtis kita. Tačiau Šventajame Rašte pakankamai tiksliai atskleidžiama ne tik išorinė kultūros helenizacijos įtaka, bet ir savita vidinė tendencija – skilimas judėjų visuomenėje. Šią tendenciją rodo helenizuotų atsimetėlių nuo senojo judėjų tikėjimo aprašymas ir senosios religijos garbintojų nuostatos bei veiklos motyvai.

Minėtoje A. Rubšio studijoje nesiekiama plačiau analizuoti tolesnės helenizmo kultūros įtakos šiai stiprėjančiai dviejų žydų visuomenės dalių religinei sankirtai. Daugiausiai dėmesio skirta teologiniams religinės priešpriešos motyvams, kuriais taip pat atskleidžiami „judėjų tikėjimo salos“ išlikimo siekiai.

Religijos ir kultūros sąveikos senovės žydų visuomenėje savitumai yra svarbi ir Europos kultūros ištakų pažinimo dalis. Šios ištakos šių dienų kultūrologų interpretacijose jau siejamos ne tik su graikų, bet ir senovės žydų palikimu, jo sklidimu vėlesnėje istorinėje aplinkoje. Romėnai, su kurių kultūra kartais siejama europietiškosios raiškos patirties pradžia, anot Remi Brague, iš tiesų neatnešė nieko nauja, palyginti su tą palikimą kūrusiomis tautomis – graikais ir hebrajais. „Tačiau romėnai atnešė naujumą, atnešė tai, kas jiems buvo tarsi naujai atrasta sena.“ Rémi Brague, Ekscentriškoji Europos tapatybė, p. 34–35. Daugelis istorikų pripažįsta, kad Romos valstybė tapo nauju kultūros helenizavimo židiniu, perteikiančiu ją naujoms kartoms Tai skatina ir tam tikras diskusijas helenizmo laikotarpio trukmės datavimo klausimu. .

Kai kurios išvados

Antanas Rubšys, jau XX a. viduryje įsitraukęs į Šventajame Rašte minimų istorinių vietų archeologinius tyrimus, vėliau tai susiejo su Senojo ir Naujojo Testamentų tekstologinėmis studijomis.

Jo veikalai reikšmingi dėl juose pateiktų svarbių istorijos žinių tiek Šventojo Rašto tekstų, tiek ir apskritai senovės civilizacijų kultūrų genezei, jų ryšiams pažiniti. Šiuo požiūriu itin vertingi daugiatomiai A. Rubšio veikalai Raktas į Senąjį Testamentą ir Raktas į Naująjį Testamentą, kuriuose, be kitų, analizuojami kultūros ir religijos sąveikos klausimai, atskleidžiamos vidinės bei išorinės jos kaitos Artimuosiuose Rytuose prielaidos.

Bendrame istoriniame kontekste apibrėžiama ir helenizmo kultūros samprata – tai graikiškųjų ir Rytų elementų sintezė, kurią pažymi ir šių dienų Johano Droizeno koncepcijų sekėjai bei plėtotojai.

Atskleisdamas hebrajų kultūros raiškos helenizmo laikotarpiu savitumus, autorius juos sieja ne tik su politiniu ir kultūriniu Egipto Aleksandrijos bei Sirijos Antiochijos miestų konkuravimu šiame regione, bet ir su žydų religiniu tradicionalumu, senojo tikėjimo išsaugojimo istorine patirtimi. Ši analizė išplėtoja helenizmo kultūros formavimosi, naujos pasaulėžiūros sklidimo, taip pat pasipriešinimo jai esmės suvokimą.

A. Rubšio teiginiai paremti nežinomų Senojo Testamento tekstų autorių idėjinėmis nuostatomis, ten pateiktomis istorinėmis paralelėmis, kurios rodo vidinį idėjinį skilimą žydų visuomenėje helenizmo laikotarpiu.

Graikiškosios kultūros įtakos apraiškas Palestinoje studijos autorius vadina pažangiu reiškiniu, sieja tai su socialiniais kultūriniais judėjų visuomenės pasikeitimais, tačiau akcentuoja ir kitą stiprėjančią tendenciją – religinio paveldo ir naujos kultūros sąveikos sudaromą prielaidą naujam tautiniam judėjų bendrijos atgimimui.

Literatūra

• Aliulis, Vaclovas, „Antano Rubšio Senojo Testamento vertimas ir du jo variantai“ | Lietuvių katalikų mokslo akademija: suvažiavimo darbai, t. XVIII, kn. 1.
• Bickerman, Elias, The Jews in the Greek Age, Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1988.
• Brague, Rémi, Ekscentriškoji Europos tapatybė, Vilnius: Aidai, 2001.
• Briant, Pierre, Alexandre le Grand, Paris, 1974.
• Droysen, Johann Gustav, Geschichte Alexanders des Grossen, Hamburg, 1833.
• Droysen, Johann Gustav, Geschichte des Hellenismus, Bd. 1–2, Hamburg, 1836–1843).
• Hadas, Moses, Der Hellenismus: Werden und Wirkung, Munchen, 1983.
• Heltzer, Michael, „Apie kai kurias naujas senovės Rytų ir biblistikos istorijos problemas“, Istorija, t. XXXVI.
• Medžiaga helenizmo istorijos studijoms, CD, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2002.
• Momigliano, Arnaldo, Alien Wisdom: The Limits of Hellenization, Cambridge: Cambridge University Press, 1975.
• Rubšys, Antanas, „Archeologija ir Šventojo Rašto istoriškumas“ | Lietuvių katalikų mokslo akademija, Roma, 1987, p. 75–111.
• Rubšys, Antanas, Raktas į Naująjį Testamentą, d. 1–2, Chicago, 1978, Vilnius, 1997.
• Rubšys, Antanas, Raktas į Senąjį Testamentą, d. 1–3, Brooklyn, 1982–1985, Vilnius, 1995–1996.
• Rubšys, Antanas, Šventojo Rašto Kraštuose, d. 1–3, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998.
• Walbank, Frank William, Cambridge Ancient History: The Hellenistic Age, 2d ed., vol. 7, Part 1, Cambridge: Cambridge University Press, 1984.
• Бенгтсон, Герман, Правители эпохи эллинизма, M.: Главная редакция восточной литературы издательства «Наука», 1982 (originalas Herschergestalten des Hellenismus, Miunchene išleistas 1975 m.).
• Дройзен, Иоганн Густав, История эллинизма, Спб., 1997, ч. 1–3.
• Эллинизм, Москва, 1990.

Hellenist Culture in the Context of Antanas Rubšys’ Biblical Studies

Summary. The prelate Antanas Rubšys (1923–2002), in the middle of the 20th century, was already involved in the archaeological research of historic places mentioned in the Holy Scripture, the results of which were later applied to text-analytical studies of the Old and New Testaments. From this point of view, the following voluminous works of Rubšys may be excluded: “Key to the Old Testament” and “Key to the New Testament.” These works, in addition to other issues, analyze the interaction between culture and religion, and present premises for internal and external change in the Near East. All propositions presented by Rubšys are grounded on ideological principles formulated by unknown authors of the Old Testament, and historical parallels thereof, which partially reveal the internal split in Jewish culture during the Hellenist period. The purpose of this article is to discuss one of the many historical aspects analyzed in Rubšys' works, i.e. reflections of Hellenist culture and its evaluation in narrations of the Old Testament.

Keywords: Antanas Rubšys, Biblical studies, Hellenist historiography, expression of Hebrews.