Straipsnis Spalvos fenomeno interpretacijos Bauhauso mokyklos estetikoje: rytietiškų įtakų ištakos Vakarų diza…

  1. Klee mintys artimos jo dvasinių mokytojų Goethe’ės bei Schellingo įžvalgoms, tačiau dailininko teorijos ir XXI a. atrodo eretiškos klasikinės vakarų tradicijos požiūriu. Spiritualistinės, mistinės idėjos, Rytų Azijos tautų filosofijos interpretacijos bei noras likti ištikimu pačiam sau ilgainiui pernelyg išskyrė Klee iš kitų Bauhause dėsčiusių menininkų ir galiausiai 1931 metais jis pasitraukė iš mokyklos.

    Itteno ir W. Kandinskio spalvos konceptai

    Kitų dviejų Bauhauso koloristų – Itteno ir Kandinskio spalvos fenomeno suvokimas, kaip ir P. Klee, kyla iš Rytų kraštų estetinėmis teorijomis ir meno praktikomis grįstų nuostatų, kurios analogiškai kirtosi su architektų perdėm racionaliai suvokiama spalva, „moksliniu požiūriu į visą kultūrą“
    H. Meyerio citata iš: Lenina Nikolaevna Mironova, Uchenie o cvete, p. 324.
    . Anot Hanneso Meyerio, statyba yra biologinis, o ne estetinis procesas, būstas – biologinis aparatas psichiniams ir fiziniams poreikiams, ryškios spalvos kelia negatyvius jausmus, o pats spalvos fenomenas, architekto žodžiais tariant, tik „profilaktinis veiksnys“
    Ten pat.
    . Tokia pozicija, žinoma, konfrontavo su vienų konceptualiausių Vakarų modernaus meno tradicijos atstovų, sinesteto Kandinskio teorija, kuris manė, kad žvelgiant iš vidinių poreikių taško, neturi būti jokių apribojimų, menininkas gali naudoti kokias nori formas ir spalvas, jei tik išlaikomas santykis su gamta. Kandinskio spalvinė teorija ypač lanksti, spalvos suvokiamos kaip darni sąsaja su muzika. Prie Rytų Azijos estetikos jo spalvos koncepciją priartina gesto, ritmo, pauzės, tylos akcentavimas. Pavyzdžiui, baltą ir juoda spalvas Kandinskis tapatina su skirtingų rūšių tyla: mirtina, juodos atveju ir pilna galimybių baltos spalvos tyla, taip pat aprašinėja skirtingas raudonos spalvos jėgas
    Žr. Wassily Kandinsky, Concerning the Spiritual in Art, p. 39–40.
    . Spalva turi tokią dvasinę jėgą, jog jai atsiskleisti jokia realistinė raiška tampa nebereikalinga. Kandinskiui svarbiausias yra abstrakčių spalvų žaismas bei (kaip ir Klee) spalvos – formos santykis. Jo Spalvų žodynas parengtas sinestetinių asociacijų pagrindu, spalvų tyrinėjimus dailininkas vadino „dvasiniais pratimais“, spalvos ir formos jam buvo jausmų, emocijų, minčių išraiška, kylanti iš „vidinės būtinybės“
    Lenina Nikolaevna Mironova, Uchenie o cvete, p. 343.
    .
     
  2. Itteno rytietiškąją liniją taip pat nesunku nubrėžti – jo knyga Spalvos menas pradedama Vedos citata: „mokymasis iš knygų ir mokytojų yra kaip važiavimas karieta, bet ji yra tinkama tik vieškelyje. Tas, kas pasiekia vieškelio galą, turi išlipti iš karietos ir eiti pėsčiomis“
    Johannes Itten, The Art of Colour, p. 11.
    . Itteną tyrinėti spalvas įkvėpė Goethe’ės, Runges, Chevrolio, Holzelio teorijos. Jis taip pat domėjosi (ir praktikavo) mazdeizmą – prieštaringai vertinamą, iš senovės persų ugnies kulto kilusį tikėjimą, naująjį zoroastrizmą, kur svarbu kūno ir proto vienovė. Savo paskaitas Bauhause Ittenas pradėdavo nuo kvėpavimo pratimų, taikė Vakarų tradicijos požiūriu netradicines dėstymo metodologijas ir sparčiai būrė aplink save bendraminčius mokinius. Žinoma, tai kėlė mokyklai vadovavusių architektų nepasitenkinimą: pastarieji buvo persiėmę konstruktyvizmo idėjomis, kurios maždaug 1920 metais tiesiog persmelkė menus: teatrą, skulptūrą ir net literatūrą.
    Pasak Leninos Mironovos, konstruktyvizmo architektūra spalvą naudojo tik kaip tektoninį elementą ir vertino vienintelį šio fenomeno psichologinį efektą – energijos sužadinimą (ir dar vieną funkcionalų efektą – baltų paviršių šviesos atspindėjimą). Ittenui teko pasitraukti iš mokyklos 1923 metais, tačiau jis ir toliau domėjosi spalva, į knygas sudėjo ne tik savo, bet ir mokinių mintis bei praktinius ieškojimus. Spalvos „pirmaprade esme“ jis laikė „fantasmagorinį rezonansą, šviesos tapimą muzika“
    Ten pat, p. 13.
    . Ittenas žavėjosi senovės Kinijos menu, spalvos taikymu skirtingose disciplinose, nuo Tang periodo (618–907 m.) iki Song dinastijos valdymo laiku (960–1279 m.) sušvitusio kolorizmo, kuris išsiliejo daugybe subtilių keraminių glazūrų atspalvių. Šio dailininko spalvų teorijoje vizualus, mentalinis ir spiritualus fenomenai daugialypiškai susipina, spalvų estetika gali būti pasiekta trimis kryptimis: per impresiją (vizualumas), ekspresiją (emocionalumas) ir konstrukciją (simbolizmas). Kiekvienas menininkas pagal temperamentą kūryboje išryškina vieną kurį šių aspektų
    Žr. ten pat, p. 17.
    , Ittenas siūlo tikėti „imanentiška individualumo dvasia“
    Ten pat, p. 26.
    . Jis pateikia daugybę spalvos naudojimo pavyzdžių istorijoje, daug dėmesio skiria marginalių, ne vakarietiškų kultūrų spalvos fenomeno psichologiniam suvokimui.
     
  3. Įdomu tai, kad rašydamas apie šviesotamsą, juodai baltą tonavimą, jis pasitelkia tuos pačius pavyzdžius kaip ir Hisamatsu, kuris knygoje Zen and the Fine Arts aiškina septynias dzen estetikos kategorijas. Abu autoriai išskiria Liang Kai tapytą poeto Li Bai piešinį. Ittenas pabrėžia, kad daug Europos ir Azijos meno remiasi švariu baltos ir juodos kontrastu ir išskirtiniu pavyzdžiu pripažįsta japonų bei kinų tušo tapybą, kaip ir Klee pabrėždamas, kad tose šalyse rašymas yra vaizduojamasis menas. Čia rašymas prasideda nuo „vidinio automatizmo“
    Ten pat, p. 49.
    , meditacija, praktikuojama čan, dzen ar tradiciniame budizme, sukuria pamatą proto ir kūno treniravimui ir po daugybės bandymų teptukas paklūsta. Savo knygos apibendrinimuose, pavadintuose post scriptum
    Žr. ten pat, p. 153.
    , Ittenas rašo, kad tarp baltos ir juodos spalvų plazda chromatinių fenomenų universumas, kurie susieti su objektų pasauliu, todėl mes galime juos suvokti ir atpažinti sąsajas. Tačiau jų vidinė esmė lieka paslėpta mūsų supratimui ir turi būti užčiuopta intuityviai.
    Tokia intuityvistinė, asociatyvinė, subjektyvi nuostata priartina Itteno ir Kandinskio spalvinius konceptus prie Rytų šalių estetikos tradicijos, kurią spalvinių ieškojimų kelyje rėmėsi ir Klee. Trijų tapytojų sukurtos spalvos teorijos ne tik ženkliai prisidėjo garsinant Bauhauso dizaino mokyklą pasaulyje, bet ir tapo ryškiu indėliu į psichologinį spalvos fenomeno suvokimą dvidešimto amžiaus kultūroje bei spalvos vizualinę raidą. Pastarosios modeliai tebenaudojami ir XXI amžiuje, juos galime atpažinti skirtingų disciplinų meniniame lauke.
     
  4. Išvados

    Glaustai aptarus spalvos fenomeno interpretacijas Bauhauso mokyklos estetikoje, galima teigti, jog žymiausi šios mokyklos atstovai Klee, Kandinskis, Ittenas sukūrė originalią, tiesiogiai susijusią su neklasikine meno filosofija bei Azijos kraštų estetikos ir meno tradicijomis paremtą modernistinę spalvos fenomeno interpretacijos teoriją, ženkliai paveikusią dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžiaus vizualinės estetikos ir dizaino meno praktikos raidą. Šioje mokykloje kartu spalvos problemas teoriniu ir praktiniais aspektais sprendė skirtingi menininkai ir vienoje erdvėje sugebėjo koegzistuoti paradoksaliai priešingi požiūriai į spalvą ir jos emocinio poveikio galios bei dekoratyvių funkcijų galimybių panaudojimą. Tai yra itin sėkmingo darbo grupėje pavyzdys, kurio rezultatas – unikalios spalvos fenomeno teorijos, iki pat šių dienų išliekančios spalvos tyrinėtojų dėmesio lauke.
    Klee, Kandinskio ir Itteno spalvos fenomeno interpretacijos, kurių esminis principas – spalvų sąveika (ją suprantant kaip pasaulio patyrimo būdą) suformuotos neklasikinės, žaidybiškos, dinamiškai traktuojančios kūrybos principus ir akcentuojančios sąmonės procesų sudėtingumą ar net nepažinumą meno estetikos koncepcijos pagrindu. Šios estetikos branduolį sudaro principai, perimti iš įvairių Rytų kraštų estetinių teorijų ir meno, tačiau ypač stiprią įtaką daro japonų ir kinų tušo tapybos spalvinių problemų sprendimo rafinuotumas. Šios dailės tradicijos nuoseklios studijos atsispindi dailininkų kūryboje ir leidžia Klee, Itteno ir Kandinskio spalvos konceptus aptariant dzen estetinių kategorijų perspektyvoje, prieiti šių principinių išvadų.
     
  5. Pirma, Bauhauso spalvos teorija, grįsta neklasikine meno filosofija bei Rytų kraštų meno estetinėmis nuostatomis, yra neabejotinai išskirtinės svarbos, tačiau kartu ir paradoksalus tapytojų Klee, Itteno ir Kandinskio indėlis į dizaino disciplinos raidą. Nors tiesioginė Klee ir Itteno veikla Bauhause nutrūko, tapytojų sukurtą kurso modelį, kurio pagrindas yra formos – spalvos sąveika, vėliau perėmė beveik visos įtakingiausios pasaulio dizaino mokyklos. Todėl Rytų estetikos ir meno tradicijų įtaką patyrusi Bauhauso spalvos teorija ne tik atveria galimybes naujai, platesnei modernistinei spalvos problemų lauko interpretacijai, bet leidžia argumentuoti šių teoretikų ir praktikų koncepcijose užuomazgų pavidalų ryškėjantį ribų tarp skirtingų disciplinų išsitrynimą. Nors Bauhauso tikslai dabartiniu visuotinio pliuralizmo laikotarpiu gali atrodyti netgi grėsmingi, mokyklos nagrinėtos problemos vis dar lieka neišspręstos, jų aktualumą parodo gyva intelektualinė tarptautinė polemika, apimanti ir spalvos fenomeno suvokimą XXI amžiuje.
    Antra, Bauhauso koloristų psichologiniai spalvos suvokimo principai atsiskleidžia ne bandant apibrėžti spalvos sąvoką, bet organiškai – meninėse shemose, visumoje sudarytoje iš piešinių, dienoraščių, pedagoginių užrašų bei aiškinančių teorijų, taikant tyrimo, kaip atviro klausimo modelį, nuolatinėse improvizacijose parodant vis kitas spalvos fenomeno raiškos galimybes.
    Trečia, Klee, Kandinskio ir Itteno spalvos fenomeno koncepcijų – sintetinių teorijų – aktualizavimas suteikia galimybę svarstyti vaizduojamųjų ir taikomųjų menų, amato ir kūrybos, teorijos ir praktikos jungtį, iškeliant hipotezę, kad tie patys teoriniai konceptai, meninės kūrybos principai bei pedagogikos modeliai spalvos fenomeno interpretacijose gali būti ir XXI amžiuje sėkmingai taikomi įvairių sričių dizaine, tapyboje ar kituose vaizduojamųjų menų praktikose bei suteikti pagrindą atsirasti naujoms spalvos teorijoms ir meno formoms. Šios spalvos teorijos ar, tiksliau, teorijų bloko įtaka jaučiama ir dabartinėje Rytų ir Vakarų tautų estetikos principus jungiančioje postmodernistinėje vizualinėje raiškoje: dizaino objektuose, monumentaliųjų menų srityje, tapyboje ir daugybėje kitų vaizduojamosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės sričių.
     
  6. Literatūra

     
  7. The Interpretation of the Phenomenon of Color in the Bauhaus School of Design: Tracing Back the Oriental Influences in Western Design

    • Bibliographic Description: Deima Katinaitė, „Spalvos fenomeno interpretacijos Bauhauso mokyklos estetikoje: rytietiškų įtakų ištakos Vakarų dizaine“, @eitis (lt), 2015, t. 190, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Deima Katinaitė, „Spalvos fenomeno interpretacijos Bauhauso mokyklos estetikoje: rytietiškų įtakų ištakos Vakarų dizaine“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija 19: Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos XIII, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 441–457, ISBN 978-9955-868-73-6.
    • Institutional Affiliation: Vilniaus dailės akademija.
    Summary: The article offers a multifaceted analysis of the relationship between the interpretation of the phenomenon of color by the Bauhaus school of design and the artistic traditions and aesthetics of the East Asia. It discusses the circumstances under which the most well-known representatives of this school (Klee, Itten, and Kandinsky) formed their theories of color with the emphasis on how their concepts of color were influenced by non-traditional philosophy and aesthetic traditions of East Asia. The article discusses in greater detail these artistic models of the analysis of color: their ties to the aesthetics of Modernism and the overall influence on the evolution of design. Much attention is given to the analysis of the theory of color as it was understood by Klee as well as discussing of the influence of Chinese and Japanese traditions of ink painting to the colorists of Bauhaus. The article also draws the parallels between the genesis of these artistic interpretations of color and the concepts most often found in the aesthetics of Zen.

    Keywords: the phenomenon of color, Bauhaus school of design, Paul Klee, Johannes Itten, Wassily Kandinsky, aesthetics, aesthetics of East Asia, Zen aesthetics, Modernism.