Straipsnis Vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kalba kaip regioninės ir etninės tapatybės ženklas

    • Bibliografinis aprašas: Asta Balčiūnienė, „Vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kalba kaip regioninės ir etninės tapatybės ženklas“, @eitis (lt), 2015, t. 244, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Asta Balčiūnienė, „Vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kalba kaip regioninės ir etninės tapatybės ženklas“, Logos, 2015, nr. 83, p. 131–139, ISSN 0868-7692.
    • Institucinė prieskyra: Klaipėdos universitetas.
    Santrauka: Straipsnyje nagrinėjamas XX a. antrosios pusės vaidinimas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ siekiant išsiaiškinti priežastis, dėl kurių šis kultūros reiškinys tapo ne tik regioniniu, bet ir Lietuvos mastu aktualus ir reikšmingas. Šio vaidinimo kalba – tradicinė kupiškėnų tarmė – turėtų atlikti diferencinę funkciją – reprezentuoti tik Kupiškio regioną, bet ši funkcija susiaurinama ar net niveliuojama. Nustatyta, kad diferencinės funkcijos susiaurėjimas susijęs su tuo, kad XX a. antroje pusėje dar nebuvo nutrūkusi tradicinių vestuvių tradicija, todėl vaidinimas išreiškė ne tik kupiškėno, bet ir lietuvio etninę tapatybę. Taigi tarmė gali atspindėti ne tik regioninę, bet ir etninę tapatybę tada, kai tradicijų ir papročių laikymasis ir vertinimas laikomi tautinę tapatybę konstruojančiais elementais.

    Pagrindiniai žodžiai: Kupiškis, kupiškėnas, tarmė, regionas, kultūra, tradicija, tapatybė, tarmės funkcija, vartojimo sfera.
     
  1. Įvadas

    Lietuvoje 2015 metai paskelbti regionų metais pabrėžiant atskirų regionų svarbą kultūriniame bei socialiniame tapatybės lygmenyse. Vienas ryškiausių regioniškumo bruožų yra regiono kalba (tarmė). Šią tezę patvirtina Vidos Savoniakaitės atliktas sociologinis tyrimas, atskleidęs, kad aukštaičiai savo regioninį tapatumą dar apibrėžia ir „savo aukštaitiška kalba“
    Vida Savoniakaitė, „Aukštaičių „ribų“ sampratos“, p. 101–112.
    . Taigi tarmė atlieka ne tik komunikacinę, diferencinę, bet ir vienijančią funkciją (a social-solidarity function). Tarminę komunikaciją galima suvokti kaip tam tikrą sociumo konstruktą, reprezentuojantį šia tarme kalbančiųjų bendruomenę. Būtent tarmė simboliškai reprezentuoja jos vartotojų istorinį, geografinį, socialinį ir kultūrinį foną („…each is a symbolic representation of the geographic, social, and cultural background of its speakers“). Vadinasi, tarmė yra tam tikro regiono bendruomenės tapatybės, išskirtinumo ženklas, jos narių tarpusavio bendravimo priemonė.
    Straipsnyje analizuojamas regiono tarmės santykis su tautos tapatybe, bendrinės kalbos poveikis. Ar diferencinė tarmės funkcija negali būti susilpninta ar net eliminuota? Šiai problemai spręsti pasirinkta viena iš Lietuvos regionų (Kupiškio) tarmė, kuria prieš 49 metus (1966 m.) buvo suvaidintos „Senovinės kupiškėnų vestuvės“. Vaidinimas kaip tyrimo objektas pasirinktas dėl kelių priežasčių: aktoriai kalbėjo tik tradicine kupiškėnų tarme, į sceną buvo perkelta „išlaikyta kupiškėnų vestuvių tradicija, kurios ištakos siekia dar prieškario Lietuvą, o šaknys – ikikrikščioniškąjį laikotarpį“
    Angelė Vyšniauskaitė, „Pabuvus prie „Kupiškėnų vestuvių“ lopšio“, p. 65–69.
    . Be to, sovietinėje Lietuvoje vaidinimas tapo reikšmingu kultūriniu įvykiu, nes skatino mąstyti apie tautinio savitumo reikšmę ir svarbą.
     
  2. Lingvistiniu aspektu šis vaidinimas yra tirtas. Kupiškėnai A. Jasaitis ir A. Kleniauskas paskelbė straipsnių rinkinį Tai bent vestuvės (2006), kuriame Audronės Kaukienės ir Klementinos Vosylytės darbuose analizuojamos vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ lingvistinės ypatybės. Kaukienė, aptardama folkloro, režisūros ir kai kuriuos mitinius elementus, išskiria vaidinimo kalbos svarbą, akcentuoja, kad daugelis vestuvininkų kalbėjo gražia, taisyklinga, neiškraipyta, natūralia kupiškėnų tarme, išvardina kupiškėniškus vestuvių veikėjų pavadinimus, pvz., didisai pamergys „vyresnioji pamergė“; pamergiai „pamergės“ ir t. t.
    Žr. Audronė Kaukienė, „Grįžkime prie protėvių meno versmės“, p. 89–92.
    Vosylytės straipsnyje analizuojami vestuvių apeigų ciklai, minimi jau retai vartojami kupiškėniški žodžiai, pvz.: mėsiedas, reiškiantis laiko tarpą nuo Kalėdų iki Užgavėnių, vėnatūra – vienturtė, gyvintėnai – gyventi, vaizdingi posakiai, pvz.: ir mas su Pilypu atlapsėjom, aptariami kai kurių skolinių vartojimo ypatumai ir pan. Vosylytė atskleidžia kalbines ypatybes, kurios vaidinimo kalbą daro itin „vaizdžią, raiškią ir emocingą“
    Klementina Vosylytė, „Kupiškėnai žiūrovus pakerėjo vaidyba, dainomis ir gyva, žodinga tarmiška kalba“, p. 97–101.
    .
    Kultūrologiniu aspektu šis vaidinimas iki šiol nėra išsamiai tyrinėtas, todėl aktualu išanalizuoti kupiškėnų tarmės reflektavimo sritis ir aptarti priežastis, dėl kurių vaidinimo kalba (ne)išreiškia regioninę ir /ar etninę tapatybę
    Tiriamoji medžiaga rinkta iš filmo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ (rež. E. Šaltis) ir vaidinimo garso įrašo (1972 m., Vilniaus plokštelių studija).
    .

    Vaidinimo reikšmė

    Šis vaidinimas tiek savo tema (kupiškėnų vestuvinės tradicijos), tiek kalba (kupiškėnų tarmė) reprezentuoja regioninę kultūrą. Jo svarbą pagrindžia Angelė Vyšniauskaitė, teigdama, kad šis vaidinimas – „tai ne liaudies teatro spektaklis, o autentiškiausios senovinių Kupiškio krašto žmonių vestuvių apeigos“
    Angelė Vyšniauskaitė, „Pabuvus prie „Kupiškėnų vestuvių“ lopšio“.
    . Taigi akivaizdu, kad vaidinimo kalba yra vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurio šis vaidinimas galėjo reprezentuoti Kupiškio regiono kultūrą. Kitaip tariant, jis turėjo būti siejamas su aiškia vieta – tai vieno Lietuvos regiono kultūros reiškinys.
     
  3. Vis dėlto jis buvo reikšmingas ne tik Kupiškio krašto žmonėms, bet ir visai Lietuvai, nes daugiau nei 20 metų buvo rodomas Lietuvoje ir už jos ribų (Latvijoje ir Lenkijoje). Vaidinimo populiarumą rodo ir faktas, kad 1967 m. Kauno Vytauto parke jį žiūrėjo „dešimt tūkstančių žiūrovų“
    Algimantas Jasaitis, „Septyniolika metų šalia jų“, p. 49–64.
    . Tad kyla klausimas, kas lėmė, kad „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ XX a. antroje pusėje buvo aktualios ne tik sovietinės Lietuvos kupiškėnui, bet ir kitų jos regionų atstovams. Juolab kad galima pateikti nemaža faktų, kurie turėtų pagrįsti teiginį, kad vaidinimas negalėtų „išeiti“ už Kupiškio regiono ribų. Minėtini šie svarbiausi faktai: dauguma aktorių – neprofesionalai (išskyrus režisierių ir aktorių P. Zuloną), senyvo amžiaus žmonės vaidina jaunuosius (žr. nuotrauką), personažai kalba ir dainuoja kupiškėniškai.
    Piršlio korimo scena iš vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“
    1.png
     
  4. Be abejo, galima manyti, kad „aktorių“ profesionalumo trūkumą kompensavo tai, kad jie nevaidino, bet „pasakojo“
    Prof. habil. dr. Audronė Kaukienė prisimena, kad privačiame pokalbyje šio vaidinimo režisierius ir aktorius P. Zulonas teigė, jog aktoriai repeticijų metu patys kūrė personažų tekstus (t. y. atmintinai pažodžiui nesimokė parašyto teksto).
    apie savo bei savo tėvų ir prosenelių gyvenimą. Todėl to meto Lietuvai
    „1966 m. Lietuva išgyvena „atšilimo“ laikotarpį po ypač stiprios rusifikacijos, trėmimų, represijų ir pan. „6-ajame dešimtmetyje vykęs valdžios institucijų lietuvinimas prisidėjo prie to, kad viešojoje erdvėje lietuvių kalbos skambėjo daugiau. Kiek liberalesnė politika taip pat stiprino lietuviškas mokyklas. Po stalininio įšalo metų daugiau laisvės gavo menininkai, kultūros veikėjai ir visa inteligentija. Kūrėjai galėjo laisviau rinktis kūrinių temas, siužetus, pasakojimo būdus, o sustabarėjusį socialistinį realizmą modernizuoti naujomis raiškos formomis. Į oficialiąją kultūrą buvo grąžinti kai kurių garsių kūrėjų vardai ir jų kūrybinis palikimas (Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Maironio ir kt.). Tačiau režimas nesiliovė bijojęs patriotiškai nusiteikusių kultūros veikėjų, kurių darbai galėjo turėti įtakos bendroms visuomenės nuotaikoms. Po 1956 m. įvykių Vengrijoje ir Lenkijoje jis ėmė stabdyti kultūrinį „atšilimo“ procesą ir Lietuvoje. Valdžia ėmė ideologiškai spausti ir atleidinėti neįtikusius kultūros darbuotojus, kritikavo meno ir mokslo kūrinius, sustiprino ideologinę cenzūrą ir taip nubrėžė aiškias „atšilimo“ ribas.“ Plačiau žr. Tomas Vaiseta, „Atšilimo“ laikotarpio pokyčiai“.
    , siekiančiai išlaikyti, išskirti ir apibrėžti savo etninį identitetą, šis vaidinimas buvo viena iš galimybių tai realizuoti. Tai yra suvokti, kad archajiškos tradicijos išreiškia lietuvių savitumą, išskiria juos iš kitų tautų ir kultūrų. Vis dėlto ne vien šie aspektai yra reikšmingi ir analizuotini siekiant įvardinti šio vaidinimo reikšmę XX a. antros pusės regioniniam ir etniniam lietuvių identitetui. Būtina įsigilinti ir į vaidinimo kalbos – kupiškėnų tarmės – funkcijas. Kaip jau minėta, tarmė atlieka diferencinę funkciją, todėl turėtų atspindėti tik regioninę priklausomybę, nes ryškiausiai žmones pagal tautinį / regioninį priklausymą skiria kalba. Tad tarmė dažnai suvokiama kaip lokalizuojanti dimensija, reiškianti geografiškai apibrėžtą teritoriją. Bet tiriamuoju atveju yra fenomenalu, kad kupiškėnų tarmė nebuvo grandis, kuri neleistų priimti ir suprasti šio vaidinimo kitų Lietuvos regionų atstovams. Tad aktualu išanalizuoti veiksnius, lėmusius tarmės funkcijų kaitą. Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia ištirti vaidinimo kalbinių funkcijų raiškos koreliaciją su lokalizacija, apžvelgti vaidinimo tematikos įtaką kalbinei lokalizacijai
    Šis vaidinimas turėtų būti išsamiai ištirtas kaip reikšmingas lietuvių kultūros reiškinys, todėl ateityje reikėtų įvertinti etnologinį, meninį, istorinį ir kultūrologinį aspektus.
    . Todėl šiame straipsnyje analizuojamos kupiškėnų tarmės funkcijos ir vartojimo bei lokalizacijos sritys, etninės-regioninės tarmės funkcijos platėjimo / siaurėjimo priežastys.
     
  5. Kupiškėnų tarmės reflektavimo sritys

    Kiekviena kalbinė sistema yra neįkainojamas turtas, nes pasak D. Crystal,
    Taigi šis vaidinimas ateities kartoms išsaugo kupiškėnų tarmės (kaip vienos iš lietuvių kalbos variantų) pavyzdį, kuris, kaip tam tikras kultūrinis variantas, reikšmingas ir pasaulio lingvistiniame kontekste.
    Šis teiginys galėtų būti vertinamas kaip abejotinas, nes tiek R. Gauthiot Le Parler de Buividze (1903 m., Paris), tiek Kupiškėnų žodyne I–IV
    Žr. Klementina Vosylytė, Kupiškėnų žodynas I–IV, 2007, 2010, 2012, 2013.
    ir kituose šios tarmės tyrinėjimuose bei kompaktinėmis plokštelėmis išleisti kupiškėnų tarmės tekstai fiksuoja būtent šnekamąjį tarmės variantą
    Žr. Žaneta Markevičienė, Aukštaičių tarmių tekstai II, 2001; Asta Balčiūnienė, Kristina Varnauskaitė, Asta Leskauskaitė (sud.), Rytų aukštaičiai kupiškėnai, 2010.
    . Tad kuo remiantis vaidinimą „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ galima išskirti iš pateiktų tarmės pavyzdžių? Pirmiausia tuo, kad šiame vaidinime fiksuojami verbalinis ir neverbalinis tarmės lygmenys. Galima ne tik girdėti, bet ir matyti, kaip iš tiesų šia patarme kalbama, kokie kalbančiųjų gestai ir mimika, laikysena ir pan. Kiti išvardintieji kupiškėnų tarmės šaltiniai neverbalinio lygmens nefiksuoja.
     
  6. Vadinasi, vaidinimas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ pagrįstai galėtų būti laikomas vienu reikšmingiausių šnekamosios kupiškėnų tarmės paminklų, nes ją tiriant galima analizuoti tiek verbalinį, tiek ir neverbalinį lygmenis. Taigi šio vaidinimo kalba neabejotinai atskleidžia Kupiškio regiono kultūrą ir galėtų būti vertinama kaip šią kultūrą lokalizuojantis dydis. Juk, kaip teigė Vytautas Kavolis,
    Tai iš esmės atitiktų Daivos Aliūkaitės pateiktą kalbos ir regioninio dialekto sąsają, teigiančią, kad „lietuvių kalba reflektuoja lietuvių kultūrą (visumos vienetas) ⇔ X regioninė tarmė (pavyzdžiui, aukštaičių ar žemaičių) reflektuoja X regioninę kultūrą“
    Daiva Aliūkaitė, „Kalba ir dialektas kaip kultūrą lokalizuojantys dydžiai: tapatumo aspektas (išraiškos)“, p. 33.
    .
     
  7. Vis dėlto galima iškelti hipotezę, kad XX a. antroje pusėje vykęs vaidinimas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ praplėtė šią vienkryptę lietuvių kalbos ir tarmės sąsają bei niveliavo / susiaurino tarmės funkciją reprezentuoti tik konkretaus regiono kultūrą. Tai rodo ir to meto atsiliepimai spaudoje: 1972 m. Juozas Baltušis rašė, kad vaidinimo kalba „iš karto peržengia gimtosios padangės ribas, lygia dalim pagauna ir jaudina tiek suvalkietį, tiek žemaitį ir kitų tautų žmones“
    Juozas Baltušis, „Atgimusi praeitis“, p. 45–46.
    . Režisierius Juozas Miltinis laiške vaidinimo režisieriui P. Zulonui rašė: „Tai istorija nebe vien kupiškėnų. Tai lietuvių tautos istorija“
    Algimantas Jasaitis, „Namelyje po skarota pušimi“, p. 127.
    , o išeivijoje įkurtos Mažosios Lietuvos bičiulių draugijos pirmininkas Vilius Pėteraitis leido ir platino „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ plokšteles, kad „užjūrio lietuviai galėtų klausyti ir gėrėtis savo tėvų tradicijomis ir papročiais“
    Ten pat, p. 130.
    . Pateiktieji vertinimai rodo, kad vaidinimas suvokiamas kaip lietuvio etninio identiteto ženklas ir griežtos regioninės lokalizacijos nefiksuojama. Dar svarbiau, kad esama duomenų, kad vaidinimas net kitos tautos atstovų nebuvo vertinamas kaip svetimos kultūros pavyzdys. Tai liudija latvių liaudies menininko Augustino Liepinio įvertinimas pamačius „Senovines kupiškėnų vestuves“. Jis rašė:
     
  8. Taigi nors vaidinime vartota kupiškėnų tarmė tiesiogiai reprezentavo Kupiškio regioną, bet, remiantis pateiktaisiais vaidinimo vertinimais, galima teigti, kad tarmės vartojimo sritis ir ribos buvo praplėstos, o diferencinė funkcija iš dalies neutralizuota, nes vaidinimas Lietuvoje ir už jos ribų buvo vertinamas ir suvokiamas kaip lietuviškojo (o gal net baltiškojo) tapatumo ženklas. Todėl svarbu išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia regioninės kalbos vartojimo srities (lokalizacijos) išplėtimą ir diferencinės funkcijos neutralizavimą.

    Tarmės lokalizcijos ir funkcijų kaita: esminės priežastys

    Tarmės vartojimo srities išplėtimas ir diferencinės funkcijos neutralizavimas susiję su keletu veiksnių. Kaip pagrindinę priežastį, lėmusią šiuos procesus, matyt, reikėtų įvardinti vaidinimo temą. Tai yra tai, kad kupiškėnų tarmė (X) šiuo atveju reflektuoja autentišką vestuvių tradiciją
    Čia turima omenyje pagrindinės autentiškų lietuvių vestuvių apeigų dalys, kurios buvo vienodos visuose Lietuvos regionuose. Žinoma, nekvestionuojama, kad būta ir svarbių regioninių skirtumų.
    , kuri taip pat natūraliai būtų reflektuojama kita tam tikram Lietuvos regionui būdinga tarme, pvz., uteniškių, telšiškių ir pan. (tarme Y, Q). Kitaip tariant, iki XX a. vidurio tradicinių vestuvių pagrindinės dalys buvo būdingos visiems Lietuvos regionams ir kaimo tradicija dar natūraliai gyvavo žmonių atmintyje. Lietuvių tautai patiriant rusifikaciją (Lietuvoje) ar kitų tautų kultūros įtaką (emigracijoje), šių tradicijų aktualizavimas buvo ypač reikalingas siekiant suvokti ir išlaikyti savo identitetą.
     
  9. Kitas svarbus elementas yra pačiõs vestuvių tradicijos (apeigõs) reikšmė žmogui, nes tai siejasi su kardinaliais jo gyvenimo pokyčiais. Pasak Irmos Šidiškienės,
    Ko gero, būtent šis bendros žmonių patirties aktualizavimas meniniu lygiu labiausiai susijęs su regiono kalbos diferencinės funkcijos neutralizavimu. Emocinė-meninė įtaiga, leidžianti kito regiono ar krašto žiūrovui susitapatinti su personažo išgyvenimais lemia ir regioninės kalbos vartojimo srities išplėtimą. Tai pagrindžia ir minėtas latvio A. Liepinio spektaklio sukeltų emocijų išgyvenimas
    Žr. Algimantas Jasaitis, „Namelyje po skarota pušimi“, p. 128.
    , nes tokia, su esminėmis žmogaus emocijomis susijusi patirtis, perteikiama net ne gimtąja kalba, gali būti suvokiama kaip sava. Vadinasi, neatmestina prielaida, kad bendražmogiškų gyvenimo kaitos ciklų reprezentacija bei meninė aktualizacija panaikina konkrečia tarme formuojamą skirtį savas / svetimas
    Apie universalią skirtį savas / svetimas plačiau žr. Edward Sapir, “Language,” p. 64; Gerd Bauman, Andre Gingrich, Grammars of Identity / Alterity: A Structural Approach, 2004.
    .
     
  10. Taigi minėti veiksniai išplečia tarmės vartojimo ir reflektavimo sritį, todėl galima teigti, kad Aliūkaitės pateikta schema
    Žr. Daiva Aliūkaitė, „Kalba ir dialektas kaip kultūrą lokalizuojantys dydžiai: tapatumo aspektas (išraiškos)“, p. 33.
    yra neuniversali. Ji atskleidžia tipiškus (invariantinius) bendrinės kalbos ir dialekto santykius, kurie gali pakisti, jei inkorporuojami aptartieji veiksniai. Tad įvertinus aptartojo tarmės varianto analizės duomenis, galima pateikti išsamesnę schemą, atspindinčią tipiškus (invariantinius) / netipiškus (variantinius) bendrinės kalbos ir tarmių santykius.
    Schema. Bendrinės ir regioninių kalbų lokalizacijos sritys ir sąveika su kultūra
    2.svg
    Ši schema atskleidžia, kad vaidinimas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ XX a. viduryje reflektavo ne tik kupiškėno, bet ir lietuvio etninę tapatybę, todėl galima įžvelgti dvipusę lietuvių kultūros ir kupiškėnų tarmės sąveiką. Tačiau tapatybė konstruojama pabrėžiant kultūros formų savitumą, ieškant visuomenę konsoliduojančių ir integruojančių elementų, simbolių. Ją konstruojant, vyksta ir atsiribojimas nuo svetimų elementų, siekiama „atskirti“ nebūdingas ypatybes
    Žr. Gerd Bauman, Andre Gingrich, Grammars of Identity / Alterity: A Structural Approach, 2004.
    . Akivaizdu, kad XX a. viduryje vaidinimo kalbos skirtybių reikšmė buvo sumenkinta, o į branduolio poziciją iškeltas konsoliduojantis visą lietuvių tautą elementas – autentiška tradicija, susijusi su esminėmis žmogaus gyvenimo permainomis.
     
  11. Tarmės lokalizavimo ir funkcijų vertinimas iš dabarties perspektyvos

    Šį beveik prieš pusšimtį metų lietuvių etninę tapatybę formavusį kultūrinį reiškinį svarbu įvertinti ir iš dabarties perspektyvos. Būtent išsiaiškinti, ar vaidinimo kalbos vertinimas nepakito, ar ir dabartiniam lietuviui vaidinimas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ reflektuoja ne tik regioninę, bet ir visos Lietuvos kultūrą, išreiškia ne tik kupiškėno, bet ir lietuvio tapatybę. Ar apskritai tokio klausimo kėlimas ir senų aktualijų gvildenimas tik atskleidžia provincialumą, nemokėjimą žvelgti į ateitį ir siekį laikytis šiandieninėje globalizacijos epochoje nebeaktualių realijų?
    Apklausus 21 šį vaidinimą mačiusį respondentą (išsilavinusius, vidutinės ir vyresniosios kartos), paaiškėjo, kad vertinant iš dabartinės perspektyvos, daugeliui jų šis vaidinimas reflektuoja tik kupiškėnų kultūrą (11 respondentų). Kiek mažiau respondentų teigė, kad vaidinimas atspindi tiek Kupiškio regiono, tiek ir visos Lietuvos kultūrą (8). Vienas respondentas teigė, kad vaidinimas reprezentuoja tik rytų aukštaičių kultūrą, o dar vienas – kad jis atspindi aukštaičių tradicijas ir kultūrą (žr. lentelę).
    Vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ reflektavimo sritys XXI a.
    3.svg
     
  12. Apklausos duomenys rodo, kad ir dabartiniu metu vaidinimas suvokiamas kaip visos Lietuvos kultūros reprezentantas: net 38 proc. apklaustųjų teigia, kad vaidinimas atspindi visos Lietuvos kultūrą. Tačiau pažymėtina, kad gerokai daugiau respondentų (apie 52,3 proc.) vaidinimo kalbą linksta sieti tik su regionine priklausomybe (konkrečiai, su Kupiškio regionu). Vadinasi, vaidinimo kalbos diferencinė funkcija ryškėja, vartojimo sritis siaurėja.
    Taigi kyla klausimas, kas lemia XX a. viduryje fiksuotos dvipusės lietuvių kultūros ir kupiškėnų tarmės sąveikos nykimą bei diferencinės tarmės funkcijos stiprėjimą. Turbūt pagrindinė šios sąveikos kaitos priežastis – nutrūkusi autentiška vestuvių tradicija, nes, pasak Rasos Račiūnaitės-Paužuolienės, „senosios vestuvių tradicijos pamažu nyksta, keičiasi, transformuojasi“. Šidiškienės tyrime teigiama, kad „sinkretinio pobūdžio vestuvių apeigų pasirinkimas rodo, jog jaunimas nori tapatintis ne tik su perimta tėvų kultūra, bet ir iš kitų kultūrų įsisavintais elementais […], kurie rodo naujai konstruojamą tapatumą“
    Irma Šidiškienė, „Vestuvių apeigų vertinimas lietuviškuose interneto forumuose: tapatumų identifikavimas“, p. 190.
    . Kitaip tariant, lietuvių (ir atskirų Lietuvos regionų atstovų) tapatybės formavimesi nebesiekiama atsiriboti nuo svetimų elementų, bet atvirkščiai, adaptuojamos ir priimamos kitų tautų tradicijos, stebima kultūrinė niveliacija (Valentino dienos ir kitų nelietuviškų švenčių populiarumas). Todėl natūralu, kad vertinant iš šiandieninės perspektyvos, ne tik vaidinimo kalbą, bet ir papročius, etninę medžiagą linkstama tapatinti tik su kupiškėnų (ar aukštaičių) kultūra. Tad eliminavus svarbiausią veiksnį – autentišką tradiciją, būdingą visai lietuvių kultūrai, – stiprėja tarmės diferencinė funkcija, dėl kurios abipusis lietuvių ir regioninės (kupiškėnų) kultūros ryšys silpsta.
     
  13. Išvados

    Išanalizavus vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kalbos srities koreliaciją su regionine ir etnine tapatybe, galima prieiti prie šių išvadų:
    1. XX a. antroje pusėje vykusio vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kalba – kupiškėnų tarmė – reflektavo ne tik lokalią kupiškėnų kultūrą, bet ir kitų Lietuvos regionų bei visos Lietuvos kultūrą. Tarmės diferencinės funkcijos susiaurėjimas susijęs su tuo, kad tuo metu dar nebuvo nutrūkusios tradicinių vestuvių apeigos, todėl šis vaidinimas išreiškė ne tik kupiškėno, bet ir lietuvio etninę tapatybę. Taigi tarmė gali atspindėti ne tik regioninę, bet ir etninę tapatybę tada, kai tradicijų ir papročių puoselėjimas ir vertinimas laikomi tautinę tapatybę konstruojančiais elementais.
    2. Dabartiniu metu diferencinė tarmės funkcija sustiprėjo, nes vaidinimo kalba, kaip rodo apklausos duomenys, dažniau reflektuoja tik kupiškėnų (ar aukštaičių) kultūrą. Tai lėmė vestuvinių apeigų kaita, daugelis lietuvių nebeįžvelgia vaidinime reprezentuojamų ir jiems aktualių ar žinomų tradicijų bendrumo. Tad šiandieniniame kontekste vaidinimas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ gali būti laikomas svarbiu kupiškėnų kultūros reiškiniu, reflektuojančiu tik šio regiono kultūrą, bet nebeapimančiu visos Lietuvos.
     
  14. Literatūra

    • Aliūkaitė, Daiva, „Kalba ir dialektas kaip kultūrą lokalizuojantys dydžiai: tapatumo aspektas (išraiškos)“ / Janina Švambarytė-Valužienė (sud.), Baltų kalbų tarmės: rašytinis palikimas, Šiauliai: Discens, 2005.
    • Balčiūnienė, Asta; Kristina Varnauskaitė, Asta Leskauskaitė (sud.), Rytų aukštaičiai kupiškėnai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010.
    • Baltušis, Juozas, „Atgimusi praeitis“ / Algimantas Jasaitis, Andrius Kleniauskas (sud.), Tai bent vestuvės: „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 40-mečiui, Utena: Utenos Indra, 2006, p. 45–46.
    • Bauman, Gerd; Andre Gingrich, Grammars of Identity / Alterity: A Structural Approach, Oxford: Berghahn Books, 2004.
    • Crystal, David, Kalbos mirtis, Vilnius: Tyto alba, 2005.
    • Jasaitis, Algimantas, „Namelyje po skarota pušimi“ / Algimantas Jasaitis, Andrius Kleniauskas (sud.), Tai bent vestuvės: „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 40-mečiui, Utena: Utenos Indra, 2006, p. 127.
    • Jasaitis, Algimantas, „Septyniolika metų šalia jų“ / Algimantas Jasaitis, Andrius Kleniauskas (sud.), Tai bent vestuvės: „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 40-mečiui, Utena: Utenos Indra, p. 49–64.
    • Kaukienė, Audronė, „Grįžkime prie protėvių meno versmės“ / Algimantas Jasaitis, Andrius Kleniauskas (sud.), Tai bent vestuvės: „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 40-mečiui, Utena: Utenos Indra, p. 89–92.
    • Kavolis, Vytautas, „Daiktų ir reikšmių kautynės“, Metmenys 64, 1993.
    • Markevičienė, Žaneta, Aukštaičių tarmių tekstai II, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.
    • Mcneilly, Lemmietta G., “Cultural and Linguistic Diversity in Language Disorders” / Alfredo Ardila, Eliane Ramos (eds.), Speech Language Disorders in Bilinguals, New York: Nova Science Publishers, Inc., 2007 [žiūrėta 2015 m. vasario 25 d.].
    • Račiūnaitė-Paužuolienė, Rasa, „Šiuolaikiniai lietuvių vestuvių papročiai: transformacija ir tautinio tapatumo išsaugojimas“, Soter, 2008, t. 25 (53), p. 175–188 [žiūrėta 2014 m. balandžio 9 d.].
    • Sapir, Edward, “Language” / Encyclopaedia of Social Sciences 9 Vol., New York: Macmillan, 1933, p. 64.
    • Savoniakaitė, Vida, „Aukštaičių „ribų“ sampratos“, Lituanistica, 2003, nr. 3 (55), p. 101–112.
    • Šidiškienė, Irma, „Vestuvių apeigų vertinimas lietuviškuose interneto forumuose: tapatumų identifikavimas“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 3, 2010, p. 173–191.
    • Vaiseta, Tomas, „Atšilimo“ laikotarpio pokyčiai“ [žiūrėta 2014 m. kovo 16 d.].
    • Vyšniauskaitė, Angelė, „Pabuvus prie „Kupiškėnų vestuvių“ lopšio“ / Algimantas Jasaitis, Andrius Kleniauskas (sud.), Tai bent vestuvės: „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 40-mečiui, Utena: Utenos Indra, 2006, p. 65–69.
    • Vosylytė, Klementina (sud.), Kupiškėnų žodynas I–IV, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007, 2010, 2012, 2013.
    • Vosylytė, Klementina, „Kupiškėnai žiūrovus pakerėjo vaidyba, dainomis ir gyva, žodinga tarmiška kalba“ / Algimantas Jasaitis, Andrius Kleniauskas (sud.), Tai bent vestuvės: „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 40-mečiui, Utena: Utenos Indra, p. 97–101.
     
  15. The Language of the Performance An Ancient Wedding of Kupiškis People as a Mark of Regional and Ethnic Identity

    • Bibliographic Description: Asta Balčiūnienė, „Vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kalba kaip regioninės ir etninės tapatybės ženklas“, @eitis (lt), 2015, t. 244, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Asta Balčiūnienė, „Vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kalba kaip regioninės ir etninės tapatybės ženklas“, Logos, 2015, nr. 83, p. 131–139, ISSN 0868-7692.
    • Institutional Affiliation: Klaipėdos universitetas.
    Summary: The paper deals with the performance An Ancient Wedding of Kupiškis People, which was a success all over Lithuania in the second half of the 20th century. The paper aims to identify the reasons for its national relevance and significance that greatly exceed its regional popularity. The language of the performance, i.e. the traditional Kupiškis dialect, should have performed a differentiating function, i.e. to represent solely the region of Kupiškis. However, related to the narrowing of the differentiating function was the fact that in the second half of the 20th century the practice of the traditional wedding was still continuing. Therefore, the performance expressed not only the ethnic identity of a Kupiškis resident, but also of Lithuania at large. Thus, whenever the observation and the appreciation of traditions and customs are considered to be constructional elements of ethnic identity a dialect can reflect not only regional, but also ethnic identity.

    Keywords: dialect, region, culture, tradition, identity, the function of dialect, the field of use.